„Iš daugiau negu pusės kirtaviečių turime atsakymus. (...) Keliose kirtavietėse buvo atžymėti (numatyti nukirsti – BNS) per jauni medynai. Taip pat buvo rasta savavalių kirtimų: vienas privačioje valdoje, kitas – valstybės miške. Jie nelabai dideli, kalbama apie šešias pušis. Taip pat neturėjo būti to nužymėjimo, kaip kirtimo vietos, prie Kertuojų ežero“, – penktadienį LRT radijui teigė K. Navickas.

Pasak ministro, pušis galima kirsti nuo 101 metų amžiaus, o kirtimų Labanoro girioje atveju, buvo nužymėtos 94-95 metų. K. Navicko teigimu, todėl tai „netraktuojama kaip pažeidimas“, nes leidžiama kertamų medžių amžiaus penkerių metų paklaida.

„To atsargumo turėtume laikytis, ypatingai saugomose teritorijose. Paklaidos minuso neturėtų būti. Labiau galvoti į pliusą. Per visus valstybinius miškus turime pakankamai daug subrendusių medžių, tai tokiose vietose jau geriau išlaukti tuos penkerius ar dešimt metų, kad nekiltų interpretacijų“, – kalbėjo K. Navickas.

Jis pranešė, kad tarp kitų siūlymų bus siekiama uždrausti kirtimus paukščių apsaugai skirtuose miškuose kasmet nuo kovo 15 dienos iki rugpjūčio 1 dienos.

Ministras žada, kad teisės aktai, kurie koreguos miškų kirtimus, bus parengti  iki metų pabaigos, o nuo lapkričio turėtų įsigalioti atnaujintos kirtimų valstybės miškuose taisyklės.  

Rugpjūčio pabaigoje viešumoje kilo visuomenės nepasitenkinimas dėl Labanoro regioniniame parke kertamų miškų. Mėnesiui buvo sustabdytas šių miškų kirtimas. Jų analizės išvados, anot K. Navicko, bus skelbiamos penktadienį.

Valstybinė miškų urėdija turėjo peržiūrėti kirtimų planavimo procedūras. Valstybinei miškų tarnybai buvo pavesta patikrinti, kaip laikomasi miško kirtimo taisyklių.

Ministras yra sakęs, kad Labanoro regioniniame parke šiemet suplanuota iškirsti 166 hektarus miškų, iš jų 90 ha jau yra iškirsta.   

Velnias slypi detalėse

Nieko naujo po Saule, bet žmonės, matydami protestus, socialinių tinklų kunkuliavimą, nerangiai besiaiškinančius politikus, ima nerimauti, gal tikrai naikinami Lietuvos miškai?

Atsakymas – nenaikinami. Kam detalės nesvarbu, toliau gali ir nebeskaityti.

Velnias slypi detalėse. Miškai ne naikinami, o kertami. Taip buvo ir bus per amžius. Bent jau tol, kol mums reikės medienos ir jos neužsiauginsime kosmose. Buvo kertami pernai, užpernai, prieš 10 metų ir visada.

Bet šiuo metu Lietuvos mastu išlaikomas tvarios miškininkystės principas. Kitaip tariant, iškertama mažiau medienos, negu kasmet priauga.

Kas atsitiko naujo būtent dabar?

Net jei ne žalieji "valstiečiai" sukūrė dabartinę kirtimų tvarką, jų valioje ydas ištaisyti. Tad, matant, kad dėl didelio kirtimų masto mušami ne patys kalčiausi, ašara nebyra. Jie to verti.

Pušies brandos amžius – 101 metai

Po Pirmojo pasaulinio karo miškai Lietuvoje buvo kaizerinės Vokietijos drastiškai išgrobti. Liko milžiniškos plynės, kurios atsikūrė savaime.

Praėjus 100 metų tame regione subrendo jūra gražių pušynų. Miškininkystės mokslas kiekvienam medžiui nustato brandos amžių, kurį pasiekus medienos priauginimo kiekis toliau ima lėtėti.

Pušies brandos amžius yra 101 metai. Taigi dabar tiek ir sukako Labanore (1918–2018). Ne tik Labanore, yra ir daugiau girių, kur priaugo brandžių medynų.

Taigi miškininkai pasidžiaugia subrendusiu derliumi ir raitojasi rankoves pjūčiai. Mūsų medienos pramonė gauna žaliavos, gamina įvairios produkcijos, mes turime darbo, mokesčių į biudžetą.

Skelbiama, kad medienos sektorius sukuria BVP už 1,6 mlrd. eurų kasmet. Tad kas čia blogai? Tai, suprantama, gėris. Bet jeigu žiūrėsime tik į seniai sukurtas tvarkas, Labanore ar Dzūkijoje iš miškų jūros atsiras plynės. Teisėtai.

Tik produkcija – vienintelė vertė?

Jeigu mes kaip robotai skaičiuosime tik pelną už parduodamą medieną ir nevertinsime miško kuriamos pridėtinės vertės turizmo sektoriuje, jo sukuriamų rekreacinių paslaugų, augalų, grybų ir gyvūnų įvairovės, gyvensime virtualioje realybėje ir tikrosios vertės nežinosime.

Ne vien duona žmogus gyvas, ne vien parduota mediena yra teisingas matas.

Todėl Labanoro žmonės ir nesutinka 100 metų laukti naujo miško. Jie nesutinka, kad Labanoro regioninis parkas visas taptų plyna birže.

Būtent tik po brandos pradeda formuotis tikrasis miškas, atsiranda uoksų paukščiams, negyvos medienos, kuri itin svarbi daugybei organizmų.

Vienoje svarstyklių pusėje atsiduria ekonomika, kitoje – rekreaciniai poreikiai ir gyvoji gamta. Politikai aiškina, kad viskas teisėta. Niekas jų neklausia, ar teisėta. Klausia: "Kodėl teisėta"?

Vietos pramonė ir šiaip nesunaudoja visos pagaminamos medienos, o daug eksportuojama į Kiniją, Lenkiją, Latviją. Miškai yra didžiausia vertybė Rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje, atimti iš tenykščių gyventojų mišką yra tas pats, kas atimti jūrą iš pajūriečių.

Tiesa, ši valdžia to nesibodi ir grasina dalį pajūrio atimti statant giliavandenį uostą.

Miškas – ne bulvių laukas

Tad ką daryti, kad ir medienos vietos pramonė turėtų, ir gamta nenukentėtų?

Gal galima leisti privačių miškų savininkams ūkininkauti intensyviau, o valstybiniuose miškuose labiau užtikrinti visuomenei rekreacinius ir aplinkosaugos poreikius, juodųjų gandrų, kurtinių, vilkų ir lūšių apsaugą?

Privatus žmogus geresnis šeimininkas negu valstybė pelno požiūriu, o valstybė geriau vykdo nepelningą apsaugos funkciją.

Turi likti vietos ir brandiems miškams, sengirėms, turi vietos likti ir medienos auginimo daržams. Miškams, kur ūkininkaujama plynais kirtimais, ir miškams, kur vykdomi tik atrankiniai kirtimai arba visai nevykdomi jokie.

Senuose subrendusiuose medynuose vien su negyva mediena susijusių gyvųjų organizmų rūšių skaičius siekia apie 7 tūkst.!

Ten, kur miškas yra it gražiai prižiūrėtas bulvių laukas, o nuimamas tarsi rudeninis derlius vos pribrendęs, jie tiesiog išnyksta.

Žmonės džiaugiasi įspūdingu Mindaugo Survilos filmu "Sengirė", tačiau nepagalvoja, kad tokių miškų su visa ta būdinga miško gyvybe liko gal tik 1 proc.

Tikrai negalima iškirsti visų savaime ataugusių miškų, atsodinti lysvėmis juos it bulves ir, rodant skaičiukus, teigti, kad miškų nemažėja, ir viskas gerai toje šalies miškininkystėje.

Prisišnekėjote, ponai!

Galima kelti klausimą, kodėl žmonės sujudo būtent dabar, o anksčiau tylėjo?

Kirto gi anksčiau ne mažiau, – kai medynas pasiekia reikiamą amžių, tada ir kertama. Pradedamas naujas miško ciklas nuo atsodinimo.

Na, netylėjo, tik sistema buvo tvirta kaip monolitas. Su urėdijų reforma, monolitas sueižėjo. Atsirado vilties įsprausti į plyšius visuomenės interesą.

Juolab kad gyventojams savo įtaka mielai padės ir senųjų miško lesyklėlių globėjai. Palikti "su nosimi" jie dės visas savo pastangas, kad prarasta višta aukso kiaušinių nedėtų ir juos pastūmusiems politiniams priešininkams.

Kita vertus, politikai prisišnekėjo patys. Prieš rinkimus buvo negailima gražių šnekų apie darną, profesionalus, ekologiją, sveikatą, tyrą orą, gražią gamtą, sveiką maistą.

Prisišnekėjote, ponai, tai dabar laikykitės! Atėjo laikas vykdyti rinkimų pažadus. Pasiteisinimai, kad kalbėjimas apie darną reiškė tik darnų pelną ir jokios ekologijos neturėjote galvoje, skamba makabriškai.

Net jei ne žalieji "valstiečiai" sukūrė dabartinę kirtimų tvarką, jų valioje ydas ištaisyti. Tad, matant, kad dėl didelio kirtimų masto mušami ne patys kalčiausi, ašara nebyra. Jie to verti.

Labanoro regioniniame parke, Molėtų r. sav. Mindūnų k. esančiame kempinge, pradėtas statyti 36 m. aukščio apžvalgos bokštas.

Apžvalgos bokšto įrengimo tikslas – sudaryti lankytojams palankias sąlygas susipažinti su šiomis regioninio parko vertybėmis: Lakajų ežerynu, Labanoro giria, kalvotu – ežeringu kraštovaizdžiu.

Šalia bokšto, lankytojų patogumui, bus pastatyti suoliukai, dviračių stovai, informacinis stendas. Darbai planuojami baigti rudenį.

Vienintelė stovyklavietė prie Stirnių ežero šią vasarą gali ištuštėti – tris dešimtmečius joje poilsiavusius kelis šimtus žmonių ketinama išprašyti, nes pagal Labanoro regioninio parko taisykles stovyklavietėse galima ilsėtis tik su palapinėmis, o ne su automobilių mobiliaisiais nameliais.

„Miestiečiai bėga iš miesto, jam reikia miško. Jeigu bus taip – sudie, Molėtai, labas, Jūrmala. Važiuosim ten: atstumas tas pats, ten įstatymai protingesni, ir jūra prie pat, ir kopose galima pasistatyt, nereikia eiti kilometrais, mašinas pasistatyti yra kur. Tegul skaičiuoja, kas moka skaičiuoti“, – sako poilsiautojas Audrius Marksa.

Poilsiautojai sako nešiukšlindavę, o gamtiniams reikalams naudodavę biotualetus. Tačiau pagal pernai patvirtintą regioninio parko tvarkymo planą, dalis Stirnių pakrantės patenka į stovyklavietės, o dalis – į kempingo zoną. Kempinge turi būti įrengta nuotekų sistema, įvesta elektra, vandentiekis. Kol nesutvarkyta infrastruktūra, čia ilsėtis galima tik palapinėse.

„Transporto priemonė miškuose gali stovėti arba pakelėse, arba įrengtose šalikelėse. Ant miško paklotės transporto priemonės statyti negalima“, – apie stovyklautojų priekabas aiškina Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų direktoriaus pavaduotojas Sigitas Žvinys.

Labanoro parke – vienas kempingas ir 22 stovyklavietės. Joms reikalavimai paprastesni – pakanka lauko tualeto.

Prieš Stirnių stovyklavietės nuolatinius poilsiautojus nusiteikę ir Molėtų verslininkai. Aplinkos ministerijai skundžiamasi, kad jie neduoda ekonominės naudos kraštui – nenuomoja sodybų, nesimaitina kavinėse, tik gaudo žuvis, niokoja miškus ir šiukšlina. Dalis stovyklavietės žemės priklauso valstybei, dalis – privatiems asmenims, todėl, pasak savivaldybės, pastarieji ir turėtų įrengti kempingą.

„Žemės savininkai, matydami, kad tai yra paklausu, patys turi suprasti, kad gali turėti naudą, jeigu jos dabar neturi, bet aš tuo abejočiau“, – sako Molėtų meras Stasys Žvinys.

„Ten galimas kempingų aikštelės įrengimas su atitinkamomis institucijomis paderinus. (...) Kad tai būtų kempingas, o ne vidury miško sustatytų automobilių grupė. (...) Juolab kad imami pinigai už stovėjimą, padarykim kaip priklauso: džiaugsis turistai, savininkai ir nenukentės gamta“, – sako aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.

Konfliktas dėl Stirnių stovyklavietės bus nagrinėjamas balandžio pabaigoje saugomų teritorijų tarnyboje.