Rengiasi atstatyti krantines

Šiais rinkiminiais metais įvairūs pseudopatriotai rėkia, kad valstybės pinigais tvarkomas tik Vilnius, kur nebeturima fantazijos, kur juos dėti. Regionuose neva esantis visiškas statybos projektų už valstybės pinigus badas.

Tai, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba planuoja pradžioje pasirengti dokumentus, o po to griauti ir naujai pastatyti krantines, tokias prielaidas lyg ir paneigtų. Tik klausimas, ar tie pertvarkymai bus pradėti šiemet, ar bus nukelti dar ne vienus metus?

Reikia prisiminti ir tai, kad dalį krantinių pasieniečiai Kopgalyje jau atstatinėjo. Tai vyko 2014–2015 m.

Yra manančių, kad Kopgalyje atstatyti krantines galėjo liepti vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, nes ji yra iš Klaipėdos.

Greičiausiai ir patys pasieniečiai matė, kad paskutinį kartą sovietmečiu tvarkytos krantinės-pirsas Kopgalyje, Smiltynės g. 2A ir 2B, yra iš tiesų prastos būklės ir nedaro garbės valstybės tarnybai. Numatyta, kad prie atnaujintų krantinių galėtų būti švartuojama iki 10 pasienio tarnybos laivų.

Sovietmečiui būdingo tikrinimo, kai būdavo apžiūrimas kiekvienas įplaukiantis laivas, nepriklausomoje Lietuvoje nebėra.

Atstatyti Kopgalio objektus, įskaitant ir krantines-pirsą, būtina ir dėl to, kad tai istorinė Klaipėdos miesto vieta, ne mažiau svarbi nei piliavietė. Čia buvo Neringos fortas, Kopgalio baterijos vieta. Kultūros paveldo vertę turi ir prie pasieniečių krantinių esantys senieji kranto tvirtinimai, rasto seno laivo liekanos.

Ar Kopgalis – uosto dalis?

Šiuo metu pasieniečių Kopgalyje naudojamo pirso bendras ilgis yra 95 metrai. Koks jis bus po rekonstrukcijos, kol kas neaišku. Tai paaiškės rengiant jo pertvarkymo dokumentus.

Vieta yra ypatinga. Ji netoli nuo uosto vartų. Esant neramiam orui į uostą plūsta trauklys, kurį sukelia žemo periodo išilginės bangos. Toje vietoje būdingas ir chaotiškas bangavimas, vadinama bangų blaškiava, kai susiduria skirtingų krypčių bangos. Apsaugai nuo šių bangų ir sugalvotas nuo uosto vartų Kuršių nerijos pakrantę pridengiantis pirsas.

Prie pirso yra ir du sklypai – 5,5 tūkst. ir 1,7 tūkst. kvadratinių metrų. Juos taip pat planuojama atnaujinti.

2018 m. paskelbtame Klaipėdos uosto elektroniniame plane oficialiai pažymėtos 156 krantinės. Realiai uoste krantinių yra daugiau. Tam, kad nebūtų sujaukta jų žymėjimo sistema, kai kuriose vietose naujai pastatytos krantinės gavo numerius su šalia esančių krantinių skaičiais ir naujomis žymėjimo raidėmis.

Realiai galima teigti, kad Klaipėdos uoste yra 162 krantinės, mat Kopgalyje prie pasienio posto nurodomos net 6 krantinės, kurių numeriai nuo 157 iki 162. Tai nedidelės – nuo 38 iki 113 metrų ilgio krantinės. Tarp jų ir minėta krantinė, kurią pasieniečiai rengiasi perstatyti.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija 2022 m. yra pateikusi paaiškinimą, kad bus vykdomas uosto akvatorijos ribų koregavimas. Tai gali reikšti, kad pasieniečių krantinės gali būti išimtos iš bendros Klaipėdos uosto dalies.

Anksčiau netgi buvo Klaipėdos miesto valdžios ir pasieniečių susitarimas, kad perstatytas krantines ateityje bus galima naudoti ir nedideliems laiveliams, kurie atplaukia prie Lietuvos jūrų muziejaus.

Pavyzdžiai Klaipėdos miestui

Valstybės sienos apsaugos tarnybos siekis sutvarkyti Kopgalyje esančias krantines galėtų būti pavyzdžiu ir Klaipėdos miestui.

Šio miesto administracija galėtų ieškoti būdų, kaip Smiltynės pusėje įrengti daugiau nedidelių krantinių, kur galėtų švartuotis atplaukusių svečių ar klaipėdiečių laivai.

Bent jau pradžioje miesto vadovai galėtų nupūsti dulkes ir nuo kai kurių anksčiau ruoštų projektų, pavyzdžiui, nuo buvusių laivų kapinių, kurių teritorija išvalyta. Klaipėdos miestas buvusiose laivų kapinėse planavo įrengti mažųjų laivų ir jachtų švartavimo užutėkį.

Klaipėdos mieste galėtų būti puoselėjami planai ties Kuršių nerija arčiau uosto vartų, netoli Jūrų muziejaus įrengti ir daugiau pramoginių laivų krantinių. Tai didintų Klaipėdos miesto patrauklumą.

Klaipėdos miestui pavyzdžiu galėtų būti ir Palangos miesto savivaldybė. Ji Šventojoje ėmėsi, atrodytų, neįveikiamų planų atstatyti jūrų uostą. Ir šis tas juda į priekį. Nors dėl pačių uosto vartų atstatymo yra rimtų abejonių. Lietuvos valdžios garbės reikalas turėtų būti surasti pinigų bent jau Šventosios uosto molams su avanuostu įrengti.

Klaipėdos miestas galėtų išsikelti tikslą sukurti pramoginį turistinį Klaipėdos miesto vandens uostą. Klaipėda yra geroje vietoje tarp vidaus ir jūros vandenų. Uostamiestis galėtų ir privalėtų būti didžiausia ir patraukliausia Lietuvos pramoginių ir turistinių laivų vieta.

Primena apie sovietmetį

Šią vasarą darbininkai pluša Kopgalyje, pakeliui į pietinį molą, kur taip pat vyksta bangolaužio atnaujinimo darbai. 120 m pakrantės ilgus dešimtmečius buvo savotiškos statybinių atliekų kapinės. Šiemet Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos pasamdyta įmonė ėmėsi kuopti visą šį daug sveriantį šlamštą ir valyti marių pakrantę.

„Klaipėdiečiai galėtų paklausti, kodėl būtent dabar šito ėmėmės. Matyt, kiekvienam darbui ateina tam tinkamas laikas. Taip atsitiko ir su negražiai atrodančia Kopgalio vieta, kur dar sovietmečiu buvo suvežtos statybinės atliekos. Visi norime gyventi kuo geriau ir kuo gražiau. Juo labiau kad Kopgalis yra Kuršių nerijos nacionalinio parko dalis. Tai yra uosto vartai, čia pasitinkame į miestą ir šalį jūra atvykstančius svečius. Statybinis šiukšlynas šioje vietoje buvo labai daug metų“, – teigė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Algis Latakas.

Kada ir kodėl šioje vietoje buvo suverstas statybinis laužas, dabar jau sunku beatsekti. Ko gero, jis atkeliavęs iš uosto.

A.Latakas prisiminė, kad veikiausiai 1976 m. Klaipėdoje buvo ardomas Anglių terminalas, buvęs dabartinėje KLASCO teritorijoje. Neatsitiktinai vis dar vartojamas pavadinimas Anglinės kelynas. Tuomet ten buvo įrengtas didžiulis, tiems laikams labai modernus Anglių terminalas, iš kurio anglys iš Sovietų Sąjungos turėjo būti vežamos į Prancūziją.

Tik istorikai begalėtų atsakyti, kas tada atsitiko, kad projektas nebuvo įgyvendintas, o terminalas – išardytas. Tikėtina, kad statybinės atliekos imtos krauti Kopgalyje nuo tų laikų.

„Tokia teorija egzistuoja, nors jos patvirtinti ir negaliu. Kai padedi vieną šiukšlę, antra, trečia ir daugelis kitų atsiranda tarsi savaime. Paskaičiuota, kad ten gali būti apie 350 tonų gelžbetonio konstrukcijų. Visas šis sąvartynas apaugo žaluma“, – pasakojo Valstybinio uosto direkcijos generalinis direktorius.

Viliodami žmones pasigėrėti jūra, romantiškais saulėlydžiais, pagalvojome, kad turėtume šiai vietai atiduoti savotišką skolą.

Taps traukos centru

Ilgą laiką ši vieta nebuvo tvarkoma. Statybinės atliekos, kurių pagrindą sudaro senos gelžbetoninės konstrukcijos, susandėliuotos valstybinėje žemėje. Teritorija patenka į Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją. Tad prieš pradedant darbus buvo būtina parengti tvarkymo planą.

Kopgalis gražėja, įgyja naują veidą. Siekiama, kad šiuo metu tvarkomas pietinis bangolaužis taip pat taptų traukos vieta – ant jo bus įrengtos dvi apžvalgos aikštelės.

„Viliodami žmones pasigėrėti jūra, romantiškais saulėlydžiais, pagalvojome, kad turėtume šiai vietai atiduoti savotišką skolą ir išvalyti šį statybinių atliekų sąvartyną. Jaučiame socialinę atsakomybę ir norime parodyti pavyzdį. Gyvename tokiu laiku, kai daug dėmesio skiriama aplinkosaugai, tvarumui ir žaliajai krypčiai. Galvojame ne tik apie uosto, bet ir miesto bei visos šalies įvaizdį“, – paaiškino A.Latakas.

Algis Latakas. 

Akmenis paliks krantinėje

Skelbtą konkursą sutvarkyti Kopgalį laimėjo bendrovė „Griovimo ekspertai“, kuri darbus įsipareigojo atlikti už 38 tūkst. eurų. Pagal sutartį bendrovė turėtų darbuotis Kopgalyje iki kitų metų, bet jau dabar aiškėja, kad darbai bus baigti gerokai anksčiau, nei buvo numatyta.

„Griovimo ekspertai“ susmulkino betono luitus ir visas šias medžiagas į žemyną išgabena sunkvežimiais.

Šiuo metu maždaug trys ketvirtadaliai viso statybinio laužo jau išgabenta. Susmulkintas betonas gabenamas į utilizavimo įmonę, metalas – į supirktuves.

Iškėlę griozdus darbininkai aptiko seną krantinę, kurios konstrukcijos aplipdytos akmenimis. Tikėtina, kad jos įrengtos tuo pačiu metu kaip ir visos Smiltynės krantinės, bet, pradėjus čia versti statybines atliekas, po jomis pasislėpė ir buvo pamirštos.

Gilinant uosto akvatoriją iš dugno iškelti rieduliai taip pat ilgus metus krauti į šią vietą. Kol kas jie liks prie krantinės, tačiau yra svarstoma, kur galėtų surasti vietą šie uosto dugno rieduliai ir galbūt galėtų būti panaudoti.

Betono luitai smulkinami, kraunami į krūvas ir galiausiai išgabenami iš pusiasalio.

Išsaugos ir augmeniją

Nors rangos sutartyje bendrovei buvo duotas metų laikotarpis, darbai vyksta labai sparčiai. Bendrovės „Griovimo ekspertai“ vadovas Andrius Čiurovas teigė, kad išvalyti statybinį laužą iš Kopgalio teritorijos pavyks šį rudenį.

Darbininkai ne tik išveš betoną ir metalą, bet ir išlygins žemės paviršių. Uosto direkcijos vadovas sako, kad prireikus ir ateityje Uosto direkcija nesikrato padėti tvarkant šią teritoriją.

„Mes nenusišalinsime nuo šios vietos tolesnių tvarkymo darbų. Manau, bendrausime ir dalyvausime vykdant įdomius sumanymus. Tikiu, kad nacionalinis parkas turi ateities planų minimai teritorijai, bet kol kas reikia baigti pirmąjį etapą. Kai baigsime bangolaužio rekonstrukciją, iš šios vietos bus iškelti ir laikini statiniai, kuriuose šiuo metu glaudžiasi rekonstrukciją atliekančios įmonės biuras. Labai greitai nebus įmanoma papriekaištauti, kad ten yra ne-tvarka“, – teigė A.Latakas.

Kopgalyje Uosto direkcija finansavo dar vieną įdomų projektą. Apie jį dar skelbia informacinė lenta.

„Iš Smeltės botaninio draustinio keli į Raudonąją Lietuvos knygą įrašyti augalai eksperimento būdu buvo perkelti į Kopgalį. Norėjome sužinoti, ar jie galėtų prigyti kur nors kitur. Tada tam tikslui pasirinktas Kopgalis ir Kliošių kaimas.. Po kiek laiko paaiškėjo, kad augalai prigijo, bet projektas baigėsi. Tačiau tai nepamiršta, yra planų prie jo grįžti“, – patikino Uosto direkcijos vado

Pasak VSAT atstovo Giedriaus Mišučio, kopgalio krantinės Smiltynės gatvėje perimtos iš sovietų kariuomenės jai pasitraukus iš Lietuvos šaliai atgavus nepriklausomybę, tačiau nuo to laiko jos nebuvo atnaujintos.

„Krantinės naudotos įvairiems valstybinių institucijų tikslams, jos neatnaujintos nuo perėmimo momento, todėl saugiam laivų švartavimui nebebuvo saugios ir tinkamos fiziškai bei techniškai“, – BNS sakė G. Mišutis.

VSAT paskelbė Neringos pasienio užkardos Kopgalio krantinių rekonstravimo ir naujos statybos projektinių pasiūlymų konkursą. Paraiškų laukiama iki spalio 26 dienos.

Projektuotojas turės suprojektuoti naują pirsą, numatant galimybę prie jo švartuotis civiliams laivams. Be to, jis turės pasiūlyti saugius keleivių išlaipinimo sprendinius, laivų švartavimosi schemą, parinkti statinių konstrukciją, įvertinti, kiek kainuotų visa rekonstrukcija.

Kopgalio krantinių modernizavimo projektas vyksta dviem etapais. Pirmasis baigtas 2007 metais, o antrajam etapui negauta lėšų, nors projektas buvo parengtas. Per daugiau nei dešimtmetį pasikeitus Klaipėdos uosto įplaukos kanalo gyliui, reikia iš naujo parengti projektą.

Pasak G. Mišučio, įgyvendinus projektą, VSAT patruliniai laivai galės švartuotis saugiai, sutrumpės  pramoginių, žvejybinių, sportinių ir kitų rekreacinių laivų patikrinimo laikas. 

Projektui planuojama pasitelkti ir Europos Sąjungos fondų lėšas.

Kada galėtų prasidėti darbai, kol kas neaišku. Pasak G. Mišučio, tai numatys rangos ir priežiūros konkurso dalyviai, jis bus skelbiamas gavus finansavimą. 

Šiuo metu Smiltynėje, kurios dalis yra ir Kopgalis, įsikūrę maždaug šimtas nuolatinių gyventojų. O lygiai prieš 205 metus čia buvo vienintelis J.Verkulis.

Viena versijų, kaip čia atsirado minėtas žvejys, nurodo, jog jis kažkuo prasižengęs vietos valdžiai, todėl iš Mėmelio ir ištremtas į Kopgalį, kur išgyventi tegalėjo dirbdamas čia pat esančioje balasto aikštelėje, žvejodamas ar rinkdamas gintarą.

"Apie šį žmogų žinome nedaug, tik jo vardą, pavardę ir tikslią datą, kada jis apsigyveno Kopgalyje. Bet mūsų žiniomis, jis tikrai nebuvo joks nusikaltėlis, tiesiog Prūsijos valdžia tada suteikė dideles mokesčių lengvatas, ir J.Verkulis nusprendė keltis gyventi į šią teritoriją", – teigė Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Dainius Elertas.

Tačiau yra duomenų, kad kaimas Kopgalyje šalia esančios balasto aikštelės, kur burlaiviai atsikratydavo balasto ir jo pasipildydavo, kad išlaikytų nepakrauto laivo stabilumą audringoje jūroje, ėmė kurtis kiek anksčiau (1795 m.) nei, kaip teigiama, čia apsigyveno pirmasis nuolatinis gyventojas.

1821 m. čia jau stovėjo septynios sodybos. Gyventojai krovė balastą, tvirtino krantus, dengė juos velėna, žvejojo ir augino bulves.

Kur tiksliai buvo pirmojo Kopgalio gyventojo J.Verkulio sodyba, nėra žinoma.

Beje, Kopgalis tapo ir pirmąja poilsiaviete Kuršių nerijoje, kur jau XIX a. pradžioje ėmė veikti moterų ir vyrų paplūdimiai.

1866 m. Kopgalyje pastatyta gynybinė pajūrio tvirtovė, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ji apgriauta ir ilgą laiką stovėjo nenaudojama.

1979 m. tvirtovė restauruota ir atstatyta, buvo atidarytos pagrindinės Jūrų muziejaus ekspozicijos.

Kopgalyje yra ir kapinaitės, kuriose palaidotas pirmasis lietuvis jūrų kapitonas Liudvikas Stulpinas (1871–1934 m.), rašytojas Jonas Žilius-Jonila (1870–1932 m.), buvęs Klaipėdos krašto gubernatorius 1925–1926 m., istorikas, muziejininkas, taip pat – rašytojas ir ilgametis Lietuvos jūrų muziejaus vadovas Aloyzas Každailis (1943–2018 m.).

Nuspręsta stebėti oro taršą 6 papildomose vietose, o 4 taškuose bus padidintas tiriamų parametrų skaičius.

To prireikė norint įvertinti transporto srautų, pramonės įmonių, uosto ūkinės veiklos, individualių namų šildymo poveikį gyvenamajai aplinkai ir oro kokybei.

Siekiant išsamiau įvertinti uosto įmonių veiklos poveikį aplinkai, nauji tyrimo taškai numatyti Švyturio g. prie gyvenamųjų namų bei Kopgalyje. Be to, Sportininkų g. prie gyvenamųjų namų bei Melnragėje Molo g. bus atliekami tyrimai mobilia laboratorija.

Nauji tyrimo taškai taip pat numatyti Laisvojoje ekonominėje zonoje bei Paupių gyvenamajame kvartale esančioje Šienpjovių gatvėje. Čia bus vertinama pramonės tarša.

Kilus ažiotažui dėl pietinėje miesto pusėje sklindančios smarvės, Šilutės plente ties Budelkiemio gatve, šiaurinėje Rimkų gyvenvietės dalyje bei Jūrininkų prospekte ties Vingio gatve esančiuose taškuose padidintas tiriamų parametrų skaičius.

Teigiama, kad tokie ilgalaikiai matavimai ir jų rezultatai padės pagerinti aplinkos kokybę.

Tiesa, šis malonumas miestui kainuos. 2019–2021 m. preliminarus lėšų poreikis aplinkos oro monitoringui – 35,3 tūkst. eurų kasmet.

Dauguma tarybos narių sutiko, kad papildomi taršos tyrimai yra būtini. Tačiau pabrėžė, kad svarbu ne tik matuoti, bet ir imtis realių veiksmų.

"Panašu, kad dauguma pramonės įmonių ir bendruomenės atstovų suvokia, kad tokio pasaulio, koks jis buvo iki šiol, nebebus. Taip dirbti nebegalima. Džiaugiuosi kolegų entuziazmu, bet kai ateina laikas veikti, pradeda drebėti rankos. Pagrindiniai instrumentai, kuriais gali pasinaudoti savivaldybė, yra bendrieji planai, direktorius turi teisę reguliuoti transporto eismą mieste ir padidėjus oro taršai stabdyti eismą. Ką daro kaimynai lenkai – sunkusis transportas ten sekmadieniais nejuda, o pakilus temperatūrai jis yra stabdomas. Šias priemones mes irgi turime. Valstybės priešai yra tie, kurie savo veikla kenkia žmonių sveikatai", – dėstė Klaipėdos vicemeras Artūras Šulcas.

Panaudos tik trečdalį baseino

Šiuo metu yra paskelbtas Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centro statybos projekto parengimo ir rangos darbų konkursas. Įvardinta, kad tai yra baseino statinio rekonstrukcija  keičiant jo paskirtį.

Baseinas buvo statytas 1962 metais ir skirtas elektrinės žvejybos bandymų tikslams. Bendras baseino ilgis yra apie 220 metrų, plotis apie 40 metrų, gylis apie 5 metrus.

Pagal panaudos sutartį 11,89 ha sklypas prie baseino dar 2003 m. 99 metams suteiktas Lietuvos jūrų muziejui be teisės ką nors statyti. Nors pats baseinas priklausė žuvininkystės tyrimų laboratorijai, ši jo dėl nesutvarkytų žemės dokumentų negalėjo oficialiai įregistruoti. Ši laboratorija puoselėjo viltis baseine, jį rekonstravus, auginti menkes. Baseine ilgą laiką nebuvo galima nieko daryti, nes dėl jo vyko ginčai.

2010 metais baseinas buvo perduotas Lietuvos jūrų muziejui. Sklypas padidėjo iki 13,23 ha. Bet būta apribojimų dėl statybų. Galutinai susitarta 2017 metais, kad galima būtų rekonstruoti seną sovietinį baseiną. Nustatyta, kad bendra sklypo vertė siekia per 7,5 mln. eurų.

Įrengdamas Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centrą Lietuvos jūrų muziejus planuoja panaudoti tik trečdalį baseino nuo Klaipėdos laivybos kanalo pusės. Kiti du trečdaliai baseino būtų skirti ateityje planuojamiems naujiems projektams.

Praeityje būta įvairių minčių, kaip panaudoti baseiną ir aplink jį esančią teritoriją. Netgi buvo ketinama įrengti sveikatingumo ir poilsio kompleksą su atvirais pašildyto jūros ir gėlo vandens baseinais.

Tarsi besiilsintis ruonis

Pertvarkant kanalo dalį visi tinklai prie naujų statinių būtų jungiami nuo Lietuvos jūrų muziejaus. Netoli baseino yra Lietuvos jūrų muziejui priklausantis delfinariumo pastatas.

Greta Klaipėdos uosto laivybos kanalo ir Baltijos jūros planuojamas įrengti gyvūnų reabilitacijos ir poilsio centras būtų unikalus statinys. Pagal schemą statinys atrodo tarsi pakrantėje besiilsintis ruonis.

Didžioji dalis statinio numatoma požeminiame aukšte. Virš žemės liktų vieno aukšto plastiškų formų pastatas su apželdintu stogu iš pajūrio zonai ir kopoms būdingos augmenijos.

Pagal architektūrinį sumanymą Baltijos jūros gyvūnų centras būtų tarsi parkas „pasivaikščiojimas kopose“ su gyvūnais ir augmenija. Už delfinariumo prasidėtų pasivaikščiojimo takas per mišką, kopas prie jūros. Nuo tako atsivertų vaizdas į žemiau esančius ruonių ir kitų jūros gyvūnų baseinus, paukščių erdves.

Jūros gyvūnų baseinuose būtų natūralus jūros vanduo, kuris čia patektų iš Jūrų muziejui priklausančios vandentiekio linijos. Dideliuose baseinuose lauke bus gyvūnams pritaikytos vandens valymo sistemos.

Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centro statyba unikalus objektas, pakankamai ilgai trunkantis. Pasirengti jo statybai ir pastatyti numatytas net 820 dienų (daugiau kaip 2,5 metų) su pratęsimu terminas. 

Sovietinis gelžbetoninis ir daugelį metų nenaudotas baseinas virstų unikalia gamtos dalimi su ypač naudinga funkcija. Jis neterštų oro, nes šildyti pastatą numatyta šiuo metu ekologiškiausiai sistema oras - vanduo.

Globos ir tirs gyvūnus

Jūros gyvūnų reabilitacijos centre būtu gydomi ir prižiūrimi sužeisti, išsekę jūros gyvūnai.

Planuojama, kad pagrindiniai pastato klientai bus Baltijos jūros ruoniai bei įvairūs paukščiai.

Išsekę, suluošinti jūros gyvūnai būtų atvežami į gyvūnų priėmimą rūsio aukšte, čia jie apžiūrimi nuplaunami, jei reikia atliekamos operacijos, sutvarstomi. Sutvarkyti gyvūnai perkeliami į karantino aptvarus pastate, kuriuose yra maži baseinai arba priklausomai nuo gyvūnų jie galimai uždengiami ir įrengiamos mobilios pertvaros suskirstant į gardus. Sustiprėję gyvūnai perkeliami į lauke esančius didesnius baseinus svorio priauginimui.

Priaugę pakankamai svorio perkeliami į didžiuosius baseinus galutiniam suaugimui ir apmokymui gyventi gamtinėmis sąlygomis, paskui jie paleidžiami į laisvę.

Lauke projektuojamas atskiras papildomas 2,5 m gylio baseinas kuriame bus vykdoma

mokslinė veikla, bus stebimi paukščiai, jų maitinimosi įpročiai ir kiti įgūdžiai po vandeniu. pastate.

Planuojama, kad pastate turėtų atsirasti ir aplinkos užterštumo, centro veiklos viešinimo patalpos. Centre veikla bus vystoma nemaža dalimi iš savanoriškos veiklos. Todėl pastate numatytos ir savanorių laikino apgyvendinimo patalpos. Numatoma, kad pastate galės dirbti iki 12 savanorių ir trijų nuolatinių darbuotojų.

Pastato pirmame aukšte projektuojamos tyrimų patalpos kurios skirstomos į dvi dalis. Viena grupė uždara kurioje bus tiriami mirę gyvūnai. Ji bus skirta tik mokslininkams. Numatyta, kad nugaišę gyvūnai būtų išvežami utilizacijai į bendrovę „Rietavo veterinarinė sanitarija“.

Kita grupė vieša kur bus atliekami tyrimai kartu su visuomenės grupėmis, savanoriais, tokiu būdu viešinant ekologinę situaciją, laukinių gyvūnų problemas ir kita būtina šviečiamoji veikla. Viešose patalpose galės būti priimama iki 25 žmonių grupių.

Kaip pamaitinti milijonus?

Maistas – štai problema, kurią sovietai privalėjo išspręsti tam, kad nesugriūtų jų socialistinis "rojus".

Kaip pamaitinti milijonus augančios šalies žmonių, iš kur gauti tiek produktų, kai planinė ekonomika tokia neefektyvi, o pseudoreformatorių bandymai ją patobulinti vis patiria fiasko?

Būtent tam tikslui praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Klaipėdoje pastatytas slaptas objektas keistu pavadinimu – Klaipėdos probleminės jūrų elektrinės žūklės laboratorija.

Jos darbuotojai turėjo sugalvoti, kaip patobulinti pramoninę žvejybą.

Pasaulinio vandenyno ištekliai tuo metu buvo gausūs, tačiau reikėjo rasti būdą, kaip visa tai "pasiimti".

Todėl Klaipėdoje mokslininkai dirbo, kurdami įrangą, kuri žuvis priviliotų į laivo tralą. Ir toks metodas buvo sukurtas.

Tuomet pasaulyje tai buvo didelė naujiena ir – dar didesnė paslaptis.

Vienas šios laboratorijos kūrėjų – Nepriklausomybės akto signataras, neseniai 90-metį atšventęs Stasys Malkevičius, kuris įstaigai vadovavo 1958–1971 metais.

Klaipėdietis Šarūnas Toliušis – ilgametis šios laboratorijos darbuotojas – vyriausiasis konstruktorius, vėliau – ir ilgametis vadovas, pasakojo, kad kūrė elektrožūklės metodą jūrinei žvejybai, tai yra, buvo sugalvota, kaip elektros laukų pagalba privilioti žuvis į tralo maišą.

Slaptas išradimas

Anot Š.Toliušio, šis metodas žuvims nekenkia. Nes tai – viso labo anodinė reakcija.

Į anodą reaguoja kiekvienas gyvas organizmas. Žuvys šiuo atveju stengiasi plaukti link anodo.

Klaipėdietis pasakojo, kad tam tikroje tralo vietoje, šalia surinkimo maišo, kur žuvys pajusdavo pavojų ir stengdavosi pasprukti, buvo formuojamas impulsinis laukas.

Tada jos apsvaigdavo ir būdavo nuplaunamos į tralą.

"Jeigu žuvys pakliūva į stipresnį elektrinį lauką, apsvaigsta, kai kurioms tam tikram momentui paralyžiuojami raumenys, tačiau po kelių minučių jos vėl atsigauna. Ar tai kenkė aplinkai? Nemanau, kad šitas žvejybos būdas buvo ekologinė bomba, bet mūsų išradimas nebuvo įteisintas pasaulinėje bendruomenėje", – dėstė klaipėdietis.

Tada tai buvo slaptas žūklės metodas. Ir natūralu, kad sovietai per daug neatviravo, nes galimas dalykas būtų sukilę gamtos saugotojai.

Tiesa, tada dar jų judėjimas nebuvo pasiekęs tokį lygį, kaip dabar.

Be to, šį metodą pradėtų taikyti ir kitos šalys, o tai sumažintų žuvų išteklius pasaulio vandenyse ir padidintų žūklaujančių šalių konkurenciją.

"Dabar taip niekas nežvejoja. Tai labai brangus metodas, nes, norint sukurti galingą elektros lauką vandenyje, laive reikia turėti jėgainę. Girdėjau, kad olandai šį metodą naudoja plekšnių žvejybai ir dabar. Tiesa, lig šiol šito žvejybos metodo niekas nei uždraudė, nei įteisino", – teigė Š.Toliušis.

Išsidavė atvirame eteryje

Klaipėdiečių eksperimentas buvo vykęs, kai kurie Sovietų Sąjungos žvejybiniai laivai kurį laiką jau naudojo šį metodą, kol nutiko šis tas nemalonaus.

Prie Pietų Afrikos krantų žvejojo keli tarybiniai laivai, vienas jų – elektrifikuotu tralu, tačiau šitas žūklės būdas, kaip minėta, pasaulyje nebuvo įteisintas.

Vyrai per raciją atviru tekstu pasikalbėjo tarpusavyje, kaip naudojo elektrifikuotą tralą, sugavo nemažai žuvų, kelis jūrų ruonius.

Jų pokalbį eteryje užfiksavo pakrančių apsaugos tarnyba.

Netrukus laivuose sulaukta "svečių", kurie viską išsiaiškino.

Tai buvo nemenkas smūgis sovietams, nes paaiškėjo, kad jie žūklauja neįteisintais metodais.

Bandymus pristabdė žūtis

Pasakota, jog tada Tarybų Sąjunga gavo nemenką baudą iš tarptautinių organizacijų, ir laboratorijos veikla Klaipėdoje po to kiek nuslopo.

"O mes buvome pasiekę tokį lygį, kad ir Vladivostoko žvejybinėje bazėje, ir Murmansko, taip pat Juodojoje jūroje žvejojančiuose laivuose buvo taikomi mūsų išradimai. Ten jau žvejojo elektrifikuotais tralais. Klaipėdoje esantis žvejybos laivynas šio metodo nenaudojo. Kodėl, nežinau", – teigė Š.Toliušis.

Klaipėdos laboratorija turėjo laivą "Neringa", kuriuo plaukdavo į ekspedicijas.

Tiesa, pats Š.Toliušis į jas nepatekdavo, nes negaudavo vizos. Lietuvių laboratorijoje dirbo tik dešimtadalis.

"Ekspedicijose vykdavo labai rimti eksperimentai. Buvome sukūrę vadinamąjį akvaplaną, tokią pusiau atvirą konstrukciją, kurioje sėdėdavo du žmonės su akvalangais, tas akvaplanas plaukdavo virš tralo, ir narai po vandeniu stebėdavo ir net filmuodavo bei fotografuodavo žuvų judėjimą. Nebuvo taip lengva. Pradžioje mūsų ta impulsinė įranga buvo labai gremėzdiška. Maždaug apie 80-uosius mūsų pasiekimai buvo gana ženklūs", – prisiminė Š.Toliušis.

Paskui laboratorija gavo dar vieną modernų tyrimų laivą, bet jame per nelaimingą atsitikimą 1982 ar 1983 metais mirė vienas tyrėjas iš Kauno.

Tuomet tą laivą iš klaipėdiečių perėmė kolegos iš Kaliningrado, nes esą "nemoka dirbti".

Š.Toliušio teigimu, jei tą laivą jie būtų turėję, tyrimai būtų pasiekę dar aukštesnį lygį.

Tačiau ilgainiui pasaulio vandenyse nebeliko tokių didelių žuvų išteklių, kuriuos būtų galima semti neribotai, eletrožūklės metodas šiuo metu tiesiog nebeturi prasmės ir yra neracionalus.

Bepigu buvo eksperimentuoti, nes tuomet tokiems išradimams pinigų Maskva negailėjo ir niekas neskaičiavo, ar šitie bandymai kada nors atsipirks.

O gal tie tyrimai viso labo buvo tam tikra dūmų uždanga net ir patiems laboratorijos darbuotojams?

Tik pašto dėžutės numeris

Anot Š.Toliušio, laboratorija tais laikais buvo slaptas objektas. Patekti į ją galėjo tik darbuotojai, pašalinių asmenų apsilankymas – neįmanomas.

Be to, laboratorijos pavadinimas ilgą laiką niekur nefigūravo. Visa korespondencija darbuotojams buvo adresuojama, nurodant nieko nesakantį pašto dėžutės numerį.

Galima spėti, jog laboratorija Kopgalyje dirbo ne tik siekdama pagerinti žvejybą, tačiau iki šiol atkakliai tikinama, kad jos veikla su karo pramone esą nebuvo susijusi.

Įstaiga priklausė tiesiogiai Maskvai ir buvo valdoma per Kaliningradą, kur veikė Specialus eksperimentinis konstruktorių biuras.

Štai šio biuro filialas ir buvo Klaipėdos probleminės jūrų elektrinės žūklės laboratorija.

"Tiesa, vienu metu iš Kijevo atvykę kariškiai kažką sprogdino mūsų baseine, bet ką konkrečiai jie ten darė, nežinau. Aišku, mūsų įstaiga oficialiai vadinosi tik pašto dėžute, bet su karinėmis žinybomis jokių reikalų neturėjo. Ar galėjome mes ko nors nežinoti, kas vyko laboratorijoje? Manau, ne. Mūsų ten dirbo labai mažai. Kodėl viskas tada buvo taip slapta? Juk Sovietų Sąjungoje viskas buvo slapta", – šypsojosi Š.Toliušis.

Profesoriaus I.Chanino fenomenas

Viena garsiausių šios laboratorijos asmenybių buvo profesorius I.Chaninas.

Š.Toliušis teigė, kad kurį laiką su juo dirbo ir paskutinį kartą žinių iš jo sulaukė gal prieš dešimtmetį.

Jis išvažiavo į Izraelį praeito amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, kai žydų tautybės asmenims buvo leista emigruoti.

"I.Chaninas buvo biologas. Jis tyrinėjo, kaip žuvys reaguoja į elektros impulsus. Jis nevykdavo nei į ekspedicijas, užsiėmė savo reikalais", – tvirtino Š.Toliušis.

Dienraščio duomenimis, profesoriaus veikla anaiptol neapsiribojo tik žūklės tobulinimo metodais.

Galimas dalykas, kad kai kurie jo kolegos net nežinojo, kuo jis užsiima.

"Mano žiniomis, profesorius vykdė tam tikrus kariškių užsakymus. Jį pažinoję žmonės pasakojo, kad I.Chaninas vienas pirmųjų bandė daryti eksperimentus, kaip elektros pagalba galima būtų priversti žuvis judėti tikslingai, tai yra ten, kur reikia žmogui. Be to, jį labai domino žuvų nervų sistema ir kaip ją galima paveikti. Esu girdėjęs, kad jis įmontuodavo į sugautų žuvų galvas kažkokius įtaisus, kuriais galėjo jas valdyti. Jis darė gana keistus dalykus. Žinau tiek, kad šią veiklą dosniai finansavo, jis buvo ypač saugomas ir prižiūrimas", – pasakojo viešumo nepanoręs klaipėdietis.

Viena versijų – profesorius ne laisvai emigravo, kaip teigiama, o vienos konferencijos metu užsienyje jam pavyko atsikratyti KGB "palydos" ir jis paprašė politinio prieglobsčio, vėliau išvyko į istorinę tėvynę, kur esą padarė stulbinančią mokslininko karjerą.

Apie šį žmogų internete informacijos nėra, nors jo garsių bendrapavardžių pilna. Nėra žinoma, ar jis dar gyvas.

Tačiau jo veikla Klaipėdoje yra neabejotinai verta fantastinio romano siužeto.

Kaip Pilypas iš kanapių

Viešumo nepanoręs klaipėdietis įsitikinęs, kad šios laboratorijos slapto objekto statusą atskleidžia jos atsiradimo aplinkybės.

Elektros žūklės laboratorija atsirado po pusantrų metų, kai Sovietų Sąjunga pasirašė sutartį dėl pakrančių baterijos demilitarizavimo.

Labai greitai po to Kopgalyje atsirado ta laboratorija.

"Buvo toks metas, kai toliašaudes patrankas keitė artimojo nuotolio raketos. Ir tas baterijas laikyti apginkluotas nebeliko prasmės. Pagal tą sutartį nusiginklavo visos valstybės Baltijos pakrantėje. O sovietai gudravo, jie pabūklus tarsi nuėmė, bet tas vietas priskyrė kitiems kariniams objektams. Vienas tokių pavyzdžių – Juodoji tvirtovė Giruliuose, kurią perėmė pasieniečiai ir pritaikė savo reikmėms. Vėliau ilgainiui Kopgalyje atsirado ir laboratorija, kuri tikrai neapsiribojo tik žūklės patobulinimu", – pasakojo klaipėdietis.

Yra duomenų, kad visi užsakymai tai laboratorijai ėjo tiesiogiai per Maskvą ir Kaliningradą.

"Kalba apie žuvytes ir kitus tyrimus yra tik širma didesniems užsakymams. Kokie tie didesni užsakymai galėjo būti, mes turime tik informacijos nuotrupas. Tai ir jau minėto profesoriaus I.Chanino veikla. Be to, tų tyrimų metu buvo sukaupiama ir daugybė kitų labai vertingų duomenų – apie vandens kokybę skirtinguose upynuose, potvynius, atoslūgius, kurie turi strateginius, tame tarpe ir karinius tikslus", – dėstė viešumo nenorintis klaipėdietis.

Fatališki sutapimai

Klaipėdos probleminės jūrų elektrinės žūklės laboratorijoje savo darbo karjerą pradėjo ne vienas šiandien Klaipėdoje žinomas stambios įmonės vadovas.

Tačiau jie į Elektrožūklės laboratoriją atėjo dirbti jau prasidėjus sistemos saulėlydžiui ir ilgai neužsibuvo.

Atgavus nepriklausomybę, įstaiga peraugo į Žuvininkystės tyrimų laboratoriją. Dienraščio žiniomis, ši laboratorija šiuo metu prijungta prie Klaipėdos universiteto.

Esą ji susitraukė iki kelių specialistų, ir remiantis pesimistiniu scenarijumi, greitai jos visai veikiausiai neliks.

Laboratorijos baseinas perduotas Lietuvos jūrų muziejui, krantinėmis naudojasi pasieniečiai.

Manytume, kad sovietinės epochos laboratorijos istorija tarsi išblėso be pėdsakų, jei ne keli keisti sutapimai.

Su profesoriumi I.Chaninu dirbo kai kurie ypač nagingi žmonės, kurie gebėjo sukonstruoti stebėjimo ar radijo prietaisus, tarp jų – karinės paskirties.

Jie buvo techniniai darbuotojai ir tarsi niekam neturėjo užkliūti, galbūt itin slaptų dalykų jie ir nežinojo, vis dėlto net trys jų jau nepriklausomos Lietuvos laikais mirė tą patį mėnesį labai keistomis aplinkybėmis.

Dar prieš tai netikėtai buvo sunaikinta didžioji dalis tos laboratorijos archyvo, nes esą jis "niekam nebuvo įdomus".

Tuo ir baigėsi šlovingą ir modernią tuo laiku veiklą vykdžiusios įstaigos istorija, kurios tikrosios paskirties veikiausiai niekas ir nebesužinos.

Šio forto istorija siekia XIX a. antrąją pusę. Tuomet Kopgalyje – šiauriausiame Kuršių nerijos taške pastatyta gynybinė pajūrio tvirtovė – Nerijos fortas, kuris per Antrąjį pasaulinį kartą buvo beveik sugriautas. 1979 m. Nerijos fortas buvo atstatytas ir pritaikytas muziejui. Per tą laiką jis išaugo į vieną populiariausių turistinių objektų Baltijos pajūryje. Nors muziejus garsėja patraukliomis jūros gamtos ir istorijos ekspozicijomis, iki šiol ne visos forto patalpos buvo iki galo sutvarkytos ir pritaikytos lankytojų pažintinėms reikmėms.

Šias problemas padėjo išspręsti muziejaus įgyvendintas projektas. Jo dėka buvo restauruoti trys raudonų mūrų kaponyrai, išvalytas ir sutvarkytas gynybinis griovys, jo krantinės, tiltas. O svarbiausia – įrengta nauja ekspozicija „Nerijos fortas – Klaipėdos jūrų tvirtovės dalis: 1875–1888/1944–1945“, pasakojanti šio gynybinio objekto istoriją. Ją lankytojai pamatys jau šį sezoną.

Pasak istoriko Dainiaus Elerto, ekspozicijoje akcentuojama, kad fortas – sudėtinė Klaipėdos jūrinės istorijos dalis. Jis mažiausiai nukentėjo karo audrose ir leidžia pajusti Bismarko epochą. Nerijos fortas – geriausiai išlikęs Prūsijos fortifikacinis statinys Lietuvos teritorijoje.

Projektą „Neringos forto išsaugojimas ir jo tvarus naudojimas“ finansavo 2009-2014 m. Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo programa „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“. Bendra projekto verte – 836.003,97 EUR, muziejus indėlis savo lėšomis – 296 905,83 Eur.

Projekte dalyvavo ir partneriai iš Norvegijos – Stavangerio jūrų muziejus – Lietuvos muziejininkai turėjo puikią progą pasisemti gerosios skandinaviškos paveldo išsaugojimo bei aktualizavimo patirties. Bendradarbiaujant abiejų muziejų specialistams, buvo sukurta ir per Lietuvą, ir per Norvegiją keliaujanti interaktyvi paroda „Jūros sidabras – iš Stavangerio į Klaipėdą 1820-1870 m.“, pasakojanti apie ... silkę ir būtent jos nulemtus Lietuvos ir Norvegijos ryšius. Parodos lankytojai gali pasijusti tikrais kapitonais ir pabandyti patys įvesti burlaivį į Klaipėdos ar Stavangerio uostą.

Daug dėmesio skirta ir jaunimo įtraukimui į mokslinius jūrinio paveldo tyrimus: Klaipėdos universiteto studentai aktyviai dalyvavo seminare-idėjų konkurse „Vandens infrastruktūros pritaikymas kultūros paveldo objektuose“. Žinomas Klaipėdos istorikas, ICOMOS narys, Kultūros paveldo ekspertas Kestutis Demereckas atliko istorinį Nerijos forto fosos jungties su Kursiu mariomis tyrimą.

Tikru išbandymu tapo Nerijos forto gynybinio griovio tvarkybos darbai ir ypač  dumblo valymas. Darbus net kelis kartus sustabdė dugne rasti Antrojo pasaulinio karo laikų vokiški sviediniai. Iš viso išvežta ir neutralizuota apie 300 sviedinių.

Pasak Lietuvos jūrų muziejaus direktorės Olgos Žalienės, įgyvendintas projektas leis muziejininkams plačiau atskleisti jūrinio paveldo objekto išskirtinumą ir kartu

Povandeninės archeologijos specialistams apie pusę jūrmylės nuo pietinio molo į vakarus, 11 metrų gylyje, pavyko rasti mezolito laikotarpio, kaip manoma, žvejybos įrenginio likučius.

„Dugne buvo akivaizdžiai priešistorės gyventojų pagaminti ir į žemę įkasti perpus skelti kuolai. Tai greičiausiai buvusios žvejybinės užtvaros fragmentai. Toks radinys - pirmas ir kol kas vienintelis visoje rytinėje Baltijos jūros priekrantėje. Šiuo metu tiksliai nustatyti datą sudėtinga, nes dar neatlikti radioaktyviosios anglies tyrimai. Tačiau spėjame, kad kuolai galėjo būti įkasti apie 8 amžių prieš mūsų erą“, – dienraščiui sakė Klaipėdos universiteto archeologas akademikas Vladas Žulkus.

Į Klaipėdos miestą sugrįš tradicinės burvalčių (kurėnų) vėtrungės. Gruodžio 18 dieną uostamiesčio Taryba pritarė klaipėdiečio žurnalisto Deniso Nikitenkos idėjai kitus metus Klaipėdoje skelbti Vėtrungių metais ir organizuoti su vėtrungėmis susijusius renginius.

Siūlant skelbti Vėtrungių metus atsižvelgta į tai, kad tradicinės Kuršių marių kurėnų vėtrungės yra unikalus pasaulyje mažosios architektūros ir paveldo simbolis, kuris Klaipėdos mieste dėl nesuprantamų priežasčių yra visai nenaudojamas.

"Klai­pė­dai ver­ta su­sig­rą­žin­ti vė­trun­ges, su­kur­ti nau­ją, gra­žią ir il­ga­lai­kę tra­di­ci­ją. Įreng­ti mies­te vė­trun­gių alė­jas, nau­jai su­kur­ti ne­beiš­li­ku­sias vėtrun­ges su klai­pė­die­tiš­kais ženk­lais, ku­rių gal­būt pa­sau­ly­je jau ne­bė­ra niekur. O 2014-ai­siais planuojame reng­ti se­mi­na­rus, moks­li­nes ir pra­kti­nes kon­fe­ren­ci­jas apie vė­trun­ges, jų is­to­ri­ją, Kur­šių ma­rių vie­to­vių he­ral­di­ką, įtrau­kiant į šią veik­lą ir mo­ki­nius, dar­že­li­nu­kus, visus metus skir­ti vė­trun­gių rea­bi­li­ta­ci­jai uos­ta­mies­ty­je ir joms po­pu­lia­rin­ti. Vė­trun­gės ša­lia van­dens ga­li tap­ti tuo nepa­mirš­ta­mu ir nuo­tai­ką pra­skaid­ri­nan­čiu vaiz­di­niu, ku­rį pir­miau­sia ir ilgiausiai įsi­mins vis gau­siau uos­ta­mies­tį lan­kan­tys už­sie­nio tu­ris­tai", - teigė idėjos autorius D.Nikitenka.

Burvalčių vėtrungių atsiradimo pagrindas – 1844 metais anuometinio laivybos Kuršių mariose inspektoriaus ir buvusio Klaipėdos burmistro Ernsto Vilhelmo Berbomo išleistas įsakymas visiems Kuršių marių žvejams privaloma tvarka ženklinti savo laivus kukliais stačiakampio formos ženklais su skirtingų dviejų spalvų geometriniu piešiniu. 2014-aisiais sukaks 170 metų nuo šio įsako išleidimo.

„Klaipėda negalėjo ir negali būti tradicinių burvalčių vėtrungių užribyje bei ignoruoti šio simbolio, kaip yra iki šiol,“ - teigė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis.

Remiantis istoriografine medžiaga, dabartinei Klaipėdos administruojamai teritorijai buvo priskiriami 5 ženklai: Kopgalio (Smiltynės), Klaipėdos, Bomelsvitės, Valdiškosios Vitės (vok. Amtsvite) ir Smeltės. Šie ženklai yra vienas iš žemiausios pakopos, naudotos ir užmirštos heraldikos Klaipėdoje, vienas iš istorinių paveldo paminklų bei pagrindas, kuris leido atsirasti spalvingosioms burvalčių vėtrungėms.

Kuršių marių žvejai ilgainiui minėtus ženklus ėmė puošti įmantriais medžio raižiniais, pjaustytomis ir degintomis lentutėmis, kurios išsivystė į tradicines burvalčių vėtrunges.

Todėl 2014 metų paskelbimas Vėtrungių metais turi istorinį pagrindą bei gali būti panaudojamas kaip pretekstas grąžinti į Klaipėdos visuomeninį gyvenimą vėtrunges, kurios buvo neatsiejamas Kuršių marių žvejų laivyno atributas XIX a. vid.-XX a. pradžioje.

Šiuo metu Klaipėdoje medinių kurėnų vėtrungių yra vos kelios: dvi kabo prie privačių namų, dvi – ant kurėnų stiebų. Tuo tarpu Kuršių nerijoje vėtrungių alėjose, ekspozicijose po atviru dangumi, prie namų yra per šimtą.