Pamatyti naujausios režisieriaus kino juostos raudonu kilimu žengė žinomos kino ir pramogų pasaulio žvaigždės bei  kiti garbūs svečiai.

Ant raudonojo kilimo buvo galima sutikti „Sinefilijoje“ vaidinančias kino žvaigždes – Vytautą Kaniušonį, Vytautą Anužį bei pagrindinius vaidmenis atlikusius jaunuosius aktorius – Vestą Šumilovaitę – Tertelienę ir Luką Malinauską. Į renginį atvyko ir kviestiniai svečiai renginių vedėjas  Dainius Martinaitis, aktoriai  – Monika Bičiūnaitė, Nijolė Narmontaitė, Andrius Paulavičius, Saulius Kizas, režisieriai – Mykolas Vildžiūnas, radijo ir televizijos laidų vedėja Livija Gradauskienė su vyru televizijos prodiuseriu Marijumi Gradausku, Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, Kultūros ministerijos kancleris Rolanas Kvietkauskas, televizijos laidų vedėja  Aistė Stonytė, legendinis kino operatorius  Algimantas Mikutėnas su žaviąja savo antrąja puse, aktore – Gražina Baikštyte, filmo prodiuserė Ulijana Kim su vyru, režisieriumi Kristijonu Vildžiūnu, festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėja Vida Ramaškienė ir kt.

Premjeros svečiai turėjo progą pamatyti jaunatvišką, provokuojantį, ekstremalų, dinamišką, kupiną aštrių dialogų, humoro, netikėtų situacijų režisieriaus braižą. Tikrieji sinefilai galėjo nesunkiai atpažinti detales iš pasaulinio garso režisierių R. Polianskio, L. von Triero, Dž. Džarmušo filmų, kuriems režisierius jaučia dideles simpatijas.

Vakaro šeimininkas Algimantas Puipa, išvydęs gausų būrį svečių, neslėpė jaudulio. „Jaučiu palengvėjimą. Kartu su filmavimo komanda padarėme didžiulį darbą. „Sinefilija“ atnešė didžiulių iššūkių. Kiekvienas kūrybinės grupės narys stengėsi įnešti naujų idėjų, naujų minčių. Visiems, kas buvo su manimi jaučiu didžiulį dėkingumą“,  – savo mintimis dalijosi režisierius.

Juodoji komedija „Sinefilija“ pasakos devynias tarpusavyje susijusias istorijas. Jų centre jaunas aktorius Rolandas, laviruojantis ties absurdo riba, į kurią vaikiną įtraukia netikėtos pažintys.  Atsitiktinis susitikimas su „pačiuožusiais“ Teodoru  ir Gabija įsuka Rolandą į „stogą raunančių“ įvykių sūkurį iš kurių išeiti nebeįmanoma.

Filme „Sinefilija“ taip pat vaidina: Juozas Budraitis, Valentinas Masalskis, Kostas Smoriginas. Filmo prodiuserė Ulijana Kim.

Kino juostą, į kurią režisierius sudėjo 40 – ties metų darbo kine patirtį, žiūrovai galės pamatyti didžiuosiuose ekranuose nuo gruodžio 3 dienos.

Menininkų pasirinktas kūrinys – vienas iš absurdo literatūros klasikos veikalų, kvestionuojančių skaudžią žmogaus amžiaus kaitos temą. Kaip pjesėje teigia pagrindinis ir vienintelis jos veikėjas Krepas, tai yra jo paties retrospektyvi kelionė praeitin. Ilgą gyvenimą jau nugyvenęs vyras sėdi savo kambaryje, paskendęs tarp daugybės juostų su savo paties balso įrašais iš praeities.

„Sumanymas statyti „Paskutinę Krepo juostą“ kilo dar prieš tris dešimtmečius, po mano pirmojo spektaklio „Ten būti čia“. Per šį laiką, kartas nuo karto susitikdami su Juozu, vis prisimindavome šį sumanymą, kol pajutome, jog jau atėjo laikas“, – apie spektaklio užuomazgas pasakoja O. Koršunovas.

Niekada nestatyčiau „Paskutinės Krepo juostos“ jei ne aktorius Juozas Budraitis, kuris savo amžiumi, gyvenimo patirtimi, intelektu gali tapti tuo beketišku simboliu.

Režisierius sutinka, jog pastatyti Samuelio Becketto pjesę nebuvo lengva. Kita vertus – tai dar vienas priimtas iššūkis. Nelengvas, bet savotiškai įdomus, ypač kai dirbi kartu su tokiu aktoriumi kaip J. Budraitis.

„Becketto pjesės – kaip akmenys. Išgrynintas egzistencializmas, stiprūs simboliai nebepalieka vietos interpretacijoms. Arba tampi tuo simboliu, arba ne. Čia nieko neprivaidinsi. Niekada nestatyčiau „Paskutinės Krepo juostos“ jei ne aktorius Juozas Budraitis, kuris savo amžiumi, gyvenimo patirtimi, intelektu gali tapti tuo beketišku simboliu. Aš niekada negalvojau, kad be visų egzistencialistinių temų, taip stipriai ir jautriai išryškės meilės tema. Ir tai įvyko tik dėka J. Budraičio. Man šis spektaklis tapo meilės atsivėrimu, kai žmogui, praėjusiam visą gyvenimą, kaip pagrindinis dalykas išnyra tyvuliavimas valtyje su moterimi ir ta pirma meilė“, – apie pjesės geležinę logiką kalba O. Koršunovas.

Juozas Budraitis, D. Matvejevo nuotr.

Spektaklyje vaidinantis J. Budraitis – kino, televizijos ir teatro aktorius, sukūręs arti šimto įvairių vaidmenų Lietuvos bei užsienio kine ir televizijoje. Su jo vardu siejami žymiausiu lietuviško kino pastatymai: „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmai“, „Maža išpažintis“, „Sodybų tuštėjimo metas“.

„Pjesėje daugybė smulkmenų sutampa su asmeniniais dalykais. Tai yra pagyvenusio žmogaus prisiminimai, svarstymai, savo gyvenimo analizavimas, pridarytų klaidų smerkimas. Tie visi paradoksai iš tiesų vyksta gyvenime, nors ir atrodo, jog gyveni natūraliai ramiai, švelniai, logiškai tvarkingai. O iš tiesų yra daugybė įvairių paklaidų, netikėtumų, nepateisinamų ir nepaaiškinamų dalykų. Visa tai galima rasti S. Becketto „Paskutinėje Krepo juostoje“, – teigia J. Budraitis.

„Paskutinė Krepo juosta“ ir J. Budraitis pažymėjo keletą ryškių taškų OKT/Vilniaus miesto teatro užsienio gastrolių žemėlapyje. Tai Modena (Italija), Žirona (Ispanija), Rijeka (Kroatija), Tbilisis (Gruzija), Minskas (Baltarusija), Maskva ir Sankt Peterburgas (Rusija) ir įsimintinas Kijevas (Ukraina). Pastarajame mieste spektaklis buvo rodomas pačiame Maidano įvykių įkarštyje, kitapus salės sienų besigrumiant protestuotojams ir omonininkams.

„Tai buvo pirma naktis, dar vadinama eglutės naktimi, kai Berkuto pareigūnai sudaužė studentus. Sutikome tokią minią protestuotojų, kokią buvome matę tik Sąjūdžio laikais. Tik ši minia šaukė ne „Sąjūdis“, o „Revoliucija“. Buvo juntama, jog prasilies kraujas. Ir jis prasiliejo tą vakarą, kai vyko spektaklis. Mes visaip mėginome apsaugoti Juozą nuo anapus durų sklindančių žinių. Teko meluoti, nes aktorius turi išlikti tam tikroje sielos ramybėje. Kai Juozas vaidino „Paskutinę Krepo juostą“ pilnoje galerijos M17 salėje, girdėjosi revoliucingos minios riksmai. Nepaisant to, visi žiūrovai liko stebėti spektaklio“, – prisimena O. Koršunovas.

