Šiuolaikinio meno centre viešėsiantis Tarptautinis Kauno kino festivalis (TKKF), kurio programoje šiemet kaip niekada gausu pačių garsiausių ir įdomiausių pastarųjų metų filmų.

Siekdamas reprezentuoti tai, kas vyksta šiuolaikinio kino pasaulyje, TKKF į savo programą įtraukė filmus, geriausiai atspindinčius svarbiausias kino meno tendencijas: smalsūs žiūrovai galės pasirinkti iš eksperimentinių audiovizualinių kūrinių, didžiausiuose pasaulio kino festivaliuose įvertintų juostų bei politines aktualijas apmąstančių filmų.

"Festivalyje pristatome "Švyturį" (angl. "Lighthouse"), kurį tikrai galima vadinti populiariausiu Kanų festivalio filmu. Kanuose lankiausi su specialia akreditacija, bet, norėdamas pamatyti šią juostą, turėjau laukti tris dienas – eilės buvo milžiniškos ir salėje vis nelikdavo vietos", – apie filmą, nufilmuotą 35 mm juosta bei kuriame atkurta XVII a. amžiaus anglų kalba, pasakojo TKKF programos sudarytojas Mustafa Uzuneris. "Taip pat neabejoju, kad Lietuvoje bus pastebėtas ir vienas garsiausių šių metų filmų, Elios Suleimano "Turbūt tai rojus" (angl. "It must be heaven"), kurį pasirinkome festivalio atidarymui", – įsitikinęs jis.

Amerikiečių režisieriaus Robert'o Eggerso "Švyturys" – nespalvotas siaubo filmas, kuriame vaidina daugeliui pažįstami aktoriai, tokie kaip Willemas Dafoe ir Robert'as Pattinsonas. Filme stebime dviejų švyturio saugotojų istoriją, kurioje vienišumas priverčia prarasti sveiką protą, o filmo veikėjus pasiveja jų patys baisiausi košmarai. Dūžtančios bangos, paukščių klyksmas, širdį veriantis lietus – "Švyturys" kėsinasi išvesti žiūrovus iš proto. Tai juosta ne tik apie du vienišus žmones, balansuojančius ant sveiko mąstymo ribos – geriausiais kino kūrėjų įrankiais ir garsais sukonstruota drama privers žiūrovus abejoti pačiais savimi bei stebint svetimą košmarą jaustis nepatogiai.

Kanuose lankiausi su specialia akreditacija, bet norėdamas pamatyti šią juostą, turėjau laukti tris dienas.

Auksinei palmės šakelei nominuotoje ir specialiuoju Kanų žiuri prizu apdovanotoje juostoje "Turbūt tai rojus" Palestinos režisierius E.Suleimanas tęsia tyliojo personažo nuotykius ir su didele humoro doze kalba apie rimtas, kino kūrėją jau ne vienerius metus dominančias temas: klasių ir ekonomikos atotrūkį, migraciją, nerimą ir smurtą. Kad ir kur keliautų pagrindinis filmo personažas, kurį vaidina pats režisierius – nuo Paryžiaus iki Niujorko – kažkas jam vis primena namus. E.Suleimanas bando išspręsti identiteto, tautybės ir priklausomybės dilemas klausdamas "Tai kur tie namai"?

Danų režisieriaus Madso Brüggerio filmas "Nebaigta Hammarskjöldo byla" (angl. "Cold Case Hammarskjöld"), nors ir nesukėlė deramo atgarsio po premjeros Sandanso kino festivalyje, visai neseniai buvo įvertintas Europoje ir tapo vienu iš trijų pretendentų į Europos Parlamento LUX kino apdovanojimą. Dokumentinė juosta, pasakojanti kontroversišką Generalinio JTO sekretoriaus Dago Hammarskjöldo istoriją, žiūrovų dėmesį prikausto trilerio bei detektyvo įtampa.

Šių metų Sandanso kino festivalyje žiuri prizu apdovanotas bei Kolumbijai 92-uosiuose Akademijos apdovanojimuose atstovausiantis Kolumbijos ir Ekvadoro režisieriaus Alejandro Landeso filmas "Monos" (angl. "Monos") įtraukia žiūrovus į jaudinančią kelionę į žmogaus prigimties gelmes ir nuoširdžią karo amžiaus tragediją. Kažkur Lotynų Amerikoje, atokioje kalno viršūnėje, paaugliai kareiviai, žinomi slapyvardžiais Rembo, Smurfas, Vilkas, treniruojasi bei prižiūri belaisvę ir karvę. Jie priklauso keistai jėgai, kuri vadinama "Organizacija". Po pasalos paaugliai turi slėptis džiunglėse. Kas atsitiks jiems ir misijai?

Tikrųjų kino gurmanų šiemet lauks išskirtinis argentinietiško kino šedevras "La Flor", kurio trukmė – 14 valandų. Filmas, rodomas didžiausiuose kino festivaliuose, tokiuose kaip Lokarno, Toronto bei Niujorko, Lietuvos publikai bus pristatytas Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, paskutinį rugsėjo savaitgalį.

„Pasakos“ kino teatras įsikurs „Paupio“ visuomeniniame ir verslo kvartale. Kino mylėtojai rinksis dviejų aukštų, 430 kv. m ploto pastate, išsiskiriančiame medine apdaila ir patalpų aukščiu. Iš viso kino teatras talpins per 200 žiūrovų, čia bus organizuojamos ir konferencijos.

2009 m. įkurtas pirmasis kino teatras „Pasaka“ jau dešimtmetį veikia Vilniaus Šv. Ignoto gatvėje. Į europietišką ir kokybišką kiną orientuotą kino teatrą per metus aplanko 80 tūkst. žiūrovų. Kino teatro vadovės Andrės Balžekienės teigimu, „Paupyje“ bus tęsiama „Pasakos“ vertybinė linija ir rodomi kokybiški filmai.

„Nepaprastai džiugu, kad kuriant „Paupio“ viziją, vietos joje atsirado ir kinui. Kadaise buvo gana įprasta planuojant naujus gyvenamuosius rajonus juose numatyti vietą kino teatrui. Po nepriklausomybės atgavimo daugybė kino teatrų buvo uždaryti, o naujų – nepastatyta. Viliuosi, jog kino žiūrėjimo tradicijos atgimsta, o nauja kokybišką kino repertuarą siūlanti vieta padės jas dar labiau sustiprinti“, – kalbėjo A. Balžekienė.

„Pasaka“ priklauso „Europa Cinemas“ tinklui, vienijančiam europietiško kino teatrus. Jame šiuo metu veikia dvi kino ir viena „namų kino“ salės. Lietuvoje „Pasaka“ organizuoja didelio populiarumo sulaukiančius renginius „Kinas po žvaigždėmis“ Valdovų rūmuose, tarptautinį moterų filmų festivalį „Šeršėliafam“ ir vysto namų kino platformą „ŽMONĖS Cinema“.

„Paupio“ rajoną sudarys septyni kvartalai. Čia įsikurs daugiau nei 700 šeimų, o komercinei ir administracinei veiklai skirtame kvartale bus įrengta ne tik 15 tūkst. kvadratinių metrų biurams, bet ir sporto klubas, dirbs daugybė kasdienes paslaugas teikiančių įmonių, parduotuvėlių, o miestiečių traukos centru taps Paupio turgus, kuriame savo produktus siūlys geriausi maisto gamintojai, veiks įvairios užkandinės ir kavinės, gurmanų maisto akademija, vyks įvairiausi renginiai.

Į rajono vystymą „Darnu Group“ investuoja 150 mln. eurų. Dar šiais metais bus baigti pirmieji trys gyvenamieji kvartalai, kuriuose bus įrengti 382 butai ir kursis pirmieji biurų patalpų nuomininkai.

Atidarymo renginio metu buvo paskelbta Metų kino moters apdovanojimo laimėtoja ir įvyko Ramunės Rakauskaitės režisuoto dokumentinio filmo „Kelionės namo“ premjera.

„Festivalis prasidėjo kaip platforma rodyti moterų režisierių darbus. Per šį laiką situacija šiek tiek pagerėjo ir moterų režisierių filmai rodomi ir kituose festivaliuose. Kodėl vis dar verta rengti šį festivalį? Specialistai pabrėžia  – nors pilietinių iniciatyvų, kylančių iš žmonių ir iš verslo vis daugėja, situacija iš esmės negerėja. Lyčių lygybės indekse per dešimtmetį pasistūmėjome tik vienu procentu. Taigi „Šeršėliafam“ vis dar yra vietos. Ir taip, mūsų festivalis jau nebėra vien kino festivalis. Festivalio filmai yra atspirties taškas kelti klausimus ir kalbėti apie problemas,“ – kintančią festivalio viziją pristatė festivalio vadovė Andrė Balžekienė.

Jau septintus metus festivalis siekia pagerbti aktyviai kino kūrimo ir sklaidos procese dalyvaujančias kino moteris. Šiemet metų kino moterimi pretendavo tapti kino režisierė ir scenaristė Marija Kavtaradzė, animacijos prodiuserė Agnė Adomėnė, įkūrusi kino gamybos kompaniją „ART SHOT“, mokslininkė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Lina Kaminskaitė-Jančorienė.

Metų kino moterį slaptu balsavimu tradiciškai renka kino industrijos profesionalai, o žiūrovai kviečiami atiduoti savo balsus bei išrinkti Publikos simpatijų prizo laimėtoją. Žiūrovų ir kino profesionalų balsams sutapus, Metų kino moterimi išrinkta Marija Kavtaradzė, kurios pirmo ilgametražio vaidybinio filmo „Išgyventi vasarą“ pasaulinė premjera įvyko 43-jame Toronto tarptautiniame kino festivalyje. Talino kino festivalyje „Išgyventi vasarą“ pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu.

Festivalio atidarymo filmu šiemet pasirinktas Ramunės Rakauskaitės režisuotas dokumentinis pasakojimas „Kelionės namo“, jautriai ir šmaikščiai parodantis pirmąsias Amerikos lietuvių patirtis grįžus aplankyti okupuotą tėvynę.

Dvyliktą kartą rengiamo festivalio seansai vyks kino teatre „Pasaka“ Vilniuje ir „Romuvoje“ Kaune. Kitų miestų gyventojai filmus galės išvysti internetu, „ŽMONĖS Cinema“ namų kino platformoje.

Klasikos gerbėjų laukia net penki XVII a. pabaigoje įkurto, prestižiškiausiu Prancūzijos teatru laikomo „Comédie-Française“ klasikinių pjesių pastatymai, filmuojami realiu laiku ir transliuojami į pasirinktus kino teatrus visame pasaulyje. 

Spalio 7 d. prieštaringų jausmų, emocijų ir dramos kupiną sezoną pradės genialiojo anglų poeto ir dramaturgo Williamo Shakespeare‘o tragedija „Romeo ir Džiuljeta“.

Viena populiariausių Shakespeare‘o dramų, statyta ir įvairiai interpretuota daugybę kartų, pasakoja jaunuolių iš priešiškai nusiteikusių šeimų meilės istoriją. Puikiai įvertinto spektaklio režisierius Éricas Rufas lieka ištikimas originaliam tekstui, tačiau atskleidžia ne tik visiems gerai žinomą romantiškąją pjesės liniją, bet ir tamsius bei sudėtingus istorijos aspektus.

Lapkričio 4 d. žiūrovų laukia vienos žinomiausių legendinio prancūzų dramaturgo Molière‘o pjesės „Mizantropas“ pastatymas. Papročių komedija demaskuoja Prancūzijos artistokratijos veidmainiškumą. Aštuoni, socialinį mikrokosmą sudarantys pjesės veikėjai įkurdinami ne jaukioje svetainėje, o atviroje erdvėje, šalia renovuojamo dvaro. Scena tampa dinamiška erdve, virstančia paties teatro repertuaro metafora. Tokio, koks ji turėtų būti, pasak spektaklio režisieriaus Clémento Hervieu-Légero  – „nuolat kintantis, aktualus šiai dienai, besisemiantis įkvėpimo iš praėjusių amžių ir vizionieriškai žvelgiantis į ateinančius.“

Sausio 6 d. ekrane žibės charizmatiškasis ilganosis poetas, dramaturgas ir romanistas Sirano de Beržerakas. Pasak spektaklio režisieriaus Deniso Podalydèso šis, „Sirano de Beržerako“ pastatymas yra „menų ir žanrų lydinys: komiška opera, tragedija, romantinė drama, simbolistinė poezija ir moljeriškas farsas.“

Dar viena Molière‘o pjesė – aktualiai ir šmaikščiai neišvengiamus vaikų bei tėvų konfliktus atskleidžianti komedija „Skapeno klastos“ – bus parodyta vasario 10 d., o balandžio 21 d. sezoną uždarys Pierre‘o de Marivaux, vieno reikšmingiausių Prancūzijos XVIII a. dramaturgų pjesių – „Perauklėtas dabita“. Laiko išbandymus puikiai atlaikęs kūrinys apie jauno, paviršutiniško paryžiečio puošeivos Rosimondo transformaciją atskleidžiamas brėžiant paraleles tarp šiuolaikinių mados fanatikų ir anų dienų dabitų.

„Comédie-Française“ į Lietuvos kino ekranus atkeliauja bendradarbiaujant su „Pathé Live“ ir Prancūzų institutu Lietuvoje. Mokytojai su mokiniais galės užsisakyti pakartotines spektaklių peržiūras „Pasakoje“ bei pasinaudoti išsamia „Pathé“ paruošta pedagogine medžiaga, kurioje pateikiamas pjesių istorinis kontekstas, spektaklių scenų analizė bei klausimai diskusijoms. Visi spektakliai bus rodomi prancūzų kalba, su angliškais subtitrais.

Itin produktyvus, kone kasmet žiūrovams po naują filmą pristatantis kino kūrėjas ir toliau nesiliauja stebinęs publikos – po tokių filmų kaip „Provokuojantys užrašai“, „Jauna ir graži“, „Nauja draugė“ jis nutarė papasakoti subtilią, santūrią istoriją apie Pirmojo pasaulinio karo žaizdas.

Vasario 3 d. kino teatro „Pasaka“ žiūrovų laukia naujausias F. Ozono darbas „Francas“ (Frantz, 2016) – užburiantis melancholiško grožio pasakojimas apie praradimą, gedulą ir ryžtą pradėti gyvenimą iš naujo.

„Francas“ nukelia žiūrovus į mažą Vokietijos miestelį dvidešimto amžiaus pradžioje. Ką tik baigėsi Pirmasis pasaulinis karas. Jo palikimas – gyvos ir pulsuojančios žaizdos, pažeminimo ir netekties jausmas. Ana (Paula Beer) gyvena kartu su mūšyje žuvusio sužadėtinio Franco tėvais. Gedinti jauna moteris kasdien lanko mylimojo kapą. Čia vieną dieną ji sutinka paslaptingą prancūzą Adrianą (Pierre Niney, žiūrovams pažįstamas iš filmo „Yves Saint Laurent“, 2014), prisistatantį Franco draugu.

Svetimšalio pasirodymas miestelyje kelia vietinių nepasitenkinimą – kiekvienas prancūzas regimas kaip priešas – tačiau sūnaus netektį sunkiai išgyvenantiems tėvams jis tampa netikėta atrama ir paguoda, o tarp Adriano ir Anos ima megztis romantiški jausmai.

Kino kritikai itin palankiai sutiko naujausią Ozono darbą, pabrėždami režisūrinę brandą, ambicingą, kompleksišką siužetą. „Francas“ yra geriausias pastarųjų metų F. Ozono filmas“ – rašo „Indiewire“. „Brandus, žanrų pastišą peržengiantis, intelektualiai stimuliuojantis ir emociškai įtaigus darbas,“ – reziumuoja „Screendaily“. Itin palankių vertinimų sulaukė aktorių darbas, ypač kylančios vokiečių kino žvaigždės P. Beer pasirodymas filme, tarptautiniame Venecijos kino festivalyje įvertintas Marcello Mastroianni geriausio debiutanto apdovanojimu.

Juodai baltas, 35 mm juosta nufilmuotas „Francas“ sukurtas pagal Maurice‘o Rostando pjesę, ekranizuotą 1932 m. Ernsto Lubitscho dramoje „Sulaužyta lopšinė“ (Broken Lullaby). Pirmojoje filmo dalyje F. Ozonas gan nuosekliai remiasi originaliais kūriniais, tačiau antrojoje pusėje kūrybiškai pratęsia, interpretuoja ir pasiūlo savitą, ozonišką klasikinių kūrinių versiją. Apgaulingai paprastas siužetas įgyja netikėtų vingių ir subtilių poteksčių, išryškėja charakterių daugiasluoksniškumas. „France“ atsiskleidžia režisieriaus gebėjimas įdėmiai tirti sudėtingas gedulo, nepasitikėjimo, susvetimėjimo temas, sudėtingus dviejų šalių santykius perteikiant jautriai ir grakščiai papasakota dviejų žmonių istorija.

Trečią kartą organizuojamas ir pirmą kartą Lietuvoje vyksiantis kino renginys „IFFR Live“ šiemet į didžiausią kino seansą visame pasaulyje suburs daugiau nei 45 kino teatrus visoje Europoje ir už jos ribų.

„IFFR Live“ programoje bus pristatyti penki naujausi europietiški filmai. Seansai vyks tuo pačiu metu visuose kino teatruose ir bus lydimi tiesiogiai iš Roterdamo transliuojamų pristatymų bei susitikimų su kūrėjais. Po filmų peržiūrų publika turės galimybę dalyvauti susitikimuose su kūrybinėmis grupėmis, pateikti klausimus ir dalintis įspūdžiais socialiniame tinkle „Twitter“, naudojant žymę #livecinema.

Filmo „Namai“ anonsas: 

Žiūrovai išvys dokumentikos ir fikcijos elementus pinantį pasakojimą apie liūtų dresuotoją „Misteris Visata“ (Mister Universo, 2016), skandinaviško kino gerbėjus džiugins komplikuotus dviejų menininkų – tėvo ir sūnaus santykius narpliojanti istorija „Vyras“ (Mesteren, 2017). Įtemptų dramų mėgėjų laukia skirtingais kino formatais filmuota, cinéma vérité stilistikai artima drama „Namai“ (Home, 2016). „Vestuvės“ (Noces, 2016) papasakos apie Belgijos emigrantų problemas, kylančias iš tradicijų ir gyvenimo modernioje europietiškoje visuomenėje susidūrimo, o spalvingas ir ekspresyvus „Milžinas“ (Jätten, 2016) leis kitaip pažvelgti į negalios ir jos vaizdavimo kine iššūkius. Visi filmai bus rodomi originalo kalba su angliškais subtitrais.

Filmo „Vyras“ anonsas: 

Jau 46-tą kartą rengiamas tarptautinis Roterdamo kino festivalis laikomas vienu svarbiausių ir  autoritetingiausių kino renginių pasaulyje. Festivalis suburia nepriklausomo, autorinio ir eksperimentinio kino profesionalus iš viso pasaulio, aktyviai remia nepriklausomo kino kūrimą, skiria stipendijas finansavimo ieškantiems besivystančių pasaulio šalių kino kūrėjams.

Filmo „Misteris Visata“ anonsas: