Renginio pradžioje KKKC direktorius Liudas Andrikis kvietė tylos minute pagerbti visus kovojančius ir žūstančius už Ukrainos laisvę žmones.

Yevhen Titov – žurnalistas, fotografas, vykęs į subombarduotas, raketomis apšaudytas Ukrainos vietas. Į uostamiestį jis atvežė savo nuotraukų parodą „NElaimingų Naujųjų metų!“.

„Deja, fotografas negali prisijungti prie mūsų, taip pat ir parodos organizatoriai, visi jie yra Ukrainoje. Kviečiu visus pabūti su jais mintimis, palinkėti stiprybės visiems ukrainiečiams, kad kuo greičiau būtų pergalė“, – pažymėjo KKKC direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Žana Jegorova.

Antroji paroda – grupinė Ukrainos menininkų darbų paroda „Kaip aš patekau į slėptuvę“. Ji kalba apie žmonių, išgyvenusių karą, paslaptis. Parodoje atsispindi ir viena kitai prieštaraujančios sąvokos – mirtis ir gyvybė, siaubas ir meilė, baimė ir drąsa.

Sukrėtė: darbai, kuriuose atsispindėjo Ukraina, kėlė įvairių emocijų. / I. Kiseliovaitės nuotr.

„Viena vertus, tai yra dveji metai bombų sprogimų ir oro pavojaus signalų, kurie skamba nuolatos, bet tuo pat metu tai yra dveji metai, kai demonstruojame drąsą ir susitelkimą. Kai tik prasidėjo šis karas, man kilo idėja parodyti ne tik visus baisumus, kurie iškyla ir kurie yra vykdomi, bet taip pat ir mūsų drąsą, meilę, susitelkimą bei pasitikėjimą vienas kitu“, – akcentavo parodos kuratorė Yulia Sapiha.

Ave Vellesalu-Murd, menininkės iš Estijos, paroda-instaliacija „Memoria“ tarsi nukelia į gamtą. Menininkė tikino šiuo darbu norėjusi parodyti, kaip jausdavosi vaikystėje, užklupus sunkumams, kas ją labiausiai nuramindavo ir kaip tam tikri įvykiai ją pavertė tokia, kokia yra šiandien.

Vienintelis amžinas dalykas – nuolatinė kaita.

Antrame aukšte eksponuojamoje Broniaus Rudžio parodoje „Vaizdas vilioja Vaizdą“ didelis dėmesys skiriamas linijai, šriftui, spalvai, pateikiami piešinių ciklai eksponuojami kaip atskiri vienetai arba jų instaliacijos.

Eglė Kontrimienė-Degutis apie savo tapybos parodą „Gilūs paviršiai“ sakė, kad ją kurdama rėmėsi fizika ir metafizika. Fizika – kalbant apie darbų techniką, o metafizika – apie būties laikinumą.

„Vienintelis amžinas dalykas – nuolatinė kaita. Viskas, kas išdygsta, tuoj pat sunyksta, vyksta amžinas ratas“, – akcentavo menininkė.

Laukia lankytojų

Jau tapo tradicija, kad Klaipėdoje paskutinieji du metų mėnesiai skiriami fotografijos menui. Lapkričio 16 d. 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) lankytojams duris atvers Alnio Staklės (Latvija) kūrinių paroda „Švelni apokalipsė“ / „Mellow Apocalypse“ ir Žilvino Glušinsko paroda „Juodos gėlės“.

Lapkričio 17 d. 17 val. ten pat bus atidarytos Vaclovo Strauko (1923–2017) retrospektyvinė fotografijų paroda „Pamario užkalbėjimas: jūrės, marios, vėjas, smėlis“, Stanislavo Ostrouso (Ukraina) paroda „Chersonas. Miestas X“ ir Gedimino Juškos paroda „Laukimas“. O nuo 18 val. KKKC Meno kiemo (Bažnyčių g. 4) kūrybinių dirbtuvių – fotografijos laboratorijos vitrinoje bus eksponuojama „Menų zonos“ rezidencijos menininkių Ievos Virganavičiūtės ir Nikitos Malininos fotografijų paroda „Neringos elegija“. 19 val. bare „Leika“ (Tomo g. 7) bus pristatyta Henriko Ketvirčio fotoparoda „Gentis“.

Visos parodos veiks iki gruodžio 10 d. Parodų kuratorius ir ekspozicijų architektas – LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas, fotomenininkas Darius Vaičekauskas.

