Taigi "urbi et liurbi", kaip rašė šmaikštusis plunksnos maestro, pripažinęs, jog gyvenimas pats savaime nėra nei nelaimė, nei katastrofa. Tik esą žiūrėdamas per kasdienybės džiungles šito nematai.

Ir pranašiškai įžvelgęs pavojus, jog smegenys ir siela gali apdulkėti. Nors jam ir atrodę, kad nėra pro kur.

O žmogaus tikslų siekio ir darbštumo etalonu garbusis Jurgis laikė vargo bitę: "Kad surinktų vieną arbatinį šaukštelį medaus, bitė turi aplankyti 4 tūkstančius žiedų! Jei ji tai žinotų, gal net nepradėtų rinkti. Matai, kaip gerai, kad bitė – ne žmogus. Per didelis žinojimas dažnai mus sulaiko nuo gerų darbų."

Juoko džentelmenas, Kūrėjas iš didžiosios raidės, turbūt ne be priežasties įspėjo žmoniją dėl mene slypinčių pavojų: "Atsargiau, brangieji, su menu. Menų būna visokių – karo menas, kulinarijos, demagogijos – nuo meno galima nukentėti. Menas išgyventi – štai kur tikrasis menas. Likti gyvam, vulgariai tariant. Visa kita – pavidalai."

Viena paskutiniųjų jo įžvalgų – patarimas mums visiems: "Bevelyčiau (labai geras, mun rods, žemaičių kalbos žodis), taigi kartoju, bevelyčiau rinktis iš kokių keturių fundamentaliųjų ir amžinųjų partijų, o ne iš begalės laikinų darinių. Ir jei tokioj partijoj atsirastų koks išprotėjęs mecenatas ir įkurtų Lietuvos kultūrinės spaudos rėmimo fondą, ir tas fondas nesurytų 50 proc. lėšų savo paties išlaikymui, už tą milijonierių balsuočiau visomis keturiomis."

"Aš savo žodžių neatsisakau – kas pasakyta, tas galioja. Tik gali būti, kad ne taip mane supratote", – taip galima būtų reziumuoti žavaus žodžio meistro palikimą.

Jurgis Gimberis gimė 1938 m. lapkričio 5 d. Žemuosiuose Šančiuose, Ringuvos gatvėje. 1957 m. baigė vidurinę mokyklą. Nuo 1963 m. dirbo Statybos ir architektūros institute laborantu. Nuo 1990 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Kūrinius pradėjo spausdinti 1979 m. „Kauno tiesoje“, vėliau „Nemune“. Išleido humoreskų rinkinių, dalį pats ir iliustravo. Parašė pjesių vaikams („Vėžliuko namas“, „Ragana ir sliekas“, „Vieną šaltą žiemos naktį“), radijo pjesę „Slieko galva“. Iš rusų kalbos išvertė Aleksandros Marininos, Viktoro Pelevino, Liudmilos Ulickajos, Michailo Bulgakovo, Ilfo ir Petrovo romanų.

2005 m. J. Gimberiui įteikta Kauno meno kūrėjų asociacijos premija, 2008 m. –Kauno miesto savivaldybės Kultūros ir meno premija, 2011-aisiais jis tapo Įsimintiniausiu Kauno menininku.

Tiesa, proginių susitikimų ir neįkalintas ligos J.Gimberis nemėgo. Kažkada net pasitikrino viename prieškariu išleistame žodyne, kokios sukaktys gali būti vadinamos tikrais jubiliejais. Išsiaiškino: 25, 50 ir 100 metų. Taigi iki solidžiausio jubiliejaus – dar du dešimtmečiai, o dabar – tiesiog rudeniški linkėjimai gimbereskų (taip vadinamos itin savito stiliaus ir sandaros J.Gimberio humoreskos) autoriui.

Mėgstamas J.Gimberio personažas – Kozma Prutkovas, kurio pseudonimu XIX a. šeštajame–septintajame dešimtmečiais pasirašinėjo rusų rašytojai Aleksejus Tolstojus ir broliai Aleksandras ir Vladimiras Žemčiužnikovai. Prutkovą J.Gimberis inauguravo iki savo draugų ir labai mėgsta cituoti. Taigi viena citata: "Pagyrimas rašytojui toks pat būtinas, kaip būtina kanifolija virtuozo strykui" ir padrąsino šiam rašiniui.

Pagirti satyriką, prozininką, vertėją J.Gimberį, oi, kaip yra už ką. Tūlas kaunietis turėtų jam dėkoti vien už mintį "Ir Kaune galima gyventi!", pasitarnavusią patriotiniam šūkiui, kai buvo sunki ekonominė situacija, ir sukėlusiam socialinės reklamos ermyderį. Štai parašiau svetimybę, ir kalbos redaktoriai tuoj ištaisys į "sambrūzdį". O štai J.Gimberis atrado stebuklingą būdą suderinti savo nesankcionuotais terminais paskanintą kalbą (livaras, dašuto, dakalti, prabočyk, piela, alkašas ir t.t) su lietuvių kalbos kultūros reikalavimais. Regis, net akyliausiems kalbos prižiūrėtojams jis įrodė, kad "kalba – tai ne daugybos lentelė", ir šie užsimerkė prieš jo vienišas pastangas kovoti su kalbos drenavimu. Už jas nuoširdi padėka.

Dar J.Gimberiui turėtų būti dėkingi visi gyvenimo "mažutėliai", nes "mokesčių mokėtojas", "televizijos žiūrovas", "troleibusų keleivis" etc. jo kūryboje tapo herojais. Tokia lengvai pakeliama staiga tampa kasdienybė, kai ją atpažįsti J.Gimberio tekstuose, ir tik spėlioti gali, kiek kainuoja pačiam humoristui įkvėpimo semtis iš gyvenimo vargų ir skausmų. "Juokaujama visaip – iš biednumo, iš skausmo, iš gerumo. Juokas visada tinka. Svarbu bet kokiu atveju neprarasti humoro", – paprastai paaiškina J.Gimberis.

Juokaujama visaip – iš biednumo, iš skausmo, iš gerumo. Juokas visada tinka. Svarbu bet kokiu atveju neprarasti humoro.

Atskira padėka šmaikštaus žodžio Maestro – nuo miestelių ir kaimų bendruomenių. "Norisi artistauti", – yra sakęs didžiulį juokavimo raštu darbo stažą turintis rašytojas, kurio vis dėlto reikia klausytis. Savo humoreskas ir satyras jis visada skaito labai rimtu veidu. Net niūriu. Užtat klausytojai lūžta iš juoko. Kas vieną kartą tokį malonumą turėjo, prėskai praryja skaitydamas pats.

O šančiškiai turėtų žemai nusilenkti. J.Gimberio dėka Šančiai tapo tam tikra literatūrine teritorija. Šaldytuvų, Sandėlių, Servitutų, Drobės gatvėmis vaikšto ir barakuose ginčijasi jo herojai: Feliksas Žertva, Juga Mišiuginas, Boba Balandėlė, Mažoji Gyvatė, ponia Džiunglė, Pusplikių, Vargovakarių šeimos. Tokie savi, atpažįstami, graudžiai juokingi. "Nežinau, toks jau mano charakteris, kad viskas ir juokinga, ir graudu vienu metu. Kažkaip taip jau išeina, kad žmogų ar reiškinį matau iš įvairių pusių, tuomet ir nesinori jo teisti", – iššifruoja jų DNR humoristas J.Gimberis.

"Būtų mano valia, – yra sakęs rašytojas Vidmantas Kiaušas, – suteikčiau J.Gimberiui Šypsenos džentelmeno vardą." Jurgio kolega satyrikas Aleksas Dabulskis antrino: "Linkėtina, kad įvertinimai išaugtų ligi pat Nacionalinės premijos. Blogesniu atveju (jei šios sumos neskirtų) yra dar keletas šansų. Pirmasis: pakerėti skaitytojai galėtų kreiptis į Vyriausybę. Ji reguliariai skiria savas (irgi nemažas) premijas. Be to, turi garsųjį REZERVĄ... Antrasis šansas: galėtume J.Gimberį pristatyti Mokslo premijai. Pagrindo turim daugiau, negu reikia. Pakaktų vien veikalo "Meilė bei kiti fundamentalieji mokslai". Beje, ir "Urbi et liurbi" tome pateikti net keli moksliniai atradimai: šaldytuvo traukos dėsnis (jį yra patyręs kiekvienas sveiko apetito žmogus), susisiekiančių kišenių dėsnis (pinigai pereina iš vienos kišenės į kitą), kilbuko dėsnis (žuvavimas drumstame vandenyje), kuopos dėsnis (numesk ne vietoj šiukšlę – prie jos tuoj kaupiasi kitos...). Kuris mūsiškis mokslo akademikas gali prilygti tokia atradimų gausa?!"

O mes, skaitytojai, galime padėkoti paprasčiau – skaitydami ir nusišypsodami. J.Gimberiui tai didelė dovana: "Kai žmonės ima nuoširdžiai juoktis – ir man pačiam gyvenimas tampa šviesesnis, malonesnis. Tada jaučiuosi reikalingas. Juokas yra viena iš žmogaus palaimos būsenų. Šviesi ekstazė. Apgirtimas, praplaunantis sąmonę, padedantis atsipalaiduoti, išsivaduoti iš slogių emocijų."

J.Gimberio notabenės

• Kai tu žiūri televizorių įsijungęs, tai jis tave išjungia.

• Higienos amžius – jeigu net pinigus išplauna ir padangas restauruoja.

• Kai sąžinė švari, tai gražūs sapnai kamuoja.

• Iš meilės, kaip žinia, ir pasmaugti galima.

• Mes reikalingi vieni kitiems kaip policininkai ir vagys.

• Mažiau kalbų – sveikiau dantims.

• Ne visada daug kalbėdamas daug pasakai.

Mažos gudrybės

• Sunku įsivaizduoti, kas dėtųsi, jei nebūtų viršininkų. Jie yra reikalingi. Bet sunku ištverti, kai viršininkas tave bara, kai jis graso pirštu, purto galvą, trepsi koja. Pagalvok tuo metu apie visus dalykus, kurie tirta, jam trepsint, ir tau žymiai palengvės.

• Jeigu tave genasi liūtas, turi užbarstyti jam ant uodegos druskos, ir tada nesigins. Bet jeigu nepadeda, tai tada – pipirų. Jeigu ir tai nepadeda, turi pasižiūrėti, ar malti buvo pipirai, ar čili. Turi būti malti. Jeigu pipirai buvo čili, tai užberk maltų. Bet jeigu nepadeda, tai užlašink liūtui ant uodegos galiuko acto, ale saugokis, kad nebūtų esencija. Mat jeigu bus esencija, tai liūtas suvisam pasius ir ginsis tave iki pasaulio krašto. Actas turi būti 9 proc., vaisinis. Tik nesumaišyk su vaisiniu vynu, ba liūtas šito nemėgsta. Ale, kai dabar nėra, tai gal ir nesumaišysi. A dar genasi? Jeigu dar genasi ir niekas nepadeda, tai eik pas daktarą, sakyk, nežinau, daktarėli, kas daryt – nei čia kokia Afrika, nei kokia Sachara, o mane liūtas genasi, ir gana! Tai dviese, su daktaru, greičiau pabėgsit.

Gal turit pažįstamų?

Seniai seniai – dar tada, kai įsivaizdavau, kad Akropolis be kabučių kažkur Graikijoje, kai Lietuvoje nebuvo "Telekomo", o vyrai nesiskusdavo pažastų – užsidegė mūsų sandėlis. Ir pleška… Sakau kaimynei Lazauskienei: gal turi pažįstamą gaisrininką? Sako: turiu telefoną. Ta prasme, numerį. Tai numerį gavau, o kuo paskambinti neturiu. Pasileidau į kitą Barakų galą, kur gyveno Misiūnas, kuris dirbo teisme ir turėjo vienintelį visuose Barakuose telefono aparatą. "Pririštą". Jeigu staigiai ką nors reikėdavo pasodinti ar išleisti, tai organai jam paskambindavo ir viską sutvarkydavo.

Reikia pasakyti, kad Barakai tais laikais buvo dideli, kaip visas pasaulis. Vienas mano pažįstamas Karalius sako, kad juos projektavo pats Žemkalnis. Karalius sako – Karalius žino. Gali būti, nes įspūdingi Barakai išėjo. O vadinosi kukliai – Mažoji butų kolonija. Daugiau kaip du šimtai šeimų…

Skambinu iš Misiūnų gaisrininkui. Taip ir taip, girdi, man jus rekomendavo ponia Lazauskienė.

– Kokia Lazauskienė? – jis klausia.

Aiškinu, kad ta Lazauskienė, kur Mėsos kombinate dirba.

– Pažįstu, – sako jis, – ponią Lazauskienę, gerai pažįstu. Tai kame reikalas?

(Tais laikais nebuvo Kalbos komisijos, tai žmonės galėdavo sakyti "kame reikalas" arba "prie ko čia", arba "aik tu… sau…" ir panašiai.)

Žodžiu, aš jam sakau, sandėliukas dega, maestro, gal rastumėt galimybę, ir taip toliau, ir panašiai – žodžiu, susitarėm. O buvo šeštadienio vakaras, visi pareigūnai ir šiaip žmogeliai jau su šlepetėm, su briaunotom stiklinėm rankose, kas po sijonais grabinėja, kas tostus sako, anekdotus pasakoja.

– Gerai, – sako gaisrininkas, – pirmadienį atvažiuosiu.

– Ačiū, – sakau, – maestro, nekantriai lauksim.

Čia tik tokios diplomatinės figūros "nekantriai lauksim", "būsim amžinai dėkingi", "liksim-neliksim skolingi", ir taip toliau, o iš tikrųjų tai ką ten lauksi rankas susidėjęs, kai aplink grynas šeštadienio vakaras ir šimtas procentų galimybių. Šokiai, žaidimai, muštynės, fejerverkai ir panašiai. Sudalyvavom…

Atvažiuoja jis pirmadienį, ir kur čia gaisras, can I help you? Ir visa kita, žodžiu, išsiskyrėm kaip giminės. Ačiū už pagalbą.

– Jei tik prireiks, – sako jis, – visada skambinkit. Dieną naktį, bet kuriuo metų laiku.

– Dar kartą ačiū, maestro, malonu buvo susipažinti.

Žodžiu, ką aš noriu pasakyti… Aš noriu pasakyti, kad tradicijos tęsiamos. Jei tik kas, tuoj ieškai pažįstamų. Nuo santechniko iki europinio projekto užsakovų ir rangovų. Nuo Mindaugo, Gedimino ir Algirdo laikų iki dabar.

Ne veltui sakoma "švogerių šalis". Bet dabar ne Barakų epocha – reikia sakyti "svainių", antraip Kalbos komisija nubaus. O kad sandėliukas sudegė, tai mat jį šunys – tų sandėliukų ir taip jau per daug.