Lietuvos jaunųjų ūkininkų sąjungos vadovas Vytautas Buivydas sako, kad nuo gegužės įsivyravusi sausra labiausiai pakenkė gyvulininkystės ūkiams – šie metai yra vieni nepalankiausių ruošti gyvulių pašarus žiemai.

„Derlius, ar labiau, ar mažiau nukentėjo, kad ir koks bebus, bet jis bus, tik ne toks pelningas, o gyvulininkai neturi susikaupę net pusės pašarų, ką praėjusiais ar užpraėjusiais metais turėdavome. Reiškia, žmonės turės išsiparduoti gyvulius“, – BNS sakė V. Buivydas.

Beveik 70 melžiamų karvių ir prieauglio auginantis, bet tik pusę reikalingų pašarų bandai išmaitinti sukaupęs Upynoje, Šilalės rajone ūkininkaujantis Darius Viliušis rudenį ketina parduoti maždaug 20 galvijų.

„Apie 20 karvių reikės susimažinti, nes maitinti nebus pašarų“, – BNS teigė jis.

Anot jo, ūkį susimažins, nes visiškai nutraukti ūkininkavimo negali, kadangi reikėtų grąžinti iš Europos Sąjungos fondų gautą paramą: „Esu pririštas, negaliu pasitraukti, negaliu visiškai išsiparduoti“.

Pasak jo, sunkiausia padėtis yra iki 25 melžiamų karvių turinčių ūkių: jie neturi už ką nusipirkti šieno, už pieną gauna mažai.

Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkas, Rietave ūkininkaujantis Jonas Kuzminskas BNS teigė, kad iš laikomų 180 karvių, jaučių ir telyčių parduos 100 – pasiliks jauniausius ir stipriausius.

Apie 20 karvių reikės susimažinti, nes maitinti nebus pašarų.

„Jau pardavėme 20, liks gal 80. Jeigu palis kokias kelias dienas be perstojo ir bus šilta, gal parduosime mažiau, o gal daugiau, jeigu nepavyks dar pašienauti“, – svarstė J. Kuzminskas.

Jis teigė gyvulių atsisakantis, kadangi nebus įmanoma išmaitinti – iš hektaro susuka vos porą rulonų, o karvei žiemai reikia 15-os. Anksčiau J. Kuzminskas žiemai turėdavęs apie 700 rulonų, o dabar – tik 250.

„Iš rulonų jau šeriam, į pačio kviečius karvių banda buvo porą kartų įėjusi, negalėjau išvaryti, kol nepriėdė, nusiaubė, kviečių derliaus nebus“, – pridūrė J. Kuzminskas.

Jis apgailestavo, kad Žemės ūkio ministerija šiemet, kitaip negu pernai dėl karo Ukrainoje, neleido apsėti žaliųjų pūdymų. 

V. Buivydas taip pat sakė pastebėjęs naują sausros pasekmių tendenciją – perdirbėjai pradėjo mažinti gyvų galvijų supirkimo kainas. 

„Pernai už mėsinių galvijų kilogramą gyvo svorio mokėjo po 2,4 euro, o kai prasidėjo sausra, kaina buvo nukritusi iki 2,2 euro, paskui iki 2 eurų, o dabar 1,6 euro. Labai didelė pasiūla. Ir norint gauti 1,6 euro, dar reikia laukti dvi savaites eilėje“, – teigė jis.

J. Kuzminskas baiminasi, kad žalio pieno kaina kris dėl kokybės, nes dėl blogo karvių šėrimo jame nebus baltymų.

Pasak V. Buivydo, tie galvijų turėtojai, kurie dar augina ir grūdines kultūras, pavyzdžiui, avižas, miežius, aukos derlių ir gamins sausus pašarus.  

J. Kuzminskas teigė jau nupjovęs visą 10-12 ha avižų lauką. Pasak jo, pirkti šieną iš kitų regionų, kur lietaus buvo, yra ir brangu, ir rizikinga: „Rulonas kainuoja 25-30 eurų. Ir kokybė dar neaiški. Ir atsivežti reikia“. 

Sausrą pirmasis ir labiausiai pajuto Pajūrio ir Vakarų Lietuvos regionas, čia savivaldybės skelbė ekstremalias situacijas: Plungė Rietavas, Skuodas, Kretinga, Tauragė, Šilalė, ŠiIutė.

„Yra be galo sausa. Reikia aptverti aptvarą, tai su traktoriumi neįspaudžiam kuolo. Trečdalį kuolų reikės įgręžti, nes neįsismeigia – taip išdžiūvę“, – sakė J. Kuzminskas.

Panaši situacija Utenos regione, kur skurdesnės žemės: smėliai, priesmėliai, o saulė ir šiluma daro vis daugiau žalos.

Žemės ūkio rūmų pirmininko Arūno Svitojaus teigimu, labiausiai nuo sausros kenčia Žemaitija – šalies dalis, kurioje daugiausia ūkininkų, užsiimančių gyvulininkyste. Pasak jo, žieminių kviečių derliaus tikimasi 20-30 proc., o vasarinių – iki 40 proc. mažesnio. 

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba pranešė, kad sausra nustatyta Klaipėdos r. (Dauparų–Kvietinių / Gargždų, Dovilų, Endriejavo, Gargždų, Judrėnų, Veiviržėnų ir Vėžaičių sen.), Kretingos r. (Darbėnų, Kretingos, Vydmantų, Žalgirio, Palangos m. ir Kartenos sen.), Šilutės r. (Gardamo, Juknaičių, Kintų, Rusnės, Šilutės, Žemaičių Naumiesčio sen.)  savivaldybių teritorijose.

Savivaldybė, gavusi Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pranešimą apie stichinį meteorologinį reiškinį – sausrą augalų vegetacijos laikotarpiu, turi nedelsdama įvertinti, ar jis atitinka nustatytus ekstremaliųjų įvykių kriterijus (reiškinys sukėlė žemės ūkio augalų žūtį – bendras pažeistas plotas ≥ 10 ha savivaldybės teritorijos), ar susidariusi padėtis kelia didelį pavojų gyventojų gyvybei ar sveikatai, jų būtiniausioms gyvenimo sąlygoms, turtui, aplinkai, gyvybiškai svarbių valstybės funkcijų atlikimui, viešajai tvarkai ir kt.   

Savivaldybės turi nuspręsti, ar būtina skelbti savivaldybės lygio ekstremalią situaciją dėl sausros visoje savivaldybės teritorijoje arba jos dalyje, taip pat nusprendžia ir dėl savivaldybės ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo paskyrimo.

Savivaldybės lygio ekstremaliąją situaciją skelbia meras. 

Savivaldybė organizuoja gyventojų, valstybės ir savivaldybės institucijų bei įstaigų, ūkio subjektų ir veiklos vykdytojų perspėjimą apie gresiančią ar susidariusią savivaldybės lygio ekstremaliąją situaciją.

Savivaldybės gyventojai ar subjektai, kuriems stichinis meteorologinis reiškinys – sausra augalų vegetacijos laikotarpiu pridarė nuostolių, su įrodymais apie padarytą žalą gali kreiptis į savivaldybę.

Savivaldybė nuolat stebi, ar savivaldybės lygio ekstremaliosios situacijos grėsmė neišnyko, taip pat renka informaciją ir įrodymus apie padarytą žalą, vertina gyventojų pristatytų dokumentų apie patirtas išlaidas pagrįstumą.

Kaip žemdirbiams ir gyvulių augintojams elgtis sausros metu?

Kaitra (sausra) – tai gamtinio pobūdžio ekstremalus įvykis, kai dienos maksimali oro temperatūra yra didesnė kaip 30 laipsnių ir tai tęsiasi ne trumpiau kaip 3 dienas. Tokiu atveju šalyje gali būti skelbiama ekstremali situacija.

Tačiau ne tik kaitra, bet ir trumpiau trunkantys karščiai gali turėti neigiamos įtakos gyventojų ir jų laikomų gyvūnų savijautai.  Pakilus oro temperatūrai, gyvūnų laikytojams bei gyvūnų vežėjams rekomenduojama saugoti gyvūnus nuo perkaitimo ir saulės smūgio. Reikia užtikrinti gyvūnų kelių transporto priemonių tinkamumą, vėdinimą ir temperatūros kontrolę juos transportuojant.

Tiek ganyklose ganomi, tiek patalpose laikomi gyvūnai turi turėti galimybę pakankamai atsigerti arba bent jau reguliariai, kelis kartus per dieną, turi būti girdomi.

Gyvūnai neturi būti laikomi saulės atokaitoje karščiausiu dienos metu. Tam puikiai pagelbėtų medžių paunksnė ganykloje, vidurdienį gyvulių pargynimas į tvartus, gyvūnų aplaistymas vandeniu. Tvartuose, kuriuose laikomi gyvuliai, taip pat paukštininkystės ūkiuose, turi būti užtikrinama pakankamai efektyvi vėdinimo sistema, o jos gedimo atvejais – aliarmo sistemų funkcionavimas.

Gyvūnų laikytojai, pastebėję šiluminiam perkaitimui bei saulės smūgiui būdingų gyvūnų būsenos pakitimų (dažną paviršinį kvėpavimą, stiprų prakaitavimą, nerimą, sutrikusią judesių koordinaciją), visų pirma, privalo apsaugoti gyvūnus nuo tiesioginių saulės spindulių, atvėsinti juos įrengiant pavėsines, apipilant vandeniu ir dėl tolesnio gydymo kreiptis į privačius veterinarijos gydytojus.

Karščių metu gyvūnus puola kraujasiurbiai vabzdžiai. Gyvūnų laikytojai turėtų pasirūpinti gyvūnų apsauga nuo vabzdžių. Ganyklose ganomiems gyvuliams šios priemonės turėtų būti naudojamos reguliariai, atsižvelgiant į priemonių naudojimo instrukcijose nurodytus naudojimo reikalavimus. Apsaugos nuo vabzdžių priemonių galima įsigyti veterinarijos vaistinėse.