„Man pačiam „Paskutinės Krepo juostos“ kūrybinis periodas buvo ypač svarbus. Jo metu tarsi atlikau išpažintį, išspjaudamas iš savęs visas bjaurastis. Kartais norisi, jog žiūrovai įsijungtų, vieni kitiems sakydami: „Gerai, dabar tavo eilė atsukti savo praeitį kaip tą juostą“. Nesinori, jog spektaklis taptų nuobodus, kaip kasdienis ėjimas į vis tą pačią parduotuvę, kurioje pirksi tą pačią duoną ir tą patį kefyrą. Todėl negalima „Paskutinės Krepo juostos“ vaidinti dažnai. Būna įdomu vaidinti, kuomet nežinau kas tą vakarą su manimi nutiks“, – pasakoja J. Budraitis.

S. Becketto „Paskutinė Krepo juosta“ (rež. O. Koršunovas) – jau nuo šio penktadienio, kovo 12 d., 19 val., Tiketa.lt platformoje. Žiūrovai spektaklį galės pamatyti iki kovo 22 d. imtinai.

Jis J. Budraičiui skiriamas už Lietuvos ir Rusijos kultūros bei meno ir pilietinės visuomenės ryšių stiprinimą, ilgametę kultūrinės diplomatijos veiklą Rusijoje ir svarbius įgyvendintus projektus, įskaitant Jurgio Baltrušaičio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio atminimo įamžinimą, Baltistikos centro Maskvoje įkūrimą, pranešė URM.

Teatro ir kino aktorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas J. Budraitis 2001–2010 metais ėjo Lietuvos kultūros atašė Rusijoje pareigas, prieš tai dirbo Lietuvos ambasadoje Maskvoje kultūros patarėju.

Šiemet spalį aktorius ir buvęs diplomatas mini 80-metį. Prieš dešimtmetį, 70-ojo jubiliejaus proga, jis taip pat apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje“, o tuometinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas jam įteikė Garbės ordiną už didelį indėlį plėtojant Rusijos ir Lietuvos kultūrinį bendradarbiavimą.

Eidamas Lietuvos kultūros atašė pareigas Maskvoje J. Budraitis įamžino poeto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio atminimą ir yra vienas iš jo vardo fondo įsteigimo iniciatorių, jis taip pat yra ilgametės lietuviškos kultūros sklaidos Rusijoje programos „Langas į Lietuvą“ sumanytojas, jo pastangomis užmegzti Lietuvos ir Rusijos mokslininkų, tiriančių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir senovės baltų istoriją, kalbą ir kultūrą, ryšiai. J .Budraičio pastangomis Maskvoje užsienio literatūros kiemelyje įamžintas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio atminimas, Maskvos Lomonosovo universitete pradėjo veikti Baltistikos centras.

2002 metais tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus J. Budraičiui suteikė nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinį rangą. 2003 metais jis apdovanotas Lietuvos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.

J.Budraitis yra Lietuvos kinematografininkų sąjungos, Lietuvos teatro sąjungos ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.

J. Budraitis gimė Žemaitijoje, kuri labai didžiuojasi savo kraštiečiu: pernai rudenį Kelmėje jam buvo įteiktas žemaičio pasas. Aktorius mokėsi Švėkšnos vidurinėje mokykloje, 1973 metais baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, nuo 1961 m. filmavosi kine. XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo mokytis aukštuosiuose kino režisūros kursuose Maskvoje, juos baigė 1981 metais.

Nuo 1965-ųjų, sukūręs vaidmenį Vytauto Žalakevičiaus kino dramoje „Niekas nenorėjo mirti“, J. Budraitis tapo vienu labiausiai žinomų Lietuvos kino aktorių – Lietuvos, Rusijos, Latvijos, Čekijos, Baltarusijos ir kt. šalių kino studijose sukurta per 100 vaidmenų. J. Budraičio darbai kine jo kūrybą leidžia įrašyti į platų kultūrinį kontekstą, tvirtina jo kaip kūrybingo menininko autoritetą tarptautiniu mastu.  

Teatrologės Daivos Šabasevičienės žodžiais, XX a. pabaigos Lietuvos aktorinės mokyklos atstovų kontekste J. Budraitis išsiskyrė intelektualumu ir kūrybingu požiūriu į dramaturginę spektaklio medžiagą, aktyviu bendradarbiavimu kuriant spektaklio prasmių lauką.

Kauno dramos teatre J. Budraitis sukūrė itin reikšmingų vaidmenų režisieriaus Jono Vaitkaus spektakliuose; intensyvus kūrybinis laikotarpis truko nuo 1979 iki 1989 metų. XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje susiformavo pastovus budraitiškas herojaus tipas. Jo pagrindas – prieštaringo, savęs nerealizavusio charakterio drama, sukelta išorės ir esmės netapatumo ar pačios esmės komponentų prieštaravimo. Tarp didžiausią kultūrinį rezonansą sukėlusių jo vaidmenų – Statytojas Solnesas, Šarūnas, Ričardas II tokių pačių pavadinimų pasaulinės dramaturgijos klasikos veikalų pastatymuose, Bostonas polifoniškame spektaklyje „Golgota“ pagal Čingizo Aitmatovo „Ešafotą“.

J. Budraitis taip pat yra vaidinęs Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Trys seserys“, Kristiano Smedso pastatytame „Vyšnių sodas“. Pastarąjį dešimtmetį Budraičio aktorinis gyvenimas buvo ypač intensyvus, jis vaidino daugelio talentingiausių Lietuvos režisierių spektakliuose – „Visuomenės prieše“ (rež. Jonas Vaitkus), „Bakchantėse“ (rež. Gintaras Varnas); monodramoje „Paskutinė Krepo juosta“ (rež. Oskaras Koršunovas) sukurtas vaidmuo – tarytum retrospektyvi aktoriaus kelionė praeitin. Pasak O. Koršunovo, šiame spektaklyje aktorius dėl savo ypatingo talento, subrandinto gyvenimo patirties, ir intelekto tampa egzistencinės beketiškos filosofijos simboliu.

D. Šabasevičienė pažymi, kad poetinis požiūris lydi visą J. Budraičio gyvenimą. Jis tyrinėja žmonių likimus, kurdamas savo personažus, kurie žvelgia į mus ne vien iš kino ar teatro kūrinių, bet ir iš fotografijų. Vaizduotė tapo pagrindiniu J. Budraičio kūrybos šaltiniu. Vienos ar kitos gyvenimo aplinkybės suformavo išskirtinę aktoriaus būtį. Intensyviai besikeičiančio laiko akivaizdoje sodrų, vaizdinių pritvinkusį gyvenimą pakeitė filosofiniai, žmogaus vienatvę įprasminantys klausimai. J. Budraitį visą gyvenimą domino vaizduotė, jos poetinis krūvis ir sąsajos su žmonių likimais.

„Vaidybiniame kine viskas suverta ant gyvos, dingstančios, besikeičiančios medžiagos gijų, o dramos teatre J. Budraitis sugebėjo tą medžiagą įveiksminti: „susirgdamas“ ir „mirdamas“ vaidmens sistemoje, jis kiekvienam spektakliui suteikė naujų slinkčių. Bėgdamas nuo bet kokių metafizinių aiškinimų, bandydamas realistiškai matyti pasaulį: „Čia nėra ką daryti, čia viskas parašyta“, – jis tuo pačiu ardė dramaturgijos audinius, priversdamas mus stebėti ne vien vaidmenų amplitudes, bet ir jį – žmogų. Todėl Budraitį galime drąsiai vadinti aktoriumi filosofu. Žmogaus vienatvės klausimas gyvenimo ir laiko tėkmės akivaizdoje kaip koks luitas užspaudė aktoriaus esatį. Intensyvus, analitinis aktoriaus mąstymo pobūdis, poetinė vaizduotė ir begalinis susikaupimas jo vaidmenis paženklino išskirtiniu meistriškumu“, – rašo teatrologė D. Šabasevičienė.

Jau nuo pat kūrybos pradžios J. Budraičiui meninė išraiška tapo svarbi kaip dvasinio gyvenimo atspindys. Dar kurdamas trumpametražius filmus „Atspindys“ pagal Ivano Bunino apsakymą „Kupriaus laimė“ (1978) ir „Paukščių miestas” pagal Jurijaus Olešos apsakymą „Meilė“ (1982), J. Budraitis rėmėsi vizijomis. Šie filmai tapo viso tolesnio menininko gyvenimo gairėmis. „Atspindys“ – tapybiškas, „nekalbus“ filmas, – jame veikia tik vaizdai ir garsai (namas, ruduo, vėjas). Už lango – „iš gamtos“ artėjanti moteris... dūžtantis veidrodis... kuprius (dailininkas Mindaugas Skudutis), šukėse ieškantis savo atspindžio. Šis tarkovskiškas pasaulis, lyg ir nieko nuostabaus, labai artimas J. Budraičio pasauliui. Antrame filme „Paukščių miestas“ – taip pat gamta, ruduo... Vyras baltu kostiumu laukia moters... Kino kamera paskui moterį „kyla“ į kalną... dialogas su vyru juodu kostiumu... Vėliau kamera „slenka“ siaura gatvele... Ir vėl gamta... Spalvų kontrastą išryškina raudoni šermukšniai... Atskiri kadrai – lyg atskiros tapybos drobės. Į atmintį įsirėžia šiurpūs paukščių balsai. Jų sklandymas danguje – tarsi simbolizuoja perspektyvos galią. Juoda spalva sakytum užbaigia paskutinius „drobės“ potėpius, sako teatrologė.

Pasak jos, vaidmenys-portretai, kuriuos J. Budraitis sukūrė įvairiuose spektakliuose, niekada nebuvo statiški. Nors visą gyvenimą pasižymėjo tam tikra ramybe, lėtumu, jo visi personažai paženklinti ypač jautriomis įkūnijamo žmogaus mimikos savybėmis, jo stotu, judesiais ir, svarbiausia, kalba. Jis sugebėjo išreikšti atrastus, apibendrintus charakterių pastebėjimus, gyvenime ne taip lengvai ir pagaunamus. Jis atkakliai ieškojo ne bendros tiesos, o akimirkos tiesos. Gal dėl to į jo gyvenimą taip ryškiai įsibrovė fotografija – dar ryškiau, nei teatre užfiksuota akimirka.

Pasveikino Lietuvos vadovai

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino teatro ir kino aktorių J. Budraitį 80-ojo jubiliejaus proga.

Pasak prezidento, apie išskirtinius J. Budraičio nuopelnus šaliai liudija jo darbai – vaidyba kine, įrašanti jo ir Lietuvos vardus į tarptautinį kultūrinį kontekstą, teatrinė kūryba, režisūra, tapyba, fotografavimo menas, diplomatija.

„Per įvairiapusę raišką atsiveria unikali Jūsų asmenybė – jos inteligencija ir intelektualumas. Visa, prie ko prisilietė Jūsų – mąstytojo ir pasaulio stebėtojo – talentas, įspaudė ryškų pėdsaką šalies kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime“, – rašoma šalies vadovo sveikinime.

Prezidentas J. Budraičiui palinkėjo kuo daugiau sveikatos ir stiprybės.

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis taip pat pasveikino J. Budraitį.

„Jau ne vienai meno gerbėjų Lietuvoje kartai Jūsų vaidmenys kine ir teatre – įkvepiantis kūrybos pavyzdys, Jūsų aktoriniai darbai garsina mūsų šalį plačiai pasaulyje. Esate apdovanotas gausybe kitų talentų: pažįstame Jus kaip jautrų fotografą, įdomų režisierių, žymų bibliofilą ir lituanistikos puoselėtoją. Akivaizdu, kad Jūsų diplomatija gerokai padidino Lietuvos kultūros lauką ir žinomumą. Nuoširdžiai sveikinu Jus garbingos sukakties proga, linkiu stiprios sveikatos, ilgų ir kūrybinio džiaugsmo kupinų metų“, – sakoma premjero sveikinime.

Jubiliejaus proga kino ir teatro aktorių, kultūros diplomatą, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą J. Budraitį pasveikino kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

„Jūsų ilgametė kūrybinė veikla apima platų spektrą – ne tik aktorystę, kuri atnešė tarptautinį pripažinimą, bet ir režisūrą, fotografijos meną. Esate įžvalgus kasdienybės, kuriai suteikiate poetinio polėkio, stebėtojas. Svarbi Jūsų gyvenimo atkarpa – diplomatinė veikla Lietuvos kultūros labui. Ypatinga Jūsų bibliofilija ir dėmesys lituanistikai. Dėkoju Jums už intelektualią ir novatorišką aktorystę, išskirtinio meistriškumo vaidmenis, mūsų kultūros sklaidą ir daugeriopą Jūsų talento jėgą, kuria džiaugiasi ne viena karta“, – sakoma ministro M. Kvietkausko sveikinime.

Jis ne tik aktorius, jis ir fotografas, kasdienybės akimirkų kolekcininkas. Prieš Kaune vyksiantį knygos pristatymą su J.Budraičiu kalbėjome apie teatrą, kiną, fotografiją ir įvairias (ne)svarbias gyvenimo smulkmenas. Pavyzdžiui, medžius.

– Kauno dramos teatre praleidote didžiąją devintojo dešimtmečio dalį. Kaip prisimenate tuos metus? Koks jums atrodė Kaunas tuomet ir šiandien?

– Kaune dirbau šešerius metus, bet visą laiką važinėjau iš Vilniaus. Kai repertuaras pasidarė įtemptas, tuomet reikėjo čia kurį laiką ir pagyventi. Pamenu, tada šiame mieste vyravo tokia slogi atmosfera. Kaip yra šiandien, pasakyti negaliu, nes nesu buvęs ilgiau nei dieną. Pravažiuodamas tik mačiau, kad gatvės tikrai sutvarkytos. Taip pat matau, kad šiandien Kauną ir Vilnių kamuoja ta pati nelaimė – kova su medžiais.

Reikėtų suvokti, kad medis yra vertybė, kuri mums suteikia sveikatos ir energijos, todėl mes jį turime puoselėti, prižiūrėti. Vakaruose yra labai stipri medžių priežiūros kultūra. O mes medžių neprižiūrime, todėl belieka pasakyti, kad medis senas, kad jis nugrius, ką nors užmuš ir todėl jį reikia tiesiog nupjauti. Mums medį nupjauti yra lengviausia, niekas nenori jo apkarpyti, patvarkyti. Viskas yra paversta komercija. Jeigu šviečiasi maži pinigai, tuomet nieko ir nedaroma.

– Ko gero, tų apleistumo ženklų matyti ne tik medžiuose, bet ir pastatuose, net žmonėse...

– Mes nekreipiame dėmesio į smulkmenas, o visas gyvenimas sudėtas iš jų. Kaip kiekvienas daiktas iš molekulių. Net Rusijoje parkuose medžiai yra sutvarkyti, pririštos, sutvirtintos šakos, jeigu yra tikimybė joms nulūžti. Medžiai jau seni, bet juos saugo. Kaip jie sako, tai yra paveldas. Mūsų šalyje tokios kultūros nėra. Dabar sugalvota nauja pseudokultūra, vadinamoji barokinė medžių kultūra, kai medžius apkarpo kvadratais. Norima Sapiegų parką iškirsti ir prisodinti tokių barokinių želmenų.

Mes nekreipiame dėmesio į smulkmenas, o visas gyvenimas sudėtas iš jų.

Visiškai nebetikiu mūsų valstybe ir neturiu jokios vilties, kad čia greitai gali kas nors pasikeisti. Kamuoja labai didelis nusivylimas. Kad ir kur pažiūrėsi, visur vyksta kažkokios nesąmonės. Pasaulis vystosi chronologiškai ir pamažu juda į priekį vis tobulėdamas. O mes staigiai iš ten, kur viskas bendra, kur gali nešti, vogti, peršokome į kitą kultūrą. Nėra to nuoseklaus vystymosi, daug ką atsinešėme iš to laiko. Svarbu daugiau pinigų prisigrobti. Menas išsilaikyti negali. Valstybė, žinoma, visko negali finansuoti. Bet mecenatystės tradicijų jokių nėra.

– Sugrįžkime prie knygos ir teatro... Koks jūsų paties santykis su ja?

– D.Šabasevičienės aš net nepažinojau, o ji, pasirodo, kaip koks seklys, mane sekė, man nežinant mane stebėjo ir viską registravo. Jos sumanymas rašyti knygą mane labai nustebino. Mano teatrinė biografija labai menka, o ji mane aprašė kaip baisiai talentingą teatro aktorių. Lenkiu prieš ją galvą ir dėkoju, kad atliko tokį didelį darbą. Daiva yra be galo talentinga teatrologė, knygą parašė labai nuoširdžiai ir vaizdžiai. Bet pats mažai tikiu tuo, kas apie mane parašyta. Tad mane lydi toks prieštaringas jausmas. Gal ir veikė taip stipriai žiūrovus tie mano vaidmenys, bet man pačiam viskas atrodė kitaip, nes nebuvau profesionalus teatro aktorius ir daug ko nesupratau.

– Kino filmo nereikia vaidinti vis iš naujo, priešingai nei spektaklio. Kaip jūs jautėtės iš kino pasaulio atvykęs į teatrą, kai reikėdavo tuos pačius spektaklius vaidinti daug kartų?

– Tam tikra prasme, kol buvo įdomus savęs kankinimo jausmas, kol buvo įdomu truputį save paerzinti, tai buvo labai įdomu. Buvo įdomu, kiek sugebu išmokti tekstus, tiksliai juos pasakyti, pajusti scenoje partnerį. Tačiau vėliau viskas virto rutina. Po kurio laiko pajutau, kad esu nebelaisvas žmogus. Visą laiką galvoju apie repertuarą, spektaklius, nebegalėjau planuoti savo asmeninio gyvenimo.

Žinoma, jeigu būčiau buvęs tikras profesionalas, tuomet tas kartojimasis būtų buvęs kaip reikiamybė. Dirbi savo darbą, turi patirtį, žinių ir todėl mažiau pavargsti. O aš atidaviau visą save nežinodamas kaip, gerąja prasme, pagauti žiūrovą. Man tos paslaptys nebuvo žinomos, tad norėdamas išlaikyti žiūrovų dėmesį dirbau sunkiai. Kine būdavo paprasčiau. Prieš kamerą aš tiesiog jausdavausi nuogas. Su viskuo, ką sukaupiau savyje per gyvenimą. Kine tai visada yra kartu su tavimi, ir objektyvas viską užfiksuoja. Net menkiausią akies krustelėjimą. O teatre to nėra, todėl teatro aš nelabai mėgau.

– Ar teko kada gailėtis dėl tų metų, praleistų teatre? Juk per tą laiką, kurį išnaudojote teatro scenoje, galėjote skirti kinui.

– Kai dabar peržiūriu nueitą kelią, vienintelis nusivylimas tas, kad per tą laiką galėjau pastatyti filmą, nes buvau baigęs Aukštuosius kino režisūros kursus Maskvoje. Šiuose kursuose ir susipažinome su Jonu Vaitkumi, kuris man pasiūlė po studijų išbandyti save teatre. Kiek apmaudu, kad per tą laiką būčiau sukūręs kokį nors filmą. Galbūt būčiau įsitvirtinęs ir kino režisūroje. O dabar išėjo taip, kad tuos šešerius metus išnaudojau ieškojimui, kaip save pritaikyti teatrui. Ieškojimui tos teatro mokyklos, nes manęs juk niekas nemokė, kaip reikia vaidinti teatre. Turėjau pats ieškoti, kaip daryti poveikį žiūrovui, kaip save pateikti scenoje. Esu dėkingas J.Vaitkui, išdrįsusiam pakviesti mane, jau visiškai susiformavusį žmogų, pradėti naują veiklą. To imtis drąsos reikėjo ir man pačiam. Galbūt tai buvo mano kvailystė, jeigu reikėtų pasvarstyti rimčiau, bet pasidaviau J.Vaitkaus talentui, jo charizmai ir įklimpau.

Nesakau, kad tie metai buvo tuščia vieta mano gyvenime. Ne. Tai yra labai svarbi vieta, tik galėjo būti ir kitaip. Gyvenime dažnai pasitaiko, kad daug kas būtų galėję būti kitaip. Apsiautum kitus batus ir galbūt kitur nueitum. Bet yra taip, kaip yra. Nesiruošiu gailėtis ar koneveikti save. Teatras man buvo kaip psichoanalizė, labai stipri ir galinga. O kai jau pajutau, kad atėjo laikas, kai aš priekaištauju sau už tai, kad esu teatre, pasitraukiau. Praėjus kuriam laikui, vėl sugrįžau, pas Eimuntą Nekrošių, dar vėliau pas J.Vaitkų ir Oskarą Koršunovą.

– Vienas įsimintinų vaidmenų Kauno dramos teatre – Šarūnas 1980 m. pastatytame J.Vaitkaus spektaklyje. Tai buvo drąsi ir neįprasta Vinco Krėvės "Šarūno" interpretacija. Koks buvo jūsų santykis su šiuo vaidmeniu ir spektakliu apskritai?

– Pasakysiu atvirai, buvau lyg kokioje sapnų karalystėje. Nebesuvokiau, kas su manimi darosi. Tokios nepakaltinamos būsenos, kai, atrodo, kažkas kitas už tave viską daro. Prieš tai buvau išvykęs į Kubą, kur filmavausi vokiečių filme, užtrukome ilgiau, nei planavome, tad laiko pasiruošti spektakliui buvo likę labai mažai. Grįžau ir iš karto puoliau į tą kūrybinį procesą, iki vėlumos neišeidavau iš scenos, bet nesupratau, kas vyksta.

Dabar galvoju, kad gal net ir gerai, kad viskas taip susiklostė. Kad iš tokios nesuvokiamos būsenos gimė kažkas. Nes viskas gyvenime yra chaosas. Vaiko gimimas yra chaosas, kažkaip iš niekur nesuprantamu būdu pradeda viskas vystytis. Pati gamta stumia, tvarko, sureguliuoja. Taip tada nutiko ir man. Stengiausi tik tekstą kuo raiškiau pasakyti, o visa kita ėjosi savaime.

– J.Vaitkaus spektaklyje Šarūnas pasižymėjo fiziniu luošumu, priešingai nei V. Krėvės tekste. Kaip kilo ši idėja?

– Repetuojant kilo mintis, kad Šarūnas bus kuprotas, tarsi ant savo pečių nešantis Lietuvą. Kad jis bus luošys, dėl to atsiras nevisavertiškumo jausmas, stimuliuojantis tam tikrus jo poelgius. Kine aš labai vertinau tai, kad net menkiausias defektas ar fizinio grožio detalė gali išryškinti tam tikrą idėją, tam tikras žmogaus vystymosi fazes. Tai man smarkiai padėjo vaidinant ir teatre. Bet fiziškai Šarūno luošumo idėją įgyvendinti buvo nelengva. Kuprą galima prisiūti, o kojos luošumo dirbtinai nesukursi, tad reikėjo pačiam vilkti koją visas tas tris valandas. Ir šokinėti ant vienos kojos laiptų pakopose.

Teatre mano didžiausias priešas buvo nedrąsumas. Aš prieš kolegas varžiausi, užsidarydavau, galvodavau, kad visi iš manęs juokiasi. Neturėjau tos galimybės nuolat bendrauti su jais, kartu kvailioti. Jie buvo įpratę prie tokio artimo bendravimo ir repetuodami, o man repeticijos buvo pats sunkiausias momentas. Aš jų bijojau, net nekenčiau. Daug kartų svajojau viską nutraukti, pabėgti.

– Kaip į jus žvelgė aktoriai, savo gyvenimą paskyrę teatrui? Ar patyrėte konkurenciją?

– Tikriausiai, kad ji egzistavo, nepraleisdavo progos vis kažką pasakyti, bet tiesiogiai iš jų pusės nieko negatyvaus nepatyriau. Atlieku vaidmenį ir išvažiuoju, nepatyriau trinties, todėl nesuspėjau nė vieno supykinti, įžeisti ar susimušti. Tiesiog to daryti nebuvo kada. O kad apie mane kažką kalbėdavo, tuo neabejoju. J.Vaitkus man skyrė labai didelį dėmesį, jiems mažesnį, tad tai yra normalu. Juolab kad teatre visi santykiai, emocijos yra patrigubinti. Su teatro žmonėmis apskritai nelengva bendrauti. Mane visi pažinojo kaip kino aktorių, tad teatre šaipymosi buvo. Bet buvo ir žmonių, kuriais labai tikėjau. Pavyzdžiui, Rūta Staliliūnaite, Algimantu Masiuliu. Tie žmonės galėjo į akis kažką pasakyti, o už akių, manau, kad nekalbėjo nieko neigiamo. Atvirkščiai, stengdavosi padėti, duoti kokį patarimą.

– Kokie jūsų santykiai buvo su Regimantu Adomaičiu? Ar buvote artimi bičiuliai?

– Buvome ir kolegos, ir draugai, bet nepasakyčiau, kad labai artimi. Buvo tam tikras atstumas. Natūralu, nes bendraudavome nedaug, tik susitikę aikštelėje ar kur nors kitur netyčia. Bet kad ieškotume vienas kito, eitume kur nors alaus atsigerti, paplepėti, to nebuvo. Galbūt daugiau kiti už mus prigalvodavo visokių mitų. O teatre mes nesusidūrėme, nes jis dirbo Vilniuje, aš – Kaune. Teatre mums nepavyko būti partneriais kaip kine.

– Knygoje yra pateikiama ir nemažai jūsų paties atliktų fotografijų. Žvelgiant į jas ir skaitant tekstą susidaro toks įspūdis, kad jums ne tik fotografuojant, bet ir vaidinant buvo svarbiausia užfiksuoti tam tikras akimirkas, tas svarbias smulkmenas, kaip pats sakote. Kokį vaidmenį jūsų gyvenime užima fotografijos menas?

– Nebuvau tikras fotografas, kuris būtų tam paskyręs savo gyvenimą. Iš pradžių fotografija man atrodė net ne menas. Bendravau su fotografais, bet jie man neatrodė menininkai. Pats fotografuodavau ne kaip kurdamas meną, o atsitiktinai, kada ką sugalvodavau. Tiesiog slampinėji kažkur ir taip atsiranda vienas kitas kadras. Iš tų slampinėjimų ir prisikaupė fotografijų, kol aš supratau, kad fotografija yra menas. Jeigu būčiau iš karto tai supratęs, žinoma, būčiau įamžinęs daug daugiau ir įdomesnių momentų.

Kai filmuodavausi filme, kuriame jausdavausi laisviau, kuriame nebuvo didelės įtampos, kišenėje nešiojausi fotoaparatą ir net stovėdamas kadre, kol taisomos šviesos ir pan., vis kažką nufotografuodavau. Anksčiau filmus filmuodavo labai ilgai, pavyzdžiui, reikėdavo būtent saulės, o jos nėra, tad visi sėdime filmavimo aikštelėje ir laukiame. Tuo metu vaikštinėdavau ir fotografuodavau. Turėjau "Leica" fotoaparatą, kurio buvo didelis ryškumo gylis. Tik nusistatai metrus ir fotografuoji. Tiesiog eidamas pro šalį spustelėdavau mygtuką. Su dabartiniais fotoaparatais taip nebepavyktų.

– Intriguoja dar viena jūsų biografijos detalė – atitarnavęs kariuomenėje, Vilniaus universitete studijavote teisę. Kaip taip nutiko?

– Mano didžiausia svajonė buvo medicinos studijos – svajojau būti chirurgu. Bet taip atsitiko, kad po kariuomenės nebuvau užtikrintas, jog stodamas surinksiu reikiamą balų skaičių, dėl to galėjau būti priverstas grįžti atgal į kariuomenę. To labai nenorėjau, todėl nusprendžiau nerizikuoti ir pasirinkau teisę, kadangi tie, kurie tuo metu turėjo dvejų metų darbo stažą arba buvo tarnavę kariuomenėje, buvo priimami be konkurso. Bet teisė man nebuvo visai svetima, apie ją irgi pasvajodavau. Domino ir kriminalistika, teisminė medicina, teisminė psichiatrija. Tad per daug nenusikaltau savo norams.

Teisės studijas baigiau jau filmuodamasis, dėl to man abejonių nebuvo, kad liksiu kino erdvėje. Po pirmo filmo "Niekas nenorėjo mirti" užklupusi didžiulė sėkmė ir Vytauto Žalakevičiaus asmenybė privertė permąstyti visą savo gyvenimą ir pasirinkti kiną. Pasiūlymų filmuotis buvo apstu. Atsirado kartu ir pragyvenimo šaltinis. Be to, pajutau kino magiją. Ypač traukė V.Žalakevičiaus asmenybė, su kuriuo norėjau susitikti dar ir dar kartą.

Iš pasakymo, kad žmogaus likimas yra jo paties rankose, kartais mes pasišaipome įsivaizduodami, kad tai yra tik posakis. Bet tai yra gryniausia tiesa. Mes laikome rankose savo likimą, ir kiekviena smulkmena yra lemtinga. Nuo mažiausios smulkmenėlės labai daug kas priklauso. Tuo jau įsitikinau labai tvirtai.

– Knygoje publikuojama J.Vaitkaus prisiminimų apie tuometį teatro gyvenimą Kaune. Jis pamini labai įdomų faktą, kad tuo metu tarp krepšininkų ir teatralų buvo užsimezgęs itin glaudus ryšys ir kad jis Arvydui Saboniui net buvo pateikęs rimtą pasiūlymą vaidinti. Ką jūs pamenate apie tai?

