Skirtingi mokesčiai

Nors daugelis žmonių kelionių metu beveik visur įpratę atsiskaityti kortelėmis, užsienyje vis dar pasitaiko vietų, kur priimami tik grynieji. Rūta Ežerskienė, „Citadele“ banko valdybos narė, atsakinga už Baltijos šalių mažmeninę bankininkystę, sako, kad bent dalį grynųjų pinigų prieš keliones verta išsigryninti dar Lietuvoje.

Ekspertė taip pat rekomenduoja pasidomėti, kokį fiksuotą procentą nuo išimamos sumos gali tekti susimokėti išsigryninant pinigus bankomate užsienyje. Anot jos, svarbu ne tik žinoti, kokį išgryninimo mokestį nuskaito bankomatų operatorius, bet ir pasidomėti apie galimus valiutos keitimo mokesčius.

Jei turite mokėjimo kortelę su kelionių draudimu, pasitikrinkite, ar draudimas skirtas ir kartu keliaujantiems šeimos nariams.

„Imantiems grynųjų pinigų iš bankomatų leidžiama pasirinkti – gryninti pinigus vietine valiuta ar eurais ir privalomai pateikiami valiutos keitimo mokesčiai. Užsienio bankomatų operatoriai gali taikyti didesnį antkainį nei turimos kortelės bankas, todėl dažnai finansiškai naudingiau rinktis vietinę valiutą. Gali būti taikomas ne tik valiutos keitimo, bet ir išgryninimo operacijos mokestis – ne tik bankomatų savininkų, bet ir naudojamos kortelės banko. Tačiau kai kurių bankų kortelės, kaip ir mūsų, leidžia pinigus išsigryninti be jokio komisinio mokesčio visame pasaulyje pagal mokėjimo kortelės nemokamo išgryninimo limitus. Jį galima pasitikrinti asmeninėje banko paskyroje“, – paaiškino R. Ežerskienė.

Anot pašnekovės, svarbu turėti omenyje, kad kai kuriose valstybėse negalima atlikti mokėjimo operacijų, nepalaikančių lustinės technologijos. Tarp jų dažniausiai patenka tolimosios valstybės: Argentina, Brazilija, Filipinai, Tailandas, Meksika ir kt.

Kelionių draudimas

Nors nuo netikėtų situacijų apsisaugoti sudėtinga, anot pašnekovės, prieš vykstant į kelionę verta pasirūpinti kelionės draudimu. Paprastai draudimo apsauga taikoma skubiajai medicinos pagalbai, bagažo apsaugai nuo vagysčių ir pasimetimo, nenumatytiems skrydžių pasikeitimams.

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad yra tokių kortelių, kurios nereikalauja pirkti draudimo atskirai. Pavyzdžiui, turint kreditinę kortelę, draudimas galioja automatiškai, tiesa, kartais tam gali būti papildomų sąlygų, pavyzdžiui, ta kortele turi būti apmokėta bent nustatyta dalis kelionės išlaidų. Taip asmuo, jo bagažas ir pirkiniai per kelionę apdraudžiami be jokių papildomų veiksmų.

„Jei turite mokėjimo kortelę su kelionių draudimu, pasitikrinkite, ar draudimas skirtas ir kartu keliaujantiems šeimos nariams. Taip pat įsitikinkite, ar jame yra papildoma apsauga užsiimant ekstremaliu sportu. Pavyzdžiui, jei planuojate plaukioti banglente ar kelionės metu vairuoti motociklą, kai kurie bankai tai vertina kaip pavojingas veiklas, kurioms įprastas kelionių draudimas negalioja“, – sako R. Ežerskienė.

Papildomai banko ekspertė rekomenduoja turėti galiojančią Europos sveikatos draudimo kortelę. Su ja yra apmokamos būtinosios medicinos pagalbos paslaugos ES zonoje.

Debeto ar kreditinė?

ES valstybėse atsiskaitymai priimami tiek debeto, tiek kreditine kortelėmis ir dažniausiai kelionėms pakanka bet kurios iš jų. Tiesa, kredito kortelė turi vieną pranašumą – nemokamą kelionių draudimą.

Kelionių draudimą taikančios kredito kortelės kai kuriais atvejais taiko ir kasko draudimą, kuris gali praversti, jei užsienyje keliaujama nuomotu automobiliu ir įvyksta eismo įvykis. Todėl R. Ežerskienė pataria prieš keliaujant įvertinti savo kelionės planus ir kokių išlaidų galėtumėte patirti netikėtai.

„Kredito kortelės taikomas kelionės draudimas su kasko gali padėti sutaupyti, išvengiant brangaus draudimo įsigijimo automobilių nuomos punkte. Apskritai, draudimas kelionių metu padeda lengviau spręsti nenumatytas situacijas ir išvengti jų sukeltų skaudžių išlaidų, todėl tam tikrais atvejais kreditinė kortelė keliaujant gali suteikti daugiau saugumo“, – teigė ekspertė.

– Tai kas gi laukia visų keliautojų nuo birželio 30 d.? Ar bent jau dalies keliautojų, priklausomai nuo to, kokios aviakompanijos kokiu greičiu įsidiegs šią naujovę.

– Bus galima naudoti 5G ryšį ir lėktuvuose. Iki šiol lėktuvuose buvo naudojamas GSM ryšys, Google MTS, LTE, nuo birželio 30 d. bus 5G ryšys.

– O koks čia kokybinis pranašumas atkeliauja pas tuos, kurie keliaus?

– Ypatingai didelio pranašumo nereikia laukti, nes tą ryšio kokybę užtikrina ne ryšys lėktuvuose, o ryšys tarp lėktuvo ir žemės. O ryšys tarp lėktuvo ir žemės užtikrinamas jau visai kitokiomis technologijom t. y. arba per palydovus, arba tiesiai į antžemines stotis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai iš kur dabar ta bazinė stotis pati gaus 5G, iš žemės ar iš kažkur kitur?

– Tai čia yra pagrindinis klausimas, kurį sprendžia ir derina Europos ryšio administracijos. Tą ryšį jos gaus daugiausiai iš palydovų. Šiuo metu tokią paslaugą jau diegia Lietuvoje ir visoje Europoje kompanija „Inmarsat“, kiek man žinoma „SpaceSeeks“  bei „Starlink“ irgi.

– Kokios yra geografinės ribos, ar galite apibrėžti?

– Geografinės ribos yra septo valstybės – tai yra 48 valstybės apimančios Europos Sąjungą ir daugiau teritorijos.

– Kodėl būtent šį ryšį įsijungti bus galima 3 kilometrų aukštyje?

– Ypatybė yra ta, kad turi būti užtikrinta tai, kad lėktuve esantis telefonas nesijungtų su ant žemės esančiomis bazinėmis stotimis, kad jos netrukdytų, siekiant išvengti būtent šito ryšio tarp telefono esančio lėktuve ir ant žemės esančios bazinės stoties. Bet kuriuo atveju, koks ryšys bebūtų, ar 4G ar 5G, ar 3G, ta sąlyga buvo nustatyta visą laiką.

– Ar oro linijoms turėtų brangiai kainuoti susimontuoti tą priėmimo stotį, kurią minėjote?

– Tos sistemos yra kelios. Yra dviejų gigahercų, kuri yra pigi. O kurios diegiamos dabar, naujos, vadinamos ezimais, ten jau visai kito dažnio diapazonai, jos turėtų būti brangesnės. Bet apskritai reikėtų pasakyt, kalbant apie geografiją, šiuo metu visos pasaulio šalys rengiasi pasauliniai radijo konferencijai, kurioje yra du klausimai dėl šitų eZim sistemų įvedimų tarptautiniu mastu. Taip kad šita geografija prasiplės viso pasaulio mastu labai greitai.

Turistai savo šalyje

D. Lisauskienė juokiasi, kad kelionių aistra gimė iš nuobodulio ir rutinos. Pašnekovė prisiminė vaikystėje nedaug keliavusi, tik kartą per dvejus metus su tėvais nuvykdavusi į pajūrį.

Vėliau, sukūrusi savo šeimą, Dalia su vyru Mariumi ir pirmagimiu Eidminu taip pat tik vasarą kelioms dienoms išvykdavo prie jūros. Tačiau moters širdyje kirbėjo noras giliau pažinti Lietuvą ir platųjį pasaulį.

„Viskas prasidėjo vyro broliui paprašius jį nuvežti į Birštone vykusią sporto stovyklą. Nusprendėme vykti visa šeima ir pirmą kartą ne tik apžiūrėti Birštoną, bet ir pasilikti nakvoti. Ši išvyka mums parodė, kad įdomiai keliauti galima ir savoje šalyje, – sako ji. – Šiandien Lietuvoje ką nors įdomaus atrandame bent jau kas dvi ar tris savaites. Dažniausiai keliaujame trise su vyru ir jaunesniuoju sūnumi Emiliu, kuriam jau trylika. Jei ilgesnį laiką niekur nevykstame, sūnus net nustemba – nejaugi sėdėsime namuose?“

Pripratusi prie kelionių po Lietuvą, D. Lisauskienė vis drąsiau keliauja į užsienį – ne tik į kaimynines šalis, bet ir į kitus žemynus. Pirmoji pašnekovės tolimesnė kelionė buvo į Egiptą, o vėliau ji aplankė ir Jungtinius Arabų Emyratus, Malaiziją, Singapūrą. Aktyvesnes keliones mėgstanti moteris stengiasi mažiau kreiptis į agentūras ir jas daugiau organizuoti pati.

Egzotika: patys susiplanavę kelionę po Dubajų, Lisauskai vėliau ryžosi pakeliauti ir po Pietryčių Aziją. / D. Lisauskienės asmeninio archyvo nuotr.

„Prieš penkerius metus su vyru išdrįsome patys susiorganizuoti kelionę į Dubajų, iš agentūros įsigijome tik skrydį. Suradome ir išsinuomojome apartamentus, patys į juos nuvykome viešuoju transportu. Supratę, kad galime savarankiškai susiplanuoti kelionę į tolimą šalį, nusprendėme pakeliauti po Pietryčių Aziją, – pasakoja Dalia. – Prieš pat pandemiją taip ir padarėme – aplankėme Malaiziją ir Singapūrą. Ši kelionė, į kurią vykome mūsų santuokos metinių proga, buvo labai egzotiška ne tik dėl tolimų šalių, bet ir nenumatytų nuotykių.“

Pandemijos įkaitai

Į Pietryčių Aziją Lisauskai išsiruošė prieš pat prasidedant pasaulinei pandemijai, nė nenutuokdami, kas jų laukia.

Keliautojai labai ilgai planavo kelionę, į jos organizavimą įdėjo daug darbo, numatė daug nakvynių ir įvairių lankytinų vietų. Ruošiantis išvykti 2020 m. kovo pradžioje, pasigirdo kalbų, kad dėl plintančio koronaviruso įvairiose pasaulio šalyse gali būti paskelbti karantinai. Vis dėlto pandemija dar nebuvo paskelbta, ir oro linijos nesutiko grąžinti pinigų už bilietus, jei lietuviai nuspręstų neišvykti. Tad pora apsisprendė skristi, tikėdamasi geriausio.

„Viduryje atostogų draugai ir artimieji mums pradėjo rašyti, kad įvairiose šalyse skelbiami karantinai, atšaukiami skrydžiai, užsidaro oro uostai. Vyravo tokia sumaištis, kad Lenkijos oro linijos, kurių paslaugomis naudojomės, nė nesiteikė mums pranešti, kad mūsų skrydis atšauktas“, – prisimena D. Lisauskienė.

Gyvenant tempu darbas–namai, savaitės lekia nepastebimai. Tačiau per vieną kelionės savaitę tiek patiriame, kad prisiminimų užtenka ilgam.

Apie atšauktą skrydį Lisauskai sužinojo tik perskaitę naujienas vienoje keliautojų grupėje socialiniame tinkle. „Dar nebuvo užsidariusios Turkijos oro linijos, tad drebančiomis rankomis pirkome nepigų bilietą namo, svarstydami, ar draudimas grąžins pinigus. Tuo metu tėvai namie ėjo iš proto, įsivaizduodami, kad mes Azijoje liksime uždaryti mažiausiai metams. Mama su anyta net pradėjo dalytis mūsų vaikus, svarstyti, kuri kurį augins, – šyptelėjo Dalia. – Mums išskrendant, Malaizija jau ruošėsi užverti sienas, oro linijos dirbo priešpaskutinę dieną. Labai džiaugiamės, kad pavyko sėkmingai grįžti namo.“

Jautėsi it raupsuotieji

Pašnekovė pripažįsta šios kelionės metu išgyvenusi ne vieną keistą patirtį. Kadangi tuo metu koronavirusas labiausiai išplito Italijoje, Malaizijoje europiečių prisibijota. Iš Lietuvos atvykusiems keliautojams daug kliūčių nebuvo. Tačiau vietiniai gyventojai ir turistai iš Azijos lietuvių akivaizdžiai vengė, nenorėdavo keltis tuo pačiu keltuvu, plaukti ta pačia valtele.

„Priėję vietiniai kartais nedrąsiai klausdavo, iš kokios esame šalies, kiek pas mus fiksuota susirgimo atvejų, – pasakoja D. Lisauskienė. – Pusę kelionės jautėmės it raupsuotieji, nes aplinkiniai mūsų bijojo ir varstė įtariais žvilgsniais. Kita vertus, prasidėjus pandemijai, lankytinose vietose buvo nedaug žmonių, tad galėjome laisvai jas apžiūrėti, išvengdami turistų minių.“

Situacija: keliaujant po Malaiziją ir Singapūrą, pasidėjo pasaulinė pandemija. Buvo sudėtinga sugrįžti namo, tačiau pavyko be turistų spūsties apžiūrėti lankytinas vietas. / D. Lisauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Malaizijoje pora mėgavosi pasivaikščiojimais pustuščiais Langkavio salos paplūdimiais, o sostinėje Kvala Lumpūre aplankė vieną iš aukščiausių pasaulio pastatų „Petronas Twin Towers“ ir šventyklą uoloje – Batu urvus. Ant įžymiųjų spalvotų šventyklos laiptų jiems pavyko įsiamžinti be žmonių fone, o tai iki pandemijos būdavo tiesiog neįmanoma.

Egzotiška Lietuvoje

Po daug iššūkių sukėlusios kelionės, net ir pasibaigus pandemijai, šeima kurį laiką vengė tolesnių šalių. Tai tapo puikia proga dar aktyviau keliauti po Lietuvą.

Vyresnysis sūnus su tėvais keliauja retai, tad D. Lisauskienei džiugu, kad bent jaunėlis su malonumu vis dar drauge leidžiasi į kelionę. Nors Lietuvoje kelionių džiaugsmą gali kiek pritemdyti prasti orai, atėjus pavasariui Dalia siūlo daugiau keliauti po gimtąją šalį.

Šiuo metu Lietuvoje ją labiausiai žavi nakvynės netikėtose vietose. Tai – vis labiau populiarėjanti tendencija mūsų šalyje. Ne tik šiltuoju metų laiku galima rinktis nakvynę medyje (namelyje ar palapinėje), kupole, danielių aptvare ir pan.

„Labiausiai mums įsiminė nakvynė Zaraso ežero Didžiojoje saloje, statines primenančiuose nameliuose ant ežero kranto, – pasakoja Dalia. – Nameliai įrengti gana asketiškai, tualetai bendri su kitais poilsiautojais. Tačiau rytais pabusti ant ežero kranto buvo tiesiog nuostabu. Šalia įrengti paplūdimiai, krepšinio aikštelė, vandens pramogos vaikams, ežere yra vandens batutų parkas visai šeimai. Kad būtų pigiau, patariu nakvynę šioje ar kitoje neįprastoje vietoje užsisakyti prieš pat sezoną. Tada orai jau bus geri, o kainos šiek tiek mažesnės. Šiuo metu taip pat svajoju apsilankyti Kupiškio marių pakrantėje stovinčiuose nameliuose ant vandens ir, žinoma, aplankyti to krašto apylinkes.“

Keliaudama į tam tikrą Lietuvos kraštą D. Lisauskienė parengia turiningą programą. Pavyzdžiui, lankydamasi Zarasuose, šeima ne tik nakvojo nameliuose ant ežero kranto, bet ir aplankė keletą kitų ežerų, Stelmužės ąžuolą, apžiūrėjo pačius Zarasus.

