Svarbus užsiėmimas

Pasak vaiko teisių gynėjos Zitos Cibulskienės, knygos, jų skaitymas vaikams ir kartu su jais yra ypač svarbus užsiėmimas, o pasakos ir jų veikėjų patirtys gali suteikti vaikams žinių, kaip elgtis įvairiose gyvenimiškose situacijose.

„Nors dažnai mes, suaugusieji, stengiamės vaikams suteikti kuo daugiau pozityvios patirties ir juos nuo visko apsaugoti, tačiau turėtume suprasti, kad vaikams gyvenime neišvengiamai teks susidurti su iššūkiais savarankiškai. Tad vaikas, skaitydamas apie pasakų herojų nuotykius, kai tenka įveikti įvairių kliūčių, sutikti ne visuomet gerų norų turinčių veikėjų, ir realiame gyvenime žinos, kokie svarbūs gyvenime yra drąsa, atkaklumas ir gėrio siekimas“, – sako Z. Cibulskienė.

Ji pataria tėvams kartu su vaiku vartyti knygeles, jas garsiai skaityti ir leisti vaikui susipažinti su knygų pasauliu nuo pat mažumės, siekti, kad dar ankstyvoje vaikystėje išugdytas įprotis skaityti taptų mėgstama veikla brandesniame amžiuje.

Tinkamas pavyzdys

Specialistų teigimu, geriausias būdas koreguoti vaiko elgesį – rodyti tinkamą pavyzdį.

Z. Cibulskienė atkreipia dėmesį, kad vaikai yra linkę mėgdžioti ir kopijuoti kitų žmonių, ypač suaugusiųjų, elgesį, tad knygų skaitymas gali tapti išmintinga auklėjimo priemone. Ji pataria tėvams, norintiems pakeisti vaiko elgesį tinkama linkme, prisiminti, kad itin didelę reikšmę augančiai ir besiformuojančiai asmenybei turi artimųjų rodomas kasdienis pavyzdys.

Kai vaikai mieliau renkasi bendrauti socialiniuose tinkluose ar kompiuterinius žaidimus, tenka atsigręžti ir artimiausią aplinką: ką vaikas savo tėvų rankose mato dažniau – knygą ar telefoną?

„Savo darbo praktikoje susiduriame su įvairiomis situacijomis, kai tenka padėti vaikams su tėvais susikalbėti, išgirsti vieniems kitų nuomones, labiau suprasti kito veiksmus, įpročius. Kai vis daugiau stebimasi, kad vaikai, užuot gyvai bendravę su šeimos nariais, mieliau renkasi bendrauti socialiniuose tinkluose ar kompiuterinius žaidimus, tenka atsigręžti ir į vaiko artimiausią aplinką: ką vaikas savo tėvų rankose mato dažniau – knygą ar telefoną?“ – įžvalgomis dalijasi vaiko teisių gynėja.

Pasak Z. Cibulskienės, daugelį iššūkių, kylančių tėvystėje, galima išspręsti kuriant artimą ryšį su vaiku – skiriant jam kokybiško dėmesio, nuoširdžiai kalbantis ir kartu įsitraukiant į bendras veiklas.

Padeda pažinti save

Vaiko teisių gynėja pastebi, kad laikas, praleistas skaitant knygą, naudingas ne tik prasmingam vaiko laisvalaikiui, bet ir jo emocinei raidai, gilesniam savo asmenybės pažinimui. Jos teigimu, pasakos – tarsi veidrodis, kuriame vaikas gali pamatyti save, tad jos klausydamasis arba pats skaitydamas vaikas gali įsiminti tai, kas jam tuo metu svarbiausia.

„Dažnai skaitydami mažyliui pasakų knygelę arba stebėdami, kaip ūgtelėjęs vaikas pasineria į knygoje aprašomus nuotykius, net nesusimąstome, kaip šie pasakojimai gali sužadinti vaiko vaizduotę, paliesti jo emocijas, įprasminti išgyvenimus. Pavyzdžiui, jeigu vaikas jaučiasi nesaugus darželio grupėje, perskaitytas pasakojimas apie mažą drąsuolį, nepabūgusį milžino, jam gali padėti suprasti, kad stiprus nebūtinai tas, kuris pats didžiausias. Arba, jeigu vaikas nuskriaudė savo draugą, o skaitydamas pasaką neigiamo personažo elgesyje atpažino save, tikėtina, kad pamokanti pasaka bus veiksmingesnė už realias suaugusiųjų išsakytas pastabas“, – sako Z. Cibulskienė.

Vaiko teisių gynėja primena, kad kiekvienas vaikas turi teisę į prasmingą laisvalaikį, žaidimus ir poilsį, tad, leidžiant vaikui rinktis pačiam, suaugusiesiems svarbu stebėti jo pasirinkimus ir kartu juose dalyvauti.

Kilus klausimų, vaiko teisių gynėjai kviečia žmones pasikonsultuoti skambinant nemokamu tel. 8 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą tarnybos interneto svetainėje arba skambinant bendruoju pagalbos numeriu 112.

– Emocinio intelekto sąvoką ne taip jau seniai pradėjo aptarinėti ne specialistai – tėvai ir edukatoriai. Pamėginkime apibrėžti, kas tai yra emocinis intelektas ir kodėl jis toks svarbus?

– Aš laikausi požiūrio, kad emocinis intelektas yra asmens savybių ir įgūdžių visuma, leidžianti žmogui ar vaikui gerai jaustis būnant savimi, o tuo pat metu – ir sėkminga visuomenės ar grupės dalimi. Emocinis intelektas yra gebėjimas pažinti savo jausmus, suprasti juos ir tinkamai juos reikšti. Visa tai lemia gebėjimą pasitikėti savimi, save pažinti, suvokti, kas aš esu, kas man patinka ar nepatinka, suprasti asmenines ribas, kito jausmus, tinkamai į juos atsiliepti, priimti kitą žmogų ir jo asmenines ribas.

Ne mažiau yra svarbūs savarankiškumo įgūdžiai, gebėjimas priimti atsakomybę, natūralias pasekmes, žodžius – negalima, nereikia ir suprasti, kad nuo veiksmų ir sprendimų priklauso paties gerovė. Vaikai viso šito gali mokytis ir nuo ankstyvo amžiaus, nuo paprasčiausių dalykų.

Emocinis intelektas yra gebėjimas pažinti savo jausmus, suprasti juos ir tinkamai juos reikšti.

– Vyresnioji karta tarsi ir užaugo sąmoningai nevystydama emocinio intelekto, kas nuo to nukentėjo?

– Labai svarbu į tai pažvelgti kaip į natūralų procesą, natūralų gyvenimo virsmą, kultūros raidą. Jau vien todėl, kad vyresnioji karta nepultų savęs graužti, o jaunesnioji nepradėtų tėvams priekaištauti, kodėl nebuvo išmokyti tokių dalykų. Buvo kitas laikmetis, kitos galimybės, visai kiti prioritetai – žmogui labiau reikėjo koncentruotis į tai, kaip išgyventi.

Jei paanalizuotume dabartinę visuomenę, užaugusią be specialaus ugdymo, atrastume, kad labiausiai nukentėjo artimi mūsų tėvų ir jų tėvų santykiai. Mes neturime tokio artimo ryšio su savo tėvais, kokio norėtume, galbūt dėl tos priežasties neturime tinkamo santykio ir su savo vaikais. Dėl to nesijaučiame gerai, net jei sąmoningai to nesuprantame. Pasaulyje Lietuva yra šalia pirmaujančių pagal priklausomybių, smurto artimoje aplinkoje, savižudybių, psichinės sveikatos sutrikimų skaičių. Neabejotinai tam turėjo įtakos tai, kad jie nepažino savęs ir savo emocijų, nesugebėjo sveikai bendrauti.

– Ar suaugęs žmogus gali lavinti savo emocinį intelektą? Gal dar įmanoma viską ištaisyti?

– Pastebiu, kad suaugusieji dažnai tą ir daro kartu su vaikais. Norėdami ugdyti vaiko emocinį intelektą, jie supranta, kad ir patiems reikia pasistengti. Man labai patinka frazė, kad vaikai yra geriausi mūsų mokytojai, taigi jie dažniausiai ir pabaksnoja į vietas, kur reikia daugiau pasistengti. Suaugusiam prireikia daugiau laiko, tačiau tai natūralu, smegenys nebėra tokios lanksčios kaip anksčiau, užaugę mes turime daugiau negatyvių patirčių, nuostatų, kurias privalu įveikti. Tačiau pasiekti galima daug, viskas yra mūsų rankose.

