Daugelis žiūrovų teatrą „Kitas kampas“ sieja su legendine televizijos laida „Pagauk kampą“, kuri pirmoji supažindino Lietuvą su improvizacija. Pasibaigus televizijos laidai, aktoriai nusprendė gilinti savo žinias, treniruotis ir tęsti improvizacijas teatrų salėse, būtent tuomet ir prasidėjo dabar jau penkiolika metų trunkanti vienintelio Lietuvoje profesionalaus improvizacijos teatro „Kitas kampas“ istorija.

„Surengti improvizacijos pasirodymą lėktuve 10-ies kilometrų aukštyje ir sumušti aukščiausios improvizacijos rekordą. Be sustojimo improvizuoti septynių valandų trukmės improvizacijų maratone. Šokti iš parašiuto tiesiai į vestuvių šventę, vilkint Elvio Preslio kostiumu. Pasirodymo metu girdėti 2 tūkst. žiūrovų juoką. Skamba neįtikėtinai? Viskas tikėtina ten, kur žaidžiama ir improvizuojama, kur gyvenimas švenčiamas kasdien, kur sakoma TAIP! Tai dalykai, iš kurių susideda mūsų svajonės ir tai yra penkiolika metų mūsų istorijų!“, – nuotykius su „Kitu kampu“ prisiminė teatro meno vadovas, improvizacijos treneris ir aktorius Kirilas Glušajevas. 

V. Jokubausko nuotr. 

Rugsėjo 29 d. Vilniuje ir spalio 2 d. Kaune į sceną grįžta kultinis ir azartiškas improvizacijų šou „Gero juoko dozė“. Tai unikalus ir kiekvieną kartą vis kitoks improvizacijos spektaklis, pripildytas juoku, gera nuotaika ir netikėtumais. Improvizacijos meistrai, profesionalūs aktoriai Kirilas Glušajevas, Audrius Bružas, Martynas Nedzinskas, Inga Šepetkaitė ir Povilas Adomaitis be iš anksto paruošto scenarijaus improvizuoja ir žiūrovų pasiūlymus paverčia teatrinėmis improvizacijomis.

„Juokas, gera nuotaika, azartiškumas, profesionalumas, komandiškumas ir pasitikėjimas – yra pagrindinės mūsų komandos vertybės, kuriomis vadovaujamės teatro komandoje ir kurias jau penkiolika metų skleidžiame savo žiūrovams. Tegul šie elementai sklinda kaip naujas gėrio virusas mūsų žiūrovams!“, – apie jubiliejinį teatro sezoną pasakojo teatro vadovas Audrius Bružas.

V. Jokubausko nuotr. 

Spalio pradžioje Kaune vykusiame Istorijų festivalyje aktorius Dominykas Vaitiekūnas pristatė autobiografinių prisiminimų muzikinį pasakojimą „Slabotkės Vyšnelė“, kuriame sudėjo savo susitikimo su teta Genute, kurios nematė 27-erius metus, akimirkas. Aktorius teigia, jog tai – kamerinio tipo pasirodymas, kurio metu jis žiūrovus tarsi pakviečia į svečius kartu pasivaikščioti po paties Dominyko atminties muziejų, susijusį su vaikystės atsiminimais apie Vilijampolėje gyvenančią tetą.

„Tetos Genutės namai ir jos 90-aisiais metais atidaryta krautuvėlė „Vyšnelė“ man, mažam vaikui, atrodė kaip tikras pasakų kraštas ar tolimiausias ir prabangiausias užsienis. Visgi, sugrįžimas į tas vietas po 27-erių metų padovanojo puokštę emocijų, kurias ir pats dar bandau suprasti šiame valandos trukmės pasirodyme. Tai yra keliavimas per erdves, kurios žadina atmintį, ką atsimeni, o ką vaizduotė pati padidino ar pagražinimo, lyginant su tuo, kas matosi realioje buityje“, – pasakoja Dominykas.

Nostalgijos ir juoką keliančių situacijų kupimo pasirodymo premjerą stebėjo ir pati istorijos herojė. Dominykas iki šiol prisimena tą veriantį tetos žvilgsnį bei jos ištartus pirmuosius žodžius renginiui pasibaigus.

„Ji visą laiką žiūrėjo tokiu aštriu žvilgsniu, o pirmi žodžiai po premjeros buvo „Oi tu žalty“. Ji nesitikėjo, kad tiek daug istorijos bus apie ją, nes, matyt, galvojo, jog pasakosiu tik apie save ir ji prašmėžuos fone. Bet nutiko taip, kad jos portretas tapo labai svarbus ir reikšmingas“, – atsiminimais dalijosi Dominykas.

Tai, ką išsinešė iš susitikimo, Dominykas atskleidžia kartu su kolega gitaristu Kęstučiu Vaitkevičiumi kurtose dainose, kurios skamba pasakojimo metu: pamąstymai apie laiką, orumą ir priėmimą aplinkos, iš kur esame kilę ar savo paties įpročius, kurie formavosi vaikystėje, dėl giminės darytos įtakos, kaip daiktų kaupimas.

Tai yra keliavimas per erdves, kurios žadina atmintį, ką atsimeni, o ką vaizduotė pati padidino ar pagražinimo.

Nauja erdvė kūrybai – teatro „Kitas kampas“ kavinė-baras

Ši Dominyko istorija yra susijusi ir baru, todėl „storytelling“ žanro muzikiniam pasirodymui neatsitiktinai pasirinkta ir nauja erdvė – improvizacijos teatro „Kitas kampas“ kavinė-baras.

„90-aisiais metais tetos Genutės atidaryta krautuvėlė „Vyšnelė“ buvo it vartai į Vakarų pasaulį, kur galėjai gauti importinių saldumynų ar mano taip vaikystėje mylimos kramtomos gumos „Love is“. Didelę nuostabą kelia ir tai, jog ši vieta gyvuoja iki šiol, tik dabar tenai veikia baras, tačiau aplinka – visiškai nepasikeitusi nuo to, ką prisimenu vaikystėje. „Kito kampo“ kavinė-baras yra išskirtinis tuo, jog jis turi ir teatrinę erdvę, todėl labai smagu praėjus pro baro atmosferą, nusileisti į rūsį, kuriame gimsta pasirodymai, tarsi rūsio pasakaičių motyvais“, – pasakoja Dominykas.

Pasirodyme palikta vietos ir improvizacijai, mat keliavimas atminties labirintais Dominykui kaskart sužadina vis naujus prisiminimus, o ir pačios pasirodymo repeticijos vyko neįprastu net pačiam aktoriui būdu.

„Šis pasakojimo menas man yra labai artimas, todėl pasirodymui ruošiausi istoriją pasakodamas kitiems. Nebuvo jokio teksto mokinimosi, tiesiog užsirašiau frazes, apgalvojau nuo ko pradėti, kur pabaigti, į studiją pasikviesdavau draugą, bičiulį ar kolegą ir imdavau jam nuosekliai pasakoti istoriją. Taip išryškėjo, kurios dalys įdomesnės, kas yra svarbiau. Tokiu būdu aš pasidariau sau vietos ir improvizacijai, bet kadangi spektaklis yra dar labai šviežias, viskas priklausys koks žiūrovas ateis, kas jam bus įdomu“, - teigia aktorius.

Dominyko Vaitiekūno muzikinis pasakojimas „Slabotkės Vyšnelė“ apie 90-ųjų giminių balius ir gangsterę tetą Genutę – lapkričio 24 d. 18 val. ir 20 val. improvizacijos teatro „Kitas kampas“ kavinėje-bare, Malūnų g. 4, Vilnius.

Pasakojimas sukurtas bendradarbiaujant su „Kaunas 2022“.

Jau antrą dešimtį skaičiuojantis vienintelis profesionalus improvizacijų teatras Lietuvoje „Kitas kampas“ naująjį 12½ sezoną pradeda su neeiliniu įvykiu teatro istorijoje ir teatro gerbėjus kviečia į naujuosius savo namus – Užupyje neseniai duris atvėrusį teatrą-kavinę-barą. Aktorius ir režisierius Kirilas Glušajevas įsitikinęs, jog ši vieta leis dar artimiau kurti ir bendrauti meną ir kultūrą mylinčių žiūrovų akivaizdoje.

„Visi žinome tą širdį užpildantį malonų jausmą, kai po kelionių ar atostogų svetur sugrįžtame į savus jaukius namus. Namus, kuriuose gera būti, kurie sukurti taip, kaip pats to nori. Su metais atėjusia vidine ramybe ir branda, poreikis turėti savo namus atsirado ir mūsų teatro kolektyvui. Vaidinsime ir didžiosiose scenose, toliau gastroliuosime, tačiau savo teatro namuose kursime tai kas jaukiausia ir intymiausia“, – sako aktorius A. Bružas.

Teatro „Kitas kampas“ 12½ sezono atidarymas vyks naujoje erdvėje Malūnų g. 4, Užupyje, Vilniuje, kur ką tik duris atvėrė teatro kavinė-baras su 50 vietų teatro sale, skirta spektakliams bei įvairiems pasirodymams. Sezono atidarymo proga žiūrovai mėgausis ilgiausiai gyvuojančiu improvizacijų šou „Gero juoko dozė“, rodomu nuo pat teatro įkūrimo pradžios. Kaip teigia A. Bružas, žmonės į pasirodymus susirenka tarsi į terapiją, leidžiančią pabėgti nuo rutinos ir kasdienybės rūpesčių.

Jeigu bus didelis noras, galėsite net paliesti aktorius. Tik lieskite padoriose vietose, jog negautumėt per nagus.

„Improvizacija – tai netikėtumo bomba, žiūrovas visuomet yra stebinamas, nes kiekvienas spektaklis – vienintelis, unikalus ir niekada niekur dar nerodytas. Būdami scenoje neturime jokio išankstinio pasiruošimo ar scenarijaus, mes nežinome, kokius gausime žiūrovų pasiūlymus. Per dvylika su puse teatro gyvavimo metų esame jau subūrę didelę bendruomenę, mylinčią improvizacijos žanrą ir į spektaklius ateinančią po du, po tris ar net po penkiolika kartų“, – pasakoja A. Bružas.

Menininkų „respublika“ skambiai vadinamame Užupyje įkurta „Kito kampo“ kavinė-baras jau spėjo pelnyti vilniečių simpatijas, kurie dienos metu čia užsuka puodeliui kavos, o vakare – kokteilio taurei. A. Bružas teigia, jog ši nauja erdvė leis ne tik artimiau pažinti žiūrovus, bet ir žiūrovams susipažinti su teatro gyvenimu, jo aktoriais bei būti ten, kur gimsta kūrybinės idėjos, vėliau realizuojamos teatro scenoje.