Gimtinė: D. Lisauskienei labiausia patinka keliauti po Lietuvą ir atrasti dar nematytų vietų. Ypač sužavėjo Dumsių žemyninė kopa./  D. Lisauskienės asmeninio archyvo nuotr.

„Tą pačią vasarą atostogavome ir garsiojoje Zakinto saloje Graikijoje, nuo kurios grožio alpsta visi turistai. Artėjant rudeniui, sūnus, kuriam tuo metu buvo dvylika metų, pasakė, kad įsimintiniausia jo vasaros kelionė vis dėlto buvo ne Graikijoje, bet Zarasuose“, – šypsosi ji.

Netikėti atradimai

D. Lisauskienę sužavėjo ir Lietuvoje stūksančios žemyninės kopos. Praėjusią vasarą ji su šeima aplankė Jonavos rajone esančią Dumsių žemyninę kopą, po kurią vaikštant atrodo, kad esi pajūryje. Pasak pašnekovės, verta aplankyti ir Rūdninkų girios žemynines kopas, ir už Vilniaus esančią Bartkuškio žemyninę kopą.

„Pernai iš naujo atradome ir Rusnę, Šilutės rajoną, Dreverną, Svencelę. Dabar po daugelį Lietuvos miestelių keliauti labai gražu, nes jie sutvarkyti, įrengti dviračių takai ir kita infrastruktūra, – pastebi ji. – Sužavėjo ir Lietuvos Venecija – Mingės kaimas. Ši vietovė įsirėžė į atmintį ne tik dėl savo grožio, bet ir dėl geros širdies vietinių gyventojų. Iš Mingės galima didesniu laivu nuplaukti į Nidą – kelionė į vieną pusę trunka kelias valandas. Tačiau mes norėjome plaukti ne į Nidą, o labiau pažinti patį Mingės kaimą ir jo apylinkes. Pradėjau klausinėti vietinių, kas galėtų tokią kelionę pasiūlyti, bet niekas tokios paslaugos neteikė. Vis dėlto vienas vyras, pastebėjęs, kad delsiame išvykti, vis vaikštome, fotografuojame, pasiūlė paskambinti kitoje upės pusėje gyvenančiam seniūnui. Šis sutiko padėti ir suorganizavo asmeninį pasiplaukiojimą mažu laiveliu Mingės kaimu ir kitais kanalais iki pat marių su daugybe įdomių istorijų. Nors mėgstu viską planuoti, tokie nutikimai būna patys smagiausi.“

Miestų trauka

Keliones po miestus ir gatvės meną mėgstanti D. Lisauskienė su šeima lankėsi ir Marijampolėje, kurioje kasmet vyksta tarptautinis kūrybinis simpoziumas MALONNY ir miesto pastatai nuolat pasipuošia naujais piešiniais.

„Buvo smagu su žemėlapiu rankoje ieškoti netikėčiausiose vietose užslėptų gatvės meno darbų, taip pat romantiškai pasivaikščioti Poezijos parke, kuriame veikia šviečiantys fontanai, patekę į Lietuvos gražiausių fontanų trejetą“, – atskleidžia pašnekovė.

Kai neturi daug laiko, vilniečiai Lisauskai keliauja ir aplink Vilnių. Nors sostinės apylinkės jau išmaišytos, šeimai smagu tuos pačius gamtos objektus aplankyti skirtingais metų laikais.

„Kovo pradžioje, kol buvo žiemiški orai, dar kartą ėjome netoli Trakų esančiu Varnikų pažintiniu taku. Jis atrodė visai kitaip nei šiltuoju periodu, tad buvo įdomu juo eiti kitomis sąlygomis. Neturintiems laiko ar nenorintiems važiuoti kur nors toli patariu aplankyti tas pačias vietas Lietuvoje skirtingais metų laikais – įspūdis bus visai kitas“, – rekomenduoja Dalia.

Kaimyninių šalių įdomybės

D. Lisauskienė pasakoja socialiniuose tinkluose mėgstanti skaityti kitų keliautojų įspūdžius iš kelionių po Lietuvą. Pašnekovė parengė trumpas atmintines apie tai, ką vertingo galima pamatyti įvairiuose Lietuvos miestuose.

Savo kelionių atradimais pašnekovė dalijasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „Kelionių kolekcionierė“.  Norintiems keliauti už Lietuvos ribų Dalia siūlo vykti į kaimynines šalis ir ten paieškoti mažiau žinomų objektų.

Atradimai: atšilus orams, Dalia siūlo nukeliauti į mažiau žinomus kaimyninių šalių miestelius. Pavyzdžiui, Latvijos pajūrio miestelį Saulkrastus, kurio apylinkėse galima rasti įspūdingo dydžio Lauču akmenį, Vidžemės uolas. / D. Lisauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Lisauskų šeimą savo ramybe ir netoliese esančiais lankytinais objektais sužavėjo mažiau žinomas Latvijos pajūrio miestelis Saulkrastai. Pačiame miestelyje yra Baltoji kopa, o pavažiavus už jo – įspūdingo dydžio Lauču akmuo, stūksantis pajūryje, ir Vidžemės uolos.

Pasak pašnekovės, kaimynėje Lenkijoje verta apsilankyti tarp trijų ežerų įsikūrusiame Augustavo kurortiniame miestelyje ir paplaukioti laivu vandens kanalais, pasimėgauti maudynėmis ežeruose ir tiesiog naujais vaizdais. Išvyką į Augustavą Lisauskai priderino prie kelionės į Marijampolę. Vieną naktį jie nakvojo Suvalkijoje, kitą – Lenkijos pasienio miestelyje.

„Norėtume aplankyti ir netoli Talino esantį paskendusį Rummu kalėjimą. Sovietų laikais čia veikė kalkakmenio kasyklos, kuriose dirbo kaliniai. Šiandien kalėjimas yra pusiau užlietas vandens ir atrodo labai įspūdingai. Tad čia vyksime, kai tik parengsime maršrutą į Estiją“, – sako Dalia.

Atrasti savo keliavimo būdą

D. Lisauskienė mėgsta aktyvias, gausias skirtingų vaizdų ir patirčių keliones. Visą savaitę leisti viename viešbutyje – ne jai. Todėl keliautoja neretai derina skirtingus keliavimo būdus. Pavyzdžiui, dalį atostogų laiko gyvena viešbutyje, pasirinkusi paketą „viskas įskaičiuota“, dalį – nuomojasi studijos tipo apartamentus ir aktyviai keliauja.

Netrukus Dalia su vyru skris į Malagą ir keliaus po Ispanijos Andalūzijos regioną. Per septynias paras keliautojai pakeis net penkias nakvynės vietas. Iš pradžių keliaus intensyviai, o kelionės pabaigoje leis sau daugiau atsipūsti kurortiniuose miesteliuose. Pasak pašnekovės, tikrai verta bent kartais susiorganizuoti kelionę pačiam, aklai nepasitikėti agentūromis.

„Taip net ir keliaujant į populiariąją Turkiją galima surasti daug įdomesnių, lietuvių rečiau lankomų viešbučių ir miestelių, – sako ji. – Man patinka pačių organizuotų kelionių teikiamas adrenalinas, vis nauji vaizdai, patirtys. Kai keliauji su agentūra, tave visur nuveža ir parveža, o šiuo atveju turi pats viską surasti, susikalbėti, nepasiklysti.“

D. Lisauskienės asmeninio archyvo nuotr.

D. Lisauskienė pataria nebijoti išbandyti skirtingų keliavimo būdų ir atrasti sau tinkamiausią. Juk tai, kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Pačiai pašnekovei prireikė laiko, kol išmoko šią pamoką.

Neapsiriboti viešbučiu

Dalia pasakoja prieš dešimt metų nusprendusi leistis į pirmąją tolimesnę užsienio kelionę į Egiptą su paketu „viskas įskaičiuota“. Tokios atostogos lūkesčių neišpildė tiek dėl vietinių gyventojų mentaliteto, tiek dėl paties viešbučio. Tad padarė klaidingą išvadą, kad neverta rinktis atostogų musulmoniškuose kraštuose.

Tik po dešimtmečio Dalia nusprendė suteikti dar vieną šansą šiai kelionių krypčiai ir apsilankė Turkijoje, ją tiesiog įsimylėjo – užbūrė gamtos, ypač kalnų, grožis, saugumo jausmas ir vietinių draugiškumas.

„Pirmą kartą į Turkiją nukeliavome visa šeima, keturiese. Supratau, kad savaitę leisti viename viešbutyje per daug nuobodu. Tad antrą kartą vykdama į Turkiją kelionę organizavau savarankiškai, iš agentūros nusipirkome tik skrydį. Rinkausi mažiau žinomą šios šalies regioną – Fetiją, per savaitę pakeitėme keletą viešbučių. Taip galėjome geriau susipažinti su šalimi, pajausti daugiau autentikos, – pasakoja ji. – Man kartais liūdna, kad lietuviai gana ribotai pažįsta Turkiją. Dažniausiai atostogoms pasirenkamas Alanijos regionas, kuriame nėra nei kalnų, nei didelio gamtos grožio, pro langą matyti tik didžiulis viešbučių kompleksas. Tačiau ši šalis yra kur kas įvairesnė. Tad skatinu išbandyti įvairius keliavimo būdus. Jei savaitę praleidote Turkijoje prie baseino ir sakote, kad šalis nepatiko, galbūt tiesiog atostogų modelis buvo ne tas?“

Kad būtų ką prisiminti

D. Lisauskienė pasakoja į užsienį keliaujanti bent du kartus per metus. Nors kelionės reikalauja išlaidų, pašnekovė pripažįsta, kad jos šeimoje keliavimas yra prioritetas. Dėl jų Lisauskai atsisako prabangos prekių ir  restoranų.

„Netgi turime savo šeimos anekdotą. Vyras man sako: „Mums jau reikėtų naujesnio automobilio...“ Aš: „Aš taip pat manau. Tik turėk omenyje, kad metus ar dvejus teks susilaikyti nuo kelionių.“ Vyras: „Žinai, visai geras tas mūsų automobilis...“ – juokiasi Dalia. – Man pavyksta susidėlioti kelionės biudžetą ir jo laikytis. Taip pat kelionės metu pasidomiu akcijomis. Pavyzdžiui, Italijoje įėjimas į Pompėją mūsų keturių asmenų šeimai būtų kainavęs apie 60 eurų, bet pataikėme per Muziejų savaitę ir nieko nemokėjome. Tačiau, jei kelionės metu sutaupome muziejui, nereiškia, kad tą patį vakarą pravalgysime tuos pinigus restorane. Juk nežinome, kur bus papildomų išlaidų.“

D. Lisauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Pašnekovės teigimu, net ir neturint daug lėšų galima keliauti. Tik reikia iš anksto pasidomėti akcijomis ir neišlaidauti nebūtiniems pirkiniams ar pramogoms, kelionės metu dažniau gaminti maistą patiems.

Pasak Dalios, kelionės jai suteikia labai daug. Smagūs kelionių prisiminimai šildo tiek žvarbiais žiemos vakarais, tiek sunkesnėmis dienomis. Didelį džiaugsmą pašnekovei teikia ir pats kelionės planavimas, jos laukimas.

„Gyvenant tempu darbas–namai, savaitės lekia nepastebimai. Tad kartais net atrodo, kad nėra ką prisiminti, nes visos dienos panašios viena į kitą. Tačiau per vieną kelionės savaitę tiek patiriame, kad prisiminimų užtenka ilgam, – pastebi ji. – Jei nenorite senatvėje liūdėti, kad gyvenimas pralėkė lyg viena diena, – daugiau keliaukite!“

„Manau, kad tai yra visų saugumo klausimas, ir pačių tų žmonių, nes yra didelis sergamumas įvairių ligų. Manau, kad ir jiems tai būtų apsidraudimas“, – kalbėjo sostinės gyventoja.

„Nereikia testuoti, jie pilnai yra patys atsakingi. Europoje yra visi protokolai, įstatymai, tad manau, tęsiame, kaip yra dabar ir viskas bus gerai“, – sakė gyventojas.

„Nors esu pasiskiepijusi visais skiepais, bet manau, kad reikėtų žiūrėti atsakingai“, – teigė moteris.

„Jeigu liga yra, tai, be abejo, reikia nuo jos apsisaugoti, bet testuoti… Jie jau išvažiuodami turėjo testuotis“, – sakė Vilniaus gyventojas.

Dalis pasaulio valstybių taip pat baiminasi, kad keliautojai iš Kinijos atveš naują COVID-19 bangą, tad Europos sprendimo nelaukia ir pačios įsiveda privalomą testavimą. Tą jau padarė JAV, Kanada, Japonija, Prancūzija, Italija, Jungtinė Karalystė ir Ispanija.

Kinija teigė, kad Kinijoje nuo COVID-19 miršta tik vienas ar du žmonės, nors duomenys rodo, kad jų yra tūkstančiai.

„Žinome, kaip svarbu yra veikti koordinuotai, bet taip pat svarbu veikti greitai, todėl Europos lygmeniu skatinsime persvarstyti rekomendaciją keliautojams iš Kinijos prašyti skaitmeninio COVID-19 sertifikato ar lygiaverčio sertifikato, kaip geriausios saugumo garantijos visiems“, – kalbėjo Ispanijos sveikatos ministrė Carolina Darias.

Šalys baiminasi, kad staigus keleivių iš Kinijos antplūdis į Europą gali atnešti naujų COVID-19 atmainų, nuo kurių dabartinės vakcinos neapsaugotų.

„Mes tiesiog negalime pasitikėti Kinijos duomenimis. Per skrydį iš Kinijos į Milaną daugiau nei pusės keleivių testai buvo teigiami. Kinija teigė, kad Kinijoje nuo COVID-19 miršta tik vienas ar du žmonės, nors duomenys rodo, kad jų yra tūkstančiai“, – sakė JK Gynybos komiteto pirmininkas Tobias Ellwoodas.

Pakistano Sveikatos tarnyba naują COVID-19 atmainą jau užfiksavo. Ji, kaip manoma, kursto dabartinį infekcijų šuolį Kinijoje, tačiau šalys Kinijos piliečių reikalauja atvykstant turėti neigiamą prieš kelionę atliktą COVID-19 testą. Tačiau Kinijos politikai dalies valstybių taikomus apribojimus vadina diskriminuojančiais.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Taikomi įvažiavimo apribojimai, nukreipti į Kiniją, neturi mokslinio pagrindo, o kai kurie veiksmai yra dar labiau nepriimtini. Griežtai nepritariame bandymams manipuliuoti COVID-19 priemonėmis siekiant politinių tikslų ir imsimės atsakomųjų priemonių“, – teigė Kinijos užsienio reikalų ministrė Mao Ning.

Galutinio sprendimo, ko bus imtasi bandant apsaugoti ES šalis nuo naujų koronaviruso bangų, galima tikėtis šios savaitės pabaigoje. Lietuvos pareigūnai mano – kad ir kas bus nuspręsta EK, Lietuvos tai smarkiai nepaveiks, mat nėra tiesioginių skrydžių su Kinija.

– Kodėl verta atostogauti rudenį?

– Yra trys pagrindiniai dalykai, kodėl ruduo yra geras laikas atostogauti. Visų pirma, mūsų mėgstamuose kurortuose oro temperatūra yra daug palankesnė ir komfortiškesnė, ypač aktyviai keliauti mėgstantiems žmonėms. Antra, patys kurortai atsilaisvina nuo turistų, nėra minių, eilių. Trečia, rudens kainodara, ypač Turkijoje, Graikijoje, palankesnė, palyginti su vasara.

– Ar per pastaruosius metus keičiasi populiariausios kryptys, ar lietuviai išlieka ištikimi?

– Turkija, Egiptas nedingsta iš populiariausių. Tačiau populiari ir Graikija, jos salos. Unikali ir mūsų kryptis – Juodkalnija.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Kuo Juodkalnija patraukli per rudens atostogas?

– Apimtis dvigubėja. Lietuviai pamėgo ir atrado. Labai trumpas skrydis, geros kainos. Tai europinė kryptis.

– Kokia ten temperatūra spalį, lapkritį?

– Vertinant paklausą, skrydžiai pratęsti iki spalio pabaigos. Juodkalnijoje spalį laikosi apie 25 laipsnius. Šią šalį galima atrasti ne tik per paplūdimius, bet ir pažintinį turizmą.

Spalį keliauti šiek tiek pigiau. Pvz., Turkijoje spalio mėnesio 100–150 eurų asmeniui pigiau.

– Ar lietuviai – paplūdimio turistai, kuriems reikia vandens, baseinų ir kokteilių?

– Netiesa. Matome iš Medeiros, Tenerifės, Juodkalnijos krypčių, kad vilioja ir pažintinė pusė. Juodkalnijos kalnai tolygus Austrijos Alpėms.

– Kokių kainų galima tikėtis rudenį?

– Palyginti su praeitais metais, kainodara, kaip ir visos paslaugos, brangsta. Kelionės ir neatsilieka. Kelionių kainos susideda iš dviejų dalių – skrydis, kuris tiesiogiai susijęs su degalų kainomis, ir viešbučiai. Galiu atkreipti dėmesį, kad dabar tiek spalio, tiek lapkričio mėnesio kainos, pvz., Turkijoje, nėra stipriai išaugusios, kaip visi galvoja.

– Kiek kaina skiriasi nuo vasaros?

– Spalį keliauti šiek tiek pigiau. Pvz., Turkijoje spalio mėnesio 100–150 eurų asmeniui pigiau.

– Ar auga gyventojų skaičius, kuris renkasi atostogauti rudenį?

– Šiais metais ruduo bus panašus kaip iki pandeminių metų. Lietuviai visada keliavo rudenį, keliauja ir šiais metais. Skaičiai grįžo į 2019 m. Keliavimas aktyvus.

Pasibaigus karantino ribojimams, lietuviai tarsi pamišo dėl kelionių. Vien į Turkiją kas savaitę išskrenda daugiau nei 30 pilnų lėktuvų, šimtai lietuvių kasdien keliauja į Graikijos salas, Tunisą, Ispaniją. Kelionių organizatoriai net sugalvojo naują terminą – keršto turizmas. Mat, daugelis, kurie nenorėjo skiepytis ar testuotis, dabar su pasimėgavimu keliauja, nestabdo ir pabrangusios kelionės.

„Dabar keliauja jau ne pirmieji keliautojai per pandemiją, o  tie, kurie susilaikė ir nekeliavo, prasidėjo, kaip mes vadiname, – keršto turizmas“, – sakė Lietuvos turizmo rūmų prezidentė Žydrė Gavelienė.

Oro uostai turi savo terminą, apibūdinantį dabartinį kelionių piką.

„Nuo kovo matome suspaustos spyruoklės efektą“, – pažymėjo Lietuvos oro uostų atstovas Tadas Vasiliauskas

Tai reiškia, kad ilgai gulėjusių keleivių srautų kreivė pavasarį iššovė į viršų, vien gegužę per Lietuvos oro uostus keliavo daugiau nei 0,5 mln. keleivių.

Prieš savaitę atskridome ir nebuvo jokių reikalavimų.

„Įsivaizduojame, koks tai yra atsikūrimo arba, kai kuriais laikotarpiais, augimo kontekstas. Mes pasiekėme beveik 85 proc. to keleivių mėnesinio skaičiaus, kuris buvo 2019 m., t.y. prieš pandemiją“, – akcentuoja teigiamą tendenciją T.Vasiliauskas.

Turkija, Italija, Kipras pranešė nuo birželio atšaukusios visus pandemijos ribojimus. Vadinasi, nereikia skiepų sertifikato, testų ar kaukių. Iš Turkijos grįžę turistai sakė, kad ribojimų nebeliko dar iki birželio.

„Prieš savaitę atskridome ir nebuvo jokių reikalavimų“, – sakė vienas sutiktų vyrų.

Visas reportažas – LNK turinys:

Bet atsipalaiduoti nepatariama.

„Pandemijos ribojimų dar yra ir kiekvieną kartą prieš kelionę mes rekomenduojame, jei keliaujate savarankiškai, pasitikrinti asmeniškai, o jei rūpinasi kelionių agentas, jis jus informuos. Reikalavimai lengvėja, bet dar tam tikruose regionuose jų tikrai išlieka“, – akcentavo  Ž.Gavelienė.

Kelionės dėl pabrangusių aviacinių degalų ir kitų padidėjusių mokesčių pabrango 10 ir daugiau procentų. Tačiau, gali būti, kad dėl mažiau keliaujančių rusų kelionės lietuviams atpigs. Rusai daugelyje Turkijos viešbučių dabar tesudaro nuo 1 iki 3 proc. klientų.

„Turkija rusų praras tikrai labai didelį skaičių ir bandys galbūt jį atpirkti Baltijos šalimis ir Vakarų Europa. Tada, nepaisant to, kad kelionių kainos kyla, galbūt viešbučiai taikys įvairiausių specialių pasiūlymų, norėdami atsigriebti“, – bandė nuspėti kelionių organizatorius Rimvydas Širvinskas.

Turizmo rūmų duomenimis, planuojant keliones, vienam žmogui reikėtų skirti bent 800 eurų.

– Dauguma keliautojų pasaulį pažįsta kaip penkis savo pirštus, o kuo garsus mūsų gimtasis kraštas – nežino...

– Aš ne iš tokių. Gimiau be galo vaizdingame, ne vieno poeto apdainuotame, rašytojo aprašytame Anykščių krašte. Baigiau Antano Vienuolio vidurinę mokyklą Anykščiuose, paskui – Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Šiuo metu gyvenu Vilniuje, dirbu valstybės tarnyboje. Nors jau daugelį metų esu vilnietė, bet save vadinu Kauno marčia (juokiasi). Be galo mėgstu šį miestą. Esu aplankiusi visus iki vieno Kauno muziejus, bažnyčias, vienuolynus ir kitus žymius pastatus, vilas. Žodžiu, buvau visur, kur tik įmanoma patekti. Labai domiuosi tarpukario Kaunu, anuomet čia gyvenusiomis ir kūrusiomis asmenybėmis. Žavi Kauno modernizmo architektūra, gerbiu tuos, kurie atkuria, restauruoja senove alsuojančias vilas vilaites, o ne jas griauna. Esu išvažinėjusi ir išvaikščiojusi visą Lietuvą ir jos kaimynines šalis, išmaišiusi visą Europą. Pradėjau nuo savo ir aplinkinių kraštų, o tolyn išskridau jau tada, kai susipažinau su savo artimiausia aplinka.

– Galima sakyti, kad kelionės – didžioji jūsų aistra ir vienintelis hobis?

– Kiek save prisimenu, mano hobis buvo pasaulio pažinimas, o įdomiausia knyga – pasaulio atlasas. Aš jų gražią krūvelę – vienus geriausių sovietinių žemėlapių – turėjau savo kambaryje prie lovos ir kas vakarą vartydavau, studijuodavau. Ačiū tėčiui, kuris nupirkdavo juos visus, kokių tik atveždavo sovietiniais laikais į Anykščių knygyną. Juk viskas nuo to ir prasidėjo... Taip, taip – nuo vaikystėje vartytų pasaulio žemėlapių, „Mokslo ir gyvenimo“ žurnalų, kurių kolekcija tebėra tėvų namų palėpėje. Aš tas vaikystės svajones, tas didžiausių planetos miestų ir gražiausių kraštovaizdžių nuotraukas, matytas tuose žurnaluose, galima sakyti, vejuosi visą gyvenimą. Norėjau pamatyti aukščiausią pasaulio pastatą ir gražiausią katedrą – pamačiau. Galingiausią hidroelektrinę ir vandeningiausią krioklį – aplankiau. Įbristi į didžiausią pasaulio ežerą ir išsimaudyti didžiajame Ramiajame vandenyne – pavyko! Dar būdama vaiku išnaudodavau visas galimybes pakeliauti, dalyvaudavau įvairiausiuose konkursuose, kuriuose buvo galima laimėti kelionių. Esu laimėjusi pagrindinį prizą – kelionę į Maskvą – vieno moksleiviams skirto laikraščio konkurse. Dabar neatsistebiu, kad tokie skaidrūs anuomet galėjo būti konkursai. Dalyvavau mokyklos ir universiteto turistų klubų veiklose. Teko miegoti ir ant ledyno, ir pėsčiomis peržengti Maskvos perėją (4 400 m) Fanų kalnuose Tadžikistane.

Pradėjau nuo savo ir aplinkinių kraštų, o tolyn išskridau jau tada, kai susipažinau su savo artimiausia aplinka.

– Minėjote, kad po mamos mirties pajutote, koks trapus gyvenimas. Nuo to laiko jūsų vaizduotėje tarsi ėmė byrėti smėlio laikrodžio smiltys, skaičiuodamos pro šalį šuoliais lekiančio gyvenimo minutes, sekundes.

– Abejonių nebeatidėlioti savo gyvenimo svajonių neliko po mamytės mirties. Ji mus paliko prieš aštuonerius metus, ir tuomet aš patyriau, kad gyvenimas turi vieną keistą savybę – staiga ir neįspėjęs žmogaus pasibaigti. Tai buvo pirma man labai artimo žmogaus netektis, po kurios labai norėjosi įvykdyti tai, ko mama seniai man linkėjo ir ko galbūt pati dėl gražiausių gyvenimo metų, praleistų už geležinės uždangos, nedrįso padaryti.

– Esate sovietinių laikų vaikas. Kaip jautėtės, kai toji geležinė uždanga pagaliau buvo šiek tiek praskleista?

– Jaučiausi kaip nutrūkusi nuo grandinės, be galo jaudinausi. Beje, tokį jaudulį jaučiu kaskart, kai aplankau kokį nors objektą, kurį labai gerai žinojau iš mokyklinio geografijos ar istorijos vadovėlio, tik tuo metu atrodė, kad niekada jo nepamatysiu. Kaip Niagaros krioklio, Sacharos dykumos, actekų piramidžių, panoramos nuo Korkovado kalvos Rio de Žaneire ir Jėzaus Atpirkėjo statulos, nepasivaikščiosiu prie Sidnėjaus operos teatro ar nepagyvensiu lūšnelėje kokospalmių pavėsyje Filipinuose. Visa tai jau įvykdžiau. Tiesiog noriu jaustis laiminga ir nieko nesigailėti. Tai gali suprasti tik mano bendraamžiai, augę už geležinės uždangos. Todėl, plaukdama laivu Mičigano ežeru ir upe Čikagoje, nuoširdžiai džiaugiausi, kad galiu būti čia, nors galbūt to ypatingo jausmo – kaip kad ištrūkusi į platųjį pasaulį pirmą kartą – nepatyriau. Gyvenimas išties labai pasikeitė. Tokio pobūdžio svajonės dabar lengvai įgyvendinamos: tik žinok, ko nori, ir tinkamai susidėliok prioritetus.

– Gruodžio mėnesio kelionė į Rovaniemį – vienas jūsų gyvenimo kelionių prioritetų?

– Man išties buvo svarbu kirsti pusiaują, nulinį dienovidinį Grinviče (JK), Šiaurės poliaratį Rovaniemyje. Drauge su šešiolikmečiu sūnumi Ąžuolu peržengėme poliaratį prieš pat Kalėdas. Kažkada visai smagu buvo skristi iš Pekino (Kinija) į San Fransiską (JAV) ir nusileisti praeityje. Tai mano pasaulio žavesys, kuris vis dar stebina. Mėgstu skraidyti, patinka lėktuvai. Jie suteikia mažos planetos, kurioje negalima pasiklysti, jausmą. Dar spėjau praskristi dviaukščiu lėktuvu iš Ciuricho į Singapūrą, nes dabar tokie keleiviniai „Airbus A380“ jau nebeskraido dėl nerentabilumo. Esu skridusi ir „Saudia“ oro linijų lėktuvu iš Dubajaus pro Rijadą į Manilą. Skridau, nes norėjau pabūti bent jau Saudo Arabijos Rijado oro uoste, kai šalis dar buvo uždara turistams, ypač moterims.

J. Šedauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Nepaisant aplankytų penkių žemynų, daugiau nei 80 šalių, svarbiausia savo gyvenimo kelione laikote prieš trejus metus aplankytas mamytės ir jos šeimos tremties vietas Sibire?

– Taip. Ten ji užaugo ir gyveno dvylika metų. Mama sakydavo, kad svajoja ten sugrįžti. Žadėjo ir mane nusivežti prie Manos upės vingių, parodyti kalnuose žydinčius bijūnus. Deja, šiai jos svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Manau, tiesiog pritrūko pasiryžimo. Man pačiai mamos vaikystės miško kirtėjų gyvenvietė Malyj Ungut Krasnojarsko krašto Mansko rajone atrodė labai toli, nes mamą ten vežė gyvuliniu vagonu net šešias savaites. Gal todėl mano sąmonėje jos tremties vietos buvo už begalybės kilometrų... Atrodė, kad reikia specialiai ruoštis ir nepaprastai daug laiko, kad viską suspėtum. Dabar gailiuosi, kad taip ilgai delsiau ir atidėliojau šią kelionę, nes kai nebėra mamos, nebėra ir ko paklausti ar labiau pasidomėti savo šeimos istorija. Išvykau ten po penkerių mamos netekties metų lyg į susitikimą su ja ir išties jaučiau, kad visi tremties baisumai ir iš mamos pasakojimų įsirėžę atminties randai persidavė man per kraują. Būnant ten man buvo žinoma viskas – gamtovaizdžiai, kvapai, garsai. Net mano prosenelių kapas atrodė jau ne pirmą kartą lankytas. Atkartojau tuos pačius kadrus, matytus mamos jaunystės nuotraukose, nors nuotraukų nesivežiau į Sibirą. Praeitą vasarą būčiau ten sugrįžusi: gavau kvietimą kartu su Krasnojarsko lituanistine mokykla ir lietuvių bendruomene plaukti plaustais Manos upe, aplankant lietuvių tremties vietas. Deja, turistinės vizos į Rusiją visą vasarą nebuvo išduodamos dėl pandemijos. Labai laukiu jos pabaigos.

– Daugelyje nuotraukų matau vyrą – turbūt tai jūsų sutuoktinis Artūras Šedauskas? Ar labiau mėgstate keliauti su savo šeima, o gal esate užkietėjusi vienišė?

– Į tolimas keliones leidžiamės dviese su vyru. Pati planuoju maršrutą, perku lėktuvų bilietus, rezervuoju viešbučius, nesinaudoju agentūrų paslaugomis. Po Europą keliauju visaip: ir su visa šeima, ir dviese su vyru arba sūnumi, dažnai ir viena ar su draugėmis. Kiekvieną vasarą su sūnumi Ąžuolu būtinai vykstame prie kokios nors šiltos jūros bent savaitę pasimaudyti ir paatostogauti. Prieš Kalėdas drauge su juo – tik dviese – vykome ir į Suomiją bei Laplandiją stebėti tų astronominių dalykų, nes sūnui jie irgi patinka (beje, šiuo metu yra labai patogus skrydis iš Kauno į Helsinkį).

Tokį jaudulį jaučiu kaskart, kai aplankau kokį nors objektą, kurį labai gerai žinojau iš mokyklinio geografijos ar istorijos vadovėlio.

– Keliaujate dažnai ir mėgstate intensyvų ritmą – vos spėju sekti feisbuke jūsų išvykas. Rugsėjį jūs – Čikagoje, lapkritį – Madeiroje, o prieš tai lankote istorines lietuvių pilis Ukrainoje. Kas nulemia jūsų kelionių kryptis?

– Kelionių, ypač trumpesnių, kryptis dažnai pasiūlo oro bendrovės, atidarydamos tiesioginius skrydžius iš Kauno ar Vilniaus. Kai atsirado skrydis į Lvovą (šiuo metu yra iš Kauno), kelis savaitgalius skridome ten ir su vietinių agentūrų turistiniais autobusais vykome į Karpatų kalnus, Užkarpatę, aplankėme Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis. Nepaprastai patiko mums tos kelionės su labai draugiškais ukrainiečiais, susiradome draugų Kijeve, Odesoje, Izmaile.

Gaila, bet šiuo metu kelionių kryptis valdo pandemija. Prieš porą metų su vyru buvome Azorų salose Atlanto vandenyne. Tikrai labai egzotiškos salos su kriokliais, paparčiais, sekvojomis, nuostabiais augalais, geizeriais ir pulsuojančiais karšto purvo pragaro katilais. Labai rekomenduočiau visiems ten nuvykti. Todėl Madeirą šiemet pasirinkome kaip panašiausią salą į Azorus. Ji ypač tinka aktyvaus poilsio mėgėjams. Visa sala išraižyta palei vandens surinkimo kanalus nutiestais pėsčiųjų takais – levandomis. Įveikėme jų ne vieną ir ne dvi (juokiasi). Be to, ši sala buvo saugi ir pandemijos atžvilgiu.

J. Šedauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Prisipažinsiu, kad nelabai mėgstu skurdžias šalis, kur galima patirti kultūrinį šoką. Kartais nesinori ir žinoti, koks baisus ir žiaurus pasaulis, juk lengviau gyventi su rožiniais akiniais, kurie tokiose šalyse turistams greitai nukrinta. Teko matyti, kaip Filipinuose benamių šeima pasistato dviratį sostinėje Maniloje prie tvoros, ir visi gyvena ant šaligatvio aplinkui tą dviratį. Ten pat prausiasi, miega ant kartono gabalėlio, valgo, o vaikai žaidžia ir nuolat prašo praeivių išmaldos. Pavargsti nuo to jų prašymo ir liūdnų vaizdų. Kartais kelionėje nėra kuo kvėpuoti, kaip antai Pekine (Kinija) ar Krasnojarske (Rusija) dėl nuolat tvyrančio smogo. Tuomet tiesiog lauki skrydžio namo. Kartais šalys būna tokios pavojingos turistams, kad policininkai prisistato ir nebeleidžia niekur savarankiškai judėti. Taip atsitiko ir Dominikos Respublikos sostinėje Santo Dominge, kur turistams leidžiama vaikščioti tik po senamiestį, akylai saugomą policininkų. Pamenu, mes norėjome paeiti kilometrą nuo Kristupo Kolumbo monumento iki Cenočių parko, tai policininkas tol nuo mūsų nesitraukė, kol atvažiavo jo iškviestas taksi ir pavežėjo mus tuos kelis šimtus metrų iki norimos vietos. Sutinku, kad visada yra rizika ir kad kelionėse visko pasitaiko, bet dar vis neprarandu to jaunatviško avantiūrizmo.

– Jei jau prakalbome apie iššūkius, ar piligrimystė – dešimtys kilometrų kasdien pėsčiomis – jau išbandyta?

– Šiuo metu išties madingos piligriminės kelionės, kai bent savaitę kasdien po maždaug 30 km piligrimai eina pėsčiomis tikslo link. Jei atvirai, tokio keliavimo būdo dar nesu išbandžiusi, tačiau ne kartą vykau į Taizė jaunimo susitikimus Milane ir Paryžiuje, buvau Anykščių jaunimo grupės kelionių vadove į Taizė jaunimo susitikimus Vroclave ir Štutgarte. Tai buvo dar aname tūkstantmetyje, kai ką tik atsivėrė vakarinė Lietuvos siena. Važiuodavome autobusu kelias paras be nakvynės viešbutyje, po šešias–devynias valandas laukdavome dokumentų patikros ties valstybių sienomis. Puodelis kavos Paryžiuje tuomet kainavo kaip mano savaitės uždarbis! Visko buvo. Nuvykę į tokius susitikimus gyvenome šeimose, diskutavome apie tikėjimą. Tikrai gražios ir jaukios patirtys – smagu jas prisiminti. Praėjusį rudenį aplankiau Santjago de Kompostelos katedrą ir Šv.Jokūbo kapą, t.y. galutinį piligrimų tikslą. Norėjau iš pradžių apsidairyti, kas ir kaip, o jau paskui išbandyti ir Camino de Santiago piligrimų kelią.

– Pati šviežiausia jūsų kelionė, vykusi prieš pat Kalėdas, buvo į Rovaniemį, Suomiją. Išduokite paslaptį, kodėl tam tikrą dieną norėjote atsidurti būtent ten? Kuo ypatingos buvo gruodžio 20-oji ir 21-oji?

– Mano kalėdinė kelionė į Rovaniemį socialinių tinklų stebėtojus sužavėjo susitikimu su tikruoju Kalėdų Seneliu, jo elniais, haskių ir šiaurės elnių kinkiniais. Bet, jei atvirai, į Rovaniemį vykau ne dėl to. Jau seniai norėjau peržengti Šiaurės poliaratį, praleisti ten ilgiausią metų naktį ir visą trumpiausią dieną stebėti saulės kelią – kai ryto aušra virsta vakaro žara, o pati saulė taip ir nepakyla virš horizonto. Lietuvoje juk niekada to nepamatysi. Kalėdų Senelio miestelis, apšarmojęs miškas – visa kruopščiai žmonių ir gamtos sukurta žiemos pasaka man taip pat paliko neišdildomą įspūdį. Norėčiau čia grįžti dar ir ilgiausią dieną. Galbūt taip ir nutiks, kas žino?

– Sakėte, kad keliones planuojate pati. Ar net iki smulkmenų sudėliotose kelionių dėlionėse pasitaiko trukdžių ir trikdžių?

– Labiausiai trukdo šviesus mano gymis (juokiasi). Paskutinėje kelionėje į Suomiją galėjau tikrai jaustis sava ir, nemeluosiu, kad manęs kelis kartus suomiškai net klausė kelio. Bet Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje ar arabiškose šalyse negaliu susitapatinti su vietiniais. Esu per daug pastebima ir išskirtinė. Tai tikrai vargina. Kažkada Pekine su vyru nutarėme, taupydami laiką, atsiskirti ir atlikti skirtingus darbus, o paskui susitikti Uždraustojo miesto aikštės viduryje prie stendo. Tai jis mano vienintelę baltą galvą pamatė iš karto, vos įžengiau pro Uždraustojo miesto vartus. Ant Kinų sienos ar Indonezijoje irgi buvau tas žmogus, su kuriuo vietiniai nuolat prašė fotografuotis ir čiupinėjo lyg kokį muziejinį eksponatą. Kai jau leidausi fotografuojama, prie manęs nusitęsė įsidrąsinusiųjų ir susidomėjusiųjų eilutė. Dažnai vietinių, ypač Lotynų Amerikos gyventojų, požiūriu, jeigu esi baltaodis, vadinasi, turi būti turtingas ir pasipūtęs. Bet kai su jais pradedi kalbėtis nuoširdžiai, tie žmonės ima visai kitaip į tave žiūrėti. Tapęs draugu, gali sulaukti jų patarimų ir netgi pagalbos.

– Iš kur semiatės įkvėpimo, polėkio ir būtinų žinių savo kelionėms?

– Labai gerbiu ir palaikau didžiuosius lietuvių keliautojus. Ne verslininkus, bet tuos tikruosius, kurių daugumą seku socialiniuose tinkluose, skaitau jų interviu portaluose, perku jų knygas, kuriose jie dalijasi kelionių įspūdžiais ir patarimais. Džiaugiuosi, kad šie žmonės turi tokį šaunų pomėgį ne tik patys keliauti, bet ir atverti pasaulį kitiems. Kad pataria, kokias programėles atsisiųsti, kokius lėktuvo bilietus geriau pirkti, kokiais laikinais beviziais režimais pasinaudoti ar kokius pasienio perėjimo punktus pasirinkti. Aš taip pat savo draugams, pažįstamiems ir kitiems, kurie klausia, mielai daliju patarimus, negailėdama nei laiko, nei jėgų, o kartais net ir sudarau maršrutą, nuperku bilietą, užsakau viešbutį, pasidaliju geromis viešbučių rezervavimo sistemomis, kelionių programėlėmis. Man patinka būti bendraminčių būryje. Tarp tikrų keliautojų niekada nėra pavydo, nes yra supratimas, kad žinios ir patirtis, kuriomis gali pasidalyti su tavimi, – tai visas milijonas, kurio tau net nereikia uždirbti.

„Nepaisant koronaviruso pandemijos, kelionės mūsų bendrovės autobusais buvo ir išlieka saugios. Kaip patvirtina oficiali statistika, per daugiau nei metus autobusuose neturėjome nė vieno su COVID-19 susijusio incidento, kelionių metu neužsikrėtė nė vienas mūsų keleivis“, – sakė Vaidas Ramanauskas, bendrovės „Klaipėdos autobusų parko“ generalinis direktorius.

Pasak vadovo, kol šalyje nepaskelbta karantino pabaiga, KAP laikosi visų numatytų saugumo priemonių: dezinfekuoja autobusų salonus, išlaiko nustatytus atstumus tarp keleivių, vairuotojai ir keleiviai privalo dėvėti kaukes, dezinfekuoti rankas. Visgi, nepaisant visus metus galiojusių ir vis dar galiojančių apribojimų, nuo birželio pradžios keliaujančiųjų autobusais akivaizdžiai daugėja.

Kone po metų pertraukos išaugo poreikis užsakomiesiems reisams – kelionės turistinės klasės autobusais po Lietuvą ir į užsienį visada būdavo KAP vasaros sezono verslas. Šiuo metu pagrindiniais užsakovais yra meno kolektyvai, sportininkų komandos, vestuvių ir kitų renginių organizatoriai. Turizmo sektoriaus atstovai kol kas kelionių nerezervuoja, bet teiraujasi kainų ir derasi dėl bendradarbiavimo galimybių.

„Kelionių agentūros nekantriai laukia žinių apie atsiveriančias sienas iš Europos šalių, ką tik gavome patvirtinimą, kad galime vežti keleivius į Lenkiją“, – sakė V. Ramanauskas.

Kaip ir ankstesniais metais, KAP laimėjo „Lietuvos geležinkelių“ pavėžėjimo paslaugos konkursą maršrutams į Palangą, Neringą, Karklę, kai traukinio bilietą į pajūrio kurortus įsigiję keleiviai nuo Kretingos ar Klaipėdos autobusu nuvežami iki pasirinktos poilsiavietės.

Atnaujintas ir susisiekimas visais KAP aptarnaujamais tarpmiestiniais bei priemiesčio maršrutais.

„Stebime rinką ir prisitaikome prie situacijos: kur išaugo keleivių srautai – paleidžiame didžiuosius autobusus, kur keleivių nėra – koreguojame važiavimo dažnumą. Dar kitur išlaikome socialiai atsakingos įmonė statusą: pavyzdžiui, reisas iš Utenos į Klaipėdą padengia tik tiesiogines išlaidas, bet jis vienintelis, leidžiantis aukštaičiams tiesiogiai atvykti į pajūrį. Tad patarimas važiuojantiems į Vakarų Lietuvą – sekite mūsų tvarkaraščius ir rinkitės saugią bei komfortišką kelionę“, – kvietė „Klaipėdos autobusų parko“ vadovas.

Išlaikyti pagrindiniai maršrutai

Koronaviruso pandemijos metu dar pernai šalies vežėjai sumažino pervežimų apimtis. Šiuo metu KAP tarpmiestiniais maršrutais kasdien veža keleivius dukart per dieną į Vilnių ir Kauną, į Biržus per Šiaulius ir į Naująją Akmenę. Kiti reisai laikinai sustabdyti, bet šią savaitę Vyriausybei atlaisvinus judėjimą tarp savivaldybių tikėtina, kad susisiekimas bus atnaujintas ir kitomis kryptimis.

„Į reisus leidžiame didžiuosius turistinės klasės autobusus. Keleivius sodiname į kas antrą kėdžių eilę – taip išlaikome saugų atstumą ir tuo pačiu užtikriname komfortišką kelionę“, – pasakojo Vaidas Ramanauskas, bendrovės „Klaipėdos autobusų parkas“ generalinis direktorius. Daugelis vežėjų, karantino metu sumažėjus keleivių skaičiui, tarpmiestinius pervežimus vykdo mažesniais ir žemesnės komforto klasės autobusais.

Pasak didžiausio Vakarų Lietuvoje autobusų parko administracijos, nepaisant karantino atneštų veiklos apribojimų ir pabrangusio kuro, jų aptarnaujamuose miesto, priemiesčio ir tarpmiestiniuose maršrutuose bilietai artimiausiu metu nebrangs.

„Kuras nuo metų pradžios pabrango apie 15 procentų. Dėl keleivių stygiaus tikrai ne iš kiekvieno reiso pavyksta uždirbti. Visgi esame socialiai atsakinga įmonė ir siekiame vykdyti savo misiją – užtikriname susisiekimą klaipėdiečiams ir šalies gyventojams. Suprantame laikmečio sudėtingumą ir, kol galime, bilietų kainų nedidiname“, – aiškino V. Ramanauskas.

Viešasis transportas – saugus

Prabėgus metams nuo COVID-19 pandemijos pradžios KAP autobusuose tarp keleivių neužfiksuotas nė vienas užsikrėtimo atvejis.

Be autobusų salonuose privalomų ir naudojamų dezinfekcijos priemonių visi KAP autobusai prieš naują reisą yra valomi specialiais skysčiais ir šluostėmis, vėdinami, o grįžę į parką dezinfekuojami garų generatoriumi. Taip bakterijos pašalinamos nuo paviršių, o kartu išvalomas ir autobuso salono oras.

Žinia, ne kartą tarptautinės institucijos bei Klaipėdos viešojo transporto administratoriai viešai patvirtino, kad transporto priemonės nėra padidintos infekcijos rizikos šaltinis.

„Nesame gavę jokių žinių, kad uostamiesčio viešajame transporte būtų fiksuoti keleivių užsikrėtimai, o vežėjų bendrovėse nustatyti infekcijos židiniai“, – argumentavo Andrius Samuilovas, VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ laikinasis vadovas, primindamas, kad kelionės saugumas didžia dalimi priklauso ir nuo keleivių sąmoningumo: važiuojant autobusu privaloma dėvėti veido kaukę, rekomenduojama dezinfekuoti rankas ir laikytis saugaus atstumo.

Daugybė pagyvenusių žmonių gyvena vieni, neretai jų sutuoktiniai jau mirę, o vaikai ar anūkai savo namus susikūrę kituose rajonuose ar net užsienyje.

Tik neseniai pradėta garsiai kalbėti, kad vien fizinę tokių žmonių sveikatą išsaugoti negana. Jie labiausiai kenčia nuo vienatvės, o nemaža dalis dėl ilgai trunkančio karantino net patiria ilgalaikį stresą, kurį įveikti gali padėti tik gyvas bendravimas su artimaisiais.

Likus savaitei iki Velykų žmonės išgirdo, kad vėl turės švęsti užsidarę ir jokiu būdu niekur nevažiuoti.

Pasirodo, vienišas suaugęs žmogus, neturintis kontaktų (galima suprasti, kad dirbantis iš namų), gali aplankyti savo vienišą senyvą giminaitį ir kitoje savivaldybėje.

Ši naujovė pavadinta palaikymo burbulu. Tiesa, valdžios žmonės gana painiai aiškina, kas ir kada galės susitikti.

Iki praėjusios savaitės teigta, kad vieniši namie dirbantys asmenys vienišus senolius galės lankyti ir kitose savivaldybėse, o penktadienį pranešta, kad toks judėjimas per Velykas bus įmanomas tik toje pačioje savivaldybėje.

Skelbiama tik viena išlyga – važiuoti į kitą savivaldybę galima, kai vykstama pas žmones, kurie serga ar negali pasirūpinti savimi patys. Oficialiai nurodoma, kad tokius atvejus pareigūnai vertins individualiai.

Patariama važiuojantiesiems turėti prižiūrimo asmens sveikatos būklę įrodantį dokumentą.

Klaipėdos apskrities policijos komisariato viršininko pavaduotojas Raimondas Vaitkevičius patikino, kad pareigūnai turi galimybę patikrinti ne tik važiuojančiojo, bet ir asmens, pas kurį vykstama, duomenis. Juk žmogus gali būti sveikas, bet dėl garbingo amžiaus sunkiai apsitarnauti, jam gali būti būtina pagalba.

„Jeigu žmogus neturi reikiamų dokumentų, pareigūnai patys pasitikrins duomenų bazėse. Kad patikros procedūra būtų sklandesnė ir greitesnė, patariu turėti artimo asmens dokumento kopiją ar bent nuotrauką. Jei vykstantis žmogus ir to neturi, būtų gerai žinoti senyvo giminaičio asmens kodą, kad būtų galima kaip įmanoma greičiau patikrinti duomenis. Visi dokumentai – naudingi ir palengvina patikrą“, – paaiškino R.Vaitkevičius.