A. Staklės „Švelni apokalipsė“

Organizatorių nuotr.

Mes gyvename okuliarinėje kultūroje, kur istorinių ir šiuolaikinių vaizdų žvaigždynai dažnai yra svarbesni už realybę. Nes kas yra šių dienų tikrovė, jei ne didžiulis vaizdų rinkinys? Vaizdai yra žinių perdavimo, kolektyvinės atminties, pramogų ir kultūrinių tyrinėjimų pagrindas, jie suteikia begalines galimybes sugrįžti prie vieno ar kelių įvykių, asmenų ir objektų, siekiant atskleisti vis naujas praeities interpretacijas. Reguliarus vizualinės kultūros palikimo tyrimas daugybę kartų leido perrašyti istoriją, kitaip interpretuoti praeities įvykių dviprasmybes, taip pat išaiškinti žiniasklaidos galios ir propagandos ryšį. Vaizdai yra pagrindinis investicijų ir pajamų šaltinis meno pasaulyje, kur vaizdų simbolinė vertė paverčiama materialine verte.

Vaizdų pasaulis tampa vis labiau prisotintas, o mūsų galimybės jį suvokti tampa vis ribotesnės. Poetiškai kalbant, žemėlapis tapo didesnis už teritoriją. Šiais laikais galime pasiekti beveik visą žmonijos sukauptą vizualinę kultūrą. Šiais laikais, kai kiekvienas iš mūsų tapo prodiuseriu ir pasakotoju, siekiančiu išreikšti save ir atkreipti dėmesį, viešai skęsti socialinių tinklų melancholijoje ar praktikuoti pilietinę žurnalistiką, vaizdų pasaulio prieinamumas nebėra privilegija, o savaime suprantama tradicija.

A. Staklės parodoje „Švelni apokalipsė“ pristatomų koliažų atlikimas pagrįstas vaizdo post-apdorojimo programinės įrangos algoritmais, leidžiančiais aplenkti vaizdo vaizdavimo tikslumą ir preciziškumą. Taigi skaitmeninės papildomo apdorojimo technologinės savybės tampa koliažų prasminio ir techninio kodo dalimi.

Ž. Glušinsko „Juodos gėlės“

Organizatorių nuotr.

Nors juoda nėra laikoma spalva, jos estetika gali būti labai paveiki, sukelianti stiprias emocijas. Dažnai ši (ne)spalva sietina su nežinomybe, paslaptimi, amžinybe. Šios simbolinės juodos reikšmės skleidžiasi personalinėje fotomenininko, Kauno kolegijos Menų akademijos lektoriaus Ž. Glušinsko fotodarbų parodoje „Juodos gėlės“.

„Lith–Print“ technika kurtoje naujausioje menininko fotografijų serijoje juoda yra ryškus elementas. Abstrakčiomis formomis ji pasklida nuotraukose ir kuria siurrealistiškos erdvės įspūdį. Ž. Glušinsko juodoje nėra jokio akimis atpažįstamo realybės ženklo, jokios užuominos apie tikrovę. Tik jos fone išryškėjusi paslaptis, kurią įkūnija sensualių moterų aktai. Grakščiais kūnų judesiais moterys išsklaido fotografijas užliejusią akliną juodumą, kuri, anot fotomenininko, vyrauja dėl panaudoto fotopopieriaus ypatybių, atsiradusių dėl to, kad jis yra senas, laikytas blogomis sąlygomis ir pažeistas pelėsio. „Ryškindamas fotografiją nežinau, kokia ji bus. Priklausomai nuo naudojamos chemijos, išlaikymo, atsižvelgdamas į tai, kelintas tai yra atspaudas, galiu tik spėti, koks vaizdas išryškės”, – sakė fotomenininkas.

Būtent „Lith–Print“ technika suteikia Ž. Glušinskui plačias galimybes eksperimentuoti su fotopopieriumi ir atrasti naują, autentišką meninę kalbą, fotografiją suartinančią su grafika. „Kurdamas „Lith–Print“, kuri yra viena iš paskutinių alternatyvių spaudos technikų, negaliu būti užtikrintas, kad nuotraukos ryškinimo procese, kuris gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų, sulauksiu būtent to momento, kai regimas vaizdas bus toks, kokio noriu”, – sakė fotomenininkas. Būdamas vienu iš vos kelių „Lith–Print“ žinovų Lietuvoje, Ž. Glušinskas prasitarė, kad, naudojant šią techniką, visada yra vietos magijai, kuri jį labai traukia.