– Taip, su krepšininkais bendraudavome labai artimai, bet kadangi važinėjau į Kauną ir per daug jame neužsibūdavau, daug kas pro mane ir praslinkdavo. Krepšininkai buvo labai dažni svečiai teatre, spektakliuose. A.Sabonis – taip pat. Teatro dienos proga buvo rengiamos ir rungtynės su "Žalgiriu". Užmaudavome jiems bokso pirštines, kad būtų šiokia tokia kliūtis, bet vis vien mus nugalėdavo. "Žalgiris" tuomet laimėjo rungtynes prieš CSKA, ir tai buvo daugiau nei vien sporto pergalė – ji pavirto laisvės idėja. Tai buvo tautinė euforija.

J.Vaitkaus spektakliai taip pat stipriai traukė žiūrovus. Net iš Maskvos ir Sankt Peterburgo atvažiuodavo žmonės pažiūrėti jo spektaklių. J.Vaitkus projektavo daug novatoriškų idėjų. Jis buvo eksperimentatorius, būtent todėl ir aš atsidūriau teatre. Galbūt būtų įtikinęs ir A.Sabonį vaidinti, bet jam neįmanoma buvo mesti savo karjeros. Aš galėjau nenusifilmuoti dviejuose filmuose, o jis negalėjo pasitraukti net keliems mėnesiams, nes būtų praradęs savo galimybes.

Tas laikmetis buvo labai įdomus. Ir dar dvigubai malonesnis, nes tada buvome jauni. O kai esi jaunas, nesvarbu, kokia politinė ir ekonominė sistema, kokia ideologija ir apribojimai, esi laisvas. Kiekvienoje nelaisvėje gali būti laisvas. Kiek tu įsitikini, kiek tau reikia, kiek tu nori aprėpti. Galima net neištariant nė žodžio būti laisvam.

Save aš visada laikiau laisvu žmogumi. Nepriklausiau jokiai partijai, net neturėjau nuolatinės darbo vietos, visada orientavausi į pasiūlymus, kuriuos gaudavau. Patinka – einu, nepatinka – neinu. Žiemą šalta, todėl nemėgdavau filmuotis, daugiausia filmuodavausi vasarą. Jaučiausi visiškai laisvas. Be to, jeigu kas ir būtų norėjęs mane sekti, tai padaryti būtų buvę labai sunku. Tuomet mobiliųjų telefonų nebuvo, kur aš esu, ką darau niekas nežinodavo.

– Kiek stengėtės sąmoningai tą vidinę laisvę įkūnyti ir savo kuriamuose personažuose?

– Tuose vaidmenyse laisvės jutimas buvo visatautinis. Tavo valstybės, kaip tokios, nėra, tavo tauta sugniaužta, tu negali sau leisti bendrauti su visais, su kuo tik nori. Visa tai kasdien jausdavai ir tai erzindavo. Niekaip negalėdavai su tuo susitaikyti. Bet gyvenome. Ką mes turėjome daryti? Nusižudyti? Turėjome gyventi.

Niekada nesu atlikęs jokio ideologinio vaidmens. Atsisakydavau jų, nors pasiūlymų suvaidinti partijų pirmininkus ir panašius vaidmenis sulaukdavau nemažai. Niekada nebuvau partinis ir man tai buvo nepriimtina. Buvo disidentų, kurie jau tada aktyviai priešinosi, bet jų buvo labai nedaug. Visi kiti išoriškai buvome pasyvūs disidentai, bet viduje visuomet jautėme tam tikrą konfrontaciją. Palaikėme tylųjį pasipriešinimą.

– Ką norėtumėte palinkėti kauniečiams?

– Noriu palinkėti, kad jie jaustųsi laimingi savo šeimose, kad gražiai sugyventų tarpusavyje, kad nebūtų pykčio. Kad pagalvotų ir apie savo kaimyną, nes kiekvienas kaimynas yra labai svarbus žmogaus gyvenime. Ir kad mylėtų gamtą. Medžius laikytų savo gyvenimo bendražygiais. Linkiu tų vertybių, kurios yra amžinos ir tikros.

Kas? J.Budraičio kūrybos vakaras ir knygos "Juozo Budraičio teatrinis likimas" pristatymas. Vakaro dalyviai – J.Budraitis ir D.Šabasevičienė.

Kada? Gegužės 22 d. 18 val.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Knygą apie J. Budraitį teatro scenoje parašė teatrologė, teatro kritikė dr. Daiva Šabasevičienė, taip pat išleidusi knygas apie Joną Vaitkų, Valentiną Masalskį, Regimantą Adomaitį, Faustą Latėną. Knygą apie aktorių J. Budraitį šiemet išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Monografijoje išsamiai pristatoma Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato aktoriaus J. Budraičio teatrinė kūryba ir vaidmenys, sukurti 1979–2018 m., apžvelgiamos aplinkybės, paskatinusios garsų kino aktorių ateiti į teatrą, apibendrinamos jo vaidmens kūrimo strategijos, aktoriaus asmenybės, vaidmens ir personažo santykiai bei aktoriaus kūrybinių principų organiškas ryšys su režisieriaus pasaulėžiūra, leidęs J. Budraičiui tapti šio laikotarpio autorinio teatro režisūrinių ieškojimų protagonistu.

Knygoje taip pat pateikiamos pokalbių su J. Budraičiu ištraukos, skelbiamas pluoštas aktoriui skirtų minčių, kuriomis pasidalijo jį ir jo kūrybą artimai pažįstantys menininkai. Pasak režisieriaus Oskaro Koršunovo, spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“ dėl ypatingo talento, subrandinto gyvenimo patirties ir intelekto, J. Budraitis tapo egzistencinės beketiškos filosofijos simboliu.

Citatos iš knygos

Gyvendamas ne tik tarp knygų, bet kiekvieną dieną skaitydamas jas, lygindamas, prisimindamas ir vėl grįždamas prie sau artimų autorių, J. Budraitis malšino ne vien pažinimo troškulį. Jo prigimtinė intuicija padėjo suformuoti naują aktoriaus tipą. Vaidmenys tiek teatre, tiek kine, fotografijos, tapyba, akvarelė – viskas, prie ko prisilietė J. Budraitis, paliko pažinimo įspaudą.

„Man patinka namuose sėdėti patamsyje, neįjungiant šviesos, ir žiūrėti, kaip pradeda švisti, kaip išnyra stalo kampas, iš pradžių vos vos, o paskui vis daugiau. Tada tarsi iš naujo gimsti. Mes kažkur skubame, ir viskas praeina pro šalį. Per šurmulį nematome tikrojo gyvenimo.“

Įėjimas į renginį nemokamas. 

Tačiau ką tik pasirodžiusioje teatrologės Daivos Šabasevičienės knygoje „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) atskleidžiama būtent teatrinė aktoriaus kūryba ir vaidmenys, aplinkybės, paskatinusios garsų kino aktorių ateiti į teatrą.

Kine pradėjęs vaidinti 1958 m., Juozas Budraitis į teatro sceną užlipo tik po dvidešimties metų. Apie pirmąjį pakvietimą vaidmeniui Henriko Ibseno „Statytojas Solnesas“ (režisierius Jonas Vaitkus) pasakoja pats knygos herojus:  „Kai perskaičiau tą pjesę, supratau, kad čia yra man labai svarbūs dalykai, apie kuriuos aš daug galvojau ir kuriuos norėtųsi pagarsinti, bet bijai, kadangi tai – per daug intymu. Man pasirodė, kad teatras yra ta vieta, kurioje gali taip atsiriboti ir nuo savęs, ir nuo kitų, kad galų gale gali išrėkti, kas tau labai skauda. Nebijodamas to atsidengimo ir apkaltinimo, kad čia yra tavo asmeniškas dalykas. Bet kada yra rampa, žiūrovas negali iki galo suprasti, ar tai yra asmeninė išpažintis, ar imitacija. Šis dalykas mane ir suviliojo.“

Naujoje knygoje aktorius atvirauja ir apie kitus teatro vaidmenis, sukurtus 1979–2018 metais – tai Solnesas Henriko Ibseno spektaklyje „Statytojas Solnesas“, Šarūnas iš Vinco Krėvės „Šarūnas“, Leninas iš Michailo Šatrovo „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje“, Ričardas iš Williamo Shakespeare’o „Ričardas II“, Krepas iš „Paskutinė Krepo juosta“ ir kiti.

Daiva Šabasevičienė knygoje „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ profesionaliai apibendrina Juozo Budraičio vaidmens kūrimo strategijas, aktoriaus asmenybės, vaidmens ir personažo santykius bei aktoriaus kūrybinių principų organišką ryšį su režisieriaus pasaulėžiūra, leidusį J. Budraičiui tapti šio laikotarpio autorinio teatro režisūrinių ieškojimų protagonistu.

Be teatro temos knygoje taip pat pateikiamos pokalbių su J. Budraičiu ištraukos, skelbiamas pluoštas aktoriui skirtų minčių, kuriomis pasidalijo jį ir jo kūrybą artimai pažįstantys menininkai. Dramaturgas Marius Ivaškevičius, aktorius Regimantas Adomaitis, režisieriai Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas, Šarūnas Bartas, Oskaras Koršunovas ir kiti. Pasak režisieriaus Oskaro Koršunovo, spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“ dėl savo ypatingo talento, subrandinto gyvenimo patirties ir intelekto, J. Budraitis tapo egzistencinės beketiškos filosofijos simboliu.

Daivos Šabasevičienės knygoje apie Juozą Budraitį esančios nuotraukos atskleidžia dar vieną aktoriaus talentą, dar vieną kasdienybės vaidmenį – fotografavimą.

Režisierius Vytautas Dambrauskas laidoje „Labas rytas, Lietuva“ sako, kad naujajame projekte bus atskleisti ir su šiais laikais palyginti įdomūs ir negirdėti tarpukario Lietuvos įvykiai.

V. Dambrauskas teigia, kad „100“ – nestandartinė laida. Ji truks 3–4 minutes, bus rodoma įvairiu dienos laiku tarp kitų laidų, anonsų metu.

„Minint Lietuvos atkūrimo 100-metį kilo idėja sukurti 100 laidų, kurių kiekviena papasakotų apie tam tikrus tarpukario įvykius, faktus ir palygintų juos su šiuolaikine Lietuva“, – pasakoja V. Dambrauskas.

Aktorius J. Budraitis sako, kad pasiūlymas vesti naują laidą jam buvo siurprizas ir dirbti buvo labai įdomu.

„Su televizija nesu bendravęs, tik nusifilmavęs viename kitame televizijos filme. Bet čia visiškai kitokia veikla. Visa mūsų grupė yra labai įdomūs žmonės, kūrybingi, su humoru, šmaikštūs ir man labai patinka pasijusti šiek tiek jaunesniu“, – sako J. Budraitis.

V. Dambrauskas atskleidžia, kad atrinkti įdomius faktus laidai nebuvo lengva užduotis – jų daugybė. Pavyzdžiui, žiūrovai galės sužinoti, kuo skiriasi ano laikmečio kontrabanda nuo šiuolaikinės ir kodėl anuomet buvo populiaru slapčia gabenti apelsinus. Arba – kuo skiriasi istorinės Lietuvos vegetarai nuo šiuolaikinių.

„Vydūnas buvo pirmasis [vegetaras], esame radę straipsnių, kaip jis viename iš restoranų pasakė: „Aš lavonienos nevalgau“, kai jam pasiūlė šnicelį. Imame istorinį faktą ir lyginame jį su šia diena“, – teigia V. Dambrauskas.

Anot prodiuserio, matyti, kad šiandien aktualios temos buvo svarbios ir ano meto visuomenei. V. Dambrauskas taip pat sako, kad pavyko surasti daug įdomios ir retos vizualinės medžiagos. Pavyzdžiui, žiūrovai galės pamatyti vaizdus, kaip prezidentas Antanas Smetona ilsisi Palangos pajūryje, skaito.

Medžiagos laidai ieškota daugybėje archyvų. Nemažai filmuotos medžiagos rasta LRT archyvuose. Taip pat bendradarbiauta su Lietuvos centriniu valstybės archyvu, Lietuvos literatūros ir meno archyvu, Kauno miesto muziejumi ir begale kitų muziejų ir archyvų.

Daugiau apie projektą „100“ ir pirmoji laida – vaizdo įraše.

Prodiuserių kompanijos „Videometra“ sukurtas daugiaserijinis filmas primins apie praėjusio amžiaus viduryje vykusias tris okupacijas ir masinius trėmimus, holokaustą, terorą, bandymą fiziškai ir dvasiškai sugniuždyti Lietuvą. Kartu – ir apie šioje tamsybėje sužydusias gėles: žmones, kurie, nebijodami mirties, vieną ranką ištiesė žydams, o į kitą paėmė ginklą, kad apgintų Lietuvos laisvę.

Žinomų aktorių būrį antrame dvylikos dalių televizijos filmo sezone papildys ne vienas savo srities profesionalas. Tai ir Larisa Kalpokaitė, Mindaugas Papinigis, Andrius Paulavičius, dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu ir kiti.

Per daugiau nei 50 kūrybinės veiklos metų J. Budraitis sukūrė apie 100 vaidmenų teatre, kine ir televizijoje, režisavo kelis filmus. Aktorius yra dirbęs kone su visais žymiausiais Lietuvos kino ir teatro režisieriais: Arūnu Žebriūnu, Vytautu Žalakevičiumi, Algimantu Puipa, Jonu Vaitkumi ir kitais.

Prie „Laisvės kaina. Partizanai“ kūrybinės komandos prisijungęs aktorius prisipažino, kad imtis vaidmens jį paskatino kelios priežastys: „Pirmą, su Sauliumi Balandžiu (projekto režisierius – red. past.) mes esame seniai pažįstami, kai jis buvo studentas, mes kartu dirbome, kažkada buvome kolegos. Tos kartos jaunimas užaugo mano akyse. Kai Saulius mane pakvietė, man nebuvo nė kaip atsisakyti, jo darbai man įdomus. Antrą, man įdomu dėl paties kūrinio, personažo.“

J. Budraitis televizijoje įkūnys prezidento Antano Smetonos padėjėją. Aktoriaus personažo prototipas – karo lakūnas, aviacijos pulkininkas, vėliau prezidento adjutantu dirbęs Tadas Šakmanas. J. Budraičio personažas visais būdais bandys išsaugoti Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

„Man patinka tas mano personažo savotiškas sutapimas su Liudu Mažyliu. Jis šiomis dienomis tą aktą atrado, o mano personažas jį bandys išsaugoti. Gavosi toks savotiškas susižaidimas“, – savo personažu džiaugėsi legendinis aktorius.

J. Budraitis tiki, kad šiuolaikinėje televizijos ir kino produkcijoje svarbu prisiminti savo šalies istoriją. „Manau, kad tų žmonių, kurie kuria tokius projektus, entuziazmas itin ryškus. Kiek ir kaip sugebama, taip ir daroma. Bet manau, kad tikroji istorija, kurią bet kokiu pavidalu pateiksime žiūrovui, visada naudinga augančiai kartai. Apie istoriją reikia kalbėti“, – įsitikinęs aktorius J. Budraitis.

