Didžiausioje šalies koncertų salėje išvysime ne tik šešis finalininkus, sėkmingai įveikusius pusfinalio barjerą, bet ir daugybę svečių, kol kas laikomų paslaptyje. Taip LRT.lt portalui teigė „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos prodiuseris Lauras Lučiūnas.

„Kauno gatvėse šiemet vyks didžiulis Kovo 11-osios šventimas. Todėl nusprendėme dvi šventes sujungti: paminėsime valstybei svarbią datą ir surengsime gerą koncertą, nacionalinės atrankos finalą, kuris turėtų būtų įspūdingas žmonėms, susirinksiantiems arenoje“, – žada prodiuseris.

„Žalgirio“ arena – didžiausia Lietuvoje, o kai kurie nacionalinės atrankos atlikėjai – scenos naujokai. Tačiau tai, anot L. Lučiūno, ir padės patikrinti jų profesionalumą. „Jei išsigąs Kauno arenos, tai nėra kalbos apie jų pasirodymą Portugalijoje, nes ten išsigąs dar labiau. Kaip jiems seksis arenos scenoje, žmonės pamatys ir nuspręs“, – kalba L. Lučiūnas.

Lauras Lučiūnas/V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Pernai atrankos finalas vyko Klaipėdos „Švyturio“ arenoje. Vos paskelbus prekybos bilietais pradžią, didžiosios jų dalies neliko vos per kelias minutes, dėl to net teko stabdyti pardavimus. Prodiuseris viliasi, jog šiemet prekyba vyks sklandžiau.

„Pernai turėjome stabdyti bilietų pardavimus, nes per devynias minutes išpirko pusę bilietų. Neatlaikė sistemos. Šiemet, tikimės, sistemos atlaikys, ir raginame nedelsti. Bilietai – nebrangūs, tikimės pilnos arenos“, – pažymi pašnekovas.

Nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos prodiuseris finalo žiūrovams žada ir siurprizų. „Arenoje turėsime daug svečių iš kitų šalių „Eurovizijos“ atstovų. Kol kas informacijos apie juos neskelbiame, bet siurprizų tikrai pateiksime“, – tikina jis.

Tiesioginio eterio pusfinaliai LRT didžiojoje studijoje vyks vasario 22 d. ir kovo 3 d., finalas – kovo 11 d. „Žalgirio“ arenoje.

„Eurovizijos“ nacionalinės atrankos prodiuseris Lauras Lučiūnas žada, kad televizijos žiūrovus stebins ne tik vedėjų išmonė, bet ir technologinės naujovės.

– Kokias staigmenas žada netrukus prasidėsiančios lietuviškosios „Eurovizijos” atrankos?

– Šiemet veikiausiai daug kam maloni staigmena bus „Eurovizijos“ vedėjai – U.Skonsmanaitė ir M.Stonkus. Tai žmonės, kurie patys domisi muzika. Ugnė yra žinoma melomanė ir ne tik laidų vedėja, bet ir sukaupusi ilgametės patirties pramogų žurnalistikoje. Mantas ne tik domisi muzika, bet ir pats pilnas arenas žiūrovų surenka. Manau, kad tarp jų yra tam tikra chemija, jie viskuo domisi, vienas kitą puikiai pažįsta, nebijo aštresnio žodžio, bet kartu yra ir be galo mandagūs. Todėl manau, kad šie vedėjai taps šių metų „Eurovizijos“ „vinimi“.

Be maloniai nustebinsiančio vedėjų dueto, šiųmetinės atrankos išliks panašios į tas, kokias matėme pernai. Bus komisija, bus žiūrovų ir, manau, kad, kaip visada, prie mūsų prisijungs įvairūs užsienio ekspertai su savo komentarais ir vertinimais.

– Kiek atlikėjų šiemet rungsis dėl galimybės atstovauti Lietuvai „Eurovizijoje“?

– Jau dabar yra daugiau kaip 50 užsiregistravusiųjų. Nesame labai griežti, bandome visus norinčiuosius priimti, bet yra atlikėjų, kurie ateina su savo kūrybos dainomis, ir mes tikriname, ar visos dainos atitinka reikalavimus. Pavyzdžiui, ar jos nėra skambėjusios viešai anksčiau nustatyto laiko. Žinau, kad jau yra dainų, kurios neatitinka trukmės ar paskelbimo reikalavimų. Praėjusiais metais turėjome 40 dalyvių. Ir šiemet, manau, varžysis panašiai tiek atlikėjų. Kaip ir kasmet, atrankose dalyvaus ir mažai kam žinomi atlikėjai, yra ir visiems puikiai pažįstamų. Bet „Eurovizijos“ atrankoje niekas neturi išskirtinių sąlygų – visi yra vienodi, nesvarbu kokio jie lygio žvaigždės ar žvaigždutės.

Iš tikrųjų jau pernai finale išbandėme tokią programą, kuria vaizdas iš ekranų buvo perduotas žiūrovams savotišku 3D efektu.

– Kokio stiliaus dainas atlikėjai šiemet dažniausiai renkasi?

– Turime kompozitorių, pateikusių dainas. Yra atlikėjų, kurie registruojasi be dainų, ir mes jiems siūlome rinktis dainas iš kompozitorių sąrašo. Vis dėlto, vyrauja popmuzika, tačiau viskas priklauso nuo aranžuočių – vieni pasirinks labiau roko, pop žanrą, tikrai bus ir akustinių kūrinių. Bet nemanau, kad sulauksime visiškų netikėtumų. Juk ir pasaulinės pop tendencijos yra tokios eklektiškos. Gali būti visaip – durys yra atviros visiems stiliams ir žanrams. Jei tą pačią dainą kas nors norės pristatyti kitokiu stiliumi, mes tikrai neprieštarausime.

– Transliacijų metu žadate įdomių technologinių naujienų. Kuo nustebinsite?

– Iš tikrųjų jau pernai finale išbandėme tokią programą, kuria vaizdas iš ekranų buvo perduotas žiūrovams savotišku 3D efektu. LRT televizija transliuoja HD kokybe, todėl mes galime sukurti įvairios kompiuterinės grafikos, kuri ne tik už artistų nugarų matoma, bet ir žiūrovų ekranuose.

Dar ruošiame keletą siurprizų. Kas gi bus vadinamasis lentelės balsas ir kaip jis atrodys? Dabar dar svarstome kelias balsų kandidatūras. Gali būti, kad tas balsas taps ir matomas – norime išbandyti dar vieną technologinę naujovę bei tikimės, kad ji pasiteisins. Palikime šiek tiek paslapties televizijos žiūrovams.

– Kas yra vadybininkas, o kas yra prodiuseris? Kaip mums tas dvi sąvokas atskirti?

– Iš tikrųjų Lietuvoje tai beveik vienas ir tas pats, nors sąvokos skirtingos. Prodiuseris, jeigu išvertus pažodžiui, yra gamintojas. Muzikoje prodiuseriai dažniausiai yra tie, kurie sėdi kartu su muzikantais, atlikėjais ir gamina aranžuotes. Jie yra prodiuseriai.

Yra ir kitokių prodiuserių, kurie sugalvoja, kaip galėtų būti, bet patys nemoka nieko daryti. Tai tokie kaip aš. Jų darbas – pasamdyti tuos, kurie moka daryti, kaip nors sukviesti, surinkti ir įgyvendinti taip vadinamą projektą.

– Muzikoje, mano supratimu, prodiuseris yra tas žmogus, kuris dirba su atlikėjo garsu ir skambesiu.

– Gali būti taip, bet iš tikrųjų nebūtinai. Galima tą garsą, norą, kaip daina gali būti išreikšta, papasakoti. Galima kartu galvoti. Ne visais atvejais, bet kartais aš irgi taip darau.

Vadybininkas dažniausiai yra pardavėjas arba tas, kuris rūpinasi atlikėjo buitimi –  kad laiku atvažiuotų, kad laiku išvažiuotų (kas nemažiau svarbu).

– Jūsų kelias prasidėjo nuo kurio – prodiuserio ar vadybininko?

– Nei to, nei ano. Aš norėjau, kaip ir visi, būti muzikantu. Dauguma vadybininkų ir prodiuserių yra nepavykę muzikantai arba kokie nors aktoriai.

– Prisimenu grupės „Joy Division“ istoriją, kai jie visi nemokėjo groti ir vienas, kuris buvo gabesnis, berods, grojo gitara, kas prasčiau – grojo bosu, o tam, kuriam visai nesisekė išmokti kažkuo groti, sakė – tu būsi mūsų vadybininku. Jis tapo jų vadybininku.

– Panašiai, žinokit, ir yra. Visą laiką dalyvavau kažkur arti muzikos, kažkiek grojau. Grojau black metal grupėje, paskui – noise. Taip nuslydau į pinigus.

– Šiaip ar taip tu esi tas vadybininkas, prodiuseris, kuris, sakykime, po savo sparneliu laiko visą geriausią Lietuvos alternatyvą, tad nelabai nutolai nuo to metalo, neperėmei pop grupių. Jau būtų sunku pasakyti, kuriam stiliui priklauso Jazzu, tokia atlikėja, kaip Alina Orlova, grupė „Sheep Got Waxed“ ir kitos – visi jie tavo prižiūrimi.

– Ne su visomis grupėmis dirbu, bet nemažai jų daliai esu padėjęs savo laiku išleisti albumą arba surengti pirmuosius koncertus. Šiuo metu mes aktyviausiai dirbame su Leon Somov ir Jazzu, Alina Orlova, Vidu Bareikiu ir „The Station“.

– Muzikos vadybininkas ar prodiuseris turi klausytis daug muzikos. Kokie atlikėjai ar albumai puikuojasi tavo grojaraštyje?

– Dabar iš tikrųjų labiausiai klausau sountrackų – garso takelių iš filmų. Man dabar labiausiai patinka „The Young Pope“ – „Jaunasis popiežius“. Tai toks serialas, kurį rodo LRT TELEVIZIJA. Visiems labai rekomenduoju – atkreipkime dėmesį garso takelį. Ten labai daug klasikinės muzikos, labai daug šiuolaikinių kūrinių. Gaila, kad nėra tarp jų lietuvių, bet latvių ir estų ten yra.

– Savo žiniomis daliniesi su studentais. Bent jau kadaise to tikrai nebuvo mokoma, o šiais laikais jau yra kažkoks kursas?

– Yra skirtingose vadybų programose. Ir Vilniaus universitetas, ir Vilniaus dailės akademija, ir Teatro ir muzikos akademija turi šias programas, kur man tenka kažkiek dirbti.

Nežinau, ar įmanoma perduoti ką nors, bet papasakoti istorijas visada galima. Tikriausiai kažkaip randame bendrą kalbą su studentais. Jie ką nors papasakoja ir aš jiems ką nors papasakoju. Nežinau, ar tai daro kažkokį įspūdį, ar jie taps vadybininkais, ar prodiuseriais, bet mes mokomės kartu skaičiuoti. Mano paskaitų idėja – ne papasakoti apie tai, kur galima gauti pinigų, kaip teisingai parašyti projektą ir gauti finansavimą, ko labai dažnai moko kultūros įstaigos, bet apie tai, kaip tuos pinigus būtų galima uždirbti. Tai studentus domina.

– Ar mokai, kaip atskirti atlikėją, kuris turi potencialą, ir tokį, kuris jo neturi? Ar čia gal iš viso apie tai nereikia diskutuoti ir įmanoma iš kiekvieno žmogaus padaryti žvaigždę?

– Iš kiekvieno tikriausiai ne, bet padaryti žmogų žinomu, aišku, įmanoma. Ar dėl to jis bus geresnis dainininkas ar muzikantas, tai, žinoma, jau ne vadybininkų reikalas. Tokių darbo supratimų, bendro išsilavinimo žinių turbūt negali įdiegti nei koks vadybininkas, nei prodiuseris, jeigu žmogus pats to nenori.

– Ar sutiktum su tuo, kad šiais laikais yra tikrai labai daug gerų, profesionalių muzikantų, kurie puikiai groja, tačiau iš esmės neturi, ką pasakyti, ir netampa žvaigždėmis, nepaisant to, kad tikrai yra profesionalai, bet jiems trūksta kad ir tos pačios charizmos?

– Žinoma, instrumentalistams apskritai visada yra sunkiau, bet ir apie vokalistus galima pasakyti tą patį, nes retas turi jūsų minėtą charizmą ar apskritai sugebėjimus duoti žmonėms daugiau, o ne tik sudainuoti dainą.

Sudainuoti dainą, kaip ji parašyta, gali nemažai žmonių, bet tai nebūtinai yra hitas.

– Į mane dažnai kreipiasi žmonės, kurie norėtų nuskambėti radijuje. Jie tikrai neblogai dainuoja, bet neturi savo repertuaro. Jie sako – dainuoju kaip Whitney Houston jos dainas. Man atrodo – kas iš to, aš geriau W. Houston klausysiu. Ar atlikėjui kyla problemų, jei jis neturi savo dainų, savo kompozitoriaus ir dainuoja tik kitų dainas?

– Jie gali iškilti, pavyzdžiui, vestuvėse ir tapti gerais vestuvių atlikėjais, iš to gyventi, užsidirbti. Manau, nemažai tokių yra. Daugelis jų visiškai gerai uždirba, dainuodami kitų dainininkų dainas, ar pasirodydami visokiuose renginiuose tol, kol žmonės šoka, arba tol, kol ruošiasi valgyti.

Yra tokių dainininkų, bet, norint lipti į sceną, stengiantis pritraukti gerbėjus, labai svarbu, kokios tos dainos, kas jas sukūrė. Žinoma, nebūtina pačiam jų sukurti. Gali atsirasti kompozitorių.

– Kokių savybių reikia, norint būti žvaigžde? Nuo ko reikia pradėti viską apskritai? Įsivaizduokime, kad mūsų klausosi jaunas žmogus, kuris mokosi muzikos mokykloje ir svajoja, kad bus kada nors Micku Jaggeriu. Kaip juo tapti? Ką jam reikėtų daryti?

– Net sunku pasakyti apie tas savybes. Jauni žmonės nebedaro to, ką darė Mickas Jaggeris, kad taptų žvaigžde (juokiasi).

Žinoma, klausimas labai provokuojantis, bet, aišku, dabar yra labai stiprūs kokybiniai reikalavimai. Tiek atlikimui, tiek įrašams. Čia visų pirma reikia labai gerai žinoti, ko nori, ir labai gerai tai atlikti, nes tokių mėgėjų, įsirašiusių dainas kompiuteriais namuose, – pilna. Jų daugėja ir tik daugės.

Bet kokiu atveju reikia pastebėti, kad jau net Lietuvoje kokybiška muzika vis labiau ima viršų. Ta pati televizija per dešimtmetį pasikeitė neatpažįstamai. Jeigu anksčiau muzikine prasme daugelio televizijų, radijo stočių eteryje vyko tikras muzikinis genocidas, dabar vis rečiau ir rečiau to išgirstame. Vis labiau groja tie, kurie verti skambėti.

– Tu viską pradėjai prieš daugiau kaip 10 metų. Ar situacija per šį laiką pasikeitė?

– Pasikeitė, žinoma. Visų pirma, pasikeitė leidybinė ir koncertinė rinkos. Dabar vis daugiau žmonių nori matyti grupes, grojančias gyvai. Jie mielai eina į koncertus, nebetinka fonograma. Todėl, jeigu kažkas atėjo ir užlipo ant scenos, tai turi daryti taip gerai, kaip niekas kitas.

