Vasara tapo nebe darbymečiu, o laukiamu metų laiku, kuris geru oru, saule ir vandens pramogomis kvietė pasinerti į vasaros malonumus. Kaip mėgo atostogauti darbų nualinti kauniečiai? Kur vyko susigrąžinti „geros nuotaikos kapitalą“, „dvasines spėkas“ ir paruošti kūnus darbingam rudens sezonui?

Atokvėpis nuo miesto

Į atostogas nebuvo žvelgiama vien kaip į poilsį, pramogas ar malonumus. Atostogų svarba akcentuota „proto darbininkams“, nes kasdienė intelektinė veikla išsunkia fiziškai, protiškai ir emociškai. Dėl to ir spaudoje populiarinant atostogų idėją pabrėžta poilsio nauda žmonių sveikatai: „Atgaivinti sveikatą tiek fiziniai, tiek psichiniai reikia kiekvienam. Ir tvirčiausios sveikatos žmogus privalo per metus bent kartą kuriam laikui atsipalaiduoti nuo savo kasdieninių pareigų ir rūpesčių.“

Neužmiršti buvo ir įvairių dirbtuvių darbininkai, kuriems taip pat rekomenduotos bent trumpos atostogos vasaros metu, kad nuilsintas darbo ir miesto dulkių žmogus atsigautų, o jo kūną užpildytų nauja energijos banga.

Kiekvienas kaunietis, įvertinęs nuovargio lygį, poilsio poreikius ir turimus finansus, pagal tai planavo atostogas ir ieškojo vietos, kur galėtų vasaroti.

Žinoma, pailsėti ir susigrąžinti jėgas buvo galima ir mieste: kiekvienais metais kauniečiams buvo įrengiama 9–12 viešų paplūdimių, kuriuose jie mėgdavo atsigaivinti karštą vasaros dieną arba pasilepinti „saulės tynėmis“ atostogų dienomis. Tačiau per žiemą bent vieną kitą litą sukaupę miestiečiai rinkdavosi pabėgti nuo šurmulio, dėl to, vos atšilus orams, ištuštėdavo mokyklų suolai ir miesto gatvės.

Vasarnamių laikytojai, rodos, tik pelno ir vasarotojų telaukia. Apie patogesnių kambarių, lovų ir kitko įrengimą jie beveik nė negalvoja.

 

Nepigus malonumas

Madinga ir naudinga vasarojimo vieta buvo kurortas su pušynais, parkais, maudynėms tinkamomis pakrantėmis, poilsio ir sveikatinimosi centrais. Kurortu buvo vadinama vieta, pritaikyta patogiai pailsėti ir sveikatą pataisyti, turėjusi gydomųjų šaltinių, purvo gydyklų.

Kurortų sezonas įprastai prasidėdavo apie gegužės 1 d. ir baigdavosi spalio viduryje. Kauniečiai prieš išvykdami į kurortą turėjo nusiteikti gerokai ištuštinti pinigines. Pirmiausia reikėjo išsinuomoti vilą ar geresnį kambarį vasarnamyje už 10–15 litų per parą, apmokėti kelionės išlaidas, o kur dar kurorto rinkliavos mokesčiai, kurie asmeniui galėjo siekti nuo kelių iki 20 litų už sezoną.

Pasipiktinę dėl nemažų išlaidų vasarotojai spaudoje skundėsi prasta kurortų infrastruktūra: „Vasarnamių laikytojai, rodos, tik pelno ir vasarotojų telaukia. Apie patogesnių kambarių, lovų ir kitko įrengimą jie beveik nė negalvoja.“ Spaudoje buvo skundžiamasi, kad Palangoje ir Birštone yra vos keletas labiau poilsiui pritaikytų vilų ir pensionatų.

Valstybės teatro operos solistė Gražina Matulaitytė-Rannit su sūnėnu Stasiu Lozoraičiu jaunesniuoju atostogų Italijoje metu. XX a. 3–4 deš. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros nuotr.

Kūnui ir sielai

Trumpesnėms ar kuklesnėms atostogoms kauniečiai rinkosi netoli įsikūrusius ir patogiai miesto viešuoju transportu pasiekiamus Aukštosios Panemunės, Lampėdžių, Kačerginės ar Kulautuvos kurortus. Prezidentas, politikas ir gydytojas Kazys Grinius taip pat mėgo lankytis Kauno apylinkėse buvusiuose kurortuose. 1936 m. K. Grinius su šeima atostogavo Kulautuvoje, o 1929 m. ir 1937 m. – Aukštojoje Panemunėje.

Apie atostogas Panemunėje K. Griniaus bičiulis V. Jakelaitis rašė: „Daktaras dažniausiai sėdėdavo verandoje į laikraštį įsikniaubęs, kartais užeidavo į savo sanatoriją, vaikštinėdavo po šilą ar Panemuniais. <...> Šiaip jau jie buvo kaip ir visi kiti vasarotojai: kasdien užsako šilto pieno, daržovių, uogų, naminės kaimiškos duonos.“

Sveikata susirūpinę kauniečiai rinkosi Birštoną, kuris buvo ramesnis, vystytas kaip sveikatingumo kurortas, į kurį vykta gydymosi ir profilaktikos tikslais. Birštone buvo įrengtos gydyklos su mineralinėmis, vadintomis „angliarūgšties“, ir purvo voniomis. Poilsiautojams buvo organizuojama keletas pramogų: vasaromis gastroliavo pučiamųjų orkestras, kurio 4-ojo dešimtmečio pabaigoje atvykdavo pasiklausyti Kauno aukštuomenė, ir dukart per savaitę, ketvirtadieniais ir sekmadieniais, buvo rengiami šokiai.

Be orkestro koncertų, į Birštoną kartais atvykdavo ir garsių solistų iš Kauno, kurie rengdavo labdaringus koncertus neturtingiems gydyklų pacientams, pavyzdžiui 1935 m. koncertavo valstybės teatro solistė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė. Dėl daugėjančių pramogų į Birštoną pradėta vežtis ne tik chalatą, bet ir išeiginį kostiumą.

Elitas traukė į Palangą

Ilgesnėms vasaros atostogoms daugelis Kauno kultūrinio ir politinio elito atstovų rinkosi vasaros sostinės Palangos kurorto paplūdimius. Daugiausia vasarotojų į Palangą suvažiuodavo liepą, o išvažiuodavo po rugpjūčio 20 d.

Palanga viliojo ne tik sveikatinimosi galimybe, bet ir daug įvairesnėmis pramogomis, vasarą persikeliančiomis iš Kauno restoranų ir koncertų salių į Palangos kurhauzą ir J. Basanavičiaus gatvę.

Iš Kauno restorano „Versalis“ į Palangą vasarai atvykdavo Moišės Hofmeklerio vadovaujamas „Metropolio“ orkestras, o vakarais pašokdinti Onytę kviesdavo Lietuvos estrados pradininkas Danielius Dolskis.

Apie įžymių kauniečių (politikų, menininkų, artistų) atvykimą į Palangą buvo pranešama vietinėje spaudoje. Pvz., 1931 m. vasarą spauda rašė, kad Palangoje jau atostogauja gausus būrys politinio ir kultūrinio elito: „Šiomis dienomis į Palangą su šeima atvyko žemės ūkio ministeris Aleksa. Netrukus žada atvykti ir J. E. Respublikos Prezidentas su ponia. <...> Jau atvyko: artistas Viktoras Dineika su žmona; artistas Staniulis; solistas Puškorius; balerina Adomavičiūtė ir „radio dėdė“ Petras Babickas.“ Ilgamečiais Palangos gerbėjais buvo tapę daugelis to laikmečio įžymybių: rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, poetas, kunigas Jonas Mačiulis-Maironis, tapytojas Antanas Žmuidzinavičius ar kiekvienos damos slapta simpatija – operos solistas Kipras Petrauskas! Teisingai pastebėjo Kaune rezidavęs JAV konsulas Robertas V. Heingartneris, vykdamas į Palangą Smetonų kvietimu: „Įdomu pasižiūrėti, kur vasarą dingsta visas Kaunas.“

Prezidentas: Antanas Smetona jodinėja Aukštosios Panemunės kurorto miškuose su žmona Sofija ir palyda. XX a. 3–4 deš. Stopkadras. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Su adjutantu ir automobiliu

Tarp garsių svečių Palangoje buvo galima išvysti ir visus nepriklausomos Lietuvos prezidentus. Apie prezidentą Antaną Smetoną galima kalbėti kaip apie ištikimą Palangos vasarotoją. Eidamas prezidento jis pareigas iki 1937 m. (išskyrus 1930 m., kai vyko gydytis į Čekoslovakiją) kasmet atostogavo Palangos pajūryje, kur 4–6 savaitėms apsistodavo „Baltojoje viloje“.

Prezidentas atvykdavo ne tik su šeima, bet ir su gausia palyda. Du kambariai viloje buvo parengti prezidentą atlydėjusiam adjutantui ir darbo reikalais pas prezidentą į Palangą atvykstančiam kanceliarijos viršininkui kun. Pijui Bielskui. Į pajūrį Smetonos vykdavo automobiliu, o nuo 1931 m. – specialiu traukiniu, kuriuo buvo atgabenamas ir prezidento automobilis. Automobilis buvo reikalingas ekskursijoms ir norint aplankyti Klaipėdą ir kitas apylinkes, taip skatinant turizmą ne tik Palangoje, bet ir kitose Lietuvos vietovėse.

Į atostogas prezidentą išlydėdavo ministrų kabinetas, karininkai, diplomatinio korpuso atstovai ir kiti artimi prezidentui asmenys, o atvykus iškilmingai sutikdavo Palangos burmistras dr. Jonas Šliūpas. Iškilmingų sutikimų sulaukdavo ir kiti įžymūs asmenys atvykę iš laikinosios sostinės. 1931 m. kurorto leidinyje „Pliažas“ aprašytas nuotaikingas K. Petrausko sutikimas: „Delegacija įteikė jam raktus, kaipo išrinktam į Kauno miesto tarybą savivaldybių rinkimuose, pasitiko su jūrų vandeniu ir pliažo smėliu. Artistas Dineika padeklamavo tam momentui pritaikintus dzinguliukus.“

Kelionės į užsienį galėjo būti pažintinės arba poilsinės. Daugiausia keliauta traukiniais ar laivais.

 

Poilsį derino su darbu

Prezidentas Aleksandras Stulginskis pailsėti į Palangą taip pat atvykdavo su šeima. Prezidentas dažnai viešėdavo bohemiška aura garsėjusioje viloje „Anapilis“. Tai buvo ne tik A. Stulginskio, bet ir meno, scenos ir literatūros pasaulio atstovų mėgstama atostogų vieta.

Palangą rinkosi ir K. Grinius, nors prezidentavimo laikotarpiu Palangoje apsilankyti nespėjo dėl tą vasarą suplanuotų kelionių po Lietuvą – aplankė Šiaulius, Klaipėdos kraštą. Vis dėlto kitomis vasaromis jis pasisvečiuodavo Palangoje, kur mėgo leisti laiką paplūdimyje su žmona Kristina ir sūnumi Liūtu.

Prezidentai atostogų metu mėgavosi maudynėmis. Grinių šeima rinkosi modernius bendrus paplūdimius, o konservatyvesnė Smetonų šeima lankėsi atskiruose moterų ir vyrų paplūdimiuose. Po pietų prezidentai mėgo pasivaikščioti su šeima, o A. Smetona kartais jodinėdavo žirgais. K. Grinius labiausiai mėgo ilgus pasivaikščiojimus po Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus parką ir pajūrį, o A. Smetona keliaudavo pasižiūrėti vakarėjančios jūros nuo Palangos tilto.

Laisvesniu metu prezidentai dalyvaudavo vasarai į Palangą persikėlusiuose pramoginiuose renginiuose, noriai lankėsi koncertuose, vaidinimuose, vakarienėse ir pan. Tačiau atvykę pailsėti negalėdavo atitrūkti ir nuo valstybės reikalų. Ona Stulginskienė skundėsi, kad prezidento poilsis dažnai būdavo sutrukdomas ir A. Stulginskiui ne kartą buvo tekę grįžti į Kauną, o ir ministrai ar kariuomenės atstovai nevengdavo sujaukti atostogų ir patys atvykdavo į prezidento vilą posėdžiauti.

Ir Neringoje, ir sodžiuje

Po truputį tarp kauniečių populiarėjo nauja atostogų kryptis – Kuršių nerija. Kauniečiai Neringos kurortus rinkdavosi rečiau, dėl to spaudoje raginta ieškančius tylos ir ramybės rinktis Smiltynės, Juodkrantės ar Nidos kurortus.

Juose buvo puikiai įrengtų viešbučių ir vilų, o taupesni galėjo nuomotis kambarius pas vietinius gyventojus. Į šį gamtos kampelį viliota aktyviomis veiklomis: maudynes mėgstantys poilsiautojai galėjo rinktis tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių krantų, žygeiviai galėjo išbandyti 60 km miškų takelių, turistauti mėgusiems buvo siūlomos naktinės išvykos į Klaipėdą ar Smiltynę, o Juodkrantėje buvo galima pažaisti elito pamėgtą tenisą įrengtame aikštyne.

Nidoje vasaroti dažniausiai rinkdavosi Kauno menininkai, kurie dalydavosi miesteliu su vokiečių menininkais – rašytoju Thomu Mannu, dailininku Fritzu Burmannu ir kitais. Juos čia viliojo stulbinanti gamta, geras oras ir tyla, kurios daug mažiau būta Palangoje. Skatinant kauniečių smalsumą, „Lietuvos aide“ rašyta: „Kuršių Nėringa yra tokia graži, jog pamatyti ji verta lygiai kaip Ispanija ar Italija.“

Pamatyti verta buvo ne tik Kuršių neriją, bet ir kitas Lietuvos apylinkes. Puiki proga pailsėti ir aplankyti kitus Lietuvos miestus ir miestelius – atostogos sodžiuje. Tokias atostogas ypač mėgo kauniečiai, turėję sodybas, tėvus, giminaičių ar draugų, gyvenančių provincijoje ir vasarą siūliusių kaimo pramogų. Poilsiautojai kaime rinkdavosi labai aktyvų laisvalaikį: šienapjūtės ar rugiapjūtės malonumus, maudynes ežere, baidarių žygius, žvejybą, uogavimą ar grybavimą, pasivažinėjimus dviračiu ar pasivaikščiojimus pamiškėse, ekskursijas po apylinkes.

Grinių šeima rinkosi modernius bendrus paplūdimius, o konservatyvesnė Smetonų šeima lankėsi atskiruose moterų ir vyrų paplūdimiuose.

 

Atostogas kaime labai mėgo ir K. Grinius, kuris kasmet su šeima išvykdavo paviešėti į gimtinę Selemos Būdoje (Kazlų Rūdos sav.) ir būtinai aplankydavo netoliese gyvenusią seserį Oną Griniūtę-Bacevičienę, kur atsipalaiduodavo dirbdamas ūkio darbus. Sūnus Liūtas prisimena: „Kastuvas, šluota, grėblys, o kiek anksčiau ir dalgis jam nebuvo svetimi.“

Geresnių atostogų nei kaime neįsivaizduodavo ir Valstybės teatro režisierius Borisas Dauguvietis. Jis pjaudavo žolę, veždavo šieną, sodindavo ir grybaudavo, bet labiau už viską mėgo virti naminį alų. Poetas Kazys Binkis taip pat iškeisdavo rašiklį į bambuko meškerę ir ištisas dienas mirkdavo ežere.

Nuo 1937 m. atostogas Palangoje į atostogas kaime Užugirio dvare iškeitė ir prezidentas A. Smetona. Įsirengęs vasaros rezidenciją prezidentas mieliau rinkosi ramiai vasaroti Lietuvos provincijoje, kur galėjo labiau atsipalaiduoti.

Viliojo ir užsienis

Dar viena kauniečių atostogų kryptis – užsienis. Kauniečiai pamažu poilsį ėmė tapatinti su kelionėmis ir tai tapo miestietiško gyvenimo išraiška, neatsiejama Kauno populiariosios kultūros dalimi. Gerėjančios ekonomikos sąlygos leido susipažinti su kitomis valstybėmis, tautomis ir jų kultūra. Kelionės į užsienį galėjo būti pažintinės arba poilsinės. Daugiausia keliauta traukiniais ar laivais. Iš Kauno buvo patogus traukinių susisiekimas iki Berlyno (o iš ten jau į plačią Europą), Rygos ar iš Klaipėdos su keltais su Skandinavijos valstybėmis.

Kauniečiai lankė žymiausius to meto kurortus prie Viduržemio jūros ir didžiąsias sostines: Romą, Paryžių, Vieną, Berlyną ar Amsterdamą, bet nepamiršti buvo ir kaimyninių valstybių Latvijos ir Rytprūsių kurortai. Lenkijoje populiarus buvo kalnų miestelis Zakopanė, įsikūręs Tatrų kalnų papėdėje. Itin keliones po kalnus mėgo rašytojas Balys Sruoga. Jis keliavo ne tik į artimiausius Zakopanės kalnus, bet ir po Alpes Austrijoje ir Italijoje.

Keliauti užsienyje buvo labai brangu, todėl dažnai atostogos derintos su kitomis veiklomis. Įprasta praktika buvo aplankyti užsienyje dirbančius giminaičius ar išvykus į komandiruotę ar darbo reikalais į užsienį dar keletą dienų praleisti turistaujant.

Taip darė ir gydytojas prof. Pranas Mažylis. 1937 m. jis ne tik dalyvavo Tarptautinėje ginekologų-akušerių konferencijoje, bet ir kartu su žmona aplankė Amsterdamą. Po Braziliją pakeliauti galimybę turėjo ir gamtininkai Tadas Ivanauskas, Konstantinas Aris, J. Faustilis ir Alfonsas Palionis, kurie išvyko į ekspediciją medžioti eksponatų Vytauto Didžiojo universiteto Zoologijos muziejui – parodai „Atogrąžų gyvūnai“. Šios kelionės metu jie turėjo progą susipažinti su Brazilijos flora ir fauna, Amazonės miškais ir vietine kultūra. Apie šią ekspediciją yra išleista T. Ivanausko knyga „Trys mėnesiai Brazilijoj“.

Kas? Paroda „Kauniečių atostogos tarpukariu: nuo Kauno maudyklų iki Viduržemio jūros kurortų“.

Kur: Istorinės LR Prezidentūros sodelyje.

Kada: veikia iki spalio 31 d.

Laikais, kai politikai nebeatstovauja tvirtiems principams, savo politinėms programoms, o tiksliau baimės, dezinformacijos ir neapykantos formas ciniškai pritaiko ir primeta konkretiems visuomenės segmentams, o alternatyva jiems tampa nebent kostiumuotos šiaudinės kaliausės, atstovaujančios neutralumui ir centrumui, nors tai tėra tik dar viena oportunizmo grimasa, politikas-mąstytojas-filosofas yra retenybė.

G.Padegimo prezidentas K.Grinius išsiskiria tuo, kad pristato tvirtą, argumentuotą ir kaip niekada aktualų idėjinį turinį, kuris dabartiniame Vakarų politiniame klimate yra kiek paradoksalus.

K.Grinių galime apibūdinti kaip demokratą, liberalą ir kairįjį. Toks profilis nebūtų keistas JAV, bet Lietuvoje, kur liberalizmas smarkiai pakrypęs į dešinę, jo pažiūros gali pasirodyti prieštaringos. Kaip ten bebūtų, liberalaus, neisteriško, dirbtinių įtampų nekeliančio kairiojo intelektualo poreikis lietuviškoje politinių ideologijų rinkoje didelis. G.Padegimas per daugiau nei tris valandas pristato buvusio Lietuvos prezidento poziciją daugeliu opių ir dažnai radikalias reakcijas sukeliančių klausimų atžvilgiu.

Spektaklyje paliečiami darnaus sugyvenimo su kitų tautybių (lenkų ir žydų) atstovais, amžiais trunkantys religiniai ir filosofiniai ginčai, demokratijos ribų problematika, integracijos į Vakarus dilema, žmogaus gyvybės vertės ir mirties bausmės klausimai, kitamanystės ir žodžio laisvės galvosūkiai.

K.Grinius nėra intelektualas, kuris žarstosi steriliomis etinėmis maksimomis ir patarinėja kitiems, kaip reikėtų gyventi, kai pats tesugeba sėdėti kambaryje prie rašomojo stalo tuščiai filosofuodamas. Prezidentas, nepaisant pasaulėžiūrų nesuderinamumo, sugeba draugiškai ir konstruktyviai ginčytis su kunigu, netgi ištiesti ranką autoritarui Antanui Smetonai, itin komplikuotoje politinėje situacijoje nebijo ginti žydų teisių, be piktdžiugos ir su liūdesiu sutinka žinią apie jo politinį priešą ištikusią tragediją.

Jis moka atsitraukti ir paaukoti asmenines ambicijas tuomet, kada toks žingsnis gali potencialiai užkirsti kelią pilietiniams neramumams šalyje, jis išlaiko racionalų protą ir nepasiduoda žalingiems stereotipams kitų žmonių grupių atžvilgiu. Kitaip sakant, K.Grinius vadovaujasi savo principais ir gyvenime, ne tik juos išpažįsta deklaratyviai.

Įdomu, kad visas spektaklio veiksmas vyksta kaime. Čia, pasirodo, kad, nepaisant jo sesers (akt. Alma Masiulionytė) protarpiais bepasirodančios sveikos nuovokos, prezidentui visgi asmeniniame gyvenime teko kovoti prieš kaimo bei paprasto žmogaus mentalitetą: perdėtą atsargumą, dažnai peraugantį į baimę rizikuoti, neryžtingumą, neveiksnumą, nepasitikėjimą, fatališkumą. Kaimas kaip vieta ir laikas (nacių okupacija, galima nauja bolševikų invazija, prezidento ištrėmimas iš Kauno), kurio metu vyksta dialogai, gali tik sustiprinti simpatijas stipriai K.Griniaus asmenybei. Tremtis jam nėra galimybė pasinerti į darbą tam, kad užsimirštų. Tai veikiau galimybė dar kartą permąstyti praeities įvykius ir ateityje sugrįžti išmintingesniam.

Kova gali būti ne tik militaristinė, ji nemažiau svarbiomis formomis įmanoma ir kitose valstybės gyvavimo sferose.

Patyręs istorinės reikšmės smūgių ir net reguliariai sulaukiantis savo sūnėno (akt. Vytautas Gasiliūnas) priekaištų, K.Grinius pats netampa ir kitam nesiūlo tapti kovingu nacionalistu ar autoritaru. Jis išlieka demokratas patriotas. Tiesiog kitą kartą, kaip pats prisipažįsta, jis būtų budresnis.

Gyvenant demokratijos sąlygomis, negali uždrausti kitiems mąstyti kitaip. Visuomenė iš esmės susideda iš skirtingai mąstančių grupių. Kitaip būna tik totalitarinėse visuomenėse. Ir vis dėlto, tam tikras potencialias grėsmes, nors ir netaikant griežtų bausmių, reikia vertinti rimtai. Tai nėra, kaip linksta pabrėžti konservatyvių ideologijų atstovai, liberalus ideologinis bestuburiškumas. Žodžio laisvė ir demokratija yra K.Griniaus tvirtas ideologinis stuburas ir jis tiki, kad šiais principais besivadovaujanti visuomenė būtų sėkmingesnė.

Šios ideologinės nuostatos nėra aklas sekimas ar pataikavimas madoms iš Vakarų. Priešingai, nors ir gyvendami Vakarų periferijoje, turime laisvą valią būti selektyvūs ir atsirinkti tai, kas mums tinka labiausiai, ką matome veikiant kitur bei manome veiksiant čia. To galbūt net neverta vadinti europėjimu ar vakarėjimu, o veikiau progresyvių idėjų atranka. Vakaruose galime rasti visko: agresyvaus, primityvaus populizmo ir demokratijos, totalitarizmo bei rasizmo ir žodžio bei kitokių laisvių. Tad, tik mes patys nuspręsime, ką pasirinksime ir būsime už tai atsakingi.

K.Griniaus pacifizmas, kaip ir kiti jo ginami idealai, veikiau rodo ne skystumą, o itin praktišką požiūrį į gyvenimą ir žmogaus galimybes daryti įtaką visuomenei, ją transformuoti alternatyviais būdais. Kai kariausi, ne tik rizikuoji pasmerkti save mirčiai fronte, bet ir visuomenę palieki prisitaikėliams, karjeristams ir padugnėms. Todėl kova gali būti ne tik militaristinė, ji nemažiau svarbiomis formomis įmanoma ir kitose valstybės gyvavimo sferose.

Nuolatinio dialogo forma vykstantis daugiau nei trijų valandų spektaklis reikalauja ilgo tyrimo ir daug jėgų prasmingai bei įtaigiai pristatyti aptartas idėjas. H.Savickis puikiai atskleidė ne tik tvirtus principus, bet ir juos kai kada neišvengiamai lydinčias abejones. K.Griniaus polinkis į humorą tarsi netiesiogiai parodo, kad būtent jo trūkumas ir perdėtas rimtumas gali kristalizuotis radikalioje dešinėje ar kairėje. Galbūt todėl K.Griniui, kaip minėta pradžioje, ir pavyksta pažeisti neva egzistuojančias ribas tarp skirtingų ideologinių pozicijų.

Nepaisant to, kad G.Padegimo spektaklis labiau siekia papasakoti, pristatyti, paaiškinti ir apginti tam tikras K.Griniaus mintis ir poelgius, pačios idėjos yra aktualios ir šiandien. Neretai, ruošiantis istorijos pamokoms, man tenka sukti galvą, kaip čia aktualiau ar įdomiau pristatyti realias politines, filosifines problemas, vertingas idėjas bei tikras istorines asmenybes, o ne romantines fikcijas ir tuščias, neatstovaujančias jokioms gilesnėms idėjoms Lietuvos istorijos šmėklas iš tolimos praeities. Tam puikiai nuo šiol tiks G.Padegimo pasiūlyta K.Griniaus figūra. Nereikia ieškoti ir išradinėti politinės filosofijos idėjų, tariamų herojų bei didvyrių ten, kur jų nėra.

G.Padegimas ne sukūrė, o iš naujo atrado, parodė, sudomino K.Griniaus idėjomis. Žiūrovui pratęsus darbą papildomais tyrinėjimais, beliks tik sunkiausia viso šito dalis – įgyvendinti šias idėjas praktiškai.

„Tas laikas buvo pilnas intrigų, į kurias jis nesikišo ir netikėjo, kad jos atneš ką nors gero“, – tikino ji 1981 metais duodama interviu „Amerikos balsui“.

Vėliau, K. Grinienės teigimu, prezidento nepersekiojo ir bolševikai. Tačiau buvo visaip stengiamasi patraukti jį savo pusėn. „Liaudis jo vardą gerai žinojo, juo pasitikėjo, ir buvo manyta, kad, jei jis parodys savo prielankumą sovietų valdžiai, bus daug lengviau valdyti Lietuvą“, – pasakojo K. Grinienė.

– Ponia Griniene, kas Jums labiausiai įsiminė iš gražaus 85 metų gyvenimo?

– Sunku atsakyti. Tiek buvo momentų gyvenime, kuriuos prisimenu dabar. Bet iš tikrųjų per daug įvykių. 85 metai nėra toks jau ilgas tarpas tautos gyvenime, bet vieno žmogaus gyvenime gali daug įvykių būti.

– Jūsų pažintis su būsimuoju vyru, daktaru Kaziu Griniumi.

– Susipažinome per naujos ligoninės už Kauno atidarymo pietus. Pinigų davė amerikiečiai. Man teko sėdėti greta daktaro Griniaus. Tokia buvo pažintis. Paskui, laikui bėgant, įvykiai taip pasisuko, kad mano įstaiga, išlaikoma iš anglų misijos pinigų, kaip daugelis institucijų Lietuvoje, po karo atiteko Kauno miesto savivaldybei. Daktaras Grinius vadovavo medicinos skyriui, ir aš perėjau jo žinion. Mūsų pažintis tęsėsi ir pasibaigė, kaip matote, vedybomis ir gyvenimu po vedybų 21 metus.

– Kuriais metais įvyko vedybos?

– 1927 m.

– Kaip daktaras Grinius jautėsi po perversmo?

– Jo jausmai buvo mano jausmai. Įspūdingas momentas. Kai jis pasirašė atsisakymą prezidentauti, aš buvau gretimame kambaryje, prezidento rūmuose. Buvo visiškai ramus, jo išgyvenimą buvo galima pažinti tik iš drebančių lūpų. Kas jo nepažinojo, nebūtų supratęs, kas yra jo sieloje. Pats perversmas įvyko dėl kariuomenės, ir mano vyras karininkijai niekada šito nedovanojo, nes manė, kad karininkai sulaužė priesaiką. Paskui mes gyvenome labai ramiai, greitai susituokėme. Aš asmeniškai buvau patenkinta, nes man atrodė, kad prezidentavimo laikotarpis jam netiko. Tas laikas buvo pilnas intrigų, į kurias jis niekada nesikišo ir netikėjo, kad jos atneš ką nors gero.

Įspūdingas momentas. Kai jis pasirašė atsisakymą prezidentauti, aš buvau gretimame kambaryje, prezidento rūmuose. Buvo visiškai ramus, jo išgyvenimą buvo galima pažinti tik iš drebančių lūpų.

Kodėl jis atsisakė? Kariuomenės dalis, kuri liko ištikima priesaikai, siūlė jam kovoti ir pakelti ginklą prieš tuos, kurie įvykdė perversmą. Bet jis manė, kad asmeniniai norai negali paimti viršaus, kai visai tautai gresia pavojus ir reikia išlaikyti demokratinę tvarką. O vienas pavojus – vidinė kova, kraujo praliejimas, antras – kaimyninės valstybės. Jis bijojo, kad, kilus netvarkai Lietuvoje, kaimynai pasinaudos proga ir užims Lietuvą arba prasidės karas. Todėl jis pasitraukė į šešėlį, niekur nėjo ir, iki atėjo bolševikai, tęsė savo medicininį darbą Kauno miesto savivaldybėje.

– Kaip daktaras išgyveno bolševikų okupaciją?

– Ramiai, mes jau laukėme, kad taip bus, nes visi įvykiai tai rodė. Jis išgyveno, kad išgyvena visa tauta. Nepriklausomybės netekimas įvedus kariuomenę ir Seimo kvazirinkimai nebuvo smūgis, nes viso to buvo laukta. Bolševikų metodai mums buvo žinomi labai gerai, priešintis prieš tokią masę ginkluotos jėgos nebuvo įmanoma. Kai visa Lietuva pritūpė, intelektualiai nusmuko ir pasidavė, mintis priešintis jėgai nieko gero neduotų.

– Būtų buvusi demokratinė Lietuva – ar būtų ištikusi tokia pati nelaimė?

– Gali būti. Bet bolševikai visą laiką žiūrėjo skersai, neva jiems reikėjo apsaugoti savo ribas. Tai nesąmonė. Niekas nepultų sovietų: nei finai, nei estai, nei Lietuva, nei lenkai, – nes ten buvo ginkluota jėga, o čia – neturtingos valstybės be jokių intencijų kariauti. Visos vakarinės valstybės buvo labai inertiškos ir, matyt, niekas nemanė, kad Lietuvos užėmimas visam pasauliui reikš tiek daug. Žinoma, kai prasidėjo kiti Baltijos valstybių įvykiai, pasaulis suprato, kas yra bolševikų ekspansija. O tuo metu manė, kad, jei elgsis draugiškai, bolševikai bus patenkinti, nurims ir duos gyventi.

– Jus ir Jūsų vyrą pirmuoju bolševikmečiu persekiojo ar ne?

– Nepersekiojo, bet buvo daromi visi žygiai patraukti jį savo pusėn, nes liaudis jo vardą gerai žinojo, juo pasitikėjo, ir buvo manyta, kad, jei jis parodys savo prielankumą sovietų valdžiai, bus daug lengviau valdyti Lietuvą. Sušaukus kvaziseimą, buvo daryti žygiai į jį įtraukti, bet jiems nepavyko.

– Kokia nuotaika buvo atėjus vokiečiams?

– Man asmeniškai atrodo, kad prie vokiečių pogrindžio veikla buvo daug lengvesnė negu rusų metais, nes rusai vienas kitu labai nepasitikėjo. Jei kas nors norėtų veikti pogrindyje, neabejotinai turėtų rasti kontaktą su rusų atstovais ir stengtis gauti šiokią tokią paramą. Arba bent paramą, kad jie nieko nežino, nieko nemato. Šitai nebuvo įmanoma, nes sovietai vienas kitą sekė, vienas kitą skundė, tad niekas nesutiktų padėti Lietuvai.

Su vokiečiais buvo kitaip. Labai gerai žinau, kad vokiečius pažinti buvo lengviau. Teisybė, jie labai vykdė visus potvarkius, bent stengėsi. Jei tu sutari su vokiečiu per paprastą pokalbį ir padarai jam malonę (daugiausia komercinio pobūdžio), tas vokietis jaučiasi tavo draugu ir tau niekada nieko blogo nedarys. Tai yra faktas, man teko patirti daug kartų.

Todėl lietuviai pogrindžio veiklą pradėjo daug didesniu mastu negu jie galėtų bolševikmečiu. Vokiečiams išėjus, iš karto išaiškėjo, kad veikė VLIK`as, vyko visokios pogrindžio sueigos, jaunuomenė buvo pasiruošusi kilti. Žinoma, vokiečiai buvo baisiai žiaurūs. Bet kas nėra žiaurus? Kiekvienoje tautoje yra žiaurumų. Vokiečiai, aš patyriau, ne blogiausi, turi draugiškumo principus. Tai ne visada suderinama, bet taip buvo.

– Kaip daktaras Grinius užmezgė ryšį su pogrindžiu vokiečių okupacijos metais?

– Ryšį palaikė per savo seną partiją, per senus draugus. Nuolat vyko ir diskusijos, ir veikla, kuri daugiausia buvo jaunuomenės rankose. Bet jaunuomenė neturėjo vadų ir tai buvo vyresniųjų klaida. Studentija norėjo veikti ir tarp intelektualų matė šiokią tokią stagnaciją. Man teko visa tai išgyventi, nes su studentija palaikydavau artimus santykius. Jaunuomenė dalijosi: dalis jų ir šiandien liko ištikimi savo idealams, jie sėdėjo kalėjime. Kita dalis buvo linkusi į bolševizmą. Ne visai į bolševizmą, bet į jų vadovus, nes ten buvo stipri ranka, kuri juos vedė. Tie žinomi lietuviai bolševikai, kurie užima aukštas vietas, – tai vis mūsų studentija. Žinoma, jie dabar pasenę, bet aš juos pažinojau kaip demokratus. Jie neturėjo vadovaujančios rankos ir nuėjo ten, kur matė stiprią ranką.

– Daktaras Grinius vokiečių metais vis dėlto išėjo į kovą prieš vokiečius. Buvo pasirašytas memorandumas su Aleksa, Krupavičiumi.

– Kaip sakiau, mano vyras nebuvo tikras vadovas, masių vadovas. Bet jei jis kuo tikėjo, nebandė nerizikuoti, kažko atsisakyti. Vokiečių politika neigdavo Lietuvos reikalus. Jiems buvo reikalingos teritorijos ir jie manė, kad lietuviai yra tokia tylinti masė, kuriai galima viską primesti. Ne taip iš tikrųjų buvo, bet jie to tikėjosi. Todėl vokiečiai įsakė jauniems gydytojams eiti į frontą prieš bolševikus ir, kur tik galima, neigė lietuvių teises. Labai sunkus buvo žemės ūkio klausimas, nes daugelio žemės buvo atimtos, dideli ūkiai atiduoti vokiečiams ir dažnai tokie potvarkiai kenkė net vokiečiams. Nekalbu jau apie pačius lietuvius.

Čia pat yra ir žydų klausimas. Galbūt žydai Lietuvoje buvo nelabai mėgstami, bet vis tiek jie buvo piliečiai. O mano vyro nuomonė buvo, kad, jei esi pilietis, gali turėti visą apsaugą kaip ir kiekvienas. Kai vokiečiai lietuvius moteris ir vyrus gabeno į Vokietiją dirbti fabrikuose, jaunesnius vyrus – į frontą, tai buvo tautos naikinimas. Žydus jie pradėjo gabenti, neva rado jiems kitą vietą gyventi. Iš tikrųjų taip prasidėjo žydų naikinimas. Tada mano vyras kartu su kunigu Krupavičiumi, J. Aleksa iš Žemės ūkio ministerijos parašė protestą. Kokie buvo rezultatai? M. Krupavičių išsiuntė, J. Aleksą išsiuntė. Grinių irgi norėjo išsiųsti į Vokietiją, bet dėl amžiaus paliko, tik pareikalavo, kad jis iš Kauno išsikeltų į kaimą.

– Pirmasis klausimas: su kurio istoriniu Lietuvos veikėju Jūs norėtumėte susimainyti vietomis ir kodėl?

– Galbūt su Kaziu Griniumi. Prezidentu, kuris priiminėjo labai sunkius sprendimus ir galbūt dėl jo šeimos istorijos – žmonos ir vaiko žūties Rusijoje – tada, kai vyko sukilimas, Smetona jį privertė daryti sprendimus, kurių aš nedaryčiau. Tie sprendimai – lengvai atiduota valdžia žmonėms, kurie neturėjo pilietinio palaikymo, nebuvo išrinkti. Tie, kurie galbūt turėjo tam tikrą palaikymą Lietuvos kariuomenėje, bet, jeigu Prezidento ryžtas būtų buvęs kiek kitoks, mes būtume turėję kiek kitokią Lietuvos istoriją.

Kazys Grinius pasižymėjo kaip demokratinių reformų šalininkas. Galbūt neišvengiamai būtų vis tiek atėjęs ir Antrasis Pasaulinis karas, ir okupacijos, ir visa kita, bet iš tikrųjų galėjo būti kiek kitokia demokratija valstybėje. Kiek kitaip prisimintumėme tą laikotarpį. Dabar kalbame apie stiprų litą, apie Smetoną – dažnai šnekama – bet žmonės tikrai mažai žino Lietuvos istoriją: ir Seimų istoriją, ir kitus dalykus. Tai tas laikotarpis nuo 1926 iki 1940 m. – jis nebuvo Lietuvos demokratijos statybos laikotarpis, tai buvo kitoks laikotarpis. Manau, kad šiandien dienai turime tam tikrus atgarsius tų laikų, nes tam tikrų demokratinių tradicijų mes nesukūrėme tuo laiku.

– Antrasis klausimas: o kuriame amžiuje jūs norėtumėte būti gimęs? Atsakymas, kad tinka ir šie laikai – negalimas.

– Ne, aš nebandysiu šnekėti apie šiuos laikus. Iš tiesų, galbūt įdomiausi laikai valstybės kūrimosi buvo XIV–XV a. Prisimenant žemaičių istoriją – Saulės mūšį, Durbės mūšį, kurie buvo labai svarbūs Lietuvos perspektyvai, prisimenant Žalgirio mūšį ir daugelį kitų dalykų. Visa tai labai stipriai veikė mūsų valstybės kūrimąsi, jo tempus ir perspektyvas. Tai, kad žemaičiai sugebėjo dukart sumušti Rygos ordiną ir tai, kad Žalgirio mūšyje sumušti kryžiuočiai – tie faktoriai, kurie veikė ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos istoriją.

– Tai šitas laikotarpis jus žavi ir jūs norėtumėte...

– Norėčiau ne šio... Svarbu ir turėti kalaviją rankose.

– Tai jūs save įsivaizduojate kaip karį?

– Taip.

– Žemaitį ar lietuvį?

– Žemaitį.

– O jūs šiandien jaučiatės labiau lietuviu ar žemaičiu?

– Aš esu žemaitis.

– Tai kada Žemaitija atsiskirs nuo Lietuvos?

– Žemaitija neatsiskirs nuo Lietuvos. Tam nėra nei jokios istorinės, nei faktinės būtinybės.

– Dabar trečiasis klausimas: kuris Lietuvos istorijos epizodas jus labiausiai įkvepia?

– Tų epizodų tikriausiai buvo nemažai. Jeigu šnekėti apie naujesnę istoriją, tai aišku, galima prisiminti valstybės atkūrimą, tą laikotarpį. Iš tikrųjų, žmonės priėmė tada labai svarbius sprendimus. Kiek skaičiau, kiek domėjausi, buvo svarstomas ir karalystės variantas su galimu karaliumi...

– Ar būtų gerai, jeigu šiandien būtume karalyste ir turėtume monarchą?

– Tas monarchas, kaip prisimename, su Lietuva nieko bendro neturėjo, jis buvo tiesiog politinis variantas, siekiant Vokietijos protektorato. Bet aš nemanau, kad Lietuvai tai būtų buvę naudinga.

Juk, keičiantis aplinkybėmis, mes prisimename, kodėl tas karalius netapo karaliumi. Keitėsi aplinkybės, baigėsi Pirmasis Pasaulinis karas, ir tos naudos nebebuvo. Galiu pasakyti, kad ir Basanavičius, ir visi kiti, kurie tuo momentu numatė istorinę raidą, jie jautė, jie suprato, kad atėjo tas laikas. Ir galima jiems giliai nusilenkti, kad jie sugebėjo po carinės Rusijos – tokio ilgo laikotarpio – pajausti momentą ir jį išnaudoti. Galima jiems nusilenkti – tiems žmonėms, kurie padarė stebuklą. Jie tą stebuklą sukūrė ir mes šiandien tuo stebuklu naudojamės.

– Visiškai sutinku. Kuo labiau gilinuosi į šitą laikotarpį, tai iš tiesų tampa aišku, kad staigiai, iš nieko buvo sukurta Lietuvos valstybė. Tų vyrų ir moterų garbei reikia nusilenkti. Tai yra vienas iš mūsų istorijos stebuklų. O dabar labai labai sunkus klausimas: kuris Lietuvos istorijos epizodas Jums pats juokingiausias?

– Bandžiau galvoti apie tai, ką iš viso mūsų istorijoje galima laikyti juoku. Iš tiesų, tokių epizodų, matyt, kad... Visa istorija yra labai tragiška ir sudėtinga. Šioje vietoje galėčiau prisiminti anekdotą apie žemaičius, kai jie Ukrainoje, prie kažkokios upės, išjojo ant kalno, o kitoje upės pusėje buvo mongolų kariuomenė. Ir jie šnekasi tarpusavyje, kad – trys žemaičiai – kur jie juos visus palaidos – tokį kiekį žmonių. Aš neatsimenu nei pavadinimo įvykio, nei įvykusio mūšio, bet skaičiau istoriniuose šaltiniuose, kad buvo taip, jog stovėjo LDK ir mongolų-totorių kariuomenės viena priešais kitą, ir nėjo į kovą – nei viena, nei kita, nes tai nebūtų davę to rezultato, kurio viena ar kita pusė tikėjosi.

Tai čia galime sakyti, kad tai juokinga. Kita vertus, aišku, būna pakankamai juokingos situacijos ir dabartiniais laikais – naujausioje istorijoje – gal net tragikomiškos. Kada politikai po rinkimų, naktimis sudarinėja koalicijas būdami gerokai įkaušę, o ryte bando prisiminti, ką jie naktį sutarė. Čia – iš dabartinės istorijos, bet visgi istorijos. Manau, kad tai yra pakankamai juokinga.

Kada politikai po rinkimų, naktimis sudarinėja koalicijas būdami gerokai įkaušę, o ryte bando prisiminti, ką jie naktį sutarė.Manau, kad tai yra pakankamai juokinga.

– O jūs turite konkrečių pavyzdžių?

– Juos žino visa Lietuva pakankamai gerai, aš nekartosiu.

– Tai jūs norite pasakyti, kad ankstesnės koalicijos buvo sudarytos neblaivia galva?

– Tai niekam ne paslaptis, tikriausiai.

– Gerai, mes dar panagrinėsime „Istorijos detektyvuose“ šitas istorijas, o dabar keliaukime prie kito klausimo. Jis skamba taip: kurį mūsų valdovo (ar vadovo) – nuo pat XIII a. iki dabar – sprendimą jūs norėtumėte pakeisti?

– Galėčiau šnekėti apie viduramžius vėlgi, apie sprendimą dėl Žečpospolitos kūrimo. Jeigu neklystu, Krėvos sutartis..

– Taip, Krėvos sutartis – 1385 m. – pirmas žingsnis. Po to Liublino unija jau įtvirtino...

– Jogaila... Taip. Manau, kad, jeigu analizuoti istorinę Lietuvos, kaip valstybės, praeitį, tai manau, kad tuo momentu buvo priimtas sprendimas, kuris, galbūt, buvo naudingas Jogailai kaip kunigaikščiui, po to tapusiam karaliumi, bet jis užprogramavo Lietuvos kaip valstybės, silpnėjimą. Aišku, kažkiek tai kompensavo Vytautas savo pastangomis, bet, jeigu nebūtų du pusbroliai tada rungęsi ir nebūtų rastas kompromisas, kad Vytautas visgi gavo teisę, nors ir nepaveldėjimo teisę...

Tokiu atveju, mes turėtume dar juodesnį tarpsnį po to, kai buvo sujungtos valstybės. Lenkijos seimas, Lenkijos šlėktos iš tikrųjų dominavo – bajorai ir jų nuomonė. Po to lenkėjimas mūsų aristokratijos. Ne ta prasme lenkėjimas, kad man nepatiktų lenkai, lietuviai ar kas nors kita, bet tas bandymas teigti, kad Europos kultūra ar kas kito yra tai, ko reikia. Žiūrėjimas iš viršaus į Lietuvos aristokratiją, bajoriją – jis buvo akivaizdus. Jeigu žiūrėti istoriškai, manau, kad Lietuva galėjo užimti kiek kitokią vietą Europoje, jeigu nebūtų buvę to sprendimo. Gal neteisus esu, bet manau, kad Lietuva būtų ir daug didesnė, ir daug stipresnė, jeigu tas sprendimas nebūtų buvęs padarytas. Bet teigti, kad taip būtų atsitikę... Galėjo jos visai nelikti – čia yra kita medalio pusė...

– Stiprėjanti Maskvos kunigaikštystė, kurią, beje, sustiprino Vytauto anūkai ir proanūkiai, būtų tiesiog pasiglemžusi LDK, o sudarius sąjungą su Lenkija, tas buvo atitolinta keliems šimtmečiams.

– Aš galėčiau ginčytis, kam tuo momentu ta sąjunga buvo naudingesnė. Tuo momentu ta sąjunga buvo naudingesnė Lenkijai. Tai yra faktas. Manau, kad Jogaila iš asmeninių paskatų – tapti karaliumi – priėmė tokį apsisprendimą. Kiek domėjausi istorija, Lenkijai tai buvo visgi naudingesnis žingsnis, nes jai grėsmės buvo daug didesnės nei Lietuvai šiuo atveju. Taip, Rusija stiprėjo, kratėsi nuo jungo mongolų ir taip toliau. Bet manau, kad šiandien vienareikšmiškai pasakyti, kad tai buvo labai naudinga Lietuvai – negalėčiau.

– Tai Jogaila nėra jūsų mėgiamas istorinis herojus?

– Ne, Jogaila nėra mano mėgiamas.

– Gerai, supratome jūsų poziciją. Šeštasis klausimas: o koks gėdingiausias Lietuvos istorijos epizodas?

– Manau, kad 1941 m. birželio 23–25 dienos.

– Kodėl?

– Kada Vokietija įsiveržė į Lietuvą, pradėjo karą su Rusija. Įsiveržus vokiečių kariuomenei į Lietuvos teritoriją, prasidėjo žydų persekiojimas ir jame dalyvavo lietuviai. Tos pirmos dienos buvo labai skaudžios. Buvo žmonių, kurie gelbėjo žydus, prisidėjo – tūkstančiai žmonių. Nemanau, kad turėtume savo tautą smerkti kaip tautą.

Aš smerkiu tuos žmones, kurie tame dalyvavo – buvo išnaikinti šimtai tūkstančių žmonių, kurie gyveno daug šimtų metų Lietuvoje ir kurie kartu kūrė šią valstybę. Manau, kad tai yra pats negražiausias faktas mūsų istorijoje. Kai pagalvoju, daugiau nelabai galėčiau prisiminti tokio momento. Žmonės dalyvavo žudant savo kaimynus.

Vėlgi, nesureikšminu to, kaip tautos kaltės. Nemanau, kad turėtume apie tai diskutuoti. Vieno ar kito šimto, ar tūkstančio žmonių dalyvavimas šiame procese – jis negali būti pagrindu apkaltinti tautą. Bet taip, buvo tokių žmonių, buvo. Ir mes turėtumėme į tai žiūrėti pakankamai atsakingai – kad niekada ateityje tokie dalykai negalėtų pasikartoti.

– Tai iš tikrųjų turbūt yra pats gėdingiausias ir žiauriausias Lietuvos istorijos epizodas. Deja. O užbaigti mūsų pokalbį norėčiau linksmesniu klausimu: kuri moteris Lietuvos istorijoje jums labiausiai imponuoja?

– Manau, kad nors mes šnekame apie istoriją, tai yra istorija taip pat – tai Jo Ekselencija Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pirmoji moteris, tapusi valstybės valdove. Tai buvo labai svarbus įvykis valstybės raidoje. Iki tol jokia moteris Lietuvos valstybės nevaldė. Manau, kad tai yra labai svarbu ir moterų suvokimui, kad Lietuvoje moterys turi visas galimybes, teises ir t. t. JAV istorijoje nėra moters prezidentės.

– Turėjo galimybę neseniai išsirinkti...

– Nepasinaudojo. Turiu galvoje, kad iš tikrųjų mes turime tą pavyzdį. Iš esmės, Prezidentė Dalia Grybauskaitė gali būti pavydėtinas pavyzdys, kada tauta išsirenka moterį savo vadove. Manau, kad nors tas laikotarpis dar nesibaigė, bet jis išliks šviesiu pavyzdžiu. Labai dažnai mes, vyrai politikai, nesugebam elgtis taip, kaip gali elgtis moterys, nes jos jautresnės. Prigimtis tokia – kitaip mato pasaulį. Labai džiaugiuosi, kad šioje šalyje, kurioje iš tiesų, galbūt, gyvenime, buityje, versle dominuoja vyrai, vis dėlto mes turime Prezidentę moterį.

Tačiau kiek svarų indėlį į Lietuvos istoriją įnešęs politikas svarbus šiuolaikinei visuomenei? Kiek jis įdomus ir žinomas platesnei, ne lietuvių auditorijai?

Šia tema mintimis dalijasi filosofas ir istorikas, Pietų Karolinos (JAV) universiteto profesorius Kęstutis Skrupskelis, anglų kalba rašantis knygą apie K. Grinių. K. Skrupskelį kalbina Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis ir Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vadovas Ginas Dabašinskas.

Pjesę pats parašęs režisierius spektaklį skiria trečiajam Lietuvos prezidentui Kaziui Griniui.

Akcentuodamas primirštus ir neviešintus faktus apie K.Griniaus demokratiškos Lietuvos viziją ir šalies politinę situaciją tarpukariu, režisierius siekia atkreipti dėmesį į klaidas ir faktinius netikslumus interpretuojant prieškario istoriją. Taigi, ką žinote apie K.Grinių? Ir ar esate tikri, kad viskas yra tiesa?

– Kodėl nusprendėte scenoje kalbėti būtent apie K.Grinių? Kuo jo asmenybė, žvelgiant jūsų akimis, atrodo aktuali šiandien?

– Visai neseniai LRT laidoje "Istorijos detektyvai" Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas sakė, kad gruodžio 17 d. Lietuvoje vieni minėjo prezidento K.Griniaus 150-ųjų gimimo metinių jubiliejų, kiti šventė perversmo metines. Priminsiu, kad 1926 m. gruodžio 17 d., per prezidento K.Griniaus gimtadienį, buvo įvykdytas karinis perversmas, po kurio naujuoju prezidentu tapo Antanas Smetona. Man buvo labai nemalonu, kai vienas savaitraštis K.Griniaus gimimo dieną tiesiogine to žodžio prasme pagarbino A.Smetoną. Tai visiškai nekorektiška.

Tai rodo, kad į mūsų kultūros ir politinį lauką prezidentas K.Grinius dar tik ateina, kad nėra ne tik neįvertintas, bet ir iki galo neištyrinėtas. Mes visą laiką minime tik prezidentą K.Grinių ir tuos šešis jo prezidentavimo mėnesius. Bet pamirštame kitką – dvejus jo darbo metus einant ministro pirmininko pareigas. 1920 m. buvo sušauktas Steigiamasis Seimas, kurio data buvo Tautos šventė, kaip kad dabar – Vasario 16-oji, tik A.Smetona tai panaikino. Šis Steigiamasis Seimas pavedė K.Griniui sudaryti vyriausybę, ir jis sudarė vieną visų laikų stabiliausių Lietuvos vyriausybių. Tai buvo kairiųjų ir dešiniųjų vyriausybė – valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų. Ši vyriausybė 1920 m. padėjo pagrindus demokratinei Lietuvai. Buvo atidarytas teatras, universitetas. Per tuos dvejus metus, K.Griniui būnant ministru pirmininku, įvyko didžiuliai struktūriniai pokyčiai, bet tai kažkodėl visai neakcentuojama. Juolab kad ministro pirmininko, kaip ir tada, taip ir dabar, galios buvo didesnės nei prezidento.

Kitaip sakant, K.Grinius, kaip prezidentas, galėjo padaryti mažiau negu būdamas ministru pirmininku. Tai, kad nebuvo pasipriešinta perversmui, mažiau ar daugiau yra atsakinga M.Sleževičiaus vyriausybė, o ne K.Grinius, nes visi svertai buvo vyriausybės rankose. Prezidentas labiau buvo konstitucinė valstybės galva, jis vykdė ambasadorių priėmimus, važinėjo po šalį, bet realią politiką vykdė ministras pirmininkas.

Džiaugiuosi, kad galbūt mūsų spektaklis šiek tiek prisidės, kad ta tiesa apie K.Grinių vis dėlto paaiškėtų. Išeivijoje buvo paskelbti duomenys – gydytojas K.Grinius per visą savo gyvenimą priėmė 100 tūkst. ligonių. Parašė šimtus straipsnių, dirbo sanitarijos vyriausiuoju higienos gydytoju Kaune, jo vardu buvo pastatyta sanatorijų, įsteigta "Pieno lašo" draugija, kuri sumažino kūdikių mirtingumą, Kaune įrengta kanalizacija. Ta elementari pasiekta Kauno gerovė buvo daktaro K.Griniaus nuopelnas. Po perversmo išvytas iš prezidentūros, jis nelakstė ir nesiskundė, kaip ne kai kurie mūsų veikėjai, bet tyliai sugrįžo į sanitarijos ir higienos įstaigą ir iki 1935 m. joje dirbo.

Dar galima pasakyti, kad jis jaunystėje buvo ir knygnešys. Mes labai daug kalbame ir žinome apie Vincą Kudirką ir Povilą Višinskį, kurie buvo K.Griniaus bendražygiai – bet jie labai anksti mirė, o K.Grinius tuos darbus tęsė ir nuveikė daug daugiau. Bet taip susiklostė aplinkybės, kad tiek P.Višinskis, tiek tas pats V.Kudirka mums tapo kone mitologinėmis asmenybėmis, o K.Grinius, kadangi jį nuvertęs A.Smetona stengėsi laikyti šešėlyje, tuo labiau vėliau buvo sovietmetis, taip ir liko primirštas. Emigravęs į Ameriką K.Grinius labai aštriai pasisakė prieš sovietų režimą. Jis ne kartą kalbėjo per radiją, buvo susitikęs su valstybės sekretoriumi, parašė penkiolikos vyriausybių vadovams memorandumus. Žodžiu, turime labai panašių aliuzijų su šiandiena. O paskutinė JAV prezidento Baracko Obamos kalba atkartojo K.Griniaus žodžius, pasakytus po karo, kad apie demokratiją kalbėti niekada nėra per anksti, gali būti tik per vėlu. Ir kad ją reikia visą laiką ginti – prezidentas B.Obama irgi palinkėjo ginti demokratiją kiekvieną dieną nuo populizmo, rasizmo.

Dar mane stebina tai, kad perversmas minimas kaip svarbi ir pozityvi data, bet jeigu mes demokratai ir gyvename demokratinėje valstybėje, mums turėtų būti aišku, kad nekonstitucinių metodų naudojimas negali būti giriamas. Tai nekvestionuojama. Yra Konstitucija, demokratinė tvarka – ir jokių išlygų. K.Grinius prieš mirtį labai išsamiai papasakojo apie perversmą, jo eigą ir priežastis. Šie prisiminimai buvo publikuoti. Tad labai keista, kad net dabar, per 150 metų jubiliejų, tai niekur nebuvo pakartota ir naujai perpublikuota. Kodėl? Ogi todėl, kad net priešininkai niekada niekur nekvestionavo K.Griniaus sąžiningumo.

K.Grinius buvo nepaperkamas, nekorumpuotas, prie jo niekada neprilipo joks skandalas. Kiekvienas jo žodis yra teisybė. Jis niekur nemelavo, buvo savikritiškas. Todėl jo, kaip buvusio tų įvykių epicentre, perversmo liudijimas neginčijamas ir yra tikrai ne perversmininkų naudai. Todėl net ir dabar tai yra nutylima. Mes to nežinome. Ir netgi yra sukurtas mitas, kurį šia pjese ir spektakliu labai norisi paneigti, kad neva K.Grinius lengvai atidavęs valdžią. Tikrai nelengvai – jis priešinosi dvi paras, jam grasino, ir jis atsistatydino tik po to, kai liko vienui vienas, kai vyriausybė buvo priversta atsistatydinti. Išlaužė ministro pirmininko M.Sleževičiaus duris, suvežė visus ministrus į štabą Gedimino gatvėje. Jie irgi nesutiko atsistatydinti. Grasino, kad juos išveš į Alytų, pakabins ant stulpų. Tada įvyko valstiečių liaudininkų centro komiteto posėdis, kurio metu buvo nuspręsta, kad geriau yra atsistatydinti negu, kaip yra pasakęs pats K.Grinius, įsivelti į naminį karą, kuris būtų Lenkijai suteikęs pretekstą įsiveržti. Juzefas Pilsudskis irgi buvo tik ką paėmęs valdžią smurtu ir buvo visai neaišku, kas gali įvykti, nes kariuomenė juk stovi 100 km nuo Kauno. K.Grinius pasiaukojo. Skirtingai nuo A.Smetonos, jis neturėjo ambicijų valdyti.

Jis visada sakydavo, kad pirmiausia yra gydytojas. Žmonės dar nebuvo įsisąmoninę, kad ne tik demokratijos vaisiais reikia naudotis, bet ir ją ginti. Dar nebuvo priprasta prie demokratinės tvarkos, prie atsakomybės, kad turi atsakyti už savo valstybę, kad visi nuo aukščiausio iki žemiausio turi gerbti tą visuotinį susitarimą, kuris yra užfiksuotas Konstitucijoje. Tai labai svarbios pamokos. Ir dabar daug kas, K.Griniaus žodžiais tariant, nori demokratiją numesti kaip pasenusį žaislą. Tas matyti ir patyrusiose demokratijos šalyse. Tad K.Griniaus pavyzdys labai aktualus šiandien. Todėl ir gimė šis kūrinys.

– Kas padrąsino patį imtis kurti ir pjesę, kurią rašėte vasarą savo sodyboje Juškonyse?

– Ta pati K.Griniaus asmenybė ir sukauptos žinios apie jį. Jaučiau, kad tai yra mano pareiga ir atsakomybė. Tai nėra vien smalsumas ar noras kažką šokiruoti. Tiesą sakant, šios pjesės aš visai nesiruošiau rašyti, nes tuo metu rašiau monografiją apie Juozą Vaičkų ir net nemačiau, kad yra K.Griniaus jubiliejus. Tačiau taip išėjo, kad medžiagą apie K.Grinių pradėjau rinkti anksčiau, nei kad sužinojau apie jubiliejų. Lyg pajunti, kas ore tvyro. Jaunimas tai pajunta per šiuolaikiškas temas, kaip emigracija, aš tai pajuntu per buvusius laikus.

Kai stačiau spektaklį JAH buvau pakviestas į Seimą pasakyti kalbą Kovo 11-osios proga. Kalbą sukonstravau grynai iš Juozapo Albino Herbačiausko tekstų, kurie nuskambėjo taip, lyg būtų parašyti šiandien. Tais laikais jis kai kam atrodė kaip koks kvailelis, o dabar matome, kad buvo pranašas. Taip jau yra, kad jis išpranašavo daugelį dalykų. K.Grinius irgi su savo demokratija tuo metu kai kam atrodė naivus. Bet jis visą savo gyvenimą buvo nuoseklus ir pranoko savąjį laikmetį. Tai  absoliučiai šiuolaikiškas žmogus. Taip, kaip mes dabar užsiimame visokiomis veiklomis, mokomės iki gyvenimo galo, Lietuvos kontekste K.Grinius pagal tuos europinius kriterijus yra tikriausias europietis. Netgi šiuolaikiniame kontekste.

Jis užsiėmė daugeliu veiklų: bendravo su žmonėmis, daug keliavo, daug kur gydytojavo. Gydytoju dirbo choleros epidemijos laive Kaspijos jūroje metu, paskui turėjo kabinetus Marijampolėje, Naumiestyje, Pilviškėse, o per Pirmąjį pasaulinį karą netgi vadovavo gydykloms Čečėnijoje, kur gydė fronte sužeistus karius ir karininkus, vedė ekskursijas. Paskui – Prancūzija, kur palaidojo sūnelį Jurgį, grįždamas iš Rusijos, kurioje bolševikai nušovė jo žmoną ir dukterį. Prancūzijoje kartu su vyresniu sūnumi Kaziu, kuris vėliau tapo Lietuvos pulkininku, rinko ir telkė lietuvius, karo nublokštus į Vakarų Europą. Grįžęs į Lietuvą, be politinės veiklos, užsiėmė sanitariniu švietimu, buvo Kauno vyriausiuoju sanitarijos gydytoju. Šalia to visą laiką buvo  publicistas. Gaila tik tiek, kad visai neturėjo laiko teatrams. Teatre jis visai nesilankė. Bet, kaip teatralas, aš jam tai atleidžiu (juokiasi).

– Pjesėje veiksmas vyksta K.Griniaus sesers Onos sodyboje Alksniškėse 1942–1944 m. Kodėl pasirinkote būtent tokią erdvę ir laiką?

– 1942 m. lapkričio 14 d. K.Grinius kartu su Mykolu Krupavičiumi ir Jonu Aleksa parašė memorandumą prieš žydų genocidą. Todėl jis buvo ištremtas iš Kauno ir apsistojo sesers Onos sodyboje Alksniškių kaime, netoli tėviškės. Išskyrus, atrodo, Švedijos monarchus, kurie išėjo į balkoną su geltonomis žvaigždėmis, kai naciai paskelbė žydų genocidą, nežinau kito tokio dydžio politinio veikėjo visame pasaulyje kaip K.Grinius, kuris būtų taip drąsiai gelbėjęs žydus per holokaustą ir kuris dar būtų parašęs memorandumą. Tai buvo tolygu savižudybei, o jis tai padarė, nepaisant visko. Man labai keista, kad mes, matydami tą lietuvių tautos kai kurių atstovų dalyvavimo holokauste negatyvią pusę (tai teisinga ir smerktina), labai ilgai nematėme kitos pusės. Kad pats aukščiausias elitas, trys žmonės iš skirtingų partijų, susivienijo ir sugebėjo tai padaryti. Tai didžiulis įvykis. Apie tai tuo metu pranešė anglų radijas. Iš esmės net popiežius tylėjo. Dėl to man tas periodas yra labai svarbus.

Pjesėje vaizduojama situacija paremta istoriniais faktais. Ir nuskambantis K.Griniaus tekstas yra beveik autentiškas. Aišku, jis parašytas kitoje vietoje ir kitu laiku. Bet man pasirodė pjesės konstrukcijai labai dėkinga tai, kad tuo pačiu metu ten slapstėsi ir K.Griniaus sūnėnas Vytautas Bacevičius, kuris nenorėjo eiti į perversmui vadovavusio generolo Povilo Plechavičiaus armiją. O vėliau jis tapo Suvalkų apygardos partizanų štabo Stirnos bataliono vadu ir 1946 m. buvo sušaudytas. Ten jie, būdami nuošalyje nuo karo audrų, kalbėjosi tikrai ne apie vištas ir orą, bet apie Lietuvos situaciją. Istorija yra geriausia mokytoja. Jiedu kalbėjosi apie istorines pamokas, Lietuvos valstybės klystkelius, klaidas ir pasiekimus. Svarstė, kokia bus ateitis. Juk partizanai kovojo ir kūrė viziją, kokia bus Lietuva.

Man pasirodė įdomu į šiuos įvykius įtraukti ir K.Griniaus seserį Oną, kuri nuo jaunystės irgi aktyviai dalyvavo įvairiose veiklose, vaidino brolio pirmosios žmonos Joanos Griniuvienės rengiamuose spektakliuose. Šiuos tris žmones pavertus epicentru buvo galima atskleisti minėtą kontekstą, bet kartu ir neiliustratyviai pereiti per visą K.Griniaus gyvenimą. Daugiausia naudoti paties K.Griniaus atsiminimai. Jis turėjo fenomenalią atmintį. Juos rašė būdamas Vokietijoje, įvairiose pabėgėlių stovyklose, neturėdamas jokios literatūros po ranka, o labai tiksliai išdėstyti ir metai, ir pavardės, ir menkiausi bei svarbiausi įvykiai, – viskas. Tai tiesiog neįtikima. Iš viso atsiminimų yra parašyta keturi tomai. Visus juos išleido K.Griniaus memorialinis muziejus Marijampolėje. Be šio muziejaus, dar yra jo kapas ir gražus paminklas senajame kelyje prie Selemos Būdos. Yra sėdintis prezidentas, tiesa, palyginti su A.Smetona ir A.Stulginskiu, ne toks vykęs, Kaune prie prezidentūros. Ir man norisi, kad mūsų dabartinė ir vėlesnės kartos šalia Vytauto ir Mindaugo minėtų K.Griniaus vardą. Žinoma, mano pastangos su šia pjese ir spektakliu yra kuklios, bet labai viliuosi, kad gal ateis toks laikas, kai bus sakoma – ne A.Smetonos, o K.Griniaus laikai. Kad žinotume, kad tarpukario Lietuva yra ne tik A.Smetonos autoritarinis režimas, bet ir demokratija, ir jos paveldą kuo toliau, tuo labiau reikia tyrinėti ir akcentuoti. Ši pjesė ir yra žingsnis į tai.

– Jūsų režisuotus spektaklius, pastatytus pagal jūsų paties parašytas pjeses, kalbančias apie tarpukarį (ypač prisimenant JAH, pjesę apie rašytoją Juozapą Albiną Herbačiauską), lydi sėkmė. Jie yra įdomūs ir paveikūs emociškai. Galbūt tai lemia jūsų didelė meilė tarpukario epochai?

– Gal čia kokia reinkarnacija, bet kartais atrodo, kad pats gyvenau prieškario Kaune. Kita vertus, man teko ir bendrauti su kai kuriais žmonėmis, menančiais tą laiką. Pavyzdžiui, daug bendravau su Juozu Grušu. Pjesėje yra niekur neužfiksuotų autentiškų detalių, kurias papasakojo daktaras Vytautas Juškys, su kuriuo irgi teko garbė labai daug bendrauti. Yra tekę klausyti jo ir Vytauto Landsbergio-Žemkalnio pokalbių, politinių diskusijų. Pamenu ir Ragauską, Aurelijos ir Aldonos Ragauskaičių tėvą, kuris buvo pašto viršininkas. Paauglystėje teko su juo užsiimti istoriniais tyrimais, kartu rašyti straipsnį leidiniui "Mokslas ir gyvenimas". Žodžiu, esu daug ką girdėjęs iš pirmų lūpų. Ir taip nutikdavo, kad vis atsidurdavau tame prieškario Kaune. O kai daug skaitai ir išgirsti ta tema, norisi apie tai ir pačiam kalbėti.

