Antrasis pasaulinis karas smarkiai paveikė ne tik valstybių, žmonių likimus, bet ir architektūros raidą. Okupuotoje Lietuvoje projektavimas pasuko bendrųjų SSRS tendencijų linkme, o karo pabėgėliai lietuvybę toliau puoselėjo diasporoje. Kauno technologijos universteto (KTU) Architektūros ir statybos instituto (ASI) vyriausiojo mokslo darbuotojo manymu, žmonių, kuriuos naikinantis sovietinis režimas nubloškė už Lietuvos ribų, kūryba yra svarbi lietuviškosios architektūros istorijos dalis.

Jau daugiau nei 20 metų lietuvių architektūros istoriją tyrinėjantis V. Petrulis teigia, kad išeivijos architektų darbai gali reikšmingai papildyti žinias apie architektūrinės kūrybos tradicijas ir suteikti platesnį kontekstą įvairių procesų priežastingumams.

Naujausias V. Petrulio su komanda atliktas darbas būtent tam ir skirtas – tyrinėti lietuvių architektūrinį palikimą JAV po Antrojo pasaulinio karo.

Lietuviškas kryžius pasaulinėje Niujorko parodoje, autorius Jonas Mulokas, 1964 m. / Mulokų šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Svarbus tautiniam identitetui

JAV kaip emigracijos kryptį lietuviai renkasi nuo senų laikų. Po Antrojo pasaulinio karo, bėgdami nuo Sovietų Sąjungos represijų, į Šiaurės Ameriką atvyko net apie 40 tūkst. lietuvių. Skirtingai nuo ankstesnių emigrantų, jie buvo karo pabėgėliai.

„Kartu su trečiąja emigracijos banga į Šiaurės Ameriką atkeliavo ir nemažai architektų, kurie jau buvo pradėję savo karjerą ar studijas Lietuvoje“, – sako V. Petrulis. Tiesa, įgytas išsilavinimas negarantavo profesinės praktikos galimybių, tad teko įveikti ne tik kalbos barjerą, bet ir gauti vietinius atestatus, leidžiančius verstis architekto praktika. „Lengviau įsitvirtinti pavyko jaunajai kartai, kuri įstojo studijuoti į JAV ar Kanados aukštąsias mokyklas“, – teigia KTU docentas.

Sudėtinga profesinė adaptacija reikšmingai prisidėjo, kad užsakymų naujai atvykusieji ieškojo pirmiausia lietuvių bendruomenėje, kuri architektūrai suformavo ir politinę užduotį – naujai statomi pastatai turėjo prisidėti prie tautinio identiteto puoselėjimo.

„Architektūra turėjo tapti ne tik kaip atpažįstama ir patraukli vieta burtis bendruomenei, bet ir pristatant Lietuvos vardą pasauliui. Tikėtasi, kad lietuvių statyti ir stilistiškai unikalūs pastatai dar kartą primins pasauliui apie Lietuvą, kuri turi savitą kultūrą, kalbą, istoriją ir kurios valstybingumas privalo būti atkurtas“, – apie išeivijos architektų siekius pasakoja V. Petrulis.

Šv. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią Čikagoje projektavo architektas Jonas Mulokas ir dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas, 1957 m. / Mulokų šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Tikėjimo įtaka stiliui

Sovietinėje Lietuvoje likusiems architektams teko prisitaikyti prie okupacijos realijų. Iš karto po Antrojo pasaulinio karo modernią architektūrą, už kurią, kaip primena V. Petrulis, Kauno miestas 2023 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, pakeitė stalinistinis režimas ir jo architektūra.

„Vėliau vėl grįžta prie modernizmo, tačiau ekonomiškoji jo versija buvo kuriama vadovaujantis politiniu šūkiu – pigiau, daugiau, greičiau. Dažniausiai tai reiškė ir prasčiau. Nenuostabu, kad iš Lietuvos pasitraukę architektai jautė pareigą tęsti lietuviškąją architektūros tradiciją, kuri okupacijos sąlygomis buvo varžoma“, – papildo KTU docentas.

Dalydamasis tyrinėjimų rezultatais, V. Petrulis atskleidžia, kad susiformavusiam lietuvių išeivijos architektūriniam stiliui įtaką darė tikėjimas: „Didžioji dalis lietuvių išeivijos JAV buvo katalikai, tad nenuostabu, kad ši karo pabėgėlių karta statė bažnyčias, vienuolynus, o šalia jų – mokyklas ir kultūros centrus.“

Vienas ryškiausių jo išskirtų pavyzdžių – 1956 m. Market parko rajone pastatyta Čikagos Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia, kurioje atsispindi neobaroko ir etninės architektūros elementai.

Ant bokštų keliamos medžio drožybos inspiruotos karūnos – unikalus lietuviškumo ženklas, kurio nerasime nei Lietuvos, nei kitų šalių architektūroje.

„Ko gero, originaliausias sprendimas – Lietuvos medinių koplyčių interpretacija mūro statyboje. Monumentalios, ant bokštų keliamos medžio drožybos inspiruotos karūnos – unikalus lietuviškumo ženklas, kurio nerasime nei Lietuvos, nei kitų šalių architektūroje“, – lietuvių pabėgėlių architektūros bruožus atskleidžia KTU tyrėjas.

Architektūrologas papildo, kad lietuviškąjį identitetą atspindi ir Jėzuitų vienuolyno ir Jaunimo centro kompleksas Čikagoje. Pasak jo, vizualinis akcentas – spalvotų plytų sienelė su Vyčio siluetu neleidžia suabejoti pastato paskirtimi.

Lietuvos išeiviai nebuvo vieninteliai, bandę savo architektūrą puoselėti JAV – lenkai statė barokiniais bokštais išsiskiriančias bažnyčias, o Čikagoje esančiame ukrainiečių miestelyje bažnyčias puošė jiems būdingi kupolai. Vis dėlto, kaip pabrėžia V. Petrulis, lietuviai, ieškodami savito architektūrinio charakterio, buvo išradingiausi.

Viešpaties Jėzaus Atsimainymo bažnyčia Niujorke, architektas Jonas Mulokas, 1961 m. / Mulokų šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Primena praeities klaidas

Nors pirminis lietuvių išeivijoje suprojektuotų pastatų politinis tikslas pamažu blėsta, prisiminęs šių dienų aktualijas, KTU tyrėjas mato dar didesnę prasmę įvertinant ir pripažįstant tokį paveldą.

„Šiandien, kai pasaulis vėl susiduria su grėsmėmis, lietuviškasis palikimas įgauna naują prasmę. Tai ne tik praeities atspindys, bet ir priminimas dabarčiai ir ateities kartoms“, – teigia KTU mokslininkas.

Pastaraisiais dešimtmečiais plečiantis paveldo sampratai, juo nebelaikoma vien gražiausių ar technologiškai įspūdingiausių pastatų kolekcija, bet įtraukiami ir praeities procesų liudijimai. „Vieni liudijimai atskleidžia žmonijos kūrybiškumą ir pažangą, o kiti – perspėja apie klaidas“, – sako V. Petrulis.

Karai ir jų padariniai – vienos didžiausių žmonijos katastrofų, apie kurias primena ne tik sugriauti miestai, koncentracijos stovyklos ar masinės kapavietės, bet ir žmonių bandymai išgyventi.

„Buvimas egzilyje ir kūrybiškumo panaudojimas siekiant net ir architektūrinėmis priemonėmis pasiųsti žinią apie tautos teisę į valstybingumą – tai dar vienas reikšmingas pasakojimas. Lietuviškos simbolikos kupina architektūra yra tarsi paminklas Šaltajam karui. Tai turi rūpėti ne tik lietuviams, bet ir visai žmonijai“, – įsitikinęs tyrėjas.

Jo paties manymu, pabėgėlių, tik lietuvių ar kartu ir kitų tautų, palikimas turėtų būti įvertintas ne tik visuomenės, bet ir įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Kaip aiškina V. Petrulis, vertingais šiuos pastatus turi laikyti ne tik juos sukūrusi bendruomenė, bet ir pabėgėlius priėmusi valstybė.

„Pabėgėlių iš Europos priėmimas turėtų būti interpretuojamas kaip neatsiejama ir reikšminga amerikiečių ir kanadiečių istorijos dalis. Taip šis palikimas taptų bendras“, – svarsto ekspertas.

Įtraukimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ne tik pagerbtų atminimą tų, kurie išgyveno išeivijos išbandymus, bet ir primintų žmonijai apie praeities klaidas. „Deja, karo pabėgėliai ir jų likimai tremtyse išlieka aktualia problema ir XXI a.“, – sako V. Petrulis.

Planai gimė žiemą

Klaipėdietė verslininkė, medicinos centro „Lorna“ įkūrėja ir vadovė L. Bosienė nuo pat Rotary klubo „Karalienė Luizė“ įkūrimo yra jo narė, ne kartą buvo klubo viceprezidente.

Dar pernai ji sužinojo, kad 2023-iaisiais taps klubo prezidente, ir pradėjo galvoti, kokius naudingus darbus galėtų atlikti savajai Klaipėdai.

„Man visada svarbu, kad nauda būtų Klaipėdos žmonėms ir miestui. Galvoje sukosi mintys apie ne vieną projektą. Mūsų klubo sesės ne visos yra verslininkės ir ne kiekviena gali aukoti dideles sumas. Tapusi Klaipėdos Rotary klubo „Karalienė Luizė“ prezidente kėliau sau tikslą užmegzti ryšius su lietuvių Rotary klubais užsienyje. Žinojau, kad ruoštis reikia iš anksto, nes tarptautinis projektas užtrunka. Taip ir išėjo – darbo ėmiausi iškart po Naujųjų, o tik vasarą Amerikos lietuvių organizacija ėmėsi skelbti, kam bus skiriami jų renginio metu gauti pinigai“, – prisiminimais dalijosi L. Bosienė.

Patirties rengiant akcijas vaikų sveikatai stiprinti, rūpinantis paauglių narkomanijos prevencija turinti, daug sveikatinimo renginių, išjudinusių uostamiesčio bendruomenę, organizavusi L. Bosienė ėmėsi įgyvendinti detalų planą.

Iškilmės: ilgus mėnesius derinto projekto svarbiausio įvykio metu susitiko jo organizatoriai Ž. Janus (iš kairės), L. Žemaitis, L. Bosienė, A. Nikolajevienė, S. Scedrina ir L. Kliarskis. / L. Bosienės ir A. Nikolajevienės asmeninio archyvo nuotr.

Sulaukė svečių iš užjūrio

Užmezgus glaudų kontaktą su Čikagos Rotary klubo prezidente Sandra Scedrina, L. Bosienės pastangas vainikavo sėkmė.

Netrukus į Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namus atvyko pirmasis svečias iš užjūrio – Čikagos Rotary klubo narys Liutauras Žemaitis. Jis labai domėjosi, su kokiais vaikais dirba įstaiga, kokie jos poreikiai, kokių priemonių neįgaliems mažiesiems klaipėdiečiams prižiūrėti, sveikatinti ir ugdyti labiausiai reikia.

Su šia žinia grįžęs į Čikagą L. Žemaitis papasakojo, ką matęs Klaipėdoje. Klubo nariai pritarė iniciatyvai rugsėjį organizuojamo renginio metu paaukotus pinigus skirti būtent Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namams.

Tai buvo tik darbų pradžia.

Liepą į Klaipėdą atvyko Čikagos lietuvių Rotary klubo nariai Linas Kliarskis, Eugenija Paulauskienė. L. Bosienė pasistengė, kad jų viešnagė būtų turininga. Planas palengvinti gyvenimą vaikams, kurie serga sunkiomis ligomis, bei įsigyti priemonių, kurios padėtų patogiau prižiūrėti šiuos vaikus, neturi pabaigos.

Žinojau, kad ruoštis reikia iš anksto, nes tarptautinis projektas užtrunka.

Iš ekrano – gyvi pasakojimai

Šios viešnagės metu gimė mintis sukurti gyvą laišką primenantį dokumentinį filmą. Jo sukūrimą taip pat finansavo Čikagos lietuvių Rotary klubas.

Filme rodoma ne tik psichikos bei fizinių ligų kamuojamų vaikų būtis. Jautriai ir atvirai apie savo gyvenimą iš ekrano kalbėjo šių vaikų tėvai. Kaltės ir nežinios jausmą, sunkų fizinį krūvį ir sykiu meilę nelaimingiems mažyliams išgyvenančios moterys atviravo, kaip pasikeitė jų gyvenimas, kai neįgalius vaikus jos pradėjo patikėti įstaigos personalui.

