Variantų, kas gali būti "taip arti ir taip toli" – begalės, ir tai nebūtinai susiję su fiziniu / geografiniu atstumu, veikiau su vidine būsena, pojūčiais. Kiekvienas esame apdovanotas laisve priimti sprendimus ir keisti aplinkybes, kuriose esame.

Keliautojai į niekur

Ar kasdienybėje dažnai pasikliaujame savimi, prisiimdami atsakomybę už tai, kaip toli ir kaip arti esame nuo savęs pačių? Klausimas ne iš paprastųjų. Daugumai mūsų daug paprasčiau sekti mases ir paklusti jų reikalavimams, nei žengti savarankiškus žingsnius. Niekas nenori būti vienišius, atsiskyrėlis ar nepritapėlis. Dėl to sukamės užburtame rate: dieną pradedame kupini ryžto kažką keisti, noro atrasti savąjį kelią, o ją užbaigiame išvargę kovoti ir ieškodami saugaus prieglobsčio.

Kas gali būti saugiau nei didelės žmonių grupės palaikymas, rodomas dėmesys, įvertinimas? Taip kasdien ir keliaujame. Be tikslo, be aistros, be savęs. Šios kelionės muliažą žiūrovams priešais akis pastato Vytenis Jankūnas, demonstruodamas vaizdo instaliaciją "Su "J" į Manhataną – amžinasis keliautojo sindromas uždaru ratu".

Galerijos erdvėje ratu sustatytuose plokščiaekraniuose TV monitoriuose judantys greitieji traukiniai – tai besitęsiančios monotonijos išraiška, priverčianti žiūrovą susivokti, kad taip greitai judančiame pasaulyje jis yra tai, kas iš tikrųjų nejuda.

Tik negi mes sau tai pripažinsime? Paradoksalu, kad, turėdami begalines galimybes keliauti, patirti, pasisemti naujų įspūdžių, aptingstame ir pasitenkiname belaidžiu (interneto) ryšiu. Šiuo metu tai vienas stipriausių, kasdien puoselėjamų ryšių mūsų gyvenimuose. Tačiau Eglė Ganda Bogdanienė savo instaliacija "Antra oda" tikisi žiūrovams priminti apie žmogiškojo ryšio svarbą.

Instaliacija yra projekto tuo pačiu pavadinimu dalis, kuriame menininkė ant apnuogintų žmonių kūnų velia abstrakčių formų, plokščius veltinio objektus, siekdama atkurti jausmą, kuris užlieja kūną, kai liečia mus ar liečiame mes. Ko gero, esame tai kiek primiršę, nes jau turime nevalingą refleksą į žmogaus emocijas reaguoti žaisminga šypsenėle ar pakeltu nykščiu, tarsi parodydami jam savo dėmesį, tačiau atsiribodami nuo emocinio kontakto.

Išlaikyti atstumą

Iš tiesų mes įpratome būti stebėtojais – nepriklausomais, neįsipareigojusiais, išlaikančiais atstumą. Lygiai kaip Evaldas Jansas vaizdo filme "Sodų gatvės plaštakės", kuriame nufilmuota pro menininko dirbtuvės langą matoma Vilniaus stoties rajono gatvės atkarpa, mieste žymi tuo, kad rytą vakarą čia plasnoja įvairiaspalvės plaštakės. Veiksmas filme vyksta nuolatos tuose pačiuose keliuose kvadratiniuose metruose kintant metų laikams. Įkyri monotonija, nesulaukiant siužeto vystymosi eigos teikiamų emocijų, skatina susitikti su savo mintimis ir jausmais. Į situaciją pažvelgti ne stebėtojo, o žmogaus žvilgsniu.

Bandydami tuštumą viduje užpildyti naujais daiktais, įsivaizduojame galintys vidinę ramybę užsidirbti, laimę nusipirkti.

Tačiau ar mes pakankamai gerai suprantame vieni kitus? Šį klausimą iškelia vaizdo projekto "Kino – Balopox" kūrėjas Gregoire'as Fabvre'as, kartu su 26 menininkais iš Lietuvos, Vokietijos, Prancūzijos ir Ispanijos sukūręs interaktyvų meninį žaidimą.

Projekto dalyviai kūrė nejudančių vaizdų, kuriuos papildo balso ir garso įrašai, filmą. Žiūrovas ekrane stebi lyg nuotraukas kintančius vaizdus ir klausosi fragmentiškų pasakojimų, su regimais vaizdais neturinčių nieko bendra. Šis siurrealus pasakojimas vystosi daugybe skirtingų siužetinių linijų, kurios yra atviros naujai senai įsiklausymo patirčiai atkurti.

Vaidinti realybę

Įsiklausyti į supančią aplinką paskatina ir Francisco Janeso bei Lauros Zaveckaitės vaizdo kūrinys "Be pavadinimo", leidžiantis žiūrovui atsiriboti nuo visuotinio triukšmo ir išgirsti natūralios gamtos garsus. Vaizdiniais ir garsiniais perėjimais kūrinyje priartinama čia ir dabar akimirka, kurioje nelieka nieko kito tik būti. Nieko neieškoti, nieko nesitikėti.

Apie tai primena ir Hugo Paquete darbas "Miglotas spinduliavimas", kuris kiekvienam iš mūsų atskleidžia, kaip stipriai mes įpartome pasinerti į apgaulingą realybę, kurią kruopščiai susikuriame patys. Joje pasimetame ir grimstame vis giliau, primesdami sau įvairiausius vaidmenis ir taip atskirdami save nuo savęs pačių.

Christine Dixie instaliacijoje "Būti karaliumi" akcentuoja, kad keisdami vaidmenis siekiame įtvirtinti savo poziciją, būti reikšmingi, svarbūs, tai, manome, garantuos mums laimę, tačiau, esant šiai situacijai, mes kovojame vieni su kitais, taip pamesdami tikuosius savo tikslus. Karštligiškai ieškome nežinodami, ko ieškome, – pasimetame, nusiviliame, parandame tikėjimą.

Sunki našta

Apskritai, ar šiuolaikiniame pasaulyje mums dar svarbus tikėjimas? To klausia L.Zaveckaitė instaliacijoje "Nykstantys". Viena linija ant sienos sukabintos ant kryžiaus prikalto Kristaus atliejos keičiasi, kol visiškai praranda savo formą. Visai kaip mūsų dvasinės vertybės, kurias keičia materialūs troškimai. Bandydami tuštumą viduje užpildyti naujais daiktais, įsivaizduojame galintys vidinę ramybę užsidirbti, laimę nusipirkti, o darnos ir harmonijos pasiekti, tenkindami savo fizinius poreikius.

Apie vartojimo kultūros padarinius dialogą mezga Hermione Allsopp 12 objektų instaliacijoje "Gaubti saugotinus". Objektai, sukurti iš kasdienio vartojimo atliekų, primena sunkius riedulius, kuriuos, lyg Sizifas, ridedame į savo laimės kalno viršukalnę, vis vildamiesi, kad kiekvienas naujas daiktas, patirtas malonumas priartins mus prie jos, tačiau...tik sunkiname savo naštą.

Tikriausiai mus reikia pažadinti, sukrėsti, kad nubudę iš svaigaus sapno, suvoktume, kur esame. Tokiu žadintoju tampa Simono Nekrošiaus skulptūrinė garso instaliacija "Tėkmė, kuri atsitrenkė į žemę", netikėtais, fragmentiškais garsais užpildanti visą galerijos erdvę ir paskatinanti žiūrovą supančią aplinką pabandyti suvokti per garsines patirtis.

Garso judesiai erdvėje taip pat svarbūs menininkui Allardui van Hoornui, kurio kūrinys "065 Miesto dainotakis" pasitinka žiūrovus prie galerijos įeigos. Skulptūra, pastatyta iš rekonstruojamos Vienybės aikštės plytelių ,– abstrakti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos reprodukcija. Susiedamas istorinius ir asmeninę reikšmę turinčius vietų kontekstus, menininkas per garsines patirtis skatina pasinerti į naujas aplinkybes, kuriose verbalinis bendravimas praranda savo reikšmę, ir per tai pamatyti naujai atsivėrusias pasaulio suvokimo perspektyvas.

Apie pasaulį be žodžių, tiksliau, su griežtu jų apribojimu, mąsto ir Kasia Fudakowski vaizdo filmuose "Žodžių skaičius 01, 02, 03", "Žodžių skaičius 04" ir "Profesoriaus Sanchezo kankinimas". Menininkė užduoda klausimą, ar galėtume (iš)gyventi turėdami tik 433 žodžių limitą per dieną? Utopinė mintis, bet galbūt toks apribojimas paskatintų atidžiau klausytis, aiškiau reikšti savo mintis, nuoširdžiau kalbėtis. Tad ar galėtume?

Mykolo Žilinsko dailės galerijoje eksponuojama festivalio "Kaunas mene. Taip arti, taip toli" paroda – visai ne švelnus priminimas, kad kiekvienas savo gyvenimuose esame šiek tiek pasimetęs. Tačiau galimybės keistis visada yra atviros, tereikia joms ryžtis. O vienatvė kartais labai reikalinga – idant suvoktume, koks svarbus ir kartu trapus yra mūsų visų laikas.

Kur yra smurto šaltinis?