Magiją jaučia ir žiūrovai, stebėdami, kaip vienose fotografijose moterų kūnai blunka, tirpsta, panirdami į juos traukiančią juodą gelmę, o kitose – jos prasiveržia pro tankius, tamsius ūkus, atrasdamos šviesą, ir pražysta. Kiekviena serijos nuotrauka turi savitą nuotaiką, naratyvą ir muziką, kurie sužadina žiūrovų pojūčius.

V. Strauko retrospektyva

Organizatorių nuotr.

Šiemet sukanka 100 metų, kai gimė žinomas Lietuvos fotografas V. Straukas. Šia proga LFS Klaipėdos skyrius rengia retrospektyvinę fotografo kūrybos parodą. Joje šiuolaikiškai pristatomi pagrindinių V. Strauko fotografijų ciklų, serijų darbai. KKKC Parodų rūmuose rengiama paroda – tai ne tik retrospektyvinė V. Strauko fotografijų ekspozicija. Parodos kuratoriaus D. Vaičekausko sumanymu, tai ir paroda apie patį autorių. Joje pristatomi V. Strauko negatyvų kontaktiniai atspaudai, vokai su fotojuostomis ir nuotraukomis bei autoriaus pasižymėtomis pastabomis, jo fotolaboratorijos įranga, kiti artefaktai. Tačiau kūrybos „užkulisių“ atskleidimas nėra tik būdas žiūrovų smalsumui sužadinti. Tai reta proga geriau suprasti fotografo kūrybinius bandymus ir pasirinkimus, kurie išgrynino atpažįstamą autorinį braižą. Tai, kas liko neatrinkta parodoms ir publikacijoms, gali būti taip pat iškalbinga, kaip ir šiandien geriausiai žinomi autoriaus darbai.

V. Strauko kūryba dabar atrodo aktuali keliais skirtingais aspektais. Vieniems šio autoriaus darbai – tai humanistinės Lietuvos fotografijos mokyklos klasika; kitiems – XX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių laikotarpio ir jo ideologinių reikalavimų atspindys; dar kitiems žiūrovams – nostalgiją jų pačių jaunystei ar tik įsivaizduojamai praeičiai keliantys atvaizdai.

V. Straukas fotografijoje debiutavo kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje formavosi ir įsitvirtino humanistinė fotografijos kryptis, gavusi iki šiol plačiai žinomą Lietuvos fotografijos mokyklos vardą. Autorius su maždaug dešimtmečiu jaunesniais žymiausiais „mokyklos“ kūrėjais (Antanu Sutkumi, Aleksandru Macijausku, Romualdu Rakausku, Algimantu Kunčiumi ir kitais) XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje įsiliejo į Lietuvoje pakilimą išgyvenusią humanistinės fotografijos bangą.

Retrospektyvinė V. Strauko paroda, leidžianti apžvelgti jo svarbiausius fotografijų ciklus kartu, parodo, kad visi jo darbai jungiasi į vieningą pajūrio krašto vaizdinį. Kiekviename fotografijų cikle jis truputį kitoks, bet visada pasižymėjo atvirai poetišku, idealizuojančiu žvilgsniu. Toks V. Strauko žvilgsnis į Lietuvos pajūrį ir jo žmones svarbus ne tik Lietuvos meninei fotografijai – jis iki šiol formuoja mūsų bendrą suvokimą apie šio krašto savitumą ir dar visai neseną istoriją.

Parodoje praskleidžiami V. Strauko kūrybos „užkulisiai“ – reta proga geriau suprasti fotografo kūrybinius bandymus ir pasirinkimus, kurie išgrynino atpažįstamą autorinį braižą. Kadrų atranka iš parodoje eksponuojamų fotojuostų ir jų kontaktinių atspaudų leidžia manyti, kad V. Straukui buvo svarbios ne konkrečios asmenybės ar kasdienybės proza, o apibendrinta žmogiškų išgyvenimų išraiška ir meninės fotografijos poezija.

S. Ostrouso „Chersonas. Miestas X“

Organizatorių nuotr.

