Legendinis sportinių šokių klubas „Sūkurys“, vadovaujamas Jūratės ir Česlovo Norvaišų, pernai rudenį atgimusioje Kauno sporto halėje pažymėjęs savo 60-metį, tęsia tradiciją – vėl rengia tarptautines varžybas „Gintarinė pora“.

Šįkart „Gintarinė pora“ vyks jau 57-ą kartą. Gegužės 6–7 d. „Žalgirio“ arenoje kartu su Lietuvos šokėjais planuoja varžytis svečiai iš Filipinų, Japonijos ir Europos šalių.

„Niekada nesuabejojome savo pasirinkimu – visokeriopai plėsti sportinių šokių kultūrą“, – sakė Č. Norvaiša.

Organizaciniais „Gintarinės poros“ darbais „Sūkurio“ vadovai dalijasi su Kauno kultūros centro kolektyvu, prisideda pasaulio ir Lietuvos sportinių šokių federacijos, renginį globoja Kauno miesto savivaldybė, iš dalies finansuoja Nacionalinė sporto agentūra.

Varžybų formatas padės žiūrovams geriau susipažinti su kiekviena finalininkų pora – kiekviena jų atskirai pademonstruos savo meistriškumą.

 

„Gintarinės poros“ pagrindiniai akcentai – Pasaulio sportinių šokių federacijos (WDSF) standartinių ir Lotynų Amerikos šokių reitingo varžybos. Be to, jėgas išmėgins ir jauniausi dalyviai (gim. 2014–2015 m.).

„Tradiciškai sekmadienio vakaro programoje Motinos dienos proga bus koncertinis sveikinimas mamoms, žiūrovų laukia žinomo dainininko Ovidijaus Vyšniausko repertuaras“, – pasakojo Lina Chatkevičiūtė-Vėželienė, buvusi „Sūkurio“ šokėja, J. ir Č. Norvaišų auklėtinė, šiuo metu – Lietuvos sportinių šokių federacijos (LSŠF) profesionalų lygos direktorė, trenerė.

Kauno verslo, privačiomis iniciatyvomis moksleiviams ir senjorams bus taikoma net 50 proc. dydžio nuolaida bilietams.

Šiemet „Gintarinę porą“ vainikuos profesionalų standartinių šokių pasaulio čempionatas.

„Varžybų formatas padės žiūrovams geriau susipažinti su kiekviena finalininkų pora – kiekviena jų atskirai pademonstruos savo meistriškumą. Be to, bus galima realiu laiku stebėti teisėjų vertinimus“, – teigė L. Chatkevičiūtė-Vėželienė.

Pasaulio čempionato dalyvių gretose – šokėjai iš keturiolikos šalių, tarp jų – Malaizijos, Japonijos, Pietų Korėjos, Australijos, Kinijos. Lietuvai atstovaus Europos profesionalų standartinių šokių čempionai Vaidotas Lacitis ir Veronika Golodneva-Lacitienė.

Pernai Toronte (Kanada) V. Lacitis ir V. Golodneva-Lacitienė iškovojo sidabrą, latviai Edgaras Linis ir Eliza Linė buvo treti. Latvijos pora planuoja šokti ir „Žalgirio“ arenoje.

„Jis beveik kiekvieną dieną man pasako, kad myli ir kiekvieną dieną daug kartų apkabina“, – šį Valentino dienos vakarą, 19.30 val., rodomoje laidoje KK2 prisipažins J. Norvaišienė.

Jūratė ir Česlovas Norvaišos kartu jau 67-erius metus. Pora susipažino studijuodami mediciną.

„Aš į mergaites nežiūrėjau, užsiiminėjau sportu“, – šypsosi Česlovas.

„O pasisekimą nežmonišką turėjo, ne viena liko netekėjusi iš meilės Česlovui“, – vyrą papildo Jūratė.

Per ilgus dešimtmečius kartu Norvaišos išmoko meilės receptų. Viena svarbiausių laimingos santuokos dedamųjų – miegas. Vyras ir žmona, pasak jų, turi miegoti atskirai.

„Aš su šunimi miegu, o ji viena. Man viena moteriškė sako: mes miegame vienoje lovoje, aš jį apkabinus. Koks miegas, jeigu tave apkabinus laiko. Ji galvoja, kad apkabinimo užtenka lovoj. Neužtenka“, – savo meilės receptus atskleidžia Č. Norvaiša.

Lietuvoje išsiskiria beveik kas antra pora. Taip yra todėl, kad žmonės gyvena fantazijų pasaulyje. Išsirenka žmogų, įsimyli, o paskui bando jį pakeisti pagal save. Mylėti reikia tokį, kokį turi.

„Nieko man daugiau nereikia, būk toks pats, koks ir šiandien esi“, – mylinčiomis akimis į vyrą žiūri Jūratė.

„Ji pagal horoskopą Liūtė, o aš Jautis. Sako, kad Liūtas ir Jautis kartu gyventi negali, susipyks. Bet pagal kinų horoskopą mes abu kiaulės, už tai mes kartu gyvename ilgai“, – kvatojasi Norvaiša.

Valentino diena – dabartinių laikų tradicija. Viena garsiausių Lietuvos šokėjų porų Č. ir J. Norvaišos vis dar treniruoja jaunąsias poras. Auklėtiniai savo mokytojus išmokė lipdyti širdutes ir pora sako švenčianti Šv. Valentino dieną.

Rašant J. Norvaišienės pavardę, jau seniai nebereikia nurodyti, kas ji tokia: ką veikia gyvenime, kaip džiugina ir įkvepia aplinkinius. Ir nors pokalbis šį kartą – moteriškas, vis tiek neišvengiamai minime Česlovą Norvaišą, kurį žmona mielai vadina „Česiukiu“ ir kuriam negaili komplimentų. Ir pats Č. Norvaiša kartais praveria duris bei pralinksmina, kaip yra įpratęs.

Suprantu, kad susitikimas tęsiasi per ilgai, nes legendinės šokėjos, medikės, pedagogės, Kauno miesto garbės pilietės pasveikinti sodyboje jau renkasi šeima bei auklėtiniai, tačiau taip smagu klausyti, kad bandau išgauti pažadą, jog visos istorijos turėtų sugulti knygoje – juolab, kad rašyti J. Norvaišienė mėgsta dar nuo mokyklinio suolo. Neabejotinai knyga būtų kupina optimizmo, dėkingumo, geros energijos ir rimtų patarimų.

Mes jaučiamės žengiantys koja kojon su XXI-uoju amžiumi! Ir čia tik mūsų mokinių dėka. Kai vaikai ateina į salę – visada prieš treniruotę apsikabiname. Kaip dabar šito man trūksta!

– Gyvenate įdomiai bei spalvingai. Kam esate už tai dėkinga?

– Pirmiausiai turbūt viskas prasideda vaikystėje. Ji bėgo žaliose Kauno Žaliakalnio gatvėse. Abudu tėvai dirbo, tad aš ir užaugau gatvėje. Bet mūsų gatvė buvo gera (juokiasi). Vasarą važinėdavomės dviračiais, žiemą – rogutėmis ant Moniuškos kalnelio: sportuodavome gryname ore. Kaip ir visi vaikai krėsdavome kiaulystes – bet nepiktas. Esu lipusi per tvorą obuolių vogti – ne todėl, kad savame kieme neaugo, o todėl, kad suprantate – romantika...

Vaikystėje labai daug skaičiau (skaityti ir dabar itin mėgstu), nes namuose turėjome milžinišką biblioteką (tėvelis buvo mokyklos direktorius, geografas, mama dirbo valstybiniame banke). Skaičiau viską iš eilės, o tėvai labai net nekontroliavo. Kai buvau aštuonerių ar devynerių metų amžiaus į mano rankas pakliūdavo ir tik suaugusiems skirtos literatūros, kur dar ne viską suprasdavau. Gal ir gerai... Anksti perskaičiau klasiką – Tolstojų, Turgenevą, daug Švarco knygų. Bet labai mėgau ir Haufo pasakas. Prisimenu, dar karo metu – naktį namiškiai miega, o aš užsilipusi ant stalo, nes Haufo pasakos baugios, prie žibalinės lempos skaitau iki paryčių.

– Sunku patikėti, kad tokia elegantiška moteris, Jūsų žodžiais tariant – užaugo gatvėje...

– Didelę įtaką man padarė ciòcianka – mūsų namų ekonomė – labai inteligentiška moteris, ir mano močiutė – mamos mama (Jūratė Norvaišienė nuo sienos nukabina močiutės nuotrauką – jaunos artistiškos moters apdaras šokiruotų ir šiandien). Anot mamos – aš į močiutę. Nors mano jaunystė bėgo pokario metais – laikai buvo sunkūs, visko trūko. Turėjau baltus medžiaginius batelius, kuriuos dažydavau kreida – tas jau buvo prabanga! Todėl man viskas yra įmanoma. Pirmąją suknelę šokių konkursui pasiuvo profesionali siuvėja, bet parsinešusi namo ją persisiuvau.

Ir mokykloje mokiausi puikioje klasėje. Kartu su vienuolika klasiokių mokyklą baigėme medaliu. Mus ugdė labai geri mokytojai. Prisimenu išmintingą savo lietuvių kalbos mokytoją, kuri gudriai skatino mano polinkį rašyti, analizuoti, cituoti.

– Tačiau studijuoti pasirinkote mediciną...

– Buvau labai aktyvi. Mokyklos, studijų metais turėjome galimybes lankyti ir užsiimti įvairiomis veiklomis – tad aš visur ir ėjau, viską bandžiau (net irklavusi esu). Ilgą laiką užsiiminėjau sportine gimnastika – tapau Kauno miesto vidurinių mokyklų čempione. Dabar, kuomet prisimenu, net siaubas apima – tuomet be jokių apsaugų: ant lygiagrečių, žiedų... Varžyboms mažiausiai treniruodavausi vadinamuosius laisvuosius pratimus, bet visada jie būdavo geriausiai įvertinami – čia juk buvo kaip šokiai, muzika groja.

– O kaip tarp Jūsų veiklų atsirado sportiniai šokiai, anuomet vadinti pramoginiais?

– Ir vaikystėje su mamos sijonais šokdavau pagal geras ritmiškas per radiją skambančias melodijas. Tačiau pramoginius šokius pirmą kartą išvydau jau būdama suaugusi – į Lietuvą atvyko estai, pademonstravo balinius šokius. Mums su Česlovu iš karto patiko, nes viskas buvo pagrįsta labai natūraliais principais. Mes, kaip medikai, sugebėjome tą įvertinti. Kuomet Tomas Petreikis ir Vidas Kamaitis pradėjo organizuoti kursus, pradėjome juos lankyti.

– Bet su Česlovu Norvaiša jus suvedė ne šokiai?

– Susipažinome studijuodami mediciną. Pirmiausiai aš jį nekreipiau jokio dėmesio, nors mačiau, kad yra populiarus tarp panų – būriais jį supo. Tačiau, būdama praktiška, dairiausi sau vyro ir vaikščiojau į pasimatymus su kitais, bet vis kažkas būdavo ne taip. Kol vieną dieną atsigręžiau, kad yra įdomus vyrukas mano grupėje – ko aš dar ieškau? Nusprendžiau jį prisijaukinti. Taip mes ir pradėjome bendrauti fiziologijos būrelyje, atlikinėdami ugniašaknės bandymus su pelėmis. Česlovas tuo metu norėjo sukurti vaistus nuo vėžio. Supratome, kad mūsų skoniai ir minčių kryptis sutapo net tuomet, kai dar nebuvome pažįstami – aš gyvenau Kaune, o Česlovas – Šiauliuose: abu domėjomės tais pačiais dalykais, abu lankėme sportinę gimnastiką, irklavimą.

Pro durų plyšį žvilgtelėjęs Č. Norvaiša priduria: „Abu gimę Kiaulės metais…“

Humoro jausmas… Kartais Česlovas pajuokauja ir juodai. Atėjęs į šokių salę, visada pasakoja linksmas istorijas… Nors, beje, horoskopais aš šventai tikiu. Juk tai moksliškai pagrįsti dalykai – mes viską jaučiame. Negalime to paneigti.

– Nepaisant polinkio visur ir visada juokauti, į šokius abu pažiūrėjote labai rimtai?

– Mums patiko šokių natūralumas. Kažkiek mus masino ir tai, kad Sovietų Sąjungoje šokimas buvo tarsi pusiau legalus – lyg koks buržuazinis užsiėmimas. Česlovas labai gabus ir gerai perpranta dalykus – tad jam pasirodė įdomu. Aš taip pat turiu muzikinį išsilavinimą, abu buvome medikai – viskas davė savus rezultatus ir mes greitai laimėjome pirmuosius šokių konkursus Lietuvoje. Po to ypatingai įsiminė varžybos Taline, kur namų aikštelėje nugalėjome tuo metu visur lyderiavusius estus Piją ir Are Orbus. Šiandien tas būtų neįmanomas dalykas!

Buvo ir kitų sėkmingų sutapimų. Štai vienu metu iš Londono į Maskvą atvyko stažuotis baleto šokėjai. Anglai atsidėkodami, norėjo pasikviesti pasimokyti Maskvos Didžiojo teatro baleto artistus, bet tie atsisakė važiuoti – ko gi anglai gali išmokyti rusiškos baleto mokyklos auklėtinius? Tuomet TSSR Kultūros ministerijoje dirbę įžvalgūs žmonės prisiminė pramoginius šokius – čia jau tikrai turėjome ko mokytis iš anglų! C’est la vie! Ir išsiuntė būtent mudu trims mėnesiams į Londoną – į Alekso Muro šokių studiją. Ten mes visų šokių mokėmės su pačiais geriausiais pedagogais, stovinčiais prie ištakų, iš pirmųjų lūpų. Gavome teisingus pradmenis ir už tai esame labai dėkingi. Paskui dar daug kartų važiavome į Londoną, o grįžę žiniomis dalinomės su visais Sovietų Sajungoje. Jeigu laikai būtų buvę kitokie – galėjome turtuoliais tapti iš šio darbo, bet mums buvo svarbu savo žiniomis pasidalinti, žmones sudominti.

– Nesigailite?

– Oi, tikrai ne! Dar ir dabar susitinkame žmones iš šokių pasaulio – mums dėkoja, sako, kad, jeigu ne tos mūsų pamokos, niekas dabar vienoje ar kitoje šalyje nešoktų.

– Ir visgi pedagogika, dalinimasis žiniomis ilgainiui virto Jūsų pagrindine veikla?

– Aš mokiau ir tebemokau šokių, o taip pat 32-ejus metus dirbau tuometiniame Kauno medicinos institute Sveikatos apsaugos organizavimo ir socialinės higienos katedroje. Studentai mane mylėjo, kai kurie meilėje ir prisipažindavo (juokiasi)... Daugelis mėgo mano paskaitas. Visada, kai su šokiais išvažiuodavome į užsienį, su Česlovu aplankydavome ir gydymo įstaigas, pasižiūrėdavome, kaip ten organizuojamas darbas, todėl turėjau, ką įdomaus papasakoti grįžusi. Reikia pripažinti, kad tie mano pasakojimai ne visada sutapdavo su tarybine propaganda. Pasisekė, kad mane supo išmintingi žmonės ir sulaukdavau tik pastabų, bet ne rimtesnių pasekmių... Labai noriu geru žodžiu paminėti profesorę Jadvygą Petrauskienę. Ji buvo mūsų katedros vedėja ir man stengėsi visą laiką pagelbėti, sudarė sąlygas derinti darbus ir keliones. Tikrai šalia buvo labai daug nuostabių žmonių.

– Kokios Jūsų, kaip pedagogės, pagrindinės vertybės?

– Pirmiausiai – normalus bendravimas su žmogumi. Ir nors mano tikslas yra išmokyti, patobulinti, tačiau po kelerių darbo metų supratau, kad svarbiausia visuose žmonėse – taip pat ir savo mokiniuose – reikia pamatyti, kas gera. Po to reikia surasti būdą, kaip pasakyti neigiamus dalykus, kad žmogus išeitų supratęs, o ne sužlugdytas ir manantis, kad nebemoka šokti. Psichologiškai labai svarbu pagirti žmogų. Taip pat išmokau nepateikti per daug informacijos – reikia pasakyti du - tris dalykus, kad šokėjas galėtų suvirškinti gautą pamoką, pataisyti iki kitos treniruotės.

