– Tai kuo užsiimi, Migle? Juokauju! Skaičiau viename interviu, kad tau tai pats nemėgstamiausias klausimas. O jei paklausčiau, kuo niekada neužsiimi?

– Vaikystėje, kai dar gyvenau Pakruojyje, vieną dieną draugė nepaprastai susijaudinusi pasidalijo naujiena, kad Pakruojo darbo biržoje yra kompiuteris ir su juo galima atlikti testą, kuris pasako, kokia turėtų būti tavo profesija. Dabar sunku suprasti, bet tuo metu niekas neturėjo kompiuterių ir stebuklingas profesinę ateitį pranašaujantis kompiuteris darbo biržoje mums išmušė visus saugiklius. Kupinos prakilnaus susijaudinimo nuėjome į darbo biržą, kur aš stengiausi sąžiningai atsakyti į testo klausimus. „Ar norėtumėte dirbti gryname ore?“ – gryname ore dirbti turbūt sveika, norėčiau. „Ar jums gerai sekasi dirbti su mechanizmais?“ – fizika man gerai sekasi, tai mechanizmai irgi neturėtų būti sunku. Galiausiai gavau atsakymą, kur man siūlomos šachtininko ir suvirintojo specialybės. Kaip turbūt akivaizdu, niekada nedirbau šachtoje ir neatrodo, kad artimiausiu metu tai įvyktų, bet kartkartėmis pagalvoju, kaip būtų įdomu, jei kompiuterio pranašystės būtų išsipildžiusios.

– Iš kur radosi tavo drąsa ir laisvė piešti ką nori ir būtent taip, kaip nori?

– Nesikuklinu, bet rimtai – nesu kruopšti, mėgstu greitai padaryti ką sugalvojusi, taigi ir mano stilius vystėsi pagal tai, kas išeina greitai. Nepaisant to, nupiešti didesnės apimties komiksą vis tiek užtrunka labai ilgai, taigi stengiuosi atsirinkti projektus pagal tai, kad man būtų bent kiek įdomu. Kaip suprantu, į mane besikreipiantys žmonės ir nori specifinio mano stiliaus, kuris paprasčiausiai nepavyktų, jei pieščiau kažką, ko nenoriu, ir taip, kaip nenoriu. Per komiksų dirbtuves paaugliams esu pastebėjusi, kad nesivaržymas labiau atskleidžia kūrybingumą. Apskritai kartais įsivaizduojama, kad jauni žmonės yra natūraliai labai kūrybingi, bet, kaip pati puikiai žinai, kūryba reikalauja tiek pastangų, tiek patirties – taigi, gavę užduotį kurti ką nori, žmonės dažnai sutrinka ir nesugeba nieko sugalvoti. Tuomet sakau: galite naudoti keiksmažodžius, jei norite. Šitas triukas neretai suveikia ir po pirmųjų komiksų apie išmatas ir lytinius santykius jie ima jau drąsiau kurti kitas, labiau apgalvotas, istorijas.

– Komiksus kuri ir anglų, ir lietuvių kalbomis, pati kalbų moki dar daugiau, užsiimi vertimais. Kalba – ne tik komunikacijos priemonė, bet ir būdas suvokti, patirti pasaulį, atskleisti savo santykį su juo. Ar yra kažkas, ko pasigendi lietuvių kalboje? Pavyzdžiui, man, kalbant ispaniškai, labai patikdavo pritaikyti angliškąjį never ever ir, siekiant sustiprinti tą niekada, sakyti nunca unca – lietuviškai to irgi neturime.

– Piešiu ir jidiš kalba, esu sukūrusi ir prancūziškų komiksų (žinoma, su kalbos redaktorių pagalba). Kalbos trūkumą pajuntu nebent peršokdama iš vienos kalbos į kitą. Pavyzdžiui, po jidiš pamokos eini papietauti su klasiokais, tada į pokalbį natūraliai įšoka jidiš žodžiai ir posakiai. Bet apskritai man atrodo, kad bet kokios kalbos vartotojai puikiausiai sugeba susikurti tai, ko jiems trūksta. Mane labai žavi (ypač jaunesnių žmonių) dažnai vartojama konstrukcija „toks“, išverčianti anglišką konstrukciją „She was like… And I was like…“ perpasakojant tiesioginę kalbą: „Ir ji tokia: pramiegojai? Ir aš toks: nepramiegojau!“ Yra ir konstrukcijų, kurios erzina. Pavyzdžiui, „Apie ką yra menas? Menas yra apie saviraišką“, nežinau, kodėl. Kita vertus, mano galimybės neturi jokios įtakos kalbos vystymuisi, tai kam čia burnoti į orą.

– Semiotiškai žvelgiant, komiksai – taip pat atskira kalba, kodas. Sujungdama žodį ir vaizdą  į komikso formą išverti istorinių asmenybių ir buitines, asmenines istorijas. Ar susiduri su kokiais nors netikėtais tokio vertimo niuansais? Esi sakiusi, kad kai ką lengviau parodyti nei papasakoti. Ką? Būna atvirkščiai?

– Veido išraišką, emociją lengviau parodyti. Gerokai taupiau ir mažiau rizikos įbristi į zyzimą ir banalybes, negu pasakojant raštu. Mano komiksai ganėtinai tekstiniai, todėl tikrai sutinku, kad daug ką papasakoti tekstu yra patogiau. Problema kita – tekstas komikse užima labai daug vietos ir nesižiūri, todėl visada reikia įvertinti kiekvieną norimą pasakyti žodį: kur jis tilps, kiek vietos užims, ar galima pasakyti paprasčiau ir t. t. Apskritai manau, kad nemažai daliai žmonių praverstų komiksų dirbtuvės kaip būdas išmokti koncentruotai ir tiksliai reikšti mintis. Gal visai gera idėja kokiems verslo kursams?

– Tavo komiksai dažniausiai nespalvoti – sakai, kad užsiimti spalvomis tau yra labai sunku ir nuobodu. Bet į spalvas šiaip kreipi ypatingą dėmesį (pvz., tavo skirtingų žalios atspalvių gamtoje nuotraukų „projektas“ feisbuke). O jei komiksui ta spalva būtina? Užrašai ją žodžiu? O gal tau taip nenutinka?

– Hm, dabar galvoju, kad gal nenutinka. Kaip minėjai, komiksai irgi yra tam tikra kalba, kuri turi tiek bendras taisykles, tiek individualų raiškos lygmenį. Man toje individualioje raiškoje spalvos klausimas nelabai ir iškyla. Tęsiant kalbų analogiją, galime sakyti, kad spalva irgi yra kalba. Jos raiška mane neabejotinai žavi, tiesiog nelabai moku ja kalbėti.

– Tiek komiksuose, tiek ir tavo šiais metais pasirodžiusioje debiutinėje radijo pjesėje „Pasitikėjimo žaidimas“ mane labai žavi kalbos įprastumas (jei taip galima pasakyti) – personažai, regis, bendrauja gyvai, paprastai, kaip tikri žmonės. Taip savaime išeina ar specialiai taip rašai?

– Ačiū! Nežinau, tiek radijo pjesėje, tiek komiksuose yra daug tiesioginės kalbos, o jos buvimas verčia klausti: ar žmonės taip šneka? Įsivaizduoju, kad kartais, piešiant apie praeitį, tas paprastas mano stilius gali skambėti kaip anachronizmai, bet ar nebūtų anachronizmas įsivaizduoti, kad praeityje žmonės visuomet šnekėjo keliaaukščiais sakiniais ir pakilia intonacija?

– Atrodo, visa tavo kūryba, nepriklausomai nuo žanro, persmelkta linksmumo – įvairiausių bajeriukų ar kokių netikėtumų. Viename interviu esi sakiusi, kad būti komiksų autore yra gerai, nes tavęs nepriima rimtai, bet kartu ir blogai – nes į tave nežiūri rimtai. Kaip surasti tą viduriuką, kad komiksas neatsidurtų vaikų knygų lentynose (kaip nutiko tavo ir Gerdos Jord komiksui „10 litų“) ir kad nereikėtų ant viršelio nurodyti „N-18“ (kaip tavo knygai „Dr. Kvadratas“)?

– Tiesą sakant, nustebau, kai žmonės sakė, kad mano radijo pjesė yra juokinga, – visai nesistengiau rašyti juokingai. Bet galbūt yra tiesos – mėgstu išlaikyti tam tikrą ironišką distanciją, ypač savo kūrybos atžvilgiu. Dėl komiksų – man atrodo, tas pokytis, suvokimas, kad komiksai nebūtinai skirti vaikams (ir atvirkščiai – kad vaikus nebūtinai sudomins viskas, kas pateikta komikso forma), pamažu jau vyksta. Jis priklauso tiek nuo grafinių pasakojimų produkcijos (kiek komiksų išleidžiama, kiek išverčiama), tiek nuo jos viešinimo. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos leidyklos jau nebesikrato komiksų, kaip tai buvo prieš penkiolika metų, ir kad viešojoje erdvėje daugiau apžvalgų ir diskusijų apie įvairesnes komikso formas. Kita vertus, mes, komiksų autoriai, taip ilgai bandėme įteigti, kad komiksai skirti ne tik vaikams, komiksai gali būti rimti, liūdni ir t. t., kad man jau atsibodo. Kažkada kalbėjome su Jurga Tumasonyte ir ji sakė: „Norėjau paskaityti kokių apdovanojimų pelniusių grafinių novelių, bet viskas arba apie depresiją, arba apie maždaug Palestiną.“ Taigi dabar noriu paadvokatauti kitai pozicijai: komiksai gali būti ir juokingi, ir kvaili, ir visiški bajavykai, ir nuo to nepasidaro prastesni. Vietos užteks visiems!

– Šiuo metu rašai savo pirmąjį detektyvą – laukia rimtas debiutas! Nekantraujam! Kiek prisimenu, visuomet labiausiai ir pati mėgai skaityti detektyvus ir kriminalinius romanus. Kodėl tik dabar (ar būtent dabar) ėmei rašyti savąjį?

– Tiesą sakant, jau esu bandžiusi (tik nepabaigiau), be to, kartkartėmis planuoju nusikaltimus. Fikcinius, žinoma. Man tai smagi užduotis ir tam tikra proto mankšta: sugalvoti personažus, kaip įvykdyta žmogžudystė, kas kuriuo metu buvo kurioje vietoje, kas atrodo, kad nutiko, kas iš tikrųjų nutiko. Tai, kad šiemet gavau Montserrat Roig stipendiją, buvo paskata pabandyti išdėlioti vieną tų istorijų vientisu tekstu.

– Ar rašydama pirmąjį didelės apimtiems prozinį tekstą nepasiilgsti vaizdinio komponento?

– Pasiilgti nepasiilgstu, bet svarstau, ar tas komiksų išugdytas teksto taupumas nekiša man kojos. Atrodo: žinau, kas turi įvykti, kuris personažas turi ką pasakyti ar pastebėti, ir tiesiog surašau – kam dar išsidirbinėti. Bet ar tekstas nepasidaro nuo to skurdesnis? Neturiu supratimo, bet keistai jausčiausi dirbtinai pridėdama pagražinimų.

– Ar tau įdomūs tik fikciniai detektyvai, ar ir realios kriminalinės istorijos? Pavyzdžiui, daug metų neišspręstos nesugaunamų žudikų istorijos (kaip filme „Zodiac“ ar seriale „Mindhunter“), o gal klausai kokių realias bylas aptariančių tinklalaidžių (pavyzdžiui, „Crime Junkie“)?

– Kartais, kai kompiuteriu darau komiksams šešėlius, paklausau visokių tinklalaidžių. Tačiau tikrose istorijose man trūksta išaiškinimo, dramatiško atskleidimo – visgi esu klasikinio detektyvo mėgėja. Dabar dažniausiai klausausi fikcinių siaubo istorijų, kurios išlaiko dėmesį pernelyg daug jo nereikalaudamos.

– Ne paslaptis, kad ypač mėgsti skaityti ir skaitai labai daug. Esi minėjusi, kad be kelių skirtingo sunkumo knygų apskritai iš namų nekeli kojos. Kokioje keisčiausioje vietoje teko skaityti? Ir kur skaityti norėtum pamėginti? Gal, pavyzdžiui, besileisdama parašiutu ar, nežinau, nardydama?

– Skaityti labiausiai mėgstu viešajame transporte ir savo virtuvėje. Daugiausia streso skaityti yra  vakarėlyje ar, tarkim, koncerto metu, nes nesinori įžeisti žmonių, bet ką man daryti – tiesiog sėdėti ir žiūrėti, kaip žmonės groja? Kažkaip keista. Skaityti sporto salėje – irgi visai nieko, bet ne visi treniruokliai tam pritaikyti. Apskritai skaitymas reikalauja patogumo, taigi nežinau, ar skaityti ekstremaliose situacijose būtų mano svajonė.

***

– Iš kur semiesi motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn?

– Turbūt labiausiai įkvepia susidūrimas su kitų autorių kūriniais. Galvoju: kaip gerai, aš irgi taip norėčiau! Arba: kaip prastai, aš galėčiau geriau! Apskritai kūrybiniam impulsui turbūt reikalingas tam tikras savo gebėjimų pervertinimas, kurį jau kūrybos metu natūraliai apkarpo savikritiškumas ir paprasčiausia realybė.

– Ką tau reiškia debiutas? Svajonės išsipildymas, įrodymas, kad gali viską, darbas, laisvalaikio praleidimas ar dar kas nors?

– Gal kūrybinis iššūkis? Manau, daug nebepradedančių autorių ilgainiui susiranda savo nišą, ir tai yra puiku. Kita vertus, gali atsirasti jausmas, kad darai tą patį per tą patį. Debiutas kelia baimę, bet priverčia dirbti smegenis – tai, pripažinkime, ne taip dažnai vyksta suaugusio žmogaus kasdienybėje.

– Ar turi ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtum padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą?

– Labai mėgstu mokslo populiarinimo knygas, ypač gamtos mokslų. Norėčiau sukurti kokią knygą apie evoliuciją, gamtos taksonomiją, fiziką. Gaila, nei aš mokslininkė, nei yra didelė auditorija šioms knygoms  (nebent tai būtų viską paaiškinanti teorija, bet tokios manęs nelabai domina).

– Ko palinkėtum tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti to pirmo žingsnio?

– Jausti bent kažkiek džiaugsmo ir neprisidaryti daugiau problemų, negu jų natūraliai yra. Kūrybinė veikla ir taip kupina įvairiausių iššūkių (pavyzdžiui, finansinių), tai jei pavyksta išvengti kūrybinių kančių, siūlau ir pabandyti jų išvengti. Juk jei turėjome idėją, ji mums atrodė kažkuo patraukli, įdomi, smagi – pabandykime išlaikyti tą smagumą ir kurdami.

– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėjusi kurti ir dalytis savo komiksais, kokio ėjimo tikėjaisi ar kokį geriausią, blogiausią, triuškinantį atsaką gavai iš kito žaidėjo: komiksų ar literatūros (ne)mėgėjų, leidėjų, kitų komiksų kūrėjų, tėvų, draugų, o gal savęs pačios?

– Nežinau, tikrai sąmoningai neplanavau sieti savo ateities su komiksais. Bet kartais kūrybinėje veikloje taip nutinka: padarai kažką ten, kažką čia, ir svaidai į visas puses. Kartais vienas iš tų dalykų prilimpa, bet ne visada gali nuspėti, kas tai bus. Nustebau, kad prilipo būtent komiksai.

„New York Times“ bestselerio autorius

„R. Farazmandas savo karjeros kelią pradėjo kaip komedijų rašytojas, tačiau atradęs savitą piešimo stilių autorius išgarsėjo kaip komiksų kūrėjas. Pirmieji autoriaus darbai pasaulį išvydo kolegijos laikraščiuose, o laikui bėgant jie keitėsi ir persikėlė į internetinę erdvę. Šiandien nuotaikingus internetinio komiksų ciklo „Poorly Drawn Lines“ siužetus seka milijonai gerbėjų visame pasaulyje, o jų veikėjai jau tapo ir animacinio serialo bei knygų herojais“, – sako „Comic Con Baltics 2022“ organizatorius Tomas Vievesis.

Komiksų autorius yra išleidęs keturias knygas. Tai – komiksų bei esė rinkinys „Poorly Drawn Lines: Good ideas and amazing stories“ (2015), komiksų rinkiniai „Comics for a Strange World“ (2017), „Poorlier Drawn Lines“ (2019) bei grafinis romanas „City Monster“ (2020).

2015 metais pirmoji R. Ferazmando komiksų knyga „Poorly Drawn Lines: Good Ideas and Amazing Stories“ pateko į „New York Times“ bestselerių sąrašą.

„Turime gerą žinią visiems R. Ferazmando fanams. Autorius informavo, jog į Lietuvą jis atvyksta kartu su savo darbais, tad komiksų fanai turės galimybę ne tik betarpiškai pabendrauti, bet ir įgyti R. Ferazmando kūrinius su paties kūrėjo autografu “, – sako „Comic Con Baltics 2022“ organizatorius.

Organizatorių nuotr.

Pagrindiniame JAV kabelinės televizijos kanale

2021 metais R. Ferazmando komiksai atgijo naujoje šviesoje. „Poorly Drawn Lines“ personažai bei siužeto linijos buvo įtrauktos į JAV populiaraus, iš skirtingų trumpų serijų susidedančio serialo „Cake“ penktąjį sezoną. Epizodai tapo pagrindiniu sezono akcentu ir buvo rodomi kiek daugiau nei du mėnesius pagrindiniame JAV kabelinės televizijos kanale „FXX“.

Kaip teigia pats R. Ferazmandas, serialo „Cake“ atmosfera puikiai atitiko pirminę idėją, kurią autorius įsivaizdavo pradėdamas kurti animacinį serialą.

„Kanalui „FXX“ susidomėjus pradėjome kurti serialą, o vėliau nusprendėme, kad jis taps pagrindiniu šio sezono „Cake“ serialu. Mano nuomone ten jis labai tinka. Seriale yra daug kitų puikių animacinių elementų ir man labai patinka visa šou atmosfera. Manau, kad tai apskritai yra vienas unikaliausių televizijos kūrinių šiuo metu“, – sakė R. Ferazmandas.

Tiesa, partnerystė su „FXX“ kanalo serialu „Cake“ – ne pirmasis „Poorly Drawn Lines“ pasirodymas televizijoje. Adaptuoti komiksai taip pat pasirodė animacinio serialo „TripTank“ pirmajame sezone – serijoje „Shovels Are For Digging“, rodytoje 2014 metų balandį.

Kviečia susitikti Vilniuje

R. Ferazmandas atvyksta į Lietuvą kviečiamas populiariosios kultūros renginio „Comic Con Baltics 2022“ organizatorių. Kaip teigia T. Vievesis, poreikį pakviesti garsių internetinių komiksų autorių išreiškė aktyvi renginio gerbėjų bendruomenė.

Organizatorių nuotr.

„Kas kartą planuodami svečių sąrašą, atsižvelgiame į kino, televizijos ar komiksų projektus, kurie mūsų lankytojams – įdomiausi. „Poorly Drawn Lines“ mūsų renginio bendruomenės gretose turi tikrai daug fanų, tad džiaugiamės galėdami paskelbti, kad susipažinti su autoriumi gyvai lankytojai galės jau šį pavasarį“, – sako renginio organizatorius.

Renginys Baltijos šalyse vyks gegužės 20–22 dienomis Vilniuje, „Litexpo“. R. Ferazmandas lankytojų lauks dvi renginio dienas – šeštadienį ir sekmadienį.

Apsilankiusių kultiniu tapusiame renginyje lauks ir daugiau naujienų. Šiemet populiariosios kultūros renginys vyks kartu su didžiausiu žaidimu konventu Baltijos šalyse – „GameOn“. Per tris „Comic Con Baltics 2022: Together with GameOn“ dienas lankytojų lauks ne tik susitikimai su komiksų, filmų bei serialų įžymybėmis, bet ir kompiuterinių žaidimų erdvės, cosplay konkursas, naujausių filmų pristatymai, dekoracijos iš garsiausių pasaulio filmų bei serialų, žinomų kino bei televizijos svečių pranešimai ir daugybė kitų, su populiariąja bei žaidimų kultūra susijusių pramogų.

Pasinaudoję Kultūros pasu, vyresniųjų klasių mokiniai į renginį gali atvykti nemokamai.

Iš pajūrio kilusi kūrėja ne veltui pasirinko šelmišką slapyvardį. Jos kūriniai žavi magiškomis istorijomis ir netikėčiausiais herojais. Gimtojoje Klaipėdoje gyvenanti menininkė pripažįsta, kad labiausiai ją įkvepia ranka pasiekiama jūra. Būtent jos bangų ošimas padeda atrasti visus atsakymus ir reikiamą ramybę.

– Jūsų kūriniai itin svajingi, magiški, nejučia įtraukiantys į pasakų ir šelmiškų miško žvėrių pasaulį. Iš kur semiatės įkvėpimo? Galbūt polinkį į kūrybą paveldėjote iš tėvų?

– Mano šeimoje nėra menininkų. Tačiau vaikystėje buvau labai smalsi, tokia likau iki šiol. Mane įkvepia viskas: nuotykiai, rutina, kelionės, gamta, pasivaikščiojimai, sapnai. Mėgstu kurti pasaulius, personažus, pritaikyti jiems istorijas. O iš to pomėgio vienokia ar kitokia forma ir gimsta visa kūryba.

Nuo mažens buvau kūrybinga, bet apie menininkės profesiją pagalvojau tik tada, kai baigus mokyklą reikėjo kur nors stoti. Man pasisekė, nes mano tėvai visuomet mane palaikė, kad ir ką sugalvočiau, o sugalvodavau visko tikrai daug. Žinau, kad jiems, kaip ir daugeliui kitų žmonių, keistai atrodo, kad kasdieną keliauju į studiją, kur sutinku daug draugų, ten vyksta renginiai. Atrodo, kad tiesiog gerai leidžiu laiką, tai tikrai neskamba kaip rimtas darbas. Tėvai tikriausiai iki šiol dar nelabai supranta, ką aš veikiu ir iš ko gyvenu, bet vis pasidomi – ar turiu ką valgyti, ar esu laiminga. Jiems tai svarbiausia.

– Save laikote klaipėdiete iki kaulų smegenų. Tačiau jums artima ir gamta, kurios jūsų kūryboje nemažai. Galbūt todėl gimtasis uostamiestis ir yra jums prie širdies? Juk čia gamta labai glaudžiai sąveikauja su miesto kultūra.

– Klaipėda man yra toks miestas, kuriame gamta alsuoja pro langą, net gyvenant senamiestyje. Dešimt minučių – ir tu jau prie vandens ar miškų. Čia gamta daro didelę įtaką ir kultūrai, kasdieniam vietinių gyvenimui. Pavyzdžiui, kartais žmonės į renginius nesusirenka, nes siautėja audra, ir visi išskuba į Melnragę, prie molo, stebėti bangų. O jei šviečia saulė – tai taip pat geras metas dingti iš miesto. Man Klaipėda yra ne tik jūra, kaip daugeliui atrodo, bet didžiulės erdvės, druskos kvapas ore, begaliniai horizontai ir beprotiškas vėjas, kuris viską išpučia ir išvėdina.

Gimtinė: "Man Klaipėda – ne tik jūra, bet ir druskos kvapas ore, begaliniai horizontai", – sako klaipėdiete iki kaulų smegenų save laikanti Viktorija. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Klaipėdai savo kūriniuose skiriate išties nemažai dėmesio. Jau ne vienus metus kuriate komiksą "Memel Blues" – alternatyvų, meninį uostamiesčio gidą. Jame matome pašėlusią jūrą, žavias undines, šelmiškus miesto gyventojus. Kaip gimsta šie siužetai? Ar dažnai leidžiate vakarus prie pasišiaušusios, banguojančios jūros, klausotės jos ošimo, tikėdamasi išgirsti undinių dainas?

– "Memel Blues" atsirado iš poreikio papasakoti apie savo miestą. Esu baigusi gidų kursus, bet standartinės ekskursijos, vedžiojant žmones po tas pačias, jau atsibodusias vietas, manęs nežavėjo. Turiu daug žinių apie šį miestą, o aplinkui esantys jauni žmonės mane neretai nustebindavo frazėmis, kad Klaipėdoje nieko nevyksta, čia miręs miestas, nėra, ką čia veikti. Keista tai girdėti, nes aš pati tiesiog nespėju čia visko aplankyti ir daug ko nuveikti!

Norėjau papasakoti apie šį miestą kaip kitokį. Klaipėda niekada nebus panaši į Vilnių ar į Kauną, nes turi visai kitą istoriją. Juk dar nėra nė šimto metų, kai ji prijungta prie Lietuvos. Vienas iš mano tikslų buvo pasitelkti įdomesnę formą, nes ilgi pasakojimai apie lankytinas vietas manęs nežavi. Be to, manau, kad mes kiekvienas susikuriame savo miestą su savais maršrutais ir vietomis. Tad "Memel Blues" pasakoja apie mano Klaipėdą, tokią, kokioje gyvenu aš.

Svarbu, kokią žinutę nešu savo kūryba. Siūlyčiau į ją žiūrėti kaip į pokštą, nes neretai mano kūryba būna juokinga, šmaikšti. Kartais – svajinga ar naivi.

Prie jūros keliauju dažnai. Man patinka jausmas, kai kylant į kopą galva tiesiog ūžia nuo minčių ir rūpesčių, ir staiga išniręs horizontas priverčia viską pamiršti. Apima visiška tyla, pasijunti toks mažas prieš visą tą begalybę, ir viskas pasidaro nebesvarbu. Tada gali išgirsti save. Ten, viduje, ir slypi visi atsakymai, o jūra ir vėjas man padeda juos išgirsti.

– Prie jūros visi skubame vasarą, o žiemą lietuviškas pajūris tarsi apsnūsta. Tačiau galbūt būtent tada jus aplanko pačios kūrybiškiausios mintys?

– Kūrybiškiausios mintys neturi grafiko. Man svarbu pasirūpinti nuotykiais ir iššūkiais, kad gyventi nebūtų nuobodu, o visa kita atseka iš paskos. Ruduo man kaip Naujieji metai – nurimsti po vasaros, vėl susikaupi, grįžti į save. O ir miestas ištuštėja, išsivalo. Man patinka skirtingi sezonai, ir tai, kaip Klaipėda juos išgyvena.

Žvilgsnis: komiksas "Memel Blues" gimė iš poreikio papasakoti apie savo miestą, jį parodyti kitu kampu. / Viktorijos Dambrauskaitės-Ežiuko piešinys

– Baigusi dizaino studijas, išvykote į Londoną, tačiau greitai vėl grįžote į Klaipėdą. Šis megapolis jūsų nepatraukė? Bet juk čia tiek daug menininkų iš viso pasaulio, veikia pasaulinio garso galerijos – atrodo, kad menininkams Londone daugiau galimybių.

– Išvykusi supratau, kad dideli miestai man ne prie širdies. Čia per daug veiksmo ir per mažai laiko. Per visą šį didelį triukšmą labai sunku išgirsti save, suprasti, ko nori. Kūryba man neatsiejama nuo gyvenimo, man ji – ir yra gyvenimas. Jeigu patiriu daug streso, verčiuosi per galvą, nieko gero nebus. Man reikia erdvės nuobodumui ir alkiui, kad kažkas užgimtų. O Londonas buvo visko pertekęs.

Čia atvykau vos baigusi magistro studijas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete. Beveik visą gyvenimą buvau išgyvenusi Klaipėdoje, labai norėjosi pakeisti aplinką ir iš čia ištrūkti. Važiavau be atgalinio bilieto ir be jokio plano ar lūkesčių. Ten turėjau draugų, su kuriais ir apsigyvenau. Tačiau jau po trijų dienų supratau, kad šis miestas ne man. Didmiesčiai man patinka, bet Londone kažkas buvo ne taip, kažkas visai ne mano.

Čia prabuvau tris mėnesius, aplankiau begalę parodų, persisotinau meno, tad iki šiol labai atsargiai renkuosi, į kokią parodą eiti. Galų gale, užsidariau namie ir piešiau, ignoruodama už sienų esantį miestą. Juokinga buvo matyti, kaip visi isterikuoja dėl audros, kas manojoje Klaipėdoje būtų tik šiek tiek didesnis vėjas. Susikroviau daiktus ir išvažiavau namo. Prisimindama šį gyvenimo tarpsnį manau, kad man labiausiai Londone patiko bibliotekos, kur rasdavau labai daug įdomių komiksų, bei Britanijos nacionalinis muziejus, kuriame praleisdavau ištisas dienas, stebėdamasi, kiek britai visko prisivežę – nuo mumijų iki majų papuošalų.

Fantazija: Viktorijos kūryboje gausu magiškų personažų. / Viktorijos Dambrauskaitės-Ežiuko piešinys

– Komiksų ir iliustracijų kūrėjai dažniausiai akylai stebi aplinką, į save geria vaizdus ir žmones, kol galiausiai sukauptą informaciją šmaikščiai pavaizduoja popieriuje. O kaip yra su jūsų kūryba? Tai – dažniau istorijos iš jūsų asmeninio gyvenimo ar per jūsų prizmę perleistos kitų žmonių istorijos?

– Mano istorijos būna ir patirtos, ir susvajotos, susapnuotos, o kartais – ir išgirstos ar papasakotos. Kuriant viskas susipina, kartais ir nebeatsimenu – ar čia tikra istorija, ar prikūriau. Tiesą sakant, man tai ir nebesvarbu. Svarbu, kokią žinutę nešu savo kūryba. Siūlyčiau į ją žiūrėti kaip į pokštą, nes neretai mano kūryba būna juokinga, šmaikšti. Kartais – svajinga ar naivi. Gal nuskambės banalokai, bet viskas, ką darau ir kas mane įkvepia, yra meilė. Darbais kalbu apie meilę sau, aplinkai, gamtai, žmonėms, meilę pasauliui, nes jis toks stebuklingas ir nenuspėjamas. Ir apie meilę nuotykiams!

– Jūsų kūryba labai žaisminga, kartais netgi vaikiška. Vaikystėje dauguma mūsų stengiamės kuo greičiau suaugti, o suaugę imame galvoti, kad norėtume šiek tiek pakvailioti, bet jau lyg ir nebetinka. Kaip jūs išlaikote savo vidinį vaiką ir nepasiduodate suvaržytam suaugusiųjų pasauliui? Ar dažnai šį vidinį vaiką "pamaitinate" nuotykiais ir atradimų džiaugsmu?

– Nuotykiai man išties pats svarbiausias dalykas gyvenime. Man tai ir yra kūryba. Judėti, keliauti, bandyti, rizikuoti, pasiduoti nežinomybei, paslysti, mokytis – tai geriausias būdas pažinti save. Manau, kad žodis "suaugti" kiekvienam turi skirtingą reikšmę. Aš laikau save suaugusia, nes prisiimu kasdienes savo atsakomybes, o ką kiti galvoja – tai jau jų reikalas. Dar paauglystėje supratau, kad tie "visi" labai jau skirtingai mato pasaulį, ir kiekvienam įtikti neįmanoma. Svarbu sutarti su savimi, mėgautis viskuo, ką darai, likti ištikimam sau.

Ironija: šia istorija komiksų kūrėja pašiepia Klaipėdoje vykstančią Jūros šventę. / Viktorijos Dambrauskaitės-Ežiuko piešinys

– Taip pat iliustruojate ir knygas. Tikriausiai šiame darbe kyla nemažai iššūkių, nes reikia sumanymus derinti su autoriumi, kuris gali turėti visai kitokį suvokimą? Esate iliustravusi akušerės ginekologės Vaivos Eringytės knygą paauglėms "Atvirai apie tai". Sudėtingus klausimus aptarianti knyga ir žaismingos iliustracijos – kaip tai suderinti?

– Man pasisekė, kad tenka dirbti su supratingais ir manimi pasitikinčiais autoriais. Žinoma, daug bendraujame, dalijamės idėjomis, bet man ramu, kad kiekvienas galime dirbti savo darbą.

V.Eringytės knyga tikriausiai buvo viena pačių smagiausių, kurias teko iliustruoti. Paauglystėje visa mano klasė skaitydavo "Panelės" žurnale buvusią jos skiltį. Tie puslapiai buvo legendiniai, nes tuo metu nebuvo nei interneto, nei lengvai prieinamos informacijos tokiais klausimais. Netikėta, kad po daug metų gavau progą iliustruoti šiuos tekstus. Man patinka į sudėtingus dalykus pažvelgti kitu kampu, gal kiek naiviai, suteikiant šiek tiek šviesos.

Tėvai tikriausiai iki šiol dar nelabai supranta, ką aš veikiu ir iš ko gyvenu, bet vis pasidomi – ar turiu ką valgyti, ar esu laiminga. Jiems tai svarbiausia.

– Menininkams nelengva užsitarnauti vardą, tapti atpažįstamiems ir mėgstamiems. Kokia buvo pati pradžia – kaip sulaukėte kvietimų iliustruoti knygas, kurti atvirukus? Tikriausiai prieš tai teko ieškoti būdų savo kūrybą pademonstruoti viešai, užmegzti pažinčių tinklą?

– Tiesą sakant, pradžios aš niekaip neatsimenu! Viena pažįstama mergina neseniai paklausė: "Aš noriu būti iliustruotoja, ką man daryti?". Nežinojau, ką jai atsakyti. Piešti? Aš tiesiog dariau tai, kas man patinka, ir viskas kažkaip susidėliojo. Buvau tarp žmonių, kurie irgi myli savo darbą, dalijomės idėjomis, užsakymais, nuotykiais, pasirašydavau beprotiškoms renginių idėjoms ar parodoms, ir kažkaip viskas išsirutuliojo.

Fantazija: Viktorijos kūryboje gausu magiškų personažų. / Viktorijos Dambrauskaitės-Ežiuko piešinys

Kai darai tai, kas tau patinka, gimsta tikri, nesumeluoti dalykai. Mane tai kūryboje ir žavi labiausiai. Nuoširdumo nesumeluosi, žmonėms patinka tikri dalykai, kuriuos jaučia, su jais susitapatina, atpažįsta. Kitaip sakant, iš širdies į širdį. Dar paauglystėje kažkur perskaičiau frazę "Dirbk tai, kas patinka, ir nereikės dirbti", kuri man buvo lyg koks nušvitimas. Taip ir padarysiu – tada pagalvojau. Tad kažkaip panašiai ir darau.

– Kaip praleidote vasarą – ar ji buvo kūrybinga? Kokių kūrybinių planų turite šaltajam sezonui?

– Dažniausiai vasaromis stengiuosi neturėti daug darbų, tiesiog mėgautis gyvenimu. Nes kai šviečia saulė, viduje kažkoks nerimas kyla, kad tuoj ta vasara praeis, saulė nebešvies, reikia kažkur eiti, kažką veikti. Tačiau ši vasara buvo kažkokia sujaukta, nes vienu metu dirbau kelis darbus, o tai daryti man nepatinka. Bet vieni projektai vėlavo, kiti atkelti anksčiau, buvo tikra darbų bomba.

Man pasisekė, kad turiu studiją pačioje geriausioje Klaipėdos vietoje – menininkų bendruomenėje TEMA. Ji yra miesto centre, prie pat marių, kur vasaromis vyksta daug koncertų ir renginių, tad nesijaučiu kažką praleidusi, nes net dirbdama, buvau įvykių sūkuryje. O ruduo – derliaus metas, tad turėtų pasirodyti net keturios mano iliustruotos vaikiškos knygutės, trečia jau minėto komikso "Memel Blues" dalis, paroda ir, žinoma, daug daug naujų nuotykių.

„Albert'as Uderzo mirė miegodamas savo namuose Neji, ištiktas širdies smūgio, kuris nebuvo susijęs su koronavirusu. Pastarąsias kelias savaites jis jautėsi nepaprastai pavargęs“, – naujienų agentūrai AFP sakė dainininko žentas Bernard'as de Choisy (Bernaras de Šuasi).

Italų imigrantų šeimoje gimęs A. Uderzo sukūrė Asterikso personažą 1959 metais kartu su rašytoju Rene Goscinny (Renė Gosini). Pirmieji šios serijos komiksai buvo išspausdinti Prancūzijos ir Belgijos rinkai skirtame komiksų žurnale „Pilote“.

Nesutramdomo senovės galo Asterikso, užsimaukšlinusio sparnuotą šalmą ir auginantį vešlius šviesius ūsus, taip pat jo didžiulio bičiulio Obelikso nuotykiai kovojant su romėnų legionieriais greitai sulaukė milžiniško populiarumo. Šie komiksai buvo išversti į dešimtis kalbų.

Iš viso buvo išleistos 38  „Asterikso ir Obelikso“ komiksų knygelės. Vėliausia jų – „Versingetorikso duktė“ (La Fille de Vercingétorix) – pasirodė pernai, nors A. Uderzo jau buvo liovęsis piešti šiuos komiksus, o R. Goscinny mirė 1977 metais.

Abu kūrėjai laikomi šiuolaikinių komiksų ir grafinių romanų žanro tėvais. Pasaulyje parduota daugiau kaip 370 mln. jų knygų, o pagal kai kuriuos komiksus buvo pastatyta animacinių ir meninių filmų.

Komiksų serija „One of Those Days“ (liet. „Vieną iš tų dienų“) garsėjantys ir beveik 7 mln. sekėjų turintys Izraelio kūrėjai Vilniuje lankysis jau rugsėjo 21-22 dienomis, „Comic Con Baltics 2019“ renginio metu.

„Su džiaugsmu galime patvirtinti, kad rudenį Lietuvoje svečiuosis turbūt garsiausia komiksų kūrėjų pora – Izraelio menininkai Maya ir Yehuda Devir. Vien „Instagram“ tinkle beveik 5 milijonų sekėjų auditoriją turintys kūrėjai gerbėjų mėgstami už jau trečiuosius metus skaičiuojančią komiksų seriją „One of Those Days“. Joje vyras ir žmona kūrybiškai atvaizduoja komiškas, o kartais net ir itin jautrias jų šeimyninio gyvenimo akimirkas“, - sako „Comic Con Baltics“ renginio organizatorius Darius Krasauskas.

Pirmasis M. ir Y. Devir komiksas pasirodė dar 2016 metais. Tuo metu pora buvo vos baigusi Jeruzalės Bezalelio menų ir dizaino universitetą, kur kartu studijavo vizualinę komunikaciją.

„Pirmąjį komiksą Devir šeima sukūrė kaip rekomendacijų prašymą socialiniame tinkle „Facebook“. Iš Jeruzalės į Tel Avivą persikelti nusprendusi pora socialiniuose tinkluose į savo draugus, artimuosius ir pažįstamus kreipėsi patarimo dėl gyvenamojo būsto. Na, o vietoje neoriginalios asmenukės nusprendė pasidalinti kūrybišku, esamą gyvenimo situaciją atvaizduojančiu komiksu“, - pasakoja „Comic Con Baltics“ organizatorius.

Prie išpopuliarėjimo prisidėjo lietuviai

Pirmajam komiksui sulaukus daug sekėjų dėmesio, šeima nusprendė nesustoti ar komiškomis šeimyninio gyvenimo istorijomis dalintis toliau. Po keleto mėnesių, periodiškai Y. Devir „Instagram“ paskyroje pasirodantys komiksai patraukė lietuvių sukurto internetinio portalo „Bored Panda“ redaktorių akis. Tai tapo pirmuoju ir turbūt reikšmingiausiu kūrėjų žingsniu į šiandieninę sėkmę.

„Praėjus kiek daugiau nei pusmečiui nuo pirmojo komikso pasirodymo, šeimą pastebėjo ir jų komiksais pasidalino portalas „Bored Panda“. Per pirmąsias kelias dienas Y. Devir „Instagram“ paskyrą sekti pradėjo šimtai tūkstančių naujų sekėjų, o praėjus vos savaitei jų buvo jau virš 1,5 mln. Kaip pasakoja patys kūrėjai, pirmosiomis dienomis jie manė, kad jų profilis susidūrė su nematytais techniniais nesklandumais. Vis dėlto greitai paaiškėjo, kad talentingiems kūrėjams išgarsėti pasauliniu mastu pakako vos vienos publikacijos“, - sako D. Krasauskas.

Šiandien M. ir Y. Devir tituluojami kaip vieni garsiausių ir sėkmingiausių internetinių komiksų kūrėjų visame pasaulyje. Jų socialinių tinklų paskyras seka apie 7 mln. vartotojų, o jų išleistos komiksų knygos ir atributika graibstomos kasdien.

„Devir šeimos sėkmę lemia unikalus, jų kasdienybę ir išgyvenimus atspindintis turinys. Kaip sako patys kūrėjai, viskas, ką jie piešia yra iš tiesų jiems nutikę realiame gyvenime – tai nėra sukurtos, išgalvotos ar kitų žmonių išgyventos istorijos.

Tarp jų yra ne tik šmaikščios kasdieninės situacijos, bet ir rimti bei jautrūs šeimą ištinkantys sunkumai. Tai sekėjams leidžia labiau susitapatinti ir įsitraukti į komiksistų pasakojamas istorijas“, - sako populiariosios kultūros renginio organizatorius.

Istorijos sekėjams – tarsi artimiems draugams

Nusprendę dalintis tiek smagiomis, tiek iššūkių kupinomis gyvenimo akimirkomis, M. ir Y. Devirai komiksuose užfiksavo ir daug jėgų bei stiprybės pareikalavusį vaikelio planavimo etapą. Šiandien Devirų dukrai Ariel jau 3 mėnesiai, tačiau jos laukimu tiek šeima, tiek sekėjai gyveno dar nuo praėjusios vasaros.

„Vaikelio planavimas iki tol vien komiškus jų komiksus papildė ir širdį veriančiomis nesėkmės bei išgyvenimų istorijomis. Tai sekėjams leido pasijausti dar arčiau jų – tarsi draugams“, - sako D. Krasauskas.

Kartą per savaitę pasirodančių komiksų idėją ir norimą perteikti mintį kuria abu menininkai. Juos piešia ir įgyvendina – Yehuda. Kaip skelbia pats kūrėjas, visi jo darbai yra įkvėpti amerikietiškojo komiksų stiliaus.

Susitikti, pabendrauti, nusifotografuoti, iš arti apžiūrėti Devirų šeimos darbus ar įsigyti juos su parašu gerbėjai galės kultinio populiariosios kultūros renginio „Comic Con Baltics 2019“ metu, „Litexpo“ parodų rūmuose.

Rugsėjo 21-22 dienomis trečiuosius metus vyksiančiame renginyje lankytojų taip pat lauks susitikimai su pasaulyje garsiais aktoriais ir kūrėjais iš populiariausių kino bei televizijos projektų, „AVAKA“ pristatomų naujausių lietuviškų filmų anonsai, vaizdo žaidimų ir jiems skirtos moderniausios įrangos išbandymas, komiksai, cosplay pasirodymai, šeimų erdvė ir daug kitų, tiek suaugusiems, tiek mažiesiems skirtų pramogų. Bilietus platina „Tiketa“.

Komiksų kūrėjas sako, kad penkerius metus besitęsianti eskizavimo praktika – nuo 2014–ųjų jis kuria eskizų albumus, kuriuose tarp daugybės grafitu, spalvotais pieštukais, tušu kurtų lengvos stilistikos piešinių ir paties autoportretai – leidžia nupiešti save net nežvilgtelėjus į veidrodį. Tačiau pieštasis T.A.Vilkaitis įgyja kiek kitokių savybių. Kokių? Iliustratorius atskleidžia "Autoportreto" rubrikoje.

– Grafiniame romane veikdamas kaip pasakotojas, stengiatės reprezentuoti save ar vis dėlto žvelgiate į save tik kaip į personažą?

– Savo atvaizdą romane naudoju kaip tam tikrą subjektyvumo personifikaciją pasakojime, kuria stengiamasi nenukrypti nuo faktinės tikrovės.

– Kokių bruožų knygoje įgyja pasakotojas Titas, kurie galbūt yra nebūdingi jums realybėje?

– Traktuojant komikso tekstą kaip pokalbį tarp manęs ir skaitytojo, yra visiškai nerealistiška, kad aš tiek daug papasakočiau nepažįstamam žmogui.

– Kuo žvilgsnis į save grafiniame romane skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Kasdienybėje stengiuosi į save nežiūrėti, o kuriant autoportretą reikia save ištyrinėti. Siekiant tikslumo reikšmingos net tokios smulkmenos kaip akinių rėmelių forma. Per keletą autoportretų piešimo praktikos metų išsiaiškinau pagrindinius savo bruožus, todėl dabar piešiant autoportretą dažniausiai net veidrodžio nereikia.

– Ar knygoje siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas?

– Save vaizdavau kaip ir bet kokį kitą komikso personažą. Emocijas ir būsenas komiksiniu personažu perteikti nesunku, nes supaprastinta piešinio stilistika leidžia lengviau perskaityti kartais perdėtą kūno kalbą arba veido išraiškas.

– Ar kuriant pasakotoją Titą buvo svarbiau atkartoti realų vaizdą, ar palikti tik keletą atpažįstamų, jus identifikuojančių detalių?

– Stengiausi išlaikyti vaizdavimo stilistiką, panašią į kitas vaizduojamas asmenybes. Pasisekė, kad mano išvaizdą nesunku išgryninti iki gana paprasto komiksinio piešinio. Čia, matyt, padeda anksčiau minėta praktika.

– Kokia yra pasakotoją knygoje supančio ir besikeičiančio fono reikšmė?

– Kadangi didžioji dalis grafinio romano veiksmo vyksta XIX a. Europoje, autoportretiniuose segmentuose bandžiau padaryti šiokią tokią pertrauką nuo istorinių vaizdų. Šiose vietose žaidžiau su įvairiais fonais: mėnuliu, džiunglėmis, fantastiniu Nemunu – vaizdinėmis metaforomis papildydamas tekstą ir pasakojimą.

– Pasakotojas kūrinyje perteikia praeities įvykių refleksijas, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Tikriausiai visus tris, nors ateities lūkesčiai atsiranda tik paskutiniuose trijuose knygos puslapiuose. O kadangi grafiniame romane vienas kitą seka istoriniai pasakojimai ir šiuolaikiniai kontekstai, todėl praeities refleksijos ir dabarties momentai tarpusavyje pinasi nuo pat pradžios.

Didžioji dalis grafinio romano veiksmo vyksta XIX a. Europoje, autoportretiniuose segmentuose bandžiau padaryti šiokią tokią pertrauką nuo istorinių vaizdų.

– Kurį teiginį – "tai mano darbas" ar "tai aš" – pagrindžia šis autoportretiškas pasakotojas?

– Sunku pasirinkti vieną variantą. Tas personažas esu aš, bet jis grafiniame romane atsirado todėl, kad atkreiptų dėmesį į faktą, jog tai būtent mano kurta knyga.

– Kuo grafinio romano pasakotojas išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Norėjau savo atsakymą susieti su raiška ar subjektu, tačiau tikriausiai vienintelis tikras išskirtinumas yra tai, kad iki šiol niekada nesu turėjęs risografija atspausdinto autoportreto.

– Kaip pasakotojas Titas suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Labai atvirai. Kadangi savęs suvokimas pasaulio kontekste – viena iš dviejų pagrindinių knygos pasakotojo–manęs užduočių, tai jis atlieka, manau, gana tvarkingai, kaip per matematikos egzaminą – parodydamas visus sprendimo žingsnius ir naudojamas lygtis.

Konkursas organizuojamas minint 20 metų sukaktį, kai Lietuva buvo priimta į Tarptautinę frankofonijos organizaciją stebėtojos teisėmis ir švenčiant gerai žinomo Belgijos komiksų personažo Tintino 90-ąjį jubiliejų.

Pagrindinių mokyklų, progimnazijų ir gimnazijų 5-12 klasių moksleiviai konkurse gali dalyvauti individualiai arba komandomis po 2-3 mokinius. Komiksus moksleiviai turėtų pristatyti iki kovo 22 dienos. Balandžio viduryje komisijos vertinimu daugiausiai balų surinkę komiksų autoriai bus apdovanoti Užsienio reikalų ministerijoje.

Nacionalinį komiksų piešimo konkursą organizuoja Lietuvos užsienio reikalų ministerija kartu su Valonijos-Briuselio atstove Baltijos šalims ir Prancūzų institutu Lietuvoje.

Skurdžios meninės vertės komiksais užverstą rinką leidykla papildė estetiškais Lietuvos menininkių kurtais leidiniais.

„Supratome, kad komiksai vaikams Lietuvoje siejasi tik su ančiuku Donaldu ir panašiais komiksais. Tačiau užsienyje yra daugybė komiksų, kurie yra orientuoti būtent į estetinę jų pusę“, – sakė „Kitokios grafikos“ vadovas Nerijus Smola.

Pernai „Kitokia grafika“ išleido ir savo studijoje menine risografijos technika atspausdino aštuonių Lietuvos menininkių istorijas vaikams. Jas pristatė užsienio alternatyvios spaudos ir komiksų festivaliuose: Londone bei Helsinkyje. Projektas, pavadintas „Portfolio riso“, vyko jau trečius metus iš eilės ir buvo finansuotas Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos.

„Projektas vienija iliustratorius, dizainerius, grafikus ir kitus vizualiųjų menų jaunuosius profesionalus, kuriems suteikiame progą išbandyti alternatyvią risografijos spaudą ir patiems labai ribotu tiražu nemokamai išleisti savo kūrinius. 2016-ųjų rinktinę sudarė plakatai (art-print), 2017 metais projektas buvo labiau orientuojamas į didesnės apimties zinų kultūrą bei įdomesnes raiškos formas, pvz., menines atvirutes“, – anot N. Smolos, festivaliuose, į kuriuos taip pat vyksta po vieną iš projekte dalyvaujančių menininkų, pristatomi ne tik leidiniai ir risografijos spauda, bet ir patys jaunieji menininkai.

„Menininkės Justė Urbanavičiūtė ir Ieva Gvazdaitytė, kurios pernai dalyvavo festivaliuose kartu su „Kitokia Grafika“, pačios galėjo pristatyti savo komiksus. Įdomiausia, kad specialiai vaikams kurtos istorijos dėl savo estetikos traukia ir suaugusiuosius, ypač menininkus. Vaikiškoje literatūroje kiekvienas gali rasti kažką sau: vaikai ją skaito vienaip, suaugę randa kitas prasmes“, – sakė N. Smola.

I. Gvazdaitytė, sukūrusi trumpą komiksą apie pomidorą ir jo draugystę su kitais vaisiais bei daržovėmis, netgi pasirūpino specialiu pateikimu. Menininkė knygą įrišo savo rankomis ir pastorino puslapius, kad būtų patogu vartyti mažoms rankytėms.

2018 metų projekte „Portfolio riso“ dalyvavo menininkės Greta Liekytė (Greta Alice), Greta Duobienė (Greta Duo), Justė Urbonavičiūtė (Kissi Ussuki), Ieva Grazdaitytė (Proper Normal), Vaiva Kovieraitė Trumpė, Ula Rugevičiūtė Rugytė, Elena Kanarskaitė ir Salvija Vaičikonytė.

„Projektas vyksta jau trečius metus, tad galime pasidžiaugti, kad jis evoliucionavo ir dabar jau atsiranda menininkų, kurie geba kurti ne tik iliustracijas, bet ir įdomias istorijas“, – džiaugėsi N. Smola, vis tik pasigendantis vyrų menininkų, nes jau antrus metus iš eilės projekte dalyvauja vien tik menininkės.

– Papasakokite, kaip pradėjote piešti?

– Pirmiausia susidomėjau komiksais. Ne tik todėl, kad pats mėgau juos skaityti – mano draugai taip pat jais žavėjosi. Būdamas dvylikos ar trylikos metų pradėjau bandyti piešti bei kurti istorijas, lankyti piešimo pamokas. Supratau, kad atradau tai, ką noriu daryti. Išmokau piešti ir grįžau prie komiksų (juokiasi).

– Girdėjau, kad jus domina komiksų pasakojimo galimybės, taip pat vaizdų suvokimas smegenyse.

– Man patinka, kad komiksai apima labai daug skirtingų dalykų. Kurdamas komiksą pieši ir rašai vienu metu. Piešiniai susijungia ir sudaro tam tikrą prasmę. Labai mėgstu juos papildyti ranka rašytu tekstu. Keista, nes turėdamas tokį tekstą jo neidentifikuoji vien tik kaip teksto, o pradedi matyti kaip vaizdą.

– Jūsų knyga „Eviction“ („Iškeldinimas“) – tai neįprasta istorija apie įsivaizduojamą tuščią jūros dalį.  Atrodo, kad jums patinka filosofinės, gilios temos.

– Viskas ateina iš to, ką girdžiu ir matau, ką perskaitau knygose. Iš to, ką tuo metu mokausi ir bandau suprasti.

– Viešėdamas Lietuvoje nusprendėte sukurti pasakojimų seriją pastatų atminties tema, tyrėte miesto pokyčius, kurie atsiranda bėgant laikui. Kodėl svarbu kelti tokius klausimus?

– Šia tema kuriu ne pirmą kartą, nes ji įprasmina gyvenimą, kismą. Šįkart norėjau sukurti siužetą be žmonių ir ieškojau minčių, kaip tai padaryti. Atvykęs čia turėjau vos vieną mėnesį kam nors sukurti. Turėjau dirbti greitai ir man kilo mintis sukurti pasakojimą apie Kaune esančius pastatus. Nežinojau, kas iš to išeis ir kaip tai atrodys. Vaikštinėdamas gatvėmis susipažinau su tarpukario modernizmo architektūra, apie kurią iš pradžių nieko nežinojau. Galiausiai istorija išėjo kitokia, negu aš maniau. Gaila, bet jutau, kad man trūksta istorinių žinių sukurti tikrai gerą pasakojimą. O faktų išradinėti nenorėjau (juokiasi).

– Kuo Kaunas įdomus?

– Savo žmonėmis ir architektūra. Sutikau daug kuriančių žmonių. Jūsų architektūra labai įvairi – čia daug senųjų pastatų, šalia kurių kuriasi nauji. Daugelis miestų to neturi.

– Būdamas Kaune surengėte viešas dirbtuves, kurių pagrindinė tema – žmogaus atminties nepatikimumas. Kodėl svarbu analizuoti atmintį ir kuo atminties tema svarbi jums?

Menas man yra galimybė parodyti ką nors įdomaus iš menininko perspektyvos, atskleisti žmonėms savo požiūrį į tam tikrus dalykus ar problemas.

– Man patinka ši tema, nes ji kalba apie mūsų pagrindą. Taip pat buvau įkvėptas Arto Spiegelmano knygos „Maus“ – kūrinyje buvo vieta, kur jo tėvas neprisiminė kažkokio dalyko, bet žinojo, kad toks egzistavo. Man pasirodė, kad įdomu apie tai kalbėti ir būtent komikso žanru. Neįtikėtina, kad yra tokių atminties neatitikimų tarp to, ką žmonės sako ir ką prisimena.

– Kas jums yra menas?

– Menas man yra galimybė parodyti ką nors įdomaus iš menininko perspektyvos, atskleisti žmonėms savo požiūrį į tam tikrus dalykus ar problemas.

– Su kokiais projektais dirbote pastaruoju metu? Kurie iš jų pareikalavo daugiausia jėgų?

– Kol kas didžiausias iššūkis yra knyga, kurios vis dar nebaigiau. Kiekvienas naujas projektas yra šiek tiek rizikingas ir reikalauja nemažai pastangų. Bet kuo sudėtingiau, tuo smagiau (šypsosi).

– Šiuo metu gyvenate tarp Jungtinės Karalystės ir Suomijos. Ar gyvenamoji vieta daro įtaką jūsų darbams?

– Taip, bet labai stengiuosi apie tai negalvoti ir to nesureikšminti. Kai kas pasireiškia ne iš karto, bet atsispindi vėlesniuose kūriniuose.

– Kokie menininkai jus žavi ir įkvepia?

– Daugelis Suomijos kūrėjų, tokių kaip Tommis Musturis. Kai pradėjau piešti, labai žavėjausi 8-ojo dešimtmečio menininkais.

– Kur mėgstate ieškoti įkvėpimo?

– Muziejuose ir bibliotekose. Mėgstu vartyti knygas, žiūrėti iliustracijas. Patinka lankytis tapybos galerijose.

– Kokiais ateities planais galite pasidalyti?

– Planuoju studijuoti magistrantūroje ir baigti knygą. Kol kas tiek (šypsosi).

Vilnietis komiksų kūrėjas Titas Antanas Vilkaitis atkūrė iš Kauno kilusių garsiųjų brolių Hermano ir Oskaro Minskovskių, Kaune žuvusio JAV karininko Samuelio Harriso ir pasaulyje anarchizmo motina vadinamos Emmos Goldman iš Vilijampolės istorijas. Grafinis romanas "Santakos. Nežinomo Kauno istorijos" pasirodys jau kitą mėnesį. Knygos leidėjai Kaune planuoja surengti jos pristatymą.

– Esi vilnietis. Ar nebuvo baisu imtis nepažįstamo miesto istorijos?

– Nepažįstamo miesto – ne, istorijos – taip. Gali būti, kad rašydamas apie sau artimesnį miestą jausčiausi patogiau, bet šiuo atveju pašaliečio perspektyva man buvo naudinga. Ir galų gale, traukinio bilietą į Kauną nusipirkti nesunku, o į 1863-uosius – neįmanoma.

– Kaip kilo idėja kurti tokį romaną?

– Man pasiūlė Kaune įsikūrusi meninių leidinių ir komiksų leidyba bei spauda užsiimanti "Kitokia grafika". Su jais buvau pažįstamas jau anksčiau, nes dalyvaudavau įvairiuose jų organizuojamuose projektuose, parodose, kūrybinėse dirbtuvėse. Savo veikla jie skatina jaunųjų menininkų kūrybos sklaidą tiek čia, tiek užsienyje. Taigi jie parašė projektą, kurį parėmė Kauno miesto savivaldybės programa "Iniciatyvos Kaunui".

– Atradai įdomių faktų, apie kuriuos mažai kas žino. Ar sudėtinga buvo ieškoti informacijos?

– Iš tikrųjų neturiu daug tokių tyrimų patirties, todėl pradėjau gan bukai – tiesiog rašydamas pavardes į "Google". Visgi nuo kažkur pradėti reikia. Perskaičius kokią sutrumpintą biografiją, paaiškėja, kur ieškoti toliau. Galiu pasidžiaugti, kad gyvename beveik skaitmeniniame amžiuje taigi įmanoma daug ką – net ir straipsnius iš XX a. šaulių žurnalų – rasti internete. Tikriausiai kur nors yra archyvai, kuriuose būtų galima ieškoti dar daugiau istorijos detalių, bet kažkuriuo metu tiesiog reikėjo dėti tašką ir imtis piešimo.

– Pagal ką piešei istorines asmenybes?

– Taip jau pasisekė, kad visas veiksmas vyko jau paplitus fotografijos technologijai. Ir žmonės, ir miestai piešti pagal to laikmečio nuotraukas. Kadangi knyga – grafinis romanas, istorinės vaizdinės medžiagos paieškos man tiek pat svarbios kiek biografinės informacijos. Čia irgi matyti įdomios, nors tikriausiai nestebinančios tendencijos: pavyzdžiui, XIX a. Niujorko nuotraukų yra žymiai daugiau nei XIX a. Papilės. Kita vertus, radau tik vieną Samuelio Hariso portretą, nelabai panašų į jo aprašymą kitame šaltinyje. Tokiais atvejais tenka truputi paspėlioti, nors tas spėliojimas, mano manymu, pakankamai informuotas.

– Ką įdomiausio atradai, ko nesitikėjai?

– Man asmeniškai netikėčiausia dalis – visa ta istorija apie Kauno įgulos sukilimą 1920-aisiais. Gal Kaune jis labiau žinomas, bet aš apie jį pirmą kartą išgirdau tik šiais metais. Ir kažkuo gražus faktas, kad Emmos Goldman artimiausi draugai Niujorke buvo du pusbroliai iš Vilniaus ir Kauno.

– Esi sukūręs trumpų komiksų, tačiau čia tavo pirmasis grafinis romanas. Su kokiais iššūkiais susidūrei jį kurdamas?

– Pirmasis iššūkis buvo išsivaduoti iš paralyžiuojančio atsakomybės jausmo, apimančio rašant apie istorines asmenybes. Kitas esminis iššūkis – ilgesnio formato struktūros dėliojimas. Iki šios knygos ilgiausias mano kūrinys buvo 10 puslapių bakalauro darbo aiškinamasis raštas. Pradėjęs piešti pirmą skyrių, neįsivaizdavau, kaip tokia knyga turėtų prasidėti ar baigtis. Galiausiai iš nerimo ir nuovargio nusprendžiau pasirinkti pasakojimo metodą, kuris man tą akimirką atrodė kaip išsisukimas nuo normalios struktūros, bet galų gale rezultatas mane tenkina.

– Į kuriamas istorijas įtraukei ir pats save. Ar istorijos tyrimas neatsiejamas nuo tyrėjo? Ar tyrėjas koreguoja savo tyrimo objektą?

– Manau, kad taip. Kalbant apie pamirštus istorijos įvykius ar asmenis, man įdomu ne tik sužinoti naujus faktus, bet ir pats prisiminimo ar pamiršimo egzistavimas visuomenės sąmonėje. Galvojant apie istoriją kaip apie abstraktų monolitą, kuris auga savaime, atrodo keista, kad išvis kas nors gali iš jo dingti. Kita vertus, suprantant, kad istoriją rašo žmonės, tokios spragos iš karto tampa savaime suprantamomis. Piešdamas save kaip istorijos pasakotoją bandau atkreipti dėmesį būtent į tokius mechanizmus.

– Ar romane yra fikcijos? Ar viskas paremta tikrais faktais? Gal knygą galima vadinti ne grafiniu romanu, o grafine biografija?

– Yra kelios, sakyčiau, fiktyvios vietos, bet jas išgalvojau ne aš, ir į pasakojimą įtraukiau dėl to, kad man pasirodė įdomios tokios mažosios mitologizacijos akimirkos. Gal kažkada tos nepatvirtinamos detalės bus atpasakotos pakankamai kartų, kad įsipaišytų į faktų gretas. O dėl žanro… Na, tai painu, ir galbūt tai – asmeninio požiūrio klausimas. Man tinka ir tiesiog "istorinis komiksas", o "biografija" tarsi įteigia istorinį autoritetą, kurio aš pats nelabai jaučiu.

– Ar imtumeis antros knygos dalies?

– Jei pavyktų sugalvoti, kaip ją paversti atskira dalimi, o ne tiesiog tęsiniu. Tikrai nesinorėtų rašyti, pavyzdžiui, "Santakos 2: štai dar trys pamiršti žmonės". Galbūt užtektų tiesiog pasirinkti kitokį tyrimo objektą. Įpusėjęs šią knygą, galvojau, kad istorinių pasakojimų daugiau gyvenime neberašysiu, bet ją užbaigęs kažkaip vėl pajutau norą.