Didelė atskirų stilistiškai vienodų performansų videoprojekcija užpildo ne tik sienas, bet tarsi užima salės tuštumą, vis sukdama savo kilpą ne vieną dieną ir mano atmintyje. Kiekvienas segmentas – juodai apsirengusios moterys iš esmės atlieka tą patį smurtą vaizduojantį veiksmą – smūgiai kumščiais, kojomis, smūgiai, smūgiai, šauksmai, menininkėms išrėkiant nužudytų ir išniekintų skirtingo amžiaus moterų istorijas.

Čia imamas kraštutinis, aukščiausias smurto prieš moteris taškas – nužudymas. Kūno sunaikinimas. Ir N.Ekici atsakas – koviniai judesiai, veiksmai, dantis už dantį, smurtas už smurtą, kuris, atrodo, tarsi nukreiptas į žiūrovą, prieš visus, stovinčius priešais. Tas žodis "prieš" ir yra baisusis raktas, neleidęs man pamiršti kūrinio. Juk kas yra tas priešas? Ar aš, kuri čia, galerijoje, bandau suprasti, kas vyksta, lyg stovėdama teismo salėje byloje dėl nemokėtų alimentų ir klausydama, kaip jo tėvo advokatas savo kalboje pabrėžia, kad moteris dėl vaiko turi iškęsti viską. Viską! Turi įsileisti į savo nuosavą butą vyrą, kurio bijo (nors teoriškai teisę neįsileisti gina Konstitucija), nes juk dėl vaiko privalai kęsti. Performansai kaip tik ir kalba apie tas, įsileidusias. Ką dar privalau? Viską! Esu tik reprodukcinis vienetas. Ir iš tiesų, koks skirtumas, ar jis tėvas, ar vyras, ar valdininkas, nes smurtautojas gali turėti įvairiausių ryšių su tavimi, dėl ko atsiduri fokuso centre. Net paprastų finansinių.

Smurtas prasideda ne gatvėje, kur gal ir ne visada jauku eiti namo sutemus, – joje jis tik įgauna naujas formas. Smurtas prasideda ten, kur ir nužudytoms Turkijos moterims, – šeimoje. Namuose. Ir įstatymuose.

Štai klausimas, dėl kurio tekstą apie "Kaunas mene" festivalį pradėjau nuo įvykių Vilniuje, nuo nužudytųjų Turkijoje – kas girdi menininko (-ės) balsą? Aišku, mes, besidomintieji kultūra, menu. Keli mes. Bet visai netikėtai "Kaunas mene" vadovas Arvydas Žalpys ima ir pradžiugina pasakodamas, kad M.Žilinsko dailės galerijoje pažiūrėti ekspozicijos apsilankė daugybė įvairiausių žiūrovų, vyko mokinių ekskursijos. O ši festivalio dalis beveik visa sudaryta iš įvairiais balsais socialines ir kitas šio laiko problemas šnabždančių, rėkiančių, tyliai pasakojančių ar tiriančių kūrinių!

Sielos stagnacija

Andrius Kviliūnas (Lietuva), pristatydamas savo videoinstaliaciją "7 000 metų absoliučios stagnacijos" teigia, kad kūrinio "sumanymas atsirado Rusijos kariuomenei įsiveržus į Krymą". Filmuota Pabradės užsieniečių registravimo centre, kur menininkas kalbino pabėgėlius sirus, čečėnus, ukrainiečius. Kalbėti prieš videokamerą sutiko tik keturi žmonės. Tai nėra nepertraukiamas vieno žmogaus pasakojimas, o fragmentai keičia vienas kitą paeiliui.

Autorius pavadinimą komentuoja taip: "Dabar galvoju videoinstaliaciją pavadinti "7 000 metų absoliučios stagnacijos". Juk žmogus niekaip negali atsikratyti primityvaus dvasios būvio. Karai, žudynės, melai ir įvairios suktybės šioje žemėje vyksta visą mums žinomą istoriją. Tobulėja ne žmogus, o jo kuriami žudymo įrankiai."

Mane pribloškė kalbėjusi moteris, turinti du mažamečius vaikus. Ji sako, kad čia būdama per mėnesį gauna visoms reikmėms... 10 eurų! Reikia Vilniuje vaikui daryti galvos tyrimą, o vežti nėra už ką. Ko norėti iš mūsų šalies, kur pensija yra... Net nerašysiu kokia, patys suprantate. Bet A.Kviliūnas filmuoja kitus, ne mūsų šalies piliečius, ar ne? Mums jie nerūpi! Tik vargu ar rūpi ir savieji, ypač vaikai. Norėčiau žinoti, kiek procentų Lietuvoje tėvų (galima ir motinų, tik atskirai), kurie savo vaikams išlaikymą moka tik priversti teismo. Irgi galite paspėlioti.

Vaikai – ir austrų menininko Andreaso Mareso vaizdo kūrinyje "Tie – mirštantys tada", 2016 m. pelniusiame pripažinimą "Premio Combat Prize" (Italija). Kūrinys nepaprastai švaria, minimalistine ir net nudailinta forma iš tiesų žiūrovui primena 2015 m. vasaros migrantų antplūdį ir siaubingus žuvusių vaikų vaizdus, kurie mirgėjo žiniasklaidoje. A.Mareso statiškame kadre iš pradžių matai tik miegančius ar tiesiog užsimerkusius, kažkur savyje panirusius vaikus, kol supranti, kad šis grožis neįprastai žiaurus – kūnas vos vos juda lyg skalaujamas tik girdimų, bet nematomų bangų. Nuo tada nebeatrodo, kad vaikas netyčia užmigo. Gražūs vaikai gražiai aprengti sterilioje aplinkoje ir mirties kvėpavimas. Estetiškumas čia – lyg mūsų apgaulinga ir netvari tikrovė. Kartu tai brutalaus žiaurumo vaizdų pripildytos žiniasklaidos antipodas.

Šilumos ilgesys

Pabėgėlių temą gvildena ir Federico Baronello (Italija) fotodokumentikos serija "Mineo (Namai Amerikai)" sukurta 2014 m. vasarą didžiausioje karinėje bazėje Viduržemio teritorijoje, buvusiuose JAV karių namuose Sigoneloje, kur įkurtas vienas didžiausių prieglobsčio prašytojų centrų Europoje. Kaip gyvena tie, kurių daugelis – pabėgėliai po Arabų pavasario sukilimų Tunise ir kitose Šiaurės Afrikos valstybėse, atsidūrę pilkojoje zonoje, kai esi lyg tarp įstatymų, apribotas, nežinioje, nebepriklausantis nė vienai šaliai.

"Nuo tada ši vieta pagarsėjo vietos žiniasklaidoje ir tarp imigracijos teisininkų, teigiančių, kad patalpose gyvena per daug žmonių, kuriems beveik neteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, o jų bylų svarstymai vyksta labai lėtai", – rašoma kūrinio anotacijoje.

Ar švarios gerai atliktos fotografijos kalba dar kažką daugiau nei aprašymas? Sakyčiau, čia jos vaidina tą dokumento, įrodymo vaidmenį. Interjerai kalba ir apie žmones, juos bandžiusius savaip sušildyti, – minkštų žaisliukų gausa ir reklaminiai gražuolių plakatai pasako tiek daug apie šilumos ilgesį arba tiesiog primena, jei kam teko matyti, skurdesnių sluoksnių Afrikos šalių gyventojų interjerus.

Ir dar vienas terorą, sulaužytus likimus ir tapatybes, pabėgėlio patirtį menantis kūrinys – Anidos Yoeu Ali "Budistų vabalas": mano kūrybos mitologija".

"Man pasisekė, kad po 30 metų grįžau atgal į Kambodžą įgyvendinti "Budistų vabalo" serijos ir kitų meninių projektų. Poetiškas sutapimas, kad suaugusi grįžau gyventi ir kurti į Kambodžą lygiai penkeriems metams – tiek pat laiko čia praleidau vaikystėje, kol mano šeima pabėgo nuo raudonųjų khmerų persekiojimo. Aš vaikiausi šiuos penkerius vaikystės metus, persekiojama pabirų prisiminimų ir svarstydama, kuo būčiau tapusi, jei nebūtume buvę priversti pabėgti. Pagaliau supratau, kad ne mes patys pasirinkome pabėgti, o buvome pasirinkti. Šis mąstymo poslinkis suteikė jėgų pasveikti ir kurti prasmingą meną", – sako menininkė.

Ji augo JAV kaip pabėgėlė ir buvo auklėjama pagal tradicinius musulmonų khmerų papročius, todėl patirtas kitoniškumo, asimiliacijos ir priklausymo baimės jausmas, bandymas sujungti skirtingas kultūras tapo kūrybos pagrindu. Šis kūrinys iš tiesų yra organiškas lydinys budistinio ir šiuolaikinio meno paradokso, performanso, fotografijos ir tapybiško spalvos atvirumo, tradicijos (musulmoniškas moters apdaras, kai uždengti plaukai, rankos ir kojos, paliekant atviras tik pėdas, plaštakas, veidą) ir vaikiško nenuspėjamumo.

Sielos formulės

Čia vertėtų įtraukti ir Ulrichą Kochinke (Vokietija), eksponavusį nepamirštamus didelio formato (88x124 cm) piešinius galerijoje POST. Tiek Anida Yoeu Ali, tiek U.Kochinke'as stebina gebėjimu jungti beveik nesujungiamus dalykus į vientisą gyvą darinį. O ne, tai ne frankenšteinai – vibruojantys, raiškūs U.Kochinke piešiniai ir vėl, tik ne tiesmukai, transliuoja probleminių santykių, jungčių ar skirtumų pagimdytą nerimą.

Anida Yoeu Ali ir U.Kochinke turi dar vieną panašumą – abu remiasi į religinius motyvus, tiksliau, klausimus, nes jie lieka neatsakyti, lyg chemijos formulė su laisvaisiais radikalais, todėl gebantys mikliai prisijungti mūsų dėmesį ir mintis.

Terminas "Mokykla be Dievo", Prancūzijoje apibūdinantis ne Bažnyčios valdomą mokyklą, dažnai siejamas su menininko darbais, taikytinas greičiau kaip termino adaptacija: religiniai, neabejotinai krikščioniški, kai kur net katalikiški motyvai čia gana reikšmingi, tačiau be moralizavimo ar pajuokos.

U.Kochinke savo pieštuko kuriamomis štricho struktūromis jungia pačius įvairiausius realybės fragmentus: karikatūras, reklamą, prekės ženklus ir logotipus, pavadinimus.

"Šį ekstensyvų fondą sudaro senos nuotraukos, knygos, atvirukai, kurių jis randa sendaikčių turguose arba perka internete; bet krikščioniška ir riedlentininkų ikonografija taip pat sudaro dalį vizualių šaltinių ir jis sudeda kartu skirtingus objektus į vieną piešinį", – sakoma anotacijoje. Ir vėl čia neįvardijamą nerimą, įsikabinantį ilgesniam laikui į žiūrovo sąmonę, transliuoja piešinys, susijęs su drabužiu. Šį kartą katalikų dvasininko apranga. Nieko daugiau, tik kabantis drabužis, tačiau kodėl jis man atrodo tiesiog dramatiškas ir labai baugus?

Taip, dramos netrūksta visuose ekspozicijos piešiniuose, jos netrūksta ir Xaro Castillo (Ispanija) fotoinstaliacijų cikle "Las Marias".

X.Castillo taip pat panirusi į religinės ikonografijos interpretacijas. Ji tiria šv.Secilijos, šv.Agotos, Švč.Mergelės Marijos atvaizdus, tapusius kolektyvinės sąmonės dalimi, ir juos sieja su asmenine patirtimi. Fotoinstaliacijų ciklas "Las Marias" sukurtas naudojant savo atvaizdą ir įvairias medžiagas kaip vielinis tinklas, mąstant apie šių moterų vaidmenį religijoje. Mąstant apie dabarties moters būsenas.

Kūrinį pristatančiame tekste rašoma, kad menininkė sudabartina šventųjų istorijas, ir turiu pritarti – būtent taip! Tai nėra religiniai kūriniai, tačiau kaip ir U.Kochinke ji nemoralizuoja ir nesišaipo, palikdama žiūrovui savo aistros, nerimo ir išgyvenimų dalį.

Kitapus šviesos

Tiesą sakant, pažiūrėjusi tokias parodas neturiu nė mažiausio noro išsakyti kokį priekaištą festivalio kuratoriams (Konstantinas Bayeris (Vokietija), Jaldun Hamad (Ispanija), Yukiko Ito (Japonija), Dana Langlois (Kambodža), Giedrė Legotaitė (Lietuva), Laura Lygaitytė (Lietuva / Taivanas), Lina Mikalauskienė (Lietuva), Airida Rekštytė (Lietuva), Véronique Sapin (Prancūzija), Ieva Vitkauskaitė (Lietuva) ir organizatoriams. Priešingai: tekste beveik netilpo net mano pačios mintys, nes kūriniai tiesiog užgriuvo, veikė, negalėjau jų pamiršti.

Tiesa, atėjo ir liūdnasis supratimas, kokie silpni esame, kaip sunku padėti karų, katastrofų nualintiems žmonėms. Negalime sumažinti Japonijos žemės drebėjimo sukelto skausmo, išspręsti pabėgėlių problemos, tad ką duoda tokios parodos? Lyg ir bejėgį apmaudą...

Tačiau mes gi visuomet lyginame su savo situacijomis, istorija, socialine dabartimi. Ir tos Marijos iš "Las Marias", atrodo, kenčia sau tyliai už vielinių tinklų, kaip įpratusios nuo amžių, kenčia tyliai, kol vieną dieną pasidaro nebepakeliama. Ir tada išeina į gatves, kaip Lenkijos juodojo pirmadienio moterys. Nes problemos bręsta tyliai, kol netampa katastrofomis.

Taigi, apsukusi ratą grįžau prie juodai apsirengusių moterų, smūgiuojančių į bet kurį prisiartinantįjį, nors tik vizualiai, keršijant. Juoda. Tada – ir balta. Joelis Andrianomearisoa "Aistros labirintai" naudoja būtent šių dviejų antipodinių spalvų popierių sukurti itin vizualiai didžiulei instaliacijai. Operuodamas popieriaus kiekiu, jo kraštų atsilenkimais, lygumu ir netvarka menininkas kaip koncepciją renkasi Oscaro Wilde'o laiškus savo mylimajam "De Profundis", kurie atspindi meilės neįmanomumą atsiskleisti iki galo, iki pačių gelmių, tamsos ir mirties, nesėkmės ir galutinio nusivylimo, kas yra šiuolaikinio gyvenimo medžiaga.

Pristatyme rašoma: "Žiūrovas beveik aklomis vedamas nuo šviesos iki tamsos; nuo pirmykštės gyvenimo baigties iki mistinės neapsakomos netekties, Andrianomearisoa tęsia meilės realybės studiją, nebrandžius beribius geismus besiribojančius su baisiausiais pasaulio vardais: smurtu, dominavimu, ilgėjimusi, žiaurumu, naikinimu. Ar akinanti šviesa ir tamsus plotas oponuoja vienas kitam? O gal jie gaivinami tų pačių jėgų?"

Popieriaus magiją naudoja ir galerijoje POST "Akmenų knygos. Prancūzija" eksponavusi Agnė Jonkutė. Tai iš mano aprašytosios itin socialiai angažuotos festivalio Kaunas mene dalies iškrentantis kūrinys (tiesa, jai antrina Youki Hirakawa (Japonija) "Krintančios žvakės" ir "Deginti sekundę". Šie skirtingų šalių ir patirčių menininkai tarsi sujungti kuo kitu nei pasaulio skauduliai ir neteisybės, juos vienija fotografijos medija.

Plačiąja prasme, jei fotografija laikysime šviesai jautrioje medžiagoje užfiksuotą realybės fragmentą. Tuomet ir pigus, prastas popierius, geltęs nuo saulės ir atmosferos poveikio, paliktas smėlynuose prispaudus jį akmeniu ir taip užfiksavęs pribyrėjusį smėlį ir centre – akmenį taip pat yra fotografiniai atspaudai, kalbantys apie laiką, kaip ir deganti Y.Hirakawos juosta.

Kalbantys apie šviesą, gamtą, tyliai, savaip, tokie primityvūs ir pirminiai, tarsi egzistavę iki visų socialinių katastrofų. Tik akmuo išduoda, kad tai – ne visa tiesa. Akmuo, kuriuo buvo nugalėtas Galijotas, akmuo kaip ginklas, kaip namo pamatai. Ta biblinė citata "dantis už dantį" – o jei visos tos Lenkijos moterys būtų paėmusios po akmenį? Jei būtų pakėlusios ranką keršyti? Kas atsitinka, kai mumyse užauga smurto antrininkas – kerštas? Akmuo ir popierius, ant kurio rašomi tekstai, ant kurio rašomi įstatymai. Gerai pamąsčius – abu gali užmušti. Abu gali tapti gyvenimo, namų pamatais.

Manote, kad jau baigiau tekstą? O, ne! Rieko Koga (Japonija/Prancūzija) M.Žilinsko dailės galerijoje eksponuoja "Gyvybės medį", inspiruotą dar vienos didžiulės mūsų laikmečio katastrofos – 2011-ųjų kovo 11 d. žemės drebėjimo Japonijoje. Menininkei bedirbant prie kūrinio, kuris pradžioje buvo skirtas viešam daržovių sodui Paryžiuje (ten planuota sukurti didelį tekstilinį medį pačiame sodo centre), Šiaurės Japoniją ištiko tragiškas žemės drebėjimas. Negalėdama išvykti R.Koga nutarė savo darbą paversti simboline malda, pagerbiant katastrofos aukas.

Balta spalva tradiciškai simbolizuoja tyrumą ir gijimą. Iš daugybės ilgų balto medvilnės audinio juostų susiūtas tinklas iš arčiau pažiūrėjus primena sužeistųjų tvarsčius.

"Jie turėtų apglėbti aukas su meile ir palydėti visų jų sielas kylant į dangų. Kviečiu ateiti ir aplankyti šią instaliaciją. Atsisėskite po medžiu ir užsimerkite. Tikiuosi dangus virš jūsų dovanos jums džiaugsmo ir jūs pasijusite dėkingi šiam "Gyvenimo medžiui". Linkiu jums visiems ramybės", – rašo menininkė.