„Idėja fotografuoti vietą, kur gyvenu, kilo iš noro išsaugoti atmintyje dalį to, kas visada lieka nematoma. Nepastebimi laiko judėjimo ženklai. Kažkas, kas išlieka pastovus, bet vis besikeičiantis. Drovisi savęs, kaip paauglys arba atvirkščiai – pilnai atsiskleidžia su paleistuvės atvirumu. Patenka vaizdu ant fotojuostos ir palieka įspaudą, – apie savo fotografijų parodą dalijos mintimis ukrainietis fotomenininkas S. Ostrousas. – Miestai – kaip žmonės, kai kuriuos gali pažinti nuo vaikystės, kitus pažinsi jaunystėje arba atrasi jau suaugęs. Miestas gali nusibosti, nuvilti, o paskui nustebinti ir sukelti naujų jausmų. Miestas gali būti artimas ir brangus, arba šaltas ir nedraugiškas ateivis. Kai kuriuose miestuose mėgstame vaikščioti ir sėdėti ant parko suoliuko, bet yra miestų, iš kurių norisi bėgti kaip nuo maro. Yra daug miestų, ir kiekvienas turi savo likimą, o mūsų likimai yra susipynę su miestų likimais. Mes paliekame juose savo pėdsaką, jie palieka savo pėdsaką mumyse. Chersone gyvenu daugiau nei 20 metų. Iš pradžių negalėjau prie to priprasti. Tada radau mieste draugų ir vietų, kur „svetimieji“ neina. Miestas tapo savas, atskleidė man savo mažas paslaptis, suteikė didelių džiaugsmų. Mano vaikai gimė ir gyvena Chersone. Draugai liko Chersone. Taip miestas po truputį mane įsileido į savo jaukius kiemus, į savo namus. Nesigėdydamas savo samanotų užkaborių, miestas leido man šnipinėti savo ramų provincijos gyvenimą. Kaip geidulingas vojeristas klaidžiojau slaptomis gatvelėmis ir aistringai žiūrėjau į tai, kas yra slepiama nuo pašalinių akių. Tokių vietų nefotografuoja suvenyriniams atvirukams. Tai intymus portretas. O ir mano draugų pasakojamos istorijos taip pat labai intymios.“

G. Juškos „Laukimas“

Organizatorių nuotr.

G. Juškos parodoje „Laukimas“ pristatoma fotografijų serija fotografuota Neringoje 2023-iųjų vasarą, „Menų zonos“ rezidencijos metu. Pasirinktas kvadratinis momentinės / analoginės monochrominės fotografijos formatas.

Anot autoriaus, ilgesio, melancholijos ir laukimo jausmai apima kaskart lankantis Neringoje. Jo fotografijose atskleidžiamas trapus Neringos grožis. Monochrominiai gamtos vaizdai tarsi nukelia į neapčiuopiamo laiko erdvę. O žmonių veiklos ženklai gražina į modernią realybę. „Ar tikrai Neringą matome vienodai? Galbūt šis unikalus Lietuvos kraštas tampa tuo brangesnis, kuo toliau nuo jo esame? Tiek fiziniu, tiek dvasiniu požiūriu. Ar tikrai grožį suprantame kaip vienalytį, besąlygišką ir nedalomą reiškinį? Laiko trapumas – vienas esminių klausimų, į kuriuos gilinuosi savo kūryboje. Dirbdamas mokytoju, puikiai suvokiu fotografijos istorijos, jos klasikų darbų reikšmingumą jaunajai kartai. Ši serija įkvėpta V. Strauko kūrybos“, – teigė G. Juška.

H. Ketvirčio „Gentis“

Organizatorių nuotr.

Debiutinėje parodoje pristatomą fotografijų seriją H. Ketvirtis apibūdino taip: „Neplanuoju ką fotografuoti, fotoaparatą nešiojuosi visada, norėdamas nepraleisti įdomių akimirkų, pasitaikančių mano kelyje. Nuotraukos atmosferiškos, perteikiančios bohemišką dvasią, jose dominuoja spontaniškai užfiksuoti baro lankytojų portretai, kuriuose atsispindi nepaprastos asmenybės, sudarančios neformalią bendruomenę nepaprastame Klaipėdos bare.“

Fotografija jis pradėjo domėtis 2006 m., kai pirmą kartą į rankas pateko profesionalus fotoaparatas. Nuo tada fotografuoja įvairius dalykus, pradedant nuo mikropasaulio, baigiant dangaus kūnais. Fotografuoti pradėjo skaitmeniniais fotoaparatais, bet prieš kelerius metus pamėgo analoginę fotografiją, kuri pastaruoju metu sudaro didžiąją dalį jo darbų.

Sukūrė „Neringos elegiją“

Organizatorių nuotr.

Šiemet birželį Nidoje esančioje „Menų zonos“ rezidencijoje viešėjo ir kūrė dvi jaunos fotografės iš Klaipėdos. Rezidenčių kūrybiniam darbui talkino fotografas G. Juška. Parodoje „Neringos elegija“ menininkės pristato savo fotografijų serijas, sukurtas Nidoje.

„Mano fotografijos kalba apie drąsos ir savęs ieškojimą. Drąsos, kurios mums visiems taip velniškai reikia. Drąsos prieiti, pasakyti, patylėti, sulaukti šypsenos ar durų užtrenkimo prieš akis. Kiek baimių gali suktis galvoje, kas ką pasakys, kas pažiūrės ar nužiūrės. Kas geriau ar kas blogiau. Kas daugiau ar kas mažiau. Kas. Kodėl. Už ką. Klausimų dažnu atveju pasitaiko daugiau nei atsakymų. Su kuo mes konkuruojame, su pačiu savimi ar su tuo, kurio akys spindi šiandien labiau nei mano vakar? Kodėl mes bandome įtikti? Ar bijome nepatikti, bijome, kad mūsų nemylės, ar kad pats savęs nebemylėsiu? Kiek daug mes galime prarasti per baimę išlįsti iš savo paties sugalvoto paslaptingo kiauto ir apsižvalgyti toliau nei mūsų akys geba. Kiek žmogus nueitų, jei bijotų mažiau ir pasitikėtų daugiau? Kiek žmogus nueitų vienas, o kiek su ramsčiu šalia. Pirmiausia pasitikėti turime savimi, tikėti tuo, ką darome, ir tvirtu žingsniu keliauti į rytojaus paruoštą nuotykį. Gyvenimas tuo ir ypatingas, kad duotas tik vienas ir niekas jo nepakartos“, – apie savo fotografijų serijos inspiracijas kalbėjo I. Virganavičiūtė.

„Vaizdai matomi atskirai, tarsi fotoaparato kadrai, pokalbiai girdimi per miglą, aukštyn, žemyn šokinėjančios emocijos, savaitę trunkančios dienos... Tai labai lengvai gali tapti skaudžia kasdienybe. Gražiausiame gamtos kampelyje kiekviena diena tampa tamsi ir tokia pati, kaip jau praėjusios. Tamsą bandome šviesinti, tačiau, atvirai pasakius, tokiais pačiais būdais, kokie ir privedė prie šio dugno. Skęstant labai lengva būti naiviam ir pažeidžiamam, tuo žmonės gali pasinaudoti, ir tada gali atsitikti siaubingų dalykų, kurie niekad nemanei, kad nutiks būtent tau. Tobulo gyvenimo iliuzija dužo. Pačiose širdžiai mieliausiose ir artimiausiose vietose skauda labiausiai. Ten, kur kažkada galėjai būti nuogiausia siela, dabar turi su jauduliu žvelgti sau per petį. Ten, kur galėjai be rūpesčių mėgautis, kai vėjas glostė tavo odą, dabar bandai pamiršti kitokį prisilietimą“, – dalijosi mintimis N. Malinina apie savo kūrinių seriją, gimusią Neringoje.

J. Mačiūnas ir Jonas Mekas yra stulpai, ant kurių stovi demokratiško, visiems prieinamo, laisvo ir žaismingo šiuolaikinio meno pamatai.

Nors pastaruoju metu visame pasaulyje surengta daugybė parodų, išleista knygų ir straipsnių, tačiau vis dar įmanoma rasti niekur nematytos archyvinės medžiagos.

Ypač jei ja dalijasi menininkas ir ilgametis J. Meko bendražygis Arūnas Kulikauskas. Jis kviečia pasinerti į „Fluxus“ videoarcheologiją ir patiems mintyse montuoti savo istoriją. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vyksta šio videoarchyvo pasaulinė premjera kartu su J. Meko vizualiųjų menų centro kolekcijos eksponatais.

Videoarchyvą sudaro A. Kulikausko filmai ir jam dovanoti J. Meko daiktai. Kartu su archyviniais „Fluxus“ eksponatais ir „postfluxiniais“ artefaktais jie sudaro galingą chorą, kuriame solisto partiją atlieka vis kitas menininkas.

Svarbiausia parodos dalis – videofilmai, filmuoti 2000 m. Niujorke, dokumentuojant istorijas ir atsiliepimus apie J. Mačiūno asmenybę, draugus ir veiklą.

Tuo metu į Niujorką iš Lietuvos buvo atvykęs rašytojas Tomas Sakalauskas, kuris rinko medžiagą savo knygai apie J. Mačiūną („Žiūrėjimas į ugnį: J. Mačiūno, Fluxus kūrėjo gyvenimas“, Vilnius: „Baltos lankos“, 2002), o susitikti ir prakalbinti svarbius meno pasaulio žmones jam padėjo J. Mekas ir A. Kulikauskas.

Apie Jurgį pasakoja jo bendražygis ir bendramintis fluxistas Nam June Paikas ir jo žmona Shigeko Kubota, „pasaulio pakuotojas“ Christo ir jo žmona Jeanne-Claude, fluxistas Larry Milleris, draugas ir filmininkas Adolfas Mekas, galeristė Barbara Moor, advokatas Johnas Ordoveris ir, žinoma, filmininkas J. Mekas.

Pasakojamas istorijas papildo artefaktai iš JMVMC kolekcijos, susiję su pačių autorių kūryba ir J. Mačiūno veikla – eskizai ir fotografijos, ikoniški „Fluxus“ objektai ir performansų dokumentacijos.

Parodoje didelis dėmesys skiriamas performatyvumui, muzikinei raiškai ir patirtiniams artefaktams, su kuriais žiūrovai kviečiami žaisti savo vaizduotėje ir gyvai – parodų salėse.

Kaip atskirti, ar kūrinį galima, ar negalima liesti? Ogi, kaip mokė žaismingi „Fluxus“ menininkai – sekite instrukcijas.

Parodoje eksponuojami ir asmeniniai J. Meko daiktai iš A. Kulikausko archyvo: viena iš J. Meko „Bolex“ kamerų, dvi kėdės, ant kurių sėdėdamas jis sumontavo beveik visus ankstyvuosius savo filmus, videokamera, paversta fotoobjektu, J. Meko sūnaus Sebatijono žaislas Cookie Monster su savo istorija, kurią galima sužinoti iš A. Kulikausko arba tiesiogiai paklausus žaislo.

Kartu pristatomi J. Mačiūno filmuoti portretai (film stills) iš sustabdyto J. Meko filmo „Zefiro Torna“ ir kitų kino juostų kadrų.

„Fluxus“ kolekcijos artefaktai, paveikslai, J. Meko daiktai ir daugiau kaip dešimties valandų videomedžiaga leidžia pasinerti į tai, ką Michelis Foucault vadino „žinojimo archeologija“.

Į archyvą galima ir reikia eiti ne vieną, o daug kartų – kuo daugiau pamatysite ir išgirsite, tuo labiau išryškės J. Mačiūno ir jo draugų portretai, idėjos ir meno žemėlapiai.

„Fluxus“ videoarcheologijos tyrimus A. Kulikausko videoarchyve ir JMVMC kolekcijoje atliko ir parodą parengė A. Kulikauskas, L. Kreivytė ir G. Sodeika.

Paroda veiks iki 2023 m. liepos 9 d.

Laima Kreivytė

Architektūra – kūryba. Kūryba – žaidimas. Kaip ir kiekvienas žaidimas, architektūra turi savo pradžios ir pabaigos tašką, procesą reguliuojančias taisykles.

Pradėję nuo abstrakčios idėjos, turime pasiekti iš daugelio elementų ir lūkesčių susintetintą realizuotą architektūrinį objektą.

Visą šį kūrybinį ir teisinį procesą reguliuoja įvairūs taisyklių rinkiniai. Vieni taisyklių rinkiniai – vidiniai architektų kūrybos procesą kreipiantys metodai, išmokti šeimoje, mokykloje, universitete, praktikoje.

Kiti taisyklių rinkiniai – įvairūs teisiniai dokumentai, užtikrinantys minimalius arba maksimalius kokybės, saugumo, ilgaamžiškumo, tvarumo standartus, priimtinus mums kaip visuomenei.

Architektūros kūrybos proceso esmė – sukurti sudėtingus materialius objektus iš primityvių geometrinių elementų. Parodoje eksponuojamos formos primena kognityvinius žaidimus, kurių esencija – į tam tikros formos angas įdėti atitinkamos formos geometrines figūras.

Viskas, kas paprasta, yra sudėtinga, arba viskas, kas sudėtinga, yra paprasta.

Parodos atidarymo metu bus pristatytas projektų katalogas „Klaipėdos architektūra 2022“. Leidinio sudarytoja architektė Miglė Paužaitė.

Paroda veiks iki 2023 m. liepos 9 d.

Vėliau paroda bus eksponuojama Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Palangos vasaros skaitykloje, Klaipėdos regione – Gargžduose, Kretingoje, Skuode, Šilutėje, taip pat planuojama ir Rietave.

Paroda ir leidinys – Architektūros renginių 2023 ciklo dalis, iniciatyvinė grupė architektai Mantas Daukšys, A. Baužys, Jurgita (LASKAO).

Baigiamųjų darbų paroda

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose veikia Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto baigiamųjų darbų paroda. Tai pirmoji vieša paroda, vykstanti vienu metu visoje Lietuvoje: Vilniuje, Kaune, Telšiuose ir Klaipėdoje. Baigiamųjų darbų paroda žymi studijoms skirto gyvenimo tarpsnio pabaigą, apvainikuotą profesionalaus menininko diplomu ir pasirodymu žiūrovams.

Tai kartu ir prasidedančios savarankiškos menininko karjeros momentas – ilgai lauktas, trokštamas, bet ne kiekvienam saugus etapas.

Plačiajai publikai atvira baigiamųjų darbų paroda – sukurta proga ir galimybė kiekvienam jaunajam menininkui pristatyti žiūrovams savo kūrybinę poziciją, tapti matomam, pritraukti ekspertų dėmesį.

Svarbu, kad turint didelių lūkesčių ir svajonių, pabaigą pažymėtų įvykis, liudijantis priartėjimą prie tų svajonių išsipildymo. Todėl studentams suteikiama proga eksponuoti savo darbus prestižinėje ir pagrindinėje Klaipėdos parodų erdvėje – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

Parodoje pristatoma daugiau nei dvidešimt grafinio dizaino ir interjero dizaino bakalaurų bei vizualiojo dizaino magistrų baigiamųjų darbų.

Kiekvieną darbą galima nagrinėti atskirai, nes visi autoriai individualūs, o jų pasirinktos temos labai skirtingos. Nuo kompiuterinių žaidimų dizaino iki interjerų projektavimo ar net edukacinių idėjinių projektų.

Bakalauro studijas baigiančių studentų darbuose – daugiau vizualumo. Tai palyginti trumpi, vos keturis mėnesius trukę projektai, kurių metu studentai gilinosi į pasirinktas temas, rašė teorinius darbus ir jų pagrindu atliko kūrybinę užduotį.

Magistro studijų darbai labiau paremti teorine medžiaga, nes tai dvejus metus trukusių studijų rezultatas. Šie darbai yra labiau išplėtoti bei išsamiau pagrįsti teorine medžiaga.

Parodoje dalyvauja bakalauro studijų absolventai – grafinis dizainas: Vaiva Gnatišenytė, Evelina Kiupelytė, Paulina Kontrimaitė, Ema Kručelytė, Darius Odinas, Morta Žukauskaitė, interjero dizainas: Gabrielė Brazauskaitė, Simonas Mackevičius, Svajūnas Mikalauskas, Alina Nazarova, Lukas Noreika, Edvinas Vygontas, Justas Žulkus, magistro studijų absolventai – vizualusis dizainas: Vaida Atkočaitytė-Dališanskienė, Arvydas Barasa, Monika Gustaitė, Olga Merkulova, Birutė Skaisgirienė, Monika Vingytė, Aurelija Valentinavičienė.

Paroda veiks iki 2023 m. liepos 9 d.

Lektorius Martynas Lapas

„Renginyje pristatysime fotografijų parodą – Ukrainos fotografų nuotraukas, kurias bus galima įsigyti, taip paremiant šiuo metu sunkioje padėtyje esančius kūrėjus. Taip pat bus galima įsigyti Ukrainos fotografų leidinių, atvirukų, taip paremiant Klaipėdos fotografijos rezidenciją, kuri šiemet bus skiriama išskirtinai ukrainiečių fotografams, jų šeimoms. Nelikime abejingi, padėkime, kuo galime“, – kvietė renginį organizuojančio Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, fotomenininkas Darius Vaičekauskas.

Renginio partneris – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras.

Dalyvavimas renginyje – su respiratoriais.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) trečiadienis – ypatinga diena, kadangi tą dieną parodų lankymas – nemokamas.

Šiemet Parodų rūmai parengė ir naujovę – trečiadieniais mokyklų mokinių ir studentų grupėms bus rengiamos ekskursijos po parodas. Šia galimybe ypač turėtų susidomėti kūrybingi mokytojai ir klasių auklėtojai – tai išties puiki proga praplėsti mokinių meninio švietimo formas.

Artimiausios nemokamos ekskursijos po veikiančias parodas studentams ir mokinių grupėms vyks balandžio 8 ir 15 d. Būtina išankstinė registracija el. p. gabija@kkkc.lt.

Socialinių mokslų kolegija Klaipėdoje ir Vilniuje organizuoja projektą, skirtą Amerikos kultūros pavasariui „Žvilgsnis į Amerikos kultūrą“. Jo metu Lietuvos uostamiestyje ir sostinėje viešės vienas žymiausių šiuolaikinių JAV menininkų Colby’s Caldwellas.

Svečias nemokamai skaitys paskaitas, ves praktinius kūrybinius užsiėmimus, susitiks su visuomene.

Fotografuodamas C.Caldwellas įamžina objektus, kurie laikui bėgant būtų pamiršti ir niekam nerūpėtų. Fotografo darbai ne tik kelia nostalgiją ir primena apie mirtį. Jie yra metaforiškos epitafijos likusiam praeityje juostinės fotografijos amžiui, kurio pats C.Caldwellas labai ilgisi. Jo kūriniai, vaizduojantys niekam nereikalingus, paliktus daiktus ir objektus, tarsi gėlės puošiančios antkapius, savaip vilioja ir žavi žiūrovus savo nykstančiu grožiu.

C.Caldwello darbai yra saugomi Corcorano meno galerijoje Vašingtone, Hiustono dailės muziejuje Teksase, nacionaliniame Amerikos meno muziejuje Vašingtone, Ogdeno pietų meno muziejuje Naujajame Orleane, Luizianoje, daugybėje privačių kolekcijų. C.Caldwellas yra minimas tarp žymiausių šiuolaikinių JAV menininkų 2011 m. išleistoje monografijoje „100 Vašingtono menininkų“ („100 DC Artists“).

C.Caldwellas studijavo Apalačių valstybiniame universitete (Šiaurės Karolina), Corcorano meno ir dizaino koledže (Vašingtonas). Šiuo metu menininkas gyvena ir dirba Merilende ir Aševilyje Šiaurės Karolinoje.

„Kai pradėjau kurti fotografijų ciklus gun shy ir spent, supratau, kad man įdomiau tapo ne ką fotografuoti, o kaip fotografuoti. Pirmą kartą per mano beveik 25-erius fotografavimo metus susidūriau su technologijų keliamu iššūkiu. Tada ir prasidėjo lėta mano kūrinių transformacija – nuo nespalvotų, kruopščiai parinktais tonais fotografijų, darytų drėgname tamsiame kambarėlyje, spalvingų skaitmeninių atspaudų link, – dalijosi mintimis C.Caldwellas. – Esu šiuolaikinių technologijų priešininkas, man patinka lėta fotografijos „gimimo“ procesų eiga. Man patinka eksperimentuoti tamsioje laboratorijoje (galvodavau, kas būtų, jei numesčiau juostą ar sugadinęs ją gaučiau tai, ką galėčiau panaudoti kaip kūrinį?), patinka naudotis kadrų išklotinėmis. Kurį laiką mane labiau domino tarpai tarp išdėstytų eilėmis (po penkias) fotografijų, o ne pačios mano fotografijos. Man patiko iš pradžių pamatyti negatyvą, o ne pozityvą kadrų išklotinėje. Taip nuotraukos atrodo paslaptingesnės. Jos atrodo (ir yra) ne tokios statiškos, ne tokios realistiškos. Stebint fotografijas, gali atrodyti, kad kalbamės su fotografijos subjektu, bet iš tiesų, matydami ir apdorodami vaizdinę informaciją savaip, kalbamės su pačia fotografija. Ne su fotografijos subjektu. Sakytumei sukuriame ryšį ne tik su praeitimi fotografijoje, bet su pačia fotografija, kaip objektu, daiktu, kuris yra fotografija“.

C.Caldwello paskaita-diskusija „1+1=3: bendradarbiavimas kaip atradimas“ gegužės 8 d. 17 val. organizuojama Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2). Jos metu bus demonstruojama vaizdo medžiaga. Nemokama paskaita bus verčiama į lietuvių kalbą. Laukiami visi besidomintys fotografija.