Apie šį ir panašius skandalus kino ir teatro pasaulyje, pokalbis E. Latėnaite, menotyrininke, Lietuvių kino akademijos tarybos pirmininke Gražina Arlickaite ir kino kritike Izolda Keidošiūte laidoje „Dėmesio centre“.

– Ponia Arlickaite, koks būtų jūsų bendras šios Š. Barto galimo priekabiavimo istorijos vertinimas?

G. Arlickaitė: merginos turi kalbėti, jei jos turi ką pasakyti. Jos neturi bijoti, jos ir taip ilgai bijojo. Mūsų visuomenėje smurtas prieš moteris, smurtas artimoje aplinkoje, seksualinis priekabiavimas buvo viešos paslaptys. Dabar tos paslaptys ima aiškėti. Merginos turi kalbėti ir neturi bijoti būti užpultos už tai, kad jos kalba. Turi kalbėti abi pusės. Būtų neteisinga dabar priimti išankstinius sprendimus. Aš labai bijau, kad visiems viskas iš karto pasidaro aišku, kas kaltas, o kas ne. Mes dabar išgirdome merginų žinią, o dabar išsiaiškinkime kaip ir kas ir tik tada teiskime. Labai sunku yra kalbėti apie smurtą, žmogus tai pergyvena labai skaudžiai, sugrįžti į tą situaciją yra labai sunku.

– Apie tai kalba ir psichologai, nes tai yra labai didžiulės traumos išlendančios tik po daugelio metų. Ponia Latėnaite, kaip jūs, kaip jauna aktorė vertinate tokį savo kolegių sprendimą kalbėti viešai?

E. Latėnaitė: būtent dėl to, kad turiu žinių, jog seksualinio smurto pasakojimas dažniausiai nebūna išgalvotas, tai aš jas labai palaikau. Labai palaikau ir visus bei visas kurie tyli. Iš gandų žinau, kad yra dar atvejų ir puikiai suprantu kodėl aukos tyli. Tai yra didžiulė trauma. Reikia be galo daug laiko pripažinti sau, kad kažkas manimi pasinaudojo. Yra daug lengviau įžvelgti savo kaltę ir įtaką tame, bet kaip man sakė viena psichologė, tai kai mes investuojame, mirktelime akį, šypsomės ar apsirengiame gražiau, tai mes investuojame į kažką gero, į santykį, partnerystę, bet ne į tai, kad kažkas mus nužmogintų ar nuskriaustų. Esu labai suglumusi ir sutrikusi. Dvi istorijos yra labai daug. Du konkretūs atvejai yra daugiau nei begalybė teorinių.

– Ponia Keidošiūte, ar mes, visuomenė, nesame kažkaip nusiteikę reaguoti susiedami viską į vieną vietą – iš kūrybą, ir asmenį ir visa kita?

I. Keidošiūtė: man reikalingi įrodymai. Aš visada atskirsiu menininko kūrybinę veiklą ir jo asmenį. Kas šiandien atsimena, kad Čarlis Čaplinas buvo teistas už santykius su nepilnametėmis? Tokių priekabiavimo atvejų jau buvo ir anksčiau, pirmas viešas skandalas Lietuvoje, buvo kai Liepa Kiauleikytė paviešino priekabiavimo įrašą. Tas pats įvyko Panevėžyje, o dabar čia. Aš nežinau visų aplinkybių, bet tai nesusiję su tuo, kad savivaldybė dabar atimtų iš jo patalpas, ar jam nebūtų leista filmuoti ar pan. Tai visiškas absurdas. Jis gali būti nubaustas teisme ir pan., nežinau visų tų teisinių dalykų. Holivude tų skandalų buvo labai daug.

– Jei žiūrėtume pastarojo meto reakcijas, tai jos yra labai brutalios – nutraukiami serialų filmavimai, jau nufilmuoti sezonai išmetami į šiukšliadėžes ir pan.

I. Keidošiūtė: taip yra nutraukiama žmogaus karjera. Gali būti taip, jei viskas įrodyta. Bet iš jo negalima atimti Oskaro. Galbūt galima nutraukti karjerą, teisti ir pan., bet tik ne iš karto, dar nieko neįrodžius. Kad apie tai pradėta kalbėti, tai labai teisinga. Beje, tai turėtų būti lygiavertu tiek vyrams, tiek moterims. Esu mačiusi ir daugybės moterų priekabiavimų prie vyrų.

– Ponia Arlickaite, man visada įdomus valdžios vertinimas. Kaip jums Vilniaus mero sprendimo anonsavimas, kad reikia mesti režisierių į gatvę dar nesant jokiems įrodymams?

G. Arlickaitė: aš negaliu vertinti savivaldybės sprendimų turinio, bet jei taip yra, tai išvis nesuprantu tokios laikysenos. Tuomet ten gal visai kitos išmetimo priežastys. Deja, bet taip jau atsitinka, kad kinas dėmesio centre atsiduria tik tada, kai kyla skandalas. Daugiau nesame įdomūs. Skandalo metu visai neblogai susigrąžinti patalpas tokioje vietoje. Nežinau, kaip ten yra, bet manau, kad tai yra daroma nei laiku, nei vietoje.

Reikia svarstyti ir patiems rinktis, kaip mes norime dirbti ir kaip su mumis galima bendrauti.

– Grįžtant prie to, kas įvyko. Mes ko gero kalbame tik apie ledkalnio viršūnę. Kaip manote, menininkės rizikuoja savo karjeromis?

E. Latėnaitė: man atrodo, kad baimė rizikuoti dėl karjeros ir yra ta priežastis, kodėl žmonės kartais tyli ir taikstosi su tokiu elgesiu. Aš pati nesu susidūrusi su priekabiavimu darbo vietoje. Esu susidūrusi su psichologiniu spaudimu, teroru. Pastebiu, kad dažnai pas mus egzistuoja režisieriaus kultas tiek teatre, tiek kine. Režisierius yra kažkas, kurio kuo didesnis talentas, pripažinimas ar nuopelnai, tuo labiau jam atleidžiama tai, kas neturėtų būti atleidžiama. Ir aktoriai taikstosi su tuo, su kuo neturėtų taikytis. Man atrodo, kad tai susiję su mūsų, kaip tautos nepasveikimu iš savo traumų. Jei esi sveikas, tai žinai ribas, kaip su tavimi galima elgtis. Aš jokiu būdu nenoriu teisti aukų. Kaip žmonės kartais sako, kad kaip galima išprievartauti moterį, jei neturi ginklo ar virvės? Galima. Galima palaužti valią, galima pataikyti į pažeidžiamą žmogų ir pan. <...> Aš, kaip aktorius, renkuosi su kuo dirbu. Aš nesu nei vergas, nei to režisieriaus tarnaitė, nei jam darau paslaugą. Aš esu bendrakūrėja ir aš brėžiu ribą, kiek galiu dirbti. Žinau tokių situacijų teatre, kai žmonės taikstosi su nepateisinamu režisierių elgesiu. Kai klausaisi, šiaušiasi plaukai, ir atrodo, ką jūs ten veikiate? Bijai sukompromituoti savo karjerą, bijai, kad tavęs nebepakvies ir t.t. Man kartais atrodo, kad tai ir proga mums, aktoriams susimąstysi ir su savimi padirbėti. Mes nesame kažkokie pastumdėliai. Reikia svarstyti ir patiems rinktis, kaip mes norime dirbti ir kaip su mumis galima bendrauti.

– Ponia Keidošiūte, yra tam tikras akivaizdus santykių ir standarto keitimasis tuose santykiuose. Tai, kas dabar prasidėjo santykius ir bendravimą pakeis iš esmės? Gal tai nėra blogai? Nekalbu apie konkretų atvejį.

I. Keidošiūtė: tai yra gerai, tik svarbu, kad tai neišeitų į tam tikrą sąskaitų suvedinėjimą, kerštą. Svarbu, kad kiekvienas tas atvejis būtų ištirtas, kad būtų nustatytos ribos, kas yra seksualinis priekabiavimas. Kartais man atrodo, kad tos ribos ištrintos.