Taigi, man belieka pakartoti – ateikite į parodas, tikiuosi menas jums dovanos ne tik neramių minčių, bet ir jėgų paversti jas gydančiais tvarsčiais. Sau ar kitiems.

Iš arčiau

Spalio 25 d. 17.30 val. vyks ekskursija po galerijoje "Meno parkas" vykstančią festivalio "Kaunas mene" parodą. Apie instaliaciją "Leksikonas" lankytojams papasakos kūrinio autorė Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, o kitų menininkų – Benedikto Brauno (DE) ir Mariano van der Zwaano (PT) kūrybą pristatys festivalio kuratoriai.

Kad ir kaip banaliai nuskambėtų, bet Kaunas bunda – meno laukas tampa atviras, novatoriškas ir įdomus. Jame keičiasi parodos, įsitvirtina ne tik meno festivaliai, tačiau ir trumpalaikiai projektai ar meniniai vyksmai, daugėja edukatyvių paskaitų, diskusijų. Miestas tampa kultūriškai integralus, todėl meniniai vyksmai koncentruojasi ne tik institucinėse erdvėse, tačiau vis dažniau pasirenkamos netradicinės erdvės. Džiugina Kauno meno galerijų bendradarbiavimas, dėl kurio šiuolaikinio meno procesai tampa lengviau atsekami, suvokiami ir patiriami. Kaunas turi ryžto permainoms.

Prie jų prisideda ir festivalis "Kaunas mene VII", vadovaujamas Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos "Meno parkas" direktoriaus Arvydo Žalpio. Festivalio programoje šiais metais platus ne tik kvestionuojamų kultūrinių, socialinių, istorinių, politinių temų laukas, tačiau pirmą kartą tokia plati ir dalyvaujančių menininkų geografija: JAV, Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Prancūzija, Austrija, Vokietija ir kt.

Keturias kultūrines erdves užėmusios ekspozicijos skirtingais aspektais tiria globalaus pasaulio problemiškumą, kuris suvokiamas per kolektyviai atpažįstamus ženklus, simbolius, iš kurių menininkai susikuria erdves saviraiškai, kuriose įvyksta individualaus ir išorinio pasaulio sąveika. M.Žilinsko dailės galerija, POST galerija, Kauno fotografijos galerija, Meno parkas – keturi karštieji taškai, pažymėti Kauno žemėlapyje spalio mėnesį.

Parodas jungia panaši ekspozicinė architektūra, kurioje pagrindiniu erdviniu akcentu tampa instaliacijos (Rieko Koga (Japonija) "Gyvybės medis", Andrius Kviliūnas (Lietuva) "7000 metų absoliučios stagnacijos", Youki Hirakawa (Japonija) "Burning a Second", Xaro Castillo (Ispanija) LAS MARIAS, Marian van der Zwaan (Portugalija) "Raudona styga", Valda Verikaitė (Lietuva) "Unfortunable", Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė (Lietuva) ir Pranciškus Brazdžiūnas (Lietuva) "Leksikonas"). Būtent jos yra šių metų festivalio rengėjų šachas ir matas partijoje, žaidžiamoje su publika.

Instaliacijos gigantiškos, sudėtingos, besiskiriančios medžiagiškumu, komplikuojančios galerijų erdves, keičiančios jų funkcijas. Nė viena jų neprimena kažko jau matyto (tai nutinka žvelgiant į fotografijų serijas, vaizdo kūrinius, piešinius). Meno kūriniai, į kuriuos publika gali žiūrėti tik iš tam tikro atstumo, pasitelkdama intelektualines percepcijas, tampa atsikartojančiais, nuo jų norisi kiek atsitraukti.

Instaliacijų menas provokuoja publiką ne tik mąstyti, bet būti dalimi kūrinio, fiziškai jį patiriant. Šiemet "Kaunas mene" darbus eksponuojančių autorių instaliacijos nėra susijusios su konkrečiomis erdvėmis, jų reikšmėmis (apibendrinimas negalioja E.Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ir P.Brazdžiūno kūriniui "Leksikonas"). Jos primena architektūrines konstrukcijas, kuriomis kiekvienas menininkas (pa)ženklino galerinių erdvių plotus.

Vis dėlto E.Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ir P.Brazdžiūno darbas "Leksikonas" išsiskiria. Autoriams svarbus pasirinktos vietos kontekstas. Kurdami instaliaciją menininkai perteikė jiems pažįstamos aplinkos vaizdą, kurioje kasdienius daiktus perkūrė į skluptūrinius elementus, kuriamos iliuzinės, fantasmagoriškos erdvės nuorodas.

Instaliacijos, eksponuojamos festivalio parodose, yra trumpalaikės, bet jų paveikumas yra negrįžtamas rezultatas, susietas su publikos atvirumu ir pajauta. Šiųmetis festivalis "Kaunas mene" siūlo į šiuolaikinio meno procesus, autorių kvestionuojamas temas ir kritines įžvalgas, žiūrėti ne iš šalies, o būti diskusijos dalimis.

Dramų pėdsakai

Didžiausios festivalio parodos atidarymas įvyks jau šį penktadienį, rugsėjo 23 d., Mykolo Žilinsko dailės galerijoje. Čia bus galima pamatyti Andreaso Mareso (Austrija), Anidos Yoeu Ali (Kambodža / JAV), Federico Baronello (Italija), Rieko Kogos (Japonija), Patricijos Gilytės (Lietuva / Vokietija), Andriaus Kviliūno (Lietuva), Valdos Verikaitės (Lietuva), Joelio Andrianomearisoa (Madagaskaras / Prancūzija) kūrinius.

Austrų menininko A.Maresas pristato vaizdo kūrinį "Tie – mirštantys tada", 2016 m. pelniusį pripažinimą projekte "Premio Combat Prize" (Italija). Kūrinys žiūrovą nukelia į 2015 m. vasarą, kai Europa susidūrė su migrantų antplūdžiu ir tuoj pat pasipylusiais žiauriais vaizdais, kuriuos masinė kultūra be skrupulų tiražavo ir eskalavo.

Šiųmetis festivalis daug dėmesio skiria globaliems klausimams. Vienas iš šią temą gvildenančių autorių – F.Baronello. Jo fotodokumentikos serija "Mineo (Namai Amerikai)" sukurta 2014 m. vasarą didžiausioje karinėje bazėje Viduržemio teritorijoje, buvusiuose JAV karių namuose Sigoneloje, kur įkurtas vienas didžiausių prieglobsčio prašytojų centrų Europoje.

Troškimų labirintuose

Galerija "Meno parkas", bendradarbiaudama su Kambodžos galerija "JavaArts" ir medijų laboratorija "Studio Revolt", pristato Kambodžos ir JAV menininkės A.Yoeu Ali ilgalaikę instaliaciją "Budistų vabalas". Tai vienas didžiausių "Kaunas mene" pristatomų projektų, o spalį festivalis pakvies ir į menininkės performansą. "Budistų vabalas" yra pats ambicingiausias mano darbas, kūrybinis mitas, kilęs iš susidomėjimo transcendencija ir kitoniškumu", – sako A.Yoeu Ali.

Bendradarbiaujant su galerija "Sabrina Amrani" (Prancūzija), pristatomas menininkas J.Andrianomearisoa ir jo instaliacija "Aistros labirintai". Svaigi dviejų – baltos ir tamsesnės – dalių instaliacija sužadina įvairių emocijų: melancholiją, aistrą, meilę, nostalgiją.

Menininkė R.Koga tyrinėja beribes audinio ir siūlo galimybes. Jos kūriniai gimsta iš meditacijos – į juos menininkė įaudžia prisiminimus, išsiuvinėja savo apmąstymus bei norus, taip sukurdama dvasingumu alsuojančius darbus. Ji siuvinėja intuityviai, be jokio išankstinio plano ar dizaino schemos. Menininkė kviečia žiūrovą pasidairyti po jos pasaulį ir atrasti slaptą troškimų sodą, savistabos labirintą.

Kūrybiniai ieškojimai

P.Gilytės kūryba jungia performatyvią skulptūrą, vaizdo meną ir instaliacijas. Savo darbuose ji analizuoja gamtos, kraštovaizdžio ir žmogaus kūno sąveiką. Tyrinėdama namų metaforą, ieško vienos ar kitos vietos traukos priežasčių, kurios visad pasirodo esančios utopinės. Galerijos "Meno parkas" menininkės P.Gilytės instaliacija "ORBIS. loop 365" yra iš 2013 m. pradėto darbų ciklo "Pratęsimas" (angl. "Extension").

A.Kviliūnas priklauso tapytojų kartai, kuri, metusi šalin teptuką ir pagriebusi vaizdo kamerą, nepaleidžia jos iš rankų. Jo kūrybai būdingas specifinis siurrealizmo principais paremtas vaizdo konstravimas. Menininką domina universalios temos – žmogaus gyvenimas ir jo prasmė, mirtis, nuodėmė, atpirkimas.

V.Verikaitė – konceptuali stiklo menininkė, derindama mozaikos, sukepimo, grafikos technikas, medijas, panaudoja struktūriškumo, daugialypiškumo, šviesos atspindžių, įvairių medžiagų ir formų, spalvų sąveikos efektus. Taigi jos darbai – netradiciniai stiklo sprendimai, susipynę su šiuolaikinėmis medijomis. Kūriniai yra įvairių siužetų, bet vyrauja populiariosios kultūros, naudotų daiktų ir vaizdinių perfrazavimo tematika.

Laiko laiškai

POST galerija pakvies susipažinti su keturių menininkų projektais. Xaro Castillo (Ispanija) fotografinės instaliacijos komunikuoja religinių herojų – šv.Cecilijos, šv.Agotos, švč.Mergelės Marijos – ikonografijų interpretacijomis. Naudodama savo paties atvaizdą, jai būdingas išraiškos priemones (pvz., vielinius tinklus) menininkė sudabartina istorijas ir sukuria jaudinančias, gilias, netgi katarsiškas ekspozicijas.

Bendradarbiaudamas su galerija "White Rainbow" (Londonas), "Meno parkas" festivalyje pristato menininko iš Japonijos Youki Hirakawa kūrinius "Krentančios žvakės" (2014) ir "Deginant sekundę" (2016). Menininkas jungia vaizdo filmus bei fotografijas ir abi šias medijas pateikia instaliacijose, kuriose tyrinėja neišmatuojamą laiką. Jo melancholiškuose kūriniuose beveik monochromiški atvaizdai jungia praeitį su ryškia dabartimi. Y.Hirakawos kūrinių bružas – du laiko sluoksniai: vidinis, intuityvus laikas, būdingas patiems objektams, antrasis – stebėtojo, objektyviai matuojamas laikas. Mes suvokiame objektus netiesiogiai – per laiką, bet jie po truputį jo tėkmėje lyg upėje ir panyra. Šį įspūdį autorius kuria izoliuodamas objektus ar reiškinius nuo jų originalaus konteksto, perkeldamas į specifines vietas.

Lietuvių menininkės Agnės Jonkutės ilgalaikis projektas – tai kelionių metu įamžinti peizažai: autorės žodžiais, "tam tikrą vietą įrašau per tam tikrą laiką. Imu popierių, dažniausiai tai yra žemos kokybės popierius, reaguojantis į aplinkos veiksnius (saulės šviesą, drėgmę) ir prispaudžiu jį peizažo gabalais, kad nenupūstų vėjas. Yra užrašytos dvi knygos: "Akmenų knyga" ir "Smėlio knyga".

"Rojus yra ten, kur yra pragaras/ O pragaras yra ant žemės, o taip./ Susitaikyk" – tokia įžanga pradedamas tekstas (aut. Andreasas Schalhornas) apie menininko iš Vokietijos Ulricho Kochinke's piešinius, kurių dalį galima išvysti festivalyje "Kaunas mene", galerijoje POST. Eskaluodamas dialogą tarp gėrio ir blogio, šiuo metu profesionaliai besimokantis tatuiruočių meno, U.Kochinke savo piešiniuose jungia religinius motyvus su popkultūros įvaizdžiais – tam įtakos turėjo menininko patirtis studijuojant teologiją bei dirbant didelėje riedlentininkų halėje netoli Miunsterio dailės akademijos.

Festivalio renginiai vyks ir Kauno fotografijos galerijoje – čia pristatomas gruzinų fotografas Giorgi Maghradze, Kyoung-Jae Cho (Pietų Korėja), Chen I-Chun (Taivanas), Hsu Chia-Wei (Taivanas). Galerija "Meno parkas" pakvies susipažinti su Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ir Pranciškaus Brazdžiūno (Lietuva), Mariano van der Zwaano (Portugalija), Benedikto Brauno (Vokietija) kūriniais.

Sekmadienį Kauno kino centre "Romuva" savo projektus – videokoliažus "Moteris" ir "Protestas" pristatys tarptautinis videomenininkių kolektyvas "FemLink-Art". Nuo rugsėjo 28 d. videokoliažai bus rodomi galerijoje "POST".

Kas? Tarptautinis šiuolaikinio meno festvalis "Kaunas mene".

Kur? Įvairiose erdvėse Kaune.

Kada? nuo rugsėjo 23 iki spalio 30 d.

Kas bendra tarp Rommelio pieninės ir duonos, vyno, laikmenos? Parodos tokiais pavadinimais šiuo metu veikia dviejose Kauno galerijose. Abi parodos – šiuolaikinio meno festivalio "Kaunas mene" dalis, jose pristatomos instaliacijos, vaizdo ir fotodarbai.

Pakėlė virš jų žemės

Vis dėlto idėjų prasme šios parodos yra visiškai skirtingos. Latvio Kasparo Podnieko instaliacijos "Rommelio pieninė" centre – Drustų kaimo smulkieji ūkininkai, turintys nedidelius pieno ūkius, auginantys karves, o primelžtą pieną pristatantys į pieninę. Dešimtyje nuotraukų ir keliuose videodarbuose K.Podniekas įamžino šiuos žmones – tautiniu požiūriu latviškiausio Latvijos regiono gyventojus – keltuvu iškeltus virš jų žemės.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad fotografijos ir vaizdo medžiaga redaguota: žmogaus figūra atrodo tarsi iškirpta iš kitos fotografijos ar filmuoto vaizdo ir pakabinta sodybos fone.
"Šiose nuotraukose nėra jokio montažo: niekas nekarpyta, neredaguota ar kitaip negudrauta. Taip, žmonės atrodo tarsi pakibę tarp dangaus ir žemės, bet jie iš tiesų ir buvo pakibę: mes išnuomojome keltuvą, kuris pakėlė juos į keliolikos metrų aukštį. Tik keltuvo nuotraukose, filmuotoje medžiagoje nesimato – jį užstoja žmogaus figūra, – technines detales paaiškino K.Podniekas. – Norėjau iškelti tuos žmones virš jų žemės, norėjau parodyti, kad jie yra drąsūs. Drąsūs ne tik dėl to, kad sutiko dalyvauti mano projekte, sutiko būti filmuojami ir fotografuojami pakelti taip aukštai. Bet dėl to, kad jie drąsiai laikosi prieš stambiuosius ūkininkus, kurie važinėja džipais ir visada yra švariai apsirengę, nes už juos dirba kiti."

Karvė sukėlė problemų

Tiesa, taip fotografuotis sutiko ne visi jo kalbinti Drustų ūkininkai. O jei būtų žinoję, kad stovės prieš kamerą ilgai ir nuobodžiai, kol K.Podniekas visą darbo dieną gaudys kadrą, kad spaudžiant 20 laipsnių šalčiui reikės beveik nejudant stovėti ant nediduko pagrindo, ir dar be pirštinių, nes tas keistas menininkas, ūkininkų Podniekų sūnus, užsimanys matyti jų rankas – dalyvauti projekte turbūt būtų atsisakę ir tie dešimt įamžintųjų.

Ir tai dar ne viskas – K.Podniekas sugalvojo, jog kadre, žemiau iškeltos žmogaus figūros, turi praeiti karvė. O tai įgyvendinti buvo kur kas sunkiau, nei pakabinti žmones tarp dangaus ir žemės. Pasirodo, karvė, žiemą įpratusi leisti tvarte, lauke tampa truputį neprognozuojama. Ir ji visiškai nenorėjo įgyvendinti Podniekų vaikio koncepcijos – vaikščioti po kadrą pirmyn ir atgal. Kuriant šį projektą dėl karvės kilusias problemas ir ne tik tai žaviai aprašė rašytojas, žurnalistas Nilsas Sakssas.

"Karvė nejuda. Tiesiog stovi ir žiūri tuščiomis akimis, kol visi aplink ruošia virves ir bando ją paraginti. Karvė turi likti kadre maždaug 30 sekundžių, to ji, žinoma, nesugeba padaryti. Nors, dorai pagalvojus, jei karvės smegenys būtų bent pusės tešmenų dydžio, tuomet ji būtų ta, kuri piktintųsi tuo, kokie kvailiai visi čia susirinkę ir ką ji apskritai čia veikia. Žinoma, kieme dar yra traktoriai ir tos keistos konstrukcijos, kurios gali vieną po kito pakelti žmones. Pakelti ir laikyti juos ten. Tiesiai priešais personažą, ant kitos konstrukcijos, sėdi fotografas su kamera ir prožektoriais. Jis fotografuoja tą kitą, iškeltą ir ten stovintį vaikiną", – savo tekste "Šiek tiek virš žemės" rašė N.Sakssas.

Tautinio charakterio kūryba

"Aš ne fotografas, aš – instaliacijų autorius", – neiginiu į parodos atidarymą Kaune, galerijoje "Meno parkas", susirinkusiai publikai prisistatė K.Podniekas. Kuklus ir itin paprastas menininkas iš Latvijos dalyvavo ne tik parodos atidaryme – jis pats įrengė ir ekspoziciją.

"Tai preciziško menininko, neabejingo tam, kaip bus eksponuojami jo kūriniai, pavyzdys. K.Podniekas atvyko į Kauną likus parai iki parodos atidarymo su dideliu įrankių bagažu ir pats paruošė eksponuoti, sukabino darbus. Tai rodo labai profesionalų menininko požiūrį į savo kūrinį, viską suvedant iki pat paskutinio taško", – pastebėjo festivalio "Kaunas mene" vadovas Arvydas Žalpys.

Projekto kuratorė Ilzė Žeivatė pabrėžė, kad autoriui svarbu nedaryti jokių muliažų, koliažų. "Viską jis daro realiai. Tas K.Podnieko naudojamas vaizdas iš viršaus primena Marco Chagallo paveikslus, kur autorius taip pat žvelgia iš viršaus – tarsi skrisdamas. K.Podnieko darbai yra tautinio charakterio. Menininkas labai myli savo žemę, ji jam svarbi. Tai jo, kaip ir kitų latvių, neabejoju, kad ir lietuvių, gyvenimo šaknys", – pasak I.Žeivatės, dėl minėto tautinio charakterio šis projektas pateko į Venecijos bienalę.
K.Podnieko "Rommelio pieninė", kaip ir kito latvių menininko Krišo Salmanio projektas atstovavo Latvijai Venecijos bienalėje 2013 m. Latvių paviljonas sulaukė didžiulio publikos susidomėjimo, meno kritikų jis buvo įtrauktas į penkių būtinų aplankyti bienalės paviljonų penketuką.

Duona, vynas, laikmena

Jei K.Podnieko instaliacija kalba apie meilę savo žemei, tai kitoje festivalio "Kaunas mene" parodoje – "Duona, vynas, laikmena" (veikia galerijoje "Meno forma") ryšio su žeme visai nėra. Nebent tiek, kiek jos vaizduojama vieno iš trijų parodos autorių – Lino Liandzbergio – tapybos darbuose. Tiesa, čia priėjęs L.Liandzbergis iškart mane pataisytų: čia nėra nei tapybos darbų, nei atskirų autorių ar atskirų kūrinių – yra viena bendra trijų autorių Artūro ir Roko Valiaugų bei L.Liandzbergio instaliacija.
Jos autoriai žaidžia lietuviško ir bendrakultūrinio lauko ikonomis. Atskiruose kūriniuose galima atpažinti Steponą Darių ir Stasį Girėną, Ikarą, Moną Lizą, Milo Venerą ir kitus žinomus motyvus. Vis dėlto atskirus instaliacijos dėmenis galima nesunkiai išskirti. Štai R.Valiaugos skulptūros, išrėžtos ir tarsi iš lego kaladėlių sudėliotos iš kartono lakštų – Milo Venera ir peliukas Mikis.

Štai L.Liandzbergio "Ugnės medžioklė su varovais" ir "Ikaro kronikos" – tapybos darbai, praturtinti objektų: tarsi taikiniai sušaudymui išstatytais keistais fotoportretais ar gelyje paskendusiu lėktuvu.

Kituose instaliacijos dėmenyse labiau atsiskleidžia kolektyvinė autorystė – jie pasirašyti dviejų autorių, L.Liandzbergio ir A.Valiaugos. Tarp jų išsiskiria interaktyvi "Mano Džokonda" ir du videodarbai, iš pirmo žvilgsnio primenantys klasikinius natiurmortus.

Su "Mano Džokonda" gali pažaisti kiekvienas parodos lankytojas: Monos Lizos veidas nuo ne pirmo ryškumo popierinės reprodukcijos atsispindi vandens paviršiuje. Šis vaizdas filmuojamas ir rodomas ekrane: sudrumsi vandenį – susidrums, išnyks ir Monos Lizos veidas. Bet po kurio laiko, žinia, vanduo nusistovės ir Mona Liza atgims tarsi koks feniksas iš pelenų.

Papildomų prasmių "Mano Džkondai" suteikia tai, kad popierinis Monos Lizos veidas pritvirtintas prie šluotkočio. Jis ir kibiras vandens, kuriame atsispindi vienas garsiausių portretų pasaulyje, primena asmenį, kuris dažniausiai šiuos darbo įrankius naudoja – valytoją. Tai smarkiai pažemina šį per amžius išaukštintą portretą, sukelia nepatogių minčių: kaip, nejaugi netrukus ateis valytoja ir ištrins Moną Lizą amžiams?

Amžina ir laikina – kartu

Kiekvienam instaliacijos dėmeniui ar atskiram kūriniui suteiktas ir atskiras pavadinimas. Tie, kuriems tiesiog pritrūko žodžių, sunumeruoti: "Laikmena Nr. 1", "Laikmena Nr. 2" ir t. t.

Štai "Laikmena Nr. 5", pasirašyta L.Liandzbergio ir A.Valiaugos. Videodarbe matyti klasikiniai natiurmorto atributai: vaisiai, vėžiai, raudonasis vynas. Tik vienas klasikinis dėmuo pakeistas kitu, netikėtu: taurėje vietoj vyno – įnirtingai besisukantis kamuoliukas.

Su to paties dueto sukurta "Laikmena Nr. 6" dar įdomiau. Šis instaliacijos fragmentas parodos kataloguose pateikiamas kaip viso projekto veidas (apmaudu, kad parodoje jį tinkamai išeksponuoti pritrūko kokybiškos vaizdo transliavimo technikos – čia demonstruojamam videodarbui trūksta ryškumo). Šiame instaliacijos fragmente duona, vynas, knyga (Biblija?) skęsta vis besiplečiančioje raudonojo vyno dėmėje.

Nors iš esmės "Duona, vynas, laikmena" kalba apie pastovumo laikinumą, kitimą ir trapumą, netiesiogiai, bent viename jos dėmenyje – "Laikmenoje Nr. 6" – asociacijų lygiu galima įžvelgti klausimą: ar duona ir vynas, kaip Kristaus kūno ir kraujo simboliai, kaip Naujojo Testamento ir katalikiškų šv.Mišių raktiniai (daugiau nei) žodžiai gali būti perkelti į laikmeną – kompaktinę plokštelę, DVD, USB atmintinę ar kortelę?

"Mūsų tikslas nebuvo Jėzaus Kristaus talpinimas į laikmeną. Mes labiau galvojome apie tam tikrą istorinį, fundamentalų pamatą. Į laikmeną mes bandėme sudėti daiktus, emocijas, jausmus, tam tikrą žmogaus poziciją. Žodis "laikmena" mūsų projekte atsirado dėl to, kad viskas šiais laikais tapo tam tikra prasme amžina ir tam tikra prasme laikina. Laikmena tapo tiek laikinumo, tiek konservavimo simboliu", – paaiškino L.Liandzbergis.

Iš asociacijų gyvenimo

Trijų lietuvių "Duona, vynas, laikmena" ir K.Podnieko "Rommelio pieninė" kalba skirtingomis kalbomis, sukelia skirtingas reakcijas.

Jei niūraus ir skurdoko kaimo aplinkoje fotografuoti latviai, jų povyzos vis dėlto kelia nuoširdžią šypseną – na, tikrai drąsūs žmonės tie Drustų kaimo ūkininkai, pakibę tarp dangaus ir žemės, tai dviejų Valiaugų ir L.Liandzbergio "Duona, vynas, laikmena" kelia daugiau klausimų. Ar tikrai mūsų meilė S.Dariui ir S.Girėnui – tik laikina emocija ar netgi sentimentas? Ar viskas – pastovu, bet kartu ir laikina? Ar tikrai bibliniai duona ir vynas persikėlė į laikmeną? Kristaus kūnas ir Kristaus kraujas – laikmenoje? Ir, kalbant katalikų bendruomenės žodžiais, tą kūną ir kraują dabar jau ragausime iš laikmenos? Viskas taip paprasta? Įrašysime Kristaus kūną ir kraują į laikmeną?

Iš pirmo žvilgsnio tokia mintis turėtų nupurtyti. Nors filosofai turbūt pasakytų: jei Kristus gali gyventi namelyje su mažytėmis durelėmis kiekvienos bažnyčios altoriuje, kaip ir bet kur kitur, tai kodėl gi jis negalėtų apsigyventi laikmenoje? Ar tikrai tai – grynai techninis klausimas ir šiame skaitmeninės technikos amžiuje nesunkiai išsprendžiamas?
"Duona, vynas, laikmena" neduos jums atsakymų į šiuos kankinančius klausimus. Ji tiesiog paklaus. Ir tai – greičiau asociacijų lygiu.

Režisieriaus Andrzejaus Wajdos visuomenei mažai žinoma kūrybos pusė, lietuvių ir užsienio menininkų sukurti kino, video-, fotomeno darbai, instaliacijos – visa tai galima išvysti festivalio "Kaunas mene. Sklaida. Pažintys" antrosios dalies parodose ir projektų pristatymuose.

Kino kalbos novatorius

Bene didžiausias dėmesys šioje šeštojo tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio "Kaunas mene" dalyje skiriamas garsiausiam pasaulyje Lenkijos kino režisieriui A.Wajdai. Plati paroda, pristatanti įvairiapusę kino kalbos novatoriaus, vieno iš Lenkijos kino mokyklos pradininkų, kūrybą, veikia M.Žilinsko dailės muziejuje. Čia galima pamatyti A.Wajdos filmų ištraukas ir trumpametražius filmus, dokumentinį filmą apie šį menininką, kuriame jis dalijasi prisiminimais apie kūrybos sąlygas sovietinėje pokario Lenkijoje ir galimybes apeiti cenzūrą, pasitelkus metaforinę kino kalbą.

