Žmogus gali būti labai garsus ir vertinamas, tačiau tuo pat metu jo įtaka gali būti paviršutiniška, neperžengianti viešųjų ryšių ribos. Kitas asmuo gali būti menkai žinomas arba nemėgstamas plačiųjų masių, tačiau be galo įtakingas.

Karlo Heinricho Marxo (1818–1883) ideologiją galima laikyti pačia didžiausia kvailyste, kokią tik kada buvo sugalvojęs žmogaus protas, tačiau niekas negali paneigti fakto, kad ji per beveik pusantro šimto metų vienaip ar kitaip paveikė milijonų žmonių gyvenimus visame pasaulyje.

Panašiai yra ir kalbant apie įvairius politinius bei socialinius procesus. Žmonijos atmintis geriausiai išsaugojo pačias ryškiausias, žymiausias, didingiausias arba šiurpiausias savo praeities akimirkas, tačiau kai kurie svarbiausi, ilgalaikių pasekmių turėję procesai, neretai įvykdavo tyliai (daugelį metų jie nesulaukė deramo dėmesio ar įvertinimo).

Didžiosios Britanijos "Rytų Indijos bendrovė" (East India Company) buvo privati, valstybės remiama įstaiga, prekiavusi bemaž viskuo, ką tik galima parduoti. Ji taip pat turėjo savo privačią kariuomenę, kurią dažniausiai sudarydavo už atlygį kovojantys egzotiškų kraštų gyventojai, vadovaujami britų karininkų.

Žmogus gali būti labai garsus ir vertinamas, tačiau tuo pat metu jo įtaka gali būti paviršutiniška, neperžengianti viešųjų ryšių ribos. Kitas asmuo gali būti menkai žinomas arba nemėgstamas plačiųjų masių, tačiau be galo įtakingas.

1757 m. birželio 23 d. Plasio vietovėje (Bengalija, Šiaurės Rytų Indija) šios kompanijos samdiniai susigrūmė su Bengalijos nabobo (monarcho) Mirzos Muhammado Siraj-ud-Daulah (1733–1757) pajėgomis.

Nors nabobo kariauna buvo kelis kartus didesnė už "Rytų Indijos bendrovės" pajėgas, britams ir jų vadui Robertui Clive‘ui (1725–1774) pavyko palenkti į savo pusę vieną nobobo vadų – Sayyidą Mir Ja‘far‘ Ali Khaną Bahadurą (1691–1765).

Tai buvo labai juokingos ir vangios kautynės, prasidėjusios artilerijos susišaudymu (nabobui talkino prancūzai artileristai). Papirktojo indo vadovaujami žmonės nerodė iniciatyvos, o menkutė nabobo kavalerijos ataka buvo atremta.

Vėliau prapliupo nabobo artilerijai nemenkų nuostolių pridariusi liūtis, kurios padarinių britams pavyko išvengti.

Galiausiai "Rytų Indijos bendrovės" samdiniams puolant indų stovyklą, paaiškėjo, kad nabobas jau spėjo pasprukti. Didybės ir epiškumo šiose kautynėse buvo nepalyginti mažiau nei po 58 metų vykusiame Vaterlo, tačiau Plasio grumtynių padariniai buvo ne ką menkesni (gal net didesni) už paskutinį Prancūzijos imperatoriaus (1769–1821) ir jo varžovų susidūrimą.

1764 m. spalio 22 d. ir 23 d. Buksare (Biharo valstija) įvyko dar vienos panašios grumtynės. 1765 m. rugpjūčio 16 d. silpstančios Mogolų imperijos (1526–1858) šiaurės Indijoje ir "Rytų Indijos bendrovės" atstovai sudarė vadinamąją Alahabado sutartį, kuria kompanijai buvo suteiktos teisės imperatoriaus vardu Bengalijos, Biharo ir Orisos žemėse rinkti mokesčius.

Nors Plasio ir Buksaro mūšiai labiausiai paveikė Indiją ir jos žmones (po jų Bengalija ir Biharas tapo britų bazėmis, iš kurių jie galėjo toliau skverbtis į regioną), netiesioginę šių kautynių įtaką pajuto ir kita Pietryčių Azijos valstybė – Kinija.

Kinijos prekės (šilkas, arbata ir porcelianas) Europoje buvo gana paklausios, tačiau kinai europiečių produkcija menkai tesidomėjo, tad už kiniškas prekes europiečiams dažniausiai tekdavo mokėti sidabru.

Išsiaiškinti, kas iš šių įvykių svarbiausia nūdienos lietuviams, sumanęs Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros kolektyvas nekantraudamas laukia tėvynainių sprendimo. Jau ketverius metus vykdomas projektas "Šimtmečio belaukiant: reikšmingiausi Pirmosios Lietuvos Respublikos įvykiai" artėja prie atomazgos.