Aukšta lauko temperatūra bei drėgmė keičia gyvūnų gerovės sąlygas juos vežant. Vežėjai ir gyvūnų palydovai turėtų atkreipti dėmesį į transporto priemonių būklę karščių metu, užtikrinti, kad jose veiktų girdymo, vėdinimo bei aliarmo sistemų įrenginiai, vežimo metu būtų suteikiamas didesnis plotas gyvūnams, ypatingai ilgų kelionių metu. Turi būti pakankamas kiekis pakratų, pašarų, daugiau vandens atsargų. Nereikėtų planuoti ilgų kelionių karščių metu, geriau tai daryti vėlesniu paros metu. Trumpas keliones, vežant gyvūnus į skerdyklas, reikia planuoti anksti ryte ar vakare. Vairuotojai ir palydovai turi užtikrinti, kad kelionei užtrukus ar nutrūkus būtų pasirūpinta gyvūnais, numatyta, kur juos iškrauti, žinoti, kur kreiptis veterinarinės pagalbos, veterinarijos gydytojams-inspektoriams pareikalavus pateikti skubios veiklos planus.

Kelių transporto priemonėse turi būti įrengta temperatūros kontrolės sistema, taip pat tokių duomenų registravimo įrenginys. Davikliai turi būti išdėstyti tose sunkvežimio dalyse, kurias, atsižvelgiant į konstrukcines charakteristikas, galėtų labiausiai paveikti nepalankiausios oro sąlygos. Prie tokiu būdu gautų temperatūros duomenų nurodoma data ir, pareikalavus, jie pateikiami kompetentingai institucijai. Kelių transporto priemonėse turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri praneštų vairuotojui, kai garduose, kuriuose laikomi gyvūnai, temperatūra pasiekia aukščiausią arba žemiausią ribą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad visos ilgos kelionės turi būti iš anksto planuojamos, numatant privalomus sustojimus gyvūnams pašerti, pagirdyti ar poilsiui.

Reikėtų riboti fizinį aktyvumą ir buvimo karštyje trukmę:

- karštuoju metų laiku fizinius darbus, jei dirbama arkliu, reikia atlikti ryte ar vakare, karštomis ir tvankiomis dienomis patariama riboti fizinį aktyvumą, pavojingiausias laikas – nuo 11 iki 17 val.;

- riboti buvimo trukmę karštoje aplinkoje, vengti saulėkaitos, tiesioginių saulės spindulių poveikio.

Karščio metu gyvūnai nukenčia dėl:

- saulės nudegimų;

- perkaitimo, vadinamojo šilumos smūgio;

- saulės smūgio;

- hipoksijos (deguonies bado).

Kylant sausros pavojui reikia:

 - vykdyti nuolatinę augalų ir dirvos stebėseną;

- riboti vandens naudojimą drėkinimui;

- nusistatyti prioritetinius pasėlius, kurie, esant galimybei, turi būti drėkinami. Daugiamečiams augalams skirti mažiau dėmesio (mažiau drėkinti);

 - esant galimybei, drėkinti per šaknų sistemą kuo lėčiau. Tai padeda augalams vystyti gilesnę šaknų sistemą, kuri leidžia geriau išgyventi sausringą periodą;

- riboti cheminių augalų apsaugos priemonių ir trąšų naudojimą. Planuojant augalų tręšimą, daugiau dėmesio reikia skirti subalansuotai augalų mitybai elementais, didinančiais atsparumą sausroms – kaliu, mikroelementais. Dėl galimų dažnesnių ligų ir kenkėjų protrūkių augalų apsaugos nuo žaladarių programose turi būti numatytos veiksmingiausios priemonės.

– Kodėl nauja mokesčių reforma sukėlė tokią audringą visuomenės reakciją?

– Manau, gyventojai tikėjosi didesnio skaidrumo mokestinėje sistemoje, to horizontalaus lygiagretumo, kad panašias pajamas uždirbantys asmenys būtų apmokestinti panašiu tarifu. Dabar mes staiga žiūrime, kad atsiranda trys tarifai. Tada bandoma viską aplopyti, pridedami dar kažkokie papildomi tarifai pajamoms, kurios viršija 5 vidutinius darbo užmokesčius per mėnesį. Tada dar atsiranda papildomų tarifų. Kyla klausimas, ar tikrai tikslas buvo supaprastinti mokesčių sistemą. Susidaro įspūdis, kad tikslas buvo labiau padidinti mokesčius ir padaryti juos progresyvesnius, bet taip reikėtų ir sakyti.

– Pagal individualią veiklą (IV) dirbantiems atrodo, kad valdžia mano, jog jie per mažai moka mokesčių, nepaisant infliacijos, paskolų iššūkių ir t. t. Sako, kad esate „gyvulių ūkis“ ir mes čia jums viską pareguliuosime...

– Būtų pakakę suvienodinti tarifus. Jei kalbėtume, kad IV nori prilyginti darbo santykiams, tas vienodinimas vyksta į viršutinę pusę.

– Bet tai – nesąmonė. Tai gal dirbantys pagal darbo sutartis moka per daug mokesčių ir juos visiems reikėtų mažinti?

– Nemaža dalimi galima su jumis sutikti, nes tikslas buvo sumažinti su darbo santykiais susijusius mokesčius ir perkelti tą mokesčių naštą turto pajamoms, vartojimo pajamoms ir kitoms. Taigi apžvelgiant susidaro įspūdis, kad dabar mes turime labiau mokesčių didinimo reformą, o ne mokesčių išskaidrinimo ir ekonomikos augimui palankią reformą. Reikia pastebėti, kad konkurencija dėl darbuotojų yra milžiniška. Jeigu mes liksime su pakankamai dideliais ir sudėtingais apmokestinimais būtent individualios veiklos arba darbo santykių, mes galime prarasti  konkurencingumą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kai – infliacija, brangiausios maisto kainos Europoje, ar dabar laikas tokiems  pokyčiams?

– Niekada nebūna to geriausio laiko. Aišku, tie tarifai neįsigalios čia ir dabar. Jie bus dar diskutuojami ir dar klausimas, ar įsigalios. To visuotinio erzelio sukėlimas irgi neaišku, ar pati geriausia strategija.

– Advokatai, notarai dažniausiai dirba pagal verslo liudijimus ir žinome, kiek jie uždirba. Jeigu vieno sektoriaus žmonės gauna dideles pajamas, gal toks mokesčių užkrovimas kitokios srities darbuotojams yra neadekvatus, netolygus? Tai toliau naikinamas tas „gyvulių ūkis“?

– Neseniai buvo pristatytas tyrimas, kad Lietuva turi labai daug skirtingų mokestinių režimų. Čia, matyt, yra ta pradžių pradžia – reikėtų labiau sumažinti jų skaičių. Tai padėtų pasiekti didesnį mokestinį teisingumą. Antras žingsnis – suvienodinti tarifus, kad kiek įmanoma jie taptų aiškesni ir skaidresni. Tuomet gal trečias jau būtų žingsnis – didinti arba mažinti kažkokias būtinąsias išlaidas tam, kad laiptelis po laiptelio žmonėms viskas taptų skaidriau ir suprantamiau.

Manau, gyventojai tikėjosi didesnio skaidrumo mokestinėje sistemoje.

 

– Lietuva skundžiasi, kad  per metus netenka 15 tūkst. žmonių, kurie emigruoja. Ar ši mokesčių reforma skatins gyventojus toliau skaidriai dirbti Lietuvoje? Gal kai kurie „individualistai“, dirbantys pagal IV, perkels savo įmonę į kitą kaimyninę šalį, kur mokesčiai mažesni. Ar tokia grėsmė yra?

– Bendrąja prasme tokia grėsmė yra, ypač dėl nuotolinio darbo, tokių išplaukusių sienų. Reikia šaliai turėti konkurencingą darbo santykių apmokestinimą. Ši reforma turėjo būti orientuota į mokesčių mažinimą. Arba išimtinais atvejais, kur yra didžiulis disbalansas, dalį galbūt galima padidinti. Ir tada dalį mokesčių perkelti kitiems mokesčiams, pavyzdžiui, ekologiniams, nekilnojamojo turto ir pan.

Pamatė Danijoje

Kalbėjomės su pora jų sodyboje, apsupti keturkojų augintinių, kurie nuolat prašo dėmesio. Audronė pasakoja visą gyvenimą su gyvūnais augusi, tai jai nuo vaikystės įprasta buvo: sužeistos varnos, benamiai katinai, nuskriausti šuniukai – visus nešdavosi namo. Kai baigdavosi mokslo metai, ją tėvai išveždavo į kaimą pas senelius, tai ten taip pat visos dienos bėgdavo su gyvūnais.

Audriui gyvūnai irgi patiko nuo mažens. „Mano svajonė visada buvo turėti šunį. Nesiskundžiu – tėvai leisdavo daugiau ar mažiau, ką noriu daryti, bet dėl šuns sakydavo, kad vis dėlto atsakomybė labai didelė, o man jos trūksta, tad pakaks žiurkėno, – pasakoja pašnekovas. – Kai tas žiurkėnas po dvejų su puse metų iškeliavo į žiurkėnų rojų, šeima dar pusę metų verkė. Dėl to buvo nuspręsta, kad per daug čia viskas jautru – išvažiuosi vasarą į kaimą ir ten bus šuniukų. Tad vasaromis važiuodavau pas gimines į vienkiemį Rokiškio rajone, kur buvo šuniukas ir kitokių gyvulių, o aplink – gamta. Visu gyvūnus mylėjau, nors buvau miestietis.“

Darbas: vokiečių spanielis Amarokas – darbinis šuo, kartu su šeimininku A.Mačiuliu einantis į medžioklę. / Butauto Burausko nuotr.

Audronei ir Audriui susipažinus, abu sutarė – nori šuns. O kadangi jau buvo suaugę, kaip sakoma, išėję į savarankišką gyvenimą, tai ir atsakomybę jau pajėgūs patys prisiimti.

Ūkyje jau nusistovėjęs grafikas, kada ką reikia padaryti, ir man dar laiko patinginiauti lieka.

Ir taip nutiko, kad pabaigęs antrą kursą Audrius su draugu išvažiavo į Daniją užsidirbti. „Mes jau buvome praradę viltį rasti darbą, nes ieškojome daugiau nei savaitę – atsivežtos dešros jau supelijo, duona sudžiūvo, – prisimena vyras. – Įėjome į vieną kiemą, o ten mus pasitiko Labradoro retriveris – tyliai, ramiai, bet užtikrintai. Ir taip sutapo, kad mus priėmė į darbą gretimame kieme, o tas retriveris mus lydėjo visą mėnesį, kol ten dirbome. Aš pamačiau, koks tai nuostabus šuo: kai nori, kad jo nebūtų, – jo nėra, kai nori, kad atsirastų, – jis iškart šalia. Jeigu, pavyzdžiui, mes norėdavome išeiti – jis savo žvilgsniu ir elgesiu duodavo suprasti: turite palaukti, kol šeimininkas ateis, o tada pasakysiu, ar jūs galite išeiti. O kaip jis šeimininką mylėjo – savo akimis mačiau tą prieraišumą.“

Audrius svarsto, kad gal tokį didelį įspūdį tas danų Labradoro retriveris padarė dar ir dėl to, kad jis pirmą kartą gyvenime pamatė veislinį, normaliai socializuotą šunį, – iki to laiko matydavo tik kaimo šunis, prie grandinės pririštus, ar tuos, kuriuos mieste vedžiodavo, o Lietuvoje tuo metu jau buvo prasidėjusi ir tų agresyvių veislių šunų mada. Ir čia staiga toks inteligentas – nepririštas, būdos neturi, bet namus saugo labiau nei grandininis.

„Lietuvoje šios veislės šunų dar nelabai buvo, interneto – taip pat. Audrius man mėgino papasakoti, koks tai yra šuo, – jam patiko, kad jis toks ramus, protingas, elegantiškas, – prisimena Audronė. – Galiausiai rado kažkokiose knygose, parodė. Sakau: šuo kaip šuo, niekuo neypatingas. Tol, kol šios veislės šunų nepažinau. Dabar net jei trečią nakties mane pažadintų ir paklaustų, ką aš myliu, sakyčiau – Labradoro retriverius.“

Hobis – visam gyvenimui

Porai pradėjus gyventi kartu, prasidėjo šuns paieškos. Pradžioje jie rinkosi iš dviejų veislių – dalmatiną arba Labradoro retriverį. Tačiau pakako nuvažiuoti pažiūrėti dalmatinų į vieną veislyną ir pirmas įspūdis buvo toks prastas, kad tos idėjos atsisakė.

O tada susipažino su žmonėmis, kurie buvo atvežę į Lietuvą pirmą Labradoro retriverį ir turėjo jau ne vieną šokoladinių šuniukų vadą. Jie jaunuoliams tikrai daug papasakojo apie šią veislę, supažindino su kitais augintojais. Ir pora pasiryžo pirkti retriverį. Anot Audronės, už beprotiškus tais 1996-aisiais pinigus – 700 dolerių, tiesa, išsimokėtinai.

„Mūsų Dora buvo ypatinga, – vieningai sutaria Audronė ir Audrius. – Lietuvoje ji buvo 26-oji Labradoro retriverė. Dabar jau jų tūkstančiais skaičiuojama.“

Tiesa, apie veislinių šunų auginimą, kinologiją jie tuo metu nedaug težinojo. Kadangi ir toliau bendravo su veisėjais, iš kurių pirko savo šunį, šie paragino eiti į parodas. „Kas tos parodos? Mes nei girdėję, nei matę. Nuėjome pirmą kartą į parodą ir užsikabinome, – sako Audronė. – Tada veisėjai įkalbėjo, kad reikia šuniukų – juk kalytę gražią turime. Kokie šuniukai? Ką reikia daryti? Jie mus ir užvedė ant kelio. Pirmos vados sulaukėme 1998 m., sūnui Adomui dar nė metų nebuvo. Taip ir atsirado Labradoro retriverių veislynas „Balzamas“.

Ir kažkaip visai netyčia tų šunų namuose daugėti pradėjo – po kurio laiko antrą Labradoro retriverį nusipirko ir į butą parsivežė, trečią... Tada jau teko kraustytis pas uošvius į sodą su tais šunimis. „Prie trijų šunų greitai atsirado ir ketvirtas, penktas – vis nusipirkdavome, nes po parodas važinėdavome, kitus veisėjus, jų šunis matydavome. Tokį hobį įgijome. Ir tas hobis yra iki dabar“, – sako pašnekovai.

Papildymas: neseniai šuniukų susilaukiusios Mačiulių augintinės šokoladinės Labradoro retriverės Džiazu mažyliai bus pavadinti vardais iš T raidės. / Butauto Burausko nuotr.

Kiek šuniukų iš Mačiulių namų iškeliavo į kitus namus, sako, sunku būtų ir suskaičiuoti. Daug. Kiekvienos vados šuniukai turi būti pavadinti  vardais vis iš kitos abėcėlės raidės. Tai jau abėcėlė antrą ratą suka – neseniai šuniukų susilaukusios augintinės šokoladinės Labradoro retriverės Džiazu mažyliai bus pavadinti vardais iš T raidės.

Ūkis sparčiai pildėsi

Sode Mačiuliai su dviem vaikais ir keturiais šunimis pragyveno penkias vasaras – žiemai grįždavo į butą Vilniuje. Kai prie šeimos prisijungė penktas šuo, nusprendė, kad jau negerai, vietos per mažai, – reikia kraustytis iš miesto. Tad susirado ir įsigijo sodybą 40 km nuo Vilniaus – nusprendė, kad atvažiuoti iš ten iki darbų sostinėje užtruks bene tiek pat, kiek pervažiuoti per miestą piko metu.