Parodoje atskleidžiama ir Lietuvoje mažai žinoma A.Wajdos kūrybos pusė: piešiniai ir tapybos darbai. "A.Wajda yra prisipažinęs, kad kaip menininkas jis susiformavo Jano Matejkos vaizduojamųjų menų akademijoje Krokuvoje, kur studijavo tapybą. Vėliau šias studijas metė ir baigė Kino mokyklą Lodzėje. Tačiau ir tapęs metaforinio, asociatyvaus kino kūrėju, A.Wajda kino kalboje kartu liko ištikimas vaizduojamajam menui, dailei: kai kurios jo filmų scenos labai tapybiškos, kai kur jis interpretavo žinomus dailės kūrinius", – sakė parodos kuratorius Krzystofas Stanislawskis. Jis pabrėžė, kad tokios sudėties paroda, apimanti režisieriaus ir vaizduojamųjų menų atstovo kūrybos retrospektyvą, surengta pirmą kartą.

A.Wajdos kūrybos parodoje daug sąsajų su kitais garsiais, įtakingais Lenkijos menininkais. Parodoje eksponuojamus jo filmų plakatus kūrė garsūs Lenkijos dailininkai, nuotraukose iš filmavimo aikštelių – režisierius su garsiais aktoriais, kitų sričių menininkais. Trumpa pilnametražių A.Wajdos filmų programa rytoj prasidės šio garsaus kino menininko dedikacija revoliuciniam lenkų teatro režisieriui Tadeuszui Kantorui (1915–1990): filmas "Mirusi klasė" (1976) išplečia to paties pavadinimo T.Kantoro spektaklį ir suteikia jam naujų prasmių.

Sudėtingų klausimų neiškėlė

Atidarius kino grandui skirtą parodą, dalis publikos skubėjo į kitą festivalio renginį – menininkų iš Prancūzijos "Zwann Ei Collective" performansą "Apnėja" galerijoje "Meno parkas".

Performansas greičiau priminė šiuolaikinio šokio pasirodymą: ant galerijos sienų ir grindų rodant vaizdo įrašus, primenančius temstant sąmonei atsirandantį raibuliavimą akyse, prancūzų menininkė šiuolaikinio šokio kalba bandė išreikšti pagrindinę pasirodymo mintį: balansavimą ties šio ir kito pasaulio riba, kurį sukelia apnėja – kvėpavimo sulaikymas. Performanso autorius domino sąmoningos kai kurių žmonių dedamos pastangos ilgesniam laikui sulaikius kvėpavimą, beveik alpstant patirti ribines sąmonės būsenas. Sukurti šį performansą menininkus įkvėpė tiek "nekalti" vaikystės žaidimai, sukeliantys pridusimą ar alpimą, tiek perversiški ir itin rizikingi suaugusiųjų erotiniai žaidimai, ne vienu atveju pasibaigę jų dalyvių mirtimi.

Performansą publika vertino nevienareikšmiškai. Kauno šokio teatro "Aura" vadovė Birutė Letukaitė, prancūzų pasirodymą stebėjusi kartu su "Auros" šokėjais, apibendrino: "Kūrinys manęs nesukrėtė, bet aš tiek visokių šokio pasirodymų esu mačiusi, kad mane sukrėsti sunku."

"Vis duodu išankstinių kreditų šiuolaikiniam menui, bet kiekvienąkart juo nusiviliu", – dar nesibaigus performansui palikdama galerijos erdvę sakė neprisistačiusi mergina.
B.Letukaitė pastebėjo, kad eidami į šiuolaikinio meno renginius kai kurie žiūrovai tikisi gauti paruoštus atsakymus. "Tačiau šiuolaikinis menas atsakymų nepateikia – jis tik  kelia klausimus. Tiesa, labai sudėtingų klausimų šis performansas man neiškėlė taip pat.

"Šiemetis festivalis "Kaunas mene" orientuotas į plačiausią auditoriją: pristatomi kūriniai, projektai turėtų būti suprantami ne vien menininkų ir menotyrininkų bendruomenei. Kad būtų aiškiau, einančiai į šiuolaikinio meno renginius publikai visada patariu iš anksto pasidomėti, kas vyks, paskaityti kūrinių aprašymus – šiuo tikslu mes esame parengę nemokamą festivalio leidinį, kurį dalijame į kairę ir į dešinę", – ragino galerijos "Meno parkas" direktorius, festivalio "Kaunas mene" vadovas Arvydas Žalpys.

Filmą "ištraukė" iš ekrano

Kitoje "Kaunas mene" erdvėje – galerijoje "Post" – pristatomi kino, videomeno darbai ir instaliacijos. Čia eksponuojami savarankiškai ir festivalio užsakymu menininkų sukurti projektai, tarp jų – "Magiškas prisilietimas", peržengiantis kino rėmus.

Pasakos bruožų turintis 17 minučių trukmės jauno danų kino režisieriaus Tobias Gundorffo Boeseno filmas tuo pačiu pavadinimu turėtų nesunkiai rasti kelią į publikos dalies, galbūt ir visai nežinančios, su kuo valgomas šiuolaikinis menas, širdis. Kita projekto dalis – Agnės Matulevičiūtės instaliacija – greičiausiai bus įdomesnė būtent šiuolaikinio meno mylėtojams. Jauna lietuvių menininkė sukūrė filmo plėtinį: padėjo filmui nužengti iš ekrano į garsą ir fotografiją.

"Šio filmo garso takelis turtingas įvairių, kartais – paslaptingų – garsų, kuriuos sukeliančių objektų filme neišvystame. Aš sumaniau šiuos garsus vizualizuoti: netiesioginiu, asociacijų, metodu susiejau juos su fotografijomis. Norėdama fotografijas priartinti prie kino, kurį riboja ekranas, naudojau veidrodinį principą: fotografijas sudvigubinau, naudojau įprastą ir apverstą vaizdą. Taip atsirado tam tikras kompozicinis rėmas, artimas ekrano rėmui", – paaiškino jaunoji menininkė.

Mintis kiną išplėsti kitomis medijomis gimė kuratorei Ievai Vitkauskaitei. Ji surado menininkus, galinčius įgyvendinti šią idėją: kino filmą ištraukti iš ekrano ir kino salės rėmų ir parodyti, kaip filmas gali atlikti ir kitas funkcijas – tapti instaliacijos dalimi, duoti impulsą kitiems meno kūriniams atsirasti.

Sukelia daugybę asociacijų

Gretimoje salėje eksponuojamas Vokietijoje kuriančios lietuvių menininkės Patricijos Gilytės trijų projekcijų videomeno kūrinys "Tri – galaxian L4116". Trijuose ekranuose stebimas vaizdas sukurtas naudojantis itin paprastomis priemonėmis: menininkė nufilmavo daugybės žvakučių liepsną. Skirtinguose kadruose jos užsidega ir užgęsta tamsoje, taip kiekvienąkart sudarydamos kitokias eiles, jungtis ir asociacijas. O asociacijų čia – begalė: nuo minčių apie Vėlines ir mirusiuosius, laikinumą ir amžinumą, iki mirguliuojančių miesto žiburių, žvelgiant iš oro, ar tiesiog užsimiršimo žvelgiant į liepsną. Iš Kauno šis kūrinys keliaus į fotografijos ir videomeno mugę "MIA&D Fair" Singapūre, kur jį ir autorę pristatys kauniečių galerija "Meno parkas".

Galerijoje "Post" taip pat eksponuojamas tarptautinio videomenininkių kolektyvo "FemLink" 24 vaizdo darbų koliažas "Gyvybinis" ir Rimanto Milkinto "Projektas "X" – specialiai šiai erdvei sukurta skulptūrinė instaliacija, kurioje autorius žaidžia tvirtų ir minkštų, trapių ir ilgaamžiškų medžiagų ir jomis susijusių prasmių ryšiais

Kita dalis – lapkritį

Nemažas dėmesys šioje "Kaunas mene" dalyje skiriamas fotografijai. Kauno fotografijos galerijoje veikia austrų menininkės Lenos Lapschinos paroda "Medžiai ir poetai, miestietiškumas (Urbanisto abėcėlė)". Pasitelkdama fotografiją, menininkė tiria miesto struktūras, gatvių gyvenimą ir siūlo fotografinę-abėcėlinę kelionę po vieną JAV miestų.
Su JAV menininko Steve'o Yateso specifinės vietos instaliacijų paroda "Pagamintos būti fotografija" galerija "Meno parkas" dar plačiau atveria duris į naujai suremontuotą trečiąjį galerijos aukštą. Atidarymo dalyviai pastebėjo, kad JAV menininko sukurtos industrinių konstrukcijų iš Rytų ir Centrinės Europos fotografijos, papildytos pieštinėmis detalėmis, praplečia mansardinę, šlaitinio stogo ribojamą galerijos erdvę.

Kita festivalio "Kaunas mene" renginių dalis laukia lapkritį: vyks didžiulio žiūrovų susidomėjimo Venecijos bienalėje sulaukusio Latvijos menininko Kasparo Podnieko projekto "Rommelio pieninė", lietuvių Lino Liandzbergio, Artūro ir Roko Valiaugų projekto "Duona, vynas, laikmena" ir šiuolaikinio bulgarų videomeno projekto "Gyvenant postsocializme" pristatymai.

Jau penktą kartą vykstantis renginys "Kaunas mene" šiais metais pateikia naują idėją, pavadintą "Sklaida. Pažintys". Pažintys ir (idėjų) sklaida vyksta ne tik tarp skirtingų šalių menininkų, kurie atvyko į Kauną pasidalyti savo kūryba. Pažintys bei (minčių, veiksmų) sklaida vyksta ir su pačiu menu bei įvairiausiomis jo formomis – fotografija, performansais, daile.

