Išnagrinėjusi visą išsamią kitų institucijų informaciją, agentūra nustatė, kad planuojama ūkinė veikla neatitinka Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatų.

Sprendimas netvirtinti programos priimtas įvertinus, kad Kauno rajono savivaldybės teritorijoje yra nenaudojamų naudingųjų iškasenų telkinių ar jų dalių, išsidėsčiusių ne miško žemėje, kuriems neišduoti leidimai naudoti žemės gelmių išteklius.

Kauno rajono savivaldybė nuosekliai laikėsi neigiamos pozicijos dėl galimybių kasti naudingąsias iškasenas miško teritorijoje. Kauno rajono savivaldybės taryba 2021 m. balandžio 20 d. yra nepritarusi „Rizgonys“ planams plėtoti ūkinę veiklą į Pakarklės miško teritoriją patenkančiose vietose.

2022 m. birželio 30 d. Kauno rajono savivaldybės taryba vienbalsiai priėmė kreipimąsi į Aplinkos ministeriją, prašydama pakeisti Pakarklės miško paskirtį iš ūkinės į rekreacinę ir suteikti jam II B kategoriją, tačiau toks sprendimas nebuvo priimtas.

Praėjusių metų pabaigoje „Rizgonių“ bendrovė nusitaikė į kitą Pakarklės miško teritoriją, motyvuodama, kad didelę jos dalį sudaro laukymės, o įstatymas nedraudžia jose kasti naudingųjų iškasenų. Kauno rajono savivaldybė prašė planuotojo patikslinti (sumažinti) PŪV teritoriją, ją numatant ne miško žemėje. Buvo surengtos konsultacijos su Valstybinių miškų urėdijos (VMU) atstovais, kartu ieškota sprendimų, kaip apsaugoti mišką. Į situaciją sureagavo ir Aplinkos ministerija.

Atsižvelgta į reikšmingus faktus: planuojamoje karjero teritorijoje auginami vertingi genetiniai sodinukai, taip pat yra jautrių gretimybių – Karklės ichtiologinis ir Paštuvos botaninis draustiniai, o Nacionaliniame kraštovaizdžio tvarkymo plane Pakarklės miškas išskiriamas kaip vienas vertingiausių kraštovaizdžių, kuriam būtina taikyti griežčiausius vizualinės apsaugos reikalavimus.

„Norėčiau padėkoti visiems, kurie padėjo išsaugoti Pakarklės mišką: vietos bendruomenei, Lietuvos miškininkų sąjungai, Valstybinei miškų tarnybai, visuomeninėms organizacijoms. VMU vadovo Valdo Kaubrės iniciatyva planuojamoje teritorijoje pakeista žemės paskirtis buvo ypač reikšmingas argumentas. Taip pat esu dėkingas AAA už profesionaliai išnagrinėtą poveikio aplinkai programą ir atsakingai priimtą sprendimą“, – kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokiniai parengė literatūros ir muzikos šventę, skirtą Vasario 16-ajai, Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, paminėti. Renginį organizavo lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Rasa Zigmantavičienė. Kaip visada, prireikė dailininkės Aurelijos Inokaitienės rankos, kad išraiškingai perteiktas skelbimas kviestų visus į šventę. Renginio vedėjai – II gimnazijos klasės mokiniai Linas Jasinskas ir Taja Sokaitė, aštuntokai Rojus Bukauskas ir Vaiva Vaitkevičiūtė – kalbėjo Justino Marcinkevičiaus žodžiais, perteikdami meilę kalbai, tautai, tėvynei su savo širdžių šiluma ir jaunatvišku optimizmu, kad vis dėlto šiandien, kai vis dažniau imama kalbėti apie nykstančias vertybes ir griūvančius tautiškumo pamatus, „kalba, kuria kalbame ir kuria didžiuojamės, yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negraso, ji nieko neatstumia. Kaip ir visos, ji nori gyventi.“ Lietuvių tautos poetas šitaip sakė apie mūsų gimtąją kalbą. Nuo jos ir prasideda meilė tautai, tėvynei, nes išmokstame vertinti tai, kas jau sukurta ir mums atiduota.

Poetas šitaip sakė apie mūsų gimtąją kalbą. Nuo jos ir prasideda meilė tautai, tėvynei, nes išmokstame vertinti tai, kas jau sukurta ir mums atiduota.

Vasario 16-oji švenčiama su didele pagarba valstybei, formuojant ir puoselėjant tauriausius patriotinius jausmus ir ugdant pilietiškumą nuo jaunų dienų. Šilta jaudulio bangelė nusidriekia nugara, kai gimnazijos bendruomenė atsistoja giedoti himną. Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ yra meilę uždeganti dvasinė šviesa.

Kaip sakė T. Sokaitė, viena iš renginio vedėjų, žmogus neturi šaknų, bet jis prisiriša prie savo žemės, įauga į ją giliau, tvirčiau už medį. Šias idėjas ugdė mūsų tautos šviesuoliai Mikalojus Daukša, Vincas Kudirka, Maironis, J. Marcinkevičius ir kiti. Tai iš lūpų į lūpas perduodama giesmė – lakštingalos trelė.

Literatūrinius intarpus perteikė Juozo Naujalio muzikos gimnazijos jaunieji muzikantai. Styginių instrumentų ansamblis (vadovė Oksana Tunevič) atliko Georgo Fridricho Handelio chorą iš oratorijos „Judas Makabėjus“. 6 a klasės mokinė Elena Laurinavičiūtė (mokytoja Rasa Krėpštienė) atliko Vytauto Mikalausko kūrinį „Pelenė“, o 7 b klasės mokinė Smiltė Asauskaitė (koncertmeisterė Aušra Gelusevičienė) atliko Johanno Sebastiano Bacho kūrinio ištrauką „Polonezas“ iš Antrosios orkestrinės siuitos. Juozo Naujalio muzikos gimnazija didžiuojasi kuriančiais mokytojais. Ne pirmą kartą pagal mokytojos A. Inokaitienės žodžius dainą „Lai melodija kyla“ (muzika Giedrės Pauliukevičiūtės) ir Ramunės Jarockos eiles „Žalia Lietuva“ atliko Dalės Jurkonienės vadovaujamas choras (koncertmeisterė Rita Kochanauskienė). Švelniai, bet su širdies šiluma nuvilnijo per salę džiaugsminga melodija. Ji skverbėsi į visų širdis. Tai Lietuvos valstybės atkūrimo diena, didelė šventė mūsų laisvei – vidinei ir išorinei. Tai šventa teisė į tautinę savimonę ir žmogiškosios būties pilnatvę.

Beveik visi gimnazijos mokiniai, ruošdamiesi šiai iškilmingai progai paminėti, rašė laiškus Lietuvai (ruošė mokytojos R. Zigmantavičienė ir Marija Gustainienė). Juose išsakė savo padėkas, linkėjimus, nusakė ateities vizijas ir perteikė svajones, kokią Lietuvą tikisi matyti ateities jaunimas. Savo ir kartu su draugais grupėse rašytų laiškų ištraukas skaitė Kotryna Guzaitytė (5 a kl.), Liepa Juciūtė (5 b), Liepa Rukuižaitė (6 b), Ugnė Vaičekauskaitė (7 b), Paulina Dorošaitė ir Ana Gelbūdaitė (7a), Greta Dabulskytė (8 b), Emilija Jaselskytė (8 a), Viktorija Petrusevičiūtė (1 gimn. kl.), Gabija Šinkūnaitė (3 gimn. kl.). Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje labai dera poetinis žodis su muzika. Tai puiki dvasinė bendrystė. Skambėjo Edvardo Balsio „Habanera“, atliekama 8 b klasės mokinio Povilo Garšanovo (mokytoja Asta Krištaponienė, koncertmeisterė Ella Vladimirskaja). 4 gimn. klasės mokinė Akmėja Čyžaitė (mokytoja Gailė Markevičienė, koncertmeisterė Loreta Haidari) atliko Gabrielio Faure „Konkursinę pjesę“. 8 a klasės mokinys Rojus Bukauskas atliko Algimanto Bražinsko dainą „Ugnelė“ pagal Algimanto Baltakio žodžius (koncertmeisteris Darius Čižauskas). Visada gimnazistus ir visą bendruomenę džiugina 3 gimn. klasės mokinės Milda Šalučkaitė ir Danielė Banišauskaitė. Šventės metu jos atliko Zitos Bružaitės kūrinį „Dorinė“ (mokytoja Daiva Stulgytė).

Kai visus maloniai ir jaukiai nuteikė šventiškas šurmulys ir vinguriuojanti melodija, susipynusi su poezijos posmais ir laiškais Lietuvai, šiltus linkėjimus išsakė Juozo Naujalio muzikos gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jurgita Jablonskienė. Muzikos mylėtojai ir gerbėjai, jaunieji talentai supranta tautiškumo esmę ir svarbą. Visi žinome, ką reiškia būti laisvam ir sakyti savo nuomonę, formuoti požiūrį į gyvenimą ir nebijoti, kad atrodys ne taip, kaip norėtų kiti. Tai ir yra laisvė.

Tai šią savaitę savivaldybės pareigūnai aptarė su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovais.

„Džiaugiamės, kad praėjusiais metais šalia pagrindinio paminklo buvo įrengta nauja paminklinė lenta, tačiau tenka pripažinti, kad vientisas vaizdas nėra toks, kokio verta istorinė vieta, 2025-aisiais metais minėsianti mūšio 80-ies metų sukaktį“, – savivaldybės pranešime teigė laikinai Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas einantis Saulius Petrauskas.

Anot jo, siekiama sukurti šiuolaikišką, bet kartu solidžią erdvę, kuri ne tik būtų išsaugota, bet ir taptų patraukli jaunajai kartai.

Per susitikimą pristatytas savivaldybės noras sukurti erdvę, kuri būtų ir istorinės atminties vieta, ir modernus turistinis objektas.

Ketinama mūšio vietoje atnaujinti suoliukus, įrengti techninius sprendimus, kurių pagalba Kalniškės kalnas būtų patogiai pasiekiamas ir žmonėms su negalia.

Taip pat diskutuota apie liečiamų ekranų, kitų interaktyvių priemonių įrengimą, kad jų pagalba lankytojai gautų įdomios, svarbios informacijos.

Kalniškės miške įvyko vienas pirmųjų ir didžiausių mūšių tarp Lietuvos partizanų ir sovietinės armijos. 1945 metų gegužės 16 dieną puskarininkio Jono Neifalto-Lakūno vadovaujami partizanai atkakliai priešinosi kelis kartus gausesniam NKVD kariuomenės pulkui. Per mūšį žuvo 44 partizanai.

Aplinkos ministerija pranešė patikslinusi Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo tvarką. Vėjo jėgainės galės būti iš dalies matomos raiškiame kraštovaizdyje, tačiau negalės iškilti vertingiausiose jo erdvėse ar vyrauti artimoje aplinkoje.

„Nebelikus vietos subjektyviems vertinimams, sukūrus paprastesnį reglamentavimą, vėjo energetika vystysis sklandžiau“, – pranešime sako aplinkos viceministras Danas Augutis.

Pakeitimai, susiję su aukštų statinių poveikio kraštovaizdžiui vertinimu, įsigalios gruodžio 1 dieną, kai bus parengti kraštovaizdžio panoramų ir kultūros paveldo objektų apžvalgos taškų sąrašai. Manoma, kad per visą šalį susidarys apie 1,5 tūkst. apžvalgos taškų.

„Per dieną viena tokia „žoliapjovė” nušienaus apie 10 kvadratinių metrų pievos. Nors ne itin greitos, bet šios žoliapjovės išmanios – ėda ne viską ir ne vienu metu, tad bus atkurtas natūralus pievos vaizdas ir bioįvairovė. Tikiuosi, tai taps ir atrakcija Ribiškių draustinio lankytojams“, – sako Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.

Regioniniuose parkuose žymiai gausesnė augalų bioįvairovė. Čia negalima taikyti tų pačių principų, kurie taikomi šienaujant miesto parkus ar žaliuosius plotus. Siekiant atkurti istorines Ribiškių pievas, kuriose buvo išskirtinė gausa retų, saugomų augalų ir drugelių, nuspręsta pasitelkti visai kitą šienavimo būdą – avis ir ožkas. Šie gyvūnai ėda selektyviai, taigi vienus augalus nuės pirmiausiai, kitus – vėliau, kai kurių – apskritai neės. Ožkos dar nuėda ir iškirstų krūmų jaunas atžalas.

Avių ir ožkų skaičius pasirinktas pagal tvarkytiną plotą ir ganymo laiką – draustinio „šienautojos“ teritoriją prižiūrės iki rugsėjo 18 d.

Nors ne itin greitos, bet šios žoliapjovės išmanios – ėda ne viską ir ne vienu metu, tad bus atkurtas natūralus pievos vaizdas ir bioįvairovė.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija Ribiškių kraštovaizdžio draustinio priežiūrai nusprendė pasitelkti gyvūnus, taip primindama, kad šioje vietovėje avys istoriškai buvo „atsakingos“ už gamtotvarką. Mat Ribiškės ilgą laiką buvo kaimas prie Vilniaus ir čia buvo natūrali, tradicinė augmenija bei pievų šienavimas, ganymas.

„Keičiantis gyventojams, keitėsi jų gyvenimo būdas, kaimas tapo miesto dalimi ir nebeliko pievų „naudotojų“, todėl per pastaruosius 30 metų jos apaugo/apžėlė krūmynais ir invazinių augalų guotais. Taigi ėmėmės kokios nors pagalbos užaugančioms pievoms – šienavimo „gyvąja technika“, – sako Jolanta Radžiūnienė, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorė.

Pasak jos, naująsias draustinio gyventojas pamatys pasirinkusieji tiek ilgąjį (6 km), tiek perpus trumpesnį Ribiškių pažintinio tako maršrutą. Neabejotinai avys ir ožkos taps puikiu akstinu išbandyti vaizdingą, kalvoto reljefo pėsčiųjų trasą.

Draustinio lankytojų prašoma nešerti avių ir ožkų savo iškylos krepšio patiekalais, nesivesti šunų į aptvarą, specialiai neatidarinėti vartelių, nes ištrūkus vienai aviai, kartu iškeliaus ir kitos.

Avys ir ožkos yra žolėdės – jos ės žolę ir gers šalia tekančio Kaukysos upelio vandenį, o jei bus šeriamos bandelėmis, tiesiog neišgyvens. Pavojų kelia ir šunys – patirtis rodo, kad medžioklės instinktai gali prabusti net naminiams augintiniams, o avims ir jų buvimas šalia kelia baisų stresą.

Vilniaus savivaldybės teigimu, gyvūnai maždaug 40 arų ploto aptvare bus apgyvendinti vos sustiprėjus pirmajai žolei.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorės Jolantos Radžiūnienės teigimu, naująsias Ribiškių kraštovaizdžio draustinio „gyventojas“ pamatys pasirinkusieji tiek ilgąjį, tiek perpus trumpesnįjį pažintinio tako maršrutą.

Jos teigimu, pasidžiaugti avimis bus galima ir užėjus į aptvarą jų paglostyti. Tačiau bus prašoma gyvūnų nešerti savo iškylos krepšio patiekalais ir drauge nesivesti šunų.

„Avys ir ožkos žolėdės – jos ės žolę ir gers šalia tekančio Kaukysos upelio vandenį, o jei bus šeriamos bandelėmis, tiesiog neišgyvens. Pavojų kelia ir šunys – patirtis rodo, kad medžioklės instinktai gali prabusti net naminiams šuneliams, o avims jų buvimas šalia sukelia baisų stresą“, – aiškino J. Radžiūnienė.

Be to, aptvaras bus stebimas ir filmavimo kameromis. Taip pat lankytojų bus prašoma gerai uždaryti vartelius – jei išsprūs viena avis, kartu iškeliaus ir kitos.

Kiek vėliau vasarą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija perkels aptvarą į kitą Ribiškių kraštovaizdžio draustinio vietą.

Tiksliau – besparnių. Labai retas dar turi kuo mojuoti. O jei ir turi – nėra ko sukti. Rekomenduotina, kol dar malūnai visai nesunyko, juos aplankyti. Greičiausiai kova su vėjo malūnais jau beveik baigiasi. Sparnuočiai šią kovą pralaimi.

Pradedame kelionę, kurioje pasitaikys vienas kitas atkurtas vėjo malūnas. Pavyzdžiui, šiauliečiams gali pasirodyti, kad nieko gelbėti nereikia, – juk Žaliūkių sparnuotis atrodo puikiai.

Sukame Joniškio rajonu – senu žvyrkeliu pro Kryžių kalną. Mekių malūnas, o tiksliau, akmeninės jo sienos atrodo įspūdingai kiekvienu metų laiku.

Jau plentu skriejame iki Plikiškių. Šiame pasienio kaime žmonės mėgsta savo kiemus puošti suvenyriniais malūnėliais. Pakraštyje aptinkame ir valstybės saugomą medinį sukriošusį senį. Kiauros sienos šiek tiek apsaugo nuo stichijų įrenginius ir paskutinius malūno darbus liudijančias sovietines svarstykles.

Tenka važiuoti beprotiškais žvyrkeliais, norint tolyje molynuose išvysti Dvariukų ar Stoniūnų malūnus. Iš jų likę tvirti mūro ir akmens liemenys. Per arimus tektų klampoti po kilometrą ir toliau. Žinoma, per privačias žemes. Gal nenušaus?

Kelyje, kuris veda tiesiai į Linkuvą, – malūnas už malūno. Jei palypėtume ant kepurės, pamatytume kito kaimo sparnus. Jei jie būtų. Diržiai, Steigviliai, Ūdekai. Spėk sukiotis po molingus žvyrkelius.

Malūnai – lygumų kraštovaizdžio druska ir istorijos liudininkai. Šie malūnai, kaip ir visi kiti, nėra vien statiniai miltams malti. Jie – lygumų kraštovaizdžio druska ir istorijos liudininkai.

Štai Steigvilių malūną 1891 m. pastatė kaimo šviesuolis Jonas Beinoravičius. Jis garsėjo lietuviškos spaudos platinimu. Jo suręstas statinys nebyliai kažko laukia – tarsi nesupratęs, ar dar reikės jo šiame pasaulyje, ar ne? Jam pasisekė – dabar kiek apsaugotas nuo atmosferos poveikio, atnaujintas. Viduje medinius dantračius ir laiptus nuspalvino žalėsių sluoksnis – mistinis vaizdas. Anksčiau į vidų buvo galima patekti pro skylę šalia durų.

Gerai atrodo Kalpokų malūnas Linkuvoje. Tarsi dėsnis – kuo arčiau didesnis miestelis, tuo geriau prižiūrėtas malūnas. Gražu pažiūrėti į Vaišvydžiuose Pakruojo dvare, Stačiūnų kaime išlikusius statinius.

Šis dėsnis negalioja Sigutėnų malūnui, kuris saulėlydžio šviesoje persišviečia lyg bulvių krepšys iš nežievintų vytelių. Gyvenvietė ribojasi su Pakruoju.

Pavasarinė saulės laida vis dar ankstyva. Pakeliui namo nusimato nemenkas galas žvyrkelio. Tačiau vaizdai verti kiekvieno amortizatoriaus barkštelėjimo.

Laborų malūnas – jau ne malūnas. Tik vaiduokliškai suremti rąstai su keliomis horizontaliomis lentomis. Idealus kadras rausvo dangaus fone, kad ir kaip būtų gaila.

Miško proskynos tankmėje prisiglaudęs Gegiedžių galiūnas. Laiko ėduonies nugraužtas Titonių mūras. Keistokos konstrukcijos Pamūšio medinis girnasukis, į kurį taip pat galima užeiti kiaurai sieną.

Retas kuris išgyvens dešimtmetį, jei neištiks Kleboniškio malūno likimas. Pastarasis prieš keletą metų buvo kruopščiai pagydytas, prilipdyti sparnai. O štai visai netoli esantis Baltosios vėjagaudis – tik prastyn.

Stiprus rytų vėjas, marių bangos ir iš žemyno atsėlinęs šaltis sukūrė pirmąsias šią žiemą ledo skulptūras Nidos krantinėje.

Tiesa puošmenos buvo labai trumpalaikės, tačiau įspūdingos.

Jų fotografijomis savo feisbuko paskyroje pasidalijo Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) darbuotojai, pasidžiaugę, jog Kuršių nerija žiemos šventėms jau pasipuošusi.

Nida vėl virto tikra ledo karalyste, kurią sukūrė gamta.

Tokiais vaizdais socialiniuose tinkluose neringiškiai dalijasi jau ne pirmus metus.

Kaskart, kai tik susiklosto atitinkamos sąlygos, Neringos marių pakrantės nustebina įspūdingomis ledo skulptūromis, kurias sukuria šaltis, vėjas ir vanduo.

Tądien, kai Nidoje buvo įžiebta pagrindinė kurorto eglė, visa Kuršių marių pakrantė buvo pasipuošusi ledo kūriniais.

Šie susiformavo, kai ant įšalusių paviršių, užtiškus marių vandeniui, jis užšalo ir taip sluoksnis po sluoksnio atsirado žiemos stebuklas.

Kuršių marių krantinėse ledo sluoksnis padengė ir augalus, ir suoliukus, akmenis, ir netoliese stovinčius ženklus.

Šis nors ir trumpalaikis, bet įspūdingas grožis paliudijo, kad turbūt nėra geresnio menininko nei gamta.

„Mes kasmet tą salą šienaudavom su technika, plukdydavom traktorių ir pjaudavom žolę, tai jeigu avys gerai dirbs savo darbą, mums nereiks tos mechaninės intervencijos“, – BNS sakė Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko vadovas Gedas Kukanauskas.

„Mažiau ramybės paukščiams, daug ekologiškiau ir natūraliau“, – pridūrė jis.

Jo teigimu, škudžių veislės avys daugiau nei 20 hektarų ploto saloje ganysis iki pat vasaros pabaigos, o jas nemokamai atvežė vienas Švenčionių rajono ūkininkas, į salą avys nuplukdytos specialiu plaustu.

Žmonės į avis pasižvalgyti, pasak G. Kukanausko, gali nebent priplaukę prie salos valtimi arba iš netoliese esančio apžvalgos bokšto su žiūronais.

„Nebent su valtimi priplauks. Kretuono ežeras nėra toks išvaizdus, priėjimų ten nėra daug, nes apaugę pakankamai. Galimybė yra ir nuo apžvalgos bokšto, kuris yra šalia Reškutėnų, su žiūronais, manau, bus galima pamatyt“, – pasakojo G. Kukanauskas.

Kretuono ežero Didžiąją salą yra pamėgę tilvikiniai paukščiai, mėgstantys atvirų vietų buveines. Tikimasi, kad saloje, avims nuėdus builius, ims perėti vis daugiau tilvikinių paukščių.