Šių metų liepos pradžioje Liublino unijos 450 metų sukakties proga atidaryta paroda dėl didelio lankytojų susidomėjimo pratęsta dar vienai savaitei ir baigs veikti gruodžio 1 dieną.

„Drauge su Liublino muziejumi surengėme Liublino unijos jubiliejui skirtą tarptautinę parodą, siekdami pristatyti Liublino uniją kaip esminį įvykį Lietuvos valstybingumo raidoje. Taip šiemet kartu paminėjome šią sukaktį ir įprasminome rezultatyvų institucijų bendradarbiavimą. Neabejojame, kad tai ne paskutinis mūsų bendras projektas, abiejų muziejų lankytojus stebinsime ir ateityje“, – sako Valdovų rūmų muziejaus Parodų ir leidybos skyriaus vedėjas Marijus Uzorka.

Tarptautinėje parodoje iš viso rodomos šešios dešimtys XVII–XX a. istorinės tematikos meno kūrinių, plačiau pristatančių Liublino miestą, garsų tiek 1569 m. liepos 1 d. pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos unija, tiek įstabia architektūra, kitu meniniu paveldu ir su Lietuvos istorija susijusiais paminklais. Tačiau pagrindinis parodos akcentas – antrą kartą Lietuvoje eksponuojamas J. Mateikos paveikslas „Liublino unija“.

Ši istorinė drobė, nutapyta 1869-aisiais, minint Liublino unijos 300 metų jubiliejų, įtaigiai atskleidžia su minimu įvykiu susijusias nuotaikas ir istorinį kontekstą. Monumentaliame paveiksle vaizduojamas baigiamasis Liublino seimo etapas – unijos priesaika renesansinėje Liublino pilies menėje. Ypatingas dėmesys sutelktas į Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą (1544/1548–1572), unijos iniciatorių ir rėmėją. J. Mateikos paveiksle meistriškai atskleidžiami istorinės savimonės ir tapatybės akcentai, aktualūs ir reikšmingi iki šių dienų.

Iki Antrojo pasaulinio karo paveikslas „Liublino unija“ buvo saugomas Lvovo Liubomirskių muziejuje (Ukraina), karo metais išvežtas į Visničių, vėliau – į Žemutinę Sileziją (Lenkija). 1945 m. kūrinys perkeltas į Varšuvos nacionalinį muziejų, o nuo 1957 m. nuolat eksponuojamas Liublino muziejuje. 2009-aisiais, minint Liublino unijos 440 metų sukaktį, šis paveikslas, kaip svarbus parodos „Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje“ akcentas, kartu su kitais garsaus lenkų dailininko darbais buvo rodomas Vilniaus Taikomosios dailės muziejuje.

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio, Lenkijos Respublikos Seimo Maršalkos Mareko Kuchcinskio (Marek Kuchciński) ir Lenkijos Respublikos Senato Maršalkos Stanislavo Karčevskio (Stanisław Karczewski) globojama tarptautinė paroda Valdovų rūmuose veikia nuo liepos 6 dienos iki lapkričio pabaigos. Parodą ir su ja susijusius renginius bei edukacinius užsiėmimus iš viso aplankė daugiau kaip 60 tūkst. lankytojų.

Daugelis žino ir garsųjį dailininko Jano Mateikos paveikslą, kurio kopiją galima pamatyti ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Tačiau 2010 m. muziejus gavo ir išskirtinę dovaną, žyminčią šį garsųjį mūšį. Tarpukariu garsaus gydytojo, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaro aušrininko Jono Šliūpo sūnus Vytautas ir jo žmona Vanda muziejui padovanojo pačių rankomis išsiuvinėtą Jano Mateikos paveikslo „Žalgirio mūšis“ kopiją.

Vanda ir Vytautas Šliūpai paveikslą siuvinėjo ištisus 15 metų ir nutarė jį padovanoti Vytauto Didžiojo karo muziejui Žalgirio mūšio 600 metų sukakties proga. Sutuoktinių teigimu, siuvinėjant 2,82 m ilgio ir 1,26 m aukščio meno kūrinį, buvo padaryta daugiau nei 4 mln. dygsnių.

Apie Žalgirio mūšį:

Vokiečių ordinas turėjo daug privalumų: išplėtotą pilių tinklą ir gerai parengtą kariuomenę, kurios pagrindą sudarė drausminga sunkioji riterių raitija su šarvuotais ginklanešiais ir knechtais. Po kelias savaites trukusio manevravimo, kai atkakliai buvo siekiama sutrukdyti jungtinei kariuomenei persikelti per upes, kryžiuočiai pasirinko gynybos poziciją tarp Griunvaldo ir Tanenbergo kaimų. Išaušus mūšio rytui jungtinė Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenė ir Vokiečių ordino pajėgos delsė, kol vokiečių kariams pavyko išprovokuoti Lietuvos kariuomenės puolimą. Vokiečių kariai perėjo į kontrpuolimą ir taip iš mūšio lauko išstūmė daugumą lietuvių. Kryžiuočiams ruošiantis smogti lemiamą smūgį, paaiškėjo, kad lietuvius persekiojanti grupė prarado iniciatyvą ir patyrė daug nuostolių. Vokiečių pajėgos buvo suskaldytos, o mūšis laimėtas.