– Kai žvaigždė tampa žvaigžde Lietuvoje, tada pagalvoja, kad metas plaukti į platesnius vandenis. Kaip yra su tuo muzikos eksportu? Kokia situacija šiuo metu?

– Mažų šalių muzikos eksportas visur panašus. Dažniausiai atsiranda kokia viena ar dvi grupės per kokį dešimtmetį, kurios tampa populiarios kitur. Nepasakyčiau, kad esame kritinėje situacijoje, nes vis labiau ir labiau atsiranda atlikėjų, kurie tampa populiarūs.

Visų pirma reiktų išskirti Ten Walls, kuris tapo labai populiariu, bet dėl savo netinkamo elgesio greitai tapo ne tokiu laukiamu. Bet tai nesumenkina jo darbų. [...]

– Vis dėlto kartais girdime, kad estai ir latviai lenkia mus šioje srityje.

– Žinau estų grupę „Ewert and The Two Dragons“. Ji labai populiari, nes gal pirma iš mūsų regiono, Baltijos regiono, grupių išvyko į Ameriką. Jie turi kontraktą su „Warner Music“. Bet kontraktų turėjimas šiais laikais nėra kažkoks ypatingas įvykis. Nėra taip sudėtinga juos pasirašyti, kaip atrodytų. Daug svarbiau yra, kas po to ir kaip paskui ta kompanija su atlikėju dirbs, kiek investuos ir t. t.

Latviai „Brainstorm“, žinoma, labai populiarūs Rytų Europoje.

– Savo laiku jie buvo populiarūs ir Vakarų Europoje, išskyrus Didžiąją Britaniją, kur visi siekė patekti.

– Buvo vienas albumas. Jiems irgi labai padėjo „Warner Music“.

– Kai kažkada teko būti Ispanijoje, būtent per ispanų radiją girdėjau „Brainstorm“.

– Taip. Visos minėtos grupės gali laisvai groti kur nors radijo stotyje, tikrai juos užtiksime, bet roko grupės visada yra tokių atvirų erdvių, stadioninės grupės. Jos visada turės daugiau auditorijos, negu, sakykime, kamerinė muzika.

Elektroninė muzika niekada nebuvo taip populiarėjanti, kaip dabar. Kalbant apie Lietuvą, didžiausias viltis vis dėlto dedu į elektroniką, nes niekur nėra tiek festivalių ir tiek daug elektroninės muzikos kūrėjų, kaip Lietuvoje. Jeigu lyginame visas Baltijos šalis. Yra tokių labai keistų projektų, kurie vienaip ar kitaip atsiduria kur nors svetur.

Tuo tarpu „Fusedmarc“ pasirodymo režisieriui Povilui Varvuoliui netikėtumų buvo, o labiausiai nustebino transliacijos nesklandumai, kurių, kaip teigia pats, šiame konkurse seniai neteko matyti.

„Manau, kad į finalą pateko tie, kurie ir turėjo. Pirmiausiai nebuvo abejonių dėl Portugalijos, Švedijos, Armėnijos bei Lenkijos. Jie atrodė stipriausiai, o likę galėjo pasiskirstyti visaip. Gaila, kad nepateko Latvija, tačiau tai gal daugiau iš kaimyniškų sentimentų“, – svarstė muzikos prodiuseris L. Lučiūnas.

Jis teigia nenustebęs ir Moldovos sėkme. „Jie vieninteliai turėjo labai ryškų instrumentinį akcentą, kai kitose dainose akcentuojamas vokalas, o tai – šiuolaikinė šokių daina“, – pastebėjo pašnekovas.

Muzikos prodiuserio žodžiais, pirmasis pusfinalis – ramus ir nieko nustebinti neturėjo, tačiau antrasis bus kitoks. „Visi, kurie matė repeticijas, vieningai sako, kad antrasis pusfinalis – aštresnis. Pirmajame buvo gera baladžių dozė. Su mūsų daina gal ir būtų buvę paranku būti pirmame pusfinalyje, tačiau čia nėra jokios tragedijos“, – grupės „Fusedmarc“ sėkme neabejojo prodiuseris.

Jo teigimu, konkurse vis mažėja vadinamųjų standartinių dainų. „Viskas panašėja į gerų, daugiau sau leidžiančių pop dainų konkursą, o tai džiugina. Kitas dalykas – puikus vaizdas.  Kiekvienais metais tai vis tobulėja ir šiemet sceninė estetika atrodo tiesiog nuostabiai“, – kalbėjo L. Lučiūnas. 

Praėjusiais metais iš arti stebėjęs „Euroviziją“ Švedijoje, muzikos prodiuseris sakė, kad šių metų scena – labiau pasisekusi, o konkursą purtę organizaciniai skandalai jam nepakenkė.

„Apie skandalus daug šnekama, bet juos vargiai kas pajunta. Kol kas viskas vyksta tvarkingai, niekas niekur nevėlavo, viskas visiems paduota, parodyta, pataisymai įdiegti“, – priekaištų neturėjo L. Lučiūnas.

Lietuvos atstovams svarbiausia, pasak jo, nieko nebandyti daryti kitaip. „Grupė išsiskiria ir labai savimi tiki. Užlipus į sceną – stresas didžiulis, šiuo metu visi atrodo ramūs, gerai nusiteikę, daug dirba, tačiau norisi, kad jie būtų susikaupę ir darytų ne mažiau ir ne daugiau nei per repeticijas ir tada tikrai pateks į finalą“, – patarė muzikos prodiuseris.

Šiemet tarp konkurso favoritų L. Lučiūnas įvardijo Italijos atstovą. „Jam laimėtojo etiketė piešiama ne atsitikinai, nors man asmeniškai norėtųsi, kad laimėtų portugalo daina“, – kalbėjo jis.

Nustebino ir rezultatai, ir techniniai nesklandumai

Tuo tarpu grupės „Fusedmarc“ pasirodymo režisierius Povilas Varvuolis sako, kad staigmenų pirmame pusfinalyje – būta.

„Atrodo, kad gerai dainuojantys nepateko, o pateko – neaišku kas. Kaip ir kiekvienais metais iš pradžių atrodo vienaip, kai balsuoja žmonės ir komisija – gaunasi visai kiti netikėti dalykai. Dar nėra buvę metų, kad būtų galima tiksliai viską nuprognozuoti“, – tikino P. Varvuolis.

Vis dėlto, jo teigimu, švedų bei portugalų pasirodymai neabejotinai turėjo patekti į finalą. „Kipras nustebino, tačiau jo šou buvo stiprus. Vis dėlto yra tokių atlikėjų, kurių patekimo į finalą nesitikėjau, pvz., Graikijos“, – vardijo jis.

P. Varvuolis taip pat sutiko, kad antrame pusfinalyje iššūkių būti gali daugiau nei pirmajame. „Antrame pusfinalyje labai stiprūs bulgarai. Kai pamačiau pirmojo ir antrojo pusfinalio sąrašus, antrasis man atrodė lengvesnis, o jame dalyvauti – geriau, tačiau dabar nebežinau, nes pirmas pasirodė lengvesnis“, – svarstė P. Varvuolis.

Jis taip pat įžvelgė „Eurovizijos“ madų, kurios šiemet ryškiausiai matomos pasirodymų vizualizacijose. „Vizualizacijose rodoma labai daug atlikėjo vaizdų, panašių elementų. Viename ir kitame pasirodyme kartojasi tam tikri dalykai, jie yra ir mūsų vizualizacijose, kurias mes kuriame patys. Kitos šalys jas taip pat kūrė pačios, tačiau kažkokie elementai, kurie „vaikšto“ visų galvose, išsikristalizuoja ir matosi“, – analizavo pašnekovas.

Kad organizacinės komandos patiri nesklandumai būtų paveikę konkursą, nepastebėjo ir P. Varvuolis, tačiau jam užkliuvo tam tikri techniniai nesklandumai pusfinalio transliacijos metu.

„Transliacijos pradžioje buvo tam tikrų nesklandumų, kai technika lindo į kadrą, ko „Eurovizijoje“ jau seniai neteko matyti.  Gal pirmojo eterio baimė paveikė komandą, to dažnai būna ir Lietuvoje ir tai suprantama. „Eurovizijoje“ tai pakankamai netikėta, nes paskutinius dvejus metus nemačiau jokio techninio broko konkurso transliacijose“, – stebėjosi P. Varvuolis.

Paklaustas, kas šiame konkurse jo favoritai, pašnekovas atsakė trumpai: „Fusedmarc“ – numeris vienas, dar – Bulgarija ir Švedija.“

Aiškūs 15 finalo dalyvių

Po pirmojo pusfinalip paaiškėjo, kad finale matysime Moldovą, Azerbaidžaną, Graikiją, Švediją, Portugaliją, Lenkiją, Armėniją, Australiją, Kiprą ir Belgiją.

Į finalą taip pat iškart keliauja penkios didžiosios šalys – Ispanija, Jungtinė Karalystė, Italija, Prancūzija, Vokietija ir praėjusių metų nugalėtoja – Ukraina.

Ketvirtadienį, gegužės 11-ąją, vyks antrasis „Eurovizijos“ pusfinalis, kurio metu taip pat pasirodys 18 valstybių, tarp jų – ir Lietuva, iš kurių į finalą pateks dešimt.

Pirmojo pusfinalio dalyvius vertino jame dalyvaujančios aštuoniolika šalių bei trys šalys, iškart pasirodysiančios finale – Italija, Ispanija ir Jungtinė Karalystė.

Konkursą pirmą kartą istorijoje veda trys vyrai – Oleksandras Skičko, Volodymyras Ostapčiuk ir Timuras Mirošničenko.

Taip sako nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos prodiuseris Lauras Lučiūnas ir primena, kad arenos scenoje balsas sudreba ne vienam atlikėjui, tad ir rinktis laimėtoją verta būtent pagal finalinį pasirodymą.

„Manau, nuomonės dar gali keistis, nes kai kurie atlikėjai, pasirodę didžiojoje scenoje pirmą ar trečią kartą gyvenime, paprastai sudrebina balsą. Jeigu sudrebės ranka ar balso styga čia, tai didžiojoje „Eurovizijoje“ sudrebės dar ne taip“, – kalba prodiuseris prieš nacionalinės atrankos finalą, kuris vyks šį šeštadienį Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.

– Pirmadienį paaiškėjo, kad nacionalinės atrankos finale dalyvaus ne šeši, o septyni dalyviai. Kodėl  nusprendėte suteikti galimybę nacionalinės atrankos finale pasirodyti iš atrankų iškritusiam dalyviui?

– Suteikta galimybė buvo ne tiek dalyviui, kiek klausytojui ir žiūrovui. Per kiekvieną atranką į balsus žiūrime labai atsargiai ir įdėmiai – kiek balsuoja, už ką balsuoja. Skirtumai tarp iškritusių ir patekusių kartais būna labai nedideli, todėl norėjome žmonėms suteikti galimybę balsuoti LRT.lt portale, kad kuo daugiau LRT radijo klausytojų, televizijos žiūrovų ir portalo skaitytojų galėtų pareikšti savo nuomonę ir turėti savo deleguotą atlikėją į finalą, kuriam komisija įtakos neturėjo. Iš kitos pusės tai yra įdomiau, smagiau. Kodėl gi rinkti iš šešių, jei galima rinkti iš septynių?

Man atrodo, kad ši „akcija“ pasiteisino. Priminėme apie konkursą, visiems buvo smagu dar kartą paklausyti dainų. Nesulaukėme jokių priekaištų iš dalyvių, kurie jau nebedalyvauja. Priešingai – sulaukėme tik padėkų. Juolab kad viskas yra tik žaidimas ir su šiuo konkursu artistų gyvenimas nesibaigia.

Labai įdomu buvo stebėti balsavimą tą dieną. Man atrodo, jeigu balsavimas būtų trukęs porą dienų, tai dar nežinia, kaip būtų pasibaigęs. Sasha Song ant kulnų lipo labai aktyviai ir Lolita Zero į priekį išsiveržė tik maždaug 2 tūkst. balsų. Aišku, kad tai yra numeris, sukėlęs daugiausiai ažiotažo. Lygiai taip pat, kaip buvo dalis žmonių, kurie sakė, kad Lolita buvo neteisingai išmesta iš konkurso, dabar dalis sako, kad Lolita neteisingai grąžinta į konkursą.

Tai sprendė klausytojai, skaitytojai ir žiūrovai ir čia jau nieko negalėjome padaryti. Mes suteikėme galimybę, LRT taisyklės tai leidžia, LRT vadovybė tai patvirtino ir mums beliko tik laukti, kas įvyks ir kuris septintas dalyvis važiuos.

– Kaip Jums šis personažas, kurį įkūnija gerai žinomas aktorius, choreografas Gytis Ivanauskas? Ar su tokiu pasirodymu mes galėtume dalyvauti didžiojoje „Eurovizijoje“?

– Norėčiau pasakyti, kad su bet kuriuo numeriu, kuris yra finale, mes galėtume dalyvauti didžiojoje „Eurovizijoje“. Vienareikšmiškai. Kokybė yra labai pakilusi lyginant netgi su pernai metais. Pernai buvo aiškūs du lyderiai – Erica Jennings ir Donatas Montvydas. Šiais metais tiek šnekant su komisijos nariais, kaip jiems atrodo, tiek su žmonėmis iš muzikos pasaulio, visi nustebę ir neturi aiškaus favorito.

Gyčio kuriamas personažas iš tikrųjų labai ryškus ir matomas, labai vizualus, tad kodėl gi ne? Jeigu žmonės išrinks, tai, be jokios abejonės, važiuos Lolita. Jeigu žmonės rinks kažką kitą, važiuos kažkas kitas. Jokio numerio nedrįsčiau vadinti favoritu. Dainos, kurios šiemet dalyvauja atrankoje, be galo stiprios, atlikėjai pasiruošę ir turi ką parodyti, todėl visiškai nesijaudinu dėl to, ką išrinksime finale. Bet kokiu atveju bus gerai.

– Pakalbėkime apie šiemetinę atranką, kurioje dalyvavo būrys atlikėjų, bet finalą pasiekė tik septyni. Kaip Jūs vertinate šių metų konkursą? Kas Jus, kaip konkurso prodiuserį, šiemet pradžiugino? Kas nuvylė?

– Visų pirma pradžiugino dainų kiekis. Jų buvo labai daug, buvo iš ko rinktis ir, manau, kad tai leido tiek žiūrovams, tiek mums susipažinti su labai daug nematytų ir negirdėtų arba mažiau girdėtų artistų.

Yra žmonių, kurie tik tuo ir gyvena, kad ateitų sudalyvauti „Eurovizijoje“ ir iškristų. Tai jie visada ir iškrenta. Be tiems, kurie dirba nuosekliai, tai yra puikus karjeros tramplinas. Nacionalinė atranka stebima ne tik Lietuvoje, ji sulaukia nemažai ir tarptautinės žiniasklaidos dėmesio. Mūsų atrankos yra aptarinėjamos „Eurovizijos“ fanų ar „Eurovizijos“ puslapiuose.

Skaitau ir matau, kad mūsų atrankos labai gerai vertinamos. Europos transliuotojų sąjunga mūsų atrankas vadina pavyzdžiu, nes dėmesys „Eurovizijos“ konkursui Lietuvoje yra didelis. Tai labiausiai džiugina. Žmonės žiūri, mėgsta – kiekvieną šeštadienį žiūrimumas yra didžiulis. Kai šeštadieninė laida, transliuojama per nacionalinį kanalą, sugeba žiūrimumu aplenkti komercines televizijas, yra be galo malonu.

Kad nuviltų dainos ar artistai, tikrai taip nebuvo. Man atrodo, kad jeigu nusprendėme suteikti galimybę pasirodyti visiems, tai ir suteikiame. Net ir prasčiau dainuojantis ar su prastesne daina atėjęs žmogus turi tokias pačias galimybes ir teises, ir man tai patinka. „Eurovizija“, kaip konkursas, ištiesina kupras visiems: tiek žvaigždės, tiek mažiau žinomi atlikėjai gauna tas pačias sąlygas ir turi maksimaliai gerai pasirodyti. Jeigu jiems pasiseka, jie keliauja į finalą. Kaip ir nutiko dabar – finale turime vien jaunus artistus.

– Iš tiesų, šioje atrankoje puikiai pasirodė jaunieji atlikėjai, kurie net nurungė scenos senbuvius: iš atrankų iškrito Mia, Alanas, pirmojo atrankos barjero neįveikė Vilija Matačiūnaitė, Rasa Kaušiūtė. Kai kurie kalbinti gerbėjai sako, kad scenos senbuviai šiemet žiūrovams neparodė nieko nauja ir įdomaus, todėl jie palaikė jaunus, perspektyvius dalyvius. Kokie būtų jūsų pastebėjimai?

– Taip ir atsitiko, nėra čia ko slėpti. Jauni ir ambicingi artistai investavo labai daug laiko ir pasiruošimo į savo pasirodymus, tai akivaizdžiai matosi. Šiemet visiems buvo suteiktos labai didelės galimybės: tiek vizualiai parengti numerius, tiek sutvarkyti muzikinę dalį.

Jei reikėjo, mes visiems vienodai padėjome: ar reikėjo keisti aranžuotes, ar perrašyti kažką. Turime vieną geriausių vaizdo dailininkių Lietuvoje, kuri dėlioja vaizdus už atlikėjų nugarų. Pasitelkėme technines naujoves, kurios niekada nebuvo naudotos Lietuvoje. Žmonės tai pamatys finale. Jau pusfinalyje jie matė truputį kitokį vaizdą, dabar bus galimybė išgirsti ir kitokį garsą. Jauni atlikėjai šioms galimybėms yra pasiruošę, kartais atrodytų, geriau už senbuvius.

Jie neturi nuostatų, kaip turi atrodyti pasirodymas. Pasirodymas turi atrodyti gerai ir viskas. Kartais jauni atlikėjai išlošia dėl to, kad labiau pasitiki juos supančiais profesionalais. Kartais savo nuomonės turėjimas artistui pakiša koją. Jeigu ateina artistas ir sako: noriu, kad rodytumėte tą ir tą, kad spalvos būtų tokios, o šviesos – anokios, mes ir darome. Bet jeigu matome, kad tai netinka, visuomet patariame ir sakome – sprendimas galėtų būti štai toks, patariame jums rengtis taip, o šviesos turi būti tokios. Pasirodymo sėkmę lemia visa visuma – ne tik balso tembras, ne tik melodija, bet ir vaizdas. Juk tai – televizijos dainų konkursas.

– Jau šį šeštadienį Klaipėdos „Švyturio“ arenoje įvyksiančiame nacionalinės atrankos finale konkurso dalyviai pasijus lyg didžiausiame Europos dainų konkurse, jų finaliniai pasirodymai bus filmuojami pasitelkiant naujausias ir inovatyviausias technologijas.

– Filmuojama pasitelkus paskutines naujoves. Įranga, kuri bus Klaipėdoje, paskui išvyks į Kijevą. Su ja bus filmuojama didžioji „Eurovizija“. Turime unikalią galimybę šiais metais naudoti vadinamąją „cuepilot“ sistemą, kur kiekviena kamera, kiekvienas operatorius, kiekviena lemputė veikia pagal tam tikrą laiko kodą. Viskas yra programuojama repeticijų metu: kiekvienas taškas, kiekviena kamera. Klaidų galimybės čia labai stipriai mažėja, todėl, pasitelkus šias naujoves, transliuoti HD formatu yra vienas malonumas. Tiek režisieriai, tiek operatoriai įdeda gerokai daugiau darbo, bet jie džiūgauja, kad gali prisiliesti prie paskutinių televizinių pasaulio naujovių, ko iki šiol Lietuvoje dar niekam nėra tekę išbandyti.

Pusfinalį jau filmavome su šia įranga, tačiau tai buvo, pavadinkime, bandymas. Tačiau žiūrovai galėjo pamatyti, kad tam tikri efektai arba tai, kas rodoma ekranuose už atlikėjų nugarų, atsiranda televizijos ekranų priekyje. Kartasi tiek efektai, tiek vizualinė medžiaga gali persikelti į ekrano priekį ir kiekviena daina tampa atskiru vaizdo klipu. Tai yra esminė naujovė.

Be to, jau antrus metus LRT transliuoja HD formatu. Kokybinė transliacijos raiška yra visai kita. Taip pat LRT suteikia galimybę turintiems aparatūrą klausytis transliacijos „Dolby surround“ formatu. Tai – beveik kino teatro garsas.

– Nacionalinė atranka pasiekė kulminaciją. Ar turite savo favoritą?

– Remiuosi subjektyviu emociniu sprendimu. Man atrodo, kad finale geriausia balsuoti už tą, kuris tuo momentu, tą dieną geriausiai atrodė. Laikausi būtent tokios nuostatos. Teko būti ne vienoje komisijoje, net ir tos pačios „Eurovizijos“, ir galvoju, kad balsuoti reikia taip, kaip atrodo tą akimirką. Stengiuosi atsiriboti nuo biografijos, nuo pažinčių. Daina trunka tris minutes ir per tris minutes Europos žiūrovai galės ją įvertinti. Šiemet konkursas vyks arenoje. Tai – daug didingiau nei studijoje. Manau, nuomonės dar gali labai keistis, nes kai kurie atlikėjai, pasirodę didžiojoje scenoje pirmą ar trečią kartą gyvenime, paprastai sudrebina balsą.

Jeigu sudrebės ranka ar balso styga čia, tai didžiojoje „Eurovizijoje“ sudrebės dar ne taip. Siūlau būti atsakingiems, susikaupti ir nežiūrėti jokių prioritetų, nežiūrėti, ar atlikėjas turi ilgametę patirtį, bet negali su jauduliu tvarkytis, ar, priešingai, jis yra jaunas, perspektyvus. Jeigu užlipus ant scenos, dainininkui svyra rankos ir „sėda“ balsas, faktas – jis važiuoti negali.

Taip LRT RADIJUI sako žurnalistas Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Anot prodiuserio ir muzikos vadybininko Lauro Lučiūno, apie televiziją madinga šnekėti kaip apie nekokybišką dalyką, bet toks jis nėra.

Stinga resursų, kuriais naudotųsi televizija

Negražiai sakant, televizija – didelis parazitas, teigia LRT tarybos pirmininkas, profesorius Žygintas Pečiulis. Pasak jo, televizija yra tarsi kaupėjas: „Televizija negali gyventi be to, kas vyksta aplinkui. Jei nėra orkestrų, dainininkų, politikų, intelektualų ir pan., televizija neturi pajėgų. Ji pati nekuria nei intelektualų, nei humoristų, nei viso kito. Taigi, reikia naudotis tuo, ką turi. O kai kelios televizijos ir dar kino kūrėjai naudojasi tais pačiais resursais, pastarųjų, be abejo, stinga.“

R. Sadauskas-Kvietkevičius teigia nesutinkantis su teiginiu, kad televizijoje atsispindi visuomenės būklė. „Televizijoje atsispindi tos visuomenės dalies būklė, kuri tebežiūri televiziją. Jei prieš 10–15 m. buvo pavienių keistuolių, kurie nežiūrėdavo televizijos, dabar už mane jaunesnėje kartoje kas antras net neturi televizoriaus. Tradicinės televizijos, kai įsijungiama ir stebima tai, kas transliuojama, žiūrovų vis mažėja“, – aiškina pašnekovas.

Anot R. Sadausko-Kvietkevičiaus, tai, kad nė viena kita televizija, išskyrus LRT, netransliuoja didelės raiškos vaizdo, rodo, kad žiūrovams to nereikia: „Kitos televizijos rodo tiems, kurių namuose stovi seni kineskopiniai, musių nutupinėti televizoriai, kuriems vaizdas nėra toks svarbus. Tai yra auditorijos pasirinkimas ir tokia auditorija siaurėja. Reiklesni pasižiūri į tai, kas rodoma, pasišlykštėja tuo ir papildo televizijos nežiūrinčiųjų gretas.“

Nesutinka, kad televizijos turinys – nekokybiškas

Kaip teigia L. Lučiūnas, televizijos žiūrimumas nėra nukritęs ir, palyginus su 2015-aisiais, net paaugo. „Manau, kad visi prodiuseriai nori turėti kuo kokybiškesnį turinį. Apie turinį galima kalbėti dvejopai. Viena vertus, tai vaizdas, technika, kaip viskas perteikiama. Tokių sąlygų, kokios yra dabar, niekad nebuvo, techninės galimybės gerokai didesnės nei bet kada“, – aiškina pašnekovas.

Kitas svarbus dalykas, pasak L. Lučiūno, yra turinio kokybė: „Kadangi dirbu su muzikinėmis laidomis ir muzikantais atskirai, nekokybiška muzika palaipsniui dingta iš eterio. Buvo atsiradę grupių, kurių ir tebuvo tiek, kiek jos atsidurdavo televizijoje. Dabar žmonės nori gyvo garso, kad būtų dainuojama gyvai. Manau, kad prie to labai prisidėjo ir komercinių televizijų pramoginės laidos, tokios kaip „X faktorius“, „Lietuvos balsas“ ir pan.“

L. Lučiūnas pastebi, kad šiuo metu vyksta „Eurovizijos“ atrankos ir sako abejojantis, ar komisijos nariai joje nori šokiruoti. „Atvirkščiai, kiekvienas jų yra savo srities profesionalas, norintis išlaikyti tą įvaizdį. Manau, kad visi komentuoja padoriai ir sako, tai, ką galvoja. Scenarijuje nereikia numatyti, kaip turi būti komentuojama viena ar kita daina“, – aiškina pašnekovas.

Pasak L. Lučiūno, apie televiziją madinga šnekėti kaip apie nekokybišką dalyką: „Kiekvienas skandalas įžiebia, grąžina mums tas pačias šnekas. Bet tą patį galima pasakyti, pavyzdžiui, apie interneto portalus. Visi juos skaitome, bet sakome, kokie jie nekokybiški. Sakome, kad muzika bloga, nes neturime tikrų žvaigždžių, o sportininkai – visiški nevykėliai. Žiūrint į bendrą televizijos turinį, nesutinku, kad jis nekokybiškas.“

Sako, kad reikia įvertinti darbą

Ž. Pečiulio teigimu, darbas televizijoje labai sunkus. „Produktą sukritikuoti labai paprasta, bet kas savaitę daryti tiesioginį trijų valandų eterį su gyvais atlikėjais, publika, elementais ir pan. – nepaprasto pasirengimo reikalaujantis darbas. Turėtume tai įvertinti. Kai norime prie ko nors prisikabinti, pamatome, kad komisija nusišneka ar dar kažkas nutinka, bet net jei lygis – pakankamai geras, vis tiek nemokame to įvertinti“, – aiškina pašnekovas.

Įvairūs dabar televizijoje matomi realybės šou, anot Ž. Pečiulio, turi savo uždavinį – tai eilinio žmogaus saviraiška: „Žmogus, atėjęs iš gatvės, neprofesionalas, per kokį nors muzikinį projektą tampa žvaigžde. Tai graži visuomenės ir televizijos funkcija – leisti žmogui įgyvendinti savo svajonę. Jei jis nėra profesionalas, mes imame sakyti, ką čia televizija rodo. Bet juk yra viršuždaviniai, kuriuos vykdo televizija, reikia tik mokėti analizuoti ir vertinti.“

Televizijos laidų režisierius Mindaugas Meškauskas tvirtina besidžiaugiantis, kad žmonės žiūri jo kuriamas laidas. „Šiais laikais yra labai geras būdas įvertinti žiūrovų skaičių, tai – reitingų matavimas. Kiekvienas prodiuseris, kūrėjas, televizija kitą dieną po laidos transliavimo laukia lentelių, parodančių, kaip tave įvertino žiūrovas, ar žiūrėjo, ar ne. Visi stengiasi, o kai kurie ir persistengia, vaikydamiesi žiūrovų, už tokius kolegas man būna nesmagu“, – aiškina režisierius.

Anot M. Meškausko, nereikia į televiziją žiūrėti kaip į kažkokį blogį: „Jei nori nežiūrėti – nežiūri, jei pasirenki išjungti kanalą – išjungi. Laidos keičiasi su kartomis. Atėjo kitokia žiūrovų karta, jai reikia kitokio turinio. Jei nepatiks, ji pasirinks internetą, juk televizija nėra vienintelis monstras. Laidos ir formatai vienodėja, nes yra tarptautiniai, taigi – patikrinti. Tai, kas sulaukia daugiausia reitingų, gauna geriausius įvertinimus, atslenka ir į Lietuvą.“

Turinį vertina savikritiškai

LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis, teigia, kad, pagal „Baltijos tyrimų“ apklausą, atliktą 2016 m. lapkričio mėnesį, LRT tarp visų Lietuvoje veikiančių žiniasklaidos grupių vertinama geriausiai keliose kategorijose. „LRT geriausiai vertinama pagal operatyvumą, patikimumą, objektyvumą, žiūrovų ugdymą ir kultūros puoselėjimą. Atsiliekame tik pagal vieną kriterijų – modernumą“, – pastebi jis.

R. Paleckio tvirtinimu, LRT turinys vertinamas labai savikritiškai: „Mes stebime užsienio visuomeninius transliuotojus. Mūsų turinys – vienas turtingiausių. Net Vokietijos ar Lenkijos, kitų šalių visuomeniniai transliuotojai nekuria tiek pozityvaus ir gero turinio, kiek kuriame mes. Pavyzdžiui, tokį projektą kaip „Nemunu per Lietuvą“ nebūtų gėda vežti į bet kokią visuomeninių transliuotojų mugę ir pan.“

Kalbėdamas apie neseniai įvykusį incidentą laidoje „Atspėk dainą“, kurios metu aktorė Asta Baukutė rodė nacistinius gestus, R. Paleckis sako nenorintis aiškintis ar teisintis. „Kaip čia pasakius, kartą per 10 metų visi paslystame, tai ir mūsų atviros visuomenės, ir pasitikėjimo tarp žmonių problema. Nemalonu, kai tave išduoda“, – teigia jis.

Anot pašnekovo, tokių akibrokštų pasitaiko demokratinėje visuomenėje, nes ją pažeisti lengviau nei diktatūrą, kurioje viskas kontroliuojama: „Tai skaudus pavyzdys, bet mes reagavome greitai ir imamės priemonių, kad tokie dalykai nesikartotų. Tačiau mums svarbiausia – žurnalistų kūrybos laisvė.“

Abu vyrai jau susiplanavę vasario 13-ąją praleisti Vilniaus „Siemens“ arenoje, kur vyks žiemos festivalis „Roko naktys: Winter“.

„Mes su Vytaru Radzevičiumi tomis dienomis susitiksime su tautiečiais, gyvenančiais Dubline. Pristatysime jiems kelioninio humoro programą: pasakosime žiauriai juokingas istorijas iš mūsų kelionių, atvešime dovanų, o paskui strimgalviais lėksime į Vilnių, nes ten vyksiantis festivalis vertas to“, – sako M. Starkus.

Kasdien M. Starkus dirba visai kitokios muzikos projektuose, tokiuose kaip „X Faktorius“, kur dažniausiai atliekami pop hitai. Bet Martynas sako, kad dar radijuje, kuriame praleido net 15 metų, išmoko pažinti visokią muziką.

„Dabar mokausi iš vyriausios dukros, kuri mane supažindina su šiuolaikine muzika, nors pripažinsiu: aš jau nebespėju, – juokiasi M. Starkus. – Savo ruožtu šeimos merginoms prakišti metalo man nepavyko. Jos žino „Motörhead“ ir „Metallica“, bet labiau į thrash‘ą jų neįtraukiau. Tačiau pats neatsisakau malonumo, jei esu vienas, pavyzdžiui, automobilyje ar per pertraukėlę darbe, pasiklausyti tokios muzikos, nuo kurios atsigaunu.“

„Man likimas lėmė asmeniškai pažinti „Kreator“, – atskleidžia L. Lučiūnas. – Prieš keletą metų buvau viename festivalyje netoli Lvovo, ten grojo „Kreator“. Kartu ėjome pietauti, išgėrėme po bokalą kažkokioje knaipėje, miške, pašnekėjome. Aš jiems papasakojau, kad vaikystėje tai buvo viena mano mėgstamiausių grupių. Netikėtai susipažinę sutarėme, kad gyvenime dar būtinai pasimatysime. Esu dėkingas likimui ir „Roko naktys: Winter“ organizatoriui Blėkai, kad dabar bus tokia proga.“

Prodiuseris L. Lučiūnas, kuruojantis ir nacionalinę „Eurovizijos“ atranką, sako, kad nepaisant kasdienio darbinio muzikos fono, yra prisiekęs sunkiosios muzikos gerbėjas. „Aš esu uteniškis, o ten kiekvienas padorus jaunuolis klauso tik metalo. Ir nors thrash‘as man kiek per lengvas, aš labiau black metal fanas, bet šios kultūros ištakos, kurioms priskiriu ir „Kreator“, ir „Sepultura“, man asmeniškai yra labai svarbu. Tai grupės, kurios nepalieka manęs abejingu ir metalo festivalis man tebėra aktualus. Juo labiau, kad tokie festivaliai, kaip „Naujas kraujas“, „Velnių malūnas“, „Mėnuo Juodaragis“, „Death Comes“ yra mano šaknys. Turėjau malonumo kitados prisidėti prie jų organizavimo“, – pasakoja Lauras.

„Grupę „Sepultura“ esu matęs ir tą pirmą legendinį kartą Vilniaus Sporto rūmuose, o juk įspūdžiai priklauso nuo aplinkos. 1992-aisiais tokios grupės koncertas buvo įvykis, stipriau galėjo būti tik jei atvyktų „AC/DC“ ar „Iron Maiden“. Bet ir „Sepultura“ buvo kažkas tokio, viršūnė. Beje, vėliau įvykęs jų sudėties pasikeitimas nė kiek nepablogino šios grupės, o tokio kalibro kompanijoms tai retai nutinka, – svarsto M. Starkus. – Bet įdomus ir kitas dalykas: jei į „Sepultura“ koncertą eisiu gal ketvirtą ar penktą kartą, tai „Kreator“, prisipažinsiu, niekad nemačiau, todėl pats laikas užpildyti šią spragą. Mielai vienu žygiu visa tai įtvirtinsiu.“

„Gerai, kad vyksta „Roko naktys“, ir tai nėra vieną kartą per metus rengiamas vasaros festivalis. Džiaugiuosi, kad ši – žiemos festivalio versija vyks salėje, todėl pažiūrėjęs koncertą galėsiu grįžti namo, o ne į palapinę“, – šypsosi L. Lučiūnas.

Vasario 13 d. „Roko naktys: Winter“ festivalyje Vilniaus „Siemens“ arenoje gros ne tik „Sepultura“ ar „Kreator“, bet ir „Soilwork“ bei „Aborted“. Bilietus platina „Tiketa“.

Taip LRT RADIJUI sako nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos prodiuseris Lauras Lučiūnas. Anot jo, laimėjusi daina uždirba tikrai nemažus pinigus, todėl geriau, kad juos gautų lietuvių autoriai, nes tai jiems būtų paskata kurti toliau.

– Kiek atlikėjų dalyvauja šių metų nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje?

– Šiais metais yra daugiau nei 50 dalyvių. Tai – dvigubai daugiau nei pernai. Visų jų parodyti vienoje laidoje neįmanoma. Pagrindinis šių metų skirtumas, kad pirmame etape bus keturios laidos su skirtingais atlikėjais. Jie grupuosis į dar dvi laidas, po kurių kris nemažai dalyvių. Tad tie, kurie dainuos pirmoje laidoje, vėliau pasirodys tik penktoje. Tai gerai, nes atlikėjai nepervargs, o žiūrovai turės didesnį pasirinkimą. Šiais metais konkursas gana žiaurus, nes ir pirmoje, ir antroje, ir kitose laidose kris po šešis dalyvius. Tol, kol finale jų liks šeši.

– Kiek apskritai esate numatę laidų?

– Devynias laidas ir finalą.

– Kada vyks finalas?

– Kovo 11 d. Manau, kad tai džiaugsminga data ir nėra ko bijoti. Juolab kad renkame atlikėją, kuris važiuoja atstovauti mūsų vėliavai. Finalas bus įspūdingas, didesnis, nei būdavo iki šiol, su daug žiūrovų ir kiek netikėtoje vietoje. Greitai galėsime pranešti, kur jis vyks.

Taip, bus gerokai daugiau lietuvių autorių kūrinių ir tai labai smagu. Praėjusiais metais maždaug 80 proc. kūrinių buvo sukurti užsienio autorių. Šiais metais – gal apie 40–60 proc.

– Tarp dalyvausiančių nacionalinėje atrankoje – keletas, kuriems jau teko atstovauti Lietuvai „Eurovizijoje“. Tai Sasha Song, Vilija Matačiūnaitė. Išvysime ir Alaną Chošnau, Mią...

– Taip, ir Vidą Bareikį, ir „Queens of Roses“, Neringą Šiaudikytę, Juliją Jegorovą, Aistę. Matysime ir nemažai naujų veidų. Praėjusiais metais atrankoje dalyvavo dvi merginos – Milda Martinkėnaitė ir Saulenė Chlevickaitė. Šiais metais jos dainuos kartu, duetu. Konkursas tapo pakankamai šiltas, atlikėjai bendrauja vieni su kitais. Mus, kaip rengėjus, tai džiugina.

– Tvyro gera atmosfera?

– Taip, konkurencija didžiulė, bet atmosfera šilta. Visi supranta konkurso svarbą. Atlikėjai ateina ne tik pasirodyti, bet galvoja apie savo dainą, apie tai, kaip atrodys, ką veiks, kaip dainuos. Gerai, kad jie neieško receptų apie tai, ko reikia, kokia daina turi būti parašyta, bet jau mąsto apie dainą, kurią turi ir kuria tiki. Žinoma, kiekvienas bandys parodyti tai, ką gali geriausia.

