KRVA darbuotojai pastebi, kad iki šiol į tarpukario skelbimus nebuvo kreipiamas tinkamas dėmesys. Atvertus jų archyvus pirmiausia į akis krisdavo tekstai apie perkamus ar parduodamus daiktus. Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui siekdami atrasti kultūrinių perliukų, specialistai paieškojo giliau. Archyvo darbuotojai pasakojo, kad tokių lobių nė nesapnavo, o atrasti skelbimai leido susidaryti įspūdį, kad tarpukario metais Kaune tikrai buvo ką veikti ir kultūrinis gyvenimas apėmė platų renginių spektrą.

Parodoje demonstruojami 1935–1936 m. Kauno miesto savivaldybės Skelbimų lipinimo biuro dokumentai. Tai įvairiausių kultūrinių renginių: valstybės teatro, koncertų, žydų teatro, svečių gastrolių, kino, draugijų renginių, cirko pasirodymų afišos ir skelbimai. Kartu eksponuojami ir menininkų asmens dokumentai: Lietuvos Respublikos piliečių vidaus pasų kortelės, užsienio pasai ir kt.

Atradimo džiaugsmas

"Ši paroda unikali tuo, kad mums patiems buvo atradimas. Jautėme, kad laikinosios sostinės kultūrinis gyvenimas turi būti atspindėtas mūsų parodoje. Kai parodos kuratorė Nijolė Ambraškienė pradėjo ieškoti medžiagos, tik tada supratome, kiek daug visko turime", – pastebėjo KRVA direktorius Gintaras Dručkus.

Pasak vyriausiojo Lietuvos archyvaro Ramojaus Kraujalio, dažnai darbuotojai patys nežino, kokius lobius saugyklose turi, nes visų dokumentų tiesiog nėra galimybės perversti.

Meno pasaulis iš tiesų yra nuostabus ir keliomis afišomis visko perteikti negalima. Žmonės tikrai gyveno visavertį, turiningą gyvenimą, turėjo naujovių.

"Visada archyvuose yra tikrasis atradimo džiaugsmas. Ši paroda tai patvirtina, nes jau praėjo ne vienas dešimtmetis nuo tada, kai medžiaga pateko į archyvą, tad dabar galime ištraukti ką nors unikalaus ir spalvoto", – pridūrė jis.

Parodos "Žvilgsnis į laikinosios sostinės kultūrinį gyvenimą" kuratorė N.Ambraškienė sutiko sudėlioti svarbiausius parodos akcentus ir akies krašteliu žvilgtelėti į 1935–1936 m. kauniečių gyvenimą. Pasak archyvarės, 1936 m. Kauno miesto valdyba nusprendė koncesijos pagrindais skelbimų klijavimą mieste perduoti Skelbimų lipinimo biurui, nuo tada jie po vieną ar kelis skelbimus segdavo į specialias bylas.

Dokumentų naudojimo skyriaus vyriausioji specialistė kartu su "Kauno diena" pasižvalgė į tai, nuo kokių bylų pavyko nušluostyti dulkes ir atrasti įvairiausių skelbimų.

– Kaip gimė idėja pažvelgti į tarpukario Kauno kultūrinį gyvenimą?

– Tai tik žvilgsnis. Ši paroda – archyvinis džiaugsmas, kuriuo norime pasidalyti su kauniečiais ir miesto svečiais. Skelbimų lipinimo biuro bylos ramiai ir nejudinamai gulėjo nuo 1978 m., kol pradėjome rūpintis Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiu. Tai buvo proga patikrinti. Tada, žinokite, pasidarė labai džiugu ir smalsu. Iš karto viską norėjau apžiūrėti. Gerai, kad kolegės pristabdė ir pasakė, kad nusiraminčiau, nes viskam turi ateiti laikas.

– Koks susidarė įspūdis apie to meto kultūrinį gyvenimą?

– Peržiūrėjus bylas, atrinkau tai, kas man atrodo įdomiausia. Šiek tiek pasimečiau tarp tų afišų ir skelbimų. Valstybės teatras per visą tarpukarį paruošė apie 170 premjerų, tad maždaug apie 17 per metus. Jis buvo pagrindinis kultūros šaltinis. Taip pat afišose buvo vaidinimų, gastrolių ir kt. informacijos. Aktyviai veikė draugijos, buvo proga surinkti ir pinigų kam nors paremti. Dabar mes turime internetą, o tada buvo paštas, tad renginių metu galėjo parašius raštelį ir susipažinti.

Neįmanoma visko sutalpinti, tad pabandžiau parodoje pateikti įvairovę, kur būtų ir teatras, filmai, vakarėliai ir pan. Taip pat siekiau skelbimus šiek tiek sugrupuoti. Meno pasaulis iš tiesų yra nuostabus ir keliomis afišomis visko perteikti negalima. Žmonės tikrai gyveno visavertį, turiningą gyvenimą, turėjo naujovių.

– Koks buvo įdomiausias jūsų atradimas?

– Bandžiau rasti afišose skelbiamų aktorių, režisierių, dirigentų pasų korteles ir šiais dokumentais papildyti parodą. Ne viskas pavyko, tačiau ką atradau, sudėjau į stiklines vitrinas. Tai iš tiesų buvo atradimų pasaulis. Pati sužinojau daugiau kultūros veikėjų, jų gyvenimo peripetijų. Pasų kortelės atskleidė įdomių dalykų, kaip pavardžių keitimas ar iškraipymas. Gal iš meno ar literatūros fondų asmenims tokia informacija yra žinoma, tačiau man daug kas buvo nauja. Stebino ir tai, kad kai kur nebuvo vardo inicialų, tik pavardė, vadinasi, tuo metu ir taip visiems buvo aišku, vardo nereikėjo.

Kartu su kolegomis pavyko sudėlioti ir atrasti tam tikrus žmones. Štai viename skelbime buvo rašoma, kad kviečiama pasiklausyti vienintelio trylikos metų pianisto A.Patašinsko koncerto, kuris grįžo iš Italijos. Pradėjau žiūrėti literatūros ir meno archyvo fondus, radau, kad tokiu vardu ir pavarde buvo gimęs 1924 m., o mūsų dokumentai rodo, kad jaunuolis turėjo būti 1922 m. gimimo. Tada iš tikrųjų radome, kad "Aušros" gimnazijos mokinys jau trylika metų keliauja po pasaulį, šešiolikos metų baigė Kauno konservatoriją, o po Antrojo pasaulinio karo tapo jos profesoriumi. Taip atsirado grupė naujų ir mažiau žinomų žmonių, kuriais noriu pasidalyti su lankytojais. Tiesiog buvo smagu skaityti ir pasitikrinti, ką aš apie tuos žmones žinau.

Atradau įdomiausių dalykų, kaip Kaune gyveno mūsų seneliai, kaip jie linksminosi, kvietė į savo renginius. Galiu pasakyti, kad žmonės tada tikrai neliūdėjo ir gyvenimas buvo labai intensyvus. Man labiausiai norėjosi parodyti tai, ką patys lietuviai kūrė, kokią kalbą vartojo kviesdami į renginius.

Nustebino ir "Muzikos iš oro" skelbimas. Iš pradžių nesupratau, apie ką viskas. Pasidomėjusi atradau, kad muzikantas gros termenvoksu. (Instrumentas valdomas atlikėjui elektromagnetiniame lauke judinant rankas. Garso aukštis keičiasi priklausomai nuo atlikėjo dešiniosios rankos atstumo iki vienos iš antenų, o garsumas – nuo kairės rankos atstumo iki kitos antenos – red. past.)

Tačiau, ko gero, pats didžiausias man atradimas buvo tai, kad tie laikraštiniai skelbimai, jų popierius išliko iki dabar. Žinoma, parodoje eksponuojami geresnės kokybės skelbimai. Vis dėlto, ko tikėjausi, to neradau, nes galvojau atrasiu ką nors Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Manėme, kad bus kokių nors negirdėtų renginių, tačiau atradome kitų įdomių dalykų.

– Kuo pasižymi 1935–1936 m. Kauno kultūros skelbimai?

– Skelbimų, afišų buvo pačių įvairiausių. Atradau sportinių renginių, žydų teatro skelbimų. Ir šiaip buvo nemažai kultūrinio ir politinio gyvenimo. Labai gražiai savo renginius vedė draugijos. To meto skelbimai ir kvietimai į renginius buvo labai informatyvūs, tiesiog yra malonumas skaityti tai, kaip jie siūlo, kviečia. Pirmasis Lietuvos "Aušros" cirkas taip pat savo reklamą su įvairiais pavadinimais mieste dėjo. Žinoma, filmai buvo atsivežti iš užsienio. Tokių skelbimų daug skaityti nereikėjo, buvo vaizdas, tad buvo galima įsivaizduoti.