„Kai atsikraustėme čia, mūsų augintinių gretas papildė katė Barbė, nes kaip kaimas be katino? – juokiasi Audronė. – Dar vištos. Čia aš sugalvojau. Audrius sako – kam tau reikia? Nežinau. Tiesiog smagu. Kaime turi būti vištų. Tas vištas kartais nuneša vanagai, kartais – lapės. Šiuo metu turime keturias vištas, kurios deda kiaušinius, ir gaidį.“

Dar čia apsigyveno avys – Lietuvos šiurkščiavilnės ir škudės. Anot šeimininkės, tiesiog todėl, kad gražu, – vaikštinėja, žolytę šienauja.

Gražu: se­nų lie­tu­viš­kų veis­lių avys Ma­čiu­lių ūky­je tie­siog gra­žiai gy­ve­na ir šie­nau­ja pie­vas. / Butauto Burausko nuotr.

Prieš kokių dvylika metų šunų gretas papildė Karaliaus Karolio spanielės – iš pradžių DiDi, dabar vadinama tiesiog Baba, o paskui ir kitos. „Spanielės atsirado, nes aš labai norėjau rankinio šuns, – retriverio juk ant rankų nepalaikysi, jis 33–35 kg sveria, – pasakoja moteris. – Aš vis galvojau, kad noriu tokio šuns, kuris ant kelių susiraityti galėtų, bet veislė turi būti neagresyvi, šuo be reikalo nelojantis, stabilios psichikos. Ieškojau tokio, kuris būtų, kaip sakoma, ir sielai, ir parodai. Pažįstami veisėjai žinojo. Ir kolega lenkas, kuris veisia kavalierius, kartą man parašė: „Audrone, kuriu tau šunį.“ Tai va, Baba yra pirmas mano kavalieriukas, atvažiavęs iš Lenkijos, iš „Sylenos“ veislyno.“

Mačiulių namuose šiuo metu gyvena keturios suaugusios Karaliaus Karolio spanielės ir viena mažylė.

Dar viena svajonė

Prieš kokius aštuonerius metus ūkyje apsigyveno pirmasis žirgas. „Žirgas visada buvo mano svajonė – žinojau, kad kai tik bus galimybė, turėsiu žirgą, – sako Audronė. – Vaikystėje lankiau žirgyną Riešėje, jojau, paskui užėjo paauglystė – joti nustojau. O kai čia atsikraustėme, kadangi turime šiek tiek žemės, sugalvojau, kad noriu žirgo. Galvojau garsiai ir ne vieną kartą, kol pagaliau vyras sako: „Artėja gimtadienis – išsirink ir aš tau jį padovanosiu.“ Ir aš išsirinkau. Taip atsirado Kaštonas.“

Kaštonas yra sportinis žemaitukų veislės žirgas, jam apie 20 metų. Juo jodinėjo tiek Audronė, tiek Audrius. Bet Audronė juokiasi po kurio laiko nusprendusi, kad nenori dalytis su vyru savo arkliu – reikia antro. Kadangi Audrius nepasakė ne, ji labai greitai surado Nendrę – penkiolikos metų stambintą žemaitukę.

„Nesudėtinga žirgą nusipirkti – pasiūlymų internete pilna, – sako moteris. – Bet jei nori jodinėti, kad ir savo malonumui, reikia žiūrėti, kad jis būtų geros sveikatos. Negana to, tokiai jojikei kaip aš reikia žirgo, kuris yra ramus, nelaksto, nesiblaško. Taip saugiau.“

Trečias žirgas – Alita – atsirado šiaip, dėl kompanijos. Jai buvo septyni mėnesiai. Ji dar neišmokyta, neišjodinėta, tačiau tai daryti Mačiuliai patikės profesionalams.

Hobis virto kaimu

Tad dabar Mačiulių ūkis – vištos, gaidys, katė Barbė, trys žirgai, aštuonios avys, šešiolika suaugusių šunų. Be Labradoro retriverių ir Karaliaus Karolio spanielių, dar yra vachtelhundas – vokiečių spanielis Amarokas. Jis – darbinis šuo, su šeimininku eina į medžioklę. Dar vokiečių aviganis Sidas, kuris lyg ir turėtų saugoti teritoriją, bet gyvendamas su Labradoro retriveriais perėmė jų charakterio bruožus ir dabar draugauja su visais.

Charakteris: Si­das – juo­das vokie­čių avi­ga­nis, ku­ris lyg ir tu­rėtų sau­go­ti te­ri­to­ri­ją, bet gy­venda­mas su retriveriais pa­mir­šo, kaip bū­ti sar­giam. / Butauto Burausko nuotr.

„Tai kas jūs dabar: miestiečiai kaime, ūkininkai, veislyno savininkai?“ – klausiu. „Mes žaidžiame kaimą, – šypsosi Audronė. – Tas mūsų potraukis gyvūnams, hobis, virto kaimu.“

Abu Mačiuliai dirba Vilniuje. Audrius kiekvieną rytą išvažiuoja į darbą, Audronė važiuoja kas antrą dieną. Kada spėja pasirūpinti visais augintiniais? Juk visus reikia pašerti, paglostyti, šunis šukuoti, maudyti, nagus karpyti, ir dar gausybė visokių reikalų...

„Ūkyje jau nusistovėjęs grafikas, kada ką reikia padaryti, ir man dar laiko patinginiauti lieka, – sako moteris. – Visi žino, kas po ko bus pašertas, ir visi kantriai laukia. Kai šeriu šunis, dažnai girdžiu, kaip Nendrė jau kalbina: „Motin, vėluoji, na greičiau.“

Šunims reikia išsilakstyti, tad jie kasdien paleidžiami sodybos teritorijoje – kas iš namo, kas iš voljerų. Jaunesnius, kuriems reikia judėti daugiau, Audronė kartkartėmis po septynis įsisodina į automobilį ir veža palakstyti į laukus, porą kilometrų už kaimo, – stirnų paganyti, grioviuose ar purvyne pasimaudyti.

Meilė: Audronės numylėtinė dabar – garbanota retriverė Ponga, su kuria jaučia kažkokį ypatingą tarpusavio ryšį. / Butauto Burausko nuotr.

Visi šunys nuo mažens dresuojami, mokomi paklusnumo komandų. Tiems, kuriems sunkiau sekasi, porą kartų per savaitę tenka lankyti mokyklą – dresūros pamokas. Bet su visais reikia dirbti.

Norintiems šuniuko bene visą gyvenimą šunis auginanti Audronė pataria visų pirma suvokti, kad šuo – ne žaislas, o draugas, kuris gyvens apie trylika metų ir kuriuo nuolatos reikės rūpintis. Pasidomėti šuns kilme, paskirtimi, charakteriu, kailio, dantų priežiūra. Suvokti, kad šunys, net ir trumpaplaukiai, šeriasi. Kad jeigu, pavyzdžiui, Labradoro retriverio nedresuosi, jis bus namuose monstras, nes tai – protingi šunys, kurie iš neturėjimo ką veikti prisigalvoja labai daug veiklos. Šuo turi žinoti, ką galima, ko negalima: eiti – neiti, imti – neimti. Dresūra – labai gera priemonė išvarginti šunį, kad jis grįžęs miegotų, o ne siaubtų namus.

Apie šunis

Labradoras, Audronės teigimu, šuo ūkininkas. Purvo nebijo, labai mėgsta vandenį. Universalus šuo – šeimos, vaikų šuo. Bet ir gana sargus – jei reikia, ir paloja.

Ar jis niekada nekąs? Niekada negali sakyti niekada. Daug priklauso nuo protėvių, genų, psichikos. Bet kuris šuo pirmiausia yra šuo, o tik po to – savo veislės atstovas. Jeigu jam pasirodys, kad gresia pavojus, jis gali captelėti. Maži vaikai, pavyzdžiui, mėgsta pirštais patikrinti šunų akispūdį – labradoras dažniausiai kenčia arba pasitraukia.

O Karaliaus Karolio spanieliai? Audronė juokiasi: jie irgi medžiokliniai. Jų paskirtis buvo iš damų perukų rinkti utėles. Dama šunį prisiglausdavo ir jam į ausų plaukus prilįsdavo utėlių, po to tarnai išrankiodavo ir vėl damoms šuniukus atiduodavo.

Šiaip jie labai jautrūs, gero charakterio, neagresyvūs, tad tinka ir pagyvenusiems, ir šeimoms su vaikais.

Tiek vieni, tiek kiti – puikūs kompanionai. Labai imlūs mokymui, ypač spanieliai.

„Nutarimo projektas parengtas įgyvendinant 2013 metų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento straipsnį, pagal kurį Lietuva iš valstybės biudžeto už pasėlius, pieną, gyvulius gali mokėti pereinamojo laikotarpio nacionalinę paramą“, – Vyriausybės posėdyje sakė žemės ūkio ministras Andrius Palionis.

Kaip teigia ŽŪM Vyriausybės nutarimo pažymoje, taip būtų užtikrinamas žemdirbių pajamų palaikymas ir lietuviškų žemės ūkio produktų konkurencingumo bendroje Europos Sąjungos rinkoje didinimas, taip pat siekiama skatinti šalies ekonomiką ir mažinti koronaviruso pandemijos sukeltus padarinius žemės ūkiui.

Ministerijos teigimu, daugiausiai (apie 50 proc. visos sumos) būtų skirta pienininkystės sektoriui, t. y. atsietosioms išmokoms už parduotą pieną.

Sovietmečiu netoliese buvo fermos, o dabar likę tik apleisti pastatai, kai kuriuose yra vystomas automobilių verslas.

Avys reaguodavo į mašinų skleidžiamą garsą – tada jos išlįsdavo iš apleistų pastatų, krūmų ir sekdavo paskui žmones.

Gyvūnų kailis susivėlęs, sunkus, vietomis nuplikęs. Galima spėti, jog be maisto, pastogės ir be priežiūros, aplinkui tykant plėšrūnams, avys klaidžiojo jau senokai.

Neabejingi piliečiai kreipėsi į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, kurios specialistai išsiaiškino, jog gyvūnai iš tiesų yra niekieno.

Tiesa, buvo surastas jų ankstesnis šeimininkas, kuris tvirtino, kad po žmonos mirties avis ir ožką jis kažkam atidavė, o jų likimu toliau nesidomėjo.

Kaltus šioje istorijoje sunku rasti, o tuo labiau įpareigoti juos prisiimti atsakomybę. Kol gyvuliai buvo sugaudyti, vieną avį sudraskė vilkai

Išlaukus privalomą 14 dienų laikotarpį, gyvūnams buvo surastas naujas šeimininkas.

„Ugnies plitimas sustabdytas“, – BNS sakė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) Situacijų koordinavimo skyriaus vyr. specialistas Saulius Raščevskis.

Bendrasis pagalbos centras pranešimą apie Algimantų kaime kilusį gaisrą gavo 12.38 val.

Lokalizacija paskelbta po kelių valandų – 17.13 val., tačiau ugniagesiai vis dar dirba gaisravietėje.

„Ten daug šieno rulonų buvo ir darbo dar bus“, – teigė S. Raščevskis.

Deganti ferma yra 1750 kvadratinių metrų ploto, jos gesinimą apsunkino nuo gaisravietės per 2 kilometrus nutolęs vandens telkinys ir fermoje sukrauti šieno rulonai.

Prasidėjus gaisrui iš fermos išvesta dešimtys ten laikytų gyvulių.

„Buvo išvesta apie 30 kiaulių ir apie 50 raguočių: karvių ar jaučių“, – anksčiau antradienį BNS sakė PAGD atstovė Laura Valauskienė.

Įvykio vietoje dirba šešios ugniagesių autocisternos.

NMA skelbia, kad jau gavo lėšas, skirtas mokėti šią pereinamojo laikotarpio nacionalinę paramą už pasėlius ir gyvulius 2019 metais.

Iš viso bus išmokėta 26,4 mln. Eur pereinamojo laikotarpio nacionalinės paramos. Daugiausiai (apie 50 proc. visos sumos) skirta pienininkystės sektoriui, t. y. išmokoms už parduotą pieną. Pasak NMA pranešimo, šiam sektoriui skirta didžiausia galima pereinamojo laikotarpio nacionalinės paramos suma.

Slovakų nacionalinės partijos narė parlamentarė Eva Antošová įregistravo įstatymo pataisą, siūlančią uždrausti kailinių žvėrelių auginimą, prieš kelis mėnesius, o vakar 107 parlamentarai balsavo už tokį draudimą (Slovakijoje yra 150 parlamentarų). Nuo 2021-ųjų šalyje nebegalės atsidaryti nauji kailinių žvėrelių ūkiai, o jau egzistuojantiems bus duodamas pereinamasis laikotarpis iki 2025-ųjų metų tokią veiklą užbaigti. Skaičiuojama, kad draudimas turės įtakos 5000 kanadinių audinių, šiuo metu laikomų dėl kailio Slovakijoje.

Šiam žingsniui parlamentarus paskatino visuomenė, kai šių metų kovo mėnesį buvo paviešinti vaizdai iš kailinių žvėrelių fermos Šiaurės Slovakijoje. Vaizdai taip papiktino žmones, kad peticiją, prašančią uždrausti kailinių žvėrelių auginimą, pasirašė daugiau nei 76 tūkst. piliečių ir ji tapo antra populiariausia peticija šalies istorijoje.

„Šis draudimas turėtų paskatinti ir Lietuvos Seimo narius nebijoti priimti analogiškas įstatymų pataisas mūsų šalyje. Praėjusią savaitę Kalifornija priėmė draudimą prekiauti gyvūnų kailiu visoje valstijoje, šią savaitę dar viena Europos šalis uždraudžia gyvūnus auginti ir žudyti tik dėl kailio. Labai aišku, kur link juda pasaulis. Gyvūnų žudymas tik dėl nereikalingos prabangos prekės negali būti pateisinamas išsivysčiusioje visuomenėje“, – komentavo organizacijos „Tušti narvai“ vadovė Gabrielė Vaitkevičiūtė.

Konservatorius Laurynas Kasčiūnas kartu su kitais 18 Seimo narių įregistravo įstatymo projektą, siūlantį uždrausti gyvūnų auginimą ir žudymą tik dėl jų kailio per pereinamąjį laikotarpį. Prieš tai panašų projektą registravo ir Seimo narys Linas Balsys.

„Mes matome procesus Europoje, Europos Sąjungoje, daugelio valstybių priimtus sprendimus atsisakyti šios ūkio šakos. Daugeliu atvejų yra pereinamieji laikotarpiai. Jei mes judėtume šia linkme, jei būtų toks priimtas sprendimas Seime, natūralu, mes kalbėtume apie pereinamąjį laikotarpį ir valstybė turėtų rasti resursų, kaip padėti žmonėm, kurie užsiima šia ūkio veikla, iš šitos ūkio veiklos išeiti“,  – teigė L. Kasčiūnas.

Teigiama, kad trijuose bandovežiuose pakrauti galvijai turėjo būti vežami į Kazachstaną, tačiau dėl gyvūnų siuntėjo neatsakingumo dvi dienas praleido muitinėje.

„Gyvulių siunta į Lietuvą buvo sugrąžinta, kai jai nebuvo leista kirsti Rusijos sienos, Latvijos–Rusijos pasienio kontrolės punkte“, – teigiama tarnybos pranešime.

Tarnyba teigia ėmusis veiksmų, kad gyvuliai būtų kuo greičiau grąžinti į Lietuvą ir jiems būtų tiekiamas vanduo bei pašaras. Visi trys bandovežiai su gyvuliais laikinai bus priglausti Panevėžio gyvulių karantino punkte.

Tarnybos specialistų duomenimis, du galvijai kelionės metu krito.

Tarnyba teigia, kad prieš neatsakingus asmenis pradėtos teisinės procedūros.