Dr. Andrius Pranculis, Kauno klinikų Radiologijos klinikos gydytojas radiologas, teigia, kad tai – viena sudėtingiausių intervencinių procedūrų, kurias atlieka gydytojai radiologai.

„Įprastai šios procedūros atliekamos, kai pacientui transplantuotos visos kepenys. Šį kartą procedūros sudėtingumą lėmė tai, kad pacientui transplantuota tik dalis kepenų, kuri buvo neįprasta ir pasižymėjo nestandartine anatomija“, – pastebėjo dr. A. Pranculis.

Pirmieji simptomai, išdavę, kad Vyčiui užsikišo vena, jungianti kepenis ir žarnyną, buvo pageltusios akys.

Dr. Andrius Pranculis. Kauno klinikų archyvo nuotr.

„Kitą dieną jis pasidarė visas geltonas. Vos prieš savaitę Vyčiui buvo baigtas paskutinis chemoterapijos kursas, tad mes vis dar gulėjome Kauno klinikų Vaikų ligų skyriuje. Gydytojai skubiai atliko pilvo echoskopiją tada ir sužinojome, kad dėl užsikišusios venos nedelsiant turi būti atlikta naujoji procedūra“, – prisiminė Rimvydas.

Atlikus kompiuterinės tomografijos tyrimą, įtarta vartų venos ir pasaito venos trombozė, o tai dar labiau pasunkina patekimą į vartų veną procedūros metu. Pasak prof. Rūtos Kučinskienės, Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos gydytojos vaikų gastroenterologės, ši komplikacija – kepenų venų susiaurėjimas ir užsikimšimas krešuliu, gali atsirasti po transplantacijos praėjus net keletui metų.

„Ji gali nutikti net ir tam pacientui, kuris turi vieną patologiją. Vytis – unikalus mūsų pacientas, nes jis sirgo ne tik liga, dėl kurios reikia transplantuoti kepenis, bet ir onkologine liga. Gydant pastarąją ir išryškėjo kraujagyslių susiaurėjimas ir krešulys“, – pažymėjo prof. R. Kučinskienė.

Prof. R. Kučinskienė. Kauno klinikų archyvo nuotr.

Be sudėtingos kepenų vartų venos ir pasaito venos sujungimo procedūros, vienintelis būdas, kuris būtų padėjęs mažajam pacientui, yra nebent tik kepenų retransplantacija. „Galimybė rasti donorą panašaus amžiaus vaiko kepenų retransplantacijai yra labai maža. Be to, padėtį sunkino tai, kad Lietuvoje vaikams kepenys netransplantuojamos, o pervežti Vytį į Lenkiją dėl jo sunkios būklės buvo neįmanoma“, – sakė dr. Rimantas Uktveris, Kauno klinikų Radiologijos klinikos gydytojas radiologas.

„Procedūros eiga – perkutaniškai išpunktuojama transplantuotų kepenų vartų vena, per ją surandama paciento pasaito vena ir jos abi sujungiamos specialiu stentu. Operacijoje dalyvauja du intervenciniai radiologai su operacinės slaugytojomis ir gydytojų anesteziologų reanimatologų komanda“, – apie procedūros sudėtingumą aiškino dr. A. Pranculis.

Kauno klinikose pacientui taikytas aukščiausio lygio gydymas. Po atliktos procedūros taikytas standartinis gydymas, kuris taikomas po kepenų transplantacijos ir kraujagyslių stentavimo. „Vytis sugrįžo į įprastą gyvenimą. Džiaugiamės, kad Kauno klinikose galėjome jam pasiūlyti aukščiausio lygio gydymą“, – pabrėžė dr. R. Uktveris.

Dr. R. Uktveris. Kauno klinikų archyvo nuotr.

Viso Kauno klinikose Vyčiui teikiamo sudėtingo gydymo metu jo tėvai pasitikėjo medikais. „Žinojome, kad jie daro geriausia, ką gali. Esame visiems gydytojams, slaugytojams ir kitiems darbuotojams dėkingi už išsaugotą sūnaus gyvybę“, – sakė Vyčio tėtis.

Kauno klinikų Radiologijos klinika – didžiausias radiologijos paslaugas Lietuvos gyventojams teikiantis bei didžiausias diagnostinis padalinys, kur įvairaus amžiaus pacientams atliekami visi šiuolaikiniai diagnostiniai radiologiniai tyrimai ir gydomosios intervencijos.

Pirmieji simptomai išdavę Janinos ligą – pasikeitusi išmatų spalva. Pastebėjusi šį simptomą, ji nedelsdama nuvyko pasikonsultuoti su gydytoja. „Be to, vargino rankų, nugaros niežėjimas. Įtariau, kad gali būti kokia nors kepenų liga. Galiausiai tą patvirtino atliktas kepenų rodiklių tyrimas, kurio nukrypimai buvo labai dideli“, – prisiminė moteris.

Kauno klinikose atlikus išsamius sveikatos būklės tyrimus, paaiškėjo, kad Janinai nustatytas pirminis bilijinis cholangitas jau išsivysčiusios kepenų cirozės stadijoje su visomis galimomis kepenų cirozės komplikacijomis ir kepenų funkcijos nepakankamumu. Pasak doc. dr. I. Valantienės, tai reta, lėtinė uždegiminė, progresuojanti kepenų liga, išsivystanti dėl imuninės smulkių kepenų latakėlių pažaidos.

 Doc. dr. Irena Valantienė. / Kauno klinikų nuotr. 

„Laiku nediagnozavus ligos ir nepaskyrus medikamentino gydymo, pažaida progresuoja, ilgainiui vystosi kepenų audinio fibrozė, kepenų cirozė su įvairiomis grėsmingomis gyvybei komplikacijomis, lydinčiu kepenų funkcijos nepakankamumu, – pabrėžė skyriaus vadovė. – Tada lieka vienintelis gydymo metodas – kepenų transplantacija.“

Nedvejodama sutikau, nes supratau, kad tokiu būdu laimėsiu laiko gyvenimui.

Paaiškėjus diagnozei, pacientei pradėtas taikyti specifinis medikamentinis gydymas. Nepaisant šio gydymo, Janinai liga progresavo, atsirado kraujavimai iš stemplės venų varikozinių mazgų, kartojosi hepatinės encefalopatijos epizodai. Taip pat kaupėsi skystis pilve, nepasiduodantis medikamentiniam gydymui, todėl išbandžius visas konservatyvias gydymo galimybes, pacientę nuspręsta įtraukti į kepenų transplantacijos laukiančiųjų sąrašą.

„Gydytoja pasiūlė įtraukti į kepenų transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Nedvejodama sutikau, nes supratau, kad tokiu būdu laimėsiu laiko gyvenimui“, – atvirauja moteris.

Pacientės būklė, laukiant kepenų transplantacijos, sparčiai blogėjo. Lemtingojo skambučio ji sulaukė pralaukusi 11 mėnesių, pusę aštuonių vakaro. Tuo metu pacientės būklė buvo ypatingai sunki. „Pasimečiau, gydytojos paklausiau, ar nesuklydo ir tikrai dabar. O tada iš karto paskambinau dukrai, kad atvežtų mane į Kauno klinikas“, – pasakojo Janina.

Kepenų transplantacija dėl pacientės sunkios būklės buvo sudėtinga, ją atliko prof. Žilvinas Dambrauskas ir prof. Albertas Daukša, Kauno klinikų Chirurgijos klinikos abdominalinės chirurgijos gydytojai. „Kita vertus, pooperacinis laikotarpis buvo sklandus, pacientė greitai sveiko, jai nepasireiškė jokios komplikacijos, – sakė doc. dr. I. Valantienė. – Šiandien džiaugiamės prisidėję prie sėkmingo pacientės grįžimo į gyvenimą.“

Dabar Janina mėgsta leisti laiką su savo anūku ir jau priprato jaustis puikiai. „Labai dėkoju visiems medikams, ypatingai gydytojams chirurgams už atliktą sudėtingą operaciją, gydytojai gastroenterologei Editai Kiudelienei už priežiūrą ir kitiems gydytojams, slaugytojams ir visiems prisidėjusiems prie mano sveikatos“, – šypsojosi moteris.

Kepenų transplantacija visada yra iššūkis visiems: pacientui, jo artimiesiems ir visai dirbančiųjų komandai.

Docentė priduria, kad diagnozavus pirminį bilijinį cholangitą ir paskyrus medikamentinį gydymą net pradinėse kepenų cirozės stadijose ligą galima sukontroliuoti, tačiau jei atsirado ar progresuoja kepenų funkcijos nepakankamumas o kartais vargina nepakenčiamas niežulys, ilgainiui vienintelis gyvybę gelbstintis gydymo metodas – kepenų transplantacija. Atlikus ją, pacientų, sergančių šia liga, išgyvenamumas penkerių metų laikotarpyje siekia daugiau nei 85 proc.

„Kepenų transplantacija visada yra iššūkis visiems: pacientui, jo artimiesiems ir visai dirbančiųjų komandai. Niekada neleidžiu užmiršti sau ir visada primenu kitiems, kad po kiekvienu atliktų transplantacijų skaičiumi slypi žmogus ir jo istorija“, – priminė doc. dr. I. Valantienė.

Antanas prisimena, jog pirmiausiai jam buvo skirtas gydymas nuo hepatito C vaistais, vėliau prasidėjo COVID-19 pandemija, buvo išvykęs į užsienį, tad sveikatos kurį laiką nesitikrino.

„Grįžęs į Lietuvą apsilankiau pas gydytojus. Vizito metu buvo pastebėti piktybiniai židiniai kepenyse“, – prisiminė vyras.

Lėtinės kepenų ligos labai dažnai nesukelia jokių skundų pacientams, dažnai nustatomos, kai liga jau toli pažengusi, tenka kovoti su komplikacijomis. 

„Pirminis kepenų ląstelių vėžys klastingas tuo, kad gali išsivystyti jau sergant įvairios kilmės kepenų ciroze, tačiau gali išsivystyti ir be jos, – sakė docentė. – Iš kitų onkologinių ligų pirminis kepenų ląstelių vėžys išsiskiria tuo, kad galimas paciento pilnas pasveikimas atlikus kepenų transplantaciją.“

Paciento būklė buvo gera, jis neturėjo žymaus kepenų funkcijos nepakankamumo, tačiau pagrindinė gydytojų užduotis buvo suvaldyti onkologinės ligos progresavimą tam, kad pacientas sulauktų kepenų transplantacijos – tai yra vienintelis efektyvus gydymo metodas pacientams, sergantiems pirminiu kepenų ląstelių vėžiu, kai jau išsivysčiusi kepenų cirozė. Kepenų transplantacijos Antanas laukė beveik vienerius metus.

„Tinkamo donorinio organo laukimo periodu Kauno klinikų Radiologijos klinikos gydytojas radiologas dr. Andrius Pranciulis piktybinius židinius embolizavo chemoterapiniais preparatais, t. y., buvo užkimštos piktybinį židinį maitinančios kraujagyslės, ir taip sustabdytas ligos progresavimas“, – pasakojo doc. I. Valantienė.

Doc. Irena Valantienė. Kauno klinikų nuotr.

Neatsiradus naujiems židiniams ir pavykus sumažinti jau esamus, Antanui, sulaukusiam tinkamo donorinio organo, buvo sėkmingai atlikta kepenų transplantacija, kuriai vadovavo Kauno klinikų Chirurgijos klinikos Kasos, kepenų ir tulžies latakų chirurgijos skyriaus vadovas doc. Tomas Vanagas ir abdominalinės chirurgijos gydytojas prof. Albertas Daukša.

Pacientas šiuo metu jaučiasi gerai ir nedrąsiai džiaugiasi nauja pradžia bei grįžimu į aktyvų socialinį gyvenimą.

„Pradžioje mūsų susitikimai su pacientu bus dažnesni, aktyviai stebėsime jo kepenų būklę. Laikui bėgant tiek vizitai, tiek imunosupresininių vaistų kiekiai mažės, tačiau mūsų draugystė tęsis visą gyvenimą“, – sakė doc. I. Valantienė.

„Antanas – pavyzdys, kad taikant visapusišką gydymą galimas pilnas pasveikimas. Tokių sėkmės istorijų mūsų pacientų tarpe ne viena ir visos jos – paskata kitiems sergantiesiems nenuleisti rankų ir nedvejoti kepenų transplantacija, išgirdus pirminio kepenų ląstelių vėžio diagnozę“, – drąsino docentė.

Kiekvienais metais antrąjį spalio šeštadienį minima Pasaulinė organų donorystės ir transplantacijos diena. Jos metu siekiama priminti visuomenei organų donorystės svarbą donorinio organo laukiantiems asmenims.  Šiuo metu Lietuvoje organų transplantacijos laukia apie 300 žmonių.

Ramiai pagyventi

Pernai lapkritį iš A. Sipavičiaus buvo likęs tik jo šešėlis. Beveik 2 m vyras, didelę dalį gyvenimo aktyviai sportavęs, rūpinęsis savo mityba, pernai dėl kepenų problemų buvo taip nusilpęs, kad iššūkis buvo be pertraukėlės nueiti daugiau kaip dešimt žingsnių.

„Dabar jėgos beveik grįžusios, tik jaučiu šiokį tokį silpnumą. Viskas gerai. Gyvenu, dirbu ir džiaugiuosi. Anksčiau net nepagalvodavau, kaip gali labai nudžiuginti įvairios smulkmenos. Išgyvenu dieną – jau laimingas. Pastebėjau, kad mažiau nervinuosi, mažiau kreipiu dėmesio į nereikšmingus anksčiau erzinusius mažmožius. Po operacijos tapau ramesnis“, – palygino A. Sipavičius.

Kokie dar neįgyvendinti tikslai, siekiai? Kažkur nukeliauti, kažką nuveikti? „Noriu ramiai pagyventi. Pasidžiaugti gyvenimu, artimaisiais“, – sakė kaunietis, su žmona Rita užauginęs dvi dukras, stebintis, kaip auga nenuoramos anūkės.

Išgelbėjo gyvybę

Viso to nebūtų, jei ne medikų ir viso ligoninės personalo profesionalumas, atsidavimas, medicinos ir technologinis progresas, be abejo, ir donoro artimųjų sprendimas.

„Esu labai dėkingas donoro artimiesiems, medikams ir visiems kitiems prisidėjusiems. Aš aukštaūgis – 198 cm. Dėl to dar sudėtingiau rasti atitikmenį“, – aiškino A. Sipavičius ir dėkojo transplantaciją atlikusiems Kauno klinikų Chirurgijos klinikos Kasos, kepenų ir tulžies latakų chirurgijos skyriaus vadovui doc. Tomui Vanagui ir prof. Antanui Gulbinui, Anesteziologijos klinikos gydytojai anesteziologei-reanimatologei Vilmai Traškaitei-Juškevičienei ir kt.

Pastebėjau, kad mažiau nervinuosi, mažiau kreipiu dėmesio į nereikšmingus anksčiau erzinusius mažmožius. Po operacijos tapau ramesnis.

Pabudęs rytais jis vis nejučia paliečia šoną – lyg pasitikrina, ar nėra požymių, kad naujosios kepenys atmestos. Skrupulingai vartoja būtinus vaistus. Jų reikės visą gyvenimą. Visa kita dienotvarkė mažai tepasikeitė.

Sveikas maistas ir gyvenimo būdas jį lydėjo visą gyvenimą. Valgiaraštį reikėjo dar labiau apriboti, bet maistas niekada nebuvo jo gyvenimo prasmė, visada maitinosi saikingai.

Lėmė išvyka?

Kaip nutiko, kas lėmė, kad prireikė tokios sudėtingos operacijos – kepenų transplantacijos? A. Sipavičius mano, kad jo kepenų problemų pradžia – paauglystėje.

„Žaidžiau krepšinį. Buvau aktyvus sportininkas. Žaidžiau „Žalgirio“ dublerių komandoje“, – į jaunystę mintimis grįžo kaunietis.

Kai jam buvo 16 metų, su komanda išvyko į Elektrostalę, miestą netoli Maskvos. „Atsimenu kaip šiandien, valgydavome valgykloje, o joje po stalais šunys lakstė“, – teigė pašnekovas. Valgyklos darbuotojos keturkojams padėdavo po stalu valgytojų indus, kad išlaižytų likučius.

„Po kelionės blogai pasijaučiau. Mane tyrė pusę metų. Buvo padidėjusios kepenys. Buvo silpna, gydė. Nustatė hepatitą B ir taip keistai gydė – gliukozės tabletėmis! Nesportavau metus. Po kiek laiko atsigavau. Grįžau į aikštelę. Toliau aktyviai sportavau. Jokių problemų. Jaučiausi gerai“, – pasakojo vyras.

Pribloškianti diagnozė

Prieš penkiolika metų, kai jau buvo persiritęs per 45-metį, per vieną profilaktinių patikrų A. Sipavičiui buvo nustatytas II tipo diabetas. Jis išmoko kontroliuoti šią ligą, tačiau maždaug po penkerių metų prireikė skrandžio operacijos. Teko šalinti išvešėjusius polipus. Patekęs medikų globon dėl skrandžio, sužinojo, kad turi ir kitų sveikatos problemų. Kepenų fermentų tyrimai neatitiko normų, šiek tiek jas viršijo. Echoskopijos rezultatai kėlė dar didesnį nerimą, o ištyrus paimtą mėginį nustatyta kepenų cirozė.

Loterija: A. Sipavičiui donoro kepenų paieškos buvo dar sudėtingesnės dėl jo aukšto ūgio. Regimanto Zakšensko nuotr.

Tai lėtinė kepenų liga, kai kepenys ima randėti, trinka kraujotaka per kepenis ir gali išsivystyti kepenų nepakankamumas.

„Žagtelėjau. Iš kur? Vaistais, alkoholiu niekada nepiktnaudžiavau, valgydavau paprastai, asketiškai“, – pasakojo A. Sipavičius.

Diagnozavus šią ligą, prižiūrimas gydytojų palyginti ramiai gyveno dešimt metų. Teko šiek tiek pakoreguoti meniu. Laikėsi visų medikų nurodymų. Vis dėlto per tą laiką prireikė atlikti kelias kepenų kraujagyslių šuntavimo operacijas.

Dar vienas posūkis

Baigęs sportininko karjerą, o vėliau išgirdęs apie kepenų cirozę vyras aktyvaus gyvenimo būdo neatsisakė. Su žmona poilsiaudami per dieną dviračiais numindavo ir po 50 km. Iki pablogėjimo likus vos keturiems mėnesiams, apvažiavo visą Kauną. „Tada jėgų dar buvo“, – pastebėjo vyras ir pridūrė, kad vėl nusipirko dviratį, bet ne rekordų siekti, o pasimėgauti.

Pernai savijauta labai suprastėjo. Jėgų buvo vis mažiau. „Vasarį buvau paguldytas į ligoninę. Galvojau, išgydys mane ir viskas bus gerai“, – sakė kaunietis.

Į ligoninę teko grįžti ir pavasarį, ir vasarą. Kas mėnesį – po savaitę ligoninėje. Pernai liepą dėl sutrikusios kepenų veiklos pradėjo gausiai kauptis skysčiai. „Ištraukė 10 l“, – pamena pašnekovas, ligoninę tuo metu vadinęs antraisiais namais. „Visai neblogai man ten buvo. Labai tiko ligoninės maistas ir dienotvarkė. Ir dabar keliuosi 5 val. ryto“, – vardijo A. Sipavičius.

Maždaug prieš metus, vyro būklei vėl pablogėjus, Kauno klinikose jam buvo atlikti specialūs tyrimai ir nustatyta tikroji ilgus metus varginusi liga – kepenų venų trombozė. Imtas taikyti specialus gydymas, tačiau būklė negerėjo. Vienos konsultacijos metu gydytojas gastroenterologas prof. Limas Kupčinskas užsiminė: pagal būklės progresavimą jį reikėtų įtraukti į transplantacijos laukiančių asmenų sąrašą. „Nesitikėjau tokio posūkio. Galvojau, dar galima kažką pataisyti“, – tarstelėjo vyras.

Laikas tarsi sustoja

Būdamas ligoninėje A. Sipavičius matė dviejų palatos draugų mirtį. Laikas ligoninėje, kaip įvardijo, tarsi sustoja.

„Ligoninėje atsikeli kiekvieną rytą, žiūri pro langą – saulė kyla, troleibusai važiuoja, žmonės juda, visi užsiėmę ir niekas iš jų neįsivaizduoja, kas vyksta čia“, – sunkias akimirkas prisiminė A. Sipavičius.

Transplantacija jam atlikta pernai lapkritį. „Pamenu, guliu ligoninėje. Skambina Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos Gastroenterologijos skyriaus vadovė gydytoja doc. Irena Valantienė. Sako, yra tinkamos donoro kepenys. Kokia mano reakcija? Pagalvojau, kuo man čia viskas baigsis. Rytojaus dieną – į operacinę“, – pasakojo kaunietis.

„Atsibudus po operacijos jausmas savotiškas, – tęsė pašnekovas. – Girdėjau, kaip bendrauja personalas. Tą darome, aną darome. Vamzdelių pilna prijungta. Taip pat į nosį ir visur kitur daugybė.“

Vos pažino save

Prieš operaciją aukštaūgis vyras svėrė apie 95 kg. Įprastas svoris būdavo apie 105 kg. „Po transplantacijos, kai užlipau ant svarstyklių, žagtelėjau. 80 kg! Vos pažinau save veidrodyje, bet paskui raumenys ir svoris atsistatė“, – toliau pasakojo A. Sipavičius.

Dar būdamas reanimacijos skyriuje jis stengėsi kuo greičiau sustiprėti. „Priežiūra buvo kapitalinė. Visas buvau apkarstytas vamzdeliais, bet norėjau būti savarankiškas. Kiek gali gulėti? Judėti buvo ir sunku, ir baisu. Šono, kur kepenys, neskaudėjo, bet jis buvo lyg patinęs. Saugojau labai. Nesinorėjo gulėti ant tos pusės“, – kalbėjo vyras.

Jam greitai pavyko atsistoti ant kojų. „Vien pastovėti buvo nelengva. Žengiant pirmus žingsnius kojos drebėjo kaip mažo vaiko. Dariau pratimus, stiprėjau. Sulaukiau didžiulio personalo palaikymo. Reanimacijos skyriuje buvome stebimi visą parą“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Viena įsiminusių padrąsinančių akimirkų – kai kartą, eidamas į tualetą, sėkmingai įveikė kliūtis, buvo apdovanotas nuoširdžiomis ovacijomis. Kelią tikslo link stebėjo trys medikės. „Einu lėtai, kaip robotas. Vienas vamzdelių užsikabino už rankenos. Galvoju, ką daryti. Lėtai grįžau atgal. Atkabinau vamzdelį. Atsisukau – ploja man tyliai. Sakau, duokite daugiau teatro“, – juokėsi A. Sipavičius.

Žvelgiant retrospektyviai, kaip jis mano, ar būtų buvę galima kažką kitaip padaryti, kad nebūtų prireikę transplantacijos? „Ne, nieko. Profilaktiniai tyrimai visada rodydavo vos nežymius pakitimus. Finišas vis tiek būtų buvęs toks pats“, – įsitikinęs A. Sipavičius.

Atskraidino iš užsienio

Kovo pabaigoje Nacionalinis transplantacijos biuras (NTB) pasidalijo džiugiomis žiniomis apie iš užsienio į Lietuvą atskraidintus du donorinius organus – kepenis ir inkstą. Raseinių rajono gyventojas Romualdas (pavardė redakcijai žinoma) tapo tuo laiminguoju, kuriam buvo persodintos donoro kepenys. Operacija Kauno klinikose praėjo sėkmingai – naujosios kepenys ėmė funkcionuoti.

„Pacientui kovo 21 d. atlikta sėkminga kepenų transplantacija – viena iš sudėtingiausių ir aukščiausios medikų kvalifikacijos ir pasirengimo reikalaujančių chirurginių procedūrų. Operacija pavyko gerai, pooperacinis periodas buvo įprastos eigos“, – „Kauno dienai“ komentavo Kauno klinikų Chirurgijos klinikos Kasos, kepenų ir tulžies latakų chirurgijos skyriaus vadovas doc. Tomas Vanagas.

Jei sesutė tada būtų sudavusi jam raminamųjų vaistų, tikiu, kad tėtis būtų gyvas.

Tačiau suteiktu naujo gyvenimo šansu Romualdas pasidžiaugė neilgai. Praėjus devynioms paroms reanimacijos palatoje, vyras buvo perkeltas į įprastą Chirurgijos klinikos palatą – vienutę.

Kitą rytą Romualdo dukrą pasiekė skaudi žinia – tėvas nusižudė.

„Apie tai man pranešė tėčio sesuo. Iš pradžių negalėjau patikėti, maniau, čia kažkokia klaida, ėmiau skambinti į klinikas. Žinau tik viena: taip neturėjo atsitikti. Tėtis nebuvo tas žmogus, kurį būtų kankinusios liūdnos, depresyvios mintys. Tėčio diagnozės buvo rimtos: kepenų cirozė, kepenų vėžys. Šios sunkios ligos jam buvo diagnozuotos maždaug prieš metus. Tačiau jos tėčio nepalaužė – jis niekada nesakydavo, kad nenori gyventi ar kad jam jau visko per daug. Ne. Ligas gydėsi. Kai sužinojo apie donoro kepenis, kaip tik buvo gydomas Kauno klinikose“, – pasakojo Romualdo dukra Neringa Vaišvilė.

Netektis: N. Vaišvilės įsitikinimu, tėčio savižudybę galėjo lemti nepakankama pooperacinė priežiūra Kauno klinikose. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Dukros žodžiais, viskas įvyko labai greitai.

„Klinikose jam buvo gydomas vėžys – šaldytas kepenyse esantis auglys. Netikėtai jis sulaukė skambučio: klinikų atstovas pranešė apie atsiradusias jam tinkamas donoro kepenis ir paragino skubiai atvykti į Kauną operuotis. Tėtis pasakė, kad jis kaip tik Kaune – tose pačiose klinikose. Vėliau jam vis paskambindavo vežusieji donoro kepenis ir sakė: jūsų gyvybė jau pasiekė Lietuvą, jau pasiekė Kauną, klinikas ir t. t. Viskas įvyko staiga – per porą valandų. Jis tik paskambino, kad jį jau veža į operacinę. Kai viskas taip greitai, žmogui ir protas gali pasimaišyti, laimė tokiu atveju gali išvirsti į visai kitus dalykus“, – svarstė dukra.

Naktį ilgai nemiegojo

Moteris įtaria, kad prie jos tėvo savižudybės galėjo netiesiogiai prisidėti nepakankama priežiūra, perkėlus jį iš reanimacijos į įprastą ligoninės stacionaro palatą.

„Kaip man buvo pasakyta, paskutinė tėtį gyvą matė sesutė, užėjusi į jo palatą trečią valandą nakties. Tėtis tuo metu dar nebuvo nuėjęs miegoti – žiūrėjo televizorių. Tačiau sesutė nepadavė, nesuleido jam raminamųjų vaistų – paliko toliau žiūrėti televizorių. Kodėl jį paliko leisti bemiegę naktį, nors ir jo gydytojai, ir to skyriaus sesutės turėjo žinoti, kad jam nustatytas pooperacinis delyras, kad dėl to reikia papildomos priežiūros? Daugiau kaip trim valandom nemiegantį paliko vieną. Kodėl niekas neužėjo į palatą iki maždaug 6.30 val., kai tėvas jau buvo rastas negyvas?“ – šių klausimų vedina jauna moteris teigia kalbėjusi su klinikų medikais iš karto po tėvo mirties, tačiau atsakymų negavusi.

Faktą, kad sesutė nesudavė jos tėčiui raminamųjų vaistų, po valandos ar dviejų nepatikrino, ar jis vis dar nemiega, Neringa vertina kaip aplaidaus medicinos personalo darbo įrodymą.

„Jei sesutė tada būtų sudavusi jam raminamųjų vaistų, tikiu, kad tėtis būtų gyvas“, – įsitikinusi dukra.

Neringa teigė išsiaiškinusi, kad pooperacinis delyras – tai būsena, kai žmogus neadekvatus, nesuvokiantis realybės, jis gali elgtis keistai, atsisakyti valgyti, nebenorėti gyventi, jam gali kilti savižudiškų minčių. Romualdo artimieji prisiminė, kad prieš pat perkeliant iš reanimacijos palatos, jis taip pat kalbėjęs keistai.

„Paskutinę dieną reanimacijoje tėtis skambino savo sugyventinei šeštą valandą ryto ir sakė: „Onute, būk gera, paimk mane iš čia, aš noriu namo. Man čia niekas nieko nedarė, laiko čia mane be reikalo.“ Nors operacija jam buvo atlikta, kepenys persodintos. Bet vėliau tą dieną jis kalbėjo sklandžiai, žinutes rašė aiškiai, be klaidų. Paskui Onutė jo paklausė, kodėl jis taip kalbėjęs ryte. Jis pasakė: „Buvau užsisapnavęs“, – pasakojo dukra.

Moteris teigė kalbėjusi su panašias sunkias operacijas patyrusiųjų artimaisiais. „Sužinojau, kad po tokių operacijų žmonės labai sunkiai susitaiko su pasikeitusia realybe. Visi sako tą patį: žmogus psichologiškai sunkiai perneša tokius įvykius, sunkiai priima informaciją apie gyvenimą, kuris jau bus kitoks, pasikeitęs. Tokiems žmonėms dar gulint ligoninėje reikia psichologo konsultacijų“, – įsitikinusi Neringa.

Tai visame pasaulyje egzistuojanti problema, kuriai ieškoma sisteminių sprendimų.

Kauno klinikų administracijai ji pateikė skundą su prašymu ištirti, ar jos tėvo savižudybę galėjo paskatinti aplaidus Kauno klinikų personalo darbas. Taip pat kreipėsi į policiją dėl ligoninėje dingusių tėčio daiktų – asmens dokumentų ir grynųjų pinigų.

„Žinau, kad tėtis klinikose su savimi turėjo 150 eurų. Būdamas reanimacijoje jis tų pinigų negalėjo išleisti. Per pirmą parą perkeltas į Chirurgijos skyriaus palatą – taip pat. Būčiau gal ir nekėlus klausimo dėl dingusių pinigų ir asmens dokumentų, tačiau, kai tėčio kūną tyrimui paėmė Valstybinė teismo medicinos tarnyba, sužinojau, kad atsiimant reikės jo asmens dokumento. Supanikavau. Bijojau, kad be asmens dokumento mums tėčio neatiduos. Pradėjau skambinti į skirtingus klinikų skyrius, aiškintis, kur tie dingę daiktai. Kadangi išsiaiškinti nepavyko, kreipiausi į policiją“, – priežastį kreiptis į pareigūnus įvardijo Neringa.

„Kauno dienai“ pradėjus domėtis dingusių Romualdo asmens dokumentų ir pinigų istorija, Kauno klinikų atstovai per žurnalistę artimiesiems perdavė, kad šie daiktai atsirado. Neringai buvo grąžinti ir tėčio asmens dokumentai, ir pinigai.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Garantijų nėra

Apie Kauno klinikose po sėkmingos kepenų transplantacijos įvykusią paciento savižudybę sveikatos apsaugos ministras, NTB sužinojo iš „Kauno dienos“ žurnalistų. Kalbinti pašnekovai reiškė užuojautą paciento artimiesiems, tačiau iš jų atsakymų aiškėja: garantijų, kad panašūs atvejai nepasikartos, nėra.

„Telieka apgailestauti, kad žmogus, kuris gavo antrą šansą, pasirinko tokį sprendimą. Kaip esu informuotas, Kauno klinikos atliko vidinį tyrimą, jo metu nenustatyta personalo pažeidimų, tačiau buvo priimtas sprendimas keisti slaugos tvarką, didinant dėmesį pacientams. Tai vienetinis atvejis. Panašu, gydymo įstaiga padarė savo išvadas, jautriai sureagavo į situaciją. Tokiais atvejais pradedamas ir ikiteisminis tyrimas, tad teisėsaugos institucijos atsakys ar atsakė, ar įstaiga padarė viską, kas priklausė“, – situaciją komentavo sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys.

Ministras nesiėmė vertinti, ar asmenų po organų transplantacijos operacijų ir kitų sudėtingų operacijų pooperacinė priežiūra Lietuvos gydymo įstaigose yra pakankama.

Be to, paaiškėjo, kad, skirtingai nei tvirtino ministras, ikiteisminis tyrimas dėl to, „ar įstaiga padarė viską, kas priklausė“, nebuvo ir nėra atliekamas. Nustačius savižudybės faktą Kauno apylinkės prokuratūros ikiteisminis tyrimas mirties priežasčiai nustatyti buvo nutrauktas.

„Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta duomenų, kad asmens mirtis įvyko dėl kito asmens smurtinių ar kitų nusikalstamų veiksmų“, – taip į klausimą, kodėl prokuratūra netiria privedimo prie savižudybės dėl galimai aplaidaus Kauno klinikų personalo darbo, atsakė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Tautvilė Merkevičiūtė.

Tyrimai rodo, kad po organų transplantacijos savižudybės rizika yra beveik du kartus didesnė nei bendroje gyventojų populiacijoje.

Rizika smarkiai išauga

Paciento savižudybės po sudėtingos operacijos atvejį paprašėme pakomentuoti Kauno klinikų atstovų. Klausėme, kaip klinikos vertina, kad slaugytoja, vidury nakties radusi nemiegantį pacientą, kuriam pasireiškia pooperacinis delyras, nesuleido, nepadavė raminamųjų vaistų, bet paliko toliau žiūrėti televizorių, kodėl tokios būsenos naktį nemiegantis pacientas ilgiau nei tris valandas buvo paliktas be priežiūros. Taip pat klausėme, ar, Kauno klinikų vertinimu, pacientų priežiūra pooperaciniu laikotarpiu po sudėtingų operacijų šioje ligoninėje yra pakankama, ar tam reikėtų papildomų slaugytojų ar kitų etatų, tačiau tam trūksta lėšų.

Atsakant į šiuos klausimus, Kauno klinikos atsiuntė Chirurgijos klinikos Kasos, kepenų ir tulžies latakų chirurgijos skyriaus vadovo doc. T. Vanago komentarą. Jame rašoma, kad „siekiant ištirti šios neeilinės nelaimės aplinkybes, Kauno klinikose nedelsiant atliktas vidinis tyrimas.“

„Pacientui taikytas tarptautinius standartus ir algoritmus atitinkantis gydymas, skiriamas recipientams po kepenų transplantacijų. Kaip dažnai pasitaiko po didelės apimties operacijų, pirmomis dienomis paciento būklė buvo sunkesnė, pacientas buvo ne visiškai orientuotas, stebėti trumpalaikiai delyro simptomai, kurie pritaikius gydymą išnyko. Pacientas Centriniame reanimacijos skyriuje stebėtas devynias paras, per kurias sustiprėjo, galėjo savarankiškai judėti palatos ribose, valgyti, todėl tik įsitikinus, kad paciento būklė stabili ir gyvybei pavojus negresia, jis stacionarizuotas Chirurgijos klinikos Kasos, kepenų ir tulžies latakų chirurgijos skyriuje. Jame, kaip ir visuose stacionaro skyriuose (skirtingai nuo intensyviosios terapijos ir reanimacijos skyrių), pacientai stebimi periodiškai arba pagal poreikį, atsižvelgiant į sveikatos būklę“, – rašoma T. Vanago komentare.

Tomas Vanagas

Jame taip pat teigiama, kad kiekvieną kartą, prieš įtraukiant pacientus į donorinio organo laukiančiųjų sąrašą, jiems skiriama gydytojo psichiatro konsultacija: „Pacientui šios konsultacijos metu nenustatyta jokių psichikos sveikatos sutrikimų, gydymo Kauno klinikose metu pacientas nusiskundimų dėl emocinės būklės taip pat neišsakė, darbuotojai neidentifikavo kitiems psichikos sveikatos sutrikimams būdingų simptomų, todėl indikacijų specifiškai stebėti paciento nebuvo.“

Komentare taip pat rašoma, kad naktį skyriuje pastebėjus pacientą, žiūrintį televizorių, įtarimų, kad jam turėtų būti sustiprinta priežiūra, taip pat nekilo, nes po tokių sudėtingų procedūrų kaip organų transplantacijos pacientams neretai sutrinka miego režimas.

„Tyrimai JAV ir Europos šalyse rodo, kad po organų transplantacijos savižudybės rizika yra beveik du kartus didesnė nei bendroje gyventojų populiacijoje. Tarp veiksnių, turinčių tam įtakos, nurodomas imunosupresinių vaistų vartojimas, pacientų patiriamas nerimas dėl galimo organo nefunkcionavimo ir galimų pooperacinių komplikacijų pasireiškimo, miego ciklo sutrikimai ir kitos su organų persodinimu susijusios aplinkybės, pavyzdžiui, mirusio asmens kūno dalies buvimas organizme“, – pasak T. Vanago, literatūroje yra aprašyti vadinamieji „įspėjamieji“ požymiai, padedantys atpažinti pacientus, kuriems kyla savižudybės rizika.

„Kauno klinikų transplantacijos komandos nariai yra supažindinti su šiais požymiais, pacientai aktyviai stebimi dėl galimo jų pasireiškimo, tačiau šiuo atveju jų pooperaciniu laikotarpiu nebuvo pastebėta. Vienas iš mokslinėje literatūroje aprašytų savižudybių po organo transplantacijos ypatumų yra tai, kad asmenys sprendimą pasitraukti iš gyvenimo priima spontaniškai ir staiga, todėl priežiūrą užtikrinanti komanda nespėja atpažinti galimos grėsmės ir suteikti atitinkamos pagalbos. Tai visame pasaulyje egzistuojanti problema, kuriai ieškoma sisteminių sprendimų“, – tvirtinama komentare.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Kauno klinikų medikai deda visas pastangas, naudoja per daugelį metų sukauptą patirtį ir žinias, kad padėtų pacientams, laukiantiems organų transplantacijų, todėl klinikos personalą ši beprasmė mirtis taip pat labai sukrėtė. Išanalizavę šią situaciją, kuri nėra įprasta, ieškome būdų, kaip dar labiau patobulinti pacientų po organų transplantacijų ar kitų sudėtingų chirurginių operacijų slaugos procesą“, – teigė T. Vanagas.

Nepigiai atsieina, tačiau žmogaus gyvybė to verta

Valstybinės ligonių kasos (VLK) duomenimis, pernai Lietuvoje buvo atlikta 30 kepenų persodinimo operacijų. Viena tokia operacija vidutiniškai kainavo 65 tūkst. eurų.

VLK atstovės Vitos Lyskoitienės teigimu, į šią kainą įeina ne tik vidutinė tokios operacijos kaina, bet ir paciento paruošimas operacijai, taip pat gydymas stacionare ir įvairios procedūros, atliekamos po transplantacijos, komplikacijų gydymas ir pan.

Skaičiais: vidutinė vienos kepenų transplantacijos operacijos kaina Lietuvoje pernai buvo 65 tūkst. eurų. (Asociatyvi Vytauto Petriko nuotr.)

Transplantacijos operacijos apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis iš Transplantacijos programai skirtų lėšų.

Pasiteiravus, kiek vidutiniškai kainuoja donorinio organo atskraidinimas iš kitos šalies, NTB direktorė Ieva Grybauskienė atsakė: „NTB pargabenti organus iš donorinių ligoninių į Vilniaus ir Kauno transplantacijos centrus neatlygintinai padeda Lietuvos kariuomenės Karinės oro pajėgos (KOP) ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT). Neturime duomenų, kiek lėšų iš valstybės biudžeto atsieina vienas KOP ar VSAT skrydis, kuomet gabenami donoriniai organai.“

I. Grybauskienė teigė, kad apie panašius savižudybės po organų transplantacijos operacijų atvejus jai nebuvo tekę girdėti anksčiau.

Donoro kepenys po paciento Kauno klinikose mirties antrą kartą transplantacijai paimtos nebuvo. Pasak NTB direktorės, mokslinėje literatūroje galima rasti, kad organas transplantuojamas antrą kartą, tačiau tai vienetiniai atvejai ir kasdienėje praktikoje tokių atvejų nepasitaiko.

Be to, savižudybės atveju ne visada pavyksta paimti organus transplantacijai, ne visada jie yra tam tinkami. „Pacientui (potencialiam donorui) Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje turi būti diagnozuota arba smegenų mirtis, arba negrįžtamai nutrūkusi kraujotaka ir kvėpavimas“, – tvirtino I. Grybauskienė.

Skubi psichologinė pagalba telefonu teikiama:

Vilties linija 116 123

Pagalba suaugusiesiems.

Kasdien Visą parą

Linija „Doverija“ 8 800 77 277

Emocinę paramą paaugliams ir jaunimui rusų kalba teikia savanoriai moksleiviai.

II–VI 16.00–19.00

Krizių įveikimo centras 8 640 51 555

Pirminė konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra.

I–V 16.00–20.00

VI 12.00–16.00

Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami. Juos apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Atlikus reikalingus tyrimus, medikai nustatė, kad organų transplantacijai yra tinkami abu donoro inkstai, abi ragenos, plaučiai ir kepenys.

Pastarosios transplantuotos Santaros klinikose. Šis pacientas į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą pateko vos dieną anksčiau.

Iš viso donoro organai viltį pasveikti suteikė šešiems recipientams.

Lietuvoje neradus tinkamo recipiento donorinių plaučių transplantacijai, jos buvo pasiūlytos kitų šalių recipientams.

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 320 žmonių: 80 laukia inksto, vienas – kasos-inksto komplekso, 34 – širdies, aštuoni – plaučių, keturi – širdies-plaučių komplekso, 42 – kepenų, 151 – ragenų transplantacijos. Tarp laukiančiųjų yra ir keturi vaikai.

NTB duomenimis, 2022 metais registruota 117 potencialių donorų, iš jų efektyviais tapo 46 donorai, o 31 donoras paaukojo daugiau nei vieną organą.

Per praėjusius metus atliktos 193 organų ir ragenų transplantacijos, iš jų 32 buvo kepenų. Tai – didžiausias per metus fiksuotas skaičius.

Po atliktų tyrimų paaiškėjo, kad transplantacijai tiko 85-erių donoro inkstai

„Taip pat šiemet buvo registruotas vyriausias efektyvus organų donoras Lietuvos istorijoje. Jam buvo 85-eri. Po atliktų tyrimų paaiškėjo, kad transplantacijai tiko 85-erių donoro inkstai“, – teigiama pranešime.

19  kepenų transplantacijų atlikta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose, 13 – Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose.

Čia taip pat pirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos šalyse atlikta sėkminga kepenų transplantacija iš neplakančios širdies donoro.

Praėjusiais metais iš viso buvo atliktos 84 inkstų transplantacijos, iš kurių penkios – gyvo donoro inkstų transplantacijos.

Taip pat atliktos devynios širdies, viena plaučio (transplantuotas tik vienas iš dviejų donoro plaučių), viena kasos-inksto komplekso ir 66 ragenų transplantacijos.

Per 2022-uosius į Lietuvą iš užsienio buvo atgabenti du inkstai ir trys kepenys.

Lietuvoje neradus tinkamų recipientų donorinių plaučių transplantacijai, šešis kartus jie buvo pasiūlyti kitų šalių recipientams.

Praėjusiais metais 4812 žmonių išreiškė pritarimą organų donorystei, 2021-aisiais tą padarė 4772 žmonės.

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia per 300 žmonių.

„Pacientui diagnozuota pažengusi kepenų cirozė su visomis galimomis jos komplikacijomis, žymiu kepenų funkcijos nepakankamumu ir inkstų pažaida, reikalaujančia pakaitinės inkstų terapijos“, – apie Rolando būklę pasakojo Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos Gastroenterologijos skyriaus vadovė doc. dr. Irena Valantienė.

Rolandas ligos pradžioje didelių nusiskundimų neturėjo, nerimą kėlė tik vienas simptomas. „Man dažnai tindavo kojos, tačiau į tai per daug nekreipiau dėmesio, – prisiminė vyras. – Kai artimieji pastebėjo mano geltonuojančius akių baltymus – sunerimau, maniau, kad man gelta ir iškart kreipiausi į medikus.“

Deja, akių baltymai Rolandui gelto dėl kepenų funkcijos nepakankamumo. „Pradėjus tikslinį paciento gydymą, vyro būklė negerėjo: kepenų funkcijos nepakankamumas progresavo, o dėl sutrikusio kraujo krešėjimo pacientas kraujavo iš įvairių kūno vietų: nosies, gleivinių, virškinamojo trakto“, – apie sunkią Kauno klinikų paciento būklę pasakojo doc. dr. I. Valantienė. Rolandui buvo tęsiamos hemodializės, kartojosi bakterinės infekcijos. Norint išgelbėti vyro gyvybę buvo būtina kepenų transplantacija.

Gastroenterologijos klinikos Gastroenterologijos skyriaus vadovė doc. dr. Irena Valantienė./ Kauno klinikų nuotr. 

Kol pacientas tinkamo kepenų donoro laukė kiek daugiau nei tris mėnesius, jo būklė sparčiai blogėjo. „Transplantacijos operacijai pacientas vyko iš Intensyviosios terapijos skyriaus ir kėlė didelį nerimą visai komandai, – prisimena docentė. – Dėl sunkios Rolando būklės kilo baimė, kad jis transplantacijos gali neatlaikyti, bet kito būdo išgelbėti mūsų paciento gyvybę tiesiog nebuvo.“ 

Tiek pacientas, tiek Kauno klinikų specialistų komanda nesudvejojo ir pasiryžo atlikti sudėtingą kepenų transplantaciją, kuriai vadovavo Kauno klinikų Chirurgijos klinikos gydytojai chirurgai doc. dr. Albertas Daukša ir dr. Povilas Ignatavičius.

Doc. dr. A. Daukša sakė, kad paciento būklė buvo itin sudėtinga, todėl komandai teko nemenkas iššūkis priimti sprendimą, ar atlikti transplantaciją. „Rolandas transplantacijos laukiančiųjų sąraše buvo pirmas, bet jo būklė – kritiškai sunki. Visų transplantacijos komandos narių palaikymas ir ryžtas, įkvėpė nedvejoti ir atlikti sudėtingą procedūrą“, – pastebėjo docentas.

Užtrukome beveik  4 valandas, kai įprastai kepenų transplantacijos atliekamos per 5 valandas.

Transplantacija Rolandui atlikta sėkmingai. „Užtrukome beveik  4 valandas, kai įprastai kepenų transplantacijos atliekamos per 5 valandas. Gydytojų ir slaugytojų susikaupimas užtikrino sklandžią ir greitą operacijos eigą, – pridūrė doc. dr. A. Daukša. – Džiaugiamės, kad transplantacija pavyko sėkmingai ir pacientas sveiko labai sparčiai“

Kepenų transplantacija dovanojo Rolandui antrą šansą gyventi kokybišką ir sveiką gyvenimą. „Pacientui visiškai atsistatė inkstų veikla, išnyko hemodializių poreikis, kepenų funkcija puiki – jo gyvenimas pasikeitė tik į gerą“, – teigė docentė I. Valantienė.

„Jaučiuosi gerai, nesitiki, kad kepenų transplantacija atlikta vos prieš kelias savaites. Esu pasiruošęs vykti į reabilitaciją ir sustiprėti“, – šypsojosi Rolandas.

Pasak Santaros klinikų, donorystė yra galima dviem atvejais, po smegenų mirties ir sustojus širdies veiklai bei nutrūkus kraujotakai. Anot Nacionalinio transplantacijos biuro, Lietuvoje neplakančios širdies donorystė įteisinta 2015 metų pabaigoje ir imta taikyti 2016 metais.

2016 metais registruoti du neplakančios širdies donorystės atvejai, 2020-aisiais – keturi, 2021-aisiais – šeši. Šis atvejis – tryliktas.

Santaros klinikų Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro vadovo profesoriaus Tomo Jovaišos teigimu, tokių donorų yra labai mažai dėl sudėtingo organų funkcijų išsaugojimo, nes išnykus širdies veiklai, organai, kaip ir visas kūnas, pradeda mirti.

„Tam tikra prasme medikų veiksmus esant neplakančios širdies donorui galima palyginti su Formulės-1 komandos darbu, kai atlekia bolidas ir sušoka kalnas žmonių. Kiekvienas žino, ką daro, turi labai preciziškai atlikti konkrečią funkciją“, – cituojamas jis.

Jam antrina klinikų gydytojas anesteziologas-reanimatologas Šarūnas Judickas, jis teigia, jog sustojus širdžiai yra ypatingai mažai laiko taikyti priemones, kurios gali palaikyti organų gyvybingumą.

„Išnykus smegenų veiklai, yra standartiniai vaistai ar procedūros, palaikančios širdies plakimą ir organų gyvybingumą. O sustojus širdžiai, viską turime padaryti ne tai, kad greitai, bet ypatingai greitai ir ypatingai tiksliai. Kitokiu atveju donorystė yra apskritai neįmanoma, nes organai bus netinkami transplantacijai“, – sako jis.

Pranešime nurodoma, jog nustojus plakti donoro širdžiai, dažniausiai donorystė apsiriboja audinių ir inkstų, kurie yra atsparesni kraujotakos sustojimui, persodinimu.

„Sakyčiau, jog iš viso iki pačios transplantacijos ruošiant donorą ir atliekant eksplantaciją, dirbo apie 20 specialistų. Nuo donoro širdies sustojimo iki pirmosios chirurgų komandos, kurie išėmė organus, darbo pradžios praėjo mažiau nei dvi valandos“, – teigia T. Jovaiša.

Anot Santaros klinikų Pilvo ir onkochirurgijos centro vadovo, vadovavusio kepenų transplantacijos komandai iš neplakančios širdies donoro, profesoriaus Kęstučio Strupo, esminio skirtumo, kokiu būdu buvo konstatuota mirtis, chirurgams, transplantuojantiems organus, nėra.

„Šiuo atveju mūsų komanda naudojo atskirą kepenų perfuzijos mašiną, kai išimtas organas talpinamas į specialią įrangą ir iki jo įsodinimo laikomas ne šaldymo dėžėje, o jo kokybė palaikoma specialioje kepenų perfuzijos mašinoje. Tokia technologija kepenų transplantacijai šiemet Santaros klinikose panaudojama nebe pirmą kartą, kad būtų užtikrinta geresnė organo kokybė“, – teigė K. Strupas.

Nacionalinio transplantacijos biuro rugsėjo 30 dienos duomenimis, Lietuvoje organų ir audinių transplantacijų laukia 332 žmonės.

72 laukia inksto, 35 širdies, devyni plaučių, penki širdies-plaučių komplekso, 56 kepenų, 155 ragenų transplantacijos. Iš jų – trys vaikai.

Nacionalinis transplantacijos biuras (NTB) prie Sveikatos apsaugos ministerijos praneša, kad Vilniaus universiteto ligoninėje (VUL) Santaros klinikose buvo užregistruotas efektyvus donoras. Mirusiojo artimieji priėmė kilnų sprendimą ir nusprendė padovanoti organus sunkiai sergantiems recipientams. Dviem žmonėms šis poelgis pagerins gyvenimo kokybę, o vienam – išgelbės gyvybę.

Atlikus visus reikalingus tyrimus medikai nustatė, kad gali būti transplantuojamas vienas inkstas, ragenos ir kepenys. Inkstas ir ragenos bus transplantuojamos VUL Santaros klinikose. Kepenys bus transplantuojamos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose ir išgelbės recipiento gyvybę, teigiama NTB pranešime.

Dėl tokio svarbaus organo trečiadienio vidurdienį Vilniaus Santariškių žiede buvo stabdomas eismas, nes jame leidosi Valstybės sienos apsaugos tarnybos sraigtasparnis, kuris nuskraidino donoro kepenis ir gydytojų komandą į Kauną. Nors šiandien švenčiama Lietuvos pasieniečių diena, Valstybės sienos apsaugos tarnyba nė akimirkos nesudvejojo, kai išgirdo prašymą padėti išgelbėti žmogaus gyvybę.

Šiemet tai jau ketvirtas kartas, kai organų pergabenimui yra pasitelkiami Valstybės sienos apsaugos tarnybos arba Karinių oro pajėgų sraigtasparniai. Sausio mėnesį širdis iš Šiaulių buvo gabenama į Kauną, vasario mėnesį kepenys buvo parskraidintos iš Rygos į Kauną, o balandį iš Vilniaus į Kauną buvo skraidinama donoro širdis.

Donoro kepenys yra gabenamos specialioje talpoje, kurioje jos būna visą laiką iki kol pasiekia operacinę. Labai svarbu, kad kepenys, kuo greičiau pasiektų recipientą, nes nuo to priklauso transplantacijos sėkmė.

NTB duomenimis, šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 318 žmonių: 78 laukia inksto, vienas kasos-inksto komplekso, 34 širdies, šeši plaučių, keturi širdies-plaučių komplekso, 42 kepenų, 153 ragenų transplantacijos. Iš jų – trys vaikai.