Artėja valstybės šimtmetis, teatro šimtmetis, tad irgi noriu, remdamasis dokumentine medžiaga, parašyti pjesę apie teatro gimimą. Esu atradęs tokią 1920 m. karikatūrą – "Kai visi susitiko, susipyko ir nevalgę liko". Visi teatralai, kurie turėjo tam tikros patirties, suvažiavo į Kauną – Unė Babickaitė iš Amerikos, Andrius Oleka-Žilinskas iš Maskvos, Juozas Vaičkus ir Konstantinas Glinskis iš Peterburgo, Antanas Vitkauskas, dirbęs čia vietoje su draugija "Rūta". Visi susirinko ir niekaip nepavyko (tipiškai lietuviškai) surasti konsensuso. Vėl visi išsilakstė, ir dėl to teatras dar dešimt metų buvo tokio lygio, kuris buvo žemesnis už 1911 m. Vilniuje pastatytą Juliaus Slovackio "Mindaugą", kurį režisavo būsimasis ministras pirmininkas M.Sleževičius. Buvo rašyta, kad spektaklis "Mindaugas" buvęs labai aukšto lygio visomis prasmėmis – buvo scenografija, fonas, vaidyba, ansamblis, netgi programėlės buvo išspausdintos ant šilkinio audinio. Ko gero, jeigu būtų neįvykęs karas, jis ir toliau būtų režisavęs. O tais 1920 m., jeigu jie būtų susitarę, galėjo dešimt metų anksčiau atkeliauti profesionalus teatras. Tai dešimtmetis, kurį galima būtų pavadinti mėgėjišku blūdijimu, kol atsirado Andrius Oleka-Žilinskas su "Šarūnu". Čia irgi tokia pamoka, kad mes visada vėluojame su savo susitarimais.

Taip pat dar rengiu monografiją apie J.Vaičkų. Tai yra mūsų dramos tėvas, o neturime nė mažiausios brošiūros. Man prieškaris yra įdomus ne kaip buvęs laikotarpis, o kaip tai, iš ko galime pasimokyti. Kad neliptume kelintą kartą ant to paties grėblio. O mes vis lipame. Ir labai dažnai, ir visose srityse.

– Statydamas spektaklį kartu su aktoriais lankėtės Alksniškėse, K.Griniaus sesers Onos sodyboje, ten, kur ir vyksta pjesės veiksmas. Kaip šis autentiškas prisilietimas paveikė jus pačius ir kartu spektaklio kūrybinį procesą?

– Visada pasidomiu, ar yra autentikos, ir jeigu yra, reikia būtinai prie jos prisiliesti. Tai įkvepia, tai įeina į spektaklio struktūrą, į aktorių pasąmonę. Tai išjudina aktorius ir jie paskui puola irgi kažką skaityti, ieškoti informacijos, jie tampa tyrėjais, o ne vien atlikėjais to, ką parašė autorius, ką davė režisierius. Atsiranda azartas. Teatre dar pakabinau žydišką kalendorių, kuris yra skirtas visiems gelbėtojams per holokaustą. Ant viršelio kaip tik  pavaizduoti Griniai. Visi mes vos ne pradėjome varžytis, kas dar apie K.Grinių suras dar kokią negirdėtą detalę. A.Smetona tapo nepriklausomos Lietuvos ženklu, ir daug kas nežino, kaip buvo iš tikrųjų, kad buvo dar K.Grinius ir M.Sleževičius, ir kitų nuostabių politikų. A.Smetona tik per atsitiktinumą tapo toks, bet jis tikrai nebuvo pats brandžiausias. Kaip yra pasakęs Alfredas Bumblauskas, jis nebuvo didelė asmenybė, palyginti su tuo pačiu K.Griniumi ir kitais.

Tas betarpiškas prisilietimas prie vietų, prie žmonių, prie daiktų yra be galo svarbus. Man nėra įdomu pateikti, kaip dažnai daro jauni režisieriai, kažkokį grynai šiuolaikinį atitolusį požiūrį, lyg  anksčiau nieko nebūtų buvę. Lyg tik dabar gyventume ir tik šis laikas egzistuotų, o viskas, kas buvo, tai sena senovė ir nieko nebuvo. Britų psichologai neseniai paskelbė, kad 1870 m. vidutinio europiečio intelekto koeficientas buvo keturiolika punktų aukštesnis nei dabartinio žmogaus. Galite tuo patikėti?! O mes visą laiką galvojame, kad su kiekviena karta vyksta progresas. Vis išmanesni tampa telefonai, o ne mes patys. Tas atsigręžimas į praeitį, istoriją mus gali labai daug ko pamokyti.

Šiandien įprasta gyventi greitai, kad viskas būtų nauja ir greita. Vis lekiame ir nematome jokių detalių. Čia panašiai kaip kad aš pats važiuoju automobiliu iš savo sodybos vasarą – greit pralekiu ir daug ko nepastebiu. O kartą reikėjo važiuoti autobusu ir kol atėjau į stotelę, kiek visko pamačiau... ežero linkį, medžius, kurių, kai važiuoji, nematau... Taip ir kalbant apie kultūrą ir istoriją. Jeigu į ją įsižiūri, randi begalę įdomių dalykų. Kad ir sąsaja tarp B.Obamos ir K.Griniaus – jų kalbos yra labai panašios. Manau, kad jeigu jie susitiktų, rastų bendrą kalbą, labiau nei su savo amžininkais.

– Regis, spektaklis turėtų pažadinti didelį patriotizmo jausmą. Kaip pastarąjį vertinate, turint mintyje šiandienos kontekstą?

– Šiandien daug kur galima pamatyti netikslumų. Pavyzdžiui, žiūriu serialą "Laisvės kaina. Savanoriai", kuriame yra daugybė istorinių netikslumų. Nekalbu apie tai, kur tikrai yra fantazija, bet kad koks plėšikas Rickus gali tapti sovietų ambasados darbuotoju Kaune, tai atsiprašau. Dar yra labai neteisinga scena, susijusi su K.Griniumi, kur Seimą jis pavadina balaganu. Tai yra neįmanoma. Taip pasakyti K.Grinius ir šaudomas būtų nepasakęs. Jis kaip tik atsisakė paleisti Seimą. Pirmasis reikalavimas buvo, kad paleistų Seimą, bet jis pasakė, kad Seimas yra Konstitucijos garantas ir šaudomas jo nepaleis. Panaši problema iškyla ir kalbant apie patriotizmą. Mes kalbame apie kažkokį butaforinį patriotizmą. Gali mylėti tik tai, ką pažįsti. Negaliu mylėti nepažįstamo žmogaus taip, kaip myliu tuos žmones, su kuriais augau. Taip yra ir su tėvyne Lietuva. Tam, kad ją tikrai mylėtum, norėtum joje gyventi, ją kurti, turi detaliai ją pažinoti. Ir ne tik iš tos fanfarų pusės – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, bet turi pažinti ir jos vargus, klaidas ir klystkelius bei rasti savo herojus, kuriais norėtum sekti. Aš turiu K.Grinių, kuris man yra kaip siekiamybė. Kiekvienas jaunas žmogus galėtų rasti sau tą idealą. Kas – Steponą Darių, kas – Stasį Girėną, kas – Kazį Grinių, kas – Kiprą Petrauską ir t.t. Tada tas patriotizmas pasidarytų ne paradinis, sugalvotas, primestas, o tikras, grynas. Čia turbūt ir yra viena iš priežasčių, kodėl aš ir kalbu scenoje apie tai. Tas darbas ir yra vardan tos Lietuvos.

Kas? Spektaklio "Alksniškės" premjera.

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Šia proga prezidentės Dalios Grybauskaitės vardu prie K. Griniaus kapo Selemos kaime Kazlų Rūdos savivaldybėje bus padėtas vainikas.

Iškilmingas minėjimas Seime vyko ketvirtadienį.

Pagal išsilavinimą gydytojas, K. Grinius Lietuvos prezidento pareigas ėjo nuo 1926 metų birželio iki gruodžio 17 dienos perversmo. Jis vertinamas kaip vienas ryškiausių Lietuvos demokratijos gynėjų.

K. Griniui ir jo žmonai prieš metus suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai, įvertinant jų nuopelnus gelbėjant žydus nuo Holokausto. 

K. Grinius Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Vakarus, o mirė 1950 metais Jungtinėse Valstijose.

Savo kalboje asmeniškai prezidentą K. Grinių pažinojęs prezidentas Valdas Adamkus tvirtino, kad K. Grinius turėjo politikos talentą, kuris įrodytas darbais. 

„Lietuva turėjo ir turi tikrai daug šviesuolių. Tačiau tokios asmenybės, koks buvo K. Grinius, man sutikti neteko. Laikau išskirtine likimo dovana, kad man teko gyventi Jo laikais, juo labiau – kad teko laimė Jį asmeniškai pažinti ir bendrauti“, – ceremonijoje sakė kadenciją baigęs V. Adamkus.

Jis laiko K. Grinių asmenybe, sujungusia dvi tautos gyvenimo epochas – XIX amžiaus tautinį atgimimą ir Vasario 16-osios Lietuvos kūrimą. „Jis iš tikrųjų buvo humanistas, demokratas, liberalas – tik ne siaura partine, o vertybine prasme“, – tvirtino buvęs valstybės vadovas.

Kalboje V. Adamkus taip pat atskleidė, kad K. Grinius nacių okupacijos metais gelbėjo žydus ir tapo Pasaulio Teisuoliu.

Minint K. Griniaus 150-ąsias gimimo metines (K. Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d.) 2016-ieji Seimo nutarimu buvo paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais.