Parodoje – J. Januškevičiūtės sukurti paveikslai ir iliustracijos. „Lėlių teatre lėlė gyvena tol, kol jos gyvavimo vieta – spektaklis – yra gyvas. Po to, kai spektaklis miršta, kai kurios lėlės ramiai guli muziejuose, kai kurios užbaigia savo dienas miestų sąvartynuose, o kitos netikėtai įgyja naujas formas ir tarnauja toliau. Ši paroda – apie teatrinės lėlės pomirtinį gyvenimą. Parodoje ji atgimsta ir dažnai tampa visai kitu, sunkiai atpažįstamu herojumi. Lėlė gimsta iš naujo, bet jau ne tame teatriniame veiksme, o vaizduojamojo meno kūrinyje, kur gyvavimo taisyklės – kitos. Gyventi joms dabar tenka plokštuminio „stop“ būsenoje. O dar dažniau jos tampa tik naujų kūrinių įkvėpėjomis ir tada egzistuoja visai kitomis sąlygomis, visai kitomis išorinėmis formomis, kurios tik šiek tiek panašios į buvusį gyvenimą lėlių kino ar teatro scenoje. Šioje parodoje yra ir kelios būsimų knygelių iliustracijos. Knygelių temos ir siužetai labai artimi seniai nebegyvenantiems spektakliams. Personažai veikia tomis pačiomis aplinkybėmis, bet jau literatūriniame vyksme“, – mintimis dalijosi parodos autorė J. Januškevičiūtė.

J. Januškevičiūtė – ryški asmenybė Klaipėdos ir visos Lietuvos kultūriniame gyvenime: lėlių teatro režisierė, dramaturgė, dailininkė. Būdama Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docente, kartu ji buvo pirmojo lėlių teatro režisierių kurso vadovė, ne tik išugdė talentingą lėlininkų kolektyvą, bet ir padėjo tvirtus pamatus vieninteliam profesionaliam lėlių teatrui Klaipėdos krašte.

J. Januškevičiūtė garsėja kaip „lėlininkė iš Dievo malonės“ – nesirinkdama madingų temų, ji žvilgsnį kreipia į aukštąsias vertybes, į amžinąsias temas. Kūrė spektaklius ne tik Klaipėdos, bet ir Kauno, Panevėžio, Liepojos, Varšuvos lėlių teatruose. Nuosekli kūrybinė linija, brandūs meniniai darbai, savita menine kalba bylojantys spektakliai – tai pagrindiniai J. Januškevičiūtės kūrybinės biografijos bruožai, įvertinti ne vienu reikšmingu apdovanojimu.

Dailės ir fotografijos darbų parodose, rengiamose Lietuvoje ir užsienyje, J. Januškevičiūtė dalyvauja nuo 1980 m. Yra surengusi ne vieną individualios kūrybos parodą. Per daugiau nei 30 darbo lėlių teatre metų dailininkė yra sukūrusi šimtus lėlių.

Paroda veiks iki rugsėjo 22 d. Įėjimas – laisvas.

Apie save

Esu baigusi chemijos mokslus. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, susidomėjau floristika ir šiam menui skyriau daugiau nei 20 metų. Tarp jų atsirado ir mano lėlės...

Apie estetikos jausmą

Visos mano vaikystės vasaros prabėgo ne kaime, bet pas močiutę ir tetas Dauguose. Tai nuostabus mažas miestelis netoli Alytaus, pusiasalyje tarp ežerų. Kiekvieną vasarą į jį suplaukdavo daugybė jaunimo – studentų iš Dailės akademijos, sportininkų, mat jame vykdavo sporto stovyklos. Tačiau svarbiausia, kad Daugai buvo ne tik labai gyvas, bet ir labai žalias miestelis. Gal toji aplinka su daug gamtos, gėlių, žalumynų ir įskiepijo manyje tą estetikos jausmą? O gal tai padarė mama, turinti auksines rankas? Dabar jai 92-eji, bet iki šiol visą mūsų giminei primezga kojinių, visus apdovanoja savo siuvinėtomis staltiesėmis. Per kiekvienas šventes puošiu jomis stalą.

Apie gėles

Esu kilusi iš Panevėžio. Puikiai atsimenu, kaip grįždama namo vis užsukdavau į Respublikos gatvėje esančią gėlių parduotuvę. Tais laikais visų namuose augo vienodos gėlės ir kažkokios naujovės buvo retenybė. Moksleivių atostogų metu įsiprašiau padirbėti Apželdinimo tresto šiltnamiuose. Ten augino tik rožes ir gvazdikus. Daugiau jokių skinamų gėlių tais laikais nebuvo. Iki dabartinių olandiškų žiedų įvairovės dar turėjo praeiti nemažai laiko. Prasidėjus mokslo metams, kai baigiau darbą tuose šiltnamiuose, gavau dovanų apvalios formos kaktusą. Dabar tai jokia egzotika, bet anais laikais, oi... Tebeturiu jį iki šiol (tiksliau, jo atžalą). Kiekvieną pavasarį sąžiningai pražysta per mano gimtadienį.

Apie floristiką

Būtent Panevėžyje, pamenu, buvo surengta pirmoji Lietuvoje gėlių kompozicijų paroda. Su kokiu smalsumu ją apžiūrinėjau! Galbūt tai ir buvo pirmosios floristikos užuomazgos mūsų krašte. Juk pavadinimo „floristas“ Lietuvoje dar nebuvo, kaip ir mados dekoruoti šventines patalpas gėlių kompozicijomis. Nauji vėjai iš užsienio papūtė tik Nepriklausomybės laikais. Tuomet įsisteigė ir Lietuvos floristų asociacija, atsirado floristo specialybė. Iki tol visa tai, apie ką kalbame, vadinta paprasčiausiu gėlių komponavimu.

Sudėtinga: naujausi Reginos darbai – plokščiaveidės tekstilinės lėlytės, kurioms nupiešti gyvus veidukus buvo nemažas iššūkis. R. Katkienės asmeninio archyvo nuotr.

Apie kursus 

Nors baigiau Kauno technologijos universiteto Chemijos fakultetą (KTU CHF) ir nemažai metų dirbau pagal specialybę, prasidėjus laikmečio permainoms ir atsiradus galimybei ėmiau lankyti floristikos kursus. Pirmoji mano floristikos mokytoja buvo taip pat chemikė. Ji anksčiau pakeitė specialybę ir pradėjo dėstyti floristiką vienoje iš Kauno kolegijų. Be galo susižavėjusi šiuo menu vėliau užsirašiau pas Latvijos floristikos meistrus; lankiau seminarus, nuolat tobulinausi. Mokymai leido geriau susipažinti su augalų gamtinėmis savybėmis, įvairove, jų priežiūros ypatumais, komponavimo stiliais, naujausiomis technikomis ir tendencijomis. Floristikos pasaulis man atrodė be galo dinamiškas ir visada pilnas naujovių!

Apie pradžią

Mano viduje visada kirbėjo noras kažkaip kitaip papuošti namus. Gal žinote tokį aukštą, svyrantį iki žemės augalą burnotį? Kartą rudenį aš jį išsikasiau ir pamačiau neįtikėtino grožio šaknis. Jas nuploviau, apipurškiau baltais dažais ir įtupdžiau vazonan šaknimis į viršų. Išėjo be galo įspūdingas svyruoklinis belapis medis. Idėjas kurdavau pati arba gaudydavau jas iš lenkiškų, vokiškų žurnalų, mat tose šalyse floristika jau buvo žinoma.

Apie įdirbį

Per tuos ilgus floristikai skirtus metus sukūriau begalę proginių puokščių, kompozicijų, apipavidalinau galybę asmeninių ir įmonių, kavinių, restoranų renginių. Keitėsi mados, tendencijos, o aš visuomet turėjau jausti pulsą. Įdomiausia būdavo stebėti tą virsmą, kai ateini į tuščią būsimo renginio vietą ir pripildai ją kompozicijų, augalų, įvairių dekoro elementų. Tuomet ji tarsi atgyja, pasikeičia, įgauna visai kitokią aurą. Štai tada atsiranda vidinis pasitenkinimas: juk tai tu sukūrei šitą nuostabią atmosferą kažkieno šventei!

Apie dėkingumą

Dar nuostabesnis jausmas, kai tave gatvėje susistabdo jauna moteris ir sako: „Ačiū, kad taip gražiai papuošėte mūsų vestuves. Vis peržiūrinėju ir peržiūrinėju tas nuotraukas.“ Arba po kelerių metų kažkas atsiunčia padėką už papuoštą gimtadienio šventę. Manau, įvertinimas, nuoširdi padėka kiekvienam kūrėjui yra svarbūs. Tada supranti, kad tavo bemiegės naktys ir tas jaudulys, kad viskas pavyktų kuo geriau, buvo ne veltui.

Apie drąsą

Prisipažinsiu, kad šalia klasikinio dekoro visada kirbėjo mintis sukurti ką nors drąsesnio, originalesnio. Tai padaryti atsirado proga, dalyvaujant moterų klubo „Ad Astra“ veikloje. Pirmojo mūsų renginio proga, kuris vyko Kauno rotušėje, sukūriau moterims apyrankių, koljė, segių, apykaklaičių iš gyvų gėlių, kitam renginiui papuošiau jas savo darbo rankinėmis, kurias dekoravau dirbtinėmis gėlėmis, karoliukais.

Ne kartą girdėta frazė, kad lėlininkas – tai skulptorius, tapytojas, siuvėjas, dizaineris, batsiuvys, stalius ir netgi keramikas, pasitvirtino.

Apie idėjas

Jos gimsta labai netikėtai. Sykį atėjo mintis sukurti žalumynų kilimą. Draugo gimtadieniui ėmiau ir pagaminau 6 m ilgio stalo dekorą – kilimą iš gėlių, lapų ir uogų. Kurti tokius kilimus man taip patiko, kad jų atsirado ir daugiau, kaip antai: smilgų pievos kilimas „Lexus“ centre, kalėdinis spygliuočių kilimas BLC centre ir t. t. Labai įdomu buvo dėlioti suknelę iš tikrų rožių žiedlapių, kuri tapo tarsi originalia sveikinimo puokšte vieno dizainerio gimtadieniui. Žiedlapiams sukabinti naudojau specialius gyvų gėlių klijus ir dėliojau juos atsargiai ant suknelės formos karkaso. Laikui bėgant, išbandžiau ir dar vieną kūrybos sritį – ėmiau kurti kompozicijas iš gėlių, vaisių ir daržovių. Juokais vadinu jas krizinėmis, nes po šventės iš tokio dekoro galima išsivirti gardų daržovių troškinį.

Apie darbą

Sudėtingas šiandien floristo darbas. Kas prie jo prisiliečia, tikrai žino. Apie 5–6 val. ryto jis važiuoja pas didmenininkus ir kruopščiai renkasi kiekvieną gėlės žiedą. Turi būti iš anksto paskaičiavęs ir žinoti, kiek ir kokių gėlių konkrečiam renginiui reikės. Kartais, kai pasitaikydavo didesnė proga, atsiveždavau tų gėlių visą furgoną. Tuomet specialiai apdirbdavau, kad ilgiau stovėtų, ir kurdavau iš anksto apgalvotas kompozicijas, kurias paskui gabendavau į renginio vietą.

Nuotaika: R. Katkienės lėlės gyvena smagų gyvenimą ir priverčia šypsotis jomis besigrožinčius žmones. R. Katkienės asmeninio archyvo nuotr.

Apie lėles

Maždaug prieš penkiolika metų Lietuvą užgriuvo interjero lėlių kūrimo bumas. Moterys buvo kviečiamos į visokius meninius kursus – ne tik lėlių gaminimo, bet ir keramikos, šilko tapybos ir pan. Aš tuo metu dar negalėjau, tik viską smalsiai stebėjau akies krašteliu. Išėjo vaikai – atėjo lėlės (šypsosi). Užsirašiau į tekstilinių lėlių kūrimo kursus. Juose mokėmės daryti tokias stilizuotas, ištemptų galūnių lėles su karkasu. Entuziazmas buvo toks didelis, kad per dvi dienas padariau net dvi kepėjėles „Mon Ami“ kepyklėlei. Aprangos detalių ieškojau prancūzų senojoje tapyboje. Panašiai tuo laiku atradau, kad stilizuotos lėlės labai gražiai dera su floristiniu dekoru. Taip gimė lėlės natos, kuriomis papuošiau Kauno J. Gruodžio konservatorijos sceną, kai joje vyko smuikininkės, pedagogės Kristinos Domarkienės jubiliejinis koncertas. Kitą sykį atėjo įkvėpimas sukurti stilizuotas lėles, stovinčias gėlių vazonėliuose, kurios pagyvino kitas mano dekoruojamas erdves.

Apie vaikystę 

Skudurinės Onutės, deja, neturėjau. Užtai turėjau tikrą, pirktinę, labai gražią lėlę raudonais plaukais, kuriai siūdavau drabužius. Taip pat žaisdavome su popierinėmis, pačių pieštomis lėlėmis, kurias rengdavome perlenktais ir pačių dekoruotais drabužėliais.

Apie veidus

Veidus lėlėms piešti tikrai sunku, bet gyveni ir mokaisi. Iš pradžių buvo didelis iššūkis nupiešti akies rainelę, kad ji turėtų gylį. Dar vienas atradimas – nupiešti lėlei veidą ant medžiagos plokštumos taip, kad jis atrodytų kaip gyvas – gilus, su tikroviškai atrodančiais veido bruožais. Jei sugadinsi? Gali užpaišyti ir bandyti piešti iš naujo.

Apie apetitą

Tikriausiai žinote posakį apie apetitą, kuris ateina bevalgant? Taigi, dar vieni kursai, į kuriuos užsirašiau, buvo lėlių gamyba papjė mašė technika. Japonai išrado tokią specialią masę  – popierių, sumaišytą su klijais. Negalvojau, kad ši technika pareikalaus iš manęs tiek daug naujų įgūdžių. Pasirodė, kad neužtenka nulipdyti lėlei veidą, kojas, rankas. Dar reikia jas nušlifuoti, suformuoti kūną. Jei kartais nepasiseka, tą dalį galima nupjauti ir vėl lipdyti iš naujo. Supratau, kad tokių lėlių gamyba – tai ypač daug kruopštumo ir kantrybės reikalaujantis užsiėmimas. Ne kartą girdėta frazė, kad lėlininkas – tai skulptorius, tapytojas, siuvėjas, dizaineris, batsiuvys, stalius ir netgi keramikas, pasitvirtino.

Nauda: proginės puokštės gali būti ir valgomos! Regina juokais vadina jas krizinėmis: kai pritrūksti maisto – išsiverdi troškinį iš puokštės. R. Katkienės asmeninio archyvo nuotr.

Apie staigmeną 

Ar pastebėjote, kad lėlės dažniausiai būna lyg ir moteriškos lyties, bet dauguma jų – labai neaiškaus amžiaus? Man kilo mintis suteikti joms apibrėžtą amžių, lytį, tad teko pastudijuoti ir skirtingą jų veidų anatomiją. Tuomet ėmiau bandyti visa tai įgyvendinti praktiškai ir taip sukūriau lėlę vaiką, mergytę, senuką ir kt. Kai tų mano bandymų atsirado užtektinai, reikėjo sugalvoti, kaip juos sujungti į vieną visumą. Artėjo mano gimtadienis, tad nusprendžiau suruošti savo draugėms mažą parodėlę. Pasidžiaugsiu, kad turiu išties nuostabias, labai pozityvias, veiklias drauges, tad sugalvojau padaryti joms staigmeną.

Lėlių gamybą rekomenduočiau kaip puikią terapiją toms moterims, kurias kankina nerimas. Tas procesas labai atpalaiduoja, atitraukia mintis nuo kasdienybės rūpesčių.

Apie baltą spalvą

Paroda „Baltas gyvenimo medis“ iš pradžių buvo skirta tik joms. Sugalvojau, kad tai bus vienos dienos projektas. Padariau lėles nuo kūdikėlių iki senukų – iš viso 21 lėlę. Berniukas su dviratuku, berniukas su knygomis ir kamuoliu, keturios besiilsinčios draugės po pikniko, jaunuolių pora ant dviračio, besilaukianti moteris, vyriškis su dviem mažyliais ir pilnu daiktų bagažu – visos šios lėlės tapo gimtadienio parodos eksponatais.

Visas jas aprengiau baltos spalvos drabužiais, kuriuos pasiuvau iš įvairiausios tekstūros audinių. Kodėl tiek daug dėmesio ir garbės baltai spalvai? Būtent balta talpina visas pagrindines spalvas: žalią, raudoną, mėlyną. Gyvenimas irgi iš pradžių būna labai baltas ir nuostabus, kol metams bėgant išsiskleidžia į kitas spalvas, atspalvius, potėpius, tonus. Kodėl gyvenimo medis? Tai lyg pasakojimas pasitelkus lėles apie mus, mūsų gyvenimo kelio etapus. Tuo laiku, kai kūriau baltas lėles, buvo labai madinga domėtis savo giminės istorija ir daryti giminių medžius. Aš į šią madą pažvelgiau kiek kitaip – sukūriau savo „Baltą gyvenimo medį“, o kad būtų gražiau, visas lėles eksponavau ant balintos medžio lentos. Prisiminusi odos menininkės Gražinos Kuprevičienės žodžius (ji sakė: „Jei gaminsi lėlę, nepamiršk įdėti jai širdutės“), visoms savo lėlytėms sudėjau širdutes – jos gyvos.

Ištakos: paroda „Baltas gyvenimo medis“ atspindi autorės giminės istoriją. Baltos lėlės – tarsi jos genealoginio medžio šakos. R. Katkienės asmeninio archyvo nuotr.

Apie gastroles

Po gimtadienio lėlės iš „Balto gyvenimo medžio“ persikėlė į meno galeriją „Balta“, esančią Kauno senamiestyje. Ten gyveno visus metus, o paskui iškeliavo į Prienų krašto muziejų. Šiuo metu jos ir vėl keliauja iš renginio į renginį, priimdamos į savo būrį vis naujas drauges – lėles senutes čiauškutes, berniuką karatistą ir kt. O kiek dar lėlių yra iškeliavusios pas žmones į namus kaip dovanos! Iš pradžių dar galvodavau joms vardus, o paskui tiesiog pridėdavau kortelę su prašymu – esą lėlė norėtų, kad naujieji šeimininkai duotų jai vardą.

Apie kuklumą

Nors lėlių esu sukūrusi tikrai nemažai, vis dėlto nenorėčiau vadinti savęs tikrąja lėlininke. Kodėl? Nemanau, kad esu šios srities profesionalė. Gal tik žmogus, kuris truputį prisilietė prie lėlių kūrimo paslapčių. Šiandien mano darbo kambario kamputyje vėl pamažu būriuojasi, šnibždasi, renkasi į būrį smagi tekstilinių lėlių kompanija su plokščiais veidukais, kuriuos piešti man buvo be galo įdomu. Galbūt ir jos kada nors iškeliaus į parodą. Kol lėlės dar pas mane, į jas žiūrėdama tyliai džiaugiuosi. Juk tai irgi savotiškos mano draugės... Kaip ir tos, su kuriomis lankausi teatruose, keliauju, švenčiu gimtadienius, kitas šventes.

Apie terapiją

Lėlių gamybą rekomenduočiau kaip puikią terapiją toms moterims, kurias kankina nerimas. Tas procesas labai atpalaiduoja, atitraukia mintis nuo kasdienybės rūpesčių. Tiesiog darai ir ilsiesi.

Apie laisvalaikį 

Ką veikiu laisvalaikiu, kai nekuriu lėlių? Ooo... Dievinu ekskursijas po vis naujai atrandamą Kauną. Mėgstu lankytis parodose, klasikos koncertuose, argentinietiško tango ar pilvo šokio pamokose. Savo laisvalaikio grafike daug vietos skiriu europiniam kinui, skaitymui, aplinkos puoselėjimui, retesnių gėlių auginimui ir tiesiog gyvenimo džiaugsmui.

Sugrąžintos iš užmaršties

Gimtadienio spektaklyje kūrėjams ypač norėjosi tyrinėti, kuo lėlių teatras skiriasi nuo kitų scenos menų, pajusti ankstesniais dešimtmečiais pastatytų spektaklių dvasią, kurią saugo juose vaidinusios, šiandien teatro archyve besiilsinčios lėlės, tapusios spektaklio pasakojimo atspirties tašku.

„Kauno lėlių teatras man pasiūlė parašyti pjesę teatro 65-ojo gimtadienio proga. Pradėjau galvoti apie lėlių teatrą kaip išskirtinę teatro gentį, kur aktoriai veikia kartu su lėlėmis. Bandžiau įsivaizduoti, kas būtų, jei aktoriai lėlininkai ir lėlės susipyktų, išsiskirtų? Kaip atrodytų teatro spektaklis be lėlių? Kaip atrodytų spektaklis be aktorių, jei lėlės vaidintų savarankiškai?“ – pasakojo dramaturgė, rašytoja Daiva Čepauskaitė.

Kartu su teatro dailininku, scenografu Sergejumi Bocullo ji teatro palėpėje aptiko daugybę senų nebevaidinančių lėlių, kuriose atsispindi to laikmečio estetika, mąstymas. „Ši palėpė man pasirodė tarsi užkonservuotas praeities pasaulis, sustojusio laiko karalystė. Kilo natūralus noras tas lėles sugrąžinti į sceną, taip pagerbiant ir juos kūrusius meistrus, ir teatro istoriją“, – sakė D. Čepauskaitė.

Kas būtų, jei aktoriai lėlininkai ir lėlės susipyktų, išsiskirtų? Kaip atrodytų teatro spektaklis be lėlių? Kaip atrodytų spektaklis be aktorių, jei lėlės vaidintų savarankiškai?

 

Lėlių maištas

Vis dėlto nereikėtų suprasti, kad spektaklyje bus vaizduojamas praėjęs laikmetis ir archyvinių spektaklių siužetai. Dramaturgė sukūrė naują istoriją, kurioje vieną dieną senos lėlės paskelbia maištą – išsikrausto iš palėpės ir nusprendžia gyventi savarankiškai, be aktorių. Tai vaikų ypač pamėgtų spektaklių „Buratinas skrenda į mėnulį“ (rež. Stasys Ratkevičius, dail. Vitalijus Mazūras, 1970), „Mėlynasis šuniukas“ (rež. Algimantas Stankevičius, dail. Jūratė Stauskaitė, 1975), „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“ (rež. Laima Lankauskaitė, dail. Nelė Poliakova, 1980) ir „Linksmieji gaidžiukai“ (spektaklis KVLT pastatytas du kartus, premjeroje veiks gaidžiukai iš antrojo pastatymo, rež. Algimantas Stankevičius, dail. Valerijus Račkovskis, 2006) herojai. Šįsyk jie, susidūrę su šių dienų lėlėmis ir aktoriais, patiria naujų nuotykių.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Spektaklį režisuoja jaunosios kartos režisierė Milda Mičiulytė. Tai trečiasis jos režisuotas spektaklis KVLT. Savo spektakliuose režisierė siekia plėtoti ne vieną siužetinę liniją, kad vaidinimas būtų įdomus ir patiems mažiausiems, ir vyresniems vaikams, ir juos atlydėjusiems suaugusiesiems. Tad „Slaptame lėlių gyvenime“ netrūks dinamiškų, linksmų akimirkų ir susimąstyti verčiančių sudėtingesnių temų.

„Lėlių teatras labai skiriasi nuo dramos, tad norėjosi spektaklyje papasakoti, kuo įspūdinga akimirka, kai aktorius į rankas paima lėlę ir juodu susijungia. Keliame klausimą, kas ką valdo – lėlę aktorius ar aktorius lėlę? Gal juos abu valdo kažkas kitas?“ – mintimis dalijosi režisierė.

Spektaklyje esą svarbi materijos ir metafizikos opozicija. „Paliečiamas ir (ne)reikalingumo klausimas. Kas lieka po menininko, kai jis nustoja kurti ar miršta? Kokie jo darbai kalbės už jį? Dramos teatre spektaklis pasibaigs ir pasiliks tik atmintyje, o lėlių teatre lieka nesibaigianti materija – lėlė, kurią paimi į rankas ir išvysti žmogų, kuris ją valdė, išgirsti jo balsą“, – svarstė M. Mičiulytė.

„Įdomu pamąstyti apie menininko darbą apskritai, kokia jo prasmė. Menininkas miršta, jo kūriniai lieka. Tokia savotiška sentencijos Ars longa vita brevis variacija. Žinoma, visa tai norėjosi papasakoti pirmiausia vaikams, todėl stengiamės scenoje sukurti žaidimą. Rašydama pjesę pasielgiau taip, kaip daro vaikai, – iš pradžių tą gražų žaislą – lėlių teatrą – išardžiau, bandžiau tyrinėti, kaip jis padarytas, kaip veikia, tada vėl pamėginau surinkti“, – papildė D. Čepauskaitė.

Repeticijose – it vakarėlyje

Kūrėjai atvirauja, kad eidami į repeticijas jaučiasi lyg eitų į vakarėlį – nusiteikę energingai ir šventiškai. Nenuostabu, nes spektaklyje gausu šokių ir dainų. Spektaklio kūrybinę komandą papildė choreografas, šokėjas Adrianas Carlo Bibiano, puikiai pažįstamas Lietuvos šiuolaikinio šokio kontekste  – mūsų šalyje šokėjas gyvena ir intensyviai kuria jau beveik dešimt metų.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Gausu ir prisiminimų. Vaidindami su senomis lėlėmis aktoriai prisiminė jų istorijas, jas valdžiusius vyresnės kartos aktorius. Jaunesniems aktoriams ir režisierei kūrybos procesas leido giliau pažinti KVLT istorijos momentus. Repeticijų metu buvo dalijamasi įdomiomis istorijomis apie senuosius spektaklius – ir rimtomis, ir kuriozinėmis. Kai kurias jų režisierė paliko ir spektaklyje.

Pasak M. Mičiulytės, naujasis spektaklis – universalus, įdomus ne vien vaikams. Vyresni žiūrovai, kurie lankėsi teatre vaikystėje, atpažins senesnių spektaklių lėles. Įdomus turėtų būti ir tiems, kurie teatre lankysis pirmą kartą, taip pat ir teatro darbuotojams – esamiems ir jau nebedirbantiems.

„Pamatysime, kaip lėlės atrodė anuomet. Anksčiau spektakliai buvo lėtesni, dabar daugiau dinamikos. Su vaizdo menininku Miku Žukausku pabandėme nutiesti tiltą tarp skirtingų laikmečių. Vaizdo projekcijose atgis senųjų spektaklių afišose vaizduojami pagrindiniai spektaklių veikėjai ir kitos detalės.“

Teatro istorija padvelks ir dainų tekstuose, o pačias dainas kompozitorius Deividas Gnedinas spektakliui sukūrė naujas.

„Nesinorėjo nei kopijuoti, nei atkartoti ar kažkaip kitaip išdarkyti senų dainų, kurios parašytos nuostabių kompozitorių. Spektaklyje bus daug linksmų, ritmingų dainų, kadangi tokią nuotaiką diktuoja veiksmas. Kurti dainas – nelengvas iššūkis. Su dainomis negaliu pasislėpti už aktorių vaidybos ar scenografijos, tad man lengviau sukurti penkis atmosferinius scenos veiksmui pritaikytus fonus nei vieną dainą. Būtų smagu, jei žiūrovas po spektaklio ar kitą dieną jį prisiminęs savo vaizduotėje išvystų ne tik scenas iš spektaklio, bet ir paniūniuotų kurią nors dainą ar bent jau jos ištrauką“, – sakė kompozitorius.

Vaizdo projekcijose atgis senųjų spektaklių afišose vaizduojami pagrindiniai spektaklių veikėjai ir kitos detalės.

 

Išskirtinės dovanos

Atvykę į premjerą savaitgalį žiūrovai galės apsilankyti muziejuje, teatro dirbtuvėse. Teatro fojė vyks KVLT praeitame amžiuje kūrusio dailininko, lėlininko Vitalijaus Mazūro darbų parodos „Išsigelbėjimas“ atidarymas. Paroda veiks iki birželio 20 d.

Dar viena ypatinga dovana, kuria teatras nori pasidalyti, – teatro jubiliejaus proga išleista rašytojos Editos Lei knyga vaikams „Sofija pasakų karalystėje“. Premjeros dienomis knygą mažieji žiūrovai gaus dovanų, o vėliau tai bus dovana vaikams, kurie teatre švęs savo gimtadienį.

Edukacines, pasakų personažų tikroviškumu įtikinančias knygeles kurianti rašytoja naujoje knygelėje kuria pasaką apie lėlių teatrą. Tai pirmoji Lietuvoje vaikams skirta knygelė, supažindinanti su lėlių teatru ir jo užkulisiais. Rašytojai, kaip ir spektaklio kūrėjams, didelį įspūdį paliko teatro archyve esančios lėlės, kurių istorijos jau pamirštos. Jai taip pat norėjosi prikelti senus personažus, atkurti jų laikmetį.

Mergaitė Sofija leidžiasi į nuotykius po teatrą, pažindama, kaip ir kur prasideda lėlės istorija, kokie žmonės ją kuria, kaip gimsta spektaklis, kokios senesnės ir šiuolaikinės lėlės gyvena teatre.

Pagrindinės veikėjos prototipu tapo KVLT vadovė, aktorė, režisierė Rasa Bartninkaitė. „Rasa man papasakojo savo gyvenimo istoriją, kuri mane labai sužavėjo. Kaip ji vaikystėje apsilankė lėlių teatre, kaip jis ją stipriai įkvėpė ir kaip šis pojūtis ją lydi iki šiol. Žaviuosi, kaip apie kiekvieną spektaklį ji kalba su dideliu susižavėjimu, nostalgija. Atrodo, kad tai jos namai“, – patirtimi dalijosi Edita Lei.

Veidai ir vardai

Spektaklio „Slaptas lėlių gyvenimas“ kūrybinė komanda: pjesės autorė – Daiva Čepauskaitė, režisierė – Milda Mičiulytė, dailininkas – Sergejus Bocullo, kompozitorius – Deividas Gnedinas, vaizdo menininkas – Mikas Žukauskas, šviesų dailininkas – Džiugas Vakrinas, choreografas – Adrianas Carlo Bibiano, aktoriai – Saulius Bagaliūnas, Remigijus Endriukaitis, Audronė Grėbliauskienė, Dominyka Budinavičiūtė, Darius Krapikas, Rūta Kumpikaitė.

Premjera – gegužės 20, 21 ir 27 d. 12 val. Spektaklis vaikams nuo penkerių metų.

– Kada ir kodėl pradėjote kurti lėles?

– Esu dešimtojo dešimtmečio kartos vaikas, kai visi rengėmės vienodai, visi turėjome vienodus žaislus. Aš, kaip ir visos mergaitės, vaikystėje mėgau žaisti su lėlėmis, bet ne kaip visos norėjau turėti kitokių žaislų. Tuos kitokius žaislus reikėjo susikurti pačiai... Mano mama po darbų siuvo. Jos siuvimo mašina stovėjo mano kambaryje, tad pirmiau nei rašyti ir skaityti išmokau sukirpti audinį ir susiūti siūlę. Pirmosios mano sukurtos lėlės buvo pačios siūtos, rištos iš siūlų, pieštos ir iškirptos iš popieriaus. Oi, kiek esu slapčia mamos audinių sukarpiusi! Esu jai labai dėkinga, kad anksti pastebėjo mano norą kurti ir nuvedė į vaikų dailės mokyklą, kad visada skatino kurti.

Mano lėlytės visada yra viena basa kojele. Juokauju, kad išlydėdama lėlę vieną batuką pasilieku sau atsiminimui.

Interjero lėlės į mano gyvenimą netikėtai atkeliavo prieš keturiolika penkiolika metų. Su vyru Raimondu nuėjome į muzikinį spektaklį. Pertraukos metu teatro foje pirmą kartą pamačiau šių lėlių parodą. Tos lėlės mane užbūrė, norėjau visas apkabinti ir parsinešti namo. Antroje spektaklio dalyje netvėriau – užvaldė didžiulis noras kuo greičiau grįžti namo ir sukurti savo lėlę. Vos grįžusi bėgau į kabinetą, traukiau iš stalčiaus modeliną, vielą, audinių skiautes ir lipdžiau, konstravau, glosčiau. Tebeturiu savo pirmąją būtybę – ji atrodo gana šiurpiai, bet man labai brangi.

