Knygynų darbuotojai sako, kad lietuviai nelabai linkę skaityti Ukrainos autorių grožinių knygų, jie labiau ieško istorinių knygų ar apie karą. Anot jų, labiausiai trūksta knygų ukrainiečių ir rusų kalbomis.

Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė BNS teigė, kad literatūros apie Ukrainą, šalies autorių knygų paklausa yra didelė, stengiasi neatsilikti ir paklausa. 

„Mes, leidėjai ir tie žmonės, kurie atsiveža knygas, girdime, ko reikia ir stengiamasi daryti viską, kad nieko netrūktų. Žmonėms įdomu ir apie istoriją sužinoti, ir grožinės literatūros paskaityti. Leidėjai atsiliepia į poreikį ir norą, kad tokios literatūros atsirastų. Per tuos metus, ką leidėjai galėjo padaryti, tą maksimaliai ir padarė: yra ir grožinės knygos, ir istorinės, dokumentikos, vaikams. Tikrai pati įvairiausia literatūra“, – BNS teigė R. Elijošaitytė-Kaikarė. 

Pasak jos, knygų tiražai siekia vidutiniškai nuo 1,5 tūkst. iki 2 tūkst. egzempliorių. 

Be kita ko, R. Elijošaitytė-Kaikarė pabrėžė, kad vis daugiau į Lietuvą atvežama ir literatūros ukrainiečių kalba, todėl ji mano, kad artimiausiu metu gali atsirasti dvikalbių – lietuviškų ir ukrainietiškų knygų: „Leidėjai svarsto apie dvikalbes knygas. Gali atsirasti bent kelios“.

Žmonėms įdomu ir apie istoriją sužinoti, ir grožinės literatūros paskaityti. Leidėjai atsiliepia į poreikį ir norą, kad tokios literatūros atsirastų.

Vilniaus centrinio knygyno „Vaga“ pardavėjos konsultantės Dainos Krasauskienės teigimu, pirkėjų, ieškančių knygų ukrainiečių kalba, ypač vaikams, srautas jau sumažėjo. 

„Paklausia, ar turime ukrainiečių kalba, ypač vaikiškų knygelių, žaidimų, kurių, aišku, neturime. Ukrainiečiai taip pat ieško knygų rusų kalba, domina klasika. Paklausa yra didelė. Iš pradžių buvo išskirtinai didelė, dabar jau aprimo, gal jau rado, kur įsigyti“, – BNS tvirtino D. Krasauskienė.

Tačiau, pasak jos, lietuvių susidomėjimas ukrainiečių grožine literatūra nėra didelis – nėra taip, kad pirkėjai prašytų knygų, iš kurių pažintų ukrainiečių gyvenimą, papročius, istoriją: „Vienas kitas buvo, domėjosi. Turime ukrainietiškas pasakas lietuviškai, bet paklausa mažesnė“.   

Lietuviai ieško žemėlapių, kad būtų aiškiau, kokios Ukrainos teritorijos užimtos. Taip pat graibstomos knygos, susijusios su karu Ukrainoje. 

D. Krasauskienės teigimu, puikiai perkama prieš porą savaičių pasirodžiusi Oleksijaus Arestovyčiaus „Cheirono abėcėlė“. Serhijaus Rudenkos „Zelenskis“, tačiau „stvėrimo vienos knygos po kitos nebuvo, pirko, kam įdomu“.

Žurnalų vaikams, spalvinimo ir paveikslėlių knygelių leidyklos „Flintas“ direktorius Sikstas Ridzevičius BNS išskyrė „tris ukrainietiškus projektus“: 15 tūkst. egzempliorių tiražu atspausdintos pasakos ukrainiečių vaikams, bendradarbiaujant su vaikų rašytoju Olegu Maiboroda ketinama išleisti jo knygų, leidykla „BigBookTalk“ siūlo Stanislavo Asejevo leidinį.

Aštuonias ukrainiečių bei lietuvių autorių knygas siūlo „Alma littera“. Viena jų – komiksų rinktinė apie ukrainiečių narsą ir didvyriškumą, „Zelenskis“ ir kitos. 

Leidyklos „Sofoklis“, „Baltos lankos“, Balto leidybos namai“ ir „Kitos knygos“ išleido po dvi knygas, „Hubris“, „Odilė“, „Aukso žuvys“, „Vitae Litera“ – po vieną.

Leidyklos „Baltos lankos“ vyriausioji redaktorė Saulina Kochanskaitė BNS sakė, kad leidykla išleido į Vilniaus knygų mugę atvykstančių ukrainiečių autorių Romanos Romanyšyn ir Andrijaus Lesivo knygą „Kaip Karas pakeitė Rondą“, pelniusią tarptautinį Bolonijos vaikų knygų mugės apdovanojimą. 

Vytauto Didžiojo universiteto leidykla siūlo tekstus apie Lietuvos Sąjūdžio ir Ukrainos Liaudies Rucho veiklą siekiant Lietuvos ir Ukrainos nepriklausomybės, Lietuvos ir Ukrainos sąsajas ir ryšius. 

Pasakų knygų siūlo „Nieko rimto“, o knygą vaikams – „Slinktys“. Pastaroji leidykla išleido Vainiaus Bako eilėraščių apie karą Ukrainoje rinkinį „Pasiklydusios kulkos”. Leidykla „Muzikija“ išleido lopšinę „Ar sapnas ateis“, o nuskenavus QR kodą ją galima ir išgirsti. 

Šių metų pradžioje leidyklos „Alma littera“ išleista Renatos Šerelytės knyga „Pro rūdijančią naktį“, kurioje susikerta du realūs laikotarpiai – sovietmetis ir pokaris, yra tarsi įrodymas, kad kai kurie dalykai, kuriuos mums tenka išgyventi, nesikeičia. Per karantiną rašytoja skaito senas knygas, kurios, sako, jai patinka labiau nei šiuolaikiniai bestseleriai ir ryškiomis spalvomis siuvinėja savo seną, iš spintos ištrauktą suknelę. „Dar nežinau, kas išeis – ryškios gėlės, rytietiški ornamentai ar tiesiog abstraktūs kringeliai“, – pasakoja apie savo kasdienybę.

„Argi dabar kam svarbu, kiek valandų?“ – retoriškai klausia romano „Babelis“ autorius, žurnalistas, religijos tyrinėtojas ir politikas Andrius Navickas. Jam patinka gyventi be žadintuvo ir jis nemurmėdamas perėjo į namų rėžimą. „Kadangi man visada bendravimas su žmona ir dukra buvo didžiulis malonumas, tai džiaugiuosi galėdamas kartu būti tiek, kiek pavykdavo nebent per atostogas“, – sako Andrius, su savo socialinių tinklų skaitytojais kasdien pasidalijantis viena linksma ir viena analitine įžvalga.

Bepigu mylėti save pasitikinčią ir žinančią, kaip viskas šiandien klostysis. O kai esame sumišusios, kai prieš akis – tamsia migla apsitraukęs kelias?

Anuomet, kai rašė savo romaną „Babelis“, Andrius apie koronaviruso epidemiją negalvojo, nors šiandien atrodo, kad rašyta taip, tarsi būtų numatęs ateitį. Apysakose rašytojas ieško atsakymų į klausimus, kas nutinka, kai du žmonės yra priversti būti kartu, kaip išgyventi po nelaimės ir kokios prasmės turi tai, kas mums nutinka. „Babelis“ yra knyga, kurios neperskaitysi vienu prisėdimu, – teigia rašytojas. – Tai, ką skaitai, turi būti apmąstyta, suvirškinta. Rašiau knygą apie santykius, apie tai, kad dažnai pasiklystame savyje ir pernelyg daug reikalaujame iš kitų žmonių“. Skaityti dabar jis pats norėtų daugiau, tačiau kol kas darbai prie kompiuterio atima daug laiko. Tiems, kas jaučia nerimą, Andrius siūlo Viktoro Franklio psichoterapijos knygas, Melody Beattie „Ne-priklausomi“ ar Andrzejaus Sapkovskio knygų apie Raganių seriją. „Tai – ne vienadieniai blizgučiai“ – sako.

Pandemija sugriovė tinklaraštininkės ir saviugdos trenerės Ramintos Lapinskaitės planus pristatyti naująją knygą „Palaimintos moterys“. Šiame laike, ji sako, labiausiai pasiilgstanti gyvų pokalbių, šilto akių kontakto ir bendrystės. Užsidariusi namuose, Raminta yra pradėjusi dvi naujas savo knygas, bet ir ką tik išleista apie meilę sau šiandien turi ypatingos vertės. Vienas knygos skyrius skirtas netikėtų pokyčių laikui, kai, subyrėjus gyvenimui, tenka statyti save iš naujo. „Gyvenimą kuriame savo šiluma ir rūpestingumu. Pokyčių metu būkime sau ypač švelnios ir dėmesingos, nes tuo metu meilės mums reikia labiausiai. Bepigu mylėti save pasitikinčią ir žinančią, kaip viskas šiandien klostysis. O kai esame sumišusios, kai prieš akis – tamsia migla apsitraukęs kelias? Palaikančios meilės šiuo metu mums reikia kaip niekad daug. Atsivėrusios sau ir gyvenimui, galime pajausti vidinę tėkmę ir draugišką palankumą net tada, kai griūva išorinė tvarka ir stabilumas. Neįmanoma būti atskirtoms nuo savo didesnės istorijos. Esame susijusios su visais ir viskuo savo širdimi, jei tik jos klausomės, ji ima kalbėti. Raginu įsigilinti į save, įsiklausyti. Išgyventi šių įvykių prasmę savaip, patirti tai, ką duota patirti tik mums. Pažvelgti vidun, kad pamatytume. Gyvenimas žino, kas mums geriausia“, – įsitikinusi rašytoja.

Hamburge gyvenanti ir Vilniaus knygų mugėje šiais metais pristačiusi aštuntąjį, leidyklos „Alma littera“ išleistą savo romaną „Žinau, kad nieko nežinau“ rašytoja Jolita Herlyn įsitikinusi: tokiais sudėtingais laikais svarbiausia yra išlaikyti sielos ramybę. „Mes mokame vienas kitam netrukdyti, leidžiame pabūti kiekvienam su savimi. Atsikėlusi ryte būtinai pasiryškinu akis ir net pasidažau lūpas. Apsirengiu daug puošniau nei tai darydavau visus tuos dešimt metų gyvendama Hamburge. Kai vyras manęs paklausia, kur susiruošiau, atsakau jam, kad į pasimatymą su gyvenimu“, – apie savo kasdienybę pasakoja rašytoja.

Iš Vilniaus knygų mugės parsigabenusi lagaminą knygų, Jolita teigia, kad skaitymas visada buvo neatsiejama jos gyvenimo dalis. Šiandien prie jo prisideda ir stebėjimas. „Pasaulis keičiasi neįtikėtinu greičiu, mes turime unikalią galimybę savo akimis stebėti globalias transformacijas, kurios paveiks kiekvieno individo ir visuomenės sąmonę. Kiekvienam iš mūsų atėjo laikas iš naujo įvertinti savo gyvenimą ir atsigręžti į fundamentalius filosofinius klausimus: kas aš esu, kokia mano gyvenimo prasmė ir vieta šiame pasaulyje“, – įsitikinusi rašytoja. Jos romano „Žinau, kad nieko nežinau“ pavadinimas tarsi atspindi šių dienų situaciją, o pagrindinis romano veikėjas privalo atsakyti į svarbiausią klausimą – kaip išlaikyti sielos ramybę. Argi ne apie tai šiandien daugiausia diskutuojame?

„Alma littera“ bestselerį „Gaono kodas“ išleidęs žurnalistas Rytis Sabas šiandien stengiasi gyventi pagal savo sugalvotą karantino planą – be žadintuvo jis keliasi apie pusę aštuonių. Tada – kava ir naujienos, po jų dirba, gamina pietus ir netgi leidžia sau lengvai nusnausti. Po miego vėl – darbas, vakarienė šeimai, o po jos – darbas prie naujosios knygos. „Geroji karantino žinia, kad kol jis pasibaigs, ji bus parašyta“, – sako ir išduoda, kad naujame jo romane bus daug Napoleono ir jo paslapčių, bus daug Lietuvos ir Lenkijos, riterių, ordinų ir jų palikimo. Bus daug įdomių istorinių faktų ir sąsajų, į kurias iki šiol gal niekas nekreipė dėmesio. O kol tęsinys išvys dienos šviesą, Rytis tikisi, „Gaono kodas“ padės išblaškyti pilką karantino kasdienybę, – juk nuotykių pilna kelionė, mėginant įspėti didelę paslaptį, gali nuvesti į dar įdomesnį laiką, kai gali tikrinti knygoje paminėtus istorinius faktus. 80 procentų jų – tikri.

Rodos, tokioje situacijoje buvau ir anksčiau, tik tie anie „karantinai“ vadinosi motinystės atostogos. Skirtumas toks, kad šiuo atveju gerokai daugiau ramaus laiko ir miego.

Per vieną dieną įvykusi izoliacija knygos „Sadistas“ autorei Astai Padagaitei atnešė vienintelį – déjà vu pojūtį. „Rodos, tokioje situacijoje buvau ir anksčiau, tik tie anie „karantinai“ vadinosi motinystės atostogos. Skirtumas toks, kad šiuo atveju gerokai daugiau ramaus laiko ir miego. Staiga supratau, kad turiu visai neblogų įgūdžių gyventi izoliacijoje, neišradinėju dviračio ir bandau prisitaikyti prie situacijos tais pačiais metodais, kaip ir augindama kūdikius. Disciplina tokiais atvejais yra išsigelbėjimas nuo kasdienos chaoso ir griūties“, – sako Asta. Ji įsitikinusi, kad šiuo sunkiu laiku žmonės susidurs ir su ne visai geromis emocijomis. „Esu panirusi į smurto artimoje aplinkoje nagrinėjimą. Kinijoje vasarį policjos iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje patrigubėjo. Užsienio specialistai savo įžvalgomis šokiruoja, tai sudėtinga ir jautri tema. Šiuo metu moterys ir vaikai, gyvenantys kartu su agresyviais partneriais, yra pilnai izoliuoti nuo išorinės aplinkos. Nebeliko atokvėpio darbe arba mokykloje, sumažėjo galimybės paskambinti į psichologinės pagalbos linijas ar pasikalbėti telefonu su artimaisiais. Pagalbos būdai kenčiančioms moterims ir vaikams susitraukė iki absoliutaus minimumo. Ką jie šiuo etapu išgyvena – sunku suvokti. Man dabar tai įdomu nagrinėti, buvo įdomu ir anksčiau“.

Asta sako, kad erzulį, neaiškų nerimą ar sunkiau suvaldomą nervą efektyviai nuramina fizinė veikla. Jei emocijos veržiasi per kraštus, o sunku užsiimti sportine veikla, visada galima švariai išplauti namie grindis, padeda ne ką prasčiau. „Karantinas kai kuriuos uždarė su artimaisiais, kai kuriuos vienus, bet absoliučiai visus uždarė pačius su savimi. Ir pamatinės vertybės, ir įsisenėjusios problemos šituo etapu greičiausiai taps grynesnės ir geriau matomos. Labai linkiu, kad išeitume iš šitos šoko terapijos sveikesni ir stipriau įsikibę į tai, kas mums svarbiausia, tuo pačiu atsijoję tai, kas visiškai neprasminga. Pamatyti šiuos dalykus dabar taps lengviau, taigi, nebijokime žiūrėti“, – sako knygos apie toksinius santykius autorė.

Karantinas stipriai pakeitė ir šiais metais Vilniaus knygų mugėje pirmąją savo knygą „Nėra vietos dviem“ pristačiusio verslininko, keliautojo Kristijono Kaikario šeimos dienotvarkę. „Esu pratęs dirbti iš namų, taip dariau jau ne mažiau dešimt metų, bet taip būdavo viena ar kelios dienos, o tuomet – vėl į biurą, į susitikimus pas partnerius, klientus. Dabar viskas kitaip – namuose dirbu ne tik aš, bet ir žmona, mokosi vaikai. Namuose sušvito keturių kompiuterių ekranai, ryte visi keliamės kaip normalią darbo-mokslų dieną ir bandome susigaudyti, kaip čia veikia visos nepažįstamos ir, iš pradžių nepatogios, nuotolinio mokymo platformos bei programos. Vaikai, mokytojai ir tėvai prieš save išvydo daug naujų iššūkių, bet tikiu, tai yra tik į gera, visi drauge išmoksime daug naujų dalykų, pažinsime save ir pasaulį kitu kampu“, – sako Kristijonas.

Kiekvieną vakarą apgalvoju būsimą dieną, sudėlioju planą ir stengiuosi jo laikytis. 

Dabar, kai važinėti nebereikia, prie vairo sutaupytą laiką Kristijonas išleidžia knygoms. Pasiryžo perskaityti Metų knyga išrinktą Marijaus Gailiaus „Oro“. Knyga – gana sunki, todėl šalia Kristijonas turi pasidėjęs Fredriko Bekmano „Lokių miestą“ – puikiai pasakojamą istoriją apie ledo ritulio dvasia gyvenantį nedidelį miestelį šiaurės Švedijoje. Jo galvoje sukasi ir naujos knygos idėja. „Pernai liepą Elonas Muskas pristatė „Neuralink“ technologiją apie implantuojamas smegenys-kompiuteris jungtis, – sako. – Tai mane įkvėpė naujam trilerio scenarijui. Taigi dabar esu smagioje kūrybos fazėje, kai dar nesu įsipareigojęs rašyti, bet galvoje sukasi minčių ir fantazijų verpetas“.

Populiarių vaikiškų knygelių „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“, „Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis“ vienai iš autorių Indrei Pavilonytei karantinas suteikė galimybę pagaliau baigti pradėtus darbus. Tarp jų ir naują knygelę apie marmius. Joje bus pasakojama apie šeimą, meilę ir neaprėpiamai didelę tos meilės spalvų įvairovę. „Visi dalijasi patarimais, kaip ištverti laiką namuose. Ypač tėvams su mažais vaikais, bet man atrodo, viskas yra požiūrio klausimas. Gal į viską reikia pažvelgti pozityviai, kad kaip tik – dabar yra idealiausias laikas pagaliau praleisti daugiau laiko drauge su šeima? O vaikams, pavyzdžiui, pagaliau pamilti knygas ir suprasti, kad tai gali būti viena maloniausių laisvalaikio praleidimo formų?“ – svarsto Indrė. Savo knygoje „Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis“ ji pasakoja apie teigiamą požiūrį į pasaulį ir mūsų pačių rankose glūdinčio pozityvumo galią. „Mes ieškome džiaugsmo ir gėrio kituose, ar kitur, o juk tiesa ta, kad visa tai yra mūsų pačių širdyse“, – neabejoja.

Rašytojo Mariaus Marcinkevičiaus knygelę „Kaip pelėdžiukas iš namų pabėgo“ iliustravusiai dailininkei Agnė Nananai ramybės šiandien suteikia galimybė niekur neskubėti. Su vaikais namuose ji žaidžia kavines ir šitaip nuramina parodų, galerijų ir bibliotekų ilgesį. „Kiekvieną vakarą apgalvoju būsimą dieną, sudėlioju planą ir stengiuosi jo laikytis, – pasakoja. – Vienos dienos planas – visai nesudėtingas dalykas, kartais susirašau net valandomis. Dar neišmokau tiksliai jo laikytis, bet siekiu“, – pasakoja apie savo karantino kasdienybę ir primena, kad Mariaus Marcinkevičiaus knyga apie pelėdžiuką tėvams galėtų tapti idėjų ir kūrybiško bendravimo su vaikais vadovėliu.

„Eiliuotas tekstas mažiesiems yra labai gera atminties ir kalbos lavinimo priemonė ypač dabar, kai ugdymas – visiškai tėvų rankose. Daugelis dėl to jaučia nerimą, nes tikrai neatliekame tiek, kiek padarydavo auklėtojos, bet eiliuoti tekstai mažiesiems labai daug duoda. Poezijos klasika, kuri primins ir tėvams jų vaikystę yra sudėta į Justino Marcinkevičiaus rinktinę „Vaikų Žemė“ – prisiminti ir pasimokyti kartu su vaikais eilėraščių yra viena iš edukacinių veiklų namuose“, – sako iliustratorė ir pataria su vaikais imtis kuo daugiau pozityvių veiklų, o kiekvienam atrasti savą būdą, kuris leistų šį nerimo laiką panaudoti naujiems planams. Arba tiesiog išgyventi kiekvieną dieną, nuraminant protą, kad šis neprojektuotų ateities.

Rašytojai už išleistas knygas paprastai gauna vienkartinį honorarą, nebent rizikuoja ir su leidyklomis sutaria gauti tik tam tikrą procentą nuo parduotų knygų. Bet ir iš to pragyventi sunku. Todėl jie turi ieškoti papildomų pragyvenimo šaltinių – ar skinti braškes užsienyje, ar čia dirbti su kūryba susijusius darbus.

Menininko pajamos – nutolusios

Poetas, prozininkas, vertėjas, publicistas Benediktas Januševičius sakė su leidyklomis jau seniai neturintis reikalų, nes tai, jo įsitikinimu, nekomerciniam autoriui neapsimoka – honorarai per maži.

"Apskritai iš kūrybos įmanoma pragyventi, jeigu ta kūryba yra ne tavo. Štai žiniasklaida skelbia, kad neseniai Vincento van Gogho paveikslas buvo parduotas už 7 mln. eurų. Vadinasi, paveikslo pardavėjas, jei nėra pernelyg didelis švaistūnas, iš kūrybos gali gyventi ilgai ir galbūt laimingai. Deja, autoriaus gyvenimo kokybei tai niekaip neatsilieps. Ar įmanoma pragyventi lietuvių rašytojui iš savo kūrybos? Galbūt. Jeigu tokio rašytojo kūriniai populiarūs ir jeigu jis pats juos sėkmingai parduoda, tuomet – galbūt. Bet aš nuoširdžiai abejoju, ar įmanoma pragyventi tik iš honorarų, kuriuos grožinės literatūros autoriams moka mūsų leidyklos", – sakė rašytojas.

Jis pasakojo, kad pagal darbo sutartį nedirbančiam rašytojui užsidirbti leidžia įvairūs su literatūra susiję darbai, pavyzdžiui, korektūros skaitymas, redagavimas, vertimai, straipsnių rašymas. Kai kurie kolegos dėsto kūrybinį rašymą, rašo reklaminius tekstus.

"Ilgą laiką maniau, kad esu autsaideris, nes mano pajamos paprastai nesiekia 300 eurų per mėnesį. Bet, pasirodo, 150–250 eurų per mėnesį – tai vidutinės menininko pajamos. Ką gi, vadinasi, esu vidutinis menininkas", – kalbėjo B.Januševičius.

Lietuvos meno kūrėjų asociacijos duomenimis, 2017 m. vidutinės meno kūrėjų, dirbančių pagal individualios veiklos pažymas, pajamos sudarė 254 eurus per mėnesį, pagal autorines sutartis – 157 eurus, pagal verslo liudijimus – 39 eurus.

Įkainiai: rašytojas B.Januševičius ironizuoja, kad kuo puikiausiai galėtų gyventi iš to, jei kas mėnesį Vilniuje savivaldybės įkainiais pasodintų 2–3 medžius, o už savo poezijos knygelės atspausdinimą susimokėtų atsukęs (arba prisukęs) dvi lenteles su žaliomis rodyklėmis. B. Barausko nuotr.

Pastarąsias šešias vasaras B.Januševičius šiek tiek užsidirbdavo užsienyje ir manė, kad galiausiai atrado pragyvenimo modelį: gauti šiek tiek pajamų iš darbų, susijusių su literatūra, ir šiek tiek iš kitokių.

"Deja, mano uždarbį užsienyje nenumaldoma lietuviškoji infliacija pavertė niekais. Ne taip svarbu, kokį darbą dirbti, svarbiausia, kad liktų laiko ir jėgų kūrybiniam darbui. Manau, praverstų galimybė dirbti puse etato", – svarstė autorius.

Vien iš savo kūrybos B.Januševičius, kaip sakė pats, jokiais būdais nepragyventų, nes eksperimentinė, šiuolaikinė poezija nėra populiari ir ją leisti neapsimoka. Autoriaus laimei, jo knygų leidybą paremia Lietuvos kultūros taryba. Tačiau ir skirstant paramos pinigus rašytojai esą neretai lieka paskutinėje vietoje. Todėl, anot pašnekovo, geriausia, kai parama disponuoti gali jis pats.

"Nenoriu veltis į diskusiją, reikia ar nereikia remti grožinę literatūrą, juolab kad visos ilgesnės diskusijos šia tema iki šiol baigdavosi tik finansavimo sąlygų komplikavimu. Vis dėlto grožinės literatūros rėmime keista yra tai, kad pinigų, regis, atsiranda visiems: rėmimo fondų darbuotojams, ekspertams, leidėjams, vadybininkams, redaktoriams, korektoriams, dizaineriams, spaustuvininkams, renginių organizatoriams, vertėjams ir daugeliui kitų. Tačiau jie paprastai išsenka kaip tik tuomet, kai reikia sumokėti autoriui", – pasakojo B.Januševičius.

Jis akcentavo, kad mažomis pajamomis nesiskundžia, tačiau nori atkreipti dėmesį, koks didžiulis atotrūkis yra tarp menininkų pajamų ir vidutinio atlyginimo, dirbant pagal darbo sutartį.

"Neretai pagalvoju, galbūt galėčiau pragyventi, kas mėnesį Vilniuje (savivaldybės įkainiais) pasodinęs 2–3 medžius, arba susimokėti už savo poezijos knygelės atspausdinimą, atsukęs (arba prisukęs) dvi lenteles su žaliomis rodyklėmis", – kalbėjo rašytojas.

Honoraras – buičiai susitvarkyti

Žurnalistė, rašytoja Gintarė Adomaitytė, šiemet mininti dvidešimtmetį, kai gyvena iš rašymo, pripažino, kad dėl mažų honorarų greta kūrybos tenka imtis ir papildomų veiklų – ji yra vadovė įvairių kultūros projektų, kuriuos dažniausiai įgyvendina su VšĮ "Meno bangos", taip pat dalyvauja kolegų sumanytuose projektuose.

"Ne tik rašau, bet ir pasakoju apie rašymą: tai ir literatūrinės dirbtuvės, ir paskaitos, ir seminarai mokyklose ar bibliotekose, – pasakojo rašytoja. – Panašiai gyvenančių žmonių rasite nedaug. Vadinasi, tai problema, reikalaujanti ir visuomenės supratimo, ir įstatymų leidėjų dėmesio. Man šis kelias patinka, bet kažin ar siūlyčiau juo žengti kitam žmogui. Būta slogių akimirkų, ką žinai – gal dar bus."

Autorės teigimu, jos gyvenimo būdas, pasaulėjauta ir pasaulėžiūra diktuoja šią tiesą: nesidairyk briedžio girioje, čiupk žvirbliuką.

Honorarai už knygas tikrai žvirblio dydžio, vien iš jų neišgyvensi.

"Honorarai už knygas tikrai žvirblio dydžio, vien iš jų neišgyvensi. Tarkime, vienas iš honorarų tapo virykle mano virtuvėje, kitas padėjo atsikratyti uždelstų mokesčių, trečias – truputį pakeliauti po rūpėjusias Europos šalis, ketvirtas – grąžinti skolą sudėtingu krizės metu man padėjusiam bičiuliui. Galbūt yra Lietuvoje žmonių, gyvenančių vien iš knygų rašymo, tačiau aš jų nepažįstu", – sakė G.Adomaitytė.

Rašytoja pasakojo, kad honoraras jai visada sumokamas už rankraštį dar iki knygos pasirodymo arba tik jai pasirodžius. Ji abejojo, ar turėtų papildomos finansinės naudos, jei knygynuose jos knyga patektų į perkamiausių knygų dešimtuką. Tačiau autorės sąskaitą papildo kiekviena jos knyga, kurią iš bibliotekos parsineša gyventojas, nes rašytoja – asociacijos LATGA narė. Kai kurios G.Adomaitytės knygos patenka į Lietuvos bibliotekose skaitomiausių knygų dešimtukus.

"Nemanau, kad leidykla privalo man siūlyti kokias nors ypatingas sąlygas – juk anksčiau ar vėliau privalėsiu už tą ypatingumą atidirbti, atlikdama tai, kas man nemiela. Galbūt būsiu spaudžiama rašyti knygas dažniau, nei noriu, gal man bus nurodyta keisti žanrą, gal po redagavimo nebeatpažinsiu savo teksto, gal pervargsiu knygos pristatymuose. To baiminuosi. Ypatingų sąlygų negeidžiu, jų nemėgstu, joms nepritariu, – kalbėjo rašytoja. – Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse kai kurie talentingi rašytojai nejučia iš kūrėjų tampa rašymo fabrikėlio darbininkais. Nei sau, nei kitiems to nelinkiu", – sakė pašnekovė.

Sutartys palankios leidėjams

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė teigė negalinti pasakyti nieko konkretaus apie honorarų dydžius, nes autoriai jų neviešina, tačiau esą aišku, kad tai ne tokios sumos, iš kurių galėtum ramiai pragyventi pusę metų ar bent tris mėnesius.

"Rašai knygą penkerius metus ir, tarkim, gauni vienkartinį 5 tūkst. eurų honorarą. Padalinkim: vienam mėnesiui tenka vos 83 eurai. Čia jau kalbu apie solidų honorarą, nes būna, kad už romaną užmokama 3 000, 2 000 arba 1 500 eurų. Knygų leidybos kaštai augo ir auga, taigi auga ir knygų kainos, bet, patikėkite, honorarai taip sparčiai tikrai nekyla", – teigė pašnekovė.

Perspėjimas: anot Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės B.Jonuškaitės, autoriai neturėtų pasirašyti jiems visiškai nenaudingų sutarčių, kuriose numatytos tik leidėjui naudingos sąlygos. B. Barausko nuotr.

Ji pasakojo, kad sutartis tarp rašytojo ir leidėjo pasirašoma po to, kai pastarasis perskaito į leidyklą atneštą rankraštį ir nusprendžia leisti knygą. Tačiau derybose stipresnioji pusė paprastai yra leidėjas.

"Tai dviejų pusių susitarimas, tik... atsiminkime, kad leidėjas yra puikus verslininkas, kuriam sutartį parengė geras advokatas. O kitoje stalo pusėje sėdi vien savo kūrybiniuose sumanymuose paskendęs autorius. Sutinku – juridinis neraštingumas – kiekvieno žmogaus asmeninė problema, tačiau aišku, kad žaidėjai ne iš tos pačios lygos. Daugeliui rašytojų sutarties formuluotės – klampūs labirintai, ir dažnai jie pasirašo nedaug ką suvokdami apie savo turtines teises ir kas vyks su jų rankraščiu ateityje. Autorius, net ir labai tikėdamas savo knygos sėkme, negali numatyti, pavyzdžiui, ar knyga bus labai perkama, ar ne. Ar knyga gaus paramą iš Kultūros tarybos, ar ne. Todėl dažniausiai pasirašo, kad gaus vienkartinį honorarą, nesvarbu, kiek leidėjas jo knygų parduos. Gali, žinoma, rizikuoti ir pasirašyti tokią sutartį, kurioje būtų numatyta, kiek procentų autorius gaus nuo kiekvienos parduotos knygos, kad tie procentai bus išmokami kiekvieną metų ketvirtį ar kas pusę metų. Atidavei penkerių metų vargą ir su viltimi lauk, kiek kada nors tau nubyrės. O gal ir visai nenubyrės. O gal bus knyga neperkama, o gal tik bus tau sakoma, kad neperkama, nes kaip tu patikrinsi tos leidyklos buhalteriją?" – svarstė B.Jonuškaitė.

Rašai knygą penkerius metus ir, tarkim, gauni vienkartinį 5 tūkst. eurų honorarą. Padalinkim: vienam mėnesiui tenka vos 83 eurai.

Ji teigė negalinti pasakyti, kokią dalį galutinės knygos kainos pasiima leidykla, knygynas ir kokia dalis tenka autoriui, nes kiekvienas autorius pasirašo individualią sutartį: galbūt vienas išsidera, kad jam leidykla sumokės 10 proc. nuo parduotų knygų (bet ne nuo kainos, kurią matome knygyne, o nuo leidyklos gautų įplaukų), o kitas – 12 ar 13 proc.

Tiesa, yra ir trečias kelias – autorius gali pats investuoti į savo knygos leidybą (gal iš savo kišenės, o gal suradęs dosnių rėmėjų), pats tartis su redaktoriumi, maketuotoju (o gali ir pats sumaketuoti savo knygą), knygos dailininku, pats sumokėti spaustuvei, pasiimti visą tiražą ir pats užsiimti knygos platinimu. Tuomet visas pelnas lieka jam.

"Toks rašytojas jokios kitos – "valdiškos" – tarnybos jau turbūt neieško. Neturi laiko. Laisvas kūrėjas-leidėjas-platintojas viename asmenyje. Ar yra tokių rašytojų? Taip, du tikrai pažįstu", – pasakojo sąjungos pirmininkė.

Kainos tik didėjo

Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė sakė, kad informacija, susijusi su autoriniais atlyginimais ir honorarais yra konfidenciali. Todėl ji teigė negalinti atskleisti nei vidutinių jų dydžių, nei kaip jie pastaruoju metu keitėsi, nei kokią knygos kainos dalį paprastai sudaro užmokestis autoriui.

Oficialūs 2016 m. duomenys atskleidžia tik tiek, kad apie 40 proc. knygos leidybos sąnaudų sudaro išlaidos, priklausančios nuo tiražo, – tai honoraras autoriams ir spaudos išlaidos.

Tačiau R.Elijošaitytė-Kaikarė pripažino, kad, jos žiniomis, labai nedaug autorių – ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje – gali išgyventi iš rašymo. Vis dėlto tai priklauso nuo knygų pobūdžio ir susitarimų su leidyklomis.

Kalbėdama apie knygų kainas pašnekovė pažymėjo, kad knygos yra skirtingos, todėl ir jų kainos skiriasi. Apskritai jos priklauso nuo daugelio veiksnių: ar lietuvių autoriaus, ar versta, ar su iliustracijomis, koks spaudai naudojamas popierius, koks tiražas.

"Lietuvoje nėra fiksuotos kainos politikos, todėl jokiai knygai negali būti nustatyta viena kaina. Kiekvienas prekybos tinklas, o ir patys leidėjai turi teisę turėti savo kainodarą, taikyti nuolaidas", – aiškino ji.

Oficialūs duomenys rodo, kad pastaruoju metu didėjo tiek knygų kainos, tiek knygynų apyvartos.

Remiantis Lietuvos leidėjų asociacijos atlikta knygų sektoriaus apžvalga, 2016 m. vidutinė mažmeninė knygos kaina Lietuvoje buvo 9–10 eurų. Jau tuo metu vyravo nuomonė, kad knygos Lietuvoje brangios, o šią nuostatą iš esmės patvirtino kainų palyginimas su kitomis šalimis. Pavyzdžiui, knyga iš populiariausių knygų penketuko Lietuvoje 2015 m. kainavo 13,06 euro, o tai buvo maždaug trečdaliu daugiau nei kaimyninėje Lenkijoje ir tik apie 20 proc. mažiau nei Olandijoje, kur gyventojų pajamos buvo 5–6 kartus didesnės nei Lietuvoje.

Lietuvoje nėra fiksuotos kainos politikos, todėl jokiai knygai negali būti nustatyta viena kaina. Kiekvienas prekybos tinklas, o ir patys leidėjai turi teisę turėti savo kainodarą.

Tuo metu Lietuvoje knygų įperkamumas buvo žemiausias iš tokio pobūdžio informaciją pateikusių ES šalių: skaičiuota, kad lietuvių šeima už mėnesio pajamas galėtų nusipirkti 85 populiarias knygas, Lenkijoje – 168, minėtoje Olandijoje – 374. 2016 m. duomenimis, vidutinis lietuvis spaudai per metus išleido 77 eurus, o knygoms teko šiek tiek daugiau nei trečdalis šių išlaidų.

Tačiau per pastaruosius metus knygų kainos tik didėjo. 2019 m. gruodį, palyginti su 2018 m. tuo pačiu laikotarpiu, knygų mažmeninės kainos padidėjo 2,2 proc. Ankstesniais laikotarpiais kainos didėjo atitinkamai 1,4 proc., 4,1 proc., 0,9 proc.

Tiesa, didėjo ir vidutinis gyventojų darbo užmokestis. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, šalies ūkyje siekė 802,7 euro, o 2016 m. – 583,9 euro.

Didėjo ir specializuotų parduotuvių, užsiimančių mažmenine knygų prekyba, apyvarta (be PVM) to meto kainomis: 2018 m. ji siekė 31,9 mln., 2017 m. – 29,9 mln., 2016 m. – 30 mln. eurų. Pažymėtina, kad statistika fiksuoja tik knygynų apyvartas, tačiau knygomis prekiaujama ir kitur (taip pat internete), tad bendra knygų pardavimo apimtis šalyje būtų didesnė.

R.Elijošaitytė-Kaikarė nekomentavo vartotojų pastebėjimų, kad leidyklos knygas perspausdina vis storesnes ir galimai dėl to jų kainos didesnės. Tačiau, pašnekovės manymu, pastaruoju metu išties skiriamas didesnis dėmesys knygos kokybei, dizainui, maketui. O tai esą neabejotinai turi poveikio ir knygos kainai.

2016 m. Lietuvos leidėjų asociacijos apžvalgoje teigiama, kad viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje knygų kaina aukšta, yra maži tiražai, o rinką geografiškai riboja kalba. Knygos leidyboje apie 60 proc. sąnaudų yra fiksuotos, nepriklausančios nuo tiražo dydžio, – tai vertimo, redagavimo, korektūros, maketavimo, dizaino sąnaudos.

Tiesa, nors knygynų apyvartos paūgėjo, įmonių, užsiimančių knygų, periodinių leidinių leidyba ir kita leidybine veikla, pardavimo pajamos per pastaruosius metus beveik nepakito: 2018 m. pardavimo pajamos siekė 112,7 mln. eurų, o 2017 ir 2016 m. – 112,8 mln. eurų. Šiek tiek labiau kito bendrojo pelno pokyčiai – jie siekė atitinkamai 49,9 mln. eurų, 48,9 mln. eurų ir 50 mln. eurų.

2018 m. smarkiai krito tik pelnas prieš apmokestinimą (rodiklis, prie įmonės grynojo pelno pridėjus pelno mokestį): 2018 m. jis siekė 3,1 mln. eurų,  2017 m. – 4,1 mln. eurų, o 2016 m. – 8,6 mln. eurų. Šiuos duomenis pateikė Lietuvos statistikos departamentas.

Laisvė kainuoja

Kad dabartinė vyraujanti praktika keistųsi, pirmiausia, anot B.Jonuškaitės, autoriai neturėtų pasirašyti jiems visiškai nenaudingų sutarčių, kuriose numatytos tik leidėjui naudingos sąlygos.

"Nors jau daug metų kalbama apie pavyzdines sutartis, bet vis dar atsiranda leidėjų, kurių sutartyse puikuojasi tokie autoriui skirti įsipareigojimai: besąlygiškai ir visam autorinių teisių galiojimo laikui perduoti užsakovui visas autorines turtines teises į kūrinį; nereikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas autoriaus vardas. Vadinasi, tau sumoka vienkartinį mažutį honorarą ir pasiima tavo kūrinį visam laikui ir dar 70 metų po mirties. Nenurodo, net kokiu tiražu jį išleis. Ir taip leidėjas galės perleisti tą kūrinį kiek tik norės kartų arba jį parduoti užsienio leidėjams, tavęs net neatsiklausęs. Tavo kūrinį naudos, kur tik norės ir kada norės, net nenurodydamas tavo pavardės", – kalbėjo pašnekovė.

Taip pat Kultūros tarybos skirta parama knygai turėtų ir jos autoriui garantuoti daug didesnį honorarą, negu kad leidžiant knygą be paramos. Daugelis leidyklų, anot B.Jonuškaitės, tokių principų tvarkingai ir laikosi, bet ne visos.

"Kaip minėjau, nėra jokios bendros tvarkos, yra individualūs susitarimai ir jie vargu ar gali atsijoti talentingus autorius nuo prastų. Čia veikia keisti rinkos dėsniai ir dažnai prastas autorius perkamumo prasme yra žvaigždė, o talentingojo knygos dulka knygynų žemiausiose lentynose. Kartais panašiai nutinka ir su skaitomumu – pasižiūrėkite LATGA-A suvestines: kokias knygas dažniausiai skolinasi žmonės bibliotekose? Kas daugiausiai uždirba už knygų panaudą?" – svarstė pašnekovė.

Tačiau sudėtingos finansinės sąlygos, anot B.Jonuškaitės, profesionalių kūrėjų iš pašaukimo neatbaido – jie rašė ir rašys.

"Šie vargu svarsto, ar jų darbas bus finansiškai naudingas. Atrodo, kad jie jau seniausiai susitaikę su mintimi, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, neįmanoma išgyventi vien iš kūrybos. Todėl daugelis rašytojų dienomis dirba kokius nors kitus darbus: redaktoriaus, vertėjo, leidėjo, mokytojo ir t. t., o naktimis ir laisvalaikiu rašo knygas. Norintys turėti daugiau laisvo laiko vasarą važiuoja skinti braškių į Norvegiją arba kur nors į statybas Anglijoje ar Vokietijoje", – pasakojo pašnekovė.

G.Adomaitytė, paklausta, kas rašytojams leistų iš kūrybos pragyventi lengviau, sakė, kad pirmiausia reikėtų keisti save – išmokti oriai ir garbingai gyventi su nedaug lėšų.

"Toves Jansson knygų apie trolius mumius veikėja Ondatra rašė traktatą "Apie nereikalingus daiktus" – tokį patį traktatą dera susikurti ir sau. Būtina suvokti, kad laisvė iš tiesų yra brangi visomis šio žodžio prasmėmis. Patartina dairytis visų įmanomų garbingų užsakymų – recenzijų ar knygų apžvalgų, publicistinių straipsnių rašymo, vertimų iš užsienio kalbų, skaitymo skatinimo ar panašių kultūrinių projektų, – kalbėjo pašnekovė. – Norite gyventi neva prestižiniame Vilniaus rajone, prašmatniame name? Tarkite laisvei sudie. Bet juk galima pasirinkti tradicinį butą, įsikurti atokiau nuo Vilniaus. Mudu su sutuoktiniu prieš 12 metų apsigyvenome Ignalinoje ir nė karto nesigailėjome, kad nutolome nuo Vilniaus 100 kilometrų."

Rašytoja sako, kad esama valstybės stipendijų, teikiamų "ne už gražias akis, bet labai konkretų projektą"; tokių stipendijų, anot jos, galėtų būti daugiau ir šiek tiek didesnių. Taip pat, jos manymu, galėtų didėti, plėstis kartą per metus laisviems menininkams teikiamos Kultūros ministerijos išmokos.

Išmėginusi daugybę leidybos ir reklamos projektų, Sigita savo leidyklos istoriją pradėjo nuo vaikiškų istorinių spalvinimo knygų serijos. Gerus penkerius metus buvusi žmogumi-orkestru, šiandien ji žvelgia kur kas plačiau ir buria vaikams kuriančių rašytojų, iliustratorių, dizainerių bendruomenę – gruodžio pradžioje Vilniaus Mokytojų namuose įvyks jau antrasis vaikų ir paauglių literatūros festivalis „Vaikų Kalėdų sala“.

– Sigita, jūsų leidykla „Aukso žuvys“ prasidėjo nuo vaikiškos knygos, jūs organizuojate vaikų literatūros festivalį. Kodėl – vaikai?

– Suaugusieji turi bent keletą literatūros festivalių, vyksta Knygų mugė, tačiau juose vaikų literatūrai skiriama mažai dėmesio. Mūsų leidyklos išleista knyga „Sibiro haiku“ „Knygos meno“ konkurse buvo apdovanota „Metų premija“ ir tai – pirmasis kartas, kai metų gražiausios knygos pagrindinį apdovanojimą gavo vaikams skirta knyga. Iš tiesų su vaikais galime kalbėti rimtomis temomis, o jie turi lygiai tokią pat teisę turėti savo literatūros festivalį, kaip ir suaugusieji. Festivalį, kuriame būtų kalbama vaikams, su vaikais ir apie vaikus.

– Kodėl jums atrodo svarbu kalbėti vaikams apie skaitymą?

– Vaiko asmenybę formuoja aplinka: kur ir kaip jis auga, ką veikia laisvalaikiu, ką skaito, ką mato ir girdi. Labai norisi, kad tėvai suprastų: vaikams reikia duoti geras knygas. Dažnai girdžiu – nesvarbu, kokia knyga, tegul tik skaito. Iš dalies sutinku, tačiau kiekvienam vaikui linkiu įkvepiančių knygų. Kiekviena karta turi savus herojus, tai, kas buvo aktualu prieš dvidešimt metų gali būti visiškai nebeaktualu šiandien, kad ir kaip gražiai knygą iš naujo išleisi. Mūsų tikslas – kurti gerą, įdomų, aktualų turinį ir knygos estetiką, o vaikų literatūros festivalyje norime parodyti, koks įvairus ir įdomus yra knygų pasaulis, kaip jis kuriamas, kaip dirba knygos kūrėjai.

Išleisti ką nors įdomaus paaugliams – sunku, leidėjai nuolat suka galvas, kaip pateikti jiems įdomų turinį.

Man atrodo svarbu, kai vaikas turi savo išskirtinę nuomonę ir kritinį mąstymą. Knygos tokį sugebėjimą bene labiausiai formuoja. Kur kas labiau nei mokykla, kurioje deja nuomonės tampa vienodos ir prisitaikėliškos.

– Daugybė tėvų šiandien skundžiasi, kad jų vaikai neskaito. Ar jums užtenka motyvacijos leisti knygas, kurių jie neskaitys?

– Mažiau skaito vyresni vaikai, tai nesunku pastebėti, tačiau vaikai nuo aštuonerių iki trylikos skaito netgi labai daug. Išleisti ką nors įdomaus paaugliams – sunku, leidėjai nuolat suka galvas, kaip pateikti jiems įdomų turinį. Tai gali būti skaitmeninė knyga, su moderniomis media funkcijomis, mūsų knygų skaitytojams užsienyje patogu turėti ir elektroninę knygos versiją.

– Praėjusiais metais vaikams ir jaunesniems paaugliams pristatyta jūsų leidyklos knyga „Sibiro haiku“, kurioje vaiko lūpomis pasakojama tremties istorija, buvo itin sėkminga. Kaip ši knyga atkeliavo iki jūsų?

– Per asmeninius ryšius. Apie knygos autorę Jurgą Vilę sužinojau iš savo draugės. Jurga tuo metu gyveno ne Lietuvoje ir svajojo išleisti savo knygą. Kai susitikome, ji papasakojo savo tėčio tremties istoriją, man ji labai patiko. Pradėjome svarstyti, kaip galėtų atrodyti knyga, atėjo mintis apie komiksą. Tada suradome Liną Itagaki, kuri Japonijoje susidomėjo iliustracijomis ir komiksais, jau kurį laiką piešė juos Lietuvoje. Linai mūsų idėja pasirodė įdomi, - taip po truputį ir pradėjome kurti šią knygą.

Kiekviena mūsų leidyklos knyga turi savo kūrybinę komandą. Gal skaitytojams leidykla vis dar atrodo didžiulis gargaras, kuriame spausdinamos knygos, tačiau taip nėra. Ilgą laiką dirbau leidykloje viena, kažkada  knygos komandą surinkdavau iš namų, sutartis su autoriais pasirašinėdavau automobilyje ar kavinėje. Dabar kiekvieną kartą stengiuosi, kad su skirtingomis knygomis dirbtų  skirtingi kūrėjai, kurių darbo stilius atitiktų knygos  temą. Taip atsiranda naujų ryšių, pažinčių ir tuo pačiu – naujų idėjų.

– Kiek laiko užtrunka, kol naujos knygų mados pasiekia Lietuvą?

– Šiais laikais dažniausiai viskas atsiranda tuo pačiu metu. Technologinis pasaulis – mažas. Tačiau tai, kas kartais tampa labai populiaru Europoje ar Amerikoje, nebūtinai prigyja čia, Lietuvoje. Vaikų literatūroje tokios populiarios Europoje paveikslėlių knygos ar bežodės iliustruotos knygos tik dabar pradedamos profesionaliai kurti ir populiarėja pas mus. Dar tik atsiranda originalūs, Lietuvoje kurti komiksai, grafiniai romanai. Pasaulis ėjo ir turbūt tebeina iš proto dėl anime arba tintin komiksų, o Lietuvoje jie kažkodėl neprigijo. Situacija keičiasi, kai yra sava, aktuali tema, kai rašoma, apie tai, ką žinome, darosi įdomi ir forma. Komiksai arba grafiniai romanai, sukurti pasaulyje ir Lietuvoje, gali papasakoti mums svarbių politikos temų, atskleisti istorinius įvykius. Lietuvoje turime daugybę puikių dailininkų, kurie piešia komiksus, visų net neįmanoma išvardyti. Smagu, kad jaunieji skaitytojai tą pradeda vertinti. Beje, komiksų populiarėjimą prognozavo ir dvi komiksų kūrėjos Miglė Anušauskaitė ir Gerda Jord, kurių komiksą apie lakūnus S. Darių ir S. Girėną išleidome 2014 metais.

Labai svarbu, kad knygos idėja būtų stipri ir įdomi. Kai prieš dešimtį metų išleidome edukacinę knygą vaikams apie partizanus, kai kurios mokytojos man rašydavo elektroninius laiškus – kaip galite mokinukams tokias temas siūlyti! Šventa tema! Dabar manau, kad darėme tai šiek tiek per anksti, per tuos metus sukūrėme įvairių edukacijų, rengėme ekskursijas pagal knygas ir tai buvo naujas požiūrio į knygą kampas, vaikus įtraukęs į istorines temas. Šiandien nieko nebestebina, kad istoriją galima pažaisti ar ją nuspalvinti.

Sėkmė įkvepia, norisi daryti kažką neįprasto, originalaus, atrasti naujų vaikų knygų kūrėjų, kurie nebijo eksperimentuoti ir originaliai kurti. Ir mūsų plačiai nuskambėjusi knyga „Sibiro haiku” buvo visiškai naujas ir gana sudėtingas žingsnis vaikų literatūroje – į vieną sujungti du visiškai skirtingus, sunkios istorinės temos ir komikso žanrus. Tačiau nesigailiu, skaitytojams ši knyga labai patiko, jau išleidome keturis knygos tiražus, verčiame ją į kelias užsienio kalbas.

– Įdomu, ką skaito jūsų vaikai?

– Mano merginoms jau – 14 ir 17, žinoma, jos skaito knygas iš mokyklos sąrašo, tačiau, pastebiu, pamažu pereina prie suaugusiųjų knygų. Jei jau visai atvirai, skaito mažokai, nors stengiuosi parodyti, patarti, tai, ką tikrai vertėtų paskaityti. Dar vienas būdas – šeimoje skaityti drauge, paskui knygas aptarti, apie jas pakalbėti, patirti kitomis formomis. Pavyzdžiui, prieš žiūrėdami naują filmą „Tarp pilkų debesų“ perskaitėme dar kartą Rūtos Šepetys knygą. Jaunesnioji tai padarė net du kartus, o po filmo man atskaitė moralą – taigi, filme nėra pačių svarbiausių scenų iš knygos!

Vaikų ir jaunimo literatūros festivalis „Vaikų Kalėdų sala” vyks gruodžio 7-9 dienomis Vilniaus mokytojų namuose. Renginys nemokamas. Festivalį globoja ir iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė. Festivalį remia Lietuvos kultūros taryba. Daugiau apie festivalį: www.facebook.com/vaikukaledusala/, https://vimeo.com/250738063.

Knygos yra parašytos šiuolaikinių lietuvių autorių ir išleistos nuo pernai rugsėjo iki šių metų rugpjūčio pabaigos.

Į suaugusiųjų knygų penketuką pateko Daivos Čepauskaitės pjesės „Aš tave užmiršau“, Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“, Mindaugo Kvietkauskas esė „Uosto fuga“, Undinės Radzevičiūtės romanas „Kraujas mėlynas“ ir Tomo Vaisetos romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“.

Poezijos penketuką sudaro Gyčio Norvilo „Grimzdimas“, Rimvydo Stankevičiaus „Šermuonėlių mantija“, Vytauto Stankaus „Skruzdžių skandinimas“, Tomo Venclovos „Eumenidžių giraitė“ ir Agnės Žagrakalytės „Štai:“.

Tarp knygų vaikams išskirta Evelinos Daciūtės pasaka „Laimė yra lapė“, Ilonos Ežerinytės pasakos „Šunojaus diena“, Gajos Gunos Eklės apysaka „Brolis, kurio nereikėjo“, Virgio Šidlausko apysaka „Ulfas ir stebuklinga barzda“ ir Rebekos Unos apysaka „Aš esu Tomas, seklys“.

Į knygų paaugliams penketuką atrinktas Ilonos Ežerinytės romanas „Sutikti eidą“, Dianos Opolskaitės romanas „Ir vienąkart, Riči“, Ramutės Skučaitės kūrinys „Tai priimkit, kas priklauso“, Renatos Šerelytės romanas „Žvaigdžių medžiaga“, Lauros Varslauskaitės romanas „Mano didelis mažas Aš“. 

Už labiausiai patikusią knygą visose kategorijose galima balsuoti iki vasario 18 dienos. Daugiausia skaitytojų balsų surinkę knygų autoriai tradiciškai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje.

Metų knygos rinkimus organizuoja Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija kartu su Kultūros ministerija, Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija ir Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka.

Tačiau istorikai, o taip pat ir visuomenė remiasi savo nuomone ir patirtimi, kuri leidžia atpažinti, ar knyga yra pagrįsta istoriniais faktais. Taip sako Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas.

LRT RADIJO klausytojas stebėjosi, kad į jo rankas pateko Staliną šlovinanti rašytojo Nikolajaus Starikovo knyga „Stalin. Prisimename kartu“: „Ar yra Lietuvoje instancija, kuri domisi, kokio turinio knygos leidžiamos šalyje? Kaip galima meluoti ir kam visa tai brukama jauniems žmonėms?“ – klausia jis.

Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys A. Anušauskas atsako, kad viešojoje erdvėje tokio pobūdžio knygos nėra priimtinos.

„Kadangi mūsų visuomenė yra atvira, į žmonių rankas gali patekti kontraoversiškos, Staliną šlovinančios knygos, tačiau mūsų viešoji nuomonė ir viešoji erdvė tokių knygų nepriima. Ši literatūra buvo ir lieka marginalinė. Sureikšminti tokių knygų įtakos tikrai negalėčiau“, – kalba A. Anušauskas.

Sovietmečiu Lietuvoje veikė knygų leidybos kontrolės sistema, vadinamasis Glavlitas, dabar cenzūros šalyje nėra, kaip ir nėra specialių institucijų, kurios tikrintų knygos turinį. Tačiau istorikai, o taip pat ir visuomenė turi savo nuomonę ir patirtį, kuri leidžia atpažinti, ar knyga yra pagrįsta istoriniais faktais. Istoriniai faktai biografiją nušviečia visai kita šviesa. Taip į klausytojo pateiktą klausimą atsako A. Anušauskas.

Pasak Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomosios direktorės ir Knygų mugės organizacinio komiteto narės Aidos Dobkevičiūtės, 2016-aisiais knygų leidybos kritimas stabilizavosi, Lietuvoje buvo išleista apie 3,4 tūkst. pavadinimų knygų. Bendras knygų tiražas taip pat liko perpus sumenkęs: 2008 metias jis buvo perkopęs 7 mln. egzempliorių, 2016-aisiais - vos daugiau nei 4 mln. egzempliorių.

"Tokia liūdną statistiką lėmė 2008 metų krizė ir vadinamoji naktinė mokestinė reforma - išaugęs PVM tarifas, autorių honorarų apmokestinimas. Be abejo, visa tai pabrangino knygas ir dar labiau sumažino žmonių perkamąją galią bei norą išlaidauti perkant ne pirmojo būtinumo prekes, o knygos ir yra tokios. Paskiau ir euras savo padarė", - teigė A.Dobkevičiūtė, anot kurios, šiuo metu Lietuvoje veikia 61 leidykla.

Lietuvos atstovai šiais metais daug dėmesio sulaukė už itin palankiai įvertintą istorijos vadovėlį – leidyklos „Šviesa“ išleistas naujos kartos serijos „Atrask“ istorijos vadovėlio komplektas 6 klasei pelnė prestižinį sidabrinį Geriausių Europos mokymo(si) priemonių apdovanojimą (BELMA).

„Lietuva jau turi autoriteto vardą – apdovanojimą Frankfurto knygų mugėje gauname trečius metus iš eilės, mus čia pažįsta ir vertina kaip sektiną pavyzdį. Ugdymo priemonių kokybe lenkiame ne tik kaimynus – Lietuva nenusileidžia pažangiausioms šalims, tokioms kaip Suomija, Danija, Vokietija“, – džiaugiasi šiuo metu Frankfurte viešinti edukacinio turinio leidyklos „Šviesa“ direktorė Jurgita Nacevičienė.

Pasak vadovės, naujos kartos vadovėliai sukurti taip, kad skatintų mokytis tiriant, sudomintų ieškoti ir atrasti. Tuo paremtos visiems dalykams skirtos naujosios vadovėlių serijos: „Atrask“ ir pradinukams „Taip!“ Kad šios mokymosi galimybės pasiektų vaikus kuo greičiau, visos Lietuvos mokyklos šiemet gali nemokamai naudotis elektroninėmis šių ir kitų „Šviesos“ vadovėlių versijomis platformoje „Eduka klasė“.

Apdovanojimus teikiančios Europos mokomosios literatūros leidėjų grupės (EEPG) duomenimis, šiais metais kandidatavo ypač daug geros kokybės edukacinių leidinių, tad komisijai buvo itin sunku išrinkti geriausius. 25 proc. vertintų leidinių buvo vien elektroniniai, 60 proc. sudarė leidinių komplektai, susidedantys ir iš skaitmeninių priemonių, ir tik 15 proc. – įprastos knygos. EEPG nurodo, kad švietimas keičiasi – dauguma naujausių edukacinių priemonių įtraukia ir tėvus, o paskutinius kelerius metus pagrindinis dėmesys skiriamas tam, kad mokymas būtų pritaikomas kiekvienam vaikui individualiai.

Sidabru apdovanotą „Šviesos“ autorių grupės parengtą vadovėlio komplektą sudaro ne tik knygos. Jame – ir spausdintas, ir elektroninis vadovėliai, mokytojo knyga, moksleivio užrašai, papildomos skaitmeninės priemonės ir užduotys. Komplektą kūrė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto, Informacijos ir komunikacijos instituto dėstytojas Kęstutis Petrauskis, Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Kristina Vilkelienė, užrašus sudarė Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos Vilniaus skyriaus pirmininkė Sonata Džiavečkaitė ir Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos istorijos mokytoja Simona Stankutė.

„Istorijos vadovėliai visuomet vertinami per didinamąjį stiklą, nes istorija – ne faktų, o jų interpretavimo mokslas. Juose taip pat sudėta daug daugiau nei žinios apie praeitį. Z kartos moksleiviai turi ne įsiminti datas, o suprasti įvykių priežastis ir pasekmes, susieti laikmečio problemas skirtingose šalyse, suprasti konfliktuojančių šalių motyvus. Be to, istorijos pamokos itin padeda ugdyti gyvenimiškas kompetencijas – skatina ieškoti informacijos, kritiškai mąstyti, diskutuoti su klasės draugais, pristatyti aptariamą temą kitiems. Tokią pamokos viziją kūrė vadovėlio autoriai, ją pastebėjo ir gyrė BELMA komisija“, – pasakoja J. Nacevičienė.

Geriausių Europos mokymo(si) priemonių (BELMA) apdovanojimus kasmet organizuoja Europos mokomosios literatūros leidėjų grupė (EEPG) kartu su Frankfurto knygų muge ir vadovėlių bei švietimo žiniasklaidos tyrėjų bendruomene „IARTEM“. Ekspertų komisija atsižvelgia į aštuonis edukacinei literatūrai vertinti taikomus kriterijus: aktualumą, aiškumą, patikimumą, patrauklumą, lankstumą, bendrumą, įsitraukimą, socializaciją.

Šiais metais kartu su „Šviesa“ apdovanojimų gavo ir kitos garsiausios Europos leidyklos iš Šveicarijos, Vokietijos ar švietimo srityje pirmaujančios Suomijos. Pernai aukščiausią įteiktą įvertinimą pelnė „Šviesos“ priešmokyklinio ugdymo komplektas „OPA PA!“, o 2014 m. EEPG skiriamą apdovanojimą laimėjo „Šviesos“ dailės vadovėlis 9–10 klasei.

Europos mokomosios literatūros leidėjų grupė (EEPG) kartu su Frankfurto knygų muge ir vadovėlių bei švietimo žiniasklaidos tyrėjų bendruomene „IARTEM“ kasmet organizuoja Geriausių Europos mokymo(-si) priemonių apdovanojimus (BELMA) ir jau paskelbė šių metų nominantus. Tarp jų – ir leidykla „Šviesa“ už naujos kartos serijos „Atrask“ istorijos vadovėlio komplektą 6 klasei.

„Tai yra svarus įvertinimas Lietuvai, kuri švietimo literatūros gretose nenulipa nuo podiumo jau trečius metus iš eilės. Mūsų naujausi vadovėliai ir juos papildančios ugdymo priemonės – mokytojo knyga, moksleivio užrašai, skaitmeniniai ištekliai – aukšta kokybe išsiskiria visoje Europoje ir tampa sektinu pavyzdžiu kitoms šalims“, – teigia leidyklos „Šviesa“ vadovė Daiva Bartninkienė.

Europoje įvertintą istorijos mokymo komplektą sudaro vadovėlis, jaunojo istoriko užrašai, interaktyvi mokytojo knyga ir skaitmeniniai ištekliai. Šias priemones kūrė patyrusių autorių ir mokytojų praktikų kolektyvas: Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto, Informacijos ir komunikacijos instituto dėstytojas Kęstutis Petrauskis, Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Kristina Vilkelienė, kartu užrašus kūrė Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos Vilniaus skyriaus pirmininkė Sonata Džiavečkaitė bei Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos istorijos mokytoja Simona Stankutė.

Prieš išleidžiant istorijos vadovėlio komplekto medžiaga buvo išbandyta 73 mokyklose ir dar tobulinta atsižvelgiant į mokytojų ir vaikų pastabas bei siūlymus.

Pasak D. Bartninkienės, serijos „Atrask“ istorijos vadovėlio komplektas 6 klasei buvo sukurtas siekiant paskatinti vaikus mokytis tiriant, ieškant ir atrandant. Mokydamiesi iš šio istorijos vadovėlio komplekto, šeštokai patys aiškinasi, kodėl vienuolynai, o ne didikų ar valdovų dvarai, tapo kultūros ir švietimo centrais Europoje, kodėl jau nuo XVI a. naujai atrasta Amerika ėmė vilioti Europos gyventojus, kodėl Pirmasis pasaulinis karas vadinamas pasauliniu, iš kur kilo feodalizmo pavadinimas.

Tarptautinė BELMA ekspertų komisija vertino apdovanojimams pateiktas ugdymo priemones pagal aštuonis kriterijus – aktualumą, aiškumą, patikimumą, patrauklumą, lankstumą, bendrumą, įsitraukimą, socializaciją. Tarp šių metų nominantų kartu su „Šviesa“ minimos ir tokios garsios leidyklos kaip „Lehrmittelverlag Zürich“ iš Šveicarijos, „Cornelsen“ iš Vokietijos ar švietimo srityje pirmaujanti Suomijos „Otava Publishing Company“.

Leidyklos „Šviesa“ rengiamas mokomasis turinys Frankfurte apdovanojimus gavo jau dvejus metus iš eilės. Pernai aukščiausią įteiktą įvertinimą pelnė priešmokyklinio ugdymo komplektas „OPA PA!“, o 2014 m. EEPG skiriamą apdovanojimą laimėjo dailės vadovėlis 9–10 klasei.

Frankfurto knygų mugė yra didžiausia ir seniausia mugė, svarbi Europos ir pasaulio leidėjams. Ji kasmet suburia per 700 dalyvių iš daugiau nei 100 šalių, pernai mugę per penkias dienas aplankė daugiau kaip 275 000 svečių.