Anksčiau ji norėjo tapti gydytoja, tačiau vieną dieną, kai ėmė silpti regėjimas, nusprendė rimčiau domėtis dizainu, mada ir tekstilės subtilybėmis. Dar tvirčiau apsispręsti Rugilei padėjo pažintis su neregiais. Tada ir gimė idėja sukurti bene pirmą Lietuvoje, o gal ir pasaulyje, reljefinį drabužių katalogą.
R.Gumuliauskaitės sukurtame reljefiniame kataloge gali užčiuopti iškilų drabužio siluetą ir kirpimo linijas, pajusti audinio faktūrą, paskaityti Brailio raštu parengtą aprašymą bei patarimus, kaip drabužį derinti prie kitų. Katalogas jau sulaukė šlovės – jis įvertintas pasauliniu lygiu.
– Rugile, ar galėtumėte papasakoti, kaip gimsta tokios unikalios idėjos?
– Buvo besibaigiančios mano bakalauro studijos, kai ėmiau galvoti, kad man to neužteks. Nuolat sau kėliau įvairius klausimus, kurie siejosi su estetika, gamtos estetika. Tai mane labai domino. Gimė mintis tolesnius tyrinėjimus magistrantūros studijų metu sieti su tekstile. Čia prisidėjo ir asmeninė patirtis. Galvodama apie tai, kad mano regėjimas nuolatos silpsta, ėmiau svarstyti, kaip galėsiu toliau kurti, jeigu nematysiu. Tada iškilo esminis klausimas, kaip apskritai žmonės susipažįsta su drabužiais ir kaip juos gali rinktis nematydami.
– Keliais sakiniais apibūdinkite tai, ką kuriate.
– Nusprendžiau susitelkti į nevizualines dizaino vertybes. Žinoma, tai žodžių žaismas, tačiau sąvoka gan plati, neapsiribojanti tik neregiais, o dominanti ir visą visuomenę. Trumpai šį derinį galėčiau apibūdinti kaip tam tikrą dizaino kūrybą ir pateikimą, pritaikytą ir nematantiems žmonėms.
– Bet tam reikia bent kiek mokėti Brailio raštą?
– Tikrai nesu šio rašto ekspertė, tačiau taip, turėjau bent minimaliai jį išmanyti. Pagrindines kompozicijas žinau ir to kol kas pakanka. Tai nėra itin sudėtingas dalykas, todėl, atsiradus poreikiui, Brailio raštą galėčiau nesunkiai išmokti.
– Žurnale matomos ne tik atskirų audinių, bet ir taškelių kompozicijos. Jas kūrėte pati?
– Taip, žinoma. Tam labai padėjo bendravimas su neregiais, su kuriais susipažinau Aklųjų sąjungoje.
– Kas jus atvedė į šią sąjungą?
– Tikriausiai ta vidinė motyvacija, apie kurią jau minėjau. Labai norėjau bendrauti su šiais žmonėmis.
– Kaip sekėsi su jais užmegzti ryšį?
– Aklųjų sąjunga organizavo paskaitą, į kurią nuvykau. Tuomet pradėjau aktyviau dalyvauti sąjungos veikloje. Pripažinsiu, kad nebuvo lengva, nes jos nariai, kurie turi regos problemų, ne itin norėjo bendrauti.
– Kaip manote kodėl?
– Nors iš pradžių niekaip sau negalėjau atsakyti į šį klausimą, dabar galiu teigti, kad juos visiškai suprantu. Yra buvęs ne vienas atvejis, kai pasinaudojant jų negalia norėta pasipelnyti. Aklųjų sąjunga įkurta tam, kad būtų keliamos problemos ir ieškoma sprendimų. Tačiau ne visada tai pavyksta. Nes problemos ieškoma ir ji eskaluojama dėl kitokių priežasčių. Patiems akliesiems tai visai nepadeda. Tam, kad pelnytum pasitikėjimą ir palankumą, reikia daug motyvacijos. Kol ėjau siūlydama tik idėjas, niekas rimtai nežiūrėjo. Tuomet supratau, kad laikas imtis darbų ir įgyti pasitikėjimą.
– Kokie tie darbai, kurių nutarėte imtis? Juk katalogo iš karto nenešėte.
– Iki jo dar buvo ilgas kelias, tačiau turėjau aiškią viziją, nešiau pavyzdžius, kuriuos buvo galima paliesti. Pradžioje maniau, kad kitaip, nei užkoduoti įvairius ženklus tekstilėje, nelabai įmanoma. Supratau, kad daug kas gali naudoti tam tikras priemones spalvoms, ženklams atvaizduoti, todėl norėjau kažko išskirtinio. Taip gimė idėja kurti katalogą.
Pirmiausia pradėjau bendrauti su silpnarege mergina. Labai daug kalbėdavome apie madą, drabužius, apie tai, kaip ji juos atpažįsta.
– O santykis su pačiais sąjungos nariais? Kaip pavyko pelnyti jų pasitikėjimą?
– Pirmiausia pradėjau bendrauti su silpnarege mergina. Labai daug kalbėdavome apie madą, drabužius, apie tai, kaip ji juos atpažįsta. Šis pirmasis atvejis buvo kiek lengvesnis, nes tai nebuvo žmogus, kuris visai nemato. Tačiau iš to galėjau suprasti, kaip reikia vaizduoti tam tikras detales, spalvas – jos turi būti ryškios, konkrečiai apibrėžtos.
Tuomet sekė pažintis su nerege mergina ir tai buvo tikras iššūkis. Aš jai pasakodavau apie kokį nors drabužį, stengdavausi viską nubrėžti taip, kad ji suprastų, tačiau atsimušdavau į sieną, kadangi nežinojau, ar ji viską įsivaizduoja būtent taip, kaip aš norėčiau. Sudėtinga buvo net tada, kai ji man atkartodavo viską pati. Kartais nesuprasdavau, ar skiriasi mūsų požiūriai į tam tikrus dalykus, ar aš neteisingai ištransliuoju informaciją. Ir štai tada tapo aišku, kad susikalbėjimo nebus, kol nesugalvosiu, kaip tai parodyti.
– Sunku įsivaizduoti, kaip vykdavo jūsų dialogas.
– Aš klausdavau ne tik konkrečių detalių, kurias bandžiau nupasakoti. Man buvo įdomu, kaip pašnekovė renkasi drabužius, kaip juos atpažįsta, taip pat kalbėdavome apie patį stilių. Klausdavau, kas yra drabužis, ir tai, ar ji supranta, kad drabužis transliuoja tam tikrą pranešimą apie save.
– Ar neregiams svarbu tai, kaip jie atrodo?
– Dažnu atveju, ne. Neretai jie net nepagalvoja apie tai. Nors ši prielaida nebuvo labai džiuginanti, tačiau tai man padėjo suvokti, kodėl kartais jiems taip sunku integruotis į visuomenę. Juk kaip save pristatai, taip tave pasitinka. Išvaizda, drabužiai yra tam tikra saviraiškos forma, kuri atlieka svarbų vaidmenį bendruomenėse.
Nenorėčiau visko teigti tik vienpusiškai ir absoliutinti, tačiau man, kaip kūrėjai, visad atrodė, kad kurti drabužį dėl drabužio yra neteisinga. Jis turi nešti tam tikrą žinutę.
– Kaip šie žmonės renkasi drabužius?
– Dažniausiai tai yra kažkokio artimo žmogaus sprendimas, todėl, kaip ir minėjau, nelieka saviraiškos, nes neregys dėvi tai, kas atrodo gražu mamai, sesei ar draugei.
– Tam, kad padarytumėte išvadas ir sukurtumėte savo katalogą, tikriausiai reikėjo ne vieno ir ne keleto pašnekovų.
– Bendravau dažniausiai su merginomis, o jų galėčiau išvardyti net septynias. Kalbant apie konkrečiai šiuos asmenis, tai tikrai nemažas skaičius. Dažniausiai vykdavo individualūs susitikimai, tačiau tuomet, kai sukūriau katalogą, susibūrėme į grupę. Labai svarbu, kad žmogus norėtų kalbėti, nes neretai neregiai tiesiog nenorėdavo komunikuoti su manimi, integruotis į visuomenę kitokiais būdais, dalyvauti projektuose.
Kaip apskritai žmonės susipažįsta su drabužiais ir kaip juos gali rinktis nematydami?
– Apie tokį ar panašų projektą kaip jūsiškis man neteko girdėti. Ar esate pirmoji?
– Man taip pat neteko girdėti apie tokio katalogo analogą, kaip ir daugeliui žmonių, kuriuos sutikau tarptautiniuose projektuose. Vykau į Berlyną, ten pristačiau savo darbą privačioje mados mokykloje. Taip pat viešėjau Švedijoje, Boro universitete, o planuose – Paryžius. Kelionė planuojama sausio 18–28 d. Dalyvausiu parodoje "Beyond Seeing", galerijoje WIP LA VILLETTE.
Net ir tuose pasaulinio masto projektuose, kurie yra nišiniai, orientuoti į neregius, mano darbas neretam sukėlė nuostabą. Girdėjau ir tokį klausimą: "Kaip niekas iki šiol to dar nesukūrė?"
Norėčiau paminėti, kad reljefinių eskizų pasaulyje tikrai yra ne vienas, tačiau tokio, kuris būtų pritaikomas neregiams, neradau niekur kitur. Visos priemonės, tokios kaip Brailio raštas, taip pat nėra naujos, tačiau mano darbo išskirtinumas yra pats vaizdavimo principas.
– Ateities planai?
– Katalogas yra tik dalis mano projekto. Jau sukūriau ir kolekciją, o toliau planuose – fotosesija su tomis merginomis, kurios padėtų gimti mano sumanymams ir juos įgyvendinti.
Norėčiau, kad panašaus pobūdžio katalogai atsirastų ir drabužių parduotuvėse – tai palengvintų kasdienius neregių ir silpnaregių apsipirkimus. Ne kartą galvoje šmėstelėjo mintis ir apie tokios koncepcijos žurnalą neregiams, kaip visame pasaulyje žinomas "Vogue". Tai būtų ne tik mano ruošti eskizai ir drabužių modeliai, bet ir tam tikru būdu išreikštos mados tendencijos.
2018-ųjų „IKEA“ katalogas – naujiems iššūkiams namuose