– Kodėl būtent interjero lėlės?

– Interjero lėlės – atskira meno šaka, jungianti daugybę sričių: skulptūrą, tekstilę, konstravimą, tapybą, juvelyriką ir kt. Tai meno kūrinys, randantis vietą žmogaus širdyje ir namuose. Ji ne tik jaukiai įsikuria ir papuošia namus, bet ir pakelia nuotaiką, kas rytą pasilabina, jei reikia – išklauso ir saugo paslaptis. Šios lėlės neskirtos žaisti, bet, kaip juokauju, gali būti pats geriausias klausytojas, guodėjas.

Vaikai: didžiausias Sigitos įkvėpimo šaltinis ir objektyviausi kritikai – jos sūnūs Benas, Jokūbas ir Joris./ D. Gečienės nuotr.

– Iš ko jas kuriate?

– Lėlės kuriamos iš įvairiausių medžiagų: vielos, folijos, putplasčio, modelino, porceliano, lipalo, popieriaus, tekstilės, odos, vilnos, akrilo, pastelės, akvarelės... Pats svarbiausias ingredientas – širdis. Į lėles sudedu tik pačią geriausią energiją, visą savo meilę ir gerą nuotaiką. Pasitaiko apniukusių dienų, kai mano nuotaika prasta – tada lėlės neliečiu, žinau, kad tokia dieną negalėsiu kurti.

– Ar pradžia buvo sudėtinga? Reikėjo iš kažko mokytis, aiškintis, kad perprastumėte kūrybos procesą?

– Pradžia nebuvo sudėtinga. Priešingai – buvo didelis noras ir užsidegimas kurti, ieškojimų, eksperimentų. Informacijos ieškojau internete, mokiausi iš kitų meistrų. Praktikuodamasi įgijau įgūdžių, keitėsi technika, medžiagos. Keitėsi ir lėlių anatomija, nuotaika, ekspresija. Smagiausias kūrybos momentas – kai lėlei galiu įpūsti gyvybę, kai pavyksta perteikti emociją ir sustabdyti akimirką.

– Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos dizaino katedroje studijavote vizualinį dizainą. Ar tai pravertė šioje kūryboje?

– Studijos Dailes akademijoje tikrai netrukdo šiam mano amatui. Dizaino katedroje įgytas kompozicijos, anatomijos, piešimo, skulptūros, spalvotyros žinias pritaikau savo darbuose – tiek kurdama lėles, tiek dirbdama grafikos dizainere. Vis dėlto lėlės yra mano didžioji meilė, laisvalaikio užsiėmimas, o grafikos dizainas – mano pagrindinė veikla. Kai akys pavargsta nuo renginių afišų maketavimo, čiumpu į rankas modelino gabalėlį ir ilsinu tiek jas, tiek smegenis. Vyras visada sako matantis, kad tuo metu, kai kuriu lėlytę, mano veidas švyti. Kartais sėdžiu iki išnaktų, bet niekada nesijaučiu pavargusi, jeigu nemigos priežastis – lėlė.

Komanda: S. Bilotės vyras Raimondas pritaria žmonos veiklai, nes mato, kaip švyti jos veidas kuriant./ S. Bilotės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip šeima vertina jūsų kūrybą? Įkvepia kurti?

– Esu trijų sūnų – 13 metų Beno, dešimtmečio Jokūbo ir aštuonerių Jorio – mama. Jie patys geriausi kritikai ir vertintojai. Rėžia tiesą į akis be jokių užuolankų. Jeigu jiems lėlė atrodo nepavykusi – pasako, ką, jų nuomone, turėčiau pakeisti, ko trūksta, ko per daug. Dažnai mano lėlės gimsta stebint žmones, jų emocijas. Vaikai – mano didžiausias įkvėpimas. Jie tokie atviri. Stebėdama savo vaikus mintyse esu sukūrusi lėlių paveikslų. Vienos jau išvydo dienos šviesą, kitos dar laukia savo eilės.

Pastovumas: keitėsi medžiagos, iš kurių kuriamos lėlės, technikos, įgūdžiai, bet didžiulis džiaugsmas ir užsidegimas, kai reikia įkvėpti gyvybės naujai lėlei, Sigitos širdyje išliko./ S. Bilotės asmeninio archyvo nuotr.

– Šiek tiek liūdna, kad paaugę berniukai paprastai nežaidžia su lėlėmis. Gal teko kurti ir mašinėlių, kitokių žaislų savo vaikams?

– Netiesa, kad berniukams nepatinka lėlės. Mano vaikams lėlės patinka, tik jų lėlės yra superherojai. Maniškiai truputėlį nuskriausti, nes jau prieš pusmetį yra nusipiešę savo superherojus, kuriuos pažadėjau sukurti, tik vis neprisiruošiu. Žinau, reikia paskubėti, nes netrukus gali ateiti tokia diena, kai sakys: „Ai, mama, nebereikia...“

– Kodėl jūsų lėlės tik su vienu batuku?

– Tai slaptas mano parašas – mano lėlytės visada yra viena basa kojele. Juokauju, kad išlydėdama lėlę vieną batuką pasilieku atsiminimui. Kaip smagu, kai išgirstu, kad vienur ar kitur pastebėta lėlė turėjo tik vieną batelį. Mano kurtos lėlės plačiai pasklidusios Lietuvoje, nemažai jų rado namus ir kitose Europos šalyse, ne vieną lėlę esu išlydėjusi į JAV, Pietų Afriką, Singapūrą, Australiją. Man patinka kurti lėles, bet jų nekolekcionuoju, todėl su lėlėmis išsiskirti nesunku.

– Siuvate ir kitokias lėles – joms panaudojate vaikų išaugtus drabužėlius. Kaip gimė šis sumanymas? Ar tai susiję su tvaraus vartojimo idėja?

– Interjero lėlės – dideliems vaikams, o mažiesiems siuvu minkštas tekstilines lėles. Jos skirtos vaikams žaisti. Kad lėlytė vaikui būtų mielesnė ir artimesnė, sugalvojau aprengti jas išaugtu vaiko drabužėliu. Ši idėja labai patiko mamoms. Juk visos mamos turi išsaugojusios kažkokį vaiko drabužėlį, sukeliantį mielų prisiminimų. Man iš įvairiausių Lietuvos miestų paštomatais atkeliauja pirmieji vaikučių drabužėliai, krikštynų suknelės, mėgstamiausi migdukai, kepuraitės, kai kurie su skylutėmis, dėmelėmis, nudėvėti, o aš juos prikeliu antram gyvenimui lėlės pavidalu. Būna, mama paprašo pasiūti lėlę vaikui, o paskui dar antrą – jai. Džiugu, kad ši mano idėja, paskatinta tvaraus vartojimo, įgavo ir kitą – simbolinę ir išliekamąją vertę.

Tvarumas: mamoms patiko Sigitos idėja siūti mažiesiems lėles iš jų išaugtų drabužėlių ir taip prikelti juos antram gyvenimui. (foto - tekstilinės lėlės)./ S. Bilotės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokių dar kūrybinių idėjų knibžda jūsų galvoje?

– Mano galvoje knibžda naujas projektas – labai noriu pradėti kurti šarnyrines lėles, kurios juda, lanksto galūnes per sąnarius. Kol kas dar tik studijuoju informaciją apie tai ir mokausi. Tačiau jau visai netrukus pradėsiu, kai sukursiu savo vaikams jų užsakytus superherojus.

Kurdama džiazuoja

Muziejininkė ar lėlininkė – kuris įrašas Rasos gyvenimo aprašyme atsirado anksčiau? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia nukeliauti į R.Stanevičiūtės vaikystę. Kaip ir daugelis mergaičių, Rasa žaidė su lėlėmis.

„Turėjau jų daug. Dieną įsijausdavau į mamos, draugės, auklės vaidmenis, bet atėjus vakarui susodindavau lėles gražiai į lentynėles ir nusukdavau į sieną, kad į mane nežiūrėtų“, – juokiasi pašnekovė, interjero lėlėmis susidomėjusi 2013 metais.

„Pamenu, buvo pati vasaros pabaiga. Dirbau muziejuje ir jau buvau pakankamai įsisukusi į darbas–namai rutiną. Nors veikla buvo labai mylima, bet norėjosi kažko rankoms“, – prisimena tą neramią vidinę būseną.

Dirbdama kraštotyros muziejuje, istorikė ir etnologė turėjo nemažai galimybių išbandyti įvairius rankdarbius, tradicinius amatus – juostų audimą, šiaudinių sodų rišimą ir kt. Deja, nė vienas iš jų neužkabino taip, kaip netikėtai atrasta interjero lėlių gamyba.

„Žinote, kai imi apie tai galvoti, pradedi lėles matyti visur – internete, knygynuose, dailės salonuose, – juokiasi pašnekovė. – Ėmiau ieškoti pamokėlių, kaip pasidaryti bent jau minimalų tokios lėlytės modeliuką, ir radau. Dar ir draugė atsiuntė naudingos informacijos.“

Pabandžiusi tik iš smalsumo, Rasa patyrė labai gerą jausmą. Tokį pojūtį psichologai vadina srauto būsena, kuomet žmogus paleidžia savo mintis ir daro tai, kas jam malonu ir prasminga. Taip į Rasos gyvenimą atėjo karkasinės lėlės.

„Jos nelabai didelės – gal 35–40 cm. Gaminu iš storesnės ar plonesnės vielos karkaso. Galūnes, galvą lipdau iš polimerinio molio“, – pasakoja kūrėja ir prideda, kad padarius lėlės karkasą prasideda pati maloniausia kūrybos dalis, kurią ji vadina džiazavimu.

Iš tiesų – tai lėlytės raumenų auginimas. Jį galima daryti su įvairia tekstile – nebereikalingų medžiagų atraižomis, siūlais, vata. Šio proceso metu lėlė įgauna žmogaus formas, o paskui prasideda jos puošyba.

Kadangi norėjau parengti teminę parodą, ieškojau jai bendro vardiklio. Tad senosios lietuvių mitologinės būtybės man, kaip istorikei ir etnologei, labai pritiko.

Puošybai naudoja senienas

„Lėlės kūną aš formuoju iš siūlų – pusvilnonių arba vilnonių. Apsuku jais galūnes – kojas, rankas, o charakterio, asmenybės suteikimui naudoju daug mažų detalių“, – paaiškina lėlių kūrėja.

Ar šios lėlės gali judinti rankas ir kojas? „Truputėlį gali, kad išgaučiau norimą sėdėjimo padėtį, pozą, bet iš esmės tai statiškos interjero puošmenos“, – sako Rasa.

Lėlėms plaukus ji daro iš sintetinio akrilo pluošto gijų, kurį auksarankės perka veltinių šalikėlių puošybai. Kartais naudoja natūralų liną ar vilnos karšinį, jei reikia – randa ir kailiuko.

Menininkė su istoriko ir etnologo diplomu pasisako už antrinį daiktų panaudojimą, tad, prieš puošdama lėles, padaro savo namuose kruopščią reviziją. Pačios įdomiausios detalės gali būti paimtos nuo jau nebenešiojamų rankinių, batelių ar papuošalų.

Daug vertingos žaliavos savo kūrybai Rasa randa gamtoje. Kankorėžiai, sėklos, kaštonai, medžių šakelės, plunksnos – tai vis gėrybės, pro kurias menininkė negali ramiai praeiti.

„Kurdama lėles mėgstu žaisti natūraliomis spalvomis. Pagal Zodiaką esu Mergelė, Žemės ženklas, galbūt dėl to žemės spalvų koloristika man patinka labiausiai“, – atvirauja ji ir priduria, kad gamtinės detalės labai gražiai dera su jos pasirinktomis lėlių dekoro spalvomis.

Galbūt Rasa ir gyvena gamtoje? Kol kas dar ne. Šiuo metu jos namai nedideliame Alovės miestelyje netoli Alytaus. Lėlių kūrėja svarsto, gal kažkada, praėjusiuose gyvenimuose, ji gyveno tikruose Dzūkijos pušynuose, kuriuose dar ir šiandien tvyro ypatinga sakralumo aura. Tik taip ji gali paaiškinti tą keistą trauką, kiekvieną laisvą minutę viliojančią ją į aplinkinius miškus. Nenuostabu, kad vieną dieną Rasai tiesiog šovė į galvą mintis sukurti senovės lietuvių garbintas deives ir nufotografuoti jas miško fone.

„Kadangi norėjau parengti teminę parodą, ieškojau jai bendro vardiklio. Tad senosios lietuvių mitologinės būtybės man, kaip istorikei ir etnologei, labai pritiko“, – aiškina pašnekovė.

2019-ųjų pradžioje Rasa Stanevičiūtė laimėjo Alytaus miesto savivaldybės įsteigtą jaunojo menininko stipendiją ir puolė rengti parodos. Pavadino ją „Dieviškos“, nes tokios būtent ir pasirodė visos dvylika tąkart parodoje dalyvavusių lėlių, atspindinčių baltų mitologijos moteriškąsias deives.

Davė sau laisvę

Pradėjusi kurti „Dieviškas“, Rasa mažumėlę išsigando, kaip ji – paprasta mirtingoji – išdrįso imtis tokios nežemiškos misijos. Tuomet ėmė studijuoti ir ieškoti lietuvių tautosakoje įrašų, iliustracijų, kaip tos deivės galėjo atrodyti žmonių pasakojimuose.

„Visokių savybių radau, bet, pasirodo, ne taip lengva jas įpinti į mano kuriamų lėlių išvaizdą, charakterį. Tad daviau sau žodį nepritempinėti jų dirbtinai, o duoti sau laisvę ir kurti taip, kad dieviškos lėlės tiesiog būtų artimos lietuviškajai kultūrai“, – prisipažįsta Rasa, vadinanti šiai parodai kurtas lėles ne deivėmis, o tam tikrų dievybių įkvėptomis būtybėmis.

Pirmą kartą ši paroda sukvietė žiūrovus į Alytaus kraštotyros muziejų, o paskui ėmė keliauti po visą Lietuvą. Šią vasarą lėlės apsigyveno Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės muziejuje.

R.Stanevičiūtė sako, kad lietuvių mitologijoje yra daugybė tiek moteriškų, tiek ir vyriškų mitinių būtybių, tačiau ji pasirinko įkūnyti į lėles tik labiausiai mūsų ausiai girdėtus vardus ir charakterius.

Svarbiausia iš visų baltų mitologijos deivių ji vadina Žemyną. Tai žalumos, gyvybės, Žemės deivė, senojoje lietuvių pasaulėžiūroje atstojusi žmonėms, gyvūnams, augalams jų Motiną.

Sukūrė Rasa ir Austėją – bičių deivę. Jos vardas kilęs nuo žodžio „austi, audinėti“, tai reiškia greitai bėginėti – dūzginėti šen bei ten tarsi bitelei.

Tarp „Dieviškų“ rasime ir Gabiją, su namų mikropasauliu susijusią dievybę, atsakingą už namų jaukumą. Nevalia būdavo jos užpykdyti, nes Gabija – ugnies ir namų židinio deivė – galėjo žmogui skaudžiai už tai keršyti.

„Labai smagu buvo kurti Laumę, – prisipažįsta Rasa. – Būtybę, savo išvaizda ir savybėmis bene artimiausią žmogiškajai prigimčiai. Lietuviai tikėjo, kad laumes galima išvysti kur nors paupiuose, nakčia velėjančias ploniausius audeklus.“

Miško dievybė Žvėrūna Medeina teikė žmogui gamtos gėrybių – medienos, uogų, grybų. Padėjo jam ir būstą pasistatyti, ir ugnelę susikurti, ir prasimaitinti, buvo atsakinga už medžioklę.

Pasak istorikės ir etnologės, visos senovės lietuvių svarbiausios gyvenimo sferos turėjo po savo atskirą globėją, kurių keletą ji ir pamėgino įprasminti savaip.

Kodėl tarp jų nėra vyriškos lyties mitinių būtybių? Todėl, kad Rasos prigimčiai artimiau kurti subtilius moteriškus personažus, jų charakterius, lėliškas asmenybes.

„Gal tas noras atėjęs dar iš vaikystės, kai kartu su kiemo draugėmis puošdavome lėles? Esama kažkas rituališko“, – prisipažįsta ji ir tarsi teisindamasi priduria, kad savo sūnui Ąžuolui padarytą lėlę pavadino jo vardu.

Nuolatinio tobulėjimo keliu

Kadangi Rasa rengia edukacijas lėlių tema, dažnai sulaukia įvairių klausimų. Vienas dažniausių – iš kur turi tiek kantrybės: juk lėlei pagaminti neužtenka poros valandų?

Lėlininkė atvirauja, kad šiam darbui tikrai reikia ne auksinės kantrybės. Veikiau – didelio noro. Ji sutinka, kad daryti lėlės karkasą – t.y. jos techninę dalį – gali būti nuobodu. Juolab kad šviežias modelinas ne visada paklūsta net ir gana įgudusiems jos pirštų judesiams, ypač lipdant veidą.

„Užtai viską atperka lėlės charakterio kūrimas, jos aprengimas“, – džiaugiasi menininkė. Veido bruožus savo lėlytėms ji tapo savamoksliškai. „Darau tai bandymų keliu. Juk niekada nelankiau dailės mokyklos. Tiesa, dėl to dabar mažumėlę gailiuosi. Tenka pasklaidyti specialią literatūrą ir pasižiūrėti, kaip tą nosį geriau nulipdyti ar akį natūraliau išpiešti“, – juokiasi ji, lėlių kūrimą vadinanti smagiu nuolatinio tobulėjimo procesu.

Kurdama Rasa mėgsta klausytis lengvos meditacinės muzikos arba įlįsti į LRT mediateką. „Tiesa, kai artėjau prie mokslų pabaigos, lipdydama lėlėms kūno dalis klausiausi ir paskaitų“, – prisipažįsta buvusi studentė.

Rasos lėlių palėpėje

Šiuo metu Rasa ne visada turi laiko prisėsti prie lėlių. Po darbo muziejuje jauna mama skuba pas savo septynerių metų dukrytę Eglutę ir beveik penkerių metų sūnelį Ąžuolą. Kai vaikai buvo visai maži, moteris darydavo lėles kartu su jais arba priešokiais – su mintimi, kad kūryba bet kurią minutę gali būti nutraukta.

Ar Rasos vaikai žaidžia su mamos gamintomis lėlėmis? „Jau minėjau, kad kartais rengiu edukacijas „Išgalvotos lėlės“, kurių metu mokau pasigaminti po nedidutę karkasinę lėlytę. Informaciją apie popietes skelbiu savo feisbuko puslapyje „Rasos lėlių palėpė“. Tai tokių lėlyčių mano vaikai turi visą gvardiją (kvatojasi). Bando gaminti jas patys, nors maži piršteliai dar ne viską įstengia“, – aiškina mama.

Įdomu, kaip Rasa žiūri į popkultūros paveldą – mergaičių dievinamas barbes ar lėles monstres? Į šį klausimą Rasa atsako skardžiu juoku.

„Iš pradžių buvo labai baisu, kad mano dukra žais su barbėmis – lėlėmis, kuriose itin ryškiai išreikštas kūno kultas. Juk ta informacija mergaitėms įsirašo į pasąmonę… Tačiau paskui ėmiau mąstyti, kad, jei visos draugės žais, o maniškė – ne, aš tiesiog nuskriausiu savo vaiką. Todėl saikingai leidau susipažinti ir su barbių žanro lėlėmis. Galiausiai šis klausimas išsisprendė savaime: mano mergaitė vietoj lėlių (nors turi jų įvairių) pasirinko kačiukus. Dabar ji yra didelė kačiukų gerbėja ir, jei pasiūlau nupirkti naują žaislą, – dažniausiai renkasi pliušinį kačiuką.“

Neišsemiamas kultūros lobynas

Rasa išduoda ir dar vieną savo hobį – laisvalaikiu su draugėmis mėgsta dainuoti sutartines. Prieš keletą metų atradusi šio senovinio dainavimo būdo terapinę galią, Rasa sutartines vadina savotiška meditacija. Kai neturi kur padėti vaikų, sutartinių mylėtojos samdo auklę, kuri žaidžia su mažyliais ir leidžia mamoms iki soties išsidainuoti.

„Buvo laikai, kai rinkdavomės kiekvieną savaitę. Nuo trijų iki aštuonių ar net daugiau moterų. Sutartinės – daugiabalsės lietuvių liaudies dainos. Jose savo žodį, garsą ir tempą reikia derinti prie kito žmogaus. Dainuodavome po valandą ir ilgiau. Būdavome tarsi suokalbininkės, tik pačios žinančios, koks tas dainavimas visoms yra svarbus. Deja, karantinas išmušė iš ritmo. Šiuo metu bandome sugrįžti“,  – pasakoja Rasa ir paaiškina, kad sutartines reikia dainuoti, o ne jų klausytis.

Senovinės daugiabalsės sutartinės ir lėlės yra panašios į populiarias lietuvių mitologines būtybes. Gal ir Rasos gyvenimo būde galima rasti senojo lietuvių gyvenimo būdo atspindžių?

„Mūsų protėviai visais laikais ten semdavosi stiprybės, įkvėpimo, o darnus bendradarbiavimas su gamtine aplinka visada buvo svarbi jų išlikimo sąlyga. Plačiąja prasme – man svarbu išlaikyti ryšį su tradicija, pažinti be galo turtingą mūsų kultūrą. Nors, svarstydama apie senovinį gyvenimo būdą, savęs neįsivaizduoju gyvenančios XIX a. pirkelėje be patogumų, vis dėlto mane labai žavi tam tikri ženklai, senovinės interjero detalės, kurios gali labai suskambėti net patogiame šiuolaikiniame būste. Šitaip mano namuose atsirado šiaudinis sodas – jį suvėrė mūsų rajono senolė Marytė Gilevičienė. Sodą ji padarė didžiulį, kelių aukštų, iš ypač plonų smilgų, kurias mūsų kraštuose vadina kiškio ašarėlėmis. Dirbo net kelis mėnesius“, – pasakoja etnografė, be galo mėgstanti natūralias detales namų interjere.

„Manau, iš protėvių paveldėti senieji audiniai, šiaudiniai sodai, kiti tradiciniai daiktai, elementai gali ne tik harmoningai papuošti namus, bet ir švelniai priminti, kokį gausų ir įvairialypį kultūrinį lobyną esame iš jų paveldėję. Tereikia visa tai išsaugoti ir perduoti savo vaikams“, – ragina R.Stanevičiūtė.

Moterims, kurios norėtų išbandyti interjero lėlių gamybą, Rasa linki drąsos. „Kviečiu kurti be didelių lūkesčių, reikalavimų sau, be tobulo galutinio rezultato siekimo. Tiesiog pasimėgaukite šiuo procesu. Tegul jūsų kūryba vinguriuoja kaip upė, kuri tikrai negalvoja – pavyks ar nepavyks tekėti savo vaga“, – kviečia lėlininkė.

Ieškoti atsakymų leidomės į Kauno valstybinio lėlių teatro dirbtuves, kuriose sutikome daugiau nei 20 metų teatre dirbantį dailininką Sergejų Bocullo ir visiškai naujai dirbtuves įrengusį prieš dvejus metus į teatro kolektyvą įsiliejusį konstruktorių Audrių Bartninką, pasidalijusius įdomybių kupina lėlių gamybos patirtimi.

3D spausdintuvo galybė

Įžengus į po teatro rekonstrukcijos šiuolaikiškai įrengtas dirbtuves dėmesį patraukia keistų instrumentų gausa. Kai kurie jų atrodo it dantų grąžtai odontologo kabinete, tad sukelia ne pačių maloniausių asociacijų. Konstruktorius patikslina: tai drožinėjimo įrankiai, leidžiantys sukurti smulkiausias detales, suteikiančias lėlėms tikroviškumo.

Nors dirbtuvės gana nedidelės, stebina kūrybiškai suplanuota erdvė, kur kiekvienas įrankis turi savo vietą. Visi instrumentai išdėlioti keliais aukštais prie sienų įrengtose lentynose ir staluose aplink patalpos centre stovintį didelį stalą, kurį galima reguliuoti – pakelti ar nuleisti.

Prie skirtingų detalių reikia dirbti skirtingomis technologijomis, tad ši funkcija leidžia tai daryti fiziškai patogiai, prisitaikant prie kiekvienos situacijos. Stalą galima nuleisti ir iki vaikų ūgio, kai vyksta edukaciniai užsiėmimai, per kuriuos vaikai supažindinami su lėlininkystės istorija ir lėlių gamyba.

Čia konstruojamos lėlės, dekoracijos ir butaforija. Netoliese įrengtos staliaus dirbtuvės ir kitos patalpos, kuriose siuvama, dažoma. Tačiau, prieš patekdami į jas, lėlių kūnai gimsta čia iš atskirų dalių – kojų, rankų, galvos ir kt., priklausomai, kokia tai lėlė – žmogus, gyvūnas ar objektas. Pagrindinės medžiagos – įvairi mediena, fanera, plastikas, porolonas, polistirenas. Procesas toks: dailininkai atsineša lėlių, dekoracijų, butaforijos eskizus ir kartu su konstruktoriumi sprendžia, kaip tai bus gaminama – senaisiais metodais ar jų maketai bus kuriami kompiuterinėmis programomis ir atspausdinami 3D spausdintuvu ar išpjaustomi frezavimo staklėmis.

„Tūrinėms lėlėms patys pasigaminome specialias stakles. Jose yra rėmelis, į kurį reikia įspausti medžiagos (plastiko ar kitokios, kurią galima kaitinti), įkaitinti ir kelti ant specialaus pado, prie kurio prijungtas siurblys. Taip vakuuminiu būdu suformuojamos tūrinės dalys. Dažnai naudojame juodos spalvos medžiagą „EVA Foam“, kuri  populiari Holivude gaminant įvairius šarvus. Ją lengva pjaustyti, šlifuoti“, – rodydamas žmogaus ūgio juodą plastikinį manekeną pasakojo A.Bartninkas.

Chirurgija: lėlių kūnai randasi iš atskirų dalių – kojų, rankų, galvos ir kt. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Lėlių kūnų gamyba – tik vienas galutinio rezultato etapų. Paskui lėlės  rengiamos, joms yra pritaikomi valdymo mechanizmai. Apskaičiuojama, ar bus patogu jas transportuoti. Įsitikinama, ar tikrai būtent toks lėlės modelis pasiteisins – kartais, pagamintą lėlę perdavus į aktorių rankas, šios sugrįžta atgal į dirbtuves, mat reikia kažką pakeisti.

Sudėtingesnėms lėlėms išsibandyti pradžioje tenka pasigaminti mažus maketus. Gamybos laikotarpis priklauso nuo lėlės sudėtingumo, tačiau paprastai vieno spektaklio lėlėms pagaminti užtrunkama iki dviejų trijų mėnesių.

Senieji metodai

Techninė įranga leidžia atkurti ir senas lėles, susidėvėjusias ar išlikusias tik brėžiniuose. Taip neseniai buvo atkurta profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje pradininko Stasio Ušinsko marionetė „Dainininkė“, pristatyta teatre vykusio tarptautinio lėlių festivalio metu. Originali marionetė 1937 m. buvo pagaminta iš medžio ir papjė mašė – ant iš molio pagamintos formos klijuojamas popierius, vėliau molis pašalinamas ir lieka lėlė.

Paklausus, iš ko dar, be minėtų medžiagų, anksčiau buvo gaminamos lėlės, dailininkas S.Bocullo įvardija rudos spalvos jūrinį putplastį, kuris šiandien jau nebegaminamas: „Tai labai kieta ir tanki medžiaga, kuri netrupa, laikui bėgant nepakinta ir atrodo kaip medis. Dabartinis kietas polistirenas vis vien minkštas kaip plastikas, o šis jūrinis – rupus, gerai šveičiasi, jį gali ne tik skaptuoti, bet ir apdirbti naudodamas šlifavimo priemones. Net medis yra minkštesnis nei ši medžiaga, pavyzdžiui, liepa.“

Vilmanto Raupelio nuotr.

Anksčiau lėlės gamintos rankomis. Pirmiausia būdavo piešiami eskizai, tuomet parenkama medžiaga ir iš jos formuojama lėlė; neretai kai kurie kūrybiniai sprendimai gimdavo darbo metu. Dailininkas prisipažįsta, kad šiandien jam kartais norėtųsi ilgesnio šio kūrybinio proceso, kad lėlę būtų galima labiau išjausti, išanalizuoti.

„Kartais trūksta laiko, kad galėčiau sumodeliuoti lėlę pats, nes reikia viską daryti greičiau, o ir daug ką atlieka naujosios technologijos. Iš kitos pusės, pradėjus jas naudoti atsivėrė daug naujų galimybių. Dirbti teatre pradėjau 2000-aisiais, kai buvo dirbama dar tradiciniais būdais, buvo tam tikros technologijos, kurias buvome įvaldę, jas tobulinome, bet nebuvo proveržio. Dabar daug kas pasikeitę ir keičiasi toliau, tad ir pačiam reikia prisitaikyti ir daug ko išmokti“, – patirtimi dalijosi S.Bocullo.

Yra „devyni amatai, dešimtas teatras“. Kitaip tariant, teatre ant kupros nenešiosi jokio amato, jie visi yra naudingi ir tenka juos išmanyti.

Konstruktorius A.Bartninkas pritarė, kad šiandien lėles gaminti yra kur kas įdomiau, nes nėra rutinos, nebijoma eksperimentuoti, tačiau reikia įdėti ir nemažai pastangų norint tobulėti. Tad nereikėtų manyti, kad gaminti lėles šiuolaikiškomis technologijomis yra lengvas ir greitas darbas. Kartais tai ilgesnis ir sudėtingesnis procesas nei lėlę gaminti kaltu.

„Yra posakis „devyni amatai, dešimtas badas“. Pradėjęs dirbti teatre, supratau, kad yra „devyni amatai, dešimtas teatras“. Kitaip tariant, teatre ant kupros nenešiosi jokio amato, jie visi yra naudingi ir tenka juos išmanyti. Iki darbo teatre buvau profesionalus odininkas. Mokausi ir kitų amatų – medžio drožimo, virinimo technologijos, domiuosi technine, programine įrangomis, 3D modeliavimu ir kt. Turi į daug ką įsigilinti. Manau, neužteks laiko viskam išmokti iki senatvės“, – juokiasi meistras.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Sukurti aktoriaus antrininką

Man iššūkis būtų tokia lėlė, kurios visas kūnas judėtų ir ją valdytų vienas aktorius.

Skirtingų kartų lėlininkai ne prieštarauja, o papildo vienas kitą ir turi bendrų svajonių, kokias lėles norėtųsi kurti jiems patiems. Sudėtingiausios tos lėlės, kurios turi daugiau valdymo mechanizmų. Jiems ir norėtųsi sukurti būtent tokią, kuri būtų kuo gyvesnė: judintų ne tik kojas, rankas, galvą, bet ir akis, burną. Šiandien lėlių formas keičia besikeičiantis lėlių teatras – scenoje dažnai vaidyba lėlėmis jungiama su vadinamuoju gyvu planu.

„Man iššūkis būtų tokia lėlė, kurios visas kūnas judėtų ir ją valdytų vienas aktorius. Paprastai tokią lėlę valdo du ar trys aktoriai, nes neužtenka rankų funkcijoms užtikrinti. Daugelis lėlių teatre dirbančių režisierių apsiriboja senąja praktika ir per mažai galvoja apie naujas galimybes. Dažnai tenka susidurti su tuo, kad statomame spektaklyje dominuoja aktorių saviraiška, o lėlės atlieka pagalbinę funkciją, it žaislai. Norėtųsi tokio lėlių teatro, kuriame lėlė būtų kuo gyvesnė ir per ją būtų perteikiamos idėjos“, – pasakojo dailininkas.

Meistrai svajoja ir apie tokias lėles, kurios scenoje veiktų pačios, be aktorių. Panašiai kaip nuotoliniu būdu valdomi dronai. Kad personažas neturėtų aktoriaus šleifo – jo balso, savybių, būtų pats sau ir įtaigus. Juokaudami garsiai pasvarsto, kad ateityje galbūt ir pavyks sukurti tokių lėlių, nes žada ir toliau plėsti dirbtuves – kūrybinių eksperimentų laboratoriją.

Padeda susidraugauti

Daiva nevadina savęs profesionalia lėlininke. „Dar daug ko šioje srityje reikėtų išmokti“, – kuklinasi iš Kretingos kilusi, šiuo metu sostinėje gyvenanti D.Maminskienė.

Kaip prisistatytų? Visų pirma, ji yra pradinių klasių mokytoja. Dirba su elgesio ir emocijų sutrikimų turinčiais antrų ir ketvirtų klasių mokiniais. Visi jie – berniukai. Kūrybiškumas Daivai padeda atrasti artimesnį ryšį su kiekvienu iš jų: berniukai noriai siuva, gamina žaislus iš modelino, konstruoja iš kartono.

D.Maminskienės baigtų mokslų sąrašas išties įspūdingas: istorijos studijos, pradinis ugdymas, socialiniai mokslai.

„Dar baigiau neuroedukaciją su dailės terapijos elementais asmenybės ugdymo institute „Rafaelis“. Lėlės atsirado lygiagrečiai. Nors, kita vertus, jos buvo visą laiką, – pasakoja pašnekovė. – Jau nuo vaikystės žaidžiau su visokiais pagaliukais, lapeliais, iš kurių darydavau lėles“, – dalijasi ankstyvaisiais prisiminimais.

Pirmąją lėlę saugo iki šiol

Pirmosios lėlės buvo iš gamtinių medžiagų, o vėliau, kai gimė dukra, Daiva pradėjo siūti skudurinukes iš medžiagų atraižų.

Silpnybė: Daivai patinka gaminti lėles gyvūnus, ypač lapes. „Gal ta meilė lapėms išliko dar nuo „Mažojo princo“ laikų“, – svarsto ji. / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu jos vaikai jau suaugę. Dukrai Dovilei – 33-eji, sūnui Gubertui – 29-eri. Moteris gerai pamena tuos laikus, kai jokio kepamo ar ore stingstančio modelino, iš kurio dabar gamina interjero lėles, prekyboje nebuvo. Dailininkams skirtose parduotuvėse galėjai rasti tik medžio miltų, iš kurių išeidavo kažkas panašaus į papjė mašė masę.

„Štai iš tų medžio miltų ir padaryta mano pirmoji interjero lėlė, kuri dabar sėdi garbingiausioje vietoje namuose. Gaminome ją drauge su dukra daugiau kaip prieš 20 metų“, – aiškina Daiva ir priduria, kad duktė Dovilė tuo metu pradėjo mokytis Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, dailės klasėje. Sūnus irgi pasirinko dizaino studijas.

Kodėl ji pati, baigusi mokyklą, nesirinko menų? „Labai norėjau studijuoti istoriją. Kartu ir pradinį ugdymą su pedagogine pakraipa, kuri vėliau man labai pravertė: netikėtai supratau, kad dirbti istorijos mokytoja nenoriu. Bendrauti su pradinukais man pasirodė kur kas įdomiau ir kūrybiškiau“, – tikina atradusi savo pašaukimą.

Kūryba atpalaiduoja

Baigusi dailės terapijos kursus pas Liudmilą Lebedevą, Daiva keletą vasarų dirbo globos namuose su nepilnametėmis mamomis. Būtent tada ir pastebėjo, kad dailės terapija veikia kaip papildoma komunikacijos priemonė, padedanti greičiau atrakinti žmonių širdis, rasti bendrą kalbą.

„Lygiai taip pat ir dabar, kai dirbu su specialiųjų poreikių vaikais, turinčiais įvairių elgesio ir emocijų sutrikimų, – matau, kad per meną prieiti prie vaiko yra tiesiog būtina. Kai kuriame drauge, jie darosi geresni, ramesni, galime daugiau ką nuveikti“, – menų terapijos pranašumus vardija Daiva ir pripažįsta, kad jos darbas labai sunkus. Dažnai, grįžus po jo namo, nebesinori nieko – tik ilsėtis. Arba kurti lėles, nes kūryba atpalaiduoja.

Silpnybė: Daivai patinka gaminti lėles gyvūnus, ypač lapes. „Gal ta meilė lapėms išliko dar nuo „Mažojo princo“ laikų“, – svarsto ji. / Asmeninio archyvo nuotr.

Pastaruoju metu Daiva kuria tik interjero lėles. Anksčiau gamindavo ir tokias, su kuriomis galėdavo žaisti vaikai. „Matote, lėlės, skirtos žaidimams, turi būti labai stiprios: juk vaikas gali ir galūnę nukąsti, ir nutrenkti lėlę ant grindų… Todėl modelinas čia netinka“, – aiškina pašnekovė, kurianti ir sužmogintus gyvūnus, ir pasakų personažus, ir charakterines lėles.

Antradienių tradicija

Antradienių vakarais Daiva turi malonų užsiėmimą – moterų grupelę, kuri kaskart užsiima vis kitokia kūryba. Pasak jos, prieš aštuonerius metus, kai ukrainiečiai bėgo nuo karo iš Ukrainos, į Lietuvą atvažiavo tokia auksarankė Olga Norvilienė, kadaise ištekėjusi už lietuvio. Su ja pašnekovė susipažino Kaziuko mugėje.

Subūrusi aplink save kūrybingų moterų grupelę Olga atidarė Vilniuje studiją smagiu pavadinimu „Serotonin“, kuria nuostabias lėles ir šio meno paslaptimis dalijasi su kitomis moterimis.

„Iš tiesų po Olgos edukacinių vakarų visos grįžtame namo be galo laimingos – visai savaitei įsikrovusios laimės hormonų“, – tikina D.Maminskienė.

Daivai smagiausia ruoštis kokiai nors parodai ir kurti temines lėles. Štai 2019 m. auksarankės dalyvavo tarptautinėje parodoje Taline, kurioje pristatė savo interjero lėles tema „Vilnius – angelų miestas“. Moterys gamino įvairius angelus ir su Vilniaus miestu susijusias miniatiūras. Vėliau jų darbai iš Talino keliavo į Madridą, kur buvo gerai įvertinti.

Man labai patinka kurti lėles pagal pasakas ir knygas. Kai kurių dailininkų iliustracijos taip sužavi, kad norisi padaryti jų 3D variantus.

„Užpildai paraišką, gauni kvietimą ir tave tarsi apsėda kūrybinė dvasia, suteikianti kasdieniam gyvenimui daugiau adrenalino, ryškesnių spalvų“, – atvirauja lėlininkė.

Įkvėpimo ieško prie jūros

Geriausios idėjos Daivai gimsta nuvykus pie jūros – juk kilusi iš Kretingos. „Neseniai vaikštinėjau prie Olando Kepurės, kur prisirinkau labai gražių, jūros nudailintų medžio pagaliukų. Grįžusi namo iš jų padariau keletą angelų modelininiais veideliais“, – džiaugiasi ji.

Kaip pavyksta išgauti lėlių kūno plastiką? Tenka mokytis anatomijos. Kartais per antradienio pamokėles su Olga moterys kuria tik lėlių galvas ir žiūri, kaip keičiasi veido bruožai nuo jauno iki seno… Arba mokosi lipdyti tik kojas, o kitą sykį – rankas.

D.Maminskienė juokiasi, kad, pradėjusi kurti interjero lėles, visai kitaip ėmė žiūrėti ir į žmones – vos ką sutikusi tuoj imdavo tyrinėti jų nosis, akis. Sunkiausia formuoti, anot jos, lėlių kojas, pėdas. Ir rankas, jei nori, kad būtų kaip tikros – su odos raukšlelėmis, o pirštai – su nagučiais.

Mielos: Daivos sukurtos lėlės abejingų nepalieka. / Asmeninio archyvo nuotr.

Lėlių gamybos ypatumai

Dažnai Daivos paprašo pagaminti lėlę pagal konkretaus asmens nuotrauką. „Tuomet laukia sunkus ir ilgas darbas. Man smagiau atsiduoti laisvai, nevaržomai kūrybai“, – prisipažįsta kūrėja, prie vienos lėlės kartais užtrunkanti savaitę ir daugiau.

Darbų trukmė priklauso ir nuo lėlės ūgio, o jis gali svyruoti nuo 15 iki 70 cm. Pirmiausia daroma galva. Jei dirba su medžiu – naudoja ore stingstantį modeliną. Jei ne – traukia iš spintos kepamą, su kuriuo veiksmas vyksta truputį greičiau. „Bet vis tiek, jei nori padaryti kokybišką galvą, turi kokius tris, keturis kartus ją kepti. Tokia technologija: truputį padarai – kepi. Tuomet vėl truputį padailini, pašlifuoji veido dalis ir dedi į orkaitę. Žodžiu, netrumpas darbas su tomis lėlių galvelėmis“, – juokiasi kūrybininkė.

Kai dirba su ore stingstančiu modelinu, turi daug šlifuoti. Tuomet dulkių prisiuosto į valias. Kokius įrankius naudoja? Pačius įvairiausius: skirtingo tankumo šlifavimo kempinėles, dildinimo priemones, stomatologo įrankius.

Nė viena Daivos sukurta lėlės neturi sintetinių plaukų. Kodėl? „Negražiai atrodo. Sintetika gadina vaizdą. Iš pradžių lėlėms plaukų gaudavome iš Ukrainos. Paskui atsirado moteris, kuri visoms lėlininkėms parūpindavo Sibiro ožkų vilnos“, – aiškina lėlių gamintoja.

Padarius kaklą ir galvą, ateina eilė kūno karkasui. Daiva mėgsta jį apvelti vilnele – tuomet kur kas gražesnė lėlės forma. Pabaigoje gaminamos rankos ir kojos. Didžiausias meistriškumo lygis – basos pėdos su pirštukais. Kai nesinori vargti – kur kas lengviau pasiūti lėlei batus. Vėliau ateina eilė ir drabužėliams.

Pasitaiko, kad lėlės gaminimas stringa. Rankos tarsi nekyla arba daro ne tai, ką Daiva norėtų matyti. Tuomet tenka pusgaminį padėti į stalčių. Kartais jis ten praguli ir visą pusmetį ar net metus, kol ateina laikas. „Per jėgą įvykių neforsuoju – o gal lėlė visai nenori, kad aš ją padaryčiau?!“ – ironizuoja ji.

Krapštydamasi prie lėlių Daiva mėgsta įsijungti muziką, pasiklausyti darbui su vaikais reikalingų paskaitų.

Mėgsta keistis darbais

Paklausta, kiek interjero lėlių jau išleido į pasaulį, D.Maminskienė susimąsto. Su pačiomis mažiausiomis bus arti 100.

Kadangi mėgsta lėlėmis ne tik puošti savo namus, bet ir gražintis pati – Daiva kuria ir aksesuarus. Dažnai, eidama į darbą, įsisega kokią savos gamybos segę. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Ypač smagu, kai, dalyvauji specializuotose lėlininkų mugėse, apsikeisti darbais su kolegomis iš kitų šalių. Esu gavusi dovanų ir pakabukų, ir segių. Tuomet ir pačią kelionę labiau prisimeni, ji tampa prasminga“, – sako pašnekovė, prieš pandemiją su draugėmis organizavusi lėlininkų parodą Lietuvoje.

Paskui visas kortas sumaišė korona. Rudeniop jų auksarankių būrelio vadovė O.Norvilienė planuoja ir vėl sukviesti visus lėlių kūrėjus į vieną vietą, tik kol kas svarsto, kur.

Daivos svajonė – išmokti ypatingos lėlių gaminimo technikos, su kuria prieš keletą metų kūrybininkes supažindino garsi lėlių meistrė iš Maskvos – Ana Haritinova. Visą savaitę ji mokė auksarankes iš Lietuvos gaminti lėles su sąnariais, kad jos galėtų lankstytis per kelius, alkūnes, pečius, liemenį, kaklą.

„Bandėme taip surinkti ir įtempti lėles, kad pastatytos ant pėdučių jos be vargo stovėtų pačios“, – pasakoja D.Maminskienė ir apgailestauja, kad po karantino laikų nebeliko gyvų edukacijų – viskas persikėlė į internetą.

„Prieš pandemiją dažnai sulaukdavome svečių iš Latvijos, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, o dabar nežinia, kaip bus toliau. Tos šalys turi puikių interjero lėlių specialisčių, kurios atvykusios rengdavo mūsų kūrybininkėms seminarus, dalydavosi patirtimi“, – su neslepiama nostalgija balse kalba Daiva.

Labiau vertina rankdarbius

Ar lietuvės vertina interjero lėlių kūrėjų triūsą? Anot Daivos, prieš kokius šešerius metus visokių replikų mugėse prisiklausydavo. Pasitaikydavo ir tokių, kurios sakydavo, kad pigiau Lenkijoje lėlę nusipirks. Tokie žodžiai žeisdavo. Bet pastaruoju metu žmonės į rankų darbą žiūri jau kitaip, o svarbiausia – ir patys trokšta kažką panašaus pabandyti.

„Prieš karantiną Vilniaus senamiestyje turėjau savo studiją, bet per epidemiją ją uždariau. Dirbau su vaikais ir suaugusiaisiais. Buvo smagu. Kol kas patalpų nuomotis dar nesiryžtu, bet jei kas pakviečia – mielai važiuoju į svečius. Vedu edukaciją kokiai pažįstamų grupelei, norinčiai kūrybiškai praleisti gimtadienį ar šiaip paįvairinti savaitgalį“, – pasakoja lėlių kūrėja.

Jei per edukaciją gamina lėles, užtrunka ilgiau. Paprastai – dvi dienas. Ir dirba iš peties nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Ar nepavargsta?

„Oi, ne. Kai susirenka linksma kompanija, prasideda moteriški pokalbiai, būna labai smagu. Paskui pietus užsisakome, kavytės išgeriame, kojas pramankštiname. Ne tik lėlės – esmė, bet ir pats bendravimas. Žmonėms dabar labai jo trūksta“, – įsitikinusi Daiva, į mokymus važiuojanti su paruoštukais.

Metamorfozė: prie Baltijos surasti jūros nugludinti pagaliukai virto lėlėmis su modelininiais veideliais. / Asmeninio archyvo nuotr.

Vyras neatsisako padėti

Paklausta, ar ir jos namus puošia savos gamybos interjero lėlės, Daiva linksi galvą. Vyrui ji padovanojo linksmą jūreivį su didžiulėmis akimis, o vaikams – pasakų personažus: dukrai – raganaitę, sūnui – nykštukų.

„Man labai patinka kurti lėles pagal pasakas ir knygas. Kai kurių dailininkų iliustracijos taip sužavi, kad norisi padaryti jų 3D variantus. Labai patinka Pauliaus Juodišiaus kūryba ir paveikslėliai, ypač knygutė „Bucikiukas ir pabaisa“. Pagal ją padariau kompoziciją „Kaip pagauti įkvėpimo karvytę“, – pasakoja Daiva.

Ją žavi ir dailininko Vladimiro Bogatyriovo paveikslai, nes jų personažai atrodo kaip gyvi: juda, sukasi, skrenda ir mintyse iškart atsiranda 3D modelis.

Moteris džiaugiasi, kad jos hobiui, kartais papildančiam ir šeimos biudžetą, neabejingas vyras Sigitas. Jis padeda gaminant lėles, ypač kai prireikia vyriškos jėgos: ką nors išgręžti ar nupjauti, sukonstruoti iš medžio.

– Prieš penkerius metus taip pat kalbėjomės jūsų gimtadienio proga, tik tada teatras buvo kitoks, kalbėjomės senajame teatro muziejuje. Per tą laiką daug kas pasikeitė – teatro vadovas, renovuotas teatro pastatas, padaugėjo šiuolaikiškų spektaklių. Ir, žinoma, pandeminis laikotarpis. Kaip jus palietė šie pokyčiai?

Turi būti labai dėmesingas judėdamas su lėle. Kartu vaidinti ir matyti viską, kas yra priešais tave ir už tavęs.

– Taip, per tą laiką daug kas pasikeitė, net ir pati Lietuva dėl pandemijos. Negaliu sakyti, kad tai buvo didžiausias kaitos veiksnys, bet vis dėlto turėjo didelės įtakos ir teatro veiklai. Norisi pasidžiaugti, kad mūsų teatras – vienintelis šalyje, kuris nebuvo užsidaręs, mes dirbome toliau, statėme nuotolinius spektaklius. Žinoma, iššūkių buvo daug, tačiau puikiai su jais susitvarkėme. Įtakos turėjo ir teatro vadovo pasikeitimas – Sigitą Klibavičių pakeitė mūsų teatro aktorė Rasa Bartninkaitė. Tai į mūsų kasdienybę įnešė daug naujų vėjų: virtualiųjų, edukacinių programų, nemažai edukacinių projektų įkėlėme į interneto erdvę, per nuotolį vyko didelio populiarumo sulaukę adventiniai skaitymai. Tad karantino iš esmės mūsų teatre kaip ir nebuvo. Iš kitos pusės karantinas sustabdė bėgimą, daugelis turėjome galimybę ramiai atsiduoti vienam darbui, o ne blaškytis, kaip kad būdavo anksčiau. Aš čia įžvelgiu ir gerų dalykų, kadangi karantino metu gavome galimybę atsikvėpti, labiau įsigilinti į tai, ką darome. Gavome progą tarsi iš naujo išbandyti darbą su lėlėmis. Lėlės kuriamos tik tuomet, kai jau visiškai išsiaiškini, ko tau reikia, ką ji turi atlikti.

– Regis, pakito ir pats lėlių teatro menas. Teatro repertuare atsirado kitokių spektaklių, nutolusių nuo klasikinių lėlių teatro spektaklių vaikams, prasiplėtė žiūrovų amžiaus cenzas. Ar jaučiate pokyčių kalbant apie pačias lėles?

– Lėlės sudėtingėja. Rudenį pristatėme spektaklį suaugusiesiems "Dievų miškas" pagal Balį Sruogą. Šiame spektaklyje dirbu kaip režisieriaus padėjėja, bet mačiau, kaip devyni kolegos dirbo daug ir sunkiai, užstalės periodas buvo gana ilgas – daug buvo diskutuota apie patį holokaustą, Štuthofo koncentracijos stovyklą. Šiuo metu tai labai paklausus spektaklis. B.Sruogos aprašyti žmonės egzistavo iš tiesų, buvo net atrasta nuotraukų, kuriose matyti, kad kažkuris personažas labai panašus į fotografijoje vaizduojamą asmenį. Tai spektakliui suteikė didelį tikroviškumo įspūdį. Jame naudojame daug įvairių lėlių, yra ir gana didelių, pavyzdžiui, vieną lėlę valdome trise. Esu sulaukusi atsiliepimų, kad žiūrovams lėlės pasirodė labai gyvos, kad per jas pajautė tikrų žmonių išgyventą siaubingą patirtį ir ne vienas, žiūrėdamas šį spektaklį, nubraukė ašarą.

Partnerystė: J.Ross lėlės – ne vien kūrybos priemonė, bet ir trapūs, meno paslaptimis pasidalijantys kolegos. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Negalima lėlių numesti bet kur. Ir, neduok Dieve, lėlę padėsi veidu į apačią. Jeigu taip elgiesi, tu jau ne kolega.

Parengėme ir edukacinių programų, ypač vasaros stovyklų, kurių metu vaikus supažindiname su lėlėmis. Aiškiname jiems, kad bet kuris daiktas – grafinas, šakutė, peilis ir t.t. – taip pat gali būti lėle, tik reikia pasitelkti vaizduotę. Ir jie patys daro lėles iš įvairių medžiagų. Vaikams duodama galimybė pažaisti su teatro lėlėmis, pačiupinėti. Smagu, kad šių dienų vaikams tai vis dar įdomu. Reikia nepamiršti, kad lėlių teatras istoriškai pirmiausia buvo skirtas suaugusiesiems, o ne vaikams, kaip suprantame dabar. Turbūt tai sovietinis palikimas, bet po truputį išeiname iš jo, kuriame kitokius spektaklius, kartu – ir kitokias lėles. Vilniečiams pavydžiu, nes jie turi daugiau spektaklių suaugusiesiems. Galbūt sostinėje tai daryti lengviau – didesnė kultūros renginių paklausa. Kaune – nemažai teatrų, todėl konkuruoti su dramos ir muzikiniu teatrais yra sunkiau. Vedame edukacijas ir suaugusiesiems, senjorams – jos irgi labai pasiteisina. Jų metu vyksta kaukių matavimaisi, lėlių čiupinėjimai, charakterinių balsų paieška. Tai grįžimas į vaikystę gerąja prasme. Kaip aš juokauju, man brendimas negresia, tad niekada nepasensiu. Tai mano profesijos specifika. Žaidimas su lėlėmis ne toks lengvas, kaip atrodo iš šono. Visada turi būti darbingas, nuolat mokytis. Kiekvienas spektaklis – naujas atvejis ir turi išmokti daug ko naujo, nes lėlės gali keisti kūnus.

Džiaugiuosi, kad teatro repertuare yra ir klasikinių, ir šiuolaikinių spektaklių. Man vienodai patinka dirbti kuriant abiejų kategorijų spektaklius. Šiemet žiemos šventėms atnaujinome vieną seniausių mūsų teatro spektaklių – "Princesės gimtadienis", kuris gyvuoja jau 30 metų. Nemanau, kad reikia bijoti ir objektų teatro. Kituose teatruose daugėja spektaklių, kuriuose naudojami objektai, lėlės, kaukės, kitaip tariant, naudojamos mūsų teatro išraiškos priemonės. Ir darosi kiek pavydu, kad tave, kaip lėlių teatro aktorių, laiko tuo trečiu broliu Jonu. Norisi, kad labiau įvertintų ir mus, nes kartais iš tiesų jautiesi nuvertintas. Vis dar egzistuoja tam tikri stereotipai. Tačiau aš džiaugiuosi, