Pirmadienį, sausio 15-ąją, 18 val., visi neabejingi jauni klaipėdiečiai kviečiami atvykti į Lietuvos piliečių sąjungos organizuojamą šventinį vakaro renginį – „Sausio 15-osios garbė – jaunimo žygis su deglais“.

Eisena pajudės nuo Klaipėdos istorinės prefektūros Sukilėlių g. 12.

Dalyviai su deglais žygiuos Turgaus, Tiltų, Liepų gatvėmis – iki Klaipėdos sukilėlių paminklo „Už laisvę žuvusiems“ Klaipėdos miesto istorinėse kapinėse (Skulptūrų parkas).

Renginyje bus prisiminta Klaipėdos krašto sukilimo istorija, dalinamasi prisiminimais, renginio dalyviai ir svečiai bus vaišinami karšta arbata.

Klaipėdos sukilimas yra išties sėkmingiausia Lietuvos istorijos dalis, kuria privalome džiaugtis.

Kasmet rengiamos šventinės eisenos tradicija gimė jaunimo būrelyje, susibūrusiame pas restauratorių D. Varkalį (1934–2022) Kalvystės muziejuje 2019 m. sausį, ir tęsiasi jau penkerius metus.

„1923 m. sausio 15 d. įvykęs Klaipėdos sukilimas yra išties sėkmingiausia Lietuvos istorijos dalis, kuria privalome džiaugtis visi šio sėkmingo likimo perėmėjai. Jei ne šito istorinio įvykio sėkmė, Klaipėdos kraštas būtų tapęs didžiųjų agresorių auka, o Lietuva būtų neturėjusi vartų į pasaulį – Klaipėdos uosto“, – įsitikinęs renginio organizatorius Benas Volodzka.

Eitynėse paprastai dalyvauja neabejingi jauni tautiečiai iš mokyklų, pilietinių organizacijų, plačiosios visuomenės dalies.

Benas Volodzka. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Eisenos pagrindiniu atributu tapę deglai simbolizuoja vis dar rusenančią patriotiškumo ir naujos energijos kibirkštėlę, sukuria autentišką istorinę miesto aurą.

„Klaipėdiečius kviečiu būti neabejingiems Klaipėdos kraštui bei Lietuvos valstybei ir ateiti į šventinį Klaipėdos sukilimo atminties žygį“, – kvietė B. Volodzka.

Šių eitynių sumanytojas D. Varkalis šiuo jaunimo maršu siekė, kad Klaipėdos žmonės kitaip, nevaldiškai švęstų Sausio 15-ąją ir pagerbtų tų įvykių didvyrių auką.

Ryte, 10.30 val., susirinkę Lėbartų kapinėse klaipėdiečiai ir svečiai gėles dėjo ant E. Simonaičio kapo, o 11 val. Joniškės kapinėse gėlėmis buvo papuoštas ir J. Lėbarto kapas.

12 val. visi susitiko miesto Skulptūrų parke prie paminklo 1923-iųjų sukilimo dalyviams. Čia vyko žuvusiųjų pagerbimo ceremonija.

Susirinkusią minią pasveikinti atvyko Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.

„Tikiu, ateis diena, kai ši šventė bus lygiai tokio paties svarbumo kaip ir kovo 11-oji, vasario 16-oji, liepos 16-oji. Klaipėda šiandieną yra Lietuvos pasididžiavimas. Klaipėdos kraštas – Lietuvos ekonomikos, socialinio, kultūrinio gyvenimo variklis. Vertinkime ir puoselėkime tai ne savo kalbomis, bet savo darbais“, – mintimis dalinosi meras.

Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ pirmininkė Renata Česnienė ragino įsitraukti į bendrijas ir puoselėti savo krašto istoriją.

Kunigas Liudvikas Fetingis skatino susimąstyti ir padėkoti kovojusiems lietuvininkams, kurių dėka Klaipėda tapo jūrine valstybe.

„Gerbiami tautiečiai, mieli lietuvininkai, visi Klaipėdos krašto gyventojai, sveikinu visus susirinkusius paminėti ir prisiminti mūsų lietuvininkų garbingą ir kartu skaudžią patirtį. 1923-ieji buvo labai svarbus įvykis ne tik Klaipėdos kraštui, bet ir visai Lietuvai. Šiandien turime išreikšti didelę pagarbą mūsų tėvams ir seneliams, kurie per visus sunkius metus išlaikė savo gražią, tarmišką, lietuvišką kalbą ir papročius, ir didelį istorinį paveldą. Lietuvininkų pastangomis Klaipėdos kraštas vėl buvo prijungtas prie Didžiosios Lietuvos ir Lietuva tapo jūrine valstybe“, – sakė L. Fetingis.

Ceremonijoje taip pat dalyvavo Klaipėdos įgulos kariai, šauliai, karinis orkestras, Lietuvininkų bendrijos atstovai, Klaipėdos etnocentro ansamblis „Kuršių ainiai“ ir Klaipėdos choras „Aukuras“.

Daugelio kalbose nuskambėjo priminimas, kad ateinančiais metais, 2023-aisiais, minėsime 100-ąsias Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metines.

Šiandien visą dieną prie paminklo vieningai Lietuvai „Arka“, esančio ant Danės/Tiltų g. bus rodoma vaizdo instaliacija, skirta Klaipėdos kraštui.

Po savaitės, vėlų sausio 21-osios vakarą, apie 22 val., vyks tradicinis naktinis žygis „Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais“. Jis prasidės Palangos sporto centro teritorijoje. Finišas – prie uostamiesčio centrinio stadiono. Žygį planuojama užbaigti ankstų sausio 22-osios rytą.

Trečiadienį uostamiestyje paminėtas, anot istorikų, drąsiausias tarpukario Lietuvos užsienio politikos žingsnis – Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos Respublikos.

Pagal planą krašto perėmimo operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9 d., kai Šilutėje Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą, kuriame teigta, kad „vokiškoji“ krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis.

Apsuptos Klaipėdos puolimas prasidėjo sausio 15 d. rytą. Prancūzų karinė įgula pasidavė popiet. Derybos tarp Ambasadorių konferencijos sausio 17 d. paskirtos Ypatingos komisijos, vadovaujamos Georges Clinchant ir Lietuvos vyriausybės ypatinguoju atstovu Klaipėdos kraštui sausio 20 d. paskirto buvusio prezidento Antano Smetonos, baigėsi suvereniteto teisių Klaipėdos krašte perdavimu Lietuvos Respublikai.

Šios ofenzyvos metu žuvo du prancūzai, vienas vokiečių žandaras bei dvylika lietuvių – leitenantas Viktoras Burokevičius, kapitonas Eduardas Noreika, eiliniai – Jonas Petkus, Jonas Simonavičius, Povilas Trinkūnas, Adolfas Viliūnas, Karo mokyklos kariūnas Vincas Stašelis, Milicijos mokyklos kursantas Vincas Vilkas, šauliai – Algirdas Jesaitis, Flioras Lukšys, Jonas Pleškys, Antanas Ubavičius ir eilinis snaiperis Martynas Jonkus.

(Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Šiandien žuvusieji pagerbti iškilmingu Klaipėdos karinės įgulos ir šaulių paradu, sveikinimo kalbomis ir šautuvų salvėmis.

Trys šautuvų salvės, nugriaudėjusios prie memorialo, skirtos sukilėliams, Lietuvos kariuomenei ir Lietuvai tėvynei.

Vėliau skambėjo kariliono varpai.

Minint Klaipėdos krašto sugrąžinimo Lietuvai 96-ąsias metines, miesto valdžios atstovai tradiciškai padėjo gėlių ant 1923-ųjų sukilimo vado Erdmono Simonaičio ir Jurgio Lėbarto kapų.

J. Lėbartas – vienas Tilžės akto signatarų, pasirašiusių, kad Mažoji Lietuva būtų prijungta prie Didžiosios Lietuvos. Jis dalyvavo sukilime ir dėl to buvo suimtas.

Nusipelnęs lietuvis ir jo bendražygiai buvo prisiminti vidurdienį vykusioje ceremonijoje Skulptūrų parke.

Iškilmėse dalyvavo miesto meras Vytautas Grubliauskas, klaipėdietis kandidatas į šalies prezidentus Gitanas Nausėda, politinių partijų atstovai, Klaipėdos įgulos kariai, šauliai, karinis orkestras, Lietuvininkų bendrijos atstovai ir uostamiesčio choro "Aukuras" nariai.

Ceremonijos metu į susirinkusiuosius kreipėsi Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Anot jo, ši data šalies istorijoje įrašyta aukso ir kraujo raidėmis. Meras vylėsi, kad Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetis bus minimas taip pat pagarbiai, kaip pernai – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis.

Tų metų įvykius V. Grubliauskas pavadino žygdarbiu, atliktu ne dėl garbės ar apdovanojimų, bet dėl laisvės ir vieningos valstybės.

Sveikinimo kalbą sakiusi Lietuvininkų bendrijos "Mažoji Lietuva" atstovė Edita Barauskienė atkreipė dėmesį, kad artėjant šimtmečiui Klaipėdoje turėtų atsirasti atminimo ženklas sukilimo vadams. Jos žodžiais, tai buvo ne vienos dienos žygis, o ilgas kelias, kurį, artėjant šimtmečiui, galėtų aprašyti ir istorikai.

Pasibaigus sveikinimo kalboms, prie paminklo sukilimo dalyviams buvo padėtos gėlės, žuvę vyrai pagerbti tylos minute. Skambėjo Lietuvos himnas, o netrukus – ir Klaipėdos kariliono varpai.

Nuo 16 val. iki nakties prie paminklo vieningai Lietuvai "Arka" bus galima pasižiūrėti ugnies instaliaciją, o 17 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje vyks knygos ir filmo "Paskutinis, užvėręs vartus" pristatymas.

Sukilimo renginiai šia diena neapsiribos. Norinčiuosius pramankštinti kojas, naktį iš penktadienio į šeštadienį kviečia tradicinis žygis "Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais". Šiais metais jis skiriamas Lietuvos šaulių sąjungos šimtmečio jubiliejui. Startas – 22 val. Kretingos mieste, Rotušės aikštėje.

25 km naktinis žygis šį kartą vyks kiek vėliau nei įprasta. Kadangi jis yra skiriamas 1923 m. sausio 15-osios įvykiams, po kurių Klaipėda buvo prijungta prie Lietuvos Respublikos, dažniausiai žygiuojama artimiausią šiai dienai penktadienį.

Šiemet tai yra sausio 11 d., tačiau žygio organizatoriai  apsisprendė nekonkuruoti su Sausio 13-osios atminimo renginiais. Todėl į pagrindinę Kretingos aikštę žygio dalyviai kviečiami sausio 18 d.

Registracija Kretingos kultūros centre prasidės 17 val. Išankstinė registracija vykdoma internetu. Pirmosios sausio savaitės viduryje buvo užsiregistravę 384 žmonės.

Šiemet žygis skiriamas ir Šaulių sąjungos 100-osioms sukūrimo metinėms paminėti, būtent šios sąjungos nariai aktyviai dalyvavo sukilime.

Žygeiviai tradiciškai sugiedos tautinę giesmę ir leisis į kelią 22 val. Iki tol juos linksmins vietos folkloro ansambliai.

Svetingi kretingiškiai ketina tartis su mieste veikiančių muziejų darbuotojais, kad šie dirbtų ilgiau, iki 19 val. Taip žygio dalyviai po registracijos spėtų apžiūrėti šio Žemaitijos miesto įžymybes.

Didžiąją kelio dalį entuziastai pėdins Akmenos–Danės upės pakrantėmis.

Organizatoriai ketina paruošti tris poilsio vietas: Vinetu kaime, prie Eketės piliakalnio ir prie "Žaliojo slėnio". Pusiaukelėje žygeivių lauks karšta arbata ir šiltas maistas.

Šių metų žygis išsiskiria iš ankstesniųjų tuo, kad didžiąją maršruto dalį teks pėdinti bekele, kai kuriose vietose – upės pakrante. Panašu, kad atrakcijų bus ir žygiuojant, Vinetu kaimo  šeimininkai žadėjo pasitikti milžinišką keliaujančiųjų būrį.

Tūkstantiniam žygeivių būriui teks pereiti per judrų Klaipėdos–Palangos kelią. Saugumą jiems užtikrins karo ir kelių policijos pareigūnai.

Sinoptikai kol kas nesutaria, koks tąnakt bus oras, vieni teigia, kad bus bene keturi laipsniai šilumos, kiti tikina, jog pašals, temperatūra bus silpnai neigiama.

"Pastaraisiais metais mus vis lydėdavo sėkmė, žygio naktį vis pasnigdavo ir pašaldavo. Toks oras patogiausias tolimam pėsčiųjų žygiui", – teigė maršruto sudarytojas ir vienas sumanytojų Algirdas Grublys.

Paprastai sulaukiama maždaug poros tūkstančių žygeivių, daugumą sudaro žmonės iš visos Lietuvos. Šįkart ketina atvykti entuziastų iš Latvijos, nebe pirmą kartą dalyvaus ir NATO kariai.

Žygis tęsiasi 25 km. Iš jų asfaltu – 6 km, žvyruotu keliu – 11,3 km, lauko ar miško keliu – 4,3 km, bekele – 3,4 km.

Šį sukilimą 1923 metais oficialiai organizavo įtakingi vietos lietuviai, jį rėmė Lietuvos valdžia.

Žygiu iki uostamiesčio bus paminėtas ir Lietuvos kariuomenės šimtmečio jubiliejus. Į 17-ą kartą rengiamą žygį užsiregistravo daugiau nei 2500 žmonių.

Dalyviai kviečiami įveikti 25 kilometrų atstumą nuo Palangos sporto centro iki kunigaikščio Butigeidžio bataliono Klaipėdoje.

Vienas iš žygio organizatorių Rolandas Lukšas BNS sakė, jog šiemet renginyje dalyvaus rekordinis skaičius asmenų.

„Šiemet – didžiausias skaičius, tikrai tiek neplanavome“, – teigė jis.

Žygio organizatoriai teigia, jog apie du trečdaliai užsiregistravusiųjų žygyje dalyvaus pirmą kartą.

Iki XX amžiaus Klaipėdos kraštas priklausė vokiečiams, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo Versalio taikos konferencijoje 1919 metais kraštą nutarta perduoti Tautų Sąjungos žiniai. 1920–1923 metais šią dabartinės Lietuvos dalį mandato teise valdė prancūzai.

1923 metais Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos po sukilimo, prie kurio gausiai prisidėjo Lietuvos kariai savanoriai ir šauliai. Tarptautinė bendruomenė Klaipėdos kraštą Lietuvos dalimi pripažino 1924-aisiais.

Spustelėjęs šaltukas neišgąsdino Lietuvos patriotų. Į naktinį žygį 1923-ųjų Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais penktadienį vakare susirinko 1529 žygeiviai.

Prieš 93 metus šaltą sausio 15-osios naktį į Klaipėdą Mažosios Lietuvos sukilėliai ir mūsų valstybės kariai žygiavo iš keturių pusių. Todėl sukilimą paminėti žygiu sumanę klaipėdiečiai kasmet keičia žygio maršrutą, kasmet išeidami iš kurios vienos sukilėlių kelionės vietos. Per 15 metų patriotai nė karto nėjo tai pačiai keliais.

