Praėjusį rudenį S. Maslobojevas dalyvavo „KOK Mega Series Hero‘s“ turnyre, kuriame kovojo prieš Didžiosios Britanijos atstovą Rhysą Brudenellį-Bruzą. Sugrįžimo kova Sergėjui buvo ypač sėkminga – ją užbaigė pirmame raunde nokautu. Šią kovą jis vertina gerai, nes, pasak kovotojo, viskas įvyko pagal planą: „Aš turėjau du pasirinkimus – bandyti atlaikyti jo puolimus, išvarginti jį iki 2–3 raundo ir tuomet pradėti dirbti, bet mano paskutinė kova „Glory“ organizacijoje parodė, kad laukti nereikia. Iš karto laužėme ragus pirmame raunde, neleidome jam įsivažiuoti ir patikėti savo jėgomis. Savo darbą atlikome taip, kaip turėjome. Kovą vertinu labai pozityviai, o kitas pasirodymas, tikiu, bus ne mažiau efektyvus.“

Ne mažesni iššūkiai S. Maslobojevo laukia ir 2024-aisiais. Praeiti metai, pasak kovotojo, buvo kupini išbandymų. Jo planai šiems metams – grįžti į pasaulio reitingų viršūnę ir kovoti dėl „Glory“ pasaulio čempiono diržo.

Kovo 16-ąją S. Maslobojevas kovos Vilniuje, ASG arenoje, ir, greičiausiai, sunkiasvorių kategorijoje, nes pasak jo, kovoti šioje kategorijoje jam patinka, kadangi nereikia galvoti apie svorį, o tai leidžia jaustis stipresniam ir labiau pasiruošusiam kovai.

Kalbėdamas apie galimą kovą su Badru Hari, S. Maslobojevas teigia, kad tai būtų ne tik sportinis, bet ir psichologinis iššūkis: „B. Hari yra legendinis kovotojas, bet jo silpnoji vieta – psichologija.“ Sergejus teigia, kad svarbu neleisti tokiam varžovui patikėti savo jėgomis ir kovos metu palaužti jo pasitikėjimą savimi. „Vienintelė B. Hari bėda, kad jis nesusidoroja su psichologiniu krūviu. Išėjus į rangą, jo akys bėgioja į šoną, jis negeba susitvarkyt su savo emocijomis. Paskutinę kovą jis pralaimėjo mūsų kolegai iš Estijos, kurį aš prieš dešimt metų esu nugalėjęs mėgėjų ringe. Manau, už jį tikrai nesu prastesnis, todėl galėčiau išbandyti jėgas.“

Komentuodamas artėjančią Raimondo Krilavičiaus ir Rodrigo Mineiro revanšinę kovą, S. Maslobojevas atskleidė, kad „buvo skaudu matyti, kaip viskas vyksta. Vėliau negalėjau patikėti, nes visą kovą vedė ir dominavo Raimondas. Tačiau jis turi tokią pat problemą, kurią turėjau ir aš, turiu omenyje psichologinę būseną.“ Jis tiki, kad R. Krilavičius išmoko svarbias pamokas ir grįš stipresnis, motyvuotas ir atsirevanšuos brazilų kovotojui.

Baigdamas interviu, Sergėjus kreipėsi į kovos menų sirgalius: „Jeigu artimiausioje ateityje teks vėl kovoti dėl diržo ir jį atsiimti, neaišku, kada galėsiu grįžti į Lietuvos ringą. Todėl labai tikiuosi pamatyti kuo daugiau žiūrovų ASG arenoje šį pavasarį ir pradžiuginti juos savo pasirodymu.“

Artėjantis „KOK World Series“ turnyras Vilniuje neabejotinai taps įsimintiniausiu įvykiu kovos menų istorijoje. Nepraleiskite šio adrenalino kupino vakaro ir kovo 16 d. kovas su pasaulinio lygio kovotojais stebėkite ASG arenoje. Bilietus galite įsigyti bilietai.lt.

Atlaikytų ne kiekvienas

„Iron Sky“ (lietuviškai – „Geležinis dangus“) galėtų vadintis holivudinis aštraus siužeto trileris. Kaunietis E. Banikonis, auginantis sūnus Aironą ir Skajų, taip pavadino savo kovos menų klubą. Sujungė vaikų vardus ir sukūrė gražų sąskambį.

Dabar „Iron Sky“ klubo duris bent kartą per savaitę praveria ne tik pats sportininkas ir jo šeimos nariai, bet ir arti 100 lankytojų. Jie – nuo mažiausių vaikų iki brandaus amžiaus atletų – gilina kovos menų žinias. Ten pat sportuojančios mergaitės ir merginos per treniruotes dailina ir savo kūno linijas – visi randa sau įdomų užsiėmimą.

„Turime nemažą kovos menų salę, bokso kriaušių, letenų, pirštinių, – įrangą ir ekipuotę vardijo pašnekovas. – Yra ir svarmenų kampelis. Visi lankytojai randa kur išlieti prakaitą.“

Paklaustas, ar jo treniruotės yra sunkios, atletas teigė krūvius pritaikantis pagal kiekvieno lankytojo galimybes. Juk toli gražu ne kiekvienas sugebėtų dirbti taip pat kaip pats E. Banikonis – daugkartinis pasaulio ir Europos kikbokso čempionatų prizininkas.

Dažnas kovotojo rytas prasideda statybose, kur jis prižiūri vidaus apdailos meistrų darbą.

Įprastu sezono metu jis prakaitą lieja kasdien, dažniausiai apsiribodamas viena treniruote per dieną.

Tačiau rengdamasis varžyboms atletas krūvių apimtį padidina kelis kartus. Gerą mėnesį prieš turnyrą vyras salėje, galima sakyti, apsigyvena. Net trys treniruotės kasdien – toks jo pasirengimo varžyboms grafikas. Ilgo kroso bėgimas, vėliau – kruopštus kovos elementų tobulinimas, o vakare – jėgos, ištvermės ir greičio treniruotė su svarmenimis.

Sužavėjo kino žvaigždė

Vardydamas savo pasiekimus E. Banikonis pirmiausia pamini 2015-ųjų Anglijos muaitai čempiono titulą ir metais vėliau laimėtą Europos mišrių kovos menų (MMA) čempiono vardą. Tačiau tai, pasak jo, tik pradžia.

Kur kas vertingesni du jo laimėti pasaulio kikbokso čempionato bronzos medaliai, vėliau – Europos kikbokso pirmenybių auksas ir šiemet nuskinta pergalė Pasaulio kikbokso organizacijų asociacijos (WAKO) taurės varžybose. Šiame turnyre Austrijoje lietuvis triumfavo vyrų K-1 svorio kategorijoje iki 91 kg. Jis ketvirtfinalyje nugalėjo vokietį Jonathaną Iruretą, pusfinalyje įveikė belgą Lionelį Bady, o vėliau laimėjo lietuvišką finalą prieš Arnoldą Škelevą.

Šalia oficialių čempionatų apdovanojimų sportininko kolekcijoje yra ir prizų iš laimėtų komercinių kovų ir turnyrų.

Visų trofėjų galbūt nė nebūtų, jei ne vaikystės svajonė.

Karjera: E. Banikonio sportinių trofėjų kolekcijoje – MMA, muaitai, kikbokso ringuose iškovoti titulai ir prizai. / „Iron Sky Gym“ nuotr.

Į kovos menus E. Banikonis atėjo Lietuvoje gana įprastu keliu. Iš pradžių, būdamas paauglys, lankė populiarias karatė treniruotes „Stoiko“ klube. Vėliau išbandė bokso ringą, MMA narvą, kol galiausiai apsistojo ties kikboksu.

„Vaikystėje susižavėjau Bruce’u Lee. Mačiau turbūt visus filmus su šiuo legendiniu kovotoju ir aktoriumi. Mintyse sau kartodavau, kad suaugęs būsiu kaip jis arba dar geresnis. Nesakau, kad tapau geresnis, bet svajonę tapti stipriu kovotoju įgyvendinau. Manau, kad būdamas 33-ejų dar galiu augti ir kopti į meistriškumo viršūnę“, – sakė pašnekovas.

Gerumas sugrįžta

Pasak E. Banikonio, profesionaliam sportui reikia nemažai lėšų. Pavyzdžiui, vien išvyka į pasaulio taurės varžybas Austrijoje jam kainavo per 1 tūkst. eurų. Kur dar ilgas pasirengimas, sporto inventorius, kokybiškas maistas ir papildai?

Pasirinkimas: klube „Iron Sky“ ir vasaros stovyklose sportuoja skirtingo amžiaus kovos menų entuziastai./  „Iron Sky Gym“ nuotr.

Todėl gyvenimui jis užsidirba kitoje srityje. Dažnas kovotojo rytas prasideda statybose, kur jis prižiūri vidaus apdailos meistrų darbą. Jei trūksta rankų ar spaudžia įsipareigojimų grafikas, sportininkas nesibodi padirbėti ir pats. Pasiraitojęs rankoves jis suka gipso plokštes, atlieka kitus darbus.

„Šią sritį neblogai išmanau, todėl padedu kolegoms. Reikia pasilikti jėgų ir treniruotėms, bet kai labai norisi, viskas suderinama“, – pasakojo jis.

Pagrindiniai vyro darbų užsakovai ne Lietuvoje, o Anglijoje, jam tapusioje antraisiais namais. Kai nebūna tėvynėje, treniruotes klube jis perleidžia vienam savo asistentų, taip pat profesionaliam kovotojui.

Dirbdamas su vaikais E. Banikonis prisimena savo vaikystę. Augdamas paprastoje šeimoje gimtuosiuose Kėdainiuose jis ne iš nuogirdų žinojo apie sunkiai uždirbamų pinigų vertę. Tad ir dabar atletas padeda ne vienam gabiam jaunajam sportininkui.

„Vaikai yra atviri ir nuoširdūs. Pasisako, kas jų šeimoje negerai ar kad neturi pinigų treniruotėms. Tokiais atvejais leidžiame treniruotis nemokamai. Kartais nuperkame drabužių, buvome padovanoję dviratį, kad turėtų kuo į treniruotes važinėti. Manau, toks gerumas sugrįžta“, – įsitikinęs E. Banikonis.

„Išsiskyrėme bendru sutarimu. Likome puikiuose draugiškuose santykiuose“, – delfi.lt komentavo S. Maslobojevas.

Sergejus kartu su Airine augino tris vaikus. 

Socialinio tinklo „Facebook“ asmeninėje paskyroje S. Maslobojevas pasikeitė šeimyninį statusą į „vienišas“. 

A. Maslobojeva savo „Instagram“ paskyroje pasikeitė pavardę, dabar ji – A. Juodrytė.

Salėje – tėvai ir uošviai

Su Kaune veikiančio klubo „Fighters Factory“ vėliava jėgas ir žinias suvienijo ne vienas žinomas kikbokso, Tailando bokso ir tradicinio bokso specialistas. Greta S.Šeškevičiaus su būriu jaunimo darbuojasi pasaulio ir Europos muaitai ir kikbokso čempionatų prizininkai Ovidijus Jurginas ir Paulius Mitkus, Lietuvos bokso jaunimo rinktinės vyriausiasis treneris Marius Palionis ir kt.

Pas šiuos trenerius lankytojai važiuoja ne tik iš įvairių Kauno mikrorajonų, bet ir iš Jonavos, ir kitų aplinkinių rajonų.

Nuo ketverių iki beveik 70-ies – toks lankytojų amžiaus pasiskirstymas liudija apie tai, kad kovos menai įdomūs ne tik jaunuoliams.

„Norime keisti seniai susiformavusį stereotipą, kad kovos menai yra vos ne gatvės chuliganų muštynės. Nustebtumėte pamatę, kokių profesijų žmonių pas mus lankosi. Ateina ir studentų, ir kariūnų, ir verslininkų, ir medikų. Su visais randame bendrą kalbą“,  – pasakojo P.Mitkus.

Šis treneris padeda žengti pirmuosius žingsnius ant tatamio patiems mažiausiems sportininkams. Tačiau treniruotes jis veda su tokiu entuziazmu, kad į jas įtraukė ir vaikų tėvelius, ir būrį savo bičiulių. Pauliaus dėka klubo „Fighters Factory“ duris pravėrė beveik visa jo šeima – tėvai, uošviai ir kiti artimieji.

Įdirbis: dar gana jauno klubo auklėtiniai jau renka trofėjus Lietuvos ringuose ir tarptautinėse varžybose. Regimanto Zakšensko nuotr.

Merginų – net trečdalis

Dar vienas mitas – kad kovos menai skirti tik vyrams. Klubo pratybose pluša ne viena dailiosios lyties atstovė. Jos sudaro bene trečdalį visų lankytojų.

„Žinoma, ne visoms mergaitėms ar moterims įdomu daužyti bokso kriaušę. Todėl treniruočių pobūdis pritaikomas kiekvienam pagal norus ir galimybes. Juk nebūtina stoti į tiesioginę akistatą su varžove, kad sulieknėtum ar sutvirtintum kūną. Yra fizinio parengimo pratimų, yra ir vadinamasis fitboksingas, ir daugybė kitų metodikų ir būdų“,  – vardijo P. Mitkus.

Pauliaus dėka klubo „Fighters Factory“ duris pravėrė beveik visa jo šeima – tėvai, uošviai ir kiti artimieji.

Jo žodžiais, parinkti tinkamiausią metodiką treneriams padeda ne tik gilios kovos menų žinios, bet ir stiprus teorinis pasirengimas. Dauguma klube „Fighters Factory“ dirbančių specialistų studijuoja arba dėsto Lietuvos sporto universitete (LSU), tad gerai žino atletinio parengimo paslaptis, išmano kūno fiziologiją.

Talentų netrūksta

Savo žinias treneriai taiko ne tik bendram lankytojų srautui, bet ir ugdydami profesionalius sportininkus. Klubo „Fighters Factory“ atstovai skina pergales tarptautiniuose ringuose, o Lietuvos kikbokso ir muaitai (Tailando bokso) čempionatų medalius jie sunkiai suskaičiuoja.

Prieš porą mėnesių vykusiose Lietuvos kikbokso pirmenybėse ant prizininkų pakylos įvairiose amžiaus grupėse kopė Matas Bimba, Konstantinas Maciulevičius, Jonas Vasiliauskas, Gytis Baltrūnas, Andrius Tebėra ir kiti klubo nariai.

Erdviose klubo patalpose kompaktiškai telpa ne tik pagrindinis ringas, bet ir tatamis, bokso maišai, kriaušės, svarmenų kampelis, gimnastikos sienelė tempimo pratimams ir t. t.

Paslaptys: kikbokso garsenybės A. Souwero patarimų klausėsi ir entuziastai, ir profesionalai. Regimanto Žakšensko nuotr.

Čempiono seminaras

Neseniai į šį Šilainiuose veikiantį klubą užsuko ir Lietuvoje viešėjęs pasaulinio garso kovos menų meistras Andy Souweras. 40-metis nyderlandietis yra laikomas tikra kikbokso legenda. Jis yra dukart tapęs „K1 World Max“ pasaulio čempionu, net keturis kartus laimėjęs analogišką titulą „Shootboxing“ turnyruose, laimėjęs auksą Tailando bokso pasaulio čempionate, tapęs karatė planetos pirmenybių nugalėtoju. Svečias iš Nyderlandų liko sužavėtas jaukios ir autentiškos atmosferos klube.

Vienas garsiausių S. Šeškevičiaus auklėtinių – sunkiasvoris Mantas Rimdeika jau senokai skina skambias pergales.

Viešnagės metu A. Souweras surengė ir praktinį seminarą, kuriame apie tris valandas dalijosi savo sukauptomis žiniomis apie techninius, taktinius ir psichologinius kikbokso niuansus.

„Seminaras buvo įdomus ne tik pradedantiems entuziastams, bet ir kikbokso profesionalams. Netgi aš, sulaukęs garbaus amžiaus, pasisėmiau šį tą naudingo, – šypsojosi S. Šeškevičius. – Regis, sakomi paprasti dalykai, kuriuos pats esi ne kartą išbandęs, bet parodomas kažkoks įdomus aspektas, kartais net smulkmena, kuri gali nulemti svarbios kovos nugalėtoją.“

Pasak jo, labai gali būti, kad ir klubas „Fighters Factory“ po metų, kelerių turės savo žvaigždžių. Vienas garsiausių S. Šeškevičiaus auklėtinių – sunkiasvoris Mantas Rimdeika jau senokai skina skambias pergales. 30-metis kikboksininkas iš Kauno yra tapęs pasaulio taurės laimėtoju, laimėjo ne vieną tarptautinį turnyrą. Pastarąjį kartą jo ranka į viršų kilo lapkritį „Žalgirio“ arenoje nugriaudėjusiame KOK turnyre, kuriame, nepaisant traumos, jis patiesė serbų kilmės milžiną Sašą Polugičių.

„KOK 104 Mega Series“ turnyre Kaune I.Baryso laukia akistata su Lenkijos kovos menų žvaigžde Filipu Rządeku.

ISKA ir WKU pasaulio čempiono titulus iškovojusį lenką Ignas šiemet jau buvo įveikęs „King of Kings 99“ turnyre Vilniuje. Šis pasirodymas tapo Taisonu praminto lietuvio sugrįžimu po daugiau nei trejus metus trukusios priverstinės pertraukos. Jis gydėsi sunkią traumą, gulėsi ant operacinio stalo, o vėliau tobulino meistriškumą ne tik Lietuvoje, bet ir už Atlanto.

„Kaune bus paskutinis mano pasispardymas kikbokso varžybose. Po jų grįšiu į MMA kovas“, – atskleidė I.Barysas.

Lietuviškasis Mike'as Tysonas pakartotinei kovai su lenku rengėsi itin atsakingai, padedamas ne tik savo klubo „Fightersland“, bet ir kolegų iš „One Blood“ ir kitų klubų. Pasirengimo laikotarpiu jis nepamiršo ir trenerio pareigų, didžiausią dėmesio dalį skirdamas E.Kareckaitės tobulėjimui.

Ernesta „Žalgirio“ arenoje bus savo trenerio palaikymo komandoje.

Šis sezonas 24-erių metų MMA atstovei itin sėkmingas. Rugpjūčio pabaigoje ji pasiekė pirmąją pergalę „Hexagone MMA“ organizacijos narve. Dubajuje įvykusiame turnyre lietuvė po trijų raundų kovos teisėjų sprendimu įveikė britę Kate Bacik. Spalio mėnesį Taline surengtame „King of Kings“ turnyre E.Kareckaitė pagal „Dream Boxing“ bokso taisykles įveikė suomę Sigrid Kapanen.

„Varžybos Taline Ernestai buvo naudingos pasitikrinti boksavimosi įgūdžius, o pergalė Dubajuje – visai kito lygio. Akistata su kylančia Didžiosios Britanijos žvaigžde buvo labai svarbi Ernestos karjerai. Smagu, kad ji įrodė galinti siekti pergalių stipriose tarptautinėse organizacijose“, – pasakojo I.Barysas.

Svarbiausiai sezono premjerai E.Kareckaitė intensyviai rengėsi pusantro mėnesio. Jos žodžiais, krūviai tuo laikotarpiu bus du tris kartus didesni nei įprastai. Per tą laikotarpį mergina ne kartą braukė skausmo ašaras, lenktyniavo su laiku laikydamasi negailestingos dietos, nes jai reikėjo numesti apie 13 kg. Ir, žinoma, neišlįsdavo iš sporto salės?

„Iš salės išlindome, nes ją tuo metu remontavo, bet lengviau dėl to netapo, – šypsojosi abu pašnekovai. – Teko sugalvoti išradingesnių būdų. Surengėme stovyklą kaime, gamtoje. Nuvažiavome prie ežero ir, kaip filme apie Rocky Balboa, lakstėme po kalvas, nuolat keitėme vietas, kad psichologiškai būtų įdomiau ir lengviau. Sunkiausia buvo kovoti su svoriu, nes, numetus apie 8 kg, jis nebekito. Reikėjo skubiai numesti dar 5 kg. Konsultavomės ir su boksininkais, ir kitų sričių specialistais, bet savo planą įvykdėme.“

– Ką Ernestos karjeroje pakeitė pirmoji pergalė „Hexagone MMA“ serijos varžybose?

I.Barysas: „Tai labai svarbus įrašas karjeroje. Tiek kiti varžovai, tiek pati organizacija įsitikino, kad Ernesta – rimta kovotoja, kuriai galima pasiūlyti daugiau aukšto lygio iššūkių. Sulaukėme ne vieno skambučio, klausimų. Tarp jų buvo netgi pasiūlymas kautis dėl 57 kg svorio kategorijos čempionės diržo. Ernesta būtų sutikusi, bet aš pasiūliau palaukti palankesnės progos. Įvertinau aplinkybes, kad jai reikia gydytis traumuotą kelį. Pasveikti ji gal ir būtų spėjusi, bet per tas keturias savaites iki kovos jai vėl būtų reikėję numesti gal 10 kg. Tokiu atveju ir gijimas vyksta sunkiau, ir organizmas pavargsta. Tokių šansų tikrai dar bus.“

Ernestos laisvalaikis glaudžiai susijęs su kovos menais. Juo labiau kad ir jos širdies draugas treniruojasi mūsų klube.

E.Kareckaitė: „Pergalė „heksagone“ man asmeniškai svarbi tuo, kad suteikė daugiau psichologinio pasitikėjimo savo jėgomis. Atsimenu, anksčiau prieš kovą tiesiog degdavau savyje, nekantraudavau žengti į narvą, bet tai nėra pats geriausias nusiteikimas. Geriau – ramybė, susikaupimas ir aiškus suvokimas, ką ir kaip turėsiu daryti, kad įveikčiau šią konkrečią varžovę. Trenerio dėka vis plečiu savo žinių bagažą. Krepšinio terminais šnekant, mokausi matyti aikštelę. Kartu dirbame jau aštuntus metus, todėl vienas kitą suprantame iš pusės žodžio.“

– Aukščiausias kovotojų karjeros laiptelis yra UFC varžybos. Ar keliate tikslą praverti šios prestižinės organizacijos duris?

E.K.: „Apie tai svajoju tyliai, nes dar turiu ką įrodinėti kitose organizacijose. Seku įdomiausias UFC varžybas, stebiu žvaigždes ir stengiuosi iš jų mokytis.“

I.B.: „Net neabejoju, kad vieną dieną Ernesta ten atsidurs. Žinoma, jei išvengsime traumų, netikėtumų, karų. Šiaip ji turi daug savybių, būdingų aukšto lygio kovotojoms. Ji puikiai įsimena detales, fiksuoja, rašosi mano patarimus, o svarbiausia – mokosi iš savo klaidų ir jų nebekartoja. Tokia atletė gali augti ir iki UFC lygio.“

– Negaliu nepaliesti kitos temos. Jūs – buvusi plaukikė, paauglystėje spėjote tapti Lietuvos jaunių, jaunimo ir net suaugusiųjų čempione ir rekordininke. Ar nesigailite pakeitusi sporto šaką, kurioje, pavyzdžiui, kaip Rūta Meilutytė, galbūt būtumėte pasiekusi net olimpinių aukštumų?

E.K.: „Plaukimas man iš tiesu gerai sekėsi, bet baseino takelyje nejausdavau to moralinio pasitenkinimo, kurį jaučiu kovos ringe. O dėl aukštumų… Kas sako, kad jų nepasieksiu MMA varžybose?“

I.B.: „Juk ir olimpinių šakų sąrašas nuolat keičiasi. Į Paryžiaus žaidynių programą jau įtraukti breiko šokiai. Kalbama apie bokso pašalinimą. Manau, kad yra nemažai šansų, jog stipriai populiarėjanti MMA rungtis vieną dieną taps olimpine sporto šaka.“

– Plaukimas pastaraisiais metais tapo vienu iš Lietuvos sporto šakų lyderių. Lietuviai nuolat skina medalius Europos ir pasaulio čempionatuose. Ar iki šiol domitės mūsų plaukikų startais? Gal su kažkuriais palaikote ryšį?

E.K.: „Nesidomėti negaliu, nes mano mama – plaukimo trenerė (daugkartinė Lietuvos plaukimo čempionė ir rekordininkė, Atlantos olimpinių žaidynių dalyvė Dita Kareckienė – aut. past.). Namuose nuolat įjungtos plaukimo varžybų transliacijos. Jas pasižiūriu, man įdomu, bet baseino nepasiilgstu. Net vasarą į ežerą retai įšoku – vanduo nebetraukia. Iki šiol susirašome su kai kuriomis buvusiomis treniruočių partnerėmis, pasidomiu, kaip joms sekasi, tad kuo kvėpuoja Lietuvos plaukikai, žinau iš pirmų lūpų.“

Patirtis: šiemet pavasarį I.Barysas (dešinėje) Lenkijos kovos menų žvaigždę F.Rządeką nugalėjo Vilniuje.

– Olimpinis statusas sportininkams suteikia ir kur kas geresnį finansavimą. Kovotojai apie valstybės finansavimą gali tik pasvajoti. Kaip surenkate sezono biudžetą?

I.B.: „Iš tiesų, mūsų sportas, ypač profesionalus, reikalauja nemažų investicijų – į kokybiškas treniruotes su gerais specialistais: bokso, imtynių, fizinio parengimo. O kur dar tinkama mityba, treniruočių stovyklos, kelionės į varžybas, viešbučiai... Sukamės, kaip galime. Ernesta jau dirba trenere „Fightersland“ klube, treniruoja mergaites ir moteris. Jauniausiai jos auklėtinei – dvylika metų, vyriausiai – 54-eri. Taip pat mums padeda privatūs rėmėjai, mėgstantys kovos menus.“

Su treneriu dirbame jau aštuntus metus, vienas kitą suprantame iš pusės žodžio.

– Tarp treniruočių ir darbų dar spėjate ir studijuoti. Kaip sekasi studijos? Ar randate laiko ir laisvalaikiui?

E.K.: „LSU esu baigusi bakalauro studijas, o šiais mokslo metais turėčiau gauti ir treniravimo sistemų magistro diplomą. Sustoti neplanuoju, todėl stosiu į doktorantūros studijas. Viską suderinti nelengva. Kartais tenka prie vadovėlių pasėdėti ir naktimis. Būna, kad mokausi iki 5 valandos ryto, o po kelių valandų keliuosi į treniruotę. Bet atsigriebiu dieną. Pasnaudžiu valandėlę, ir to užtenka.“

I.B.: „Ernestos laisvalaikis glaudžiai susijęs su kovos menais. Juo labiau kad ir jos širdies draugas treniruojasi mūsų klube. Atsimenu, buvo taip miela žiūrėti, kai jis atėjo pas mane ir paklausė, ar neprieštaraučiau, kad juodu su Ernesta draugautų. Kažkaip sutramdžiau šypseną ir palaiminau jų santykius (juokiasi).“

32-ejų Lietuvos kikboksininkas uoliai rengiasi susitikimui, kuris klaipėdiečiui bus antrasis "Glory" organizacijoje.

S.Maslobojevas pasiilgęs oficialių varžybų, nes gruodžio 7-ąją Kinijoje turėjusi vykti "Glory 73" turnyro kova tarp jo ir Fraserio Weightmano neįvyko. Mat britas negavo Kinijos vizos. Kito varžovo organizatoriai nespėjo rasti.

Tiesa, 2019-iesiems baigiantis S.Maslobojevas, kad išlaikytų sportinį ritmą, dalyvavo „Vilnius Open“ kikbokso turnyre, tačiau čia neturėjo lygiaverčio varžovo. Svorio iki 91 kg grupės finalinė kova su Ignu Jociumi buvo nutraukta jau antrajame raunde, paskelbus techninį nokautą.

Uostamiestyje gimęs atletas "Glory" organizacijos varžybose Vokietijoje debiutavo spalio mėnesį. Pirmas blynas neprisvilo – Lietuvos atstovas vienbalsiu teisėjų sprendimu pranoko Azerbaidžano sportininką Bahramą Rajabdzadehą.

Nyderlanduose S.Maslobojevo, per savo karjerą laimėjusio 30 akistatų ir 5 kartus patyrusio nesėkmes, laukia dar viena sunki kova su galingu varžovu. 26-erių R.Mannaartas laimėjo 25 kovas ir vos 2 kartus pralaimėjo.

– Jau šeštadienį mūšis su olandu. Ar jaučiate įtampą? – pakalbinome į Klaipėdą treniruotis trumpam atvykusį S.Maslobojevą.

– Kuo arčiau šis susitikimas, tuo įtampa didesnė. Nėra taip, kad būčiau įsitikinęs, jog laimėsiu. Varžovas galingas – 25 pergalės, 4 nokautais ir patyrė vos du pralaimėjimus. Jo visos kovos vyko tarp sunkiasvorių. Varžovas – labai aukštas, kone 2 metrų. Bus man neparankus. Prieš atvykdamas į Klaipėdą treniruotis, paprašiau, kad gimtajame mieste surinktų kuo įvairesnių sportininkų ir pagal ūgį, ir pagal kovos stilių. Net Klaipėdoje jaučiau šiurpuliukus, nes nežinojau, ko iš "sparingo" varžovų laukti. Teks rungtyniauti svorio iki 95 kg. Mano varžybinis svoris – 92–93 kg. Priaugti kokį kilogramą būtų neprošal, nes mano varžovas ateis iš sunkiasvorių grupės. Spėju, kad dabar svėręs apie 105 kg, jis prieš varžybas bus dešimčia kilogramų lengvesnis. Iš vakaro stojęs ant svarstyklių, jis rungtynių dieną vėl svers kokį 100 kg.

– Kokia jūsų savijauta prieš svarbią akistatą?

– Šiam mūšiui pradėjau skirti dėmesį nuo sausio 6-osios. "Glory" antrai kovai rengiausi labai intensyviai – kiekvieną dieną treniravausi po 2–3 kartus. Dėl sunkių pratybų patekąu į sportinę duobę. Tai ir turėjo būti. Nyderlanduose, tikiuosi, būsiu optimalios sportinės formos.

– Atvykdami į Klaipėdą prašėte, kad vienu iš treniruočių partnerių būtų Dominykas Dirkstys. Galima sakyti, kad S.Maslobojevas Klaipėdoje turi įpėdinį?

– Matau jame didelį potencialą, didelį norą kovoti. Ir linkiu Dominykui neatleisti vadelių – toliau siekti savo svajonių. Šiandien sportuoti yra daug lengviau nei anksčiau, nes informacijos lengvai rasti internete. O sėkmės istorijų galima rasti tūkstančius. Mano laikais viso to nebuvo. Todėl dažnai lankausi sporto klubuose, kad kitus atletus įtikinčiau, jog ir jie gali iškilti iki tų aukštumų, kokias pasiekiau aš. D.Dirkstys pasieks daug, jei ir toliau nuosekliai plušės treniruočių salėje. Jei būčiau turėjęs tokį užsispirymą, tokią viziją kaip jis. Prieš dešimt metų kas būtų pasakę, kad būsiu, kaip kiti sako, legenda, būčiau nusijuokęs.

– Labai dažnai pradedančiuosius sportininkus užklumpa "žvaigždžių ligos" virusas. Ar jums pavyko išvengti šio viruso?

– Pavyko. Taip susiklostė, kad kai jau pasiekiau aukštumas, gerų rezultatų receptais panorau pasidalyti su kitais sportininkais. Ir įkvėpti juos. Gaila, kad mažoje Lietuvoje klubai vieni kitus griaužia, juose siekiama trumpalaikių tikslų. O reikia treniruotis žiūrint į ateitį. Todėl ir lankausi įvairiuose miestuose, nes noriu vėliau pasidžiaugti, kad kažkam padėjau atsistoti ant kojų.

– Karjera nėra amžina, tačiau, tikriausiai, žiūrite į ateitį?

– Nesu Dievas, nežinau, kiek sveikata leis kovoti. Stengsiuosi ringe būti kuo ilgiau. Iki 36 metų tikrai galiu kovoti kaip lygus su lygiais. O prisižiūrint – ir iki 40-ies. Jei matysiu, kad nebepatempiu, grįšiu į lengvesnius turnyrus arba pakeisiu veiklą. Kikboksą žada priimti į olimpines žaidynes. Jei tai įvyks ir aš pateksiu į olimpiadą, išsipildytų dar viena mano vaikystės svajonė.

Taigi: ar tu matei, kaip tas kikbokso čempionas jaunų dienų teisme raudojo?

Čia apie tą "kietą bičą", kuris apimtas savosios sekrecijos dieglių pernai pavasarį taip daužė nepilnametę mergaitę, kad šiai dviejose vietose lūžo žandikaulis.

Į teismą atvestas įmitęs kikbokso asas viešai sielodamasis verkšleno, tačiau tuo pat metu rankas laikė striukės kišenėse. Ką tai reiškia, gali greitai paaiškinti kiekvienas kūno kalbos specialistas.

Ko nepadarysi dėl gynybinės strategijos, kai inkriminuojami du sunkūs nusikaltimai ir gresia 5 metus giedoti Pravieniškių chore? O gaidžiu plasnoti pas mus niekas nenori, visi planuoja skraidyti ereliais.

Ko nepadarysi dėl vadinamosios gynybinės strategijos, kai inkriminuojami du sunkūs nusikaltimai ir gresia 5 metai giedoti Pravieniškių chore? O gaidžiu plasnoti pas mus niekas nenori, visi planuoja skraidyti ereliais.

Dar vienas praėjusios savaitės fenomenas – į Seimo tribūną įžengusi visuomenininkė paaiškino, kad jau 30 metų Lietuvoje įstatymai kuriami interesų grupėms. Gavo pylos ir netobulėjančios institucijos, ir tobulėjanti korupcija, ir seimūnai, ir valdininkai. Regis, viskas gražu ir teisinga.

Tačiau apie tai, kad kritinę prakalbą rėžusi visuomenininkė pati 2018 m. buvo nuteista už sukčiavimą, dokumentų klastojimą ir svetimo turto pasisavinimą, Seimo niekas neinformavo.

Lietuviškas kuklumas – didelė etnografinė vertybė. Bet poniai Apeliacinis teismas ir pernai paliko tą pačią žemesnės instancijos skirtą bausmę – lygtinį laisvės atėmimą 2 metams, 6 mėnesiams, priteista ir atlyginti valstybei 49 tūkst. eurų nuslėptų mokesčių.

Nusikaltimus padarę, teisti asmenys pas mus nežinia kodėl vis susilaukia institucinės pagarbos – jų pamokymų ir Seimas, ir visuomenė kažkodėl privalo klausyti. Net jeigu jie viena kalba, o kita daro.

Nebūtų labai nuostabu, jei kas nors Seime leistų apie atjautą ar humanizmą pakalbėti ir apsisnarglėjusiam kikboksininkui, ketinusiam žaginti kraujais paplūdusią mergaitę.

Kaip sakoma, juk čia Lietuva, čia viskas galima. Kokia laimė, blia!

Tuo metu kovotojo žmona, dviejų vaikų mama Airinė Maslobojeva pasakos apie tikrąjį gyvenimą su kovotoju, kurio niekas nemato. „Mes esame su juo vis dar kartu tik todėl, kad tikrai žinau, kad jis mane labai myli, ir beprotiškai myliu jį... Jei ne tikra meilė, jau seniai būtume išsiskyrę...“, – pasakos A. Maslobojeva.

„Išsiskirti dėl asmeninių principų, ambicijų – savanaudiška. Atleisti ir išmokti pamoką, reikia labai daug meilės, kantrybės, ir brandos“, – laidoje aiškins makiažo meistrė Oksana Pikul.

Pokalbių laida „Valanda su Rūta“ – jau šį ketvirtadienio vakarą, 20 val., per LNK.

Diuseldorfe (Vokietija) vykusiame turnyre „Glory 69“ S. Maslobojevas šeštadienį nugalėjo Azerbaidžano atstovą Bahramą Rajabdzadehą. Sportininkai kovojo svorio kategorijoje iki 95 kg, o pergalė mūsiškiui po visų trijų raundų atiteko teisėjų sprendimu.

Kaip naujienų agentūrai ELTA teigė kovotojas, tėvystės rūpesčiai išblaškė pasiruošimą svarbiai kovai, tačiau motyvacija būti pavyzdžiu savo atžaloms suteikė papildomų jėgų.

- Pirmą kartą kovojote „Glory“ organizacijoje. Ar galima tai laikyti didžiausiu karjeros pasiekimu?, - ELTA paklausė S. Maslobojevo.

- Taip, „Glory“ yra viena iš aukščiausiai reitinguojamų organizacijų, todėl tai didelis pasiekimas apskritai visai Lietuvos kovos menų bendruomenei. Tai turi didžiulę reikšmę, bet man tai yra tik dar vienas žingsnelis link pagrindinio tikslo, o jis yra tapti šios organizacijos pasaulio čempionu.

- Į „Glory“ organizaciją patekote jau perkopęs 30-metį. Ko trūko, kad joje būtumėte debiutavęs anksčiau?

- Lietuviai iš vis sunkiai kažkur gali patekti. Kai kurie išvyksta sportuoti į užsienį, pavyzdžiui, į kokį nors Nyderlandų klubą, kur sportuoja visas pasaulio elitas. Jie be problemų patenka į turnyrus. Man reikėjo eiti per aplinkui – per „One Championship“ ir kitus turnyrus, kol galiausiai buvau pastebėtas.

- Iš pradžių buvote pakviestas į „Glory“ turnyrą JAV, bet negalėjote ten išvykti. Ar problemos su viza išsprendžiamos? Ar yra skirtumas, kurioje šalyje kovoti?

- Visi „Glory“ turnyrai yra transliuojami ir juos stebi tie patys žmonės, ar tai būtų JAV, ar Europa. Galbūt tik Europoje yra daugiau reklamos. Bet kokiu atveju, dalyvavimas „Glory“ turnyre yra prestižas. Mano problemos su viza yra išsprendžiamos, čia tik laiko klausimas.

- Uždarbis turbūt irgi vienas didžiausių karjeroje?

- Uždarbis daug kartų skiriasi nuo KOK turnyrų, bet tai nebuvo didžiausias karjeroje. „One Championship“ už kovą taip pat mokėjo nemažai. „One“ daro didžiulius MMA ir kikbokso turnyrus, nes ten didelė rinka. Todėl uždarbis ten panašus, kaip ir „Glory“.

- O šios organizacijos netrukdo viena kitai?

- Su „ONE FC“ sutartį aš nutraukiau. Jie nustojo reklamuoti mano svorio kategoriją, naujų kovų nepasiūlė, todėl ir išsiskyrėme. Dabar turiu kontraktą tik su „Glory“.

- Tai dabar lauksite tik „Glory“ pasiūlymų dėl kovų?

- Kitą savaitę dalyvausiu WAKO pasaulio mėgėjų čempionate, kur mėginsiu Lietuvai iškovoti medalį. Po WAKO čempionato, jei dar nebūsiu gavęs pasiūlymo iš „Glory“, rašysiu jiems laišką ir paprašysiu leidimo sudalyvauti KOK turnyre Vilniuje. Labai noriu kovoti Lietuvoje. Jeigu „Glory“ leidimą suteiks, tai bandysiu, jei ne, tada lauksiu naujo jų pasiūlymo.

- Kiek daugiau nei savaitė prieš kovą Vokietijoje, antrą kartą tapote tėvu. Kaip pavyko suderinti tėvystės rūpesčius su pasiruošimu?

- Nežinau, ar čia buvo papildoma motyvacija, nes iš pradžių buvo labai daug įtampos. Jau buvo praėjęs numatytas laikas vaiko gimimui, viskas nusikėlė, pastoviai važiavome į ligoninę tikrintis. Nerimas buvo, naktimis trūko miego, net treniruočių visų „nebepatempiau“. Buvo didelis psichologinis iššūkis. Kai žmona važiavo į ligoninę gimdyti, aš ryte dar buvau rytinėje treniruotėje. Tada jaučiausi kaip „užvartojęs“ dopingo – atsirado motyvacija, ištvermė. Po vaiko gimimo, vakarinėje treniruotėje, jau, žinoma, buvau kiek „pasėdęs“, bet tada sugrįžo motyvacija eiti į priekį ir būti nugalėtoju. Mano vaikai mane visada motyvuoja tapti geriausiu. Noriu, kad kiek paaugę, jie galėtų didžiuotis tėčiu.

- Anksčiau jautėtės neįvertintas valstybės už pasiekimus mėgėjų čempionatuose. Kodėl šįkart nusprendėte atstovauti Lietuvai WAKO mėgėjų čempionate?

- Dabar bus kiek laisvesnis periodas ir norėčiau dar pakovoti už savo šalį. Realiai tik dėl savęs. Suprantu, kažkokio įvertinimo gauti neįmanoma ir nereikia. Šiuo metu aš dirbu labai daug, treniruoju žmones, kovoju turnyruose. Pragyvenimui man užtenka, todėl WAKO dalyvausiu savo malonumui. Anksčiau atsisakydavau profesionalių kovų, uždarbio, kad galėčiau atstovauti Lietuvai pasaulio čempionate ir už tai nieko negaudavau. Dabar situacija kitokia ir galiu leisti išvykti savo malonumui. Taip pat bus labai įdomu pasitikrinti savo jėgas, nes ten visai kitoks stilius nei profesionaliose kovose. Taip pat kikboksas gali 2024 metais tapti olimpine sporto šaka, todėl įdomu būtų pasitikrinti, ar įmanoma dar kažko tikėtis, ar ne.

- Kas labiausiai jus motyvuoja sportuoti ir kaip motyvuojate savo auklėtinius?

- Jaunimą ir ne tik stengiuosi motyvuoti savo pavyzdžiu. Mane patį motyvavo prieš tai buvusi kovotojų karta – Remigijus Morkevičius ir kiti, kurie parodė, kad įmanoma išvažiuoti į užsienį ir ten parodyti savo klasę. Tą akcentuoju ir jaunimui – viskas yra įmanoma. Visas galimybes jie turi. Visi gali bet kada prieiti, pasidomėti ir visiems pateiksime atsakymą. Jeigu tu nori tapti kovotu, tu gali juo tapti. Svarbiausia – noras. Kovinės sporto šakos yra naudingos, ypač vyrams, nes jų prigimtis yra kariauti, medžioti ir būti tikrais lyderiais. Dvikovinės sporto šakos išvysto drąsą, reakciją, pasitikėjimą savimi, gerina reakciją į stresines situacijas, padeda priimti teisingus sprendimus, leidžia atsakyti už savo klaidas patiems. Niekas nežaidžia bokso – padarai klaidą ir iškart už ją atsakai. Būtent tai man padėjo gyvenime – mokėjimas prisiimti atsakomybę už savo klaidas.

- Ačiū už pokalbį.