Nereikia pamiršti komisijos. Kaip matėme praėjusiais metais, komisijos patarimai padeda. Vieni buvo sugalvoję kažkokius režisūrinius sprendimus, kurie buvo ne visai tinkami didžiojoje scenoje. Kiti ėjo be nieko, bet gavo patarimų, kad ekranuose reikėtų vaizdų ar kad drabužis netinkamas ir pan. Žmonės, sėdintys komisijos kėdėse, ne veltui ten sėdi, jie – žinovai.

– Kokia komisija bus šiemet?

– Ji vėl bus įvairi, nuolat rotuojama. Manau, kad pavyks išlaikyti kelis žmones, kurie tapo nacionalinių atrankų simboliais, yra labai įsigilinę į konkursą. Tai Ramūnas Zilnys ir Darius Užkuraitis. Manau, kad ir šiais metais turėsime galimybę pamatyti ir Nomedą Kazlaus, ir Dalią Ibelhauptaitę. Praėjusiais metais D. Ibelhauptaitė patiko ne visiems, bet ji turi tvirtą nuomonę, labai platų požiūrį, gyvenimišką ir kūrybinę patirtį. Tai labai svarbu. Nuo penktosios laidos prisijungs ir užsienio komisijos atstovai. Praėjusiais metais turėjome daugiau nei 20 komisijos narių.

– Kuo daugiau skirtingų nuomonių, tuo geriau?

– Taip, vėliau, kai balai susumuojami, laimi akivaizdžiai geresnis. Praėjusiais metais buvo šiokių tokių dvejonių iki pat finalo, bet tada visi pamatė, kas geriausias.

– Pastaraisiais metais nacionalinėje atrankoje dominavo užsienio autorių dainos. Gal šiemet išgirsime daugiau lietuvių autorių kūrinių?

– Taip, bus gerokai daugiau lietuvių autorių kūrinių ir tai labai smagu. Praėjusiais metais maždaug 80 proc. kūrinių buvo sukurti užsienio autorių. Šiais metais – gal apie 40–60 proc. Lietuvių autoriai sukruto ir sukūrė tų dainų. Džiaugiuosi, kad atlikėjai atsineša lietuvių autorių dainų. Kai kurie atlikėjai yra ir savo kūrinių autoriai. Nesinori ko nors išskirti ar reklamuoti, bet pasirinkimas bus platus, matysime, kuo skiriasi ispanai, anglai, švedai, graikai ir lietuviai. Tai – tradicinės šalys, kurių kūrėjai kasmet pateikia nemažai dainų.

– Nenuvertinkime užsienio kūrėjų, bet norėtųsi, kad Lietuvai „Eurovizijoje“ atstovautų lietuvių autorių daina.

– Norėtųsi, bet negaliu sakyti, kad labiau palaikau vieną ar kitą kompozitorių. To norėtųsi ir dėl paprastesnių priežasčių. Laimėjusi daina uždirba tikrai nemažus pinigus. Todėl geriau, kad lietuvių autoriai gautų tuos pinigus ir būtų paskatinti kurti toliau.

– Šiais metais atranką ves moteriškas duetas – Ieva Stasiulevičiūtė ir Gabrielė Martirosianaitė. Kodėl toks pasirinkimas?

– Manau, kad jos puikiai kalba, puikiai atrodo. Norisi pabėgti nuo stereotipų, kad turi būti vedėjas ir vedėja. Yra minčių, kad reikia gražaus vedėjo, nes jis patiks moterims, ir gražios vedėjos, nes žiūrės vyrai. Tačiau manau, kad šiuolaikinėje televizijoje tai neturi prasmės. Svarbiausia, kad vedėjai suprastų, kur jie yra. Šios merginos dirba radijo stotyse, jas nuolat supa muzika, jos renka dainas, šneka apie jas, groja. Tai – unikalus atvejis, kai turime vedėjas, kurios kalbės apie tai, ką supranta.

– Šį šeštadienį – jau pirmoji nacionalinės atrankos laida. Ko palinkėtumėte dalyviams ir televizijos žiūrovams?

– Palinkėčiau dviejų nesuderinamų dalykų. Pirmiausia – atsipalaiduoti. Dalyviams – kad eitų su gera nuotaika, o žiūrovams – kad su tokia pat gera nuotaika sėstų prie ekranų. Antra – atsakomybės. Tie, kurie dainuoja, turi suprasti, kad juos stebi budrios žiūrovų akys. Žiūrovai taip pat turi atsakingai rinkti, balsuoti už tai, kas patinka, neieškoti gilių ir užslėptų minčių, nes tam nėra laiko.

Amerikos žvaigždžių „Imagine Dragons“ komandos narys – klavišininkas, gitaristas ir pritariantysis vokalistas W. Wellsas šiai grupei turi būti dėkingas už pirmąjį apsilankymą Lietuvoje. Tačiau Vilnių ir mūsų šalies muzikos pasaulį jis geriau pažino dėl bičiulystės su populiarių grupių prodiuseriu Lauru Lučiūnu, kuris taip pat yra vienas iš Lietuvos muzikos verslo asociacijos steigėjų.

„Metų pradžioje man paskambino Ilja Lagutenko iš grupės „Mumij Trol“, tuo mertu viešėjęs Kalifornijoje. Papasakojo apie savo gerą bičiulį W. Wellsą, kuris kaip tik ruošėsi su „Imagine Dragons“ į Lietuvą. Paprašė su juo susitikti Vilniuje, – pasakojo L. Lučiūnas. – Koncerto dieną Williamas pats paskambino, apvažiavome Vilnių, rodžiau jam gražiausias vietas, nuvežiau į tuomet vykusią „X Faktoriaus“ repeticiją. Vėliau pasižiūrėjome jo grupės koncertą, pabendravome po renginio. Supratau, kad Willas yra „mūsų žmogus“. Ir jam pačiam labai patiko Lietuva. Po tos viešnagės toliau bendravome. Pasiūliau jam prisijungti prie „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos komisijos darbo. W.Wellsas labai susidomėjęs sekė šio projekto įvykius.“

Labiausiai jį žavėjo atrankos dalyvė Ieva Zasimauskaitė. Jos dainai pasaulinio lygio muzikantas skyrė aukščiausius balus, domėjosi ir kitais atlikėjais, kiekvienam dalijo tikslias pastabas. Jo komentarų eteryje visi ypač laukdavo.

„W. Wellsas užsimindavo, kad smagu būtų vėl atvykti į Lietuvą. Jis domėjosi mūsų muzikiniu gyvenimu, apsikeisdavome dainomis. Taip Willas išgirdo Jazzu, jos muzika suintrigavo. Amerikietis pasakė, kad norėtų kartu su ja padirbėti. Jazzu, pasiklausiusi jo aranžuočių, taip pat sutiko, kad jų bendradarbiavimas gali būti įdomus ir vaisingas. Taigi, nusprendėme jį pasikviesti į Lietuvą“, – sakė L. Lučiūnas.

Jau šį savaitgalį W. Wellsas su viena geidžiamiausių šalies atlikėjų Jazzu susitiks „Leon Somov & Jazzu” studijoje Vilniuje, o pirmadienį, Lietuvos muzikos verslo asociacijos iniciatyva, surengs savo meistriškumo seminarą.

„Williamas yra prestižinio Amerikos Berklio koledžo absolventas, o dabar ir dėstytojas. Todėl pamanėme, jo paskaitos išties būtų naudingos lietuvių muzikantų profesinio lygio kėlimui, – teigė L. Lučiūnas. – Jis pasidalins patirtimi, kaip iš mėgėjo tapti profesionalu. Diskutuosime apie tai, kaip pasiekti, kad šis perėjimas būtų kuo sklandesnis, išlaikant muzikantų pamatines vertybes ir etiką“.

W. Wellso seminaras „Comfort Hotel LT“ konferencijų salėje vyks balandžio 25 d., pirmadienį, 16 valandą.