Kasmet į naktinį žygį išsiruošia vis daugiau žmonių, šįkart jie atvyko ne tik iš uostamiesčio bei jo apylinkių, bet ir iš Varėnos, Alytaus, Zarasų, labai daug žygeivių atvažiavo iš Kauno bei Vilniaus. Vyriausiasis 25 kilometrų atstumą naktį pasiryžo įveikti 79-erių vyras, jauniausias 12-metis berniukas žygiavo drauge su tėvais.

Tarp žygio dalyvių buvo gausus Lietuvos karo akademijos kariūnų būrys, šauliai, policininkai bei policijos mokyklos kursantai, mokiniai ir patriotinių žygių mėgėjai.

Paprastai didžioji dalis žygiuotojų galutinį tikslą – Dragūnų batalioną pasiekia po penkių valandų. Labiausiai įgudę tokiems išbandymams nesustoja net arbatos atsigerti ir Klaipėdoje atsiranda apie 2 val.

Šį kartą buvo paruošti trys kontrolės ir poilsio punktai: pirmasis – už aštuonių kilometrų nuo starto, antrasis už 11 kilometrų Jonušuose, trečiasis – Paupio kaime prie Bachmano dvaro.

Šiemet bekele žygeiviams teko eiti tik apie pusantro kilometro, visas kitas kelias buvo nepainus ir neužverstas sniegu.

Žygio dalyvius išlydėjo Klaipėdos rajono meras Vaclovas Dačkauskas, Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas, Krašto apsaugos ministras Juozas Oleka bei vienas pagrindinių žygio organizatorių Algirdas Grublys.

Žygeiviai sugiedojo Lietuvos himną ir leidosi į kelią. 

Sunkiausia tokiuose žygiuose netinkamą avalynę bei drabužius turintiems entuziastams. Tačiau yra buvę, kai visą ketvirtį šimto kilometrų mergina įveikė apsiavusi aukštakulniais batais ir taip įrodė, kad svarbiausia yra geras nusiteikimas.

Vasario 16-ąją pakilius jausmus išgyvenantys klaipėdiečiai galėtų šią progą minėti padėdami gėlių ant Klaipėdos sukilimo sumanytojo ir miesto gubernatoriaus Jono Žiliaus-Jonylos kapo. Nepelnytai pamiršta asmenybė verta ne mažesnio miestiečių dėmesio nei vilniečių reiškiamos pagarbos sulaukiantys Lietuvos valstybingumo patriarchai.

Ieško naujų tradicijų

Kasmet ruošiantis Vasario 16-osios paminėjimui miesto galvos ir kultūra besirūpinantys asmenys suka galvas, kokiais renginiais pradžiuginti klaipėdiečius. Bandoma tęsti tradicijas arba kurti naujas.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė įsitikinusi, kad Kopgalio kapinaitėse palaidoto J.Žiliaus kapas yra tikrai nepelnytai pamirštas.

Vasario 16-oji būtų ta proga, kai ant vieno pirmųjų Klaipėdos gubernatoriaus kapo būtų galima padėti gėlių ar uždegti žvakę.

"Vilniuje nuo seno gyvuoja tradicija lankyti Jono Basanavičiaus amžinojo poilsio vietą. Mes Klaipėdoje galime pradėti ką nors panašaus daryti persikeldami į Smiltynę. Nebūtinai visa miesto valdžia čia turi sugužėti, bet J.Žiliaus kapo aplankymas galėtų būti vienas šventinių akcentų prisimenant šią iškilią asmenybę, palaidotą mieste. Klaipėdoje kitų panašaus rango žmonių žinomų palaidojimo vietų neturime. Manau, tai būtų labai gražu, nes tokių šventinių akcentų trūksta, Klaipėda vis dar ieško savo švenčių", – teigė istorikė Z.Genienė.

Kopgalio kapinaitės daugelio žmonių labiau žinomos, kaip pirmojo nepriklausomos Lietuvos uosto kapitono Liudviko Stulpino amžino poilsio vieta.

J.Žiliaus kapą žymi kuklus, atverstą knygą primenantis antkapinis paminklas su vardu bei gimimo ir mirties datomis (1870–1932). Tai yra viskas, kas dabar primena šį Klaipėdai, kraštui bei visai Lietuvai daug nusipelniusį žmogų.

Atstovavo Lietuvos valdžiai

Trumpai pristatant šią asmenybę paprastai vardijama, kad jis buvo visuomenininkas, publicistas ir poetas, vertėjas, gamtotyrininkas, bankininkas, diplomatas, valstybės veikėjas.

Tik neseniai uostamiesčio universiteto istorikai prabilo apie tai, kad 1923-iųjų sukilimas Klaipėdoje iš tiesų buvo Lietuvos valstybės karinė ir politinė akcija, kuria prisijungtas Klaipėdos kraštas.

Šią temą tyrinėjantys specialistai teigia, kad pirmasis karinės operacijos idėją iškėlė ir ją aktyviai vystė būtent J.Žilius. Jis Klaipėdoje apsigyveno grįžęs iš JAV dar gerokai iki uostamiesčiui tampant Lietuvos dalimi.

Jonas Šlekys, prieš kelerius metus išleidęs monografiją apie J.Žilių, rado faktų, kurie leidžia spėti, kad šis veikėjas nusipirko Smiltynėje namą ir jame apsigyveno. Tačiau pasibaigus vasarojimo sezonui, jam teko rūpintis įteisinti savo buvimą kurortine laikytoje vietovėje.

Tai buvo viena, bet ne pati svarbiausia priežastis, kodėl 1922 metų pradžioje Lietuvos ministras pirmininkas Kazys Grinius pasirašė liudijimą, kad J.Žilius yra paskiriamas Lietuvos valdžios atstovu Klaipėdos kraštui. Jam buvo pavesta atstovauti Lietuvos valdžiai Klaipėdos krašte visuose valstybę liečiančiuose reikaluose: politiniuose, ekonominiuose, susisiekimo su Lietuva.

"Visos kitos Lietuvos valstybės įstaigos ir politinės organizacijos, veikiančios Lietuvos vardu, susisiekia su Klaipėdos Krašto įstaigomis, kitų šalių atstovybėmis ir Lietuvos Valdžia tiktai per Lietuvos atstovą Klaipėdos Krašte Poną Joną Žilių", – buvo rašoma liudijime (kalba netaisyta – D.J.).

Pasikvietė ir S.Šimkų

Dirbdamas šį darbą, J.Žilius į Klaipėdą pakvietė kompozitorių Stasį Šimkų, su kuriuo susipažino dar gyvendamas JAV. Klaipėdoje šis įkūrė muzikos mokyklą, joje dėstė ir jai vadovavo. S.Šimkus uostamiestyje subūrė simfoninį orkestrą.

Dirbdamas Lietuvos naudai Klaipėdoje, J.Žilius buvo sukūręs projektą, kaip čia skleisti lietuvybę ir parengti miestą bei kraštą prijungimui prie Lietuvos.

"Jis buvo Lietuvos vyriausybės akys, ausys ir rankos", – apie J.Žiliaus reikšmę rašė J.Šlekys.

Be kiekvienam suprantamų planų kurti lietuviškas organizacijas jis rūpinosi, kad į laikinąją sostinę Vasario 16-osios minėti vykusiems Mažosios Lietuvos lietuviams traukinio bilietai būtų parduoti taikant didelę nuolaidą.

O 1922 metų rugsėjį daugiau nei 70 krašto lietuvių Kaune vykusios žemės ūkio parodos apžiūrėti vyko nemokamai. Tam tikslui jiems buvo skirti trys vagonai.
J.Žiliaus rekomendacijos pasiekė Lietuvos vyriausybę. Būtent jo patarimu nuo tų metų rugsėjo 25-osios Lietuva savo krovinius gabeno per kitus uostus, o nuo spalio pasirūpinta uždaryti sieną su Klaipėdos kraštu.

Oficialiai tai padaryta dėl lito įvedimo. Iš tiesų taip siekta silpninti šį regioną, kad būtų palaužtas Klaipėdos, kaip laisvojo miesto, šalininkų užsispyrimas.
Būtent J.Žilius buvo tas žmogus, kuris aktyviai įrodinėjo, kad tik ginkluota jėga galima Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos.

Pasižymėjo geru būdu

Po sukilimu pavadintų įvykių 1925 metų vasario 3 dieną buvo įsteigta Vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos krašte institucija, pavadinta Klaipėdos krašto gubernatoriaus įstaiga. Tų pačių metų lapkričio 8-ąją gubernatoriumi paskirtas J.Žilius.

Prieš tai šias pareigas ėjęs Jonas Budrys pasitraukė dėl pašlijusios sveikatos.

J.Žilius buvo labai delikatus žmogus. Šveicarų žurnalistas, apsilankęs Klaipėdoje, rašė: "Daktaras Žilius yra labai pritraukiantis asmuo, vyras, kuris visomis priemonėmis pasistengs pašalinti dar esančias sunkenybes."

1932 metais "Mažojoje Lietuvoje" buvo išspausdintas nekrologas, kuriame velionis J.Žilius apibūdintas kaip žmogus, palikęs Mažosios Lietuvos lietuviams gerą įspūdį.

"Jo meilingumas ir nuolaidus būdas palieka jį mums garbingoje atmintyje. O būnant jam gubernatoriumi, radome jo klusnią ausį mūsų nusiskundimams ir prašymams – ir jis neatstumdavo nei vieno", – rašė to meto spauda.

Viliojo lietuvius iš užjūrio

Garbingas pareigas J.Žilius ėjo tik devynis mėnesius, todėl ypatingų darbų negalėjo spėti nuveikti.

Vasario 16-ąją jo gubernatoriavimo metais iškilmingos pamaldos vyko ir evangelikų, ir katalikų bažnyčiose. Po jų Klaipėdos kariuomenės įgula nužygiavo į Teatro aikštę. Čia susirinko daugiau nei penki tūkstančiai žmonių.

Tačiau tais metais kaip nepriklausomybės diena labiau minėta gegužės 15-oji – diena, kai 1920 m. Steigiamasis Seimas paskelbė Lietuvą demokratine Respublika. Ta proga mieste taip pat įvyko kariškių eisena, o po jos kareivinių karininkų klube vyko iškilmingi pietūs.

Būdamas gubernatoriumi J.Žilius ypač aktyviai agitavo grįžti Amerikos lietuvius. Emigrantus tada viliota parvažiuoti ne į gimtąsias vietas, o įsikurti Klaipėdos krašte.

"Jums, amerikiečiai, vieta ne Didžiojoje Lietuvoje, bet Klaipėdos krašte. Kurį jūs turite išpirkti iš vokiečių ir sulietuvinti. Už 10 000 dolerių galima didelį dvarą nusipirkti su gyvu ir negyvu inventoriumi ir namų apstatymu", – 1926 metais rašė JAV lietuvių savaitraštis "Vienybė lietuvininkų".

Pats gubernatorius pasitikdavo didelius iš Amerikos atplaukusius laivus, bendraudavo su užjūrio tautiečiais.

Paaukojo 9 tūkst. litų

1926-ųjų žiema buvo labai šilta, o potvynis Nemuno žemupyje – ypač didelis ir atnešęs daug nuostolių.

J.Žiliaus šeima paaukojo apie 9 tūkst. litų, o gubernatoriaus žmona organizavo labdaros koncertą. Jo metu buvo renkamos lėšos nukentėjusiems nuo potvynio remti. Koncerte grojo S.Šimkaus vadovaujamas orkestras.

Kai 1926 metais dėl politinės konjunktūros J.Žilius buvo atstatydintas iš pareigų, "Klaipėdos garsas" rašė: "Ponas Žilius laike savo gubernatoriavimo atsižymėjo vietos lietuviams kaip prityręs visuomenės veikėjas, todėl ir įsigijo jų tarpe daug draugų."

J.Šlekio monografija apie J.Žilių yra pirmasis rimtas darbas apie šią asmenybę. Tačiau J.Žiliaus biografija yra tokia marga, o nuveikti darbai aprėpia tiek daug sričių, kad būtų verti ir grožinės literatūros ar filmo kūrėjų dėmesio.

Dėl caro valdžios persekiojimų J.Žilius nebaigė mokslų senojoje Lenkijos sostinėje Plocke veikusioje kunigų seminarijoje ir pabėgo į JAV.

Gyvendamas užjūryje jis ėmėsi lietuviškos veiklos, rinko aukas laikraščių leidybai, rūpinosi Lietuvos pristatymu pasaulinėje Paryžiaus parodoje, vykusioje 1900 metais.

Kunigaudamas Amerikoje J.Žilius užaugino našlaitę Esterą Samsonytę, o merginai sulaukus pilnametystės sudarė su ja civilinę santuoką ir, būdamas brandaus amžiaus, su ja susilaukė trijų sūnų. Kai būdamas 62 metų J.Žilius mirė, vyriausiajam jo sūnui tebuvo septyneri.

Amžininkai neslėpė, kad šis vyras mėgo taurelę, bet alkoholikas nebuvo.

Kitas įdomus faktas – biografas teigia turintis duomenų, kad J.Žilius priklausė masonų ložei.

Aistringai domėjęsis Lietuvos praeitimi, ją romantizavęs bei aprašęs poetiniuose bei dramos kūriniuose, J.Žilius bandė eiliuoti, tačiau amžininkai jo kūrybą vertino skeptiškai.

Žinomo visuomenės veikėjo ir Klaipėdos sukilimo dalyvio Andriaus Martaus (Martusevičiaus) atminimas bus įprasmintas Skulptūrų parke.

Siūlymas jau buvo pateiktas svarstyti Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų komisijai, kuri pritarė galimybei įamžinti A.Martaus atminimą ir rekomendavo tai padaryti, pakabinant atminimo lentelę ant paminklo sukilėliams Skulptūrų parke, šalia esamos atminimo lentos, arba įrašant vardą joje.

Su Seimo nario Algirdo Patacko pasiūlyta iniciatyva belieka sutikti miesto tarybai.

Uostamiesčio savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausiasis specialistas Vidas Pakalniškis tikslios sumos, kurios reikėtų darbams atlikti, įvardyti negalėjo.

„Manau, kad įamžinimas neturėtų kainuoti daugiau nei 1 000 Lt. Iškalti vardo ir pavardės raides lentoje nereikėtų menininko paslaugų, užtektų ir savo specialybę išmanančio meistro.

Klaipėdos miesto savivaldybė prižiūri paminklą, skirtą 1923 m. sukilimui, todėl jos garbės reikalas yra pasirūpinti istorinės asmenybės atminimu“, – sakė V.Pakalniškis.

Kaip teigė Kultūros skyriaus vyriausiasis specialistas, A.Martaus nuopelnai ir faktas, jog jis palaidotas čia, uostamiestyje, neturėtų kelti dvejonių dėl jo atminimo įamžinimo būtinumo.

„A.Martus nuo 1895 metų gyveno JAV. Ten nuo 1907 m. rūpinosi lietuvių apgyvendinimu Brukline, bendradarbiavo JAV lietuvių spaudoje, gastroliavo su lietuvių vaidintojais po lietuvių kolonijas bei rinko aukas Lietuvių gelbėjimo ir Lietuvos autonomijos fondams“, – pasakojo V.Pakalniškis.

Pasak jo, A.Martus dalyvavo Klaipėdos sukilime, o Klaipėdos prefektūros apsiausties ir šturmo metu persišaldė ir mirė.

Istorinė asmenybė yra palaidota Klaipėdos kapinėse, netoli paminklo 1923 m. sukilėliams, tačiau tiksli kapo vieta nėra žinoma.