Dvylikos dalių filme „Laisvės kaina. Partizanai“ laukia ne tik žiūrovų jau pamėgtų Marcelės Kubiliūtės (akt. Toma Vaškevičiūtė), Prano Kuktos (akt. Marius Repšys), bet ir naujų herojų nuotykiai ir žygdarbiai. Istorinis dokumentinis filmas „Laisvės kaina. Partizanai“, režisuojamas Sauliaus Balandžio, pasirodys naujame LRT televizijos sezone.

„Nauji vėjai“ – toks šių metų festivalio šūkis, atsispindintis Karolio Strautnieko sukurtame vizualiniame identitete. Nauji talentai, greitis, gaivūs įspūdžiai ir pokyčių gūsiai persismelkia į visas didžiausio kino renginio Lietuvoje filmų programas.

Susirinko 600 svečių

Šventėje pasirodė ir kylantys šalies muzikinės scenos talentai – grupės ir atlikėjai: „The Roop“, „Z on A“, „Netikėti svečiai“, „Mannazz“, Boris (Markas Palubenka), „Solo Ansamblis“, Justas Kulikauskas ir šiemet „Eurovizijos“ dainų konkurse Lietuvai atstovausianti grupė „Fusedmarc“.

Atidarymo ceremonijoje tarp daugiau nei 600 svečių buvo galima išvysti Lietuvos kino pasaulyje žinomus asmenis – kino, televizijos ir teatro aktorių Juozą Budraitį, režisierius Andrių Blaževičių ir Audrių Stonį, kurie festivalyje „Kino pavasaris“ pristatė naujausius savo darbus. Programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ buvo rodomas A. Blaževičiaus pirmasis pilnametražis vaidybinis filmas „Šventasis“, o programoje „Baltijos žvilgsnis“ – A. Stonio filmas „Moteris ir ledynas“.

Renginyje taip pat dalyvavo Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, kultūros viceministras Audronis Imbrasas, kino istorikė Lina Kaminskaitė–Jančorienė, geriausia metų Lietuvos kino aktore pretenduojančios tapti Gabija Jaraminaitė ir Gelminė Glemžaitė bei kiti žinomi šalies kino ir kultūros atstovai.

Skirtingai nei praėjusiais metais, Vilniaus miesto svečius ir gyventojus su naujausia festivalio informacija supažindins naujoje vietoje, Odminių skvere, įrengtas „Kino pavasario“ ekranas. Anksčiau festivalio lauko ekranas miestiečius džiugino Vilniaus Rotušės aikštėje.

Ypatingas dėmesys – naujiems kūrėjams

„Nauji vėjai!“, skelbia šių metų „Kino pavasario“ šūkis. Festivalis rodys ypatingą dėmesį naujiems kino kūrėjams iš viso pasaulio. „Net 39 debiutuojantys kūrėjai festivalyje pristatys savo filmus. Į kiną ateina jauna, veržli, ambicinga karta, pasitikime ją“, – atidarymo svečius sveikino festivalio direktorė Vida Ramaškienė.

Oficialia festivalio šalimi-partnere tapo Rumunija.

„Rumunijos kinas pasižymi kūrėjų brandumu, jų darbai vertinami visame pasaulyje. Mums garbė juos pristatyti Lietuvoje“, – sakė festivalio direktorė V. Ramaškienė.

Sveikinimą „Kino pavasario“ šventei atsiuntė ir festivalio globėja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Kino pavasaris“ tešiaušia mūsų mintis ir jausmus, verčia pabusti, suprasti, pajausti, atskleidžia prieš mūsų akis visą pasaulio grožį ir skausmą“, – tęsdama vėjų metaforą kalbėjo Prezidentė. – Kiekvienam linkiu filmo, kuris taptų atradimu ir paleistų iš kino salės dar geresniu žmogumi.“

Festivalis tradiciškai vyks penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Vilnius tradiciškai bus „Kino pavasario“ epicentras. Sostinės meras negailėjo komplimentų Vilniaus vardą pasaulyje garsinančiam ir tarptautinius kino kūrėjus į miestą sukviečiančiam festivaliui.

„Kasmet atrodo, kad štai šių metų festivalis jau yra pats geriausias. Tačiau „Kino pavasaris“ vis pranoksta lūkesčius, ir vėl būna pats geriausias. Kai esi geriausias labai sunku būti dar geresniu ir neprarasti pagreičio. Džiaugiuosi, kad „Kino pavasaris“ nesustoja tobulėti, o priima naujus iššūkius. Ačiū festivalio rengėjams, savanoriams ir rėmėjams už viso miesto šventę“, – susirinkusiuosius sveikino Remigijus Šimašius.

Festivalis būtų sunkiai įsivaizduojamas be pagrindinio rėmėjo – ERGO draudimo grupės. Už ilgametį verslo ir kultūros bendradarbiavimo skatinimą kultūros viceministras Audronis Imbrasas ERGO draudimo grupės Baltijos šalyse valdybos pirmininkui Kęstučiui Bagdonavičiui įteikė „Metų mecenato“ apdovanojimą.

„Naujų vėjų“ temą tęsė atidaryme gyvai groję muzikantai, daugelis kurių buvo atradimas žiūrovams: „The Roop“, „MaNNazz“, „Netikėti svečiai“, „Z on A“, Justas Kulikauskas. Ceremonijoje, kuri buvo tiesiogiai transliuojama per „LRT Kultūrą“ dainą atliko ir šiuo metu labiausiai linksniuojama lietuviška grupe tapę nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos nugalėtojai „Fusedmarc“.

„Kino pavasaryje“ žiūrovų laukia virš 200 tarptautinių filmų iš 70-ies šalių. Daugelis jų kitaip Lietuvos kino teatrų nepasiektų. Festivalio programoje – ir „Oskarų“ geriausias metų filmas „Mėnesiena“, slovėnų grupės „Laibach“ dokumentinis miuziklas iš koncerto Šiaurės Korėjoje „Išsilaisvinimo diena“, Agnieszkos Holland Berlyne pristatyta juosta „Pėdsakas“, kultinių režisierių Davido Lyncho ir Abbaso Kiarostami filmų retrospektyvos. Pagerbiant pernai anapilin išėjusį

Kiarostami, Irano kino simbolį, atidarymo ceremonijos žiūrovams buvo parodytas jo paskutinis trumpametražis filmas „Sugrąžink mane namo“ („Take Me Home“).

Šių metų festivalio atidarymo filmas – Paulo Verhoeveno psichologinis trileris „Ji“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka žymi prancūzų aktorė Isabelle Huppert.

Festivalyje įvyks net 16 lietuviškų premjerų, tarp kurių žiūrovai išvys naujus Audriaus Stonio, Linos Lužytės filmus, Andriaus Blaževičiaus, Karolio Kaupinio, Tomo Ramanausko debiutus.

„Kino pavasario“ metu Vilnių aplankys per 170 tarptautinių svečių, tarp jų – „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ nominuotas animacijos kūrėjas šveicaras Claude Barras'as, lenkų kino legenda Krzysztofas Zanussi, prancūzų kino žvaigždė Lolita Chammah, Ukrainos dokumentininkai Vitaly Mansky ir Sergejus Loznitsa.

Festivalis pirmą kartą Lietuvoje surengs Europos Komisijos inicijuotą „Europos kino forumą“, anksčiau vykusį tokiuose kino festivaliuose kaip Kanų ar Berlyno. „Kino pavasaris“ šiemet pristatys ir pirmąją Lietuvoje virtualios realybės kino salę.

Festivalio komandą šiemet sudaro net 90 žmonių, o jiems padeda 270 savanorių. Pernai „Kino pavasaryje“ apsilankė 112 tūkst. žiūrovų.

„Kino pavasaris“ šiemet tęsis iki balandžio 6-osios.