Be abejo, kaip medikė, žiūriu, kad mokymas būtų teisingas, nežalotų jaunų organizmų. Mes svarbiais dalykais laikome vertikalią stovėseną, natūralų žingsnį nuo kulno, judėjimą korpusu į priekį, natūralų judesį, sūpuoklės principą tam tikruose šokiuose. Norėčiau, kad vystant šokius, nebūtų nutolta nuo pagrindų; nebūtų pamiršta, kad šokis yra tarp vyro ir moters, todėl nereikia atsilošti vienam nuo kito. Tam reikalingi protingi treneriai, išmanantys anatomiją ir fiziologiją, nes mados ateina ir praeina. Šokiai tampa sportu, nes ketiname tapti olimpiečiais, o sporte svarbu visko padaryti daugiau, greičiau, tačiau šokio natūralumas turi išlikti. Treneriai neturėtų pamiršti, kad šokiai – taip pat ir menas. Norėčiau, kad ir šokių muzika išlaikytų lėto valso, tango charakterį – ne tik to šokio ritmą.

Pasiteisina tokie mūsų darbo metodai – džiaugiuosi matydama, kiek daug mūsų auklėtinių taip pat dirba treneriais ir taiko tuos pačius principus. Neblogi treneriai, gerai moko. Mūsų šokėjai jau treniruoja ne tik Lietuvoje, prieš kelerius metus suskaičiavome, kad daugiau kaip dvidešimt trenerių JAV yra mūsų klubo auklėtiniai. Yra išsibarsčiusių ir po Rusiją, Jungtinę Karalystę, Honkongą, kitas šalis.

– Ar pati randate ko pasisemti iš savo mokinių?

– Žinoma! Mes jaučiamės žengiantys koja kojon su XXI-uoju amžiumi! Ir čia tik mūsų mokinių dėka. Kai vaikai ateina į salę – visada prieš treniruotę apsikabiname. Kaip dabar šito man trūksta!

O mokiniai skirtingi – procesas tikrai nestovi vietoje, žmonės visą laiką keičiasi. Nors visada išsiskiria tie, kurie yra protingi, dirba smegenimis – tokie greičiausiai progresuoja, pasiekia aukštų rezultatų.

Nors keičiasi ir kiti dalykai. Mes visada filmuojame savo šokėjus, paskui su jais aptariame medžiagą. Dabar tą padaryti labai paprasta.

– Šiandien turime būti labai atsargūs – vengti kontaktų, saugoti vieni kitus. O ar šokis gali apsaugoti mūsų sveikatą bei sustiprinti imunitetą?

– Judėti – labai svarbu sveikatai. Gamta racionaliai tvarkosi – ko mes nebenaudojame, tą iš mūsų atima, todėl išjudinti rankas ir kojas yra privaloma. Kaip ir privaloma suaktyvinti raumenis, kurie varinėja kraują, o pastarasis maitina smegenis. Dabar vaikeliai labai tįsta į viršų, bet, jeigu nesportuoja, yra gana silpni. Juk nebūtina net išeiti iš namų – galima ir namuose paimprovizuoti, pajudėti pagal ritmą, o jeigu dar basomis ir ant pievelės… Aš šoku net koncertų salėje, sėdėdama kėdėje – tikiu, kad už manęs sėdintiems žmonėms atrodo keistokai…

Dar svarbu sveikatai – mąstyti ir kalbėti pozityviai. Negatyvios mintys daro mus pažeidžiamus. Turime į pasaulį žvelgti optimistiškai, pamilti save bei nuolat sau tą kartoti. Gal mes ne viską suprantame, bet visos mūsų mintys keliauja kažkur į viršų.

Žaibo interviu su J. Norvaišiene:

Pojūtis: pirmasis jausmas, sutikus žmogų.

Kvapas: kalendra.

Skonis: pinakolada.

Vaizdas: Lietuvos gamta.

Vieta: mūsų namų kiemas.

Šokis: teigiama judesio forma

"Yra posakis: sukaktuvių proga džentelmenas visada pasveikina savo moterį, tačiau niekada nežino, kiek jai metų. Argi tai netiktų ir kalbant apie vyrų amžių?" – juokauja Č.Norvaiša, šiuo metu su žmona Jūrate leidžiantis laiką savo namuose Vičiūnuose.

Kauno garbės piliečiai, sportinių šokių klubo "Sūkurys" vadovai, daugiau nei penkiasdešimt metų gyvuojančio konkurso "Gintarinė pora" organizatoriai – bendros nuomonės: kol siaučia COVID-19, senjorai privalo saugoti save ir vienas kitą, nesiveržti į viešumą.

"Manome, kad vakcina nuo šio viruso bus sukurta anksčiau, nei prognozuoja kai kurie skeptikai – esą tik po metų ar net vėliau. Kitas dalykas – ar pajėgsime iškart jos įsigyti, nes tikėtina, kad kaina bus didelė", – svarstė J. ir Č.Norvaišos, abu – medikai profesionalai.

Hobis: vienas Č. Norvaišos pomėgių – piešti draugiškus šaržus / K. Dubickienės nuotr.

– Koronaviruso paskleistas negatyvas liejasi per kraštus. Kaip jūs reaguojate į tai? – paklausėme jubiliato Č.Norvaišos.

– Stengiamės atsiriboti nuo tokio pobūdžio informacijos – neklausyti, neskaityti, nežiūrėti. COVID-19 – gamtos pasiųsta nelaimė, kad žmogus nemanytų esąs galingiausias visatoje. Profesiniu požiūriu mums įdomu, kas ir kaip vyksta medicinos pasaulyje, kolegos iš Kanados ir kitų šalių vis atsiunčia karščiausių naujienų, tačiau vietoj masinės apokaliptinės propagandos mielai renkamės jumorą. Tačiau subtilaus humoro Lietuvoje mažoka, be to, daugiausia – lėkštokas ir, kaip sakoma, vis apie antrą galą, tad renkamės kitų šalių televizijos kanalus ar portalus. Pozityvios emocijos – it nemokama ir veiksminga vakcina.

Per gimtadienius derėtų pirmiausia sveikinti ne sukaktuvininkus, o mamas, padovanojusias jiems šį pasaulį.

– Viename interviu jūs teigėte, kad su ponia Jūrate esate mistikai, fatalistai – neva viskas gyvenime iš anksto užprogramuota. Nejaugi žmogus – bejėgis pasipriešinti likimui, pasukti vairą norima kryptimi?

– Susiklosčius ekstremaliai situacijai vienas žmogus pasiduoda, žūsta, o kitas atsilaiko ar net pradeda klestėti. Sunku pasakyti, kokios jėgos tai nulemia, tačiau vienodomis sąlygomis kiekvienas iš mūsų savo kelią nueisime skirtingai ir žygis truks tiek, kiek skirta.

– Ką pavadintumėte savo gyvenimo varomąja jėga?

– Tikriausiai norą gyventi ir gyvenimo diktuojamus siekius. Baigęs mokyklą labiausiai norėjau tapti lakūnu. Sovietiniais metais lietuviams tai buvo beveik nereali svajonė, tačiau ruošiausi, o po Stalino mirties sužibo viltis. Iš keliolikos kandidatų atrinko mane, patekau į Dnepropetrovsko srityje esančią karo mokyklą, tačiau netrukus dėl sveikatos išsiuntė atgal į Lietuvą. Čia laukė kita skaudi žinia: tėčiui –  vėžys. Pagalvojau: gal man pavyktų surasti jam vaistų nuo šios ligos ar kaip nors kitaip padėti? Tad įstojau į Kauno medicinos institutą, kur susipažinau su Jūrate. Kai ji pasiūlė mokytis šokti, iš pradžių irgi viskas atrodė nerealu – mums buvo po 28-erius metus, auginome dukrą. Vis dėlto sugebėjome net aštuonis kartus iš eilės laimėti Sovietų Sąjungos čempionatą.

– Šiemet karantinas sutrikdė jūsų puoselėjamą tradiciją – "Gintarinės poros" konkursas neįvyko. Ar anksčiau buvo tokių išbandymų?