Buvo labai smagu skaityti gegužinių skelbimus. Paprastai gegužinės prasidėdavo vaidinimais, spektakliais, o po to vykdavo pasilinksminimai. Afišose buvo nurodyta, kas gros, bus gausus ir pigus bufetas,su svaigiaisiais gėrimais ir svarbiausia – šokiai iki 4 val. ryto. Oficialiai tai buvo užrašyta.

Buvo ir ranka rašytų, ir turinčių savo formą skelbimų. Savo formatu išsiskyrė Valstybės teatro skelbimai. Tuo metu buvo žyminiai mokesčiai, tad be Skelbimų lipinimo biuro atspaudo negalėjo būtų mieste kabinami. Net yra vienas ranka darytas skelbimas, kur užfiksuotas sukčiavimo atvejis, nes ženkliukas buvo nuklijuotas nuo kito skelbimo ir uždėtas ant savo, tad ant skelbimo yra išlikęs prierašas, kad jie nesumokėjo mokesčių.

Šiaip patys skelbimai yra labai vizualūs. Šiuolaikiniame pasaulyje mes norime visko greitai, tad ir čia yra viskas atvira bei paprasta.

– Kokios būklės yra to meto skelbimai?

– Problema yra ta, kad visi šie dokumentai, skelbimai yra labai trapūs. Pirmą kartą mūsų archyve rengiama tokia paroda. Ko gero, bus ir vienintelė, kur visi dokumentai yra originalūs ir nėra nė vienos kopijos. Skelbimai buvo spausdinami ant laikraštinio popieriaus, tad kolegė juos specialiai tiesino, lygino. Dabar trapus popierius – nuo lankytojų pūstelėjimo, čiaudėjimo gali judėti. Kultūra yra trapus dalykas, o ši paroda – ypač, tad parodoje reikia mėgautis skaitymu, tačiau skelbimai rankomis neliečiami.

Net yra vienas ranka rašytas skelbimas, kur užfiksuotas sukčiavimo atvejis.

– Kiek laiko prireikė skelbimų archyvuose ieškoti?

– Prieš metus pradėjau žiūrinėti, nes visi ruošiasi valstybės atkūrimo 100-mečiui, kuria projektus. Tai buvo proga dar kartą pažvelgti į tai, ką turime. Iš pavadinimo ne visada gali nuspėti, kas yra byloje. Pirmosiose Skelbimų lipinimo biuro bylose buvo įprasti perku– parduodu skelbimai. Matyt, toliau niekas ir nežiūrėjo. Pažvelgusi giliau atradau ir kultūrinių, sporto skelbimų. Pradėjau žiūrėti šiuos skelbimus, taip ir subrendo parodos mintis. Viską reikėjo perskaityti, išskleisti, jei įmanoma, ir išlyginti bei pakabinti, nes į jokius rėmelius jų neįsprausi. Parodoje eksponuojama apie 60 skelbimų, tačiau jų savo archyve tikrai turime gerokai daugiau, tiesiog tokių erdvių neturime, kad viską būtų galima lankytojui parodyti.

Galite apsilankyti

Unikali skelbimų paroda "Žvilgsnis į laikinosios sostinės kultūrinį gyvenimą" Kauno regioniniame valstybės archyve veiks iki 2018 m. sausio 1 d.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ketvirtadienį vykusioje iškilmingoje ceremonijoje "Stop juosta“ pripažinta geriausiu televizijos dokumentikos projektu.

"Tarpukaris Kaune yra kažkas ypatingo, nuostabaus, bet tuo nesididžiuojame, nes gal nežinome istorijos. Net mums, ilgai dirbantiems žurnalistinį darbą, atsiveria akys. Pasakyti, kad esame verti apdovanojimo, būtų nekuklu, bet tikrai daug darbo įdėta ir labai pradžiugino žinia", – TV dienai" sakė laidos vedėja ir prodiuserė Jurgė Pridotkaitė.

– Kodėl televizijoje atsirado "Stop juosta"?