Galerijoje "Meno parkas" veikiančioje parodoje "Mitas ir menas" pristatomi kūriniai nebuvo ilgų ir kankinančių dienų bei nemiegotų naktų rezultatas. Ir idėja nebuvo generuota itin ilgai. Viskas, ką matysite šioje parodoje – laboratorijos analogija, kur nei organizatoriai, nei patys menininkai aiškiai nežinojo, kas iš visos šios laboratorijos išeis.

Parodoje dalyvauja devyni menininkai. Kiekvienas jų, žinoma, skirtingas. Su skirtingomis pasaulėžiūromis, skirtingomis meno sampratomis ir skirtinga kūrybos maniera. Tačiau šioje parodoje jie randa vieną bendrumą – analizuoja "mito" ir "meno" bendrumus arba jų skirtumus.

Šalia darbų galima rasti mažytes anotacijas, kuriose parašyta, ką kiekvienas kūrėjas mano apie mito ir meno santykį. Nuomonės, žinoma, skiriasi, tačiau galų gale prieinama prie vienos išvados – mito ir meno sąsajos yra akivaizdžios. Tampa įdomu, kaip šias sąsajas menininkai įgyvendino savo kūriniuose.

Didžiausią mastelį galerijos erdvėje užima Povilo Ramanausko skulptūra-objektas, pavadinimu "Kokonas". Autorius mito ir meno sampratas sulygina: "...mitas ir menas yra iš esmės tas pats reiškinys." Menininko sukurtas objektas – kokonas – viduje slepia paslaptį, gyvastį, kuri bando išsinerti iš auksinės/pilkos drobinės odos ir pasinerti į kitą pasaulį. Objektas žavus tuo, kad jį galima apžiūrėti iš visų pusių, kiekvienoje atsiveria vis kitokie gyvasties bandymų išsiveržti laukan kampai.

Gimė iš apmąstymų

Priešais P.Ramanausko skulptūrą – dvivėrės durys. Vienos jų dažytos juodai, nuo jų ant baltų grindų paliktos pėdų žymės, taip pat juodos spalvos. Ant kitų durų nutapytas nuogas vyras, keistai, tarsi mažas vaikas, sučiaupęs lūpas. Šios instaliacijos, kuri pavadinta "Jis yra, kuris yra", autorius – Vytautas Tautkevičius.

Parodos anotacijoje apie šį darbą rašoma, kad instaliacija kilusi iš apmąstymų apie naująjį žmogaus mitą. Mite bandoma apibrėžti šiuolaikinio žmogaus būtį. Instaliacijos pavadinimas kilęs iš biblinio teksto, kuriame Dievas apreiškė Mozei savąjį vardą. Juodomis savo pėdomis šiuolaikinis žmogus išeina apmąstyti savo būtį.

Itin muziejiškai atrodo Julijos Pociūtės darbas "Skūra". Muziejiškas todėl, jog darbas įsikūręs po stiklu. J.Pociūtė paima medžio kamieno žievę, visą sudžiūvusią, kai kur jau spėjusią aptrupėti ir suskilinėti. Žievėje akyla akimi galime pamatyti daug įvairių išraižymų, kurie tampa gerokai svarbesni nei pati medžio žievė. Pavadinimas "Skūra" sukelia ne itin malonių asociacijų – tai tarsi ir oda, tačiau jau negyva, nuplėšta nuo gyvasties ir palikta viena žūti.

Išsiskiria tapybiškumu

Kristinos Mažeikaitės kūriniai "Naktis irgi šviesa" – tapybiškiausi iš visų, pristatomų parodoje. Kabo du paveikslai. Tiek iš toliau žiūrint, tiek priėjus itin arti darbai primena lietuvių liaudies audinių raštus. Tai patvirtina ir anotacija – menininkė darbus ir kūrė atsispyrusi nuo vadinamųjų divonų (patiesalas, užtiesalas, kilimas).

"Nusiaudžiu savo pasaulį, tapau savo naktį", – rašo K.Mažeikaitė. Darbuose vyrauja žalia, ruda, tamsiai oranžinė, kai kur net juoda spalva. Itin žemiškos ir net lietuviškos, niūrokos spalvos.
Tapybiškumu išsiskiria ir Simono Kuliešiaus kūriniai: trys paveikslai be pavadinimų. Čia spalvos jau gerokai ryškesnės – raudona, žalia spalva su savo atspalviais, mėlyna, žydra. Kiekviename neįvardytame paveiksle dėmesį labiausiai patraukia linijos ir jų kuriami vaizdai. Tiesios linijos turėtų kurti aiškumo ir tvarkingumo įspūdį, tačiau čia viskas priešingai – viskas atrodo suskaidyta. Taip kiekvienas paveikslas įgauna kelis skirtingus žiūros taškus, kelias skirtingas pasakojimo erdves.

Vertinga žodžio galia

S.Kuliešiaus kūrinių anotacijoje rašoma, kad autorius "tapo šiuolaikinio žvilgsnio peizažus". Šių darbų anotacija geriausiai paaiškina kūrinius: "Vienas dabar atrodo kaip balkonas su brūzgynais <...> Kitas darbas primena pievą <...>, centras (paveikslo) ima priminti arbūzą. Trečiame darbe matau negyvenamą salą ir tarsi elektros lemputė šviečiančią palmę..."
Nebūtinai reikia kliautis tuo, kas parašyta anotacijose. Su teiginiais, esančiais jose, galima ginčytis, žinoma, galima ir drąsiai jiems pritarti. Svarbiausia tampa komunikacija ir kalbėjimas. Kita vertus – darbų aprašymai arba padėjimas suprasti, kas pavaizduota kūriniuose, šiuolaikinėse parodose itin retai sutinkamas dalykas. Žiūrovas aiškiau supranta, kodėl menininkas kūrė šį darbą ir ką tiksliai nori juo pasakyti.

Kas: jaunųjų menininkų projektas "Mitas ir menas".
Kur: galerijoje "Meno parkas".
Kada: veikia iki liepos 18 d.

Po metų pertraukos grįžta šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene". Grįžta susikaupęs naujoms idėjoms, tvirtina organizatoriai. Šiemet šiuolaikinio meno gerbėjus festivalis į savo renginius pakvies du kartus: vasarą ir rudenį.

„Pažintys. Sklaida" – su šia festivalio koncepcija organizatoriai siekia pristatyti naujus projektus, supažindinti su Kaune dar nematytais šiuolaikinio meno kūrėjais, pristatyti jaunų ir pasaulinę šlovę pelniusių menininkų kūryba, o kartu ir tęsti festivalyje jau dalyvavusių autorių pristatymus.

Kaip ir ankstesnių festivalių metu, projektai organizuojami tiek galerijose ar muziejų parodų salėse, tiek jau festivalio tradicija tapusiose Kauno miesto viešose erdvėse. Be žinomų menininkų – Andzejaus Wajdos, Lenos von Lapshinos, Stasio Žirgulio, Artūro Valiaugos, Judith Lesur, Neno Belchevo – specialiai šiam festivaliui parengtų videomeno projektų bei kylančių jaunųjų Lietuvos menininkų – Povilo Ramanausko, Rosandos Sorakaitės ir kitų – kūrybos, festivalyje vyks ir eksperimentiniai renginiai.

Festivalio vasaros dalies programa

Birželio 26 d.

Jaunųjų menininkų projektas "Mitas ir menas". Atidarymas 18 val.
Dalyvaujantys menininkai: Julija Jakilaitytė, Simonas Kuliešis, Kristina Mažeikaitė, Julija Pociūtė, Povilas Ramanauskas, Rosanda Sorakaitė, Lina Šniraitė, Vytautas Tautkevičius, Rasa Vilčinskaitė.
Galerijoje "Meno Parkas" (Rotušės a. 27).
Paroda veiks iki liepos 18 d.

Tarptautinio videomeno festivalio "Videoholica" peržiūros. 
Kavinės "Skliautas" lauko kiemelyje (Rotušės a. 26).
Veiks iki liepos 18 d.

Birželio 27 d.

F&D Cartier. "Palauk ir pamatysi, Lietuva". Atidarymas 17 val.
Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a. 1 / Vilniaus g. 2).
Paroda veiks iki liepos 27 d.

Dokumentinė festivalio „Kaunas mene" paroda. Atidarymas 18 val.
Galerijoje „Homo ludens" (Jonavos kultūros centre, Žeimių g. 15, Jonava).
Paroda veiks iki liepos 18 d.

Birželio 28 d.

Kauno menininkų diena. 12 - 16 val.  Organizatoriai sukvies Kauno menininkus susiburti į vieną vietą – miesto širdį. Susibūrimą lydės improvizuotos akcijos, veiks laikina menininkų skaitykla.
Rotušės aikštėje.
Stasys Žirgulis. Epochų aidas. Skulptūrų parkas.
Kauno rotušės aikštėje.
Paroda veiks iki liepos 3 d.

Liepos 3 - 9 d.

Videofilmų peržiūra: Judith Lesure ir Gregoire Fabvre bei performansų programa.
Galerijoje „Post" (Laisvės al. 51A).
Paroda veiks iki liepos 9 d.

Daugiau informacijos – www.menoparkas.lt.