Prieš kelias dienas pavarčiau 2014-iesiems skirtą, Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje išleistą stalo kalendorių. Leidinio tema – istoriniai įvykiai, jungę Lietuvą su Skandinavija. Kiekvieną mėnesį iliustruoja koks nors faktas, bendras mums ir Šiaurei, tad kalendoriaus sudarytojams teko pasukti galvą, ieškant dvylika pozityvių siužetų. Kai kuriuos teko timptelėti iki rišlios istorijos – štai, rugpjūčiui skirtame lape nupiešti du arkliai, didelis ir mažas, ir parašyta, kad "viena iš teorijų teigia, jog lietuviškas posakis "ramus kaip belgas" kilo iš tarpukario Lietuvoje danų ūkininkų augintų belgiškos veislės arklių, kurie pasižymėjo itin ramiu būdu".
Kitų mėnesių atvartuose šiaurietiškos jungtys buvo stipresnės – yra ir vikingų antpuolis (sausis), ir 1991 m. Norvegijos telekomo padovanota palydovinio ryšio antena. Nepamirštos, be abejo, 1655 m. Jonušo Radvilos pasirašyta Kėdainių unija (kovas), kurioje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) sutiko prisijungti prie Švedijos karalystės, bei Kazio Preikšo tarpukario plėtojama geopolitinė Baltoskandijos idėja (liepa).
Šios abi koncepcijos niekada net nepriartėjo prie realybės, ir, jei ne Vazų dinastija (vasaris), 80 metų karaliavusi Abiejų tautų respublikoje, bei didingas Islandijos akibrokštas, pripažįstant (gruodis) atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, Šiaurės šalių biurui tektų kalendorių iliustruoti tik istoriniais anekdotais, fragmentais ir keistenybėmis.
Bet skandinaviškos, šiaurietiškos Lietuvos idėja, ar bent tokios idėjos siekiamybė nėra, pasirodo, visiškai prapuolusi. Aš kalbu ne apie politines ar ekonomines Lietuvos šiaurietiškėjimo iniciatyvas, o smarkiai gilesnes, privačias, mentalines nuostatas, kurių aptinku pačiose netikėčiausiose situacijose.
Šią vasarą, o gal ir anksčiau, perskaičiau specifinę knygų rinkos naujieną, kurioje buvo rašoma, kokią dalį įvairiose šalyse parašyti detektyvai užima anglakalbėje kriminalinės literatūros rinkoje. Šioje ataskaitoje džiugiai aptikau, kad šiokias tokias pozicijas ten turi ne tik skandinavų, bet ir Čekijos su Lenkija rašytojai. Atradimu, ilgai nelaukęs, pasidalijau savo "Facebook" profilyje. Žinutė su nuoroda į šaltinį buvo maždaug tokia: "Džiaugiuosi, kad ne tik Borisas Akuninas, bet ir mūsiškiai patenka į verstinės literatūros reitingų viršūnes." Ir po akimirkos skaičiau įnirtingą diskusiją. Manęs paklausė, ką aš turiu omenyje, rašydamas "mūsiškiai". Rytų Europą, šiek tiek nustebęs atsakiau. Man keli žmonės nedelsiant paaiškino, kad jie visiškai nesitapatina su Rytų Europa. "O su kuo gi tapatinatės?", paklausiau. "Su Skandinavija. Su Šiaurės Europa. Mes – ne rytiečiai, o šiauriečiai", – atsakė mano pašnekovai. Net loštelėjau iš nuostabos. Mes, turėdami už nugaros milžinišką LDK su ukrainiečiais ir baltarusiais, šimtmečiais lenkiškai kalbėjusiu, rusėniškai rašiusiu elitu, vengrų kilmės karaliumi, įkūrusiu universitetą, bendrą valstybę su ta pačia Lenkija, nesame Rytų Europa? Atvirkščiai, tyliau galvojau – mes esame Rytų Europos mentalinis deimantas, o ne niūrios, svetimos ir karingos Šiaurės pietinis pakraštys. O tyliai galvojau todėl, kad ir aš noriu būti šiauriečiu. Bent labiausiai matomame, dizaineriškame lygyje. Aš norėčiau, kad pas mus viskas būtų kaip pas juos. Kopenhagos dizaino muziejuje prie Jenso Quistgaardo rašomojo stalo raudojau iš estetinio pasigėrėjimo, o Helsinkio dizaino muziejuje kelias valandas prastovėjau žiūrėdamas į Alvaro Aalto krėslą (meluoju, žinoma. Kopenhagoje aš tik pavydžiai atsidusau, o į krėslą žiūrėjau gal dvi minutes. Bet tai irgi yra ilgai – pabandykit patys dvi minutes žiūrėti į fotelį).
Norint tapti išoriniais skandinavais, tektų stipriai padirbėti privačiame fronte. Viešai – parduotuvėse, žurnaluose, mugėse, parodose – lietuviškas dizainas yra skandinaviškas, suteikiant šiam apibūdinimui ne stiliaus, o kokybės prasmę, bet realioje aplinkoje jį absoliučiai nustelbia mūsų simpatiškai erzinantis Rytų europietiškumas, kurio svarbiausias estetinis principas – puošti papuošalą. Mums neužtenka plokštumos grožio – mes ją išlenkiam, angas transformuojam į arkas, kėdes slepiam po audiniu ir užrišam kaspiną, žvakę ant stalo apipinam kapinių vainikų dydžio ikebanomis, kalėdinių lempučių girliandas perkam kuo ryškesnes, bet – vengiam grynų spalvų, paviršius dažydami keisčiausiais mišrūnais. Išorinis lietuviškas skandinavas turi sukąsti dantis, ir ryžtingai keisti mylimas plyteles medžiu ar jo imitacija, trenkti per rankas lubų lipdinį klijuojančiam meistrui, ir liūdnai atsisakyti rusiško ampyro stiliaus baldų komplekto. Ir dar daugelio kitų mielų daiktų ir dalykėlių.
Ir tuomet atsakyti į svarbiausią klausimą – ar tokios aukos vertos rezultato? Ir kas jis yra, tas rezultatas? Nusimesti Rytų Europos įvaizdį? Įtikinti šiauriečius, kad mes jau esam Baltoskandija? Patiems jaustis jaukiau susikurtoje šiaurietiškoje aplinkoje?
Vilniaus Gedimino prospekte, buvusioje savivaldybėje, kelerius metus veikia nedidelis prekybos centras, negudriai pavadintas "Gedimino 9". Vasarą nauji savininkai pradėjo jo rekonstrukciją, ir rudeniop ją beveik baigė. Kai įėjau ir pamačiau pasikeitimus, šiek tiek įtūžau. T.y. įtūžo mano vidinis skandinavas. Lietuvių architektų sukurtas funkcionalus interjeras pasikeitė kardinaliai: vietoj neutralių grindų atsirado ryškiai ornamentuotas, poliruotomis granitinėmis plytelėmis klotas holas su nedidelio Versalio vertais paradiniais laiptais. Buvusius tobulai skandinaviškus aptvarus iš medžio, stiklo ir chromuoto plieno pakeitė tankios metalinės, baltai dažytos tvorelės su auksu tviskančiais ranktūriais. Balta spalva ir auksas! Kur aš tai mačiau? Maskvos Aukso žiede. Tūkstančiai baltų cerkvių su auksuotais kupolais. Mano įtūžis greitai rado palankią kitų vidinių šiauriečių aplinką. Mes burbėjom ir kūrėm teorijas, kad naujieji savininkai interjerą specialiai pakeitė tam, kad buvę LDK piliečiai, šiandieniai svarbūs pirkėjai, "Gedimino 9" centre pamatytų jiems įprastą stilių ir pinigus leistų lengviau.
Mes buvome ypatingai, kardinaliai neteisūs. Tai ne mūsų architektai bandė atspėti pirkėjų iš Rytų skonio kriterijus. Naująjį interjerą mums, o ne jiems, privilioti sukūrė Švedijos architektė. Ji stengėsi pataikyti į mūsų skonį, kuris jai susidėliojo toks – poliruotas granitas, balta tvorelė ir auksas. Ir juk negali ypatingai ginčytis, ar ne? Net jei mano vidinis skandinavas labai to norėtų.