– Pro savo biuro langus matome Laisvės alėją ir kaskart pažiūrėjus kildavo klausimas, kodėl ji miršta ir kaip ją atgaivinti, kai kauniečių pasivaikščiojimai pasuko į "Akropolį". Viskas baigėsi projektu, kurio įdomybė ir ta, kad įtraukiame visuomenę: apsitveriame stop juosta, su laidos svečiu kalbame apie tos vietos architektūrą, istoriją, žmonės gali čia pat prieiti, jiems dalijame skrajutes apie tą pastatą. Iš pradžių padarėme 15 architektūrinių maršrutų, po to keliavome į pramonės temą, nes jos užuomazgos – taip pat Kaune. Labai gera matyti, kad žmonėms reikia kultūros, ne vien "popso".

– Kas kuriant projektą labiausiai nudžiugino?

– Jį įkūnydami mes patys gavome tokią didžiulę dovaną – pažindami miestą, kalbindami paskutinius amžininkus ir tai, ką išgirstame, pateikdami žiūrovams. Prieš pusmetį iš vienos Kauno rajono mokyklų išgirdome, kad mūsų laidas naudoja savo patriotinio auklėjimo valandėlėms. Tai didysis įvertinimas ir džiaugsmas, kad laidas vertina jauni žmonės. Taip laidoje užslėptas patriotizmo ugdymas, istorijos perteikimas jauniems žmonėms jiems patrauklia forma o ateityje planuojame sukurti interneto svetainę. O apskritai už šį projektą reikia padėkoti būriui žmonių: tiems, kurie po kruopelytę surenka faktus ir vardan idėjos gaišta laiką – architektams, istorikams, architektūros istorikams, taip pat projekto režisierei Svetlanai Gužauskienei, montažo režisieriams Juozapui Tamošiūnui, Akvilei Matulaitytei.

– O kas jums pačiai Kaune buvo atradimas?

Žmonės tikėjo tuo, ką daro, suprato, kad reikia Lietuvą prikelti, ir darė tai visa širdimi ir su užsidegimu.

– Pastatai, žinoma, labai įdomūs, bet dar didesnė nuostaba buvo sužinoti apie prarastą turtą – šviesuolius, žmonių, kurie kūrė Lietuvą, stulbinamą išsilavinimą, erudiciją. Nuostabu išgirsti, kad kaimo vaikas mokėjo 10–15 kalbų, kad mokyklose visuotinai mokyta lotynų, graikų kalbų. Švietimo sistema, žmonių šviesumas ir tikėjimas ateitimi tuo laikotarpiu buvo stulbinamas. Nebuvo tos skaudžios savižudybių problemos, žmonės tikėjo tuo, ką daro, suprato, kad reikia Lietuvą prikelti, ir darė tai visa širdimi ir su užsidegimu. Taip pat neįtikėtina atrodo tai, kad visi Kauno pastatai, kuriuos šiandien iš naujo atrandame ir didžiuojamės, buvo pastatyti per 20 metų – tai dar vienas stebuklas. Didžiausias šokas tas, kad tie inteligentai, poliglotai buvo ištremti, sušaudyti, o iš šviesuomenės beliko vienetai.

Kalbant apie tų laikų švietimą, įdomu tai, kad prezidentai nepuldavo statydintis rūmų, pirmi statiniai būdavo mokyklos ir pieninės. Ir dėl ko tuo tarpukariu viskas šovė į viršų, pramonė užsisuko – puikiai suvokta, kad visa ko pradžia yra švietimas, jam ir teiktas prioritetas.

– Juokaujama, kad kauniečių savivertę geriausiai atskleidžia humoristine tapusi frazė "Ir Kaune galima gyventi". Neatrodo, kad nevisavertiškumo kompleksas kitų miestų gyventojams būtų toks aktualus. Kaip manote, kodėl?

– Savivertės trūkumas, manau, yra ne tik kauniečių, bet visų lietuvių bruožas. Esame pernelyg kuklūs, valdžia mus visaip gręžia, džiauna, suka centrifugose, o mes tylime ir nieko nesakome, toliau sėdime ramūs ir neorganizuoti. Bet savo vaikus mokau, kad jei nepatinka kažkas, eitų streikuoti. Kauniečiai gal darbais užsiėmę ir neturi laiko pagalvoti apie savivertę, o geriausia, kad visi mylėtų savo miestą – ir kauniečiai, ir vilniečiai, ir anykštėnai.

Iš vienos Kauno rajono mokyklų išgirdome, kad mūsų laidas naudoja savo patriotinio auklėjimo valandėlėms. Tai didysis įvertinimas ir džiaugsmas.

Kaune šiuo metu išties renesansas, dabar dar ir Europos kultūros sostinės titulas prisidėjo. Kažkuria prasme net sirgau už Klaipėdą ir Palangą, nes maniau, kad taip geriau būtų, maniau, kad mes neverti – vėl ta savikritika išlenda.

Kuriant projektą teko perskaityti, kad tarpukariu kauniečiai labai judrūs ir darbštūs, bet mažai rūpinasi sveikata – net skelbimai, kviečiantys į polikliniką, būdavo. Tai gal taip visada buvo, kad kauniečiai turi padaryti daugiau, jog matytųsi Lietuvos kontekste.

– Ištikimieji kauniečiai mėgsta pažymėti, kad tarpukariu Kaune formavosi miesto kultūra, kad tai lietuviškosios kultūros židinys, tarpukario architektūra ir "Unesco" linksniuojama. Bet gal ta Kauno kultūra ir liko tarpukary?

– Gal ir nelabai ką turim šiandien. Tiesa, tarpukario interjero mada vėl sugrįžta, "art deco" stiliaus atgimimas jaučiamas. Apskritai miesto kultūros buvimą arba nebuvimą lemia žmonių sąmoningumas. Pavyzdžiui, matyti kardinaliai pasikeitęs požiūris – nebeperkame lietuviškų prekių, o mūsų projekto tiriamu laikotarpiu buvo skatinama palaikyti Lietuvos pramonę. Štai neseniai lankėmės Palemono keramikos gamykloje, kuri kažkada buvo didžiausia Baltijos šalyse. Šiandien ji dirba gal dvidešimtadaliu pajėgumo, nes niekas nebeperka plytų. Statybos vyksta, bet plytas dauguma perka lenkiškas, nors vėliau dejuoja, kad skilinėja ir šalta.

– Kaunas jau nusipiešė Europos kultūros sostinės karūną. Tikite, kad ji virs realia ir verta susižavėjimo?

– Daug kas vaikystėje piešėme karūnas, su jomis savotiškai jautėmės kilmingesni, ir Kauno atveju lieka atviras klausimas – ar užteks tą karūną tik nusipiešti? Tikėkime, kad pavyks tikra pasipuošti, tik reikia pasižiūrėti į Vilniaus pavyzdį, kad nekartotume tų pačių klaidų. Kultūros sostinės statusas apeliuoja į jausminį pradą, kad turime mylėti save, tada – savo miestą, ir viskas bus gerai. O kultūra prasideda šeimoje. Nebūna taip, kad nuolat vilki treningus, šauki ant vaikų, o apsivelki fraką ar vakarinę suknelę ir iškart tampi kultūringas.

– Kaip Kauną pristatytumėte jo nepažįstančiam žmogui?

– Gal nebūtų per skambu pasakyti, kad Kaunas – valstybingumo pradžia. Vilnius turi nuostabų baroką, o Kaunas – tarpukario modernizmą. Tik baroko architektūra, atrodo, pati savaime graži net ir menu nesidominčiam žmogui, o apie modernizmą reikia šiek tiek žinoti, todėl rodomuoju pirštu mūsų projekte tampa apie tas vertybes pasakojantys žmonės.

– Kokius pragiedrulius matote Kaune?

– Pasakyti, kad pasikeitė meras ir viskas pagerėjo, tampa kliše, bet tai, kad meras subūrė jauną, veržlią komandą, kuri išties dirba, vienareikšmiškai kelia optimizmą. Kaunui duotas šansas apsitvarkyti, apsišluoti – ateina laikas susitvarkyti kiemą, pasikviesti kaimynus ir kartu išgerti arbatos, ir tai labai smagus jausmas. Manau, Kaunui viskas bus gerai.

– Kokius stereotipus apie Kauną matote pasitvirtinančius ar dūžtančius?

Savivertės trūkumas, manau, yra ne tik kauniečių, bet visų lietuvių bruožas. Esame pernelyg kuklūs, valdžia mus visaip gręžia, džiauna, suka centrifugose, o mes tylime ir nieko nesakome.

– Savivertės nebuvimas ir konkurencija su Vilniumi vis dar ryškiai matyti, nors tai yra visiškai bergždžias reikalas, ir to visai nereikia. Atrodo, išvažiavai į Vilnių, lyg aukščiau pakilai. Iš mūsų laidos praktikos – iš Vilniaus atvyko dirbti žurnalistas, atrodė, jam kilęs jausmas panašus kaip atvažiuoti į Balbieriškį, čia, esą, nereikės dirbti. Tai tikrai nepasiteisino. Dar vienas ne nuo žmogaus valios priklausantis dalykas, dėl kurio kauniečiai greičiau juda ir nuveikia daugiau – spūsčių nėra. Vilniečiai gal didesni filosofai – sėdi jose. Bet, tiesą sakant, nemanau, kad miestai lemia žmogaus bruožus – visur visokių žmonių yra. Duobių Vilniuje – ne mažiau nei Kaune. Kažkada teko daryti ir reportažą apie kauniečių šukuosenas – neva, iškelti, išpūsti ir laku supurkšti kuodai – koks vargas buvo tokių surasti. Ryškaus makiažo irgi mažiau matyti. Vilniuje drabužių stilius laisvesnis, bet ir Kaune jis panašėja.

– Kada stop juostą kabinsite Vilniuje ar Klaipėdoje?

– Mūsų tiriamu laikotarpiu Vilnius buvo ne mūsų, todėl nevyksime ten. Kitą sezoną važiuosime į mažesnius miestus Žemaitijoje, Aukštaitijoje, pvz., į Palangos stotį, Birštono moderniuosius pastatus. Keliausime po "užmirštus" Lietuvos miestus ieškoti tarpukario architektūros perlų.

"Stop juosta" – šeštadieniais 19 val. per LRT Kultūrą.

Iš užsienio universitetų grįžę jaunieji tarpukario Lietuvos menininkai jau buvo matę kitokį pasaulį. Jiems priimtiną bohemos dvasią, perimtą iš Vakarų, sėkmingai pritaikė ir Lietuvoje. O bohemai gyvuoti reikalinga miesto kultūra.

Iki tol buvęs kuklus miestas, Kaunas ketvirtajame dešimtmetyje suklestėjo. Vietinių jis buvo vadinamas mažuoju Paryžiumi. Čia esančiose kavinėse, restoranuose mėgo rinktis Kauno menininkai, rašytojai ir kiti bohemiškos pasaulėžiūros asmenys.

Balys Sruoga Laisvės alėjoje įlipo į medį ir pradėjo kukuoti. Niekas jo iš to medžio negalėjo iškrapštyti.

Bohemišku, ekstravagantišku įvaizdžiu Kaune garsėjo Borisas Dauguvietis, Juozas Tysliava, Albinas Herbačiauskas, Balys Sruoga. Pastarasis, beje, neapsiribodavo vien unikaliomis stiliaus detalėmis. „Vienas iš tokių atvejų, kuomet Balys Sruoga Laisvės alėjoje įlipo į medį ir pradėjo kukuoti. Niekas jo iš to medžio negalėjo iškrapštyti“, – laidoje pasakos istorikė Justina Mingėlaitė.

Neeilinis laidos svečias – lenktynininkas Benediktas Vanagas, papasakosiantis apie Vyčio atsiradimą Dakaro lenktynėse, istorijos reikšmę bei įkvėpimą siekiant aukščiausių rezultatų. Kokia istorinė asmenybė bei įvykis lenktynininkui imponuoja labiausiai?

Išskirtinis talismanas, kuris lydi lenktynininką lenktynėse – Vytis. Neabejotinai ir šių metų lenktynėse jis puoš ekipažo automobilį. Apie simbolio kilmę, reikšmę ir atsiradimo priežastis laidoje pasakos pats B. Vanagas.

„Istorijos suvokimas man asmeniškai niekuomet nebuvo toks svarbus, kaip pirmajame Dakaro ralyje, kuomet susipažinau su Vyčiu gerokai artimiau. Nuo tada prasidėjo tikrai didelės mano, kaip asmens, paieškos“, – simbolio prasmę atskleis B. Vanagas.

„Istorijos detektyvai“ – šį  antradienį 22.30 val. per LRT televiziją. Vedėjas Virginijus Savukynas.