Ar žinojote, kad bėdos išties yra gyvi sutvėrimai? Jos būna įvairiausių formų ir dydžių, todėl gali pasirodyti netikėčiausiose vietose ir pačiu nepatogiausiu metu. Ką daryti, kad didelės bėdos ir mažos bėdelės išnyktų? Viskas visai paprasta, kai žinai paslaptį. O ją atskleidžia ir kasdienes problemas įveikti padeda Rachelo Rooney ir Zehros Hicks eiliuota paveikslėlių knygelė „Bėdos ir bėdelės“. Iš anglų kalbos šią knygelę išvertė Vainius Bakas, išleido leidykla „Alma littera“.

– Kokius kelius mums gali atverti išlavintas emocinis intelektas?

– Kelią į mūsų pačių geriausią savęs versiją. Nereikia perdarinėti žmogaus, tačiau būdami savimi, pažindami, suprasdami savo jausmus, galėtume realizuoti geriausią savo vidinį potencialą. Svarbiausia, ką mums padeda emocinis intelektas – jis neužkerta kelio kliūtimis, kurios kyla iš nevaldomų, nesuprastų emocijų ir socialinių sąveikų. Kad jos mums ne kliudytų, o leistų eiti savo gražiausiu keliu, kuriame ir mes, ir aplink mus esantys žmonės jaučiasi puikiai. Taip kuriame gražesnę visuomenę ir pasaulį.

Nielso van Hove knygelė „Aš galiu! Kaip pasitikėti savimi ir įveikti kasdienes problemas“, kurią iš anglų kalbos išvertė Živilė Andriūnienė, o išleido leidykla „Alma littera“, pasakoja apie Keitę – sportišką ir linksmą mergaitę. Jai gerai sekasi mokykloje, turi daug draugų. Bet kaip ir kiekvienas vaikas, Keitė nuolatos susiduria su įvairiomis nemaloniomis situacijomis, mokosi pasitikėti savimi ir įveikti kasdienes problemas.

– Ar galite pasakyti, koks amžius yra labiausiai tinkamas pradėti? Ir kada jau galime pasakyti, kad vaikas turi aukštą emocinio intelekto lygį?

– Nuo kūdikystės mes jau galime įvardinti vaikui jo emociją. Tai nereiškia, kad vaikas ims ir išmoks visko taip paprastai, tačiau į sąmonę viskas įsirašo. Ir žodžiai, kuriuos įvardiname, ir mūsų tonas, kūno kalba, kai jam parodome, kad jį suprantame ir jaučiame. Vienerių metų vaikui jau galima aiškiau tai išreikšti ir tikėtis, kad jis daugiau supras, įvykdys, ko iš jo laukiame. Vertėtų ir mums patiems įvardinti savo jausmus, taip vaikams parodome, kad ir kitas žmogus jaučia. Trejų metų vaikai yra gana egocentriški, o ketverių metų vaikui jau lengviau, jis turi savo resursų bagažą. Kai pradedame mokyti vaikus kalbėti, juk neprašome, kad jie iškart įvardintų daiktus savais vardais. Po truputį šnekame, rodome, įvardijame, kol susikaupia žodynas ir prasideda ekspresyvioji kalba. Tas pats tinka ir emociniam intelektui – jo mokomasi per natūralų bendravimą, knygeles ir žaidimus.

Vaikai turi skirtingas aplinkybes, temperamentus, raidą. Aukštesnį emocinį intelektą rodo tai, kad vaikas žino, kaip jis gali pasiekti savo tikslų pagal savo galimybes, asmenybę, gali susitarti, bendradarbiauti, suprasti ne tik savo, bet ir kitų norus, sugeba pažinti emocijas ir tinkamai į jas atsakyti, kai gerai jaučiasi su kitais žmonėmis, sugeba atskirti, su kuo jam patogu ir su kuo jaučia įtampą. Kai vaikas sugeba suprasti, kad jo elgesys turi pasekmes ir tą elgesį sugeba valdyti, kai geba priimti nesėkmę (pagal savo amžių), kai ją patyręs, labai nenusivilia, nežemina savęs, o toliau rodo pastangas ir mėgina įveikti iššūkį.

Kartais esame drąsesni, nei galvojame. Apie tai rašo Nicola Kinnear savo smagioje ir įtaigioje paveikslėlių knygoje „Kaip kiškis mokėsi drąsos“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Elžbieta Kmitaitė, išleido leidykla „Alma littera“. Kiškiui Leonui trūksta drąsos, o jo draugė Luna tiesiog dievina nuotykius. Luna kviečia Leoną eiti kartu į mišką, tačiau Leonas ir vėl mieliau lieka namuose. Luna supyksta ir išeina. Nusiminęs kiškis pasiryžta išlįsti iš urvo ir susirasti draugę. Ar jis išdrįs apginti Luną nuo didelio ir baisaus vilko?

Knygos padeda pamatyti, kaip veikia vaiko smegenys, kaip atrodo jo pasaulis ir kaip turi būti pateikiama informacija, kuri pasiektų vaiką.

– Kokią vietą tarp emocinio intelekto lavinimo priemonių užima knygos?

– Mažamečiams svarbiausia yra bendravimas su tėvais ir kitais suaugusiais. Taip pat vaikai geriausiai mokosi savo pasaulyje, ten, kur yra jiems tinkamų žaidimų, piešinių, įdomių užduočių ir knygelių.

Knygelės turi būti patrauklios ir naudingos, prieš duodami jas vaikams, tėvai turėtų patikrinti ir išsiaiškinti pagrindinę knygos mintį. Įprastose pasakų, istorijų knygelėse taip pat galima rasti vertingų dalykų, svarbu sustoti, išplėsti temą, pasikalbėti su vaiku.

Svarbią reikšmę turi emocinio raštingumo lavinimui skirtos knygelės. Jose yra specialiai kuriamas turinys, leidžiantis vaikui geriau priimti informaciją. Dažnai rekomenduoju tas knygeles tėvams skaityti kartu su vaikais ir diskutuoti. Tai puiki mokomoji priemonė, rodanti kaip kalbėtis su vaiku, kad jis informaciją priimtų ir suprastų. Knygos padeda pamatyti, kaip veikia vaiko smegenys, kaip atrodo jo pasaulis ir kaip turi būti pateikiama informacija, kuri pasiektų vaiką.

Kaip aš jaučiuosi? Laimingas, mylimas, išsigandęs, piktas, o gal liūdnas?

Sukite „Kaip aš jaučiuosi? Emocijų knygelės“ ratą ir padėkite savo mažiesiems suprasti ir įvardyti emocijas.

Dešimt patarimų, kaip kasdien lavinti vaiko emocinį intelektą

1. Į savo kasdienį žodyną įtraukti emocinį žodyną. Jei kalbame tik apie tai, kur važiuosime, ką darysime, kada eisime miegoti ar kelsimės, kokį maistą valgysime, iš vaiko negalime tikėtis emocinio atsako. Taigi, apie emocijas pirmiausia turime kalbėti patys.

2. Kilus vaiko emocijai empatiškai išgirsti ir priimti jo emociją. Nukreipti tinkamą, o netinkamą sustabdyti.

3. Stebėkime, kaip patys reiškiame savo emocijas, kaip sprendžiame konfliktus, bendradarbiaujame, kaip išsakome savo norus, poreikius, ar patys juos suprantame. Tada nuoširdžiai paklauskime savęs, ką galėtume patobulinti, kad būtume dar geresni mokytojai savo vaikams.

4. Konfliktinėse situacijose įvardinti ir vienos, ir kitos pusės jausmus. Jei emocijos labai stiprios, įvardinti trumpai ir aptarti vėliau, jei ne – iškart aptarti ir vienos, ir kitos pusės poelgius.

5. Organizuoti šeimos susirinkimus, kai dalijamasi dienos, savaitės įvykiais, jausmų refleksija. Dalintis turėtų ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.

6. Stebėti save ir santykius su vaiku, šeimos situaciją. Ar suaugusieji pateikia situacijas taip, kad vaikas geba suprasti, ar jis supranta taip, kaip mes tikimės ir norime? Ar mūsų žodžiai ir mūsų paaiškinimai pasiekia vaiką, ir ar mes gerai suprantame vaiką, kai jis mums ką nors aiškina? Tai sveika ne tik emociniam intelektui, bet ir tarpusavio bendravimui ir santykiams.

7. Leiskime vaikui jausti visus kilusius jausmus, bet padėkime teisingai juos įveikti ir išlieti.

8. Namuose verta turėti aiškias, argumentuotas, visų aptartas taisykles, kurios padėtų mokytis savireguliacijos ir bendradarbiavimo. Taisyklės galioja visiems, ne tik vaikams.

9. Nuoširdžiai klausyti ir išgirsti vaiką. Ne tik tada, kai norime išgauti kokią nors informaciją, bet ir tada, kai vaikas pasakoja tai, kas jam svarbu, apie savo pasaulį. Net jei tai penkiolikos minučių pasakojimas apie mašinytę ir jos nulūžusį ratą. Parodykime, kad girdime, išklausome, suprantame.

10. Į natūralų vaikų žaidimą įtraukime su emocijomis susijusias situacijas, kad dar labiau priartėtume prie vaiko pasaulio.

Tyli maža laputė turi bėdą. Triukšmadariai draugai jos visai nesiklauso. Lapė pastebėjo šį tą nepaprastai svarbaus – didžiulį baisų lokį! Bet kaip perspėti žvėrelius, kurie šitaip triukšmauja? Nicola Kinnear knygelėje „Ššš... Tyliau! Kaip žvėreliai mokėsi klausyti“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Elžbieta Kmitaitė, o išleido leidykla „Alma littera“, aiškina apie tai, kaip atgauti balsą, kai tavęs niekas negirdi.

– Kuo vertinga lenkų vaikų literatūra? Kuo ji artima Lietuvos skaitytojams?

– Vaikų literatūra nėra atskiras reiškinys, atskira erdvė. Tai kiekvienos tautos (taip pat ir pasaulio) literatūros visumos sudėtinė dalis, anaiptol ne mažiau svarbi, reikšminga, gal net atsakingesnė, reikalaujanti ne mažesnio rašytojo, poeto, taip pat ir vertėjo talento, įkvėpimo, kūrybinių pastangų, negu likusioji kūryba, vadinamoji literatūra suaugusiems. O lenkų literatūra, kaip visi žinome ar numanome, yra tikrai didelė knygų, knygelių jūra, kurioje, ypač kitos šalies skaitytojui, nelengva susigaudyti, nelengva nepasiklysti.

Mano vaikystės svajonės anaiptol nebuvo tokios romantiškos, iškilios, kokias gali leisti sau dabartinės kartos.

O kuo ji artima Lietuvos skaitytojams? Manau, tuo pačiu, kuo artimos ir mūsų tautos: bendra daugiaamže gyvenimo drauge, bendrų darbų ir kovų patirtimi, istorija, valstybe, ta pačia religija, labai panašia kultūra, tradicijomis, papročiais. Ir net tuo, kad turime bendrų abiem tautoms kūrėjų, rašytojų, poetų, istorikų. Adomas Mickevičius – lenkų ir lietuvių poetas, Česlovas Milošas – iš Kėdainių krašto kilęs lenkų rašytojas, Nobelio premijos laureatas. Ir tokių pavyzdžių galima vardinti ir vardinti.

– Kuo svajojote tapti vaikystėje ir kaip pasirinkote vertėjo kelią?

– Mano vaikystės svajonės anaiptol nebuvo tokios romantiškos, iškilios, kokias gali leisti sau dabartinės kartos. Esu senas žmogus, gimiau tais metais ir tą mėnesį, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Kai buvau trejų metų, mirė mano tėvas. Ir pokario metų vaikystė buvo neapsakomai skurdi, varginga, iš dalies alkana – dirbti pradėjau baigęs septynias klases (tada buvo septynmetės mokyklos), vos keturiolikos metų. Tad mano, kaip daugumos to meto vaikų, svajonės buvo proziškos. Ir kad tapsiu žurnalistu, vėliau literatūros vertėju, aišku, negalėjau nė įsivaizduoti. Tai, ko gero, nulėmė tai, kad nuo mažų dienų gerai mokėjau lietuvių ir lenkų kalbas, vėliau pramokau dar dvi kalbas. Ir nepaprastai mėgau skaityti: kad nereiktų eikvoti žibalo (elektros mano vaikystės kaime neturėjome), skaitydavau net naktimis po antklode pasišviesdamas žibintuvėliu.

– Rugsėjo mėnesį pasirodė jau trečioji Jūsų išversta knygų serijos pradinukams apie seklį Noselę ir jo kalbantį šunį Kubą dalis lietuvių kalba. Kaip manote, ko Lietuvos vaikai gali pasimokyti iš Mariano Orłońio sukurtų herojų nuotykių?

– Tai anaiptol ne nauja literatūra – pirmas šios serijos knygelių leidimas lenkų kalba išėjo maždaug prieš 50 metų. Bet tai teikia knygelėms net savotiško patrauklumo. Viena vertus, jos tam tikra prasme atrodo lyg naivokos. Bet tuo pat metu jose gvildenamos amžinos vaikų literatūrai būdingos temos, kalbama niekada nesenstančiomis sąžiningumo, teisingumo, gerumo temomis. Ir ypač verta dėmesio šiandien itin aktuali tapusi santykio su šunimi, požiūrio į šį ištikimiausią žmogaus bičiulį tema – tai, kaip knygelių serijoje pavaizduotas seklio Noselės bičiulis – šuo Kuba, kuris ne tik padeda sekliui išaiškinti nusikaltimus, bet ir yra jo pašnekovas, bičiulis, kuris puikiai supranta savo šeimininką. O koks šuo, jei su juo gerai elgiamasi, nėra pats ištikimiausias savo šeimininko bičiulis? Turite šunį? Pažiūrėkite į jo akis, pasakykite jam kažką, draugiškai, širdingai – argi jis jūsų nesupranta? Supranta, myli jus, nors nepasako to žodžiais, kaip tai darė Kuba. Pasako akimis, noru jus paliesti, priglusti. Savo džiaugsmu.

– Lietuvos skaitytojai ypač pamėgo lenkų rašytojo Przemysławo Wechterowicziaus ir dailininkės Emilios Dziubak sukurtas paveikslėlių knygas „Apkabink mane“, „Šypsena varlytei“, „Būti tigru“ ir „Mama, kur tu?“. Kuo skiriasi versti paveikslėlių ir tekstines knygas?

– Deja, dabarties realijos – pandemija, epidemija, karantinai bando nutolinti mus vieną nuo kito, atpratinti nuo to, kas sieja, jungia žmones ir ne tik žmones: nuo pasisveikinimo už rankos, prisilietimo, širdingo, bičiuliško apkabinimo, tai yra to, ko kiekvienam – net jeigu to nesakome, nerodome, nedemonstruojame – artumo, ko kiekvienam, kas gyva, labai reikia, visada stinga. Juk žinome: kai sunku, kai neramu, baugu, ar kai gera, džiugu, artimo ir net nelabai artimo žmogaus šypsena, rankos prisilietimas, o juo labiau apkabinimas padeda nusiraminti, padrąsina, pakilėja…

Bet tikėkimės, kad tos negandos, tos kaukės, atstumai, izoliacijos ir kita nebus amžinai. Kad vėl sulauksime galimybių be nuogąstavimų prisiartinti vienas prie kito, apkabinti, sušildyti rankos ir širdies šiluma. Būtent to moko, tai propaguoja paminėtos knygelės. Moko gerumo – tai visų brangiausias, nuostabiausias dalykas.

O grįžtant prie lenkiškų vaikams skirtų knygelių – daug jų puikiai iliustruotos, daug jų žavi skaitytojus ne tik turiniu, bet ir iliustracijomis. Tokia yra ir šią žiemą išeisianti Astrid Lindgren premiją pelniusi Annos Onichimowskos (iliustruota Emilios Dziubak) nuostabi knygelė „Šokolado diena“, kurią išleis leidykla „Nieko rimto“.

– Kuri Jūsų išversta knyga ar knygų serija Jums įsiminė labiausiai? Kodėl?

Ir tas, kas svajoja rašyti, versti, visų pirmiausia privalo skaityti, skaityti ir skaityti, kaupti, turtinti savo žodyną.

– Sunku pateikti vienareikšmišką atsakymą. Tai, žinoma, atsitiktinumas, bet praėjusią savaitę leidykla gavo iš spaustuvės ir įteikė man kaip vertėjui mano išverstos knygos – Wiesławo Myśliwskio romano „Adatos ąsa“ autoriaus egzempliorius. Tai jau trečias mano išverstas šio puikaus lenkų šiuolaikinio rašytojo, dramaturgo gilios, meditacinės, metafizinės prozos kūrinys, kurį man teko garbė išversti. Ir tai jau 70-oji išėjusi mano išversta knyga. Tad iš tokios nemenkos mano verstų knygų lentynos išrinkti vieną tikrai nelengva.

Gal atrodysiu nekuklus, bet, atrodo, galiu didžiuotis, kad prisidėjau prie kelių mūsų vertingo istorinio ir literatūrinio paveldo kūrinių grąžinimo iš užmaršties. Dienos šviesą jau išvydo XIX amžiuje lenkų kalba išleisti ir iki šiol jokia pasaulio kalba nepakartoti, tad skaitytojui beveik nepasiekiami kūriniai, tokie kaip Juzefo Ignaco Kraševskio „Vytauto Lietuva“, keli to paties autoriaus keturtomio veikalo „Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 metų“ tomai ir istorinis romanas „Paskutinė iš Slucko kunigaikščių“, taip pat Adomo Honorio Kirkoro „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“, Teodoro Narbuto „Lietuvių tautos istorijos“ antrasis tomas ir daug kitų.

Iš vadinamosios vaikų literatūros man įsiminė H. K. Anderseno premiją pelniusi, lietuvių kalba 1990 metais išleista Hanos Ožogovskos knyga „Silkės ausis“. Tai buvo pirmoji mano išversta knyga vaikams. Pastaraisiais metais gražiai klostosi mūsų bendradarbiavimas su leidykla „Nieko rimto“ – tai sudarė galimybes išversti ir išleisti, net neskaičiavau kiek, gal per dešimtį vertingų, puikiai iliustruotų lenkiškų knygų, skirtų jaunajam skaitytojui. Tai ir Agnieszkos Stelmaszyk edukacinių nuotykių knygų serija „Lobių ieškotojai“, ir Annos Piwkowskos paauglių romanas „Frančeska“, ir jau minėta Seklio Noselės trilogija bei itin gražios P. Wechterowicziaus ir E. Dziubak paveikslėlių knygos, ir visai neseniai iš spaustuvės atkeliavusi itin išskirtinė, meniška Grzegorzo Kasdepke knyga vaikams „Kaip auginti angelus“.

– Ką patartumėte vaikams, mėgstantiems skaityti knygas, rašyti ir mokytis užsienio kalbų bei svajojantiems vieną dieną tapti vertėjais? Nuo ko jie turėtų pradėti ir kokias savybes ugdyti?

– Vėlgi banalus dalykas: kažkada buvo labai dažnai sakoma (ypač kai knyga buvo „deficitas“), kad knyga – geriausias bičiulis, buvo raginama dovanoti knygas. Tai šventa tiesa, tad gaila, kad, deja, šiais laikais, kai knyga, faktiškai kiekvienam pasiekiama, ko gero, daugėja žmonių, kurie per savo gyvenimą neperskaitys nė vienos knygos. O jokie kompiuteriniai stebuklai, internetas nepavaduos knygos. Ir tas, kas svajoja rašyti, versti, visų pirmiausia privalo skaityti, skaityti ir skaityti, kaupti, turtinti savo žodyną. Ir tik po to mėginti rašyti, dėti, derinti žodį prie žodžio, kad jis suskambėtų, kurtų vaizdą…

– Kokia buvo rašytojo Tomo Dirgėjos vasara – aktyvi, produktyvi?

– Tiesą sakant, tikėjausi, kad bus šiek tiek ramesnė, kaip ir ankstesnės vasaros. Bet buvo labai aktyvi. Kadangi pavasarį buvo karantinas, jam pasibaigus bibliotekos tikriausiai norėjo su visokiais renginiais atsigriebti. Tad, nors planavau vasarą daugiau pailsėti, su šeima kažkur išvažiuoti, pabūti, bet buvo gana daug renginių, koncertų, nes ne tik rašau – dar šiek tiek groju ir dainuoju. Bet šiaip vasara buvo smagi.

Aplankiau nemažai bibliotekų, Anykščiuose vyko didžiulis vaikų literatūros festivalis "Nuotykiai tęsiasi" – ten ir su skaitytojais susitikau, ir grojome bei dainavome. Dar kitur vyko keli koncertai. Koncertuojame su tokia vaikų rašytojų grupe. Prieš porą metų pavyko suburti bendrai veiklai vaikų rašytojus Beną Bėrantą, Virgį Šidlauską, Justiną Žilinską, Kotryną Zylę, kurie groja ir dainuoja, – kiek teko domėtis, esame vienintelė tokia grupė pasaulyje. Vadinamės "Knygų vaikai". Grojame, dainuojame ir susitinkame su vaikais. Atliekame savo kūrybos dainas –  patys kuriame muziką ir tekstus, stengiamės, kad jos būtų linksmos. Turime porą dainų apie knygas, kelias labai juokingas, uždegančias, išjudinančias vaikus. O vienai mūsų dainai melodiją sutiko paskolinti atlikėjas Igoris Kofas.

– O knygų parašėte?

Manau, jeigu rašytojas nori, kad vaikai jo kūrinius skaitytų, kad vaikai apskritai skaitytų knygas, jis turi prie tų šiuolaikinių vaikų kažkiek prisiderinti.

– Planavau per vasarą dvi knygas parašyti, bet visi tie susitikimai, koncertai... Teko visus planus perkelti į rudenį. Vieną knygą vis dėlto parašiau per vasarą – tokią neilgą, patiems mažiausiems skaitytojams, vadinamą paveikslėlių knygą. Tai didesnio formato knyga, kur vienodai svarbūs tiek tekstas, tiek iliustracijos. Tokios knygos paprastai skirtos 3–7 metų vaikams. Ši knyga turėtų pasirodyti sausį arba vasarį – dabar tariamasi dėl iliustravimo. O knyga apie tai, kad vaikai neturėtų bijoti būti antri, nebūtina visą laiką primauti, būti geriausiam, kad būtum laimingas.

– Kaip gimsta idėjos knygoms?

– Labai sudėtingas klausimas. Aš pats nežinau, iš kur jos atsiranda. Manau, daug dalykų susideda į viena. Gal kažkokie mano vaikystės prisiminimai. Tarkime, mano populiariausios knygos apie du berniukus detektyvus Domą ir Tomą atsirado iš mano meilės detektyvo žanrui – kai buvau vaikas, tokio amžiaus kaip mano skaitytojai, man labai patiko detektyvai. Knyga apie berniuką krepšininką taip pat susijusi su mano vaikyste, nes labai mėgau krepšinį.

Tai štai – mano vaikystės prisiminimai, mano skaitytojų patarimai, pasiūlymai, apie ką rašyti naują knygą arba jau parašytos knygos tęsinį. Dar perskaitytos knygos, nes knygų skaitymas rašytojui yra tokia pat svarbi darbo dalis kaip ir knygų rašymas. Kai su vaikais kalbu apie skaitymą, kai jie manęs paklausia, ar aš mėgstu skaityti knygas, pasakau, kad skaitymas rašytojui – kaip treniruotės krepšininkui. Kol krepšininkui nėra varžybų, tol jis treniruojasi, kad per varžybas kuo geriau sužaistų. Taip ir rašytojai – kol jie nerašo naujos knygos, treniruojasi skaitydami kitas knygas.

– O savi vaikai idėjų knygoms pasiūlo?

– Žinoma pasiūlo. Viena knyga yra net ir gimusi dėl mano sūnaus, kai buvo dar šiek tiek mažesnis, trukdymų man rašyti. Jis ateidavo į mano darbo kambarį ir sakydavo: "Tėti, einam pažaisti." Aš sakydavau: "Ne, negaliu, dabar rašau knygą." Sūnus sakydavo: "Ne, tu nerašai knygos, tu tik sėdi prie kompiuterio ir spaudinėji mygtukus." Iš šių patrukdymų ir gimė knyga "Mano tėtis rašo knygą".

Ir dabar sūnus man siūlo visokių idėjų. Dažniausiai apie robotus. Tačiau aš turiu planą keturioms ar šešioms knygoms į priekį, kurias rašysiu per artimiausius dvylika mėnesių. Kai tai padarysiu, tada gal jau reikės ir to roboto imtis.

– Kitaip sakant, tik spėk suktis?

– Tikrai. Tačiau iš tiesų smagu, kad galiu daryti tai, apie ką svajojau nuo trečios ar ketvirtos klasės – jau tada svajojau užaugęs tapti rašytoju. Tik šiuo momentu gal norėtųsi, kad tas rugsėjis būtų šiek tiek lengvesnis, nes yra daugybė susitikimų su skaitytojais, daugybė renginių, dar vieną knygą per rugsėjį turiu parašyti... Viskas į vieną mėnesį susidėjo, ir nors dar tik rugsėjo pirma pusė, galva jau po truputį sprogsta. Iš kitos pusės – smagu, nes nežinia, ar vėliau neblogės koronaviruso situacija, ar susitikimai su skaitytojais nebus smarkiai apriboti.

Kol krepšininkui nėra varžybų, tol jis treniruojasi, kad per varžybas kuo geriau sužaistų. Taip ir rašytojai – kol jie nerašo naujos knygos, treniruojasi skaitydami kitas knygas.

– Esate sakęs, kad jums gana didelę įtaką turi perskaitytos kitų autorių knygos. Ar rašytojui tai gerai?

– Manau, kad visiems rašytojams kažkokią įtaką daro tai, ką jie skaito. Man gal tą įtaką daro šiek tiek didesnę – po savo kelių pirmų knygų supratau, kad kokią savaitę, prieš pradedant rašyti naują knygą, man negalima nieko skaityti, nes ta įtaka labai pasijunta. Pavyzdžiui, spalio mėnesį pasirodys mano pirmasis bandymas parašyti vaikams tokią pusiau siaubo knygą. Prieš ją rašydamas perskaičiau kelias Stepheno  Kingo knygas. Rašydamas savo siaubo knygą vaikams staiga supratau, kad ji jau beveik suaugusiesiems. Teko padaryti šiokią tokią pertraukėlę, kad visa, ką skaičiau, išeitų iš galvos, ir tada galėjau pabaigti savo knygą.

Gerbėjai: susitikimuose su skaitytojais T. Dirgėja išgirsta ir pasiūlymų, apie ką dar galėtų parašyti savo knygose. Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

– Kaip manote, kodėl jūsų knygas vaikai taip mėgsta?

– Gal dėl to, kad aš bandau prisiderinti prie šiuolaikinių vaikų. Rašydamas galvoju apie tą vaiką, kuris yra įsisukęs į tą tokį ratą – kad ir kaip būtų liūdna, bet šiais laikais vaikai, kaip ir suaugusieji, vis bėga, lekia kažkur. Pamokos, vienas būrelis, kitas, grįžta namo – namų darbai, ir diena pralekia.

Mano knygose veiksmas taip pat labai greitai sukasi, įvykiai keičia vienas kitą, nėra kažkokių ilgesnių aprašymų. Viską per veiksmą bandau pateikti ir per humorą, nes manau, kad vaikus skaitymu galima sudominti per jį. Dar rašydamas knygą, žinoma, atsižvelgiu į tai, kad gyvename kitais laikais nei prieš 20 metų ir kad vaikams jau visai kiti dalykai yra įdomūs. Manau, jeigu rašytojas nori, kad vaikai jo kūrinius skaitytų, kad vaikai apskritai skaitytų knygas, jis turi prie tų šiuolaikinių vaikų kažkiek prisiderinti.

Aš labai džiaugiuosi rezultatu, kurį savo knygomis pasiekiu: man rašo tėčiai, mamos, ar kokiame renginyje susitikus papasakoja, kad jų vaikai labai nemėgo skaityti, bet, perskaitę mano knygą, pamėgo skaitymą. Man labai smagu, kad tos mano lengvesnio turinio knygos (pavadinkime taip) neskaitančius vaikus atveda prie skaitymo, nuo jų jie pereina prie rimtesnių knygų ir pradeda savo kaip skaitytojo kelią.

– Tai gal ir pats vis dar nesuaugote?

– Tikra tiesa. Manau, kad visi vaikų rašytojai ir knygų vaikams iliustruotojai, kurie ne mažiau svarbūs vaikų literatūros lauko dalyviai, turi to vaikiškumo. Ir labai smagu, kad tas vaikiškumas labai derinasi su suaugusio žmogaus bruožais, kad galime mes visi tą savo vaikiškumą išreikšti kurdami knygas vaikams.

– Vaikai paprastai nesirenka žodžių ir sako, ką galvoja. Ar kritikos iš jų sulaukiate?

– Dažniausiai sulaukiu priekaištų, kodėl neparašiau naujos knygos, nes visas jau perskaitė. Tokiu atveju pasiūlau paskaityti kurį nors kitą autorių, kol aš kažką naujo parašysiu. Dar poroje mano knygų yra veikėjų, kurių personažai sukurti pagal tikrai egzistuojančius žmones – vyko konkursai, vaikai siūlė, apie ką man rašyti knygos tęsinį, o geriausių pasiūlymų autoriai pakliuvo į knygas. Tai iš kelių vaikų sulaukiau pastabų, kad jie taip nebūtų sakę ar elgęsi, kaip aš aprašiau savo knygose. Bet tos pastabos tikrai nebuvo piktos.

– O literatūros kritikų neigiamų pasisakymų apie savo kūrybą esate girdėjęs?

– Taip. Iš tų, kurie mano knygose ieško tos, pavadinkime, rimtosios literatūros. Jie tose mano knygose ieško kažkokių gilesnių dalykų, o jų ten nėra ir jų ieškoti nereikia. O neradus jiems ta knyga tampa kažkokia prastesnė. Bet džiaugiuosi tais literatūros kritikais, kurie supranta, kad mano knygos yra lengvesnio turinio ir būtent iš tos pusės jas vertina.

Dar esu sulaukęs pastabų, kad savo talentą neteisingai naudoju ir kad turėčiau rašyti kažkokias rimtesnes knygas. Bet rašau tai, ką rašau, rašau tai, kas patinka vaikams, vaikais skaito, man smagu matyti vaiką su knyga rankose ir visai nesvarbu, ar tai mano knyga, ar kito autoriaus.

– Ar skaitote savo knygas savo vaikams?

– Savo sūnui skaitydavau "Mano tėtis rašo knygą" rankraštį prieš miegą, tai jis mane pakoreguodavo, kur jis ką kitaip nori sakyti ar kur vietoj kokio lėktuvo gaisrinė turi būti. Tad, kai apie šią knygą pasakoju susitikimuose, visada pasakau, kad sūnus man padėjo tą knygą rašyti. O kitų mano knygų mano vaikai nėra skaitę – jie dar per maži. Sūnui penkeri, jam patinka detektyvai ir jis vis prašo, kad paskaityčiau apie Domą ir Tomą, bet aš vengiu, nes jam ten dar daug dalykų bus nesuprantama ir bijau, kad gali imti galvoti, jog knygos – toks keistas dalykas, kur jis nieko nesupranta. Dar porą metų gal reikia palaukti.

– Ar susitikimuose su skaitytojais mėginate vaikams paaiškinti, kad jiems reikia skaityti ir kodėl jiems reikia skaityti knygas?

– Ne, tiesiogiai nesakau, kad reikia skaityti. Nes pamenu save vaikystėje – kai man liepdavo skaityti, sakydavo, kad reikia, aš skaitydavau per prievartą ir nejaučiau jokio skaitymo malonumo. Tik tada, kai niekas neliepė skaityti ir pats pasiėmiau knygą – pamenu, tai buvo Astridos Lindgren "Pepė Ilgakojinė" – perskaičiau ją ir supratau, kad skaitymas yra didelis malonumas.

Tad aš manau, kad reikia ne versti vaikus skaityti, o rodyti pavyzdį šeimoje. Juk vaikas gali iš mamos ir tėčio girdėti, kad reikia skaityti, knygos yra labai gerai, bet jei tėtį ir mamą jis per dešimt metų vos kelis kartus matė su knyga rankose, jis tuo nepatikės. Svarbiausia yra geras pavyzdys. Ir kad tinkama knyga tinkamu laiku pakliūtų į rankas – kad vaikas atrastų savo autorių, savo knygą ir pamėgtų skaityti pats.

– Ar knygų rašymas – darbas, kurį dirbant galima pragyventi?

– Tikrai galima. Aš prieš maždaug trejus metus, pasitaręs su žmona, atsisakiau savo darbo, kuris mūsų šeimai duodavo nuolatines pajamas, ir nusprendžiau bandyti gyventi iš rašymo. Dabar gal jau mažiau, bet tada visi kalbėjo, kad neįmanoma iš rašymo pragyventi. Tačiau į visą tą ratą įsisukau ir paaiškėjo, kad tikrai galima, ir net visa neblogai – tiesiog, manau, reikia mėgti savo darbą. Reikia parašyti per metus daugiau nei vieną knygą. Žinoma, man dar su leidykla labai pasisekė, nes ji pasitiki manimi ir tiki tuo, ką darau ir ką rašau. Ir dar labai prisideda susitikimai su skaitytojais – ne tik dėl to, kad gali pasimatyti su jais akis į akį, pabendrauti, bet ir iš finansinės pusės. Jeigu esi įdomus vaikams, jeigu turi jiems ką pasakyti ir uždegi noru skaityti, bibliotekos ir mokyklos tave pasikvies gana dažnai.

Kartu: į grupę „Knygų vaikai“ susibūrę B. Bėrantas, V. Šidlauskas, T. Dirgėla, J. Žilinskas ir K. Zylė, atrodo, yra vienintelė tokia grupė pasaulyje. Gyčio Kaminsko nuotr.

– Bet ar tada rašymas netampa savotišku darbu fabrike, kai trūks plyš privalai parašyti iki tam tikros datos, tarkime, dvi knygas, ir visai nesvarbu, kad tau nesirašo ar trūksta minčių?

– Ne, tikrai ne. Nors man rašymas iš vienos pusės yra darbas, kalbant apie tai, kad aš atsisėdu ir tiesiog rašau knygą, nelaukdamas kažkokių mūzų ar įkvėpimo, iš to gyvenu. Bet iš kitos pusės kartu tai yra ir tikrų tikriausias malonumas – viskas kartu. Rašydamas aš tikrai nesijaučiu kaip prie konvejerio sėdėdamas, nes man rašymas suteikia didelį malonumą, kiekvienos knygos kūrimas suteikia naujų emocijų, naujų nuotykių ir atradimų.