Mamos ėmėsi darbų, mokslų, gali išvažiuoti atostogų, pagerėjo jų santykiai su kitais šeimos nariais. Tokia įstaiga daro gerą darbą ir visai visuomenei, nes, užuot visą savo laiką leidusios tik su neįgaliais vaikais, mamos gali dirbti, mokėti mokesčius, o ne būti pašalpų gavėjomis.

Tikrumas, kad neįgalus vaikas, dienai atvežtas į Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namus, yra saugus ir prižiūrėtas, yra svarbiausia šios įstaigos žinutė.

Kas iš arčiau žino, kaip gyvena neįgalius vaikus auginančios šeimos, puikiai supranta, kad jų laukia liūdnas likimas – kai šie vaikai tampa pilnamečiai, rūpestis dėl jų kasdien gula ant tėvų pečių. Galvodama apie tai, L. Bosienė supažindino svečius iš Amerikos su planais rengti Klaipėdoje centrą, kuriame neįgalūs žmonės galėtų ne tik leisti laiką, bet ir dirbti darbus su nauda sau patiems ir visuomenei.

Pažiūrėję šį filmą Čikagos lietuvių Rotary klubo nariai iš pirmų lūpų sužinojo apie neįgalius Klaipėdos vaikus, jų tėvus bei mūsų miesto sutrikusio vystymosi kūdikių namų darbuotojus.

Netrukus čia apsilankė Čikagos lietuvių Rotary klubo prezidentas Žygis Janus su žmona Nida, prezidento sekretorė Silvija Basijokaitė bei S. Scedrina, juos atlydėjo pati L. Bosienė.

Golfas: nors L. Bosienė (iš kairės) ir A. Nikolajevienė golfo nežaidė, bet dalyvavo labdaros turnyre ir jautė Čikagos lietuvių Rotary klubo narių Eglės Vasiliauskienės ir E. Paulauskienės dėmesį. / L. Bosienės ir A. Nikolajevienės asmeninio archyvo nuotr.

Pasisėmė naudingos patirties

Rudens pradžioje L. Bosienė ir Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorė Aušra Nikolajevienė apsilankė Čikagoje.

Maloniai sutiktos vietos lietuvių moterys pasakojo kiekvieną dieną dirbusios – lankėsi neįgalius vaikus ir suaugusiuosius globojančiose įstaigose, sėmėsi žinių, kaip pagalba tokiems žmonėms teikiama JAV.

„Nors buvo dalykų, kurie ne ką skiriasi nuo Lietuvos, – tokių pat ligų kamuojami vaikai, jų slauga bei priežiūra, bet labiausiai domino nematyta įranga. Lankėmės namuose, kurie įrengti vykdant neįgalaus žmogaus paskutinę valią. Jo testamente buvo nurodyta namą paversti neįgaliųjų sveikatos priežiūros centru“, – apie viešnagę Amerikoje pasakojo A. Nikolajevienė.

L. Bosienė pasakojo apie įstaigą, kurioje tėvai, mokomi intensyvios slaugos pagrindų, po kelių mėnesių jau geba patys slaugyti suluošintus vaikus, įgunda naudotis kvėpavimo aparatais bei prijungti maitinimo sistemas. Labiausiai klaipėdietę stebino specialistų pastangos neįgalius vaikus lavinti, kad jie gebėtų išmokti pasirūpinti savimi ir atlikti bent nesunkų darbą, kuriuo neįgalūs žmonės gali būti naudingi visuomenei.

Stebino ir amerikiečių nuostata vaikais laikyti asmenis iki 21-erių, mat Lietuvoje visomis vaikams skiriamomis pagalbos priemonėmis gali naudotis tik žmonės iki 18 metų.

Dosnumas viršijo lūkesčius

Rugsėjo 23 d. Čikagos lietuvių Rotary klubo nariai rinkosi į golfo turnyrą, skirtą paremti Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namus. Šis klubas garsėja savo labdaringa veikla, per 15 gyvavimo metų jie jau paaukojo per 800 tūkst. JAV dolerių įvairiems projektams Amerikoje ir Lietuvoje.

Ne vienas klaipėdiečių projektas sulaukė šio Čikagos lietuvių klubo paramos.

Prieš turnyrą A. Nikolajevienė papasakojo apie įstaigos veiklą ir apie lūkesčius už surinktus pinigus įsigyti specialias funkcines paliatyviosios slaugos lovas, tinkamas bet kurio amžiaus vaikams. Įstaigos darbuotojai svajojo sukurti alternatyvaus bendravimo kambarį, kuris padėtų bendrauti autizmo kamuojamiems vaikams.

Pinigus aukojo ne tik golfo turnyro dalyviai.

Šventinio vakaro metu vyko „tylusis“ ir „gyvasis“ aukcionai, buvo surengta loterija, kurioje buvo galima įsigyti ir klaipėdiečių atsivežtų meniškų daiktų ir tiesiog balionų.

Dosnūs Amerikos lietuviai du balionus nupirko po 10 tūkst. dolerių už kiekvieną, jiems buvo svarbu žinoti, kad šie pinigai bus panaudoti sveikesnei bei laimingesnei neįgalių vaikų ateičiai.

Neįgalių mažųjų klaipėdiečių tėvai nutapė piešinių, kurie buvo įrėminti ir padovanoti aukotojams.

Viešnagė: vasarą Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių globos namuose apsilankė Čikagos lietuvių Rotary klubo nariai ir patys įsitikino, kad įstaigai reikia padėti. / L. Bosienės ir A. Nikolajevienės asmeninio archyvo nuotr.

Jau laukia pirkinių

„Tada neįsivaizdavome, kokio dydžio paramos tikėtis. Kad ir kiek pinigų būtų surinkta, būtume laimingi. Tikrai nesitikėjome, kad suma bus tokia įspūdinga – 50 tūkst. JAV dolerių yra didžiausia kada nors mūsų įstaigai paaukota suma. Esame labai dėkingi Klaipėdos Rotary klubo „Karalienė Luizė“ prezidentei L. Bosienei, Čikagos lietuvių Rotary klubo vadovams bei nariams, visiems, kas nuoširdžiai padėjo vykdant šį projektą“, – kalbėjo A. Nikolajevienė.

Padėkos žodį Čikagos lietuviams tarusi L. Bosienė vakaro metu susirinkusiems tautiečiams sakė esanti laiminga matydama, kaip bendri tikslai padeda plakti vienu ritmu ir labai toli esančių žmonių širdims.

Čikagos lietuvių Rotary klubo nariai labdaros renginio metu gautais pinigais patys apmokės už šešias funkcines lovas, hidromasažinę vonią, ergoterapinius stalus bei interaktyvią lentą, taip reikalingą ugdyti autistiškų vaikų bendravimą.