„Pas mus niekada nebuvo ir nebus ketvirtosios sienos tarp aktorių ir žiūrovų, nes žiūrovai visada tampa pilnaverte spektaklio dalimi. Ir prie viso to, mes visada kuriame su žiūrovais abipusį ryšį, todėl norime su jais susipažinti ir kad jie pažintų mus, turėtų galimybę bendrauti visiškai be tarpiškoje erdvėje. Užsukus į teatrą-kavinę-barą eilinę dieną čia galima sutikti teatro aktorius, menininkus, pajusti ir net pamatyti, kaip gimsta kūrybiniai sprendimai, pabūti meniškoje, romantiškoje atmosferoje“, – sako A. Bružas.

Naujoji teatro erdvė kartu atveria galimybes rengti įvairius renginius, bendradarbiauti su kitais menininkais ir net patiems teatro aktoriams dalintis savo improvizacijos žanro žiniomis su kitais.

„Teatro erdvė, sudaryta iš baro ir kūrybinės salės, nėra didelė. Sėdint pirmoje erdvėje, aktoriai nuo žiūrovų bus vos metro atstumu, kas sukuria jaukumą, intymumą, artumo ir bendrumo jausmą. Ir jeigu bus didelis noras, galėsite net paliesti aktorius. Tik lieskite padoriose vietose, jog negautumėt per nagus“, – juokiasi A. Bružas.

Teatras „Kito kampas“ naujame sezone planuoja ne tik spektaklius, bet repertuarą papildys ir muzikos pasirodymai, poezijos vakarai, knygų ar pjesių skaitymas, parodų pristatymai, užsiėmimai vaikams ar kitos įvairios pramoginės programos. Bus rengiami ir improvizacijos mokymai, tiek pradedantiesiems, tiek kitiems aktoriams, visiems, norintiems pasinerti į improvizacijos pasaulį.

Grandioziškiausias metuose improvizacijų šou – iššūkis, kurį drąsiai pasitinka teatro „Kitas kampas“ aktoriai. „Čia pat kursime, sutiksime iššūkius, meistriškai improvizuosime ir kartu su žiūrovais žaisdami sukursime tai, kas yra unikalu: gyvenimą, dovanojantį šventę“, - apie tai, kas lauks žiūrovų prasitaria Audrius Bružas.

Sakoma, kad nauji metai – nauja pradžia. Teatro „Kitas kampas“ aktoriai kvies 2020-uosius metus pradėti naujai: su džiugesiu ir geriausiomis emocijomis, o, svarbiausia, besimėgaujant įkvėpiančia juoko doze! Improvizatoriai čia ir dabar, žiūrovų akivaizdoje kurs situacijas ir istorijas, jas vaidins neįprasčiausiais būdais, deklamuos spontaniškas eiles, atliks dainas ir ne tik – „Gero juoko dozės“ pasirodymuose įmanoma viskas, o iš anksto parengti scenarijai negalioja!

(D. Ščiukos nuotr.)

Scenoje gerą nuotaiką kurs jūsų pamilti improvizacijos meistrai Audrius Bružas, Kirilas Glušajevas, Martynas Nedzinskas, Balys Latėnas, Oskaras Vygonovskis bei Inga Šepetkaitė, o kartu su aktoriais pasirodys ir gerą atmosferą palaikys džiazo virtuozas, pianistas Dimitrij Golovanov bei specialiai naujametinei „Gero juoko dozei“ suburta muzikos grupė.

Aktorių Kirilo Glušajevo, Audriaus Bružo, Martyno Nedzinsko ir Balio Latėno pilnavertė profesinė branda per dešimt teatro gyvavimo metų susiformavo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių scenose bei festivaliuose.

„10 metų brandintas lietuviškas humoras“ – tokiu šūkiu aktoriai pasitiks naują sezoną, žiūrovams žadėdami profesionalų, subrandintą požiūrį į humorą bei gerą dozę azarto.

Anot teatro meno vadovo K. Glušajevo, branda – tai pasitikėjimas. Per dešimt improvizacijos teatro gyvavimo metų teatro aktoriai įgijo pasitikėjimą savimi, žiūrovais ir žiūrovų pasitikėjimą. Šiuo metu kiekvienas iš keturių improvizacijos teatro „Kitas kampas“ senbuvių turi ne mažesnę kaip tūkstančio improvizuotų pasirodymų patirtį.

„Jeigu teatro gyvavimo pradžioje eidami improvizuoti, jausdavome jaudulį ir būdavome neužtikrinti ar vienokia, ar kitokia improvizacija pavyks, tai dabar žengdami į vienuoliktą sezoną esame tikrai aukšto lygio improvizacijų meistrai, žinantys, kad ko besiimtumėme, viskas pavyks“, – įsitikinęs Kirilas.

Šiais laikais daug ką galima sukurti viešųjų ryšių arba reklamos pagalba. Tačiau dažnai paklausti, kaip atskirti improvizatorių profesionalą nuo paprasto apsišaukėlio, kurių šiuo metu yra daug, teatro aktoriai atsako: „Su kuo jūs labiau norėtumėte šokti kartu parašiutu? Ar su instruktoriumi, kuris save tiesiog reklamuoja, bet niekas nėra su juo šokęs, ar visgi su žmogumi, apie kurį kiti sako, jog pas jį yra daugiau nei du tūkstančiai šuolių?“

„Tad kam kalbėti apie save? Tegul kalba liaudis, žmonės pasako“, – teigia Kirilas.

Fotosesijoje – keturi šių laikų herojai

Naujo sezono įvaizdis buvo patikėtas fotografui Dainiui Ščiukai. Fotosesijoje įamžinti keturi teatro senbuviai virto skirtingais herojais, įkūnijančiais galantiškumą, stilių, brandą, nepamirštant ir žaidybinio prado. Žaismingumas tapo neatsiejamas aktoriams priešais fotoobjektyvą kuriant skirtingus herojus.

„Balys prekių vežimėlyje įkūnija vartotojiškumą. Mes suvokiame, kad patys save parduodame ir kviečiame į spektaklius. Martynas, laikantis gėlę, gali būti matomas kaip narciziškumo paralelė. Juk aktorius turi turėti narciziškumo, noro patikti, būti įdomiu. Tačiau jis, kaip ta gėlė, gali būti ir su spygliais, turėti charakterį. Kirilas su supermenu – lengva ironija į šių laikų lyderiavimą bei norą visiems būti superherojais. O mano šerifo įvaizdžiu siekta atspindėti kontrolę. Šerifas valdo teritoriją, jos ribas. Mes taip pat turime savo profesionalios aikštelės teritoriją – sceną, kurią valdome ir kontroliuojame, o už jos galime būti kitokiais žmonėmis“, – apie fotosesijoje įkūnytus herojus pasakoja teatro vadovas A. Bružas.

Naujojo sezono staigmenos

11-ame sezone teatro „Kitas kampas“ improvizacijos meistrai ir toliau kurs šventę žiūrovams visoje Lietuvoje ir užsienyje. Jau rugsėjo 22 d. „Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre“ bus parodytas kultinis improvizacijų šou „Gero humoro dozė“, rugsėjo 29 d. „Menų spaustuvėje“ lauks visų pamėgtas spektaklis „Nuostabūs dalykai“, kuris šiais metais yra įtrauktas į Tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programą, o spalį teatro planuose – gastrolės Islandijoje.

Pavasarį improvizacijos gerbėjų laukia ypatingas siurprizas. Teatro aktoriai 10- mečio proga visiems, kurie mėgsta skaityti, nori tobulėti ir ieško motyvacijos pristatys knygą, kurioje – iki šiol dar niekur negirdėtos teatro aktorių asmeninės ir užkulisinės istorijos. Sausio 3 d. „Compensa“ arenoje žiūrovų lauks jau kasmetinė grandiozinė „Naujametinė gero humoro dozė“.

Artimiausi teatro „Kitas kampas“ spektakliai:

Rugsėjo 22 d., spalio 9 d. „Gero humoro dozė“ Vilniuje.

Spalio 11 d. „Gero humoro dozė“ Kaune.

Rugsėjo 29 d., spalio 6 d., spalio 8 d. „Nuostabūs dalykai“ Vilniuje, lapkričio 19 d. – Alytuje.

Lapkričio 24 d. „Improvizacijos kovos“ Alytuje.

Naujasis sezono šūkis „10-tas sezonas – tik PRADŽIA“ atskleidžia, jog teatro aktoriai šį rudenį startuoja ne tik su šviežiomis, netikėčiausiomis idėjomis, bet ir grandioziniais ateities planais.

Rugsėjo 3 d. „Kitas kampas“ kvietimu Vilniuje apsilankė improvizacijos meistrė iš Austrijos Beatrix‘ė Brunschko. Ji drauge su teatro aktoriais Audriumi Bružu, Martynu Nedzinsku, Oskaru Vygonovskiu, Mariumi Čižausku, muzikantu Dima Golovanovu ir kitais Lietuvos aktoriais žiūrovams pristatė dviejų dalių unikalų improvizacijos pasirodymą, gimusį dienos metu vykusių improvizacijos dirbtuvių metu.

6 valandas trukusių dirbtuvių metu B. Brunschko Lietuvos aktorius pakvietė į pažintį su viena iš improvizacijos technikų „Sek žmogų, kuris seka tave“ („Follow the follower“). Improvizatorė šią techniką lygino su skruzdžių gyvenimui. Skruzdės neturi lyderio, jos nuolatos seka viena kitą ir taip pasiekia neįtikėtinų rezultatų. Šią techniką dirbtuvių metu išbandė ir teatro „Kitas kampas“ aktoriai. Rezultatai nustebino tiek pačius improvizacijos profesionalus, tiek žiūrovus, kurie vakare galėjo pamatyti prieš jų akis kuriamas sponatniškas improvizacijas.

Po pasirodymo B. Brunschko džiaugėsi, jog teatro aktoriams pavyko žiūrovams perteikti emocijas ir „Sek žmogų, kuris seka tave“ esmę – scenoje nėra vieno lyderio, yra lygiaverčiai aktoriai, sekantys vienas kitą. Žiūrovai pasirodymą stebėjo nustebusiomis ir smalsiomis akimis, o tai, anot aktorės, yra vienas svarbiausių dalykų improvizacijoje.

Teatras – atviras žiūrovams ir pasauliui

Improvizacijos pasirodymas vyko „Vilniaus mažojo teatro“ repeticijų salėje ir buvo atviras, o vietos į pasirodymą buvo išgraibstytos per mažiau nei valandą nuo registracijos paskelbimo.

Teatro vadovo A. Bružo teigimu, naujajame sezone teatras tampa dar atviresnis tiek žiūrovams, tiek pasauliui. „Smagu, kad Beatrix‘ė atvyko į Vilnių ir simboliškai atidarė naująjį teatro sezoną. 10-ąjį jubiliejinį sezoną pradedame būdami dar atviresni, todėl ištikimiausiems teatro žiūrovams atvėrėme teatro užkulisių duris ir pakvietėme į šį išskirtinį pasirodymą su nerealia aktore. Žiūrovams norėjome parodyti, kaip iš tikrųjų gimsta improvizacija“, – sakė A. Bružas.

Du improvizacijos meistrai B. Brunschko ir A. Bružas pirmą kartą susitiko praėjusių metų žiemą Liublianoje, kur abu dalyvavo tarptautiniame teatro projekte „Mūsų gyvenimai” (angl. „Our lives“). Antras susitikimas įvyko šių metų pavasarį Berlyne. 



„Mūsų gyvenimai“ (angl. „Our lives“) – tai metus trunkantis tarptautinis teatro projektas, kuriame dalyvauja 28 profesionalūs improvizatoriai iš skirtingų Europos valstybių. Suskirstyti į 4 grupes improvizacijos aktoriai susitinka skirtingose pasaulio valstybėse tam, kad drauge leistųsi į kūrybinius bei improvizacinius ieškojimus ir taip sužinotų daugiau apie gyvenimus skirtingose Europos valstybėse. Lietuvą projekte atstovauja Audrius Bružas. 

„Dalyvavimas tarptautiniuose improvizacijos projektuose priverčia į save pažvelgti Europos kontekste ir galiu drąsiai teigti, kad „Kitas kampas“ yra aukščiausios prabos improvizacijos teatras. Mes esame įdomūs, atviri pasauliui ir pasaulis atviras mums. Tai tik pradžia, mes eisime toli“, – džiaugėsi A. Bružas.

Aktorius ir B. Brunschko kitų metų pavasarį vėl skris į Berlyną, kur, dėka puikaus pasirodymo su grupe Vokietijos sostinėje šiais metais, prodiuserių buvo pakviesti atidaryti kitą ilgametį improvizacijos festivalį.

Spektaklio „Nuostabūs dalykai” kelias į tarptautinius festivalius

Šį rudenį teatras žengia dar vieną žingsnį tarptautinėje arenoje. Spalio 12 d. teatras pakviestas dalyvauti XIII tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Atspindys“. Festivalyje bus parodytas Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis „Nuostabūs dalykai“.

Spektaklio „Nuostabūs dalykai” premjera teatre įvyko šių metų vasario 11 – 12 d. Spektaklį, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka teatro aktorius Martynas Nedzinskas, jau dabar galima vadinti anšlaginiu. Bilietai į spektaklį tiesiog iššluojami.

Pavasarį spektaklį pamačiusi Visagine vykstančio festivalio „Atspindys“ direktorė Marija Tanana ilgai nelaukusi pakvietė jo kūrėjus sudalyvauti festivalyje šiais metais. Anot jos, tokių stiprių monospektaklių kaip „Nuostabūs dalykai“ Lietuvoje nėra daug ir ji tiki jo sėkme ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Artimiausi teatro „Kitas kampas“ spektakliai:

Rugsėjo 18 d., spalio 25 ir 31 d. „Nuostabūs dalykai“ Vilniuje;

Rugsėjo 19 d., spalio 7 d. „Gero humoro dozė“ Vilniuje;

Spalio 11 d. „Gero humoro dozė“ Kaune;

Spalio 12 d. „Nuostabūs dalykai“ Visagine;

Rugsėjo 23 d. „Improvizacijos kovos“ Vilniuje.

Kirilas žada, jog jubiliejiniame – 10-ąjame teatro sezone bus pristatyta nauja premjera, kuri tęs pradėtą improvizacijos ir dramos teatrų draugystę. Plačiau apie ateities planus, nuostabius dalykus Lietuvoje bei Kinijoje, keliones – interviu su Kirilu.

– Kirilai, prieš mėnesį grįžai iš Oskaro Koršunovo teatro gastrolių Kinijoje, kur po beveik vienerių metų pertraukos lankeisi antrą kartą. Ką naujo atradai šį kartą?

– Per mėnesį praleistą Kinijoje įspūdžių ir atradimų yra žiauriai daug. Sunku būtų viską papasakoti, nes įspūdžiai be galo fantastiški. Mes keliavome su O. Koršunovo teatru ir Kinijos publikai pristatėme spektaklį „Žuvėdra“. Vaidinome teatruose, kurie talpino virš 2000 žiūrovų. Su kolegomis svečiavomės spalvinguose ir skirtinguose Kinijos miestuose: Pekine, Šanchajuje, Siamene, Guandžou ir Honkonge, kuriuose aplankėme begales įvairių vietų, pradedant vienuolynais ir baigiant raudonųjų žibintų kvartalais, menininkų rajonais ir žvejų salomis. Vidutiniškai per dieną prieš spektaklį nueidavome apie 20 – 30 km. Mes nepaliaujamai gilinomės ir domėjomės kinų kultūra, papročiais, šiuolaikiniu gyvenimu.

– O ar įvyko kurioziškų situacijų spektaklių metu?

– Ant scenos mes dažnai susiduriame su įvairiausio pobūdžio netikėtumais. Vienas iš tokių šį kartą buvo – po spektaklio į užkulisius atbėgo viena iš žiūrovių, susirado pagrindinio vaidmens atlikėją Martyną Nedzinską ir isteriškai puolė jį su ašaromis akyse, rėkdama pasakojo savo išgyvenimus bei dalinosi emocijomis. Ji stipriai susitapatino su Martyno personažu spektaklyje, sakė, jog scenoje pamatė save ir savo gyvenimą. Tai buvo situacija, kuri iš vienos pusės sukrėtė, iš kitos privertė susimąstyti, o kas yra teatras, apskritai. Apie tai galvoju iki dabar. 

Po spektaklio į užkulisius atbėgo viena iš žiūrovių, susirado pagrindinio vaidmens atlikėją M. Nedzinską ir isteriškai puolė jį su ašaromis akyse.

– Kaip reagavo Martynas?

– Martynas, kaip ir dera tikram džentelmenui, dėmesingai išklausė, ką ji sako, o vėliau taktiškai nuramino. 

– Kaip apibūdintum Kinijos publiką?

– Kinijos publiką geriausiai apibūdino režisierius O. Koršunovas, kuris sakė, kad Kinijos žiūrovai spektaklius žiūri skaisčiai. Galėčiau jam paantrinti, nes tai pastebėjau ir per gastroles, kuriose buvau prieš metus. Kinijos publika yra labai smalsi, linkusi įdėmiai sekti viską, kas vyksta scenoje. Dėl to, kartais gali atrodyti, kad jie nereaguoja arba reaguoja blankiai, tačiau iš tikro jie yra labai įdėmūs ir atrodo, kad stengiasi įsigilinti į kiekvieną detalę.

– Pernai grįžęs iš Kinijos sakei, kad kinai – geriausiai improvizuojanti tauta pasaulyje. Kaip manai, ko mes, lietuviai, galime iš jų pasimokyti?

– Galime pasimokyti gyventi tikrovėje, kuri yra šiandien, šią akimirką, turinti savo vaizdą, garsą, lytėjimą, kvapą, skonį. Galime pasimokyti nelyginti, kuo vakar buvo geriau už šiandien ar kuo rytojus bus geresnis už šiandieną. Jeigu šiandien gyvensime iš tikro, tikroje tikrovėje, tai gal ir rytojus ateis geresnis.

– O kinai taip ir gyvena kiekvieną dieną, negalvodami apie vakar ir rytoj?

– Taip, įdomiausia tai, kad Kinija turi gilias sveikatinimosi tradicijas, kurios siekia 5000 metų, taip pat, mitybos, arbatos gėrimo, medicinos ir kitas tradicijas, kurios gyvuoja iki šiol. Kartu pramonės, mokslo bei technologijų srityse kinai yra aukštumoje. Jie gyvena šia diena semdamiesi jėgų iš praeities, o į ateitį žiūri remdamiesi tuo, ką sukuria šiandien. Norisi pacituoti psichiatrą, psichoterapeutą Aleksandrą Alekseičiką, kuris sakė: „Gyvename vieną kartą, bet kiekvieną dieną“. Jeigu Kinijoje žmonės bent dienai sustotų ir skųstųsi dabartimi, būtų tiesiog neįmanoma laukti šviesesnio rytojaus, nes tokiame kiekyje žmonių į praeitį žiopsoti yra pražūtinga.

– Ar galėtum apibūdinti eilinio kino dieną?

– Pasakyti, kas yra eilinis kinas būtų labai sunku, nes Kinijoje oficialiai gyvena 56 tautybės, kalbama 292 kalbomis. Būdamas ten supratau, kad Kinija yra tiesiog per didelė ir įvairi, jos negalima apibendrinti. Kai tau atrodo, kad jau kažką supratai, pasukus už kito kampo supratimas gali kardinaliai pasikeisti.

– Kodėl į Kiniją norisi grįžti vėl ir vėl?

– Dėl tikrumo, pilnatvės, įvairumo, kasdienio unikalumo pojūčio.

– Šį kartą Kinijoje keliavai su kolega, pagrindiniu tavo režisuoto, teatre „Kitas kampas“ pastatyto spektaklio „Nuostabūs dalykai“ aktoriumi Martynu Nedzinsku. Kokius naujus nuostabius dalykus Kinijoje atradote drauge?

– Nuostabius dalykus su Martynu kolekcionavome „non-stop“. Gal todėl, tas mėnuo praleistas Kinijoje man įspūdžių atžvilgiu atstojo 10 gyvenimo metų. Kolekcionavome neišpasakojamai įvairius arbatų skonius, gamtą, tenykštį moterų grožį, maistą, miestus ir jų kultūrą, frazes, žvilgsnius, atmosferas. Sėmėme ir sugėrėme į save kiekvieną įmanomą nuostabių dalykų akimirką. O būtent toks intensyvus gyvenimas Kinijoje ir daro įprastus dalykus nuostabiais.

– Keliaudami neretai kasdienybę namuose pamatome kitomis akimis. Ko tu pats pasisemi iš kelionių?

Keliaudamas aš mokausi. Pastarojo meto kelionėse aš mokausi gyventi pilnatviškai. Stebiu, ką kiti žmonės daro vienoje ar kitoje sferoje ir stengiuosi tai pritaikyti sau. Pavyzdžiui, kinai labai rūpinasi savo sveikata. Aš labai daug ko iš jų išmokau ir grįžęs prieš metus pradėjau tam tikrus dalykus taikyti sau ir tai darau iki dabar.

– Kokie tie išmokti dalykai Kinijoje, kuriuos taikai iki dabar?

Išmokau kvėpuoti naudodamas kinų mankštos technikas, žinau, kaip paruošti gydančią arbatą ir tai darau kiekvieną dieną, prieš kiekvieną maistą geriu karšto vandens stiklinę. Taip pat, klausau tradicinės kinų muzikos, išmokau naudotis minimaliu kiekiu daiktų, dar labiau pradėjau vertinti tylą, o nesupratęs žmogaus ieškau galimybių praplėsti savo požiūrį ir akiratį, kad galėčiau jį suprasti. Iš kinų išmokau į viską gyvenime žiūrėti per tekančio vandens principą – viskas teka kaip skaidrus vanduo, o susidariusias balas reikia jas paversti tekančiu vandeniu.

– Kirilai, ar tu svajoji? Ar tiki, kad svajonės pildosi?

– Aš nesvajoju, aš įsivaizduoju dalykus, kurie galėtų padaryti gyvenimą pilnavertiškesniu, gražesniu, harmoningesniu, saugesniu ir tada mažais žingsniukais pradedu tai realizuoti. Aš tikiu, kad pildosi ne svajonės, o aiškiai pamatyti tikslai bei norai. Svajoti galima apie daugelį dalykų, o, iš tikrųjų, ko nors panorėjus galima ir gauti.

– Koks tavo, didžiausias noras būnant kūrėju Lietuvoje?

– Mano, kaip kūrėjo didžiausias noras būtų dviejų metų bėgyje surasti sau pavaldžią teatrinės išraiškos formą, kurios pagalba drauge su žiūrovais galėčiau spektakliuose kalbėti apie pačius slapčiausius jų norus ir baimes. Noriu surasti tą sceninės išraiškos formą, kuri būtų man artima, suprantama ir, kuri leistų maksimaliai pažinti, suprasti ir priimti kitus, o priėmus kitus – ir save.

– Ar tiki, kad teatras gali daryti realią įtaką šiandien Lietuvoje vykstantiems socialiniams procesams? Kaip?

– Aš tikiu, kad gali. Žiūrovas iš jam reikalingų istorijų, pasakojamų teatre, pasisemia patirties, pasimoko ir praturtėja. Istorija per sąmonę keliauja į pasąmonę ir vėliau veikia žmogų realiame gyvenime. Labai įdomu – žiūrovas žiūri, o aktoriai vaidina istoriją, galima sakyti kuria iliuziją apie žmones, kurie neegzistavo ir neegzistuoja, tačiau pasakojimas vyksta realiame gyvenime, kuriame laikas, žiūrovai ir aktoriai yra realūs.

Tad, reikalingos istorijos veikia mus realiai, o jei tas poveikis yra geras, tai jis – visapusiškas. Aš nežinau, kurioje gyvenimo sferoje poveikis pasireikš, nes tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai, bet kai kalbiesi su žmonėmis po gero spektaklio, supranti, kad jie jaučia ryšį su tuo, ką pamatė. Teatras moko suprasti kitus, o tai ir yra pagrindinė jo įtaka.

– Lietuva šiais metais mini valstybės 100-metį. Ar atsitiktinumas, kad spektaklis „Nuostabūs dalykai“, gvildenantis daug šiandieninei Lietuvai aktualių temų, gimė būtent šiais metais?

– Tai yra gražus ir svarbus sutapimas, apie kurį įdomu pamąstyti (šypsosi). 

– Ko palinkėtum Lietuvai 100-mečio proga?

– Lietuva tai žmonės, o visiems žmonėms norėčiau palinkėti, kad gyvendami vieną kartą gyventume kiekvieną dieną. Palinkėčiau išmokti nežiopsoti į praeitį, nespoksoti į ateitį, pamatyti tikrą tikrovę.

– Kas tau yra nuostabūs dalykai Lietuvoje?

– Manau, kad nereikėtų diferencijuoti ar tu gyveni Afrikoj, ar Lietuvoj, ar Brazilijoje. Kiekvienas turime savo gyvenimo laiką, dienos, valandos atkarpą, kurioje sutinkame skirtingus žmones, regime arba patiriame tam tikrus reiškinius. Nuostabūs dalykai yra tie, kuriuos aš tokiais pavadinu ir paverčiu savo akyse nuostabiais, o jais gali būti bet kas, pradedant Džiugo sūrio krautuvėle ir baigiant dviračiu pravažiuojančia moterimi.

– Teatras „Kitas kampas“ rudenį minės jubiliejinį, 10-ąjį teatro sezoną. Tai teatrui daug ar mažai?

– Daug, nes gyvenant intensyviai per 10 metų įvyksta be galo daug dalykų. Teatras vykdo nuolatinę veiklą: gastroliuojame Lietuvoje bei užsienyje, dalyvaujame daugelyje socialinių akcijų, vykdome pedagoginę veiklą. Per 10 metų buvo sukurta daug spektaklių, improvizuota lėktuve, laive, apleistuose miesteliuose ir arenose.

10 metų daug, nes žmogus per tiek metų labai pasikeičia, o teatras – tai žmonės. Per tuos metus mes sutikome ir atsisveikinome su labai daug įdomių žmonių, be kurių teatras nebūtų toks, koks jis yra šiandien. Teatro kūrimosi pradžioje buvo ir aktoriai Andrius Žebrauskas, Ramūnas Cicėnas, Rimantė Valiukaitė, Paulius Ignatavičius, Ineta Stasiulytė, Mantas Vaitiekūnas, vėliau teatro veikloje dalyvavo Rūta Žibaitytė, Adomas Jasiukėnas, Laurynas Jurgelis, Aistė Lasytė, Adelė Šuminskaitė ir Gailė Butvilaitė. Visi jie, nors jų šiandien teatre jau nėra, paliko pėdsaką tuose, kurie teatre yra iki dabar.

Svarbiausia, kad improvizacijos žanras iš televizijos laidos „Pagauk kampą“ išaugo į teatrą, kurį šiandien žino daug žmonių ir į spektaklius eina kaip į kokybiško humoro, nepakartojamos patirties ir spontaniškumo bei pozityvios energijos šventę.

– Ką ruošiate žiūrovams kitais metais?

– Sekančiame sezone ir toliau kviesime žiūrovus kurti nuostabius gyvenimus, nuolatos atrandant nuostabius dalykus, dalinsime „Gero humoro dozę“, susikausime improvizacijų ringe, pavasarį pakviesime į naują premjerą, kuri greičiausiai tęs pradėtą improvizacijos ir dramos teatrų draugystę.

Naujus metus ir vėl atšvęsime „Compensa“ arenoje, važiuosime per miestus ir miestelius. Kviesime visus būti dar labiau atvirais, betarpiškais ir gerai iš dūšios „prasinešt“ kiekvieną kartą atėjus į „Kito kampo“ spektaklius.

Tačiau naujos komedijos „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“ filmavimas pareikalavo iš aktoriaus kur kas daugiau nei improvizacijos – komedijos „Tarp mūsų, berniukų...“ prodiuseriai paprašė, kad aktorius tęsinyje pasikeistų fiziškai.

Pirmajame filme „Tarp mūsų, berniukų...“ A. Bružo kuriamas personažas Tomas – smulkus verslininkas, bet puikus moterų žinovas. Praėjus dvejiems metams jo personažas filmo tęsinyje „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“ smarkiai pasikeitęs. Dabar jis – sėkmingas lektorius moterų ir vyrų santykių klausimais, veda seminarus ir didžiuojasi dar didesniu populiarumu tarp dailiosios lyties atstovių. Filmo prodiuseriai pageidavo, kad sėkmė atsispindėtų aktoriaus išvaizdoje – jis būtų raumeningesnis, užsiaugintų stilingus ūsus ir barzdą, rašoma pranešime spaudai.

Beveik metus kankinausi – daug sportavau, prižiūrėjau mitybą, vaikščiojau apšepęs kaip mauras.

„Beveik metus kankinausi – daug sportavau, prižiūrėjau mitybą, vaikščiojau apšepęs kaip mauras, – įsimintina patirtimi dalijosi aktorius. – Buvau net pradėjęs pykti ant prodiuserių, kad įtraukė į tokią avantiūrą, nes vienu metu valgiau tik agurkus.“ Vis dėlto pastangos pasiteisino – scenose, kur A. Bružas vaidina pusiau nuogas, matyti įspūdingi aktoriaus bicepsai ir pilvo presas, kurių filmavimo aikštelėje pavydėjo kolegos aktoriai Mantas Vaitiekūnas, Kirilas Glušajevas ir Leonardas Pobedonoscevas. Aktorius neslepia, kad sporto salėje jam ėmė taip patikti, jog savo įspūdžius pradėjo fiksuoti trumpuose filmukuose kurdamas šalutinį personažą Ramą Kilogramą.

Komedija „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“, kuri Lietuvos kino teatruose pradedama rodyti paskutinį gruodžio savaitgalį, pasakoja apie keturių vyrukų kelionę į 20-ąjį klasės susitikimą. Kaip ir pirmajame filme, laukia daug linksmų įžvalgų apie moteris ir netikėtų vyriškų nuotykių. Pasak A. Bružo, viena įspūdingiausių scenų – kai aktoriams teko atkurti 1997-ųjų išleistuves su to meto superhitu – Haddawayʼaus atliekama daina „What is Love“. Pati pirma filmo scena buvo nufilmuota paskutinė, mat aktoriams teko „atjaunėti“ – A. Bružui buvo ne tik užmautas perukas, bet ir švarutėliai nuskusti metus auginti ūsai ir barzda.

„Koks jausmas? Taip palengvėjo!“ – juokėsi ūsus ir barzdą nusiskutęs A. Bružas. Jis tikino, kad žiūrėdamas į savo sukurtą personažą dabar džiaugiasi, jog Lietuvos kinas tampa vis profesionalesnis – reikia įdėti daugiau pastangų, kad sukurtum žiūrovus intriguojantį vaidmenį. Fizinės transformacijos, kai aktoriams tenka priaugti ar numesti svorio, užsiauginti įspūdingus raumenis ar visiškai sulysti – ne naujiena Holivude. Aktoriai Christianas Bale’as ar Matthew McConaugheyʼis garsėja įspūdingais fiziniais pokyčiais, kuriuos pirmasis išgarsino Robertas De Niro, prieš kelis dešimtmečius įspūdingai priaugęs svorio dėl kultinio filmo „Įniršęs bulius“.