– Pirmiausia, per mėnesį turime pristatyti visuomenei komendantūrų, kitaip vadinamo užnugario teritorinės savigynos, projektą. Kad žmonės, kurie nori prisidėti prie valstybės gynybos, žinotų, kur kreiptis, kad savivaldos lygmenyje galėtų būti integruoti į gynybos planus. Komendantūros reikalingos tam, kad karo padėties metu kovotų su diversinėmis grupėmis, saugotų užnugarį, saugotų infrastruktūrinius objektus, strateginius objektus, užtikrintų evakuacijos procesus, viešąją tvarką ir taip toliau. Problema iki šiol buvo ta, kad idėją turėjome, bet sumanymas ją įveiklinti buvo tik artėjant karo padėčiai, sakykime, artėjant X dienai. Mano pasiūlymas, ir tikiu, kad jis bus įgyvendintas per mėnesį, kad mes pradėtume ruoštis jau taikos metu.

Antras dalykas – dronai. Jau turime gerų žinių iš Valstybės gynybos tarybos, prie kurio prisidėjo mano vadovaujamas komitetas, kad dabar jau labai aiškiai suprantame, ko norime, kad kariuomenė turėtų dronų bepiločių orlaivių pajėgumą ir antidroninių sistemų pajėgumą. Pradėsime kurti šią sistemą. Per tą trumpą laikotarpį, kurį man teks eiti pareigas, planuoju padaryti dronų srityje dar keletą dalykų. Įkurti dronų operatorių centrą ir Lietuvos visuomenei. Visiems piliečiams, kurie nori lankyti dronų operatorių kursus. Ir bent jau pradėti užkurti lietuvišką dronų pramonę su valstybiniais užsakymais, kurie po to leistų mums remti Ukrainą, technologiškai žinoti, kas veikia ir perkelti naujas technologijas į lietuvišką dronų pramonę ir taip kurti vadinamąją ekosistemą.

Trečias – karinio rezervo organizavimas, ekipavimas, apginklavimas. Turime įtraukti tuos žmones, kurie turi karinį įgūdį, daug glaudžiau į mūsų gynybos planus.  

– Ar stipriai keisite komandą, viceministrus ir kitus vadovus?  

– Pakeitimų bus, bet nebus didelių, nes pakeitimas reikalauja mėnesio ar dviejų dėl įvairių procedūrų, kurios yra būdingos krašto apsaugos sistemai. Kai kuriems viceministrams bus pasiūlyta likti, kai kuriems bus pasiūlyta laikinai eiti pareigas. Kalbant apie tuos, kuriuos jau tikrai pasilikčiau, tai galiu pasakyt, kad turėsiu viceministrą visuotinei gynybai. Žmogus, kuris rūpinsis būtent mano įvardintais dalykais, kad būtų komendantūros, kad būtų platesnis visuomenės įtraukimas į gynybą, Šaulių sąjungos reikalai, atsargos kariai ir daug kitų svarbių dalykų. Ir vienas viceministras, kurio pagrindinis darbas bus infrastruktūra, o jį galima bus pavadinti viceministru Vokietijos brigados priėmimui Lietuvoje.  

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše: 

– Jums tik prisiekus, opozicija Seime antradienį žurnalistams pareiškė kone boikotuosianti darbą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Tai yra – nesiims svarstyti jokių gynybos klausimų ir taip elgsis tol, kol neva nebus išsklaidytas jūsų pirmtako Arvydo Anušausko pasėtas korupcijos šešėlis šioje sistemoje. Jums kaip ministrui, ar bus lengva tokiu atveju pramušti visuotinės gynybos, kitus su gynyba susijusius klausimus Seime, kai ir premjerė, ir regis, prezidentas tikisi didesnio tempo? 

– Išeidamas į ministro poziciją pasirašiau pagal Seimo statuto reikalavimus, kad mane dabar laikinai, kol nėra naujo Nacionalinio saugumo gynybos komiteto pirmininko, pavaduos Dainius Gaižauskas. Tai jis, matyt, ir pasakė, kad tas kelias dienas, kol nebus naujo pirmininko, boikotuos. Boikotuoti gal nereikėtų, nes turėsime kitą pirmininką. Tik šį trečiadienį komiteto nebus, o kitą trečiadienį, net neabejoju, jis kibs į darbus, turėsime gerai veikiantį, naują pirmininką turintį komitetą. Čia tokia nedidelė pastaba.

Lygiai taip pat galiu pasakyti, kad dabar Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) vykdo informacijos, kurią pateikė buvęs krašto apsaugos ministras A. Anušauskas ir kiti asmenys, patikrinimą. Patikrinimas turi tęstis ne daugiau nei dešimt dienų. Ketvirtadienis yra ta diena, kai finišuoja dešimties dienų terminas ir STT labai aiškiai sudėlios taškus, ar iš tos paskleistos dūmų uždangos yra kažkas rimto, ar ne? Manau, kad jie tikrai jokio ikiteisminio tyrimo nepradės. 

– Ar jūs žinote, kas užims jūsų vietą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete? Gal bent kandidatus žinote?  

– Spręs frakcija. Gali būti, kad ir kaip bebūtų gaila, man teks palikti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą. Žinau, kad dirbsiu garbingame audito komitete. Čia – tiesiog formalumai. Tada turėsime diskusiją frakcijoje. Net neabejoju, kad norės frakcijos arba koalicijos partneriai, bent jau pozicijos komitete esu girdėjęs tokių nuomonių, bet palaukime, pažiūrėkime, ar išreikš tokių pageidavimų.

Bet kokiu atveju, net neabejoju, kad naujasis pirmininkas bus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys. Ir mano požiūriu, tikrai labai gerai šias pareigas galėtų atlikti, milžinišką patirtį turintis, buvęs kariuomenės vadas Arvydas Pocius.  

– Prezidento patarėjas Kęstutis Budrys pareiškė, kad Krašto apsaugos ministerija turės keisti bendravimo kultūrą su verslu. Kaip jūs ją keisite?  

– Pirmiausia – nebijoti verslo ir suvokti, kad gynybos pramonė turi būti sudėtinė, integrali gynybos politikos dalis. Kitaip tariant, mes gi suvokiame paprastą dalyką, jeigu nori nepriklausyti nuo globalių tiekimo grandinių, čia labai esminė Ukrainos pamoka, turi turėti kuo daugiau amunicijos, vietoje ją pasigaminti. Ne tik pirkti, bet čia gamintis. Privalome ieškoti būdų, kaip gynybos pramonę integruoti į gynybos politiką ir ją remti kiek tik tai įmanoma. Tai kiek per tą laiką, kiek turėsiu galimybių, bandysime tuos mechanizmus susidėlioti. 

„Suprantame, matyt, prezidentas vienaip pasisako savaitgalį kalbėdamas su rinkėjais, kitaip pasisako darbo dieną pareikšdamas (savo, kaip – ELTA) prezidento poziciją. Gal čia irgi galime skirti, viena yra kandidato į prezidentus pozicija kalbant su rinkėjais, kai norima pasakyti labiau tai, ką ta publika nori girdėti. O kita yra kaip prezidento pozicija, kurią girdėjome paskui savaitės pradžioje“, – laidoje „ELTA kampas“ svarstė G. Jakštas.

Kaip skelbta anksčiau, praėjusį šeštadienį teigęs, kad suklydo skirdamas G. Jakštą ministru, pirmadienį šalies vadovas tikino, jog problemas dėl vienuoliktokų tarpinių patikrinimų reikia spręsti subtiliai. G. Nausėda pridūrė, jog vargu, ar naujas ministras „įgyvendintų kažkokius stebuklus“.

Savo ruožtu pats G. Jakštas sako, jog dar praėjusią savaitę premjerei Ingridai Šimonytei įteikęs atsistatydinimo raštą norėjo sudaryti galimybę pasirinkti, kaip spręsti dėl tarpinių patikrinimų kilusį ažiotažą.

Anot G. Jakšto, jei premjerė pritartų atsistatydinimui, jis nesilaikytų posto įsikibęs. Visgi, ministro nuomone, jo pasitraukimas įpusėjus tarpiniams patikrinimams didesnio chaoso nesukeltų, mat švietimo sistema nesilaiko tik ant vieno žmogaus.

„Galbūt keltų komunikacinį chaosą, visi gali turėti savo nuomones, kelti įvairias hipotezes, tai tą chaosą galima sukurti. Kartu suprantame ir, kad aš, vienas žmogus, nesu visa švietimo sistema. Jeigu ant vieno žmogaus laikytųsi sistema, tai ji būtų pasmerkta pražūti“, – kalbėjo G. Jakštas.

Jeigu ant vieno žmogaus laikytųsi sistema, tai ji būtų pasmerkta pražūti.

„Nemanau, kad kažkas drastiško nutiktų. Tą situaciją visi bandytų išnaudoti savaip, pateikiant tokiais kampais, kad jiems būtų naudingiau, bet kažkokios tragedijos iš to nematyčiau“, – pridūrė jis.

ELTA primena, kad prasidėjus tarpiniams patikrinimams kilo pasipiktinimo banga dėl netinkamai parengtų užduočių. Reaguodamas į kritiką, G. Jakštas pavedė atlikti ekspertinius vertinimus dėl matematikos ir fizikos žinių patikrinimų.

Visgi, ŠMSM vadovybei paskelbus, kad nebus atsitraukta nuo nepasitenkinimą sukėlusių moksleivių tarpinių patikrinimų, Seimo opozicijos atstovai ėmė svarstyti apie interpeliaciją G. Jakštui. Nepasitenkinimą ministro darbu išreiškė ir prezidentas Gitanas Nausėda, pareiškęs, jog padarė klaidą, paskirdamas jį į šias pareigas.

Premjerė Ingrida Šimonytė teigė praėjusią savaitę gavusi G. Jakšto atsistatydinimo raštą, tačiau jo netenkinusi.

Tarpiniuose vienuoliktokų patikrinimuose šiemet dalyvaus daugiau nei 26 tūkst. moksleivių. Jie bus vykdomi nuo kovo 5 dienos iki balandžio 5 dienos, išskyrus chemijos ir istorijos atsiskaitymus, kurie vyks gegužės 6 ir 7 dienomis.

„Yra milijonai žmonių, kurie nenori gyventi šalyje, kurioje visa valdžia sutelkta vienose rankose, – kalbėjo A. Navalnas. – Mažiausiai pusė šalies nori, kad Rusija būtų normali europietiška valstybė“.

Vaizdo įrašą iš A. Navalno susitikimo su J. Maire, kuris tada buvo Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos pranešėjas, trečiadienio vakarą pirmą kartą paskelbė prancūzų laikraštis „Libération“ ir stotis LCI.

Opozicionierius interviu kalba apie daug metų rusų žvalgybos vykdytą jo persekiojimą, jo apnuodijimą bei Kremliaus vadovo Vladimiro Putino vaidmenį, taip pat apie būsimą grįžimą į Rusiją.

A. Navalnas 2020 m. rugpjūtį Sibire buvo apnuodytas nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“, jį ištiko koma. Kremliaus kritikas buvo pervežtas gydytis į Berlyno universitetinę kliniką „Charité“.

Praėjus mėnesiui nuo pokalbio su J. Maire A. Navalnas, nepaisydamas gręsiančio suėmimo, grįžo į Rusiją. Jis „nenutuokiąs“, kas bus su juo po sugrįžimo, sakė jis tuomet. „Ar mane suims oro uoste? (...) Galbūt aš atvyksiu ir jie lauks, kol viskas nurims, ir suims mane tada. O gal ir ne“, – svarstė A. Navalnas.

Mažiausiai pusė šalies nori, kad Rusija būtų normali europietiška valstybė.

Iš tikrųjų jis buvo suimtas iš karto po lėktuvo nusileidimo 2021 m. sausio 17 d. Maskvoje. Praėjus dviem savaitėms A. Navalnas buvo nuteistas pustrečių metų laisvės atėmimo bausme, 2023 m. rugpjūtį paskelbtas dar vienas nuosprendis – 19 metų kalėti.

Per pokalbį su J. Maire A. Navalnas pasakojo, kaip jį Omsko ligoninėje, kur jis buvo nuvežtas po apnuodijimo netekęs sąmonės, apžiūrėjo vokiečių gydytojai. Jie patvirtino, kad jį galima transportuoti. Rusai tai pradžioje neigė. „Holivudo verta istorija“, – kalbėjo A. Navalnas.

Kai Maskva galiausiai sutiko, kad jis būtų perkeltas į Berlyną, jis į Vokietiją buvo išskraidintas „visiškai nuogas“. „Visi mano rūbai – batai, marškinėliai, džinsai ir apatiniai – buvo paimti“, – prisiminė Kremliaus kritikas. Buvo atsisakyta grąžinti rūbus, kurie galėjo būti panaudoti kaip įrodymas.

Pokalbis su A. Navalnu sukosi ir apie tai, kaip jį daug metų sekė Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FST). „Staiga jie pradėjo persekioti mane kiekvienoje kelionėje“, – sakė opozicijos politikas.

Jo apnuodijimu į 2020 rugpjūtį esą norėta paskleisti baimę. „Siaubinga. Žmonės tiesiog pradeda bijoti“, – teigė A. Navalnas. Jis pridūrė: „Putinas asmeniškai mėgaujasi mintimi, kad žmonės bijo jo tamsios valdžios“. A. Navalnas tada dėl savo apnuodijimo kaltino V. Putiną. Kremlius tai neigė.

„Esu visiškai tikras, tai buvo tiesioginis V. Putino įsakymas“, – pabrėžė opozicionierius 2020 m. gruodį vykusiame pokalbyje. Per jį jis pasakojo ir apie dar du pasikėsinimus 2018 ir 2020 m.

47-erių A. Navalnas, Rusijos institucijų duomenimis, mirė kalėjime Arktyje vasario 16 d., kur atliko 19 metų laisvės atėmimo bausmę. Tai esą buvo „natūrali mirtis“, tačiau tikslios jos aplinkybės lieka neaiškios. A. Navalno šalininkai ir daug Vakarų politikų dėl opozicionieriaus mirties kaltina Rusijos vadovybę ir V. Putiną.

Taip interviu videolaidai „Elta kampas“ sakė Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Petro Bešta, kalbėdamas apie dviejų pilno masto Rusijos invazijos į Ukrainą sukaktį ir nuo Rusijos karinės agresijos prieš jo šalį pradžios prabėgusį dešimtmetį.

Pasak ambasadoriaus, pagrindinė problema ir iššūkis yra tai, kad Vakarai vis dar neturi tikros „puolamosios“ strategijos Rusijos režimo atžvilgiu ir nejaučia egzistencinės grėsmės bei pavojaus sau patiems, kurį iš tiesų jiems kelia Rusijos agresija prieš Ukrainą.

„Vieningas, bendras Vakarų potencialas – ekonominis, finansinis, technologinis – dešimtimis kartų pranoksta Rusijos pajėgumus. Tai reikia aiškiai įsisąmoninti. Taigi, tai reikia kuo greičiau ir išnaudoti.

Pirmas dalykas – mobilizacija. Ukrainos mobilizacija, kuri jau įvyko, mūsų partnerystės su NATO mobilizacija ir pačios NATO mobilizacija. NATO – kaip jos valstybių karinių potencialų mobilizacija. Kol kas mes to nematome. Mūsų nuomone, šis procesas vyksta labai lėtai.

Kertinis dalykas, nuo kurio priklauso šio pirmojo punkto įgyvendinimas, – kiekvienai NATO narei bei visiems kitiems aiškiai suprasti, kokią egzistencinę grėsmę kelia šis karas, smūgio pačiai NATO pavojų.

O visa kita remiasi į tai, kaip greitai šis potencialas bus mobilizuotas, kaip greitai ir kokiu mastu Ukrainai bus suteikiamos ginkluotė ir technologijos. Pabrėžčiau – be jokių ribojimų ir „raudonųjų linijų“, kurios, deja, vis dar tebeegzistuoja. Jos, beje, ir yra viena iš priežasčių, kodėl dabar turime kariauti ne puolamąjį, o gynybinį karą“, – kalbėjo P.Bešta.

Be to, pasak jo, Vakarų valstybių politinis elitas turi žymiai nuosekliau ir aktyviau savo visuomenėms aiškinti, kad pagrindinės jas jaudinančios problemos yra bene labiausiai nulemtos būtent Rusijos karo prieš Ukrainą, o Kremliaus pergalės atveju padidės ir paaštrės nepalyginamai daugiau.

– Kaip matote dabartinę strateginę padėtį kare? Kur mes esame? Turiu omenyje tai, kad daugelis ir mano šalyje, ir Vakaruose mato šią padėtį kaip klasikinį sekinimo karą, kuriame Rusija turi aiškų pranašumą. Ir ši persvara esą dabar didėja – pirmiausia dėl to, kad stoja ir buksuoja karinė parama Ukrainai. Labiausiai – JAV karinė parama.

Taigi, esą tik laiko klausimas, kuomet Rusija pradės iš tiesų nugalėti – ir ne tik mūšio lauke, bet ir kituose frontuose. Na, kiek suprantu, Ukrainoje daugelis – ne tik kariškiai, bet ir politikai bei pareigūnai – padėtį mato kitaip. Jų požiūriu, tai Rusija save sekina, yra strateginėje aklavietėje, iš kurios neturi gerų ėjimų. Taigi, ją tiesiog reikia pribaigti. Kaip visą šį strateginį horizontą matote jūs?

– Pradėti norėčiau nuo priminimo, kad neseniai mūsų karinė žvalgyba įvykdė eilinę sėkmingą operaciją – panaudojo jūrinius dronus prieš didelį Rusijos desantinį laivą. Statistika dabar tokia – iš 13 laivų, kurie yra likę Rusijos Juodosios jūros laivyne, aktyviam naudojimui tinka tik penki. Tai viena iš nuorodų, kokia yra padėtis ne tik fronte, bet ir strateginiu požiūriu apskritai.

– Tai – bendros padėties simptomas, ženklas?

– Tai yra vienas iš dalykų, nuo kurių ir norėjau pradėti. Aš nesutinku, kad dabartinėje situacijoje Rusija turi geresnius šansus laimėti.

Taip, ji Ukrainai ir Vakarams stengiasi primesti naikinimo, sekinimo karo strategiją, kurią jūs ir minėjote. Tačiau mūsų pergalės strategija remiasi kitais dalykais. Viena – technologinis išmanumas, kita – visos mūsų paramos koalicijos pajėgumų mobilizacija.

Žinoma, jei būtų tik Rusija ir Ukraina vienas prieš vieną, Ukraina neturėtų šansų laimėti karą. Šalių potencialas nesulyginamas. Tačiau Ukraina kartu su sąjungininkais – kitas dalykas. Ir jos pergalė – visiškai reali strateginė perspektyva.

Aš įsitikinęs, kad mums, Ukrainai ir jos sąjungininkams, Rusijai reikia primesti savo strategiją – ir mūšio lauke, ir apskritai. Rusija mums stengiasi primesti naikinimo ir sekinimo karą, todėl mes turime primesti aktyvų karą, naudojant išsivysčiusias technologijas. Mūsų karas asimetriškas. Juk jei veiksime pagal tas strategijas, kurias mus siekia primesti Rusija, tai šis kelias ves į niekur.

Taigi, matome tris pagrindinius savo strategijos, kuri yra visiškai realistiška, elementus. Vieningas, bendras Vakarų potencialas – ekonominis, finansinis, technologinis – dešimtimis kartų pranoksta Rusijos pajėgumus. Tai reikia aiškiai įsisąmoninti ir kuo greičiau išnaudoti.

Pirmas dalykas – mobilizacija. Ukrainos mobilizacija, kuri jau įvyko, mūsų partnerystės su NATO mobilizacija ir pačios NATO mobilizacija. NATO – kaip jos valstybių karinių potencialų mobilizacija. Kol kas mes to nematome. Mūsų nuomone, šis procesas vyksta labai lėtai.

Kertinis dalykas, nuo kurio priklauso šio pirmojo punkto įgyvendinimas, – kiekvienai NATO narei bei visiems kitiems aiškiai suprasti, kokią egzistencinę grėsmę kelia šis karas, smūgio pačiai NATO pavojų.

O visa kita remiasi į tai, kaip greitai šis potencialas bus mobilizuotas, kaip greitai ir kokiu mastu Ukrainai bus suteikiamos ginkluotė ir technologijos. Pabrėžčiau – be jokių ribojimų bei „raudonųjų linijų“, kurios, deja, vis dar tebeegzistuoja. Jos, beje, ir yra viena iš priežasčių, kodėl mes dabar turime kariauti ne puolamąjį, o gynybinį karą.

Ir trečia – reikia priimti svarbius politinius sprendimus, kurie liudytų, jog Vakarai atsisako save nuolatos ribojančios, sulaikančios, reaktyvios politikos. Jau seniai sakome, kad Vakarai turi vykdyti aktyvią politiką, primesti Rusijai savo strategiją, pereiti į diplomatinį puolimą, tikrą puolimą sankcijomis.

Pirmiausia tai reiškia, kad reikia priimti jautrius sprendimus – tokius, kaip Ukrainos narystė NATO.

Visas šis karas, taip, kaip jį apibrėžia V. Putinas ir jo režimas, sukasi aplink Ukrainos „neutralaus statuso“ temą. Visiškai akivaizdu, kad jei sprendimai dėl Ukrainos narystės NATO būtų buvę priimti laiku – pavyzdžiui, 2008 m. ar keleriais metais vėliau – šio karo tikrai nebūtų buvę.

Taigi, kartoju – Vakarai turi pradėti elgtis žymiai aktyviau. Ir sutelkdami išteklius, ir be apribojimų tiekdami Ukrainai modernią ginkluotę, ir priimdami tokius politinius sprendimus, kurie Rusijai ir V. Putinui pagaliau parodytų, kad jie yra toje aklavietėje, apie kurią jūs taip pat kalbėjote.

Tad Vakarai turi užimti labai aiškią poziciją dėl visų šių trijų strateginių dalykų.

– Bet ar matote požymius, kad Vakarai iš tiesų juda šia linkme? Juk daug kas sako, kad Vakarų visuomenėse ir politiniame elite vyksta priešingi procesai. Galime pažvelgti kad ir į Ameriką. Ten politinį žaidimą dabar diktuoja ta visuomenės ir politinio elito dalis, kuri nelaiko šio karo jokia egzistencine grėsme JAV, jog problema yra pati Ukraina, kuri priešinasi agresoriui, kad reikia kažkokio sandėrio su V. Putinu. Štai tokios dabar tendencijos.

– Matome ir kitas tendencijas, apie kurias tuojau pakalbėsime. Bet kokiu atveju, mano požiūriu, tai, kas vyksta JAV, – tai pretenzija ir priekaištai Europai, kad ši nesugeba pati mobilizuotis ir spręsti problemų, kurios yra pačioje jos širdyje.

Bet apskritai pažvelkime plačiau, į globalų geopolitinį kontekstą. Kalbame apie tai, kad vienapolis pasaulis pasibaigė. Ilgą laiką po Sovietų sąjungos griūties labai aiškiai dominavo Vakarai su JAV priešakyje. Pastarosios sukaupė daug kartų daugiau įvairių resursų – finansinių, ekonominių, energetinių, technologinių, – kurie leido valdyti padėtį Europoje pagal demokratines normas. JAV ir NATO turėjo labai stiprias pozicijas, kurios priklausė ir nuo ekonominio JAV dominavimo pasaulyje.

Tuomet padėtis ir buvo stabili, buvo laikomasi tarptautinės teisės reikalavimų. Tačiau visa tai rėmėsi į tą savotišką disbalansą, disproporciją, kai Europos saugumą labiausiai užtikrino JAV, per savo dominuojantį indėlį NATO.

Vis dėlto, kol JAV ekonominė savijauta buvo gera, kai jos jautėsi labiau užtikrintos dėl savo ekonominės padėties, šis klausimas nebuvo toks aštrus. Jis, žinoma, būdavo kartais keliamas, būdavo kalbama apie tai, kad pačios Europos valstybės turi prisiimti daugiau atsakomybės už procesus Europoje, daugiau investuoti į gynybos pramonę – apie ką dabar labia konkrečiai kalbama – investuoti į energetinį, informacinį saugumą.

Tačiau šie klausimai pradėti kelti aštriau pastaraisiais metais – pradedant nuo D. Trumpo prezidentavimo. Bet pati tendencija yra kur kas platesnė ir gilesnė. O ta tendencija – JAV, kaip galios poliaus santykinė galia, lyginant su kitomis galiomis, pasaulyje mažėja. Kyla Kinija, kitos valstybės, taip pat Iranas, Rusija, kurios gauna prieigą prie technologijų, jų potencialas didėja.

Vakarai turi pradėti elgtis žymiai aktyviau.

Tad JAV mato, kad jų resursų nebeužtenka veikti pagal ankstesnes doktrinas, kuomet jie galėjo valdyti padėtį net keliuose globaliniuose teatruose, kritiniuose geopolitiniuose taškuose – Azijoje, Europoje, Artimuosiuose Rytuose.

Taigi tokioje situacijoje D.Trumpas, apskritai JAV politinis elitas mąsto egoistiškiau, nes supranta, kad padėtis tampa nevaldoma, JAV negali taip vienašališkai, kaip anksčiau, spręsti problemų. Todėl jie ir kelia šį klausimą Europai, kadangi tai iš tiesų pagrindinis ir svarbiausias sprendimas, kurį Europa ir turi priimti. Tuomet bus išspręsta ir daug kitų klausimų.

Reikalas ir yra tas, kad Europa turi žymiai greičiau ir rimčiau reaguoti į tuos procesus, kurie vyksta jos teritorijoje, suvokti jų egzistencinę svarbą ir grėsmę.

Pradėkime nuo egzistencinės grėsmės supratimo. Na, JAV Rusija vargu ar kelia egzistencinę grėsmę. Bet Europai tikrai kelia. Ne tik Ukrainai, ne tik Rytų Europai, Lietuvai, Lenkijai, kitoms Baltijos šalims, apie kurias, kaip apie kitos atakos taikinį, atvirai kalba V. Putinas ir kiti jo režimo atstovai.

Tai grėsmė ir visai Europai. Jei Vakarai pralaimi Ukrainoje, tai reiškia, kad Rusija labai greitai atkurs savo pajėgumus ir potencialą smogti vėl ir toliau įgyvendinti savo strategiją. Ji toliau tęs tai, ką daro jau dabar – stengiasi suardyti Europą.

O tiesioginis ir pats paprasčiausias kelias į Europos suardymą ir sugriovimą – 5-ojo NATO kolektyvinės gynybos straipsnio suardymas. Juk jei Rusija pradeda kokią nors, kad ir hibridinę ataką prieš kurią nors Baltijos šalį ar Lenkiją, viskas priklauso nuo to, kaip reaguoja NATO.

Ar NATO sugebės greitai mobilizuotis tokiu atveju, ar ne? Tokių mobilizacijos tempų, kuriuos matome dabar, tikrai nepakaks.

Tai labai paprastai sugriauna NATO vienybę, taip pat tai reiškia, kad suardoma Europos Sąjungos ekonomika ir kiti dalykai. Taigi, Europai tai – šimtaprocentinė egzistencinė grėsmė.

Tad tai ir reiškia, kad Europa turi žymiai labiau tą grėsmę jausti, ko dabar nėra. Dėl to reikia su ja dirbti. Ji turi investuoti į savo gynybą, jos technologijas. Mūsų požiūriu, šios problemos sprendimas išsprendžia ir visas kitas problemas, apie kurias mes jau kalbėjome.

Tai sprendžia ir problemą numeris vienas – išsaugoti JAV lyderystę NATO aljanse, subalansuojant JAV santykius ir pozicijas su Europa. D. Trumpas apie tai kalba labia atvirai ir grubiai, tačiau ši problema išties egzistuoja.

Europai pradėjus kur kas greičiau mobilizuoti išteklius ir technologijas, ji išspręs santykių su JAV problemą, taip pat ji išspręs ir karo Ukrainoje problemą. Kadangi karas dabar vyksta Ukrainoje, tai ši mobilizacija pirmiausia ir užkerta kelią Rusijai laimėti čia, Ukrainoje, ir sutrukdo Rusijai griebtis kitų scenarijų prieš kitas valstybes.

Europos mobilizacija išsprendžia ir kitą, dar platesnę problemą – Rusijos sulaikymą, stabdymą apskritai.

Jei Europa žymiai rimčiau žiūrės į šias grėsmes, investuos į savo pajėgumus, į savo saugumo užtikrinimą visuose lygiuose, kurių yra daug, tuomet galimybė, jog V. Putinas puls NATO, – itin menka.

Taigi, viskas, ką reikia padaryti Europai, – daryti tai, ką ir dabar, tik žymiai greičiau ir stipriau.

– Ir taip, kad Rusijos diktatūra tai aiškiai matytų ir suprastų.

– Žinoma. Jų viltis ir išskaičiavimas – Europos silpnumas.

– Grįžkime prie pagrindų pagrindo – egzistencinės grėsmės supratimo. Mano nuomone, reikia kažkaip atnaujinti komunikaciją šiuo klausimu, argumentaciją už tai.

Juk su „tradiciniu“ pagrindiniu argumentu, – kad po Ukrainos, jei ji krenta, tikras, realus, pilno masto karas ateis į kitas šalis – daugelis Vakaruose vis dėlto ir toliau nesutinka. Nepaisant visko, daugelis taip situacijos nemato. Jie tiesiog netiki, kad taip bus, tai neigia, ir viskas. Kaip tuos žmones įtikinti, kad Ukrainos sunaikinimas iš esmės labai pavojingas visiems dalykas, kad šis karas tiesiogiai liečia visus – ir didžiąsias Vakarų valstybes, didžiąsias Vakarų Europos šalis?

– Pradėkime nuo to, kad nuo pilno masto agresijos pradžios 2022 m. Europoje ir pasaulyje vyksta labai sudėtingi procesai.

Šis karas jau dabar sukėlė daugybę labai įvairių neigiamų padarinių tiek Europos šalims, tiek globaliai ekonomikai. Prisiminkime vien tik maisto tiekimo saugumo krizę. Šis karas jau palietė šimtus milijonų žmonių įvairiuose pasaulio kampeliuose.

Taigi, pirmiausia šiuos padarinius ir iš jų kylančius dar didesnius, egzistencinius pavojus turi suvokti politiniai lyderiai, elitas. Manau, kad jie tai jau iš esmės supranta, tačiau dabar jie turi pradėti nuosekliai apie tai kalbėtis su savo visuomenėmis, sistemiškai apie tai komunikuoti.

Visuomenėms pirmiausia reikia pradėti aiškinti, kad tos problemos, kurios labiausiai jas gąsdina ir neramina, kurios skatina populistinių jėgų augimą Europos šalyse, yra labiausiai nulemtos būtent Rusijos agresijos.

Tai galima įrodyti daugeliu įvairių pavyzdžių. Tai ir migracija, ir maisto tiekimo saugumas, ir tai, kas pastaruosius metus vyksta energetikoje, Rusijos elgesys dėl sankcijų jai.

– Tačiau daugelis žmonių kaip tik ir nesieja šių dalykų.

– Bet tą reikia daryti. Ir tai rodo, kiek pačios šalių vyriausybės realistiškai suvokia situaciją.

Tai ne tik komunikacijos, bet ir strategijos klausimas. Juk tam, kad būtų komunikuojami tokie strateginiai naratyvai, apie kuriuos mes kalbėjome, pirmiausia, pačios vyriausybės turi priimti pamatinius strateginius sprendimus. Mat tam, kad parodytume problemų priežastis, padarinius, po to reikia pateikti ir jų sprendimų strategiją, kitaip ta komunikacija liks neefektyvi.

Kartoju – pirmiausia, pačios vyriausybės turi priimti labai aiškią tų problemų sprendimo strategiją ir jau po to labai aiškiai komunikuoti pagrindinius dalykus apie tai, kad visos pagrindinės kasdienės problemos labai didele dalimi susijusios su Rusijos agresyvia politika. Ir ne tik grynai karine agresija, nors ji ir centre. Reikia žvelgti giliau ir bent porą dešimtmečių atgal, kai Rusija pradėjo dujų karus su Ukraina, Europa, kai Ukrainoje dar buvo prezidentas Viktoras Juščenka.

– Pridedant, kad Rusijai pavykus sunaikinti Ukrainą, tos problemos bus tik didesnės ir aštresnės?

– Visuomenėms labai paprasta kalba reikia paaiškinti, kad tuo atveju, jei Vakarai nesugebės pasitempti ir padėti Ukrainai kuo greičiau laimėti, tai tos problemos padidės daugeriopai. Be to, jų tik daugės. Taigi, visa tai reikia atvirai dėstyti.

– Dalies piliečių vis dėlto taip ir nepavyks tuo įtikinti, bet yra daug žmonių, kurie, matyt, tų sąsajų tiesiog nesupranta.

– Na, tai demokratiniai procesai. Tiesiog reikia įtikinti daugumą, kad palaikytų tuos sudėtingus ir sunkius sprendimus, kuriuos politinė vadovybė turi priimti, žiūrėdama ir į ilgalaikę perspektyvą. Mes iš tiesų kalbame apie perėjimą į savotišką prieškarinį laikotarpį ir režimą. Ir kai kurių šalių lyderiai bei vyriausybės jau aiškiai kalba apie tai. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos Vyriausybės atstovai aiškiai skelbia, kad pasaulis įžengė į prieškarinį etapą.

Buvo savotiškas pokarinis laikotarpis, kaip monopoliniame pasaulyje dominavo demokratinės valstybės ir tarptautinė teisė. Dabar tai pasibaigė, pasaulis įžengė į prieškarinį laikotarpį, tad ir visuomenės daugeliu atžvilgių ir sričių turi mobilizuotis.

Apie tai, kad Rusija rengiasi užpulti NATO, dabar jau kalba ir Vokietijos bei kitų valstybių atstovai. Minimi skirtingi periodai, per kuriuos Rusija gali pasirengti tokiam antpuoliui – 3,5, 10 metų. Bet tokia strateginė komunikacija, kaip matome, jau vyksta. Klausimas tik tas, kad ji turi vykti greičiau, plačiau ir nuosekliau, ją turi vykdyti visos Europos valstybės.

Vėl grįžtu prie to, kad viskas priklauso nuo to, kaip greitai Europa sugebės ir Rusijai, ir JAV parodyti, kaip ji gali mobilizuotis ir investuoti į išteklius bei technologijas ir nugalėti V. Putiną ne Europoje, ne NATO, o Ukrainoje.

– Bet kodėl visi įsitikinę, kad jei Rusija ir pradės „kažką daryti“ su NATO, tai tik po to, jei laimės Ukrainoje? Nematote grėsmės, kad ji gali griebtis kokių nors hibridinių, teroristinių veiksmų jau artimiausioje ateityje?

– Visiškai neabejoju tuo, kad Rusija toliau tęs hibridinį karą prieš NATO ir Vakarų šalis – dezinformacijos, kibernetinėje srityse. Jie tą jau daro ir darys toliau. Nėra jokių abejonių. Klausimas tik tas, ar jie peržengs kinetinės agresijos slenkstį.

Aš manau, kad dabar Rusija neturi karinio ir ekonominio potencialo kariauti kinetinį karą ta klasikine, atviros agresijos prasme.

Pažvelkime į Ukrainos frontą, kur vien tokie nedideli, taktinę reikšmę turintys miestai kaip Bachmutas ar Avdijivka pareikalauja Rusijos sutelkti kone visus turimus resursus, įtempti visas jėgas. Tai apie kokį karą su NATO galima kalbėti tokioje situacijoje?

Bet reikia labai aiškiai suprasti, kad jei Europa būtent dabar nesugebės greitai mobilizuotis ir be apribojimų investuoti į Ukrainos pergalę savo ginklus, technologijas ir kitą paramą, tai Rusija ir toliau su kiekviena diena vis labiau prisitaikys, persikraus.

Tai viena didžiausių problemų. Dėl to Rusija visiems ir stengiasi primesti ilgalaikį žaidimą, nes dar turi didelį žmogišką potencialą ir tūkstančius nors senų, tačiau pritaikomų naudoti tankų sandėliuose.

Jų strategija – vadinamieji „mėsos šturmai“, kurie ir paremti įsitikinimu, kad resursų užtenka kariauti tol, kol pasibaigs Ukrainos resursai.

Vakarai turi sulaužyti, „permušti“ šią strategiją, kartu neutralizuodami ir tiesiogines grėsmes NATO.

Lietuva ir lietuviai taip gerai supranta ir palaiko Ukrainą, kad tai tiesiog pavyzdys, kaip turi atrodyti geriausias, artimiausias partneris. Kaip valstybė, kaip Vyriausybė, kaip tauta.

– Kaip matote Lietuvos vaidmenį, remiant Ukrainą, viena vertus, geopolitinėje ir diplomatinėje sferoje, kita vertus – karinėje, karinės paramos aspektu? Kai kurie Lietuvos politikai ir ekspertai sako, kad Lietuva turi tapti savotišku karinės infrastruktūros mazgu, kuriame būtų gaminama ir tiekiama būtent aukštomis technologijomis paremta ginkluotė – tie patys dronai, kurie dabar taip pakeitė karo eigą ir stilių. Ką apie tai manote?

– Pirmiausia, norėčiau padėkoti visiems lietuviams už tai, ką jūs darote dėl Ukrainos. Partnerystė visuose lygiuose – oficialiame, neformaliame, asmeniniame – mano požiūriu, yra visiškai unikali. Lietuva ir lietuviai taip gerai supranta ir palaiko Ukrainą, kad tai tiesiog pavyzdys, kaip turi atrodyti geriausias, artimiausias partneris. Kaip valstybė, kaip Vyriausybė, kaip tauta.

Tai – unikali parama. Ir už tai mes labai dėkingi.

Kita vertus, aš iš tiesų matau labai efektyvią, išmintingą ir teisingą strateginę Lietuvos politiką. Lietuva iš esmės ir įgyvendina visus tuos strateginius elementus, apie kuriuose mes kalbėjome. Tai tie patys trys pergalės strategijos elementai. Lietuva mobilizuoja resursus nuo pat pirmos dienos. 1,5 proc. BVP, kuris yra skiriamas Ukrainai, – pirmas rodiklis pasaulyje. Lietuva yra pirmoji pasaulyje pagal BVP dalį, kuri skiriama Ukrainos paramai.

Taigi, mobilizacijos požiūriu, Lietuva daro viską, kas reikalinga. Ir tai ne tik pagalba Ukrainai. Tai ir signalas bei pavyzdys visiems kitiems partneriams, kad Lietuva labai rimtai vertina įsipareigojimus NATO, savo saugumą, kad ji nėra vien tik vartotoja. Ir visa tai daroma labai protingai ir nuosekliai.

Kitas punktas – technologijos. Suprantama, kad karą prieš tokią valstybę, kaip Rusija, galima laimėti tik asimetriniu būdu, remiantis išsivysčiusiomis technologijomis. Tai ir yra atsakymas į jūsų klausimą apie karinį aspektą. Manau, kad Lietuvos teritorijoje kurti technologijų gamybą – labai gera idėja.

Ukraina ir pati tuo užsiima – mes gaminame dronus, kitą tokią ginkluotę. Tam, kad dabar nugalėtume Rusiją ir sulaikytume ją ateityje. Tad bet kokia šalis, investuodama į aukštųjų technologijų ginkluotę, įneša labai rimtą indėlį stabdant karą ir neutralizuojant Rusijos keliamas grėsmes.

Ir trečias dalykas – politinė pozicija svarbiais klausimais. Lietuva nuolat palaiko Ukrainos narystę NATO, remia tą labai svarbų geopolitinį žingsnį, kurį NATO turi pagaliau žengti. Taip ji apibrėš tam tikras linijas ir primes Rusijai savo aktyvią strategiją.

Štai visus tuos tris pergalės strategijos elementus Lietuva nuosekliai ir įgyvendina, tad garbė ir šlovė jūsų tautai bei jūsų lyderiams, kurie taip strategiškai mąsto.

Dar pridėčiau, kad žvelgiant į pastaruosius metus, matome, kad ukrainiečiai, kaip visuomenė, transformuojasi ir prisitaiko prie globalinių tendencijų. Mes visi turime eiti koja kojon su laiku ir jo naujais iššūkiais.

Tačiau mus tai verčia daryti istorija, per tokius sunkius išbandymus kaip karas. Tuo metu lietuviai šias tranformacijas gali daryti be to, tokių dalykų neliečiami. Ačiū Dievui, kad jūsų tai nepalietė ir, duok Dieve, kad nepaliestų. Bet tos transformacijos mūsų tautoms būtinos. Jos mums suteiks pranašumo ateityje, nes mes pirmieji jas pradėjome ir pirmieji pereisime.

Tai interviu Vokietijos žiniasklaidai pareiškė Estijos gynybos ministras Hanno Pevkuras, praneša UNIAN.

H. Pevkuras perspėjo, kad V. Putino pareiškimais negalima pasitikėti, primindamas, kad Kremliaus šeimininkas kategoriškai neigė tokius ketinimus likus kelioms dienoms iki plataus masto invazijos į Ukrainą.

„Mes nekeisime savo planų tik todėl, kad V. Putinas davė interviu žurnalistui. Ar tikite V. Putinu po to, ką jis sakė ir kaip jis elgėsi daugelį metų?“, – retoriškai klausė Estijos gynybos ministras.

Pasak H. Pevkuro, Estija didina savo pasirengimą, „ir tai turėtų daryti visi“.

Interviu amerikiečių žurnalistui Tuckeriui Carlsonui Rusijos prezidentas V. Putinas teigė nesvarstantis galimybės pulti Lenkiją, Lietuvą, Latviją ar Estiją, nes esą jos „jo nedomina“.

Daugelyje straipsnių, ypač valstybinėse ir prokremliškose žiniasklaidos priemonėse, buvo nagrinėjamas 127 minučių trukmės interviu, ketvirtadienio vakarą paskelbto geriausiu JAV laiku, pasiekiamumas ir galimas poveikis.

T. Carlsonas interviu iš Rusijos prezidento ėmė antradienį Maskvoje. Interviu buvo patalpintas T. Carlsono interneto svetainėje ir platformoje „X“.

Vaizdo įrašas „X“ platformoje penktadienį buvo peržiūrėtas 86 mln. kartų, maža to, juo pasidalijo ir „X“ savininkas Elonas Muskas.

Vaizdo įrašas sulaukė daugiau kaip 475 tūkst. patiktukų, pažymėjo prokremliškas laikraštis „Izvestija“. Leidinys citavo aukšto rango pareigūną Rusijos okupuotuose Ukrainos regionuose, kuris sakė, kad Vakarų bandymai trukdyti dalytis informacija žlugo.

Sprendžiant iš pasirinkto laiko, pagrindinis interviu tikslas – paneigti skandalą dėl B. Nadeždino registracijos.

Dar vienas straipsnis, į kurį buvo surinkti pagiriamieji komentarai iš „X“ platformos, buvo išspausdintas bulvariniame laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ pavadinimu „Aš jau beveik noriu prašyti Rusijos pilietybės“.

Politikos apžvalgininkai ir tikėjosi, kad Kremlius pirmąjį nuo karo pradžios V. Putino interviu su pokalbių laidų vedėju iš Vakarų panaudos propagandos tikslais.

„Sprendžiant iš pasirinkto laiko, pagrindinis interviu tikslas – paneigti skandalą dėl B. Nadeždino registracijos“, – rašė politologas Abasas Galiamovas.

Jis turėjo omenyje politiką Borisą Nadeždiną, kuris kitą mėnesį vyksiančiuose prezidento rinkimuose norėjo dalyvauti kaip karo priešininkas. Jis turi netikėtai daug šalininkų, tačiau buvo pašalintas iš rinkimų likus kelioms valandoms iki interviu paskelbimo.

A. Galiamovas taip pat kritikavo T. Carlsoną už tai, kad jis nekritiškai priėmė V. Putino teiginius, išsakytus per pirmąjį išsamų Rusijos prezidento interviu JAV žiniasklaidos atstovui nuo karo Ukrainoje pradžios prieš beveik dvejus metus.

Tai, kad V. Putinas davė interviu amerikiečių žurnalistui T. Carlsonui, reiškia, jog tarp Kremliaus ir JAV Respublikonų partijos esama ryšių. Toks pokalbis rodo Rusijos prezidento suinteresuotumą užmegzti kontaktą su „destruktyviu MAGA elementu“ tarp „raudonųjų“, pažymi leidinys.

Be to, tai dar kartą patvirtina, kad Maskva tikisi respublikono Donaldo Trumpo pergalės 2024 metų rinkimuose, jo sugrįžimo į Baltuosius rūmus ir tolesnio karinės pagalbos Ukrainai blokavimo.

T. Carlsonas yra protingas, o jo darbotvarkė aiški.

V. Putinas siekia tradicinių konservatyvių vertybių gynėjo statuso, demonstruodamas „bendras pažiūras“ su D. Trumpo konservatoriais, kurie nepritaria lyčiai neutraliems tualetams: jis pašaipiai užsimena apie Vakarų paramą transseksualų teisėms, pabrėžia straipsnio autoriai.

Jie taip pat primena, kad Rusijos vyriausybė nuslopino žodžio laisvę, uždraudė bet kokią viešą LGBT+ tapatybės raišką ir suėmė šimtus antikarinių aktyvistų, kritikų, feminisčių, teisininkų ir kultūros veikėjų.

Be to, Kremlius siekia išnaudoti amerikiečių susiskaldymą ir kištis į Vašingtono politiką. Rusų įrankiai šiam darbui bus „trolių fabrikai“ ir „raudonieji“ su D. Trumpu priešakyje.

„T. Carlsonas yra protingas, o jo darbotvarkė aiški. Jiedu su V. Putinu puikiai bendradarbiaus, kad palaikytų melagingą pasakojimą apie Ukrainą, susilpnintų [prezidentą Joe] Bideną ir sustiprintų D. Trumpą..., – pažymima straipsnyje. – Jų bendros pastangos gali tapti pačia įtaigiausia ir toksiškiausia kada nors sukurta propaganda“.

Per dvi valandas trukusį interviu, kurį surengė buvęs televizijos „Fox News“ laidų vedėjas, V. Putinas taip pat sakė, kad gali būti pasiektas susitarimas dėl įkalinto leidinio „Wall Street Journal“ reporterio Evano Gershkovicho (Evano Gerškovičo).

„Specialiųjų tarnybų kanalais aptariamos tam tikros sąlygos“, – sakė jis, tvirtindamas, kad žurnalistas yra šnipas, ką pats žurnalas ir JAV vyriausybė griežtai neigia.

Tai buvo pirmasis nuo 2019 metų Vakarų žiniasklaidos atstovui gyvai duotas V. Putino interviu.

Tačiau T. Carlsonas, kuris yra artimas buvusiam JAV prezidentui Donaldui Trumpui (Donaldui Trampui), uždavė nedaug sudėtingų klausimų ir daugiausia klausėsi, kol Kremliaus vadovas dėstė jam savo požiūrį į Rusijos istoriją, vaizduodamas šalį kaip Vakarų išdavysčių auką.

V. Putinas gynė savo sprendimą 2022-ųjų vasarį įsiveržti į Ukrainą, ir sakė, kad Vakarai dabar supranta, jog Rusija nebus nugalėta, nepaisant JAV, Europos ir NATO pagalbos Ukrainai.

„Iki šiol buvo triukšmaujama ir šaukiama apie Rusijos strateginį pralaimėjimą mūšio lauke. Tačiau dabar jie, matyt, ima suprasti, kad tai pasiekti sunku, jei apskritai įmanoma. Mano nuomone, tai neįmanoma pagal apibrėžimą“, – kalbėjo jis.

V. Putinas taip pat kreipėsi į JAV Kongresą, kuriame D. Trumpo respublikonai vis labiau priešinasi tolesnei Ukrainos paramai ginklais ir kita karine pagalba.

Mes neturime jokių interesų Lenkijoje, Latvijoje ar kur nors kitur. Kodėl turėtume tai daryti? Tiesiog neturime jokio intereso. Tai tik panikos skleidimas.

„Pasakysiu jums, ką mes sakome šiuo klausimu ir ką perduodame JAV vadovybei. Jei tikrai norite nutraukti kovą, turite nutraukti ginklų tiekimą“, – sakė jis.

Paklaustas, ar Maskva svarstytų galimybę įsiveržti į kitas regiono šalis – NATO nares Lenkiją ir Latviją – arba apskritai į visą Europos žemyną, V. Putinas atsakė, kad apie tai negali būti nė kalbos.

„Mes neturime jokių interesų Lenkijoje, Latvijoje ar kur nors kitur. Kodėl turėtume tai daryti? Tiesiog neturime jokio intereso. Tai tik panikos skleidimas“, – kalbėjo V. Putinas.

Karas su Lenkija, pasak jo, įvyktų „tik vienu atveju: jei Lenkija užpultų Rusiją“.

Paklaustas apie galimą vadovybės pasikeitimą po JAV rinkimų, kuriuose, kaip tikimasi, J. Bidenas susikaus su D. Trumpu, taip pakartojant 2020-ųjų scenarijų, V. Putinas nurodė, kad jo manymu, pokyčiai būtų nedideli.

„Jūs ką tik paklausėte, ar ateis kitas vadovas ir ką nors pakeis? Tai nėra susiję su vadovu. Tai nėra susiję su konkretaus žmogaus asmenybe“, – tvirtino jis.

Antradienį įrašytame ir paties T. Carlsono interneto svetainėje paskelbtame interviu puošniame Kremliaus kambaryje sėdėdamas priešais Rusijos vadovą ant vienodų baltų kėdžių su nedideliu staliuku tarp jų, žurnalistas neaštrino pokalbio ir nekvestionavo V. Putino dėl jo santykių su D. Trumpu.

Būdamas prezidentu ir po to, kai jį nugalėjo J. Bidenas, D. Trumpas ne kartą gyrė V. Putiną ir nepasmerkė invazijos į Ukrainą, sakydamas, kad jei bus perrinktas, sugebės išspręsti šį karą per „24 valandas“, nors nepasakė, kaip.

Tuo tarpu J. Bidenas yra pavadinęs V. Putiną karo nusikaltėliu ir paramą išrinktai provakarietiškai Ukrainos vyriausybei paskelbė vienu svarbiausių savo prezidentavimo prioritetų.

Trumpai tariant, T. Carlsonas ims interviu iš V. Putino, kuris visos Vakarų žiniasklaidos pastaruosius dvejus metus esą yra ignoruojamas. Ir kalbės jie apie vykstantį karą, bent jau taip šis tiesos skelbėjas skelbė savo anonsinėje žinutėje.

Tik štai bėda, kad T. Carlsonas pokalbiui pasiruošė neatsakingai. Už žodį „karas“ V. Putino Rusijoje gresia belangė, nes joks ten ne karas, o „specialioji karinė operacija“.

Gal jis net įkalbės V. Putiną atvykti į Hagą, Krymą atiduoti ukrainiečiams, o savo paties milijardus – Ukrainos atstatymui?

T. Carlsonui širdis plyšta, nes dauguma jo tėvynainių visiškai nežino, kas vyksta tose šalyse, nors žudynės tęsiasi jau dvejus metus, o ir JAV tiesiogiai dalyvauja šiame konflikte. Aiškumo neva nėra jau vien todėl, kad niekas iš jo kolegų per tuos dvejus metus nepakalbino V. Putino: „Jie niekada negirdėjo jo balso, ir tai yra blogai.“ Esą V. Zelenskis – visų dėmesio centre, o V. Putinas – ne, tai yra ir neteisinga, ir neprofesionalu.

Taip mano T. Carlsonas, giliai širdyje tikintis, kad tuo pokalbiu galįs sustabdyti karą-operaciją. Todėl V. Putino balsas turi būti išgirstas.

Pasigirsta svarstymų, o gal T. Carlsonui be stogo staiga pavyks? Gal jis net įkalbės V. Putiną atvykti į Hagą, Krymą atiduoti ukrainiečiams, o savo paties milijardus – Ukrainos atstatymui? Telieka plačiau atverti kišenes.

Nors panašiau, kad tas interviu galiausiai virs žudiko reabilitacija.