Visi šie įrenginiai jau užsakyti, laukiama, kada pardavėjai juos atgabens į Klaipėdą.

Kalbėdama apie bendravimą su Amerikos lietuviais bei jų aukas, L. Bosienė neslėpė – patys sumokėdami už pirkinius Čikagos lietuvių Rotary klubo nariai padarė paslaugą sesėms rotarietėms Klaipėdoje. Joms nereikėjo panaudoti renkamo nario mokesčio pinigų, jie liko nepaliesti ir galės būti panaudoti kitiems labdaros projektams.

Šalies vadovas teigė, jog referendumas dėl pilietybės išsaugojimo galėtų būti surengtas 2024 metais. Jis paragino JAV lietuvius pradėti jam ruoštis iš anksto ir aktyviai jame dalyvauti.

Anot Prezidentūros, taip pat buvo aptartos Lietuvos aktualijos. Prezidentas pažymėjo, jog vertinga, kad prieš šimtmetį į JAV emigravę lietuviai iš kartos į kartą perduoda lietuvybę, saugo lietuvių kalbą ir buriasi į aktyvias bendruomenes.

Pasak šalies vadovo, dabartiniame geopolitiniame kontekste pasaulio lietuvių vienybė ir aktyvus demokratijos vertybių palaikymas yra svarbūs.

„Lietuva yra ne geografinė teritorija, o jausmas, kurį kiekvienas lietuvis nešiojasi širdyje, kad ir kur pasaulyje gyventų. Mūsų kultūra, tradicijos ir kalba yra unikalios, turime jas saugoti ir branginti, perduoti savo vaikams“, – pranešime cituojamas jis.

Lietuvius į šią vietovę traukė ne vien darbai, kurių nei vienam netinginčiam dirbti dar netrūko, bet ir tyras oras, nuostabi kurortinė gamta, žvejyba, medžioklė ir visa kita, kuo negali pasigirti mieste gyvenantys tautiečiai. Nors tankiausiai - net 20,8 proc - lietuvių kilmės gyventojų JAV yra užregistruota Naujojoje Filadelfijoje, Pensilvanijoje, tačiau vienu metu Fraižeris ne daug teatsiliko. Kai 2000-jų metų gyventojų surašymo duomenimis Freižeryje gyveno tik 963 gyventojai, šiame miestelyje ir jo apylinkėse iš jų net 118 buvo lietuviai. Freižerio bibliotekoje vienu metu net buvo pradėta užsakinėti lietuvišką spaudą.

Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse gyvenančius lietuvius šiemet raginama švęsti Lietuvos 100-metį ištisus metus, tad šio gražaus pasiūlymo nutarė laikytis ir "kalniečiai" (mes, kalnų papėdėje gyvenantys lietuviai, taip neužgauliai įpratome vadinti tautiečius, gyvenančius netoliese slidinėjimo bazių). Nors šiuo metu lietuvių Freižeryje gyvena daug mažiau, tačiau unikalumu jie vis dar neatsilieka. Apsikeitus keliais telefoniniais skambučiais, kovo 10-tą dieną buvo nutarta ant Granbio ežero (angl. Lake Granby, aut. past.) dar kartą atšvęsti šį, visiems lietuviams svarbų jubiliejų, su šūkiu "100 ekečių Lietuvos 100-mečiui!"

Neseniai KK2 laidoje išgirdau neigiamai linksniuojamą Lazdijų merą, kurio iniciatyva Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena buvo atšvęsta ne kovo 11-ąją, o kitą dieną. Nors aš pats esu gimęs ir augęs Lazdijuose ir galbūt ne visai pritariu šiam mero pasirinkimui, tačiau mums, gyvenantiems įvairiose JAV Lietuvių Bendruomenės apylinkėse ir išsisklaidžiusiems toli vienas nuo kito, švęsti tautines ar tradicines šventes kitą dieną yra jau seniai nusistovėjęs ir niekam debatų nekeliantis reikalas.

Pagaliau išaušo ilgai lauktas kovo 10-os dienos šeštadienio rytas. Nors pačiame Denveryje kai kas jau seniai vaikščioja apsinuoginę blauzdas, tačiau po dviejų valandų kelio kalnų link, oras labiau priminė Šiaurės ašigalį, nei kovo mėnesį likusioje Kolorado valstijoje. Nemėgdamas anksti keltis, aš pasirinkau kitą išeitį - atvažiavau iš vakaro ir pernakvojau pas draugą. Kai šeštadienį nuvykau į stovyklavietės vietą, ryškiai plazdanti trispalvė jau iš toli rodė, kur renkasi lietuviai.

Eketės jau buvo išgręžtos, tad teliko tik iš spalvotų balionų išdėlioti trispalvę. Granbio ežeras yra 8,284 pėdų (daugiau nei 2,5 km., aut. past.) aukštyje virš jūros lygio, tad, patikėkite manim, prie tokio aukščio neįpratusiems, čia ir kvėpuoti nebuvo lengva, jau nekalbu apie balionų pūtimą. Gerai, kad Gintas pasirūpino keliais suspausto oro balionais, tad kol užteko slėgio - tai buvo tiesiog išsigelbėjimas! Išsigelbėjimas buvo ir Kęsto atnešta palapinė, kurioje sušalę nuo žvarbaus vėjo galėjome nors trumpam pasišildyti.

Pabaigus tvirtinti trispalvę jau greit pakvipo ant grotelių kepama mėsa, aidėjo garsus juokas ir kalbos. Kažkas per internetą paleido "Lietaus" radijo stotį iš Lietuvos. Šventė prasidėjo bendra nuotrauka ir sugiedotu Lietuvos himnu, kurį garsus žvarbus vėjas greit išsklaidė po apie pusė metro užšalusį Granbio ežerą (ežero plotas - 29,39 kv.km., giliausia vieta - 67 m., - aut. past.)  Didžiausia renginio atrakcija turėjo būti poledinės žūklės varžybos. Šiose apylinkėse lietuviai seniai išgarsėję dideliais laimikiais. Štai Edvardui užkibo iškart - dar neprasidėjus varžyboms. Deja, jis nespėjo pagauti savo meškerės ir ji buvo įtraukta į eketę. Už kelių minučių padėtį atitaisė mūsų vyriausias 80-metis žvejys Petras: jis ištraukė ir Edvardo žuvį, ir jo meškerę. Gaila, kai tai įvyko prieš varžybų paskelbimą ir šis laimikis buvo neįskaitytas. Prasidėjus varžyboms kažkaip niekam nekibo. Buvo pratęstas ir varžybų laikas ir sąlygos, ir nieko... Tad ir paruošti diplomai liko be nugalėtojų pavardžių, ir aukso puodą teko grąžinti jį sukrovusiems žvejams. Aišku, norėjosi kiek palankesnio oro, daugiau dalyvių ir varžybų nugalėtojų, bet juk ne tai svarbiausia! Svarbiausia, kad visus lydėjo puiki nuotaika ir mūsų užsibrėžtas tikslas paminėti Lietuvos 100-metį visai kitaip buvo pasiektas. Tikiuosi, kad poledinės žūklės tradicija Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo savaitgalio metu bus palaikoma kiekvienais metais. Dėkojame visiems "kalniečiams" už puikiai organizuotą renginį. Kitais metais bus dar geriau!

Iš Vokietijos persikėlė į JAV

ŠALFASS ištakos veda į Augsburgą, pokario Vokietiją, kur 1947-aisiais įkurtas Vyriausiasis Fizinio Auklėjimo ir Sporto Komitetas (VFASK) sutelkiant sportui neabejingų mūsų tautiečių veiklą pabėgėlių stovyklose.

Didelei daliai emigrantų atsidūrus užjūryje, po poros metų VFASK persikėlė į JAV. Dar po 2 metų nutarta rengti kasmetines Šiaurės Amerikos lietuvių žaidynes, kuriose iki dabar varžosi stipriausi Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai – sporto mėgėjai.

1965 metais organizacija buvo pervadinta į dabartinę Šiaurės Amerikos Fizinio Auklėjimo ir Sporto Sąjungą. Per beveik 7 dešimtmečius besitęsiančią ŠALFASS istoriją organizuota dešimtys kelionių į kitus žemynus, Šiaurės Amerikos lietuvių krepšininkų rinktinė sėkmingai rungtyniavo Pietų Amerikoje, Australijoje, netgi Sovietų Lietuvoje, tinklininkės ne kartą puikiai kovojo prieš pajėgias Europos šalių komandas.

1978-aisiais ŠALFASS suorganizavo ir pirmąsias Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, kurios įvyko Toronte (Kanada).

Ilgainiui ŠALFASS veiklą perėmė jau trečioji emigrantų karta. Šiandien 4 Sąjungos Centro valdybos nariai yra Lietuvoje gimę „trečiabangiai“, o kiti 4 – gimę JAV ir Kanadoje.

Tačiau pagrindiniai organizacijos tikslai nesikeičia – tiek neseniai atvykę, tiek Šiaurės Amerikoje gimę lietuviai per sportą ir kūno kultūrą įtraukiami į platesnę visuomeninę veiklą, skatinami išlaikyti tautinį paveldą, lankytis Lietuvoje ir burtis į lietuviškus atletų klubus, bendraminčių sportuojančių tautiečių grupes.

„Kaip taikliai yra išsireiškęs buvęs ŠALFASS pirmininkas, Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus – dabar vienas svarbiausių mūsų visų tikslų yra „gyvosios lietuvybės“ išlaikymas išeivijos tarpe. To ir siekiame. Sportas kaip niekas kitas puikiai suvienija po visą pasaulį išsibarsčiusią „globalią Lietuvą“, todėl esu įsitikinęs, kad didžiausia išeivijos sportininkų organizacija taps vienu pagrindinių tiltų užsienio lietuvių ryšiams su savo gimtine, etnine Tėvyne. Ir ŠALFASS tam yra pasiruošusi“, – teigia dabartinis sąjungos vadovas Laurynas Misevičius.

Pats L.Misevičius į JAV išvyko prabėgus keletui metų po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. ŠALFASS jis vadovauja jau dešimtį metų.

Į Kauną atvyks gausi delegacija

Dešimtosiose Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse Kaune birželio 30 – liepos 2 dienomis ŠALFASS žada atstovauti virš 300 sportininkų.

„Kaune turėsime virš 10 sporto šakų atstovų, didžiausia, aišku, lietuvių sporto šakos Nr. 1 – krepšinio – dalyvių grupė. Bus 5 vyrų komandos, 2 moterų ir 3 vaikų (iš viso – 150 žaidėjų), su krepšininkais siejamos rimčiausios medalių viltys. Juk neveltui Čikagos „Lituanica“ laimėjo pastarąsias trejas Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, o komandos branduolys išliko tas pats jau gal 15 metų. Vėjų miesto atstovai yra daugkartiniai ŠALFASS pirmenybių nugalėtojai, o pergalių seriją pratęsė prieš keletą dienų įvykusiose 67-osiose užjūrio pirmenybėse Hamiltone (Kanada). Medaliai ir laimėjimai, žinoma, visiems yra svarbu, dėl to juk sportininkai ir dalyvauja varžybose. Todėl ir yra fiksuojami rezultatai bei skelbiami čempionai ir prizininkai. Tačiau tokiose varžybose, kaip Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, svarbiausia yra vieningos bendruomenės dvasia, nes kiekvieną turnyrą ar dvikovą laimės lietuviai, visiškai nesvarbu ar iš Lietuvos, ar iš Amerikos, ar iš Anglijos, ar iš egzotiško sportine prasme Ekvadoro. Tokiuose renginiuose užgimsta draugystės, kurios tęsiasi ištisą gyvenimą, iš kartos į kartą. Joms nebaisūs jokie atstumai“, – kalbėjo L.Misevičius.

Šiaurės Amerikoje vyksta įvairios vietos lietuvių varžybos, kai kurios lietuvių komandos dalyvauja vietiniuose čempionatuose.

ŠALFASS organizavo jau 67 Šiaurės Amerikos lietuvių krepšinio turnyrus, kurie vyksta kartą per metus. Jau beveik 2 dešimtmečiai ŠALFASS kartu su Lietuvos ambasada Vašingtone taip pat organizuoja lietuvių komandų ir kitų diplomatinių atstovybių krepšinio turnyrą.

Pastaraisiais metais vis daugiau dalyvių sutraukia ŠALFASS stalo teniso pirmenybės. Neveltui ir į Pasaulio lietuvių sporto žaidynes vyksta apie 20 stalo teniso mėgėjų iš Šiaurės Amerikos.

Išugdė ir sporto žvaigždžių

Didelė Šiaurės Amerikos lietuvių bendruomenė yra išugdžiusi ir ne vieną išties rimtą, aukšto meistriškumo sportininką.

„Šiaurės Amerikos lietuvių bendruomenė per praėjusį šimtmetį išugdė dešimtis garsių sportininkų, pradedant pasaulio bokso čempiono niujorkiečiu Jacku Sharkey (Juozas Povilas Žukauskas), 4-ąją vietą pajėgiausių planetos tenisininkų reitinge užėmusiu Vitu Gerulaičiu, beisbolo žvaigždėmis Eddie Waitkumi ir Johnny Unitu, Amerikos futbolo gigantais Dicku Butkum bei Joe Jurevičiumi, kurį dar ir man teko ne kartą sutikti ŠALFASS... krepšinio turnyre ginant Klyvlendo „Žaibo“ senjorų komandos garbę. Kanados lietuviai pagrįstai didžiuojasi Klevo lapo šalies stalo tenisą į pergales vedusiu Jonu Nešukaičiu, kurio auklėtinių tarpe išsiskyrė ir jo dukros Violetta bei Gloria Nešukaitytės, NBA duonos ragavusiu buvusiu Kanados vyrų krepšinio rinktinės vyr. treneriu Leo Rautiniu bei jo sūnum Andy, du kartus šios šalies šachmatų pirmenybes laimėjusiu Povilu Vaitoniu. Šį sąrašą galima būtų tęsti dar bent porą puslapių“, – didžiąvosi L. Misevičius.

Sportas užatlantės lietuviams padeda išlaikyti tarpusavio ryšius. Pačiam L. Misevičiui Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, jo prisipažinimu, yra keleto metų darbo įvertinimas.

„Man asmeniškai Pasaulio lietuvių sporto žaidynės vainikuoja kryptingą ketverių metų darbą, kuomet stengiamasi suburti pajėgiausius Šiaurės Amerikos lietuvius sporto mėgėjus. Esu ŠALFASS delegacijos vadovas jau trečią kartą šių žaidynių istorijoje, labai malonu, kad šiemet gimtajame Kaune organizatoriai sulauks rekordinės mūsų delegacijos. Tai pats didžiausias visos organizacijos pastangų įvertinimas, o aš jau dabar jaučiuosi kaip devintame danguje. Manau, nesuklysiu pareiškęs, kad daugeliui išeivijos sportininkų mėgėjų dalyvavimas tokiame fantastiškame renginyje prilygsta Olimpinėms žaidynėms, į kurias papuola vos keletas labiausiai pasižymėjusiųjų. Kartą sudalyvavęs Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse to pasakiško jausmo neužmirši visą likusį gyvenimą“, – teigia jis.

Suprantama, JAV ir Kanados lietuviai negyvena vien sportu. O ir skirtingų kartų pomėgiai skiriasi.

„Lietuviški renginiai tiek JAV, tiek Kanadoje vyksta nuolat beveik visuose didmiesčiuose – juk mūsų Šiaurės Amerikoje priskaičiuojama apie milijonas. Sunku pasakyti, kurios kartos lietuviai mieliausiai dalyvauja tautinėse šventėse. „Dypukai“ sakyčiau aktyviausiai rėmė klasikinės muzikos ir bažnytines šventes, „pirmabangiai“ labai mėgdavo gegužines, piknikus, atidarė šimtus karčemų, o mano emigrantų karta labiausiai linkusi prie sporto. Man atrodo, kad beveik visuomet galioja viena ir ta pati taisyklė – kuo ilgiau žmonės gyvena už savo šalies ribų, tuo labiau juos traukia tautinė veikla. Tada jau nebe taip džiaugiamės tuo, ką svetimame krašte atradome, o vis giliau patiriame, ko netekome“, – svarstė L.Misevičius.

Diana ir Žilvinas pasakoja apie savo aistrą kelionėms, kuri prasidėjo porai nusprendus leistis į ketverių metų kelionę dviračiais aplink pasaulį. Jiedu ėmė taupyti: atsisakė romantiškų vakarienių mieste, laisvalaikio pramogų. Sako, kad taupė taip stipriai, kad net skiepus užsisakė iš Lietuvos ir susileido patys. Taip surinko apie penkiolika tūkstančių dolerių. Išdalino likusius nereikalingus daiktus, nupirko dviratį Dianai ir ėmė ruoštis.

Diana ir Žilvinas nusprendė įgyvendinti didžiausią svajonę – gyvenimą paversti viena ilga, nenutrūkstama kelione.

Gyvenimas ant dviejų ratų minant pedalus pasirodė dar sudėtingesnis, nei buvo galima manyti prieš išvykstant. Lietus, šaltis, karštis ir nuolatinis raumenų skausmas tapo kasdienybe. Sunkiausia buvo susitaikyti su vienatve. Ištisus metus kasdien minant po 9 valandas nuo ankstaus ryto iki kol saulė nusileis didžiąją laiko dalį teko praleisti pačiam su savimi.

Trejus ar net ketverius metus turėjusi trukti kelionė nutrūko vos įpusėjus. Pora jau buvo beveik pasiekusi etapą, kuriame baigę pervažiuoti Lotynų Ameriką turėjo pirkti bilietus ir skristi į Pietų Afrikos Respubliką. Visi planai pasikeitė ir kelionę teko atšaukti, kai Diana pasijuto besilaukianti.

Pora priėmė sprendimą grįžti atgal į Čikagą ir tikėjosi Dianai pagimdžius kelionę tęsti toliau. Sako, vaiko gimimas tėvų nepadaro neįgaliais. Tačiau vos gimus Benui, moteris netruko pastoti antrą kartą, ir gimė Adelė. Kai mažajai sukako 11 mėnesių, pora ryžosi vėl susikrauti visas kuprines ir sėsti ant dviračio Nikaragvos link, tik šįkart jau su abiem vaikais.

Žilvinas prisimena, kaip keliaujant link Gvatemalos baigėsi maistas ir dvi dienas nebuvo galimybės jo niekur įsigyti. Juokauja, kad vaikai buvo gyvi vandeniu ir saulės energija, tačiau per tris savaites išmokę prisitaikyti, keliautojai sako, kad turbūt nėra geresnės tėvystės mokyklos nei toks laikas, praleistas visiems drauge.

Vedini savo aistros Diana ir Žilvinas nusprendė įgyvendinti didžiausią svajonę – gyvenimą paversti viena ilga, nenutrūkstama kelione ir ėmė organizuoti netradicines ekspedicijas visame pasaulyje „You Go Wild Adventures“.

Atsirado šimtai norinčių bent kelioms savaitėms patirti tai, ką patyrė ši pora, pažinti svečias šalis bei jų kultūras, laiko mašina sugrįžti kelis šimtmečius atgal į civilizacijos nepaliestus džiunglių kaimelius. Pora įsitikinusi, kad šių laikų civilizacija sumenkino dvasinį pasaulį, žmonės tapo priklausomi nuo materialių turtų ir pamiršo tikrąsias vertybes.

Joje šoko pirmųjų švenčių šokėjų vaikai ir anūkai, o jų gretas papildė naujos kartos išeiviai.

Nuo 1957-ųjų kas ketverius metus organizuojama šventė pirmą kartą buvo surengta Baltimorėje, gražiausiame „Žaviojo miesto“ rajone – Vidinėje įlankoje – įsikūrusioje „Royal Farms“ arenoje.

Įspūdingame renginyje pasirodė 1800 tautiniais kostiumais pasipuošusių šokėjų iš beveik 50 kolektyvų. Į šventę atkeliavo tautinių šokių grupės iš šešių valstybių: JAV, Kanados, Švedijos, Jungtinės Karalystės, Lietuvos bei pirmą kartą istorijoje – Izraelio. Reginį stebėjo keli tūkstančiai pakiliai nusiteikusių žiūrovų.

Lietuva jau 25-erius metus gyvuoja kaip nepriklausoma valstybė. Per tą laiką įvyko daugiau kaip trečdalis tautinių šokių švenčių. Pasak tradicinio renginio organizatorių – JAV ir Kanados lietuvių bendruomenių bei Lietuvių tautinių šokių instituto atstovų, šokių švenčių reikšmė nemažėja.

Penkioliktą kartą suorganizuotame renginyje šoko pirmųjų švenčių šokėjų vaikai ir anūkai, jų gretas papildė naujos bangos išeiviai. Vienoje arenoje lietuvių liaudies šokių ritmais mėgavosi ir suaugusieji, ir vaikai. Vyriausiam šokėjui – septyniasdešimt septyneri, jauniausiam – septyneri.

Vienas didžiausių užsienio lietuvių renginių subūrė ne tik kolektyvų narius bei jų palaikyti susirinkusius žiūrovus, bet ir Lietuvos vyriausybinių organizacijų atstovus. XV-ąją lietuvių tautinių šokių šventę stebėjo JAV viešėjusi Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė, Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis, ambasadorius JAV Rolandas Kriščiūnas, Lietuvos generaliniai ir garbės konsulai bei šventės rėmėjai.

Įspūdingos XV-osios lietuvių tautinių šokių šventės filmą-koncertą bus galima pamatyti liepos 17-ąją – Pasaulio lietuvių vienybės dieną – 20.30 val. Lietuvos laiku per LRT Lituanica.

Vašingtone numatyti kultūros ministro susitikimai su Smithsonian, valstybės remiamo muziejų, tyrimų centrų ir kultūros centrų komplekso, vadovybe. Ministras taip pat lankysis JAV Kongrese, susitiks su JAV kultūros paveldo išsaugojimo užsienyje komisijos vadovybe, su kuria aptars Lietuvos žydų paveldo išsaugojimo klausimus, pranešė Kultūros ministerija.

Suplanuotas ir Š. Biručio apsilankymas Kongreso bibliotekoje, kurioje 2018 metais numatomas renginių ciklas modernios Lietuvos valstybės 100-mečiui paminėti. Ministras dalyvaus Vašingtono bazilikos Šiluvos Mergelės Marijos koplyčios auksinio jubiliejaus renginiuose, prezidentui Kaziui Griniui skirtos parodos atidaryme Lietuvos ambasadoje.

Baltimorėje kultūros ministras dalyvaus XV Lietuvių tautinių šokių šventės renginiuose, pagerbs šokių šventės organizatorius, aktyviausius lietuvių bendruomenės narius. Vizito programoje numatytas susitikimas su JAV Lietuvių bendruomenės valdyba.

Lietuvių tautinių šokių šventė JAV organizuojama nuo 1957 metų, tais pačiais metais įsteigtas Lietuvių tautinių šokių institutas (LTŠI). Jo užduotis – išlaikyti ir puoselėti tautinius šokius, muziką, tautinį kostiumą ir papročius.

Los Andželo šv. Kazimiero lituanistinė mokykla, viena seniausių lituanistinių mokyklų užsienyje, švenčia 65-erių metų sukaktį. Ta proga vadovus, mokytojus, vaikus ir tėvus pasveikino švietimo ir mokslo ministras prof. Dainius Pavalkis, ilgiausiai dirbantiems mokytojams per LR generalinį konsulatą Niujorke bus perduoti Švietimo ir  mokslo ministerijos padėkos ir medaliai.

„Gerbiami mokytojai, geranoriškai dalijatės su vaikais savo kūrybinėmis galiomis, talentu, laiku, perduodate meilę gimtajai kalbai, pagarbą Lietuvos istorijai ir kultūrai. Nuoširdus ačiū už Jūsų pasiaukojimą ir atsidavimą! Džiugina Jūsų mokinių ir tėvų atkaklumas, kruopštumas, entuziazmas, ištikimybė lietuviškai kalbai, papročiams, lietuviškai savimonei. Tegul ateinantys metai bus kupini naujų kūrybiškų idėjų, dar labiau sustiprins Jūsų tikėjimą savo jėgomis, pasiryžimą dirbti dėl kilnaus tikslo - lietuviškos savasties išsaugojimo Amerikoje", - sakoma ministro sveikinime.

Už ilgametį ir nuoširdų jaunosios kartos auklėjimą tautiškumo dvasia, meilės Lietuvai ir lietuvių kalbai skiepijimą apdovanoti šie Šv. Kazimiero lituanistinės mokyklos Los Andžele mokytojai: direktorė Marytė Sandavičiūtė-Newsom, mokytoja Danguolė Razutytė-Varnienė, mokytoja Jūratė Pažėraitė-Venckienė, mokytoja Dalilė Polikaitienė.

Tai bene vienintelė pasaulyje lituanistinė mokykla, turinti visas 12 klasių. Tik įsteigtoje Šv. Kazimiero lituanistinėje mokykloje buvo 25 mokiniai, šiuo metu čia susirenka 140 mokinių. Į mokyklą suvažiuoja vaikai iš tolimiausių Los Andželo apylinkių. Per 65 gyvavimo metus mokykloje dirbo daugiau nei 200 mokytojų ir mokėsi daugiau nei 1200 mokinių. Mokyklą išlaiko tėvai, Lietuvių fondas, Švietimo taryba, įvairios organizacijos ir pavieniai asmenys. Šv. Kazimiero lituanistinė mokykla dirba 32 šeštadienius per metus pagal JAV LB  Švietimo tarybos patvirtintą programą. Mokykloje mokoma ne tik lietuvių kalbos, bet ir Lietuvos istorijos, vyksta religinis auklėjimas, Lietuvos valstybinių ir tautinių švenčių minėjimai, konkursai, labdaringa veikla ir kt.

Praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas pradėjo destalinizacijos kampaniją ir bandė susigrąžinti pabėgusius iš "sovietų rojaus", tarp jų – ir lietuvius. Vilniuje jie įsikūrė specialiame kvartale – Amerikankėje.

Didelė propagandinė kampanija

Pasak Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas dr. Algirdo Jakubčionio, tam tikrą susidomėjimą Sovietų Sąjungai – esą po Josifo Stalino mirties pasikeitusiai valstybei – sukelti pavyko.

"Siekta parodyti, kad dėl stalininio rėžimo pasitraukę lietuviai gali imti ir sugrįžti į Lietuvą. Mūsų krašte 1957 m. buvo įkurtas specialus komitetas "Už grįžimą į Tėvynę", kuris ir vedė šį propagandinį, agitacinį darbą", – apie sovietinės valdžios užmojus pasakojo A.Jakubčionis.

Ši kampanija buvo nukreipta į išvykusius į Lotynų ir Šiaurės Amerikos žemynus lietuvius. Tuo metu vykę nuolatiniai Pietų Amerikos šalių valdymo perversmai Sovietų Sąjungos siekiams buvo tik į naudą, padėjo ir kairioji vietos spauda. Dauguma laikraščių, kurie buvo leidžiami lietuvių kalba, spausdino raginančius grįžti skelbimus.

"Tik neužmirškime, kad lietuviški laikraščiai, pavyzdžiui, dešiniosios pakraipos, niekados nebūtų spausdinę straipsnių tiems, kurie pasitraukė iš sovietmečio Lietuvos. Kitu atveju tai būtų reiškę pripažinti, kad sovietinė valdžia Lietuvoje yra legali. Taigi, spausdinti šiuos skelbimus galėjo kairiosios pakraipos komunistiniai arba prokomunistiniai socialistiniai laikraščiai", – teigė docentas.
Nostalgija įveikė

Dalis gyvenusių Lotynų Amerikoje į Lietuvą grįžo pusiau priverstinai, nes buvo susiję su komunistiniais ir socialistiniais judėjimais, o šiuose kraštuose į valdžią per perversmus atėję kariškiai arba dešinieji radikalai iškart imdavo persekioti kairiųjų pažiūrų gyventojus.

Taip pat skelbta, kad "tėvynę išdavę" pabėgėliai bus reabilituoti, tad pasitraukusius į užsienį po 1940-ųjų tikėtasi susigrąžinti. Paties ilgamečio Lietuvos komunistų partijos vadovo Antano Sniečkaus surinktais duomenimis, iki 1960-ųjų grįžo 98 reabilituotieji. Tarp atvykusių 1959 m. buvo ir dabartinio europarlamentaro Vytauto Landsbergio tėvas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, kuris 1941 m. buvo Lietuvos laikinosios Vyriausybės komunalinio ūkio ministru.

"Sugrįžusiuosius pavadinkime senosios emigracijos banga. Žmogų galėjo paveikti nostalgija, jis ten buvo dirbęs ir užsidirbęs, tad galėjo planuoti sugrįžimą. Propaganda skelbė, kad atvykėliai gaus geras gyvenimo sąlygas, visi bus įdarbinti, jokių problemų nebus ir pan. Taigi, artėjant senatvei kodėl gi neparvažiavus", – svarstė A.Jakubčionis.

Kaip ir žadėjo sovietinė valdžia, taip ir padarė. Nemokami butai buvusiems emigrantams siūlyti ne tik Amerikankėje, bet ir tuo metu statyti pradėtame Antakalnyje.

Ryškiau nei pro rožinius akinius

Nors būstus, darbus sugrįžusieji gavo, bet iškart susidūrė su sovietine realybe. Tiesa, specialiai Amerikankės kvartalo gyventojams buvo skirta ir "pagerinta" parduotuvė, garsusis "amerikonų gastronomas", viliojęs kiek geresniu nei kitur maisto asortimentu.

"Jie net mintyse nemanė, kad aprūpinimas gali būti toks. Minėta parduotuvė buvo šiek tiek geriau aprūpinta maistu, bet ką sovietmečiu reiškė "šiek tiek geriau", jei ne visada net žirnelių galėjai gauti. Neužmirškime, kad 1963 m. Sovietų Sąjungoje buvo dar viena grūdų krizė. Tais metais kepta forminė juoda duona buvo "kitokia". Sovietų Sąjungoje į duoną buvo maišoma bulvių, kad daugiau pavyktų iškepti.

Baltos bandelės taip pat buvo pusiau rusvos spalvos – su priemaišomis. Kai žmogus sugrįžti iš svetur ir net duonos pakankamai nėra, o ir ta nekokybiška, realybė pranoksta viską. Kur dėtis? Grįžti ten, kur viską pardavei ar iš kur pabėgai nuo valdžios? O galbūt ir išleidę nebūtų", – svarstė A.Jakubčionis.

Pradžioje sugrįžėliai bandė rinktis, bendrauti, bet vėliau liovėsi, o gal ir vengdavo.

"Galbūt grįžusieji išsiaiškino, kad tarp jų yra infiltruotų, pranešinėjančių, apie ką jie diskutuoja ar šnekasi. Kad būtų palikę ramybėje grįžusius iš svetur, būtų buvę neįtikima, – tikino docentas ir pridūrė: – Komitetas "Už grįžimą į Tėvynę" pagal instrukciją buvo numatęs pirmiau įdarbinti tuos, kurie sutiks būti užverbuoti arba pranešinės, bus patikimi KGB žmonės."

1955–1961 m. į Lietuvą grįžo apie 1,3 tūkst. emigrantų:

Iš Argentinos – 302

Brazilijos – 287

Urugvajaus – 138

Kanados – 24

JAV – 8

Kitų šalių – per 500