– Regis, 1973-iaisiais mums buvo uždrausta surengti "Gintarinę porą". Tąkart buvome sukvietę į Kauną specialistų iš Sovietų Sąjungos šokių mokyklų, prašėme valdininkų, kad į varžybų programą būtų įtraukti šokiai, atliekami per tarptautinius konkursus. Be to, siūlėme ir lietuvišką "Rylio", bet tik vieną rusų – "Sudarušką". Tikriausiai tokia proporcija ir užkliuvo cenzoriams. Vis dėlto Kauno sporto halėje sukosi poros – renginį pavadinome pramoginių šokių šou, be varžybų elementų. Šiemetinę "Gintarinę porą" perkėlėme į 2021-uosius, konkursą numatėme rengti gegužės 8–9 d. Tai simboliška, nes būtent sovietmečiu ypač garbinga data – Pergalės diena – padėjo atverti duris į Kauną užsienio šokėjams, net KGB necyptelėjo.

Galimybės: 2019-aisiais surengtame 55-ajame "Gintarinės poros" konkurse meistriškumą demonstravo ne vien patyrę šokėjai / Laimučio Brundzos nuotr.

– "Sūkuryje" išaugo trijų amžiaus grupių pasaulio čempionai: jaunių – Andrius Ivašauskas ir Karolina Skorupskaitė (1997 m.), jaunimo – Donatas Vėželis ir Lina Chatkevičiūtė (1998 m.), suaugusiųjų – Arūnas Bižokas ir Edita Daniūtė (2006 m.). Kaip per karantiną sekasi sūkuriečiams?

– Dirbame nuotoliniu būdu. Tai neįprasta, tačiau šokėjai ir treneriai vieni kitiems labai geranoriški, jokių problemų nekyla.

Profesionalai: J. ir Č.Norvaišos, baigę šokėjų karjerą, ėmėsi trenerių darbo, tapo tarptautinės kategorijos teisėjais / "Sūkurio" archyvo nuotr.

– Jūs, Česlovai, kilęs iš Šiaulių, bet daugiau nei šešis dešimtmečius gyvenate Kaune. Kas jus tebesieja su gimtine?

– Deja, tik tėvo kapas. Vis aplankau jį, o atvykęs į Šiaulius užsuku ir į gatvę, kur buvo mūsų namas. Jo jau nebėra, pastatytas kitas, bet likę keli vaismedžiai, uogų krūmeliai. Tikiuosi, jie gausiai žydės ir šiemet.

Daug metų intensyviai sportuojanti mokslų daktarė pripažino, kad nėra nė vieno šokėjo, neturinčio sąnarių bėdų. Tačiau jei mylite savo kūną ir tinkamai juo rūpinatės, skausmo galite išvengti. Ir visai nereikia dėti ypatingų pastangų. Pasak jos, viskas, kas genialu, yra paprasta. Sporto medicinos gydytojas Mantas Ambraška pritaria garsiai moteriai ir primena, kad sąnarių „galiojimo laikas“ yra ribotas, todėl jais rūpintis privaloma dar jaunystėje.

Pagrindinės sąnarių skausmo priežastys

Pasak J. Norvaišienės, dėl sąnarių bėdų kenčia ne tik šokėjai ar sportininkai, bet ir žmonės, vartojantys pernelyg mažai vandens, mažai judantys. Viena iš pagrindinių sąnarių skausmo priežasčių, pasak garsios gydytojos ir trenerės, yra per mažas fizinis aktyvumas; arba atvirkščiai – poilsio stoka po didelių ir alinančių krūvių, organizmui reikalingų medžiagų ir skysčių trūkumas.

„Mūsų sąnariai – kelio, peties, čiurnos – visi jie iškloti kremzlėmis, neturinčiomis kraujagyslių, jas maitina skystis, esantis sąnario kapsulėje. Nuo to, kokios kokybės yra sąnario skystis, priklauso sąnario mityba ir būklė. Jei geriame per mažai vandens, skystis tampa klampus ir blogai maitina kremzlę. Maistingosios medžiagos į kremzlę patenka judant, kai susiformuoja slėgis, kuris skystį tarsi išsispaudžia, – vandens naudą organizmui akcentavo J. Norvaišienė.– Kai nėra vandens ir kitų būtinų sąnariams medžiagų, kapsulė išdžiūsta kaip kempinė ir sąnarys pasidaro trapus. Menkiausias netikslus judesiukas, stuktelėjimas ar kreivas pasukimas gali baigtis nelaime – kremzlė tampa trapi ir net nuo menkiausio pasisukimo gali susitraiškyti, įtrūkti. Atskilę kremzlių gabalai trinasi, dėl to žmogus jaučia skausmą, kartais netgi nebegali ištiesti ar sulenkti kojos.“

Ilgametė šokėja ir trenerė primena, kad jei organizmo nepapildome vandens atsargų, jis nefunkcionuoja. Per dieną reikėtų išgerti apie du litrus vandens. „Dabar vandens gėrimas visur labai akcentuojamas, atkreipiamas dėmesys, o seniau vandens reikšmė mūsų organizmui buvo nepelnytai nuvertinta, – prisimena J. Norvaišienė. – Lietuvių kultūroje nesusiformavo vandens gėrimo tradicijų. Jei seniau svečiui būtum padavęs stiklinę vandens, tai būtum palaikytas šykščiu šeimininku, kuriam gaila įpilti bent jau kompoto. Arba jei žmonėms būtų pasakę, kad prie maisto yra patiekiama ir paprasto stalo vandens, kad daug kas vaikšto su vandens buteliukais, tai tie žmonės būtų pagalvoję, kad kažkas visai pakvaišo“, – su šypsena prisimena gydytoja.

Nepamiršti aktyvaus gyvenimo

Daug metų šokiais gyvenanti 83 metų J. Norvaišienė prisimena, kad nuo fizinių skausmų gelbėdavosi ne tik vaistais, bet ir pačiais įvairiausiais liaudiškais patarimais – ant patinusių vietų dėdavo kopūsto lapų, usnies kompresų, kurie padėdavo malšinti uždegimą. Po didelio krūvio šokėja kojų patinimą mažindavo šaldydama ledu. Kai sąnario kapsulė nuo krūvio prisipildo kraujo, ištinsta, skausmą efektingai malšina šaltis.

Ant patinusių vietų dėdavo kopūsto lapų, usnies kompresų, kurie padėdavo malšinti uždegimą. Po didelio krūvio šokėja kojų patinimą mažindavo šaldydama ledu.

Daugelį metų užsiimančiai aktyvia fizine veikla J. Norvaišienei teko trumpam sustoti – prireikė keisti kelio sąnarius. Moteris apgailestauja, kad jos sąnarių „galiojimo laikas“ baigėsi. Jei galėtų atsukti laiką ir viską pakeisti, dabar elgtųsi kitaip. Tačiau tuo metu nebuvo galimybių ir priemonių, kurios būtų padėjusios tausoti ir išsaugoti sąnarius. Todėl mokslų daktarė atkreipia dėmesį, kad savo kūnu reikia rūpintis ne tada, kai jis pradeda byrėti. Reikia užsiimti, prižiūrėti kūną ir – labai svarbu – mankštintis. „Pažiūrėkite į kates – jos kiekvieną dieną daro tempimo pratimus, rąžosi. Kūnui reikalingas krūvis. Nes nenaudojamus raumenis organizmas pradeda naikinti. Mūsų protas yra kaip kompiuteris – jis visą kūną prižiūri racionaliai. Jei nebenaudoji kokio raumens, jis nyksta, nes organizmui atrodo kaip nereikalingas. Turbūt esate pastebėję: jei sergate ir ilgai gulite lovoje, atsikėlę nebegalite paeiti, nes atrofuojasi kojų raumenys. Mūsų organizmas nemėgsta apsikrauti nereikalingu šlamštu. Jis dirba labai racionaliai“, – perspėja iki dabar aktyviai sportuojanti J. Norvaišienė.

Trenerė atkreipia dėmesį, kad labai svarbu organizmą aprūpinti sąnariams reikalingiausiomis medžiagomis. Sąnarių kremzlėse drėgmei palaikyti būtina hialurono rūgštis, kuri sutepa sąnarį, padeda judėti, saugo kremzlės audinį nuo susidėvėjimo ir smūgių, tarpsąnariniam skysčiui suteikia slidumo ir stimuliuoja sąnario paslankumą.

Daugiau nei pusę sąnarių kremzlių struktūros sudaro kolagenas, kuris didina jų elastingumą ir yra būtinas, kad ląstelės galėtų atsinaujinti. Aktyviai gyvenantiems, daug sportuojantiems ir vyresnio amžiaus žmonėms vertėtų nepamiršti magnio, nes jis užtikrina normalų visų raumenų darbą ir gerą nuotaiką.

Gydytojas rekomenduoja tempimo pratimus

Taip pat kaip ir J. Norvaišienė, gyvenimo be judesio jau daug metų neįsivaizduoja ir sporto medicinos gydytojas M. Ambraška. Profesionalių sportininkų sveikata besirūpinantis medikas pritaria trenerei ir atkreipia dėmesį, kad savo kūnu turėtų pasirūpinti kiekvienas. Pasak jo, organizmą reikia ne tik aprūpinti būtinomis medžiagomis. Visiems namuose rekomenduojama daryti nesudėtingus tempimo pratimus, padedančius išsaugoti sąnarių lankstumą.

Pasak jo, norint išmokti vertingų pratimų ir pasitikrinti kūno lankstumą, nebūtina pirkti abonemento į sporto klubą ar skubėti pas kineziterapeutą. Tam gali puikiai pasitarnauti ir nemokamas testas sąnariams, kurį galima rasti visose šalies vaistinėse ir internete. Testas yra nesudėtingas, informatyvus, kurį atlikus galima pasitikrinti sąnarių „galiojimo laiką“. Testas susideda iš septynių lengvų pratimų sąnariams, kuriuos patogiai galima atlikti namuose. Abu specialistai perspėja, kad tokius pratimus, kurie yra šiame teste, sąnariams reikėtų atlikti neatsižvelgiant į amžių. Pašnekovai ragina nepamiršti, kad žmogaus organizmas yra sukurtas judėti, ir primena Hipokrato žodžius: „Judėjimas yra gyvenimas.“

Supranta japoniškai

Jei Panemunės šile pririštam prie medžio ir paliktam likimo valiai mišrūnui Pifui būtų kas nors pasakęs, kad netrukus jo gyvenimas apsivers aukštyn kojomis – jis taps garsių ne tik Lietuvoje žmonių numylėtiniu, – šuo, žinoma, nebūtų patikėjęs. Visgi dėl visa ko nelaimėlis pergraužė virvę, kuria buvo pririštas prie medžio, ir patraukė duoneliauti ramiomis Vičiūnų gatvelėmis. Tai atsitiko daugiau kaip prieš penkerius metus.

"Česlovas, kuriam įprasta globoti benamius gyvūnus, per savaitę prisijaukino Pifą, vis paduodamas jam ėdesio. Netrukus šunį parsivedė į namus, nukirpo tabalavusį po jo kaklu virvagalį – prasidėjo naujas Pifo gyvenimas", – pasakojo Česlovo ir Jūratės Norvaišų sodyboje vasarojęs jų anūkas Vytis Bortkūnas. Tuo metu Pifas atsinešė į namo terasą kažkokį medgalį ir pradėjo jį garsiai graužti. Tuoj pat Vytis pasakė japoniškai jomiro (lietuviškai – gana), ir Pifas nustojo graužęs. Tačiau netrukus jis garsiai pranešė, kad į lesyklą atskrido bukutis. Išgirdęs komandą jomiro, Pifas užsičiaupė. Bet neilgam. Mat bukutis suprato, kad japonų kalbą išmokti pasiryžęs vaikinas neleis jo skriausti – paukštis vėl įsitaisė lesykloje, kur net ir vasarą Norvaišos paberia lesalo. Žinoma, Pifas vėl paleido gerklę. Šį kartą jomiro jam reiškė "nešdinkis iš terasos". Pifas greičiausiai pirmas šuo Kaune, suprantantis japoniškai, – suskliaudęs ausis ir paspaudęs uodegą, jis paliko terasą.

Česlovas, kuriam įprasta globoti benamius gyvūnus, per savaitę prisijaukino Pifą, vis paduodamas jam ėdesio.

Įsimylėjęs Čipas

Netrukus plačiai šypsodamasi į terasą įžengė legendinė šokėjų pora, Kauno garbės piliečiai J. ir Č. Norvaišos. Rankose jie laikė šūsnį nuotraukų, kurios bylojo apie seną jų meilę laukiniams ir beglobiams naminiams gyvūnams.

"Tai buvo seniai, praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai dar dirbau "Bangos" sanatorijoje vyr. gydytoju", – kalbėjo Č.Norvaiša, rodydamas nuotrauką, kurioje jo žmona Jūratė nufotografuota su dideliu šunimi – mišrūnu Čipu. Kitoje nuotraukoje – Jūratė su Čipu ir dar vienu dideliu šunimi. Pasirodo, abu šie buvę benamiai gyvūnai ilgai ir laimingai gyveno Norvaišų namuose.

J.Norvaišienė su abiem priglaustais šunimis – Čipu ir Doli.

"Priglaustas Čipas buvo stipriai įsimylėjęs Panemunės šile gyvenusią kažkieno pamestą, panašią į vokiečių aviganę likimo draugę Doli. Ji laikėsi arti Raudonojo Kryžiaus sanatorijos, nes čia gaudavo paėsti, tačiau ateidavo ir prie mūsų namų. Kai prasidėjo šių keturkojų ruja, Čipas kelioms paroms dingo iš namų", – pasakojo Č.Norvaiša.

Doli ir Čipas

Išėjo garsioji šokėjų pora ieškoti savo šuns palaidūno. Ir rado jį su Doli. Po kelių mėnesių Doli pirmąjį savo prieauglį paslėpė lapių urve, miške – tą vietą Norvaišoms parodė pati keturkojų pora. Kai šuniukai ūgtelėjo, Norvaišoms teko juos tiesiog išsikasti iš po medžio kelmo ir išdalyti mažylius draugams. Tačiau Doli ir Čipo draugystė nesibaigė.

Tų pačių metų rudenį Doli dar kartą atsivedė šuniukų. Ir taip – trejus metus. Kai jau nebeliko draugų, pažįstamų ir šokėjų, kuriems Norvaišos nebūtų dovanoję Čipo ir Doli palikuonių, garsieji šokėjai nutarė parvesti Čipui mylimąją į namus. Tai padaryti buvo nelengva, nes Doli buvo įpratusi gyventi laisvai. Jai nugalėti naujakurės sunkumus padėjo Čipas. Su sterilizuota Doli jis nugyveno ilgą ir laimingą gyvenimą. Abu jie palaidoti Norvaišų sodyboje.

Zoologijos sodo Mauglis

"Mūsų draugystė su laukiniais gyvūnais užsimezgė sovietmečiu per "Bangos" kino studiją, su kuria bendradarbiavo Česlovas, ne tik rašydamas filmų scenarijus, – tvirtino Jūratė, sklaidydama senas fotografijas. – Įsiminė vienas šioje kino studijoje sukurtas dokumentinis filmas apie laukinius gyvūnus. Filmo pavadinimas buvo  "Ramios iltys".

Anuomet mes gerai pažinojome vieną našlaitį vaikinuką, dirbusį Zoologijos sode ir ten gyvenusį mažyčiam namelyje. Tas vaikinukas stebėtinai gerai sutarė su sodo plėšrūnais. Tigriukas, liūtukas ar mažas leopardas, nakvojantis jo lovoje, – jokia naujiena. Maža to, vaikinukas galėjo beveik bet kada užeiti į voljerus, pas plėšrūnus. Jis net padėjo liūtei atsivesti mažylius. Žodžiu, buvo tikras Mauglis, kurį mylėjo visi žvėrys."

Draugystė su liūtukėmis

Pasak pašnekovės, tai jiedu su Česlovu nutarė, kad reikėtų sukurti filmą apie šitą jaunuolį ir jo santykius su laukiniais gyvūnais. Č.Norvaiša su Leonidu Jacinevičiumi parašė scenarijų ir pateikė jį Lietuvos kino studijai, kuri nusprendė, kad filmas apie laukinius žvėris tarybinei visuomenei nėra aktualus. Štai tada "Bangos" kūrybinė grupė pradėjo rengtis filmuoti dokumentinę apybraižą minėta tema.

Liūtukė labai švelniai apsikabino Č.Norvaišą, nešusį ją per paplūdimį.

"Mes iš pradžių parsivežėme dvi liūtukes dviem savaitėms į namus, norėdami sužinoti, kaip šie gyvūnai elgsis svetimoje aplinkoje, įjungus filmavimo kamerą. Net ir Nemune su liūtukėmis teko pabūti. Tiesa, liūtukes laikėme ant rankų, brisdami į Nemuno salą, bet viena jų netyčia pliumptelėjo į vandenį ir linksma nuplaukė pasroviui. Česlovas nesutriko – nuplaukė paskui ją ir parnešė neklaužadą ant rankų į salą. Beje, liūtukės kurį laiką gyveno Česlovo darbo kabinete "Bangos" sanatorijoje, kai buvo kuriamas filmas", – pasakojo J.Norvaišienė.

Net ir Nemune su liūtukėmis teko pabūti. Tiesa, liūtukes laikėme ant rankų, brisdami į Nemuno salą, bet viena jų netyčia pliumptelėjo į vandenį ir linksma nuplaukė pasroviui.

Apie pabėgusią liūtę

Pasak Č.Norvaišos, atmintin įsirėžė nutikimas su liūtukių motina Aiste, kurią reikėjo filmuoti laisvėje. Zoologijos sodo administracijai sutikus, vieną ankstų vasaros rytą, kai miestas dar snaudė, ji buvo paleista Zoologijos sodo žemutinėje dalyje į laisvę. Deja, Aistė žaibiškai dingo didžiulėje sodo teritorijoje.

"Po trijų liūtės paieškos valandų patyrėme baisų stresą, nes sode pamatėme pirmuosius jo lankytojus, – pasakojo Č.Norvaiša. – Gerai, kad būtent tuo metu pagaliau aptikome ramiai prie krūmų snūduriavusią liūtę. Mūsų Mauglis mėgino ją išjudinti, bet iki valiai pasimėgavusi laisve nuvargusi Aistė nejudėjo iš vietos… O vaikai, eidami su tėvais pro šalį, šaukė: "Žiūrėkite, liūtas guli..." Vargais negalais apie vidudienį pavyko įvaryti Aistę į voljerą."

Žuvo Botanikos sode

Norvaišos Zoologijos sode draugavo ir su leoparduku. Kartą jie nusprendė išsiaiškinti, į kokią spalvą jis reaguoja. "Aš apsivilkau juodą striukę, o Jūratė – raudoną megztinį. Kai abu įėjome į leoparduko voljerą, jis pritūpė ant ten augusio medžio šakos ir kaip katė užšoko ant mano pečių. Nusprendėme, kad jis nemato raudonos spalvos. Paskui dar bičiuliavomės su gepardu. Ir tai dar ne viskas – nusipirkome Zoologijos sode tikrą mažą vilkiuką. Kai jis suaugo, įkurdinome namų voljere, iš kurio šis gyvūnas greitai pabėgo, išsikasęs po voljero tvora landą. Paskui vilkas gyveno Panemunės miške, bet vis ateidavo pas mus. Stebėdavo mūsų veiksmus prie namo prigludusiame miške, tačiau arti neprisileido. Keistas buvo tas mūsų bendravimas. Būdavo, atsisėdu miške ant kelmo, sudedu už nugaros rankas su, pavyzdžiui, nedidele virta višta, ir tik tada mūsų vilkas prieidavo ją pasiimti. Taip jis gyveno miške, bijodamas žmonių, gal tris mėnesius. Aš mėginau įvairiais būdais jį prisivilioti – viskas veltui. Savo gyvenimą jis baigė Botanikos sode, kur buvo nušautas, kai bandė pasigauti gulbę."

Apsikabindavo su tigru

Norvaišų namo terasoje teko išgirsti jų pasakojimą apie draugystę su tigru Iksu. "Aš ir pati dabar nesuprantu, iš kur turėjome tiek drąsos, tiek pasitikėjimo plėšriais gyvūnais, – prisipažino J.Norvaišienė. – Gal todėl, kad tada buvome jauni, pilni optimizmo, drąsūs? Ir iš tiesų labai mylintys gyvūnus… Sovietmečiu Zoologijos sodo direktorius nedraudė mums draugauti su mažaisiais plėšrūnais, kuriuos kasdien lankydavome, vesdavome pasivaikščioti, užsukdavome į jų voljerus. Atsimenu, kai tigrė atsivedė palikuonių, vienas iš tigriukų buvo visiškai neagresyvus, net, sakyčiau, lipšnus. Tai mes pradėjome jį globoti. Aš drąsiai eidavau į jo voljerą, kur su dryžuotuoju visada pasisveikindavome apsikabindami."

Kai Iksas tapo vyresnis ir atsistojęs ant užpakalinių letenų tapdavo žmogaus ūgio, Zoologijos sodo vadovybė uždraudė Norvaišoms užeiti į Ikso voljerą – teko su juo bendrauti per virbus. "Tigras apuostydavo mano galvą, priglaustą prie virbų ir pradėdavo garsiai murkti – tai buvo džiugaus atpažinimo ženklas. Kartą grįžę iš kelių mėnesių stažuotės Londone Ikso neberadome – jis buvo iškeistas į kitą gyvūną iš Kanados cirko, – prisiminė Č.Norvaiša. Beje, filmas apie Zoologijos sode laikomus gyvūnus visgi buvo baigtas filmuoti ir padovanotas minėtam sodui, bet dabar niekas jo neberanda. O tas žvėrių numylėtas jaunuolis išvažiavo dirbti į Lipecko Zoologijos sodą. Kraupi istorija yra susijusi su leopardu, meiliai tupėjusiu ant Č.Norvaišos pečių, – vėliau tas gyvūnas sudraskė neatsargią jo prižiūrėtoją.

Pifo krosas

Pifas kaire akimi nieko nemato, o dešine – prastai, tačiau dar puikiai orientuojasi aplinkoje. Jei ir užgestų šviesa Pifo akyse, jam šviesą atstotų jį priglaudę Norvaišos. Šiuo metu Pifas kupinas gyvybės – sodyboje pramynęs aštuoniukės formos 50 m ilgio kroso trąsą, kuria jis kasdieną didžiuliu greičiu nuskuodžia daugybę kilometrų. Kai šuo išbėga į šią trasą, jos pereiti negalima, nes tai gali liūdnai baigtis. Ne, ne Pifui, o žmogui. Mat apie pusšimtį kilogramų sveriantis ir didžiuliu greičiu lekiantis šuo gali išversti, kaip sakoma, iš koto bet kokio kūno sudėjimo žmogų. Pifo šeimininkė teigė patyrusi, ką reiškia susidurti su azarto apimtu dideliu šunimi.

Didžiuliu greičiu bėgantį Pifą sunku sustabdyti, bet jis, kad ir nenoriai, pakluso Česlovo komandai – iš inercijos įveikęs dar vieną trasos aštuoniukę, šuo, nukoręs liežuvį, pagaliau sustojo ir tiesiu taikymu nuėjo prie dubens su vandeniu numalšinti troškulio.

Kietojo kuro tiekėjas

"Pifas yra labai meilus, mėgsta būti glostomas ir visada atsidėkoja švelniu elgesiu su mumis. Jis labai myli Česlovą – miega šalia jo lovos. Keliamės visi drauge ir, priklausomai nuo oro, arba einame pasivaikščioti į mišką, arba maudytis į Nemuną. Jei po pusryčių man reikia su reikalais išvažiuoti į miestą ir tenka eiti prie garažo, Pifas pradeda protestuoti, garsiai lodamas. Jis nurimsta tik tada, kai aš, įsėdęs į automobilį, pro langą pasakau jam "bėk". Tada Pifas nutyla ir pasileidžia savo trasa. Kai jis įveikia kilometrą, sustabdau jį. Tada Pifas būna draugiškai nusiteikęs – leidžia man ramiai išvažiuoti iš kiemo", – kalbėjo Č.Norvaiša.

J.Norvaišienė pastebėjo, kad po pasivaikščiojimo miške, Pifas būtinai grįžta su kokiu nors medgaliu dantyse. "Matyt, teks keisti šildymo sistemą – pereiti prie kietojo kuro", – pajuokavo šuns šeimininkė. Su Norvaišomis kalbėjome ir apie nelaimes gamtoje, apie abejingumą sužalotiems gyvūnams ir pagalbos jiems stoką, apie neigiamą požiūrį į cirke išnaudojamus gyvūnus, į kai kurią medžiotojų veiklą ir kitais skaudžiais klausimais, bet tai jau turėtų būti kitų rašinių tema.

„Galvojam, negalima senti. Ir pensija yra per ankstyva.  Žmogus dar kupinas jėgų, dar jis fiziskai tvirtas, jeigu savęs neeikvoji, gyveni padorų gyvenimą, gali dar daug padaryti. O staiga atsidurt be jokios veiklos? Tai labai greit į kapus nuvaro. Be judesio, be nieko neveikimo negali gyventi”, – kalba žinoma šokėjų pora.

Žmogus sukurtas judėti – patirtimi remiasi 80-metį perkopę gydytojai, visą gyvenimą skyrę šokiui. Abu tikina esantys šiuolaikiški ir gerą nuotaiką jiems palaiko ne tik judėjimas, bet ir bendravimas su jaunesniais.

„Mums su bendraamžiais būna nuobodoka. Pakalbam apie sveikatą, mediciną, o daugiau nėra apie ką. Kai su jaunimu dirbi – ir pats jautiesi tokio pat amžiaus”, – svarsto Jūratė Norvaišienė.

Poros patirtis – 60 metų. Tiek jie yra kartu, tiek metų šoka. Bet kaip ir kiekvienos šeimos gyvenime, būta visko – ir sunkesnių, ir lengvesnių dienų.

„Konfliktais ir durų trankymu negarsėjome. Česlovas negeria. Ir kai tuokėmės, išgėrė taurę vyno, kaip įrodymą, kad mane myli, sakė, matai, aš tave myliu, – pasakoja Jūratė, pripažįstanti, jog abu visada stengėsi vienas kitą palaikyti ir suprasti. – Man atrodo, kad didžiausia klaida, kai moteris nori vyrą padaryti panašų į save. Neperauklėsi jau suaugusio zmogaus. Jei pradėsi jį daryti tokiu, kaip norėtum, bus tik konfliktai.”

Konfliktų jie vengia, nes, anot jų, žmogus ima senti, kai nustoja juoktis. J. Norvaišienė pripažįsta, kad vyras ją kasdien džiugina savo humoru ir smagiais pasakojimais, o kartais net iki ašarų.

„Mes šito neskelbiame, bet jeigu žmogus turi 100 procentų savo visų organų, tai pas mus jau po 50 procentų pakeista. Visi klausia, kaip yra. Kiborgai, sakau. O kodėl jūs nepakeitėte skaudanćių sanarių, kodėl be dantų vaikštai? Viską dabar galima keisti. Kyla man kartais tokia mintis, kad žmogus yra biologinis robotas. Tai mes ir esame robotai”, – juokiasi Č. Norvaiša.

Tačiau buvusiems gydytojams galvoje ne vien linksmumai. Jiedu pabrėžia palaikantys medikų judėjimą ir išgyvenantys dėl neadekvačių Lietuvos gydytojų atlyginimų.

„Išėjau į pensiją pradirbęs 30 metų ir iš pradžių gavau 200 litų pensijos. Na gerai, mums valstybė pridėjo dar truputį, nes buvome žinomesni. Vis dėlto dirbi, dirbi ir negali išgyventi iš pensijos”, – retoriškai klausia Č. Norvaiša. Tuo metu medicinos mokslų daktarės laipsnį turinti J. Norvaišienė atvirai sako – jei ne choreografija, jie, buvę gydytojai, nebūtų sudūrę galo su galu.

Tiesa, galėjo jie išvažiuoti, galėjo daryti savo karjeras kitur, tačiau abu prisimena net neturėję tokių minćių. „Ir Vakarų Vokietijoje tuo metu galėjome likti, ir JAV, galų gale ir Rusija mus kvietė, kai suiro Tarybų Sąjunga, siūlė dėstyti su labai gera alga ir gerom sąlygom. Ir Anglijoje gyvenome pusę metų, treniravomės, bet niekad nekilo minčių pasilikti. Vokietijoje lietuvis gydytojas siūlė net savo ambulatoriją, atvažiuokit, dirbkit ir šokit, visas sąlygas jums sudarysiu. Net  nesusimąstėme”, – pasakoja šokėjai.

Legendiniai šokėjai nesusimąstė, kad kažkada jiems teks dalyvauti tarptautiniame dainų konkurse ir juos, žinomą porą, išvys visa Europa. Tad nacionalinę „Eurovizijos“ atranką laimėjusios I. Zasimauskaitės skambutis buvo visiškas netikėtumas.

„Ievutė paskambino – ir kaip dabar nepadėsi mergaitei?  Sako, reikia pagyvenusio veido iš Kauno, tai ir sutikome vykti”, – šypsosi žinomi šokėjai, patys savęs nelaikantys žvaigždėmis, nors dėmesio iš aplinkinių sulaukia nuolatos. I. Zasimauskaitės pasirodymo vizualizacijoje, kurią pamatys visa Europa, bus matyti šokantys jų siluetai.

„Mus sutinka, sako – jūs žvaigždės, bet mes atsakome – mes legendos. O legenda – tai užgesusi žvaigždė, nors astronomai sako, kad ir užgesusi žvaigždė šviečia dar 100 metų”, – pajuokauti nepraleidžia progos gydytojų ir šokėjų pora.

Trečiadienį LRT TELEVIZIJOS studijoje vyksta televizinių efektų filmavimo darbai, kuriuose Europos žiūrovai išvys ir legendinę šokėjų porą – Jūratę ir Česlovą Norvaišas. Patys šokėjai tvirtina, kad visuomet stebi „Euroviziją“, ir net turi sėkmės receptų atlikėjams.

Žino, kuo sudominti Europą

„Ten reikia parodyti pagyvenusį veidą iš Kauno, dėl to ir sutikome filmuotis“, – juokiasi ilgametę patirtį turinti šokėja J. Norvaišienė, ir netrukus priduria, kad paprašyti I. Zasimauskaitės bičiulės Eglės Straleckaitės, filmuotis sutiko lengvai. „Esame Lietuvos patriotai, sergame už Ievą, norisi padėti. Jei mūsų veidai kažką dar lemtų, labai džiaugtumėmės“, – kalba moteris.

J. Norvaišienė tikina, kad, kaip ir visuomet, atidžiai stebėjo nacionalinę „Eurovizijos“ atranką. Šiemet juos džiugino konkursinius kūrinius pateikusių mūsų kompozitorių gausa. „Manome, kad mūsų vokalistai buvo stipresni, nei pačios dainos. Tik džiaugiamės, kad buvo daug lietuvių kompozitorių kūrinių. Tai – jau didelė pažanga. Reikia skatinti mūsų kompozitorius, kad jie labiau įsijungtų, skatinti juos turėtų ir radijas bei televizija. Pas mus skamba per mažai lietuviškų kompozitorių kūrinių. Manau, taip neraginame kurti mūsų autorių“, – svarsto šokėja.

Jūratė ir Česlovas Norvaišos/ V.Radžiūno (lrt.lt) nuotr.

Anot Č. Norvaišos, jie kartu su žmona sirgo už I. Zasimauskaitę, tačiau favoritų turėjo ir daugiau – porai įsiminė Rūtos Ščiogolevaitės parašyta daina „Melody“, kurią atliko Živilė Gedvilaitė. „Patiko mums tas valsas. Ir su šokiais kažką buvo galima sugalvoti tam kūriniui. Dar labai patiko Monika-Marija ir „The Roop“ atrodė įspūdingai“, – vardija Č. Norvaiša.

Pora tvirtina visuomet stebinti didžiąją „Euroviziją“ ir serganti už Lietuvą. „Patys kadaise dalyvavome šokių „Eurovizijoje“. Kada tiksliai tai buvo, neatsimenu, bet Leninas jau buvo miręs“, – juokauja Č. Norvaiša.

J. Norvaišienės teigimu, labiausiai iš didžiausiame pasaulio muzikos konkurse dalyvavusių lietuvių jai įsiminė „LT UNITED“, atstovavę Lietuvai su kūriniu „We Are The Winners“.

„Tokia pusiau beprotybė atkreipia dėmesį. Pirmiausia reikia nustebinti, o tuomet sudominti. Yra toks principas gyvenime, veikia ir „Eurovizijoje“. Kai ant scenos pradėjo „darkytis“ šokėjas, ir dar ta daina, užtikrintai pareiškianti, kad mes nugalėtojai – visi pamatę pastatė ausis ir susidomėjo, kas čia tokie“, – kalba J. Norvaišienė.

Pamiršta, kad laimėjo atranką

Nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje I. Zasimauskaitė nugalėjo su pasirodymu, kurio metu scenos ekranuose buvo rodomi pagyvenusių porų vaizdai. Tačiau gegužę žiūrovai išvys kitokį vaizdą – jau anksčiau žiniasklaidoje pasirodžius pranešimams, kad Lisabonos scenoje bus atsisakoma LED ekranų, I. Zasimauskaitės komanda nusprendė pasitelkti kitokius televizinius efektus, kuriuos matys tik televizijos žiūrovai.

„Jau ruošiamės Lisabonai, pirmajam pusfinaliui. Šiandien televizijos efektams filmuosime labai daug gražių žmonių: ir vaikų, ir vyresnio amžiaus žmonių, jie bus įvairių tautybių. Dainuojame Europai, visam pasauliui, norime parodyti, kad meilė būna ne tik tarp lietuvių. Nesvarbu, kokios tautybės esi, bet, man atrodo, jaučiame visi tą patį“, – šypsosi atlikėja.

Ieva Zasimauskaitė/ V.Radžiūno (lrt.lt) nuotr.

Ji tikina labai besidžiaugianti, kad Č. Ir J. Norvaišos sutiko jai pagelbėti. „Be galo smagu. Eglė Straleckaitė paprašė, kad jie atvažiuotų ir mums padėtų. Labai džiaugiuosi, kad sutiko. Sakė, kad jie sirgo už mane, mano pasirodymą, labai džiaugiuosi, kad jie prisidės prie mano pasirodymo, kurį išvys Europa“, – kalba dainininkė.

Nors atrodo, kad nuo pergalės nacionalinėje atrankoje iki pasirodymo didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje laiko yra nemažai, atlikėja tikina, kad jos dar laukia galybė darbų, ir kone visi savaitgaliai jau yra suplanuoti gastrolėms.

„Jau netrukus pradėsime turą po užsienį. Šį savaitgalį važiuojame į Latviją, pirmąjį „Eurovizijos“ pre-party, ten pristatysime savo dainą, pasirodysime televizijos šou ir duosime interviu radijo stotims. Vėliau laukia Tel Avivas, Londonas, Amsterdamas ir Lisabona, kur skrisiu net du kartus. Pirmą sykį nusifilmuoti pristatomajam atvirukui, kurį žiūrovai išvys prieš mano dainą, o antrąkart skrisiu jau ruoštis pasirodymui“, – tvirtina I. Zasimauskaitė.

Atlikėja tikina, kad per darbus net pamirštanti, jog yra laimėjusi nacionalinę atranką, nes kiekvienam pasirodymui ir koncertui ruošiasi lygiai taip pat: atiduoda visą save. „O kad laimėjau, prisimenu tik tada, kai kas nors gatvėje ar parduotuvėje susistabdo ir sako: sveikinu. Tokių sveikintojų tikrai labai daug“, – pažymi atlikėja.

Su daina „When We`re Old“ I. Zasimauskaitė „Eurovizijoje“ pasirodys pirmajame pusfinalyje, gegužės 8-ąją.

Tarp svečių – DDC

Gegužės 6–7 d. Kauno "Žalgirio" arenoje savo meistriškumą demonstruos ne vien standartinių ir Lotynų Amerikos šokių meistrai, bet ir breiko virtuozai.

Šou programą atliks svečiai iš Vokietijos, Europos ir dukart pasaulio breiko čempionai – grupės DDC ("Dancefloor Destruction Crew") šokėjai.

Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) įtraukė breiką į 2018-ųjų jaunimo olimpinių žaidynių, vyksiančių Buenos Airėse (Argentina), programą.

"Tai suteikė didelių vilčių, kad ateityje ir kitų stilių sportiniai šokiai bus pakviesti į olimpinę šeimą", – sakė vienas "Gintarinės poros" organizatorių ir Kauno "Sūkurio" klubo vadovų, Lietuvos nusipelnęs treneris Česlovas Norvaiša.

Gerbėjų nestokoja

Breiko grupė DDC susikūrė 1999-aisiais. Ją sudaro vien vaikinai. DDC intensyviai gastroliuoja, vien nuo 2014-ųjų surengė daugiau nei 250 pramoginių pasirodymų.

Itin populiari jų programa "Breakdance in Lederhosen", sujungusi tradicijas ir modernizmą. Pasak pačių breikerių, jeigu sportiniai bateliai dera prie tautinių drabužių, tai ir funky beats stilius – prie Alpių muzikos.

2015-aisiais DDC atstovavo Vokietijai tarptautiniame cirko festivalyje Kinijoje, pernai surinko pilnutėles sales su efektingais akrobatikos šou "Feuerwerk der Turnkunst", "Das Beste der Feste", "Breakin' Mozart".

Paminės Motinos dieną

"Pagrindiniai "Gintarinės poros" akcentai bus tie patys – Pasaulio sportinių šokių federacijos (WDSF) standartinių ir Lotynų Amerikos šokių reitingo varžybos, jose dalyvaus dauguma geriausių Lietuvos porų", – teigė Č.Norvaiša.

Vakar "Gintarinės poros" registre buvo ir Japonijos, Anglijos, Izraelio, Azerbaidžano, Portugalijos šokėjų paraiškos.

Pirmą kartą dėl trofėjų varžysis senjorai – jie atliks standartinius šokius.

"Koncertinė programa bus skirta Motinos dienai", – pabrėžė Lietuvos nusipelniusi trenerė Jūratė Norvaišienė.

Gegužės 7-ąją "Žalgirio" arenoje gros "Dave's Benton Dance Band" orkestras iš Estijos, aukštąjį breiko pilotažą pademonstruos DDC, šoks WDSF profesionalų lygos standartinių šokių vicečempionai Donatas Vėželis ir Lina Chatkevičiūtė.

Kaip jiems pavyko 56 metus nueiti drauge? Ir kokią didžiausią paslaptį Jūratė atskleidė TV3 laidos „Pasaulis pagal moteris“ vedėjai Kristinai Rimienei?

Sportinių šokių trenerės pozicija kai kuriems jos bendraamžiams gali kelti siaubą, tačiau jaunoms poroms – itin priimtina. „Nereikia tuoktis iškart, jauni pirma tegu pagyvena drauge, tegu išmėgina vienas kitą, tegu pažiūri, ar tinkami yra vienas kitam, ar neerzina buvimas kartu. Kai šiuos dalykus išsiaiškini pradžioje, gyvenimas tampa ne toks sudėtingas“, – sako Jūratė. Ilgus metus poroje pragyvenusi, ji neabejoja, kad per metus galima pamatyti – ar tavo žmogus, ar ne. Jei vyras geria, rūko, jei šiurkštus, jei nemandagus, jei nepaslaugus, jei pinigais nesidalina, tai reikia bėgti nuo tokio neatsisukant.

Jūratei atrodo, kad šiais laikais nebelikę nei vyriškų, nei moteriškų darbų. Grindis siurbia siurbliai, indus plauna indaplovės, gamina ir vyrai, ir moterys, užtat darbais reikia dalintis.

O dar svarbu nepamiršti sekso. Medicinos mokslų daktarės laipsnį apgynusi Jūratė visiškai tikra: seksualinis gyvenimas yra itin svarbi poros gyvenimo dalis. „Aš jums kaip medikė galiu pasakyti – sekso poreikis metams bėgant keičiasi, galiausiai ateina toks laikas, kai gamta nebereikalauja pratęsti giminę. Ir kas tada, jei prioritetas šeimoje buvo seksas, o ne draugystė? Aš, pavyzdžiui, ieškojau draugo visam gyvenimui. Ir radau Česlovą, su juo galiu dalintis emocijomis, džiaugsmais, bėdomis. Seksualinis gyvenimas, žinoma, svarbu, tačiau ne svarbiausia“, – su Kristina atvirai apie šeimyninio gyvenimo subtilybes kalbėjo Jūratė Norvaišienė

Ar seksas yra nusikaltimas? „Oi, ne, tai – duotybė, fiziologinis refleksas, kurio mūsų sąmonė kartais nevaldo. Šeimos skiriasi – jis buvo neištikimas, ji buvo, bet fizinė ištikimybė yra niekis, ją galima atleisti, jei tik nėra dvasinės“, – įsitikinusi Jūratė.

Kokių receptų, kaip išlaikyti šeimoje vyrą, patieks legendinė sportinių šokių šokėja? Kokiais savo išgyvenimais ir sava patirtimi pasidalins? Nepaprasta gražios moters istorija, pagardinta psichoterapeuto, seksologo Viktoro Šapurovo subtiliais patarimais – šį šeštadienį, 10 val..