Paskutinė galimybė

2013-aisiais prasidėjusių rinkimų procedūra itin paprasta: internete (adresu www.istorineprezidentura.lt) arba Istorinės Prezidentūros muziejuje buvo galima balsuoti už įvykius, kurie laikytini vienais reikšmingiausių Lietuvos valstybei.

Laikotarpis nuo 1918-ųjų iki 1940-ųjų buvo suskirstytas į keturis intervalus (1918–1922 m., 1923–1928 m., 1929–1934 m., 1935–1940 m.), kiekvienam priskirta po 100 įvykių su trumpais jų aprašymais. Rinkimų etapas simboliškai prasidėdavo vasario 16-ąją ir trukdavo metus.

Šimtmečio išvakarėse vyksta penktasis rinkimų etapas, kuriame – 100 įvykių: po 25 atrinktus iš kiekvieno praėjusio etapo. Paskutinysis rinkimų turas skirtas šiems įvykiams reitinguoti – prašoma pasirinkti dešimt reikšmingiausiųjų – truks iki liepos 1 d. Vėliau bus rengiamasi rinkimų rezultatų vizualizacijai: 2018 m. vasarį, švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, Istorinėje prezidentūroje bus atidaryta reikšmingiausiems Pirmosios Lietuvos Respublikos įvykiams skirta paroda.

Sumanymo tikslai

"Siekėme sukurti ne tik kažkokią tuščią akciją, norėjome, kad tai būtų tas procesas, kuris įtrauktų daug žmonių, kad tai nebūtų tik mūsų parengta paroda. Norime, kad ir patys žmonės dalyvautų rengiant šią parodą", – rinkimams skaičiuojant paskutines dienas sakė Istorinės Prezidentūros vadovė Renata Mikalajūnaitė.

Pašnekovė džiaugiasi: žmonės išgirdo raginimus ir per penkerius metus rinkimų projektas sulaukė 20 tūkst. balsavusiųjų.

Kodėl rinkimų projektas vykdomas taip ilgai? Viena svarbiausių priežasčių – noras, kad žmonės balsuotų įsigilinę į kiekvieną pristatomą įvykį. "Pažinimas ir švietimas parodoje turi tapti pramoga. Jei žmonės ateis, sužinos ir supras, o vėliau rekomenduos tai pamatyti kitiems, vadinasi, paroda savo tikslą pasiekė", – tikisi istorikė.

"Žmogus per savišvietą augina savo orumą. Kai pažįsti savo istoriją, gali oriai pasiginčyti su latviu, estu ar su Vakarų pasaulio žmogumi. Turėdamas kertines vertybes, kertines žinias tu nesi tik tas, kuris linksi", – pažinimo svarbą akcentavo R.Mikalajūnaitė.

Turėdamas kertines vertybes, kertines žinias tu nesi tik tas, kuris linksi.

Vertybes atspindi ir balsuojančiųjų pasirinkimai. Žvelgdama į paskutiniojo rinkimų etapo biuletenį, R.Mikalajūnaitė atkreipia dėmesį į įvykius, kurie rikiuojasi pirmosiose ir paskutinėse rinkimų rezultatų vietose. Štai pirmoji vieta, kuri, akivaizdu, ir laimės svarbiausiojo Lietuvos įvykio titulą – Vasario 16-osios akto paskelbimas. Tikėtina, tai ne tik labai svarbus įvykis lietuviams – galbūt tai viena datų, apie kurias žino kiekvienas tautietis.

Šiuo metu ketvirtojoje vietoje yra lito įvedimas. Šį pasirinkimą R.Mikalajūnaitė linkusi sieti su šių dienų žmonių nostalgija nacionalinei valiutai, kurią visai neseniai pakeitė euras. Septintojoje vietoje – Lietuvos universiteto įkūrimas. Tai gali byloti, kad balsavusieji supranta išsilavinimo prasmę ir reikšmę.

Paraleles su nūdiena atspindi ir paskutinėse šimtuko vietose atsidūrę įvykiai. Pvz., tai, kad už antrojo Lietuvos Respublikos Seimo išrinkimą atiduota mažai balsų, anot R.Mikalajūnaitės, gali byloti, kad žmonėms kyla asociacijų su dabartiniu Seimu, kurį jie ne itin vertina.

R.Mikalajūnaitė neslepia nuostabos dėl vienoje paskutiniųjų vietų atsidūrusio nuosprendžio Klaipėdos krašto nacistams paskelbimo vadinamojoje Neumanno-Sasso byloje, kuris tarptautiškai yra labai svarbus įvykis – buvome pirmieji, nuteisę nacius dar Adolfo Hitlerio valdymo metais.

Politika prieš kultūrą

Norint praplėsti žinias apie Lietuvos istoriją, į rinkimus buvo įtraukti ne tik politiniai, bet ir socialiniai, kultūriniai ir ekonominiai įvykiai: Adolfo Šapokos redaguotos "Lietuvos istorijos" išleidimas, Kauno sporto halės atidarymas, suburta Lietuvos vyrų futbolo rinktinė ir pan. Tokiu būdu norėta, kad žmonės galėtų įsivaizduoti realų Lietuvos praeities vaizdą.

Istorikė su nekantrumu laukia rinkimų rezultatų, kurie atskleis ne tik žmonių požiūrį į praeitį, bet ir tai, ar jiems svarbiau politika, kultūra ar socialiniai įvykiai.

"Jei pasitvirtins, kad kultūriniai įvykiai neturi tokios svarbos, tai bus simptomas, kad mums reikia atsigręžti ir į viską pradėti žiūrėti plačiau. Taip, kultūra yra labai svarbi ir ji lemia tai, kaip žmogus jaučiasi ir kaip jis gyvena", – pastebėjo R.Mikalajūnaitė.

Seimas antradienį nepritarė Tautos istorinės atminties įstatymo projektui, jis grąžintas iniciatoriams tobulinti.

Įstatymu siūlyta nustatyti, kokia tvarka minimos istorinių  įvykių sukaktys, sudaryti Tautos istorinės atminties tarybą, kuri svarstytų ir tvirtintų tautos istorinės atminties įamžinimo kryptis, atmintinų metų minėjimo programų metmenis, atliktų kitas funkcijas, susijusias su tautos istorinės atminties  puoselėjimu ir sklaida.

Už projektą po svarstymo balsavo 36 Seimo nariai, prieš - 7, susilaikė 56 parlamentarai, projektas grąžintas iniciatoriams tobulinti. Opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius po balsavimo replikavo, jog šis balsavimas paaiškina, kodėl „ant Žaliojo tilto tebestovi balvonai“.

„Aš tik noriu priminti paprastą dalyką - niekas nepateikė nei vieno konkretaus šito įstatymo ydingo straipsnio, niekas nekritikavo nei vieno straipsnio, tiesiog buvo nueita lengviausiu keliu ir atmesta. Šitas įstatymas galėjo atlikti labai svarbų vaidmenį ir tuose informaciniuose karuose, kurie kariaujami prieš mūsų valstybę. Nes svetimas istorinis naratyvas labai puikiai panaudojamas priešiškai propagandai“, - po balsavimo sakė buvęs užsienio reikalų ministras konservatorius Audronius Ažubalis.

Tuo tarpu liberalas Gintaras Steponavičius sakė, jog įstatymu siekta reglamentuoti pernelyg plačias sritis. „Čia yra geriausias patvirtinimas, kad diskusijų buvo nepakankamai ir buvo girdima tik suprimityvintai viena pusė, kurie sakė, kad visa tai reikia sudėlioti, ir per daug plačius dalykus, į įstatymą, o rezultatas yra tas balsavimas. Ir mes, liberalai, ne kartą sakėme, kad tai nebuvo pats geriausias kelias spręsti ydingą situaciją, kuri yra su šventėmis“, - kalbėjo G.Steponavičius.

Projekto iniciatoriai tvirtina, kad Tautos istorinės atminties įstatymo projektą parengti paskatino siekiai puoselėti istorinę sąmonę ir atmintį kaip žmogaus vertybių orientacijos ir tautos valstybės egzistencijos pamatą, tuo tarpu kritikai laikosi pozicijos, jog istorinė atmintis nėra valdžios ir kontrolės sritis.

Įstatymu siūloma, kad nustatant tautos istorinės atminties objektus ir apibrėžiant valstybės istorinio paveldo atminimo įprasminimą ir įgyvendinimą, dalyvautų Seimas, prezidentas, Vyriausybė ir institucija, nustatanti ir koordinuojanti istorinės atminties veiklos kryptis – Tautos istorinės atminties taryba.

Pagal projektą, tarybą sudarytų Seimo,Vyriausybės ir Prezidentūros kancleriai, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas, vyriausiasis archyvaras, Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas, Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas. Taip pat į tarybą atstovus deleguotų mokslininkai ir visuomenininkai.

Tautos istorinės atminties taryba būtų visuomeninė patariamoji institucija tautos istorinės atminties klausimais, atskaitinga Seimui.