– Tai kiek knygų esate parašęs? Pats žinote?

– Esu parašęs 19 arba 20, iš jų jau išleista 16, jeigu neklystu, o kitos laukia savo eilės: viena pasirodys spalį, kita sausį. Po to bus trys mano knygų tęsiniai. Tad darbo ir idėjų, manau, nepritrūks. Juo labiau kad aš nesigilinu, iš kur tos idėjos atsiranda. Tiesiog atsisėdu dirbti, nusistatau laikmatį 50 minučių ir žinau, kad per tą laiką turiu parašyti vieną knygos skyrių arba mažiausiai 500 žodžių. Sėdžiu, rašau ir parašau. Dabar parašyti knygą, priklausomai nuo užimtumo, man užtrunka 2–4 savaites. Visą laiką tokio tempo, tikiu, nepavyks išlaikyti. Bet kol kas pavyksta ir tuo labai džiaugiuosi bei naudojuosi.

Atsakymų Kauno "Aušros" gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Marija Gustainienė ir 3e klasės gimnazistai ieškojo humanistų, Renesanso šviesuolių veikaluose. Neakivaizdžiai kalbinami Martynas Mažvydas ir Mikalojus Daukša iš amžių perspektyvos žvelgė į šiuolaikinę knygų skaitymo ir gimtosios kalbos puoselėjimo problemą.

Laura Gudelytė, Aurėja Sabaitė, Emilija Puzinaitė, Samanta Korsakaitė, Gerda Bautronytė, Nedas Dambrauskas, Klaudija Bučinskaitė, Taura Gudzevičiūtė "kalbino" humanistą kunigą, šviesuolį, lietuviškos knygos autorių M.Mažvydą.

– Gerbiamas pirmosios knygos autoriau, kokioje aplinkoje prasidėjo jūsų kelias į šviesą?

– Mano kelias prasidėjo Renesanso epochoje, kai Lietuva palengva žingsniavo iš gūdžių viduramžių. Tada žmogus buvo niekinamas, žeminamas. Renesansas jam grąžino savo vertės suvokimą. Pradėjęs domėtis mokslu ir dėl savo protestantiškų pažiūrų persekiojamas, pabėgau į Prūsiją. Kunigaikštis Albrechtas man parūpino stipendiją ir pakvietė studijuoti Karaliaučiaus universitete.

– Kas paskatino jus siekti mokslo?

– Mane skatino humanistinės idėjos, kuriomis buvo skelbiamas požiūris į žmogaus orumą. Atvykau į Karaliaučiaus universitetą, kuriame dėstė Abraomas Kulvietis, jis mane įkvėpė, paskatino siekti mokslo šviesos.

– Kaip kilo idėja parašyti pirmąją lietuvišką knygą?

– Buvau stropus studentas, įkvėptas šviesuolių ir meilės tėvynei. Pasiryžau baigiamąjį darbą rašyti kaip knygą, kuri būtų pagrindas krikščionybei įtvirtinti ir kalbai puoselėti. Norėjau paskatinti žmones mokytis, nes norėjau, kad jie kaip nors išbristų iš vargo.

– Jūsų knygos paskatino daugelį žmonių pradėti mokytis, atsisakyti pagonybės, kalbėti gimtąja kalba, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje keičiasi vertybės, žmonės vėl neskaito knygų.

– Pastebiu, kad šiuolaikinis žmogus retai kada gerbia savo kalbą, nesiekia išsilavinimo, jaunimas dažniau mokosi užsienio kalbų ir kitais kraštais daugiau domisi nei savuoju. Šiais laikais žmonės turi daugiau galimybių mokytis, bet jų neišnaudoja. Mano knyga buvo skirta visų luomų žmonėms – turtingiems ir vargšams.

– Dabar nėra luomų, kurie žeistų orumą ir menkintų savivertę, bet kalbame apie labai svarbią problemą – jaunimas vis rečiau paima į rankas knygą.

– Ši problema yra labai didelė. Vadinasi, žmogus iš savo vidaus neišgujo tamsos. Ne aplinka yra tamsi, bet paties žmogaus vidus.

– Kuo galima būtų padėti šiuolaikiniam jaunam žmogui, kuris nedraugauja su knyga?

– Noriu garsiai sušukti: "Šiuolaikinis žmogau, aš norėčiau daug ką pasakyti. Aš bijau, kad mūsų tautos neištiktų jau išnykusių tautų likimas... Tos tautos dažniausiai neturėjo rašytinių paminklų ir sunyko, visai jų nebeliko. Ar nori, kad neliktų ir tavo pėdsakų šioje žemėje?"

– Toks retorinis sušukimas – tarsi Vinco Kudirkos "Varpas" jau daužėsi XIX a. antrojoje pusėje, kai tauta snaudė beveik letargo miegu. Bet dabar informacinės technologijos kiekvienais metais skaičiuoja laimėjimus, o mes kalbame apie tamsą...

– Tamsa ateina ne iš aplinkos, o iš žmonių vidaus. Daugiau nei prieš porą šimtų metų žmonės būtų kažin ką atidavę už vieną menką kelių puslapių knygelę, nes tuo metu labai trūko šviesos, o tamsa gesino bet kokią idėją ir mintį.

– Jūsų knygelė žmogaus balsu kreipėsi į visus lietuvius. Kaip poetiškai ir jautriai sugalvota. Iš kur ėmėtės tokių idėjų?

– Taip, mano knygelė pati persikūnijo į asmenį ir prabilo: "Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit ir tatai skaitydami permanykit." Šie žodžiai pavirto eilėraščiu, nes taip lengviau prieiti prie žmogaus ir jautriai su juo kalbėtis.

– Jūsų kreipinys neliko be atsako, lietuviškas žodis prigijo. Jo svarba yra ta, jog suvokta, kad tauta negali gyvuoti be savo žodžio. Kaip ir kokią atnešti knygą mūsų laikų jaunam žmogui?

– Savo knygelėje rašiau: "Jei, broliai seserys, tuos žodžius nepapeiksit, Dievą Tėvą ir Sūnų sau mielu padarysit ir pašlovinti po akimis Dievo būsit."

– Tais laikais žmonės tikėjo Dievą, jį gerbė arba jo bijojo. Šiais laikais jauno žmogaus negąsdina jo rūstumas. O knygelė lyg ir nesiprašo paimama...

– Šių laikų knyga turėtų prabilti pačiais jautriausiais žodžiais į jaunų žmonių širdis. Gal juos paragintų draugystei ir paprastas pranešimas, kad gyventi be knygos – tai gyventi dvasinėje tuštumoje ir būti nelaimingam. O žmonės, ar nori būti laimingi?

– Mes visi norime būti laimingi. Kokiais žodžiais šiandien jūsų knygelė kreiptųsi į jaunimą?

– Manau, kad daugybės knygų lentynose jos visos rauda ir prašosi paimamos į rankas. Viena sako: "Mane paėmęs būsi protingas." Kita šnabžda: "Mane atvertęs pažinsi pasaulį." Trečia knygelė byloja: "Skaityk mane ir išmoksi bendrauti, užjausti silpnesnį, tapsi geras ir jautrus žmogus." Dar daugybę įvairiausių patarimų išsako knygos. Žmogus kviečiamas jų klausytis.

– XXI a. jaunimas protingas, bet gyvendami be knygos svetimėja ir neranda bendros kalbos, nemoka užrašyti savo minčių. Kokius dalykus verta akcentuoti?

– Neskaitydamas knygų žmogus tampa besiblaškančiu keleiviu iš šviesos į tamsą. Jis neturi dvasinės ramybės, todėl vis labiau gūžiasi į savo abejingumo kupiną pasaulį. Aš tik noriu pasakyti, kad knyga yra išsigelbėjimas iš dvasinės tuštumos.

– M.Mažvydas – šviesuolis, Renesanso idėjų nešėjas perdavė žinutę mums, jauniems žmonėms, kad skaitytume knygas, nes jos yra kelias į mūsų orumą ir vidinę šviesą.

M.Daukšos laiškai šiuolaikiniam jaunimui

Šiuolaikinis jaunas žmogau, norėčiau tau prisistatyti. Žmonių esu pripažintas kaip švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjas. Gyvenau Renesanso epochoje, kur jau plito humanistinės idėjos. Norėčiau daug ką pasakyti, padėti, patarti. Mano širdis jaučia, kad ateitis bus tamsi ir žmonės pamirš savo brangiausią vertybę – kalbą. Be jos valstybė negyvuos, net gali visiškai sunykti. Aš sakau, nes žinau, kaip gali būti nepuoselėjant vertybių. Pats esu tai patyręs, kadangi esu bajoras, kalbėjęs ir mokęsis lenkiškai. Buvau apleidęs savo gimtąją kalbą. Kad tau, jaunas žmogau, nebūtų taip pat, tausok ir saugok savo kalbą. Dalykis ja su kitais, skleisk ją, leisk daugumai ją išgirsti. Nesigėdyk jos. Nepapulk į svetimos šalies kultūros pinkles, nes kiekviena valstybė turi savo vertybes. Juk varna negali suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varna. Kiekvienas turime savo vietą šioje žemėje, todėl naudokimės ja ir mylėkime, saugokime savo kalbą, laikykime ją giliai širdyje. Jūs gimėte šalyje, kurią vėliau pavadinote tėvyne. Kalbą gavote su mamos pienu, kurį gėrėte pirmosiomis savo gyvenimo dienomis.

Kaip sunkiai tarėte pirmuosius žodžius, dar neištardami kai kurių garsų. O paskui vis turtinote savo žodyną kiekvieną dieną ir didžiavotės, kad esate lietuviai. Ar tikrai didžiuojatės šiandien? Pasvarstykite, kai jau pradėsite krauti savo drabužius į lagaminą ir užsisakysite bilietus į kitą – svetimą – šalį. Atsisakę savo kalbos, atsižadame ir mamos, valstybės, papročių. Argi yra pasaulyje tokia niekinga šalis, kuri neturėtų šių vertybių? Visi keliai subėga į kalbos pažinimą ir branginimą, nes ji yra jūsų savivertė ir orumas. Iš Renesanso ūkanų – Mikalojus Daukša.

Užrašė Ugnė Juršytė, 3e klasės gimnazistė

*******

Ateities žmogau, Aš esu Mikalojus Daukša, švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, vienas lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjų. Aš – bajoras ir vis tiek kalbu lietuviškai, nors ši kalba ir yra niekinama. Noriu paskatinti ir tave, ir kitus ateities žmones, kad jie rūpintųsi savo gimtąja kalba, nes ji yra bendras tautos ryšys. Jeigu neliks kalbos, neliks ir vienybės, santaikos ir gerovės. Visos nesantaikos tarp tautų atsiranda dėl kalbų skirtingumo. Nors mano laikais bajorai kalbėjo lenkiškai, gėdijosi savo kalbos, ji vis tiek šiaip ne taip išliko, nes atsirado ir daugiau man pritariančių patriotų. Nereikia gėdytis savo kalbos, o kaip tik ją puoselėti ir skleisti gerąją žinią apie savo gimtąją kalbą. Ar tu nori būti kitatataučių pastumdėlis?

Užrašė Milita Tadaravičiūtė, 3e klasės gimnazistė

A . Čekuolis įsitikinęs, kad „knyga pasmerkta išnykti, jeigu ji bus tokia pati, kaip anksčiau buvo“. Rašytojas neabejoja, kad knyga turi tapti aktualesnė, suprantamesnė, artimesnė šiuolaikiniam žmogui.

„Knyga turi būti arčiau skaitytojo. Ne mokyti jį, ne auklėti jį, o duoti tą dalį gyvenimo, kurio galbūt žmogus nemato. Jeigu skaitydamas galės pamatyti daugiau ne išgalvoto, ne fantazijų, (o realaus – ELTA) pasaulio, tai jis ir pirks tas knygas“, – įžvalgomis dalijosi A. Čekuolis.

Suprasdamas šias tendencijas, rašytojas kitoje savo knygoje žada pasidalyti konkrečiomis savo įžvalgomis, kurias žmogus galėtų pritaikyti ir gyvenime.

„„Anselmo Kuntaplio nuotykiai“ – tai paskutinė mano grožinės literatūros knyga. (...) Aš jau rašau sekančią, kuri vadinsis „Įžvalgos“. Ji bus iš įvairių, bet konkrečių įžvalgų, kurios žmogui gali tikti gyvenime“, – patikino A. Čekuolis.

A. Čekuolis sutinka, kad knyga vis dar išlieka vertybė, tačiau, rašytojas pripažįsta, kad tradicinės knygos greičiausiai anksčiau ar vėliau yra pasmerktos išnykti, jei netaps aktualios šiuolaikiniam žmogui.

„Knyga išlieka vertybė ir taip greitai, kad per dešimt ar trisdešimt metų mirtų, negali būti. (...) Bet, žinoma, anksčiau ar vėliau knyga paseks laikraščių ir žurnalų keliu“, – sakė jis. Pasak rašytojo, technologijų amžiuje yra daug paprasčiau ir pigiau ieškoti informacijos internete, o tai ypač apsunkina knygos išlikimo galimybes.

Tačiau rašytojas tikina Knygų mugės laukiantis kaip labai svarbios, prasmingos šventės.

„Tokie renginiai yra svarbūs. (...) Tai labai gera šventė. Šventė, kuri man prilygsta Kalėdoms ir Naujiems metams, o galbūt ir daugiau, todėl, kad ji turi prasmę“, – kalbėjo A. Čekuolis, akcentuodamas, kad knygų mugės tikslas tikrai nėra parduoti knygą, nes iš rašytojo amato jau nepragyvensi.

Kaip ELTA jau skelbė, kiekviena mugės diena turės savo dedikaciją: ketvirtadienis – Bičiulių diena, penktadienis – Penktadienis be formulių, šeštadienis – Atvirų pasimatymų diena, sekmadienis, skirtas šeimai. Nuo 21 iki 23 val. Muzikos salėje vyks specialus renginys „Naktis mugėje“.

Jaunųjų skaitytojų salėje Lietuvos ir užsienio leidėjai pristatys ir parduos knygas, skirtas vaikams ir paaugliams. „15min forume“ bus rengiamas renginių ciklas „Šortai“. Tai debatų turnyras, literatūrinė dvikova, kurioje per 15 minučių du pokalbininkai – knygos autorius ir kritikas – stengsis kuo turiningiau atskleisti aptariamos knygos privalumus ir trūkumus.

LRT salė – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos salė, iš kurios LRT transliuos mugės renginius. Būtent čia mugės lankytojai paprastai renkasi į nekasdienius pasimatymus su rašytojais.

Muzikos salė, organizuojama asociacijos AGATA, suburs daugumą Lietuvos muzikantų po vienu stogu.

Knygos kino salėje lankytojai turės galimybę pamatyti naujausias garsių romanų ekranizacijas, dokumentinius filmus apie rašytojus, poetus, menininkus.

– Kokią naudą žmogui teikia knygų skaitymas?

– Mums reikėjo ir reikės knygų. Skaitydami išmokstame geriau pažinti pasaulį ir save patį, gauname profesinių žinių, praturtiname savo kalbą naujais žodžiais, gražiais posakiais. Skaitymas priverčia sukoncentruoti dėmesį, atplėšia nuo stresą keliančių minčių – tai jau gerai. Jis gali išlaisvinti iš prietarų, klaidingų įsitikinimų, padidinti savivertę ir pagerinti socialinio bendravimo įgūdžius. Vienaip veikia mokslinė literatūra, kitaip – grožinė. Svarbiausia – visos knygos mus augina.

Pastebiu tendenciją: pastaruoju metu daug kas siekia būti kitų žmonių charakterių, elgesio, emocinių būsenų, gyvenimų ekspertais. Kiekvienas žmogus ir jo gyvenimas unikalūs, tad galime padaryti daug klaidų, vertindami žmogų pagal tai, ką jis skaito laisvalaikiu. Geriau paklauskime žmogų, kuo jį papildė, kaip jį paveikė perskaityta knyga.

– Ar spausdintos, elektroninės, įgarsintos knygos lygiavertės?

– Jei skaitytoją maloniai veikia spausdintos knygos kvapas, verčiamų puslapių čežėjimas, jei ji mielesnė akims ir maloniai šilta, be abejo, reikia rinktis ją: bus intymesnis skaitytojo ir skaitomo teksto ryšys, skaitant iškils daugiau prisiminimų, kils daugiau idėjų, didesnė netikėtų naujų supratimų tikimybė. Kiti labiau nori skaityti elektronines knygas: šiuo atveju elektroninė knyga lygiavertė spausdintai. Vis dėlto, noriu atkreipti dėmesį į vieną pavojų: skaitydami iš elektroninių prietaisų dažniausiai skaitome greičiau, gaudome reikalingą informaciją, tad skaitymas praranda emocinių ir individualių išgyvenimų gelmę. Nusilpus regėjimui, išgyvenant vienatvę, įgarsintos knygos kur kas patrauklesnės.

– Kaip skirtingo turinio knygos veikia žmogaus psichiką?

– Grožinė literatūra kitaip veikia žmogaus smegenis negu mokslinė ar fakto literatūra. Menas suteikia mums galimybę nebūti labai rimtiems, užsiprogramavusiais kokiai nors veiklai – mumyse mažėja susikaustymo, atsipalaiduojame, išgirstame save pačius.

– Kas yra biblioterapija? Ar ji senai žinoma ir taikoma Lietuvoje?

– Sovietmečiu Lietuvos kurortologai žinojo, kas yra biblioterapija. Prieš dvidešimt metų pradėjome daugiau kalbėti apie interaktyviąją biblioterapiją / poezijos terapiją. Biblioterapija reiškia literatūros skaitymą ir skaitančiojo atsivėrimą raštu ir žodžiu skaitymo sužadintų jausmų tema, siekiant suprasti asmenines egzistencijos problemas, išsilaisvinti iš skausmo. Biblioterapija padeda atrasti kelią, kuriuo eidamas žmogus gali spręsti daug psichologinių problemų: gimsta viltis, skaidrėja, šviesėja jausmai, gerėja santykiai su kitais žmonėmis, atrandama gyvenimo prasmė. Procesai susiję su asmenybės vystymusi ir sveikata.

Biblioterapija gali būti edukacinė, skatinanti asmenybės vystymąsi, ir klinikinė, skirta sergantiesiems viena ar kita liga. Gebėjimas matyti ir jausti gyvenimo prasmę – būtina geros sveikatos prielaida.

– Yra skirtingų biblioterapijos metodų: vedami grupiniai seansai, knygos skaitomos su terapeutu ir savarankiškai namuose...

– Biblioterapijos mokykla ne viena. Kai kurie specialistai esminį dėmesį sutelkia į knygą – laiko ją didžiausiu gydomųjų galių šaltiniu, kitiems svarbu kliento bendravimas su literatūra, terapeutu ir kitais grupės dalyviais. Vieni sudarinėja gydomųjų knygų sąrašus, kuriuose – tiek grožinė literatūra, tiek savipagalbos knygos, siūlo kylančias mintis aprašyti dienoraštyje, o kiti skaito tekstą grupėje, vėliau aptaria, skatina rašyti, pateikdami terapinio ar kūrybinio rašymo užduotis. Būna patologijų, kada žmogus nepajėgus sukoncentruoti dėmesio ir skaityti – tokiu atveju skaitome vieną eilėraštį kartu. Kartais biblioterapeutai rekomenduoja skaityti knygas namuose, o susitikimo metu skaitomos tik ištraukėlės ir kalbamasi. Terapeutas reikalingas, kad įgalintų išgyventi ir suprasti tuos jausmus, kuriuos sužadina skaitomas turinys, kad padėtų protu ir širdimi pamatyti, kaip būtų galima toliau gyventi.

Mes visi patiriame nesėkmių bendraudami, kartais nusiviliame, išgyvename emocinę įtampą, bet tai – ne liga, ne trauma. Biblioterapijos metodai gali būti panaudojami mūsų pačių dvasinio tobulėjimo, sveikatos stiprinimo tikslais, bet terapijos tikroji paskirtis padėti išgyvenusiems traumas, sergantiems depresija, onkologinėmis ir kitomis sunkiomis ligomis.

– Ar biblioterapija efektyvi visiems be išimties žmonėms?

– Veiksminga, jei žmogus tiki šia terapija, jei ateina savo noru, jei jis normalaus intelekto ir pajėgus suprasti kalbą. Yra atskirų metodikų, skirtų dirbti su žmonėmis, kuriems diagnozuota demencija. Bet ką mes vadiname veiksmingumu? Vėžio metastazės neišnyks, jei mes skaitysime eilėraščius ir rašysime, bet žmogaus nuotaika gali pagerėti, o imunitetas sustiprėti. Pirmas sveikimo požymis gali būti prasiveržusios ašaros, leidimas sau išgyventi užgniaužtą jausmą. Kiekviena liga turi savo simptomus, jų silpnėjimas leidžia spręsti apie sveikatos gerėjimą: mažiau skausmo, mažiau astmos priepuolių, mažiau užsisklendimo.

– Ar poezijos ir prozos knygų skaitymo poveikis vienodas?

– Nesvarbu, ar poezija, ar proza. Svarbu, kad žmogus konkrečioje gyvenimo situacijoje gautų žinių, įkvepiančių gyventi. Eilėraštyje daugiau gyvenimo atspindžių negu prozos puslapyje, poeto emociniai išgyvenimai stipresni, tai labiau veikia skaitantįjį.

Jūratė Sučylaitė.

– Kaip išsirinkti knygą, kuri būtų ne tik įdomi, bet ir gydytų?

– Jei mums kažkas įdomu, tai mes dar stiprūs, gal mums nereikia gydytis, gal mums reikia paprasčiausiai skaityti, mėgautis, bendrauti, dirbti, gyventi. Kai kalbame apie gydymąsi skaitant, tai turime žinoti, kad šis skaitymas turi būti lėtas, turime klausti savęs, ką asmeniškai man reiškia parašyta pastraipa, puslapis, kaip tai susiję su mano gyvenimu, kas įkvepia labiau tikėti savimi, kitais žmonėmis, gyvenimu, suvokti jo prasmę. Skaitant rekomenduojama rašyti dienoraštį.

– Patarkite, kokios knygos galėtų nuraminti padėtų atsipalaiduoti?

– Duoti visiems bendrą patarimą sunku – tai labai individualu. Kartais įmanoma atsipalaiduoti tiktai išrėkus, išverkus širdį slegiantį skausmą. Gera poezija gali paskatinti atverti širdį ir rašyti: išsakyti tai, kas susikaupę viduje, ir nurimti. Mokslinių žinių populiarinimo knyga tiks asmenų, sergančių ilgalaikėmis lėtinėmis ligomis, mokymui, kaip pažinti ligą ir kaip su ja gyventi. Grožinė literatūra kalbina mūsų asmenybės visumą, skatina gilesnį dialogą su savimi pačiu ir literatūros kūrinio subjektu. Kūrinys turi būti suprantamas ir atsakyti į neraminančius klausimus, suteikti vilties. Labai svarbu meniškumas – tokia knyga žymiai veiksmingesnė. Siūlyčiau iš naujo atrasti Vincą Mykolaitį-Putiną, Vytautą Mačernį, Henriką Nagį. O gal gali būti naudinga nestora Viktoro Franklio knygelė "Žmogus ieško prasmės"?

Biblioterapija žinoma senai:

• virš įėjimo į faraono Ramzio II biblioteką kabėjo lentelė: "Vaistai sielai";

• Senovės Graikijos mokslininkas, matematikas ir gydytojas Pitagoras savo praktikoje kartu su gydymu žolelėmis bei muzika naudojo literatūrą ir poeziją;

• Europoje šis terapijos būdas aktyviai buvo pradėtas naudoti Renesanso epochoje. Vienas Anglijos gydytojų savo pacientams primygtinai siūlė skaityti Miguelio de Cervanteso satyrinį romaną "Don Kichotas";

• XVIII a. biblioterapija buvo plačiai naudojama Europos psichiatrijos ligoninėse;

• tik XX a. pr. biblioterapija buvo pripažinta mokslu. Ji buvo aktyviai taikoma gydant žmones po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų;

• 1916 m. šios terapijos terminą sugalvojo amerikietis Samuelis McChordas Crothersas.

Palyginti su pernai, šiemet akcijoje dalyvavo beveik du kartus daugiau žmonių, o perskaitytų knygų skaičius išaugo beveik trigubai – nuo 26530 iki 74105.

Skaitymo iššūkį įveikė 10339 akcijos dalyvių (2018 metais jų buvo 4568). Į akciją įsitraukė ir 976-ios savivaldybių viešosios bibliotekos.

Priimti skaitymo iššūkį kvietė penkios apskričių bibliotekos: Kauno apskrities viešoji biblioteka, Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka ir Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka.

Akcijos vykdytojai siūlė perskaityti penkias knygas nurodytomis temomis: lietuvių autoriaus knygą, knygą apie keliones, bibliotekininko rekomenduotą knygą, knygą geltonu viršeliu ir knygą, prasidedančią tokia pat pavadinimo raide kaip ir skaitytojo vardas.

Daugiausia perskaityta bibliotekininko rekomenduotų ir lietuvių autorių knygų (atitinkamai 17611 ir 15836). Aktyviausiai akcijoje „Vasara su knyga“ dalyvavo Kauno apskrities gyventojai, o aktyviausiomis skaitymo iššūkio bibliotekomis tapo Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka ir Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešoji biblioteka.

Šiemet prie akcijos prisijungė ir Tenerifėje bei Kipre gyvenantys lietuviai.

Akcija „Vasara su knyga“ vyko nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 31 d. Tokiomis iniciatyvomis viešosios bibliotekos populiarina skaitymą, skatindamos šalies gyventojus atrasti skaitymo malonumą ir vasaros laisvalaikį leisti su knygomis.

Ši akcija – tai viena iš Kultūros ministerijos remiamos Skaitymo skatinimo 2019-2024 metų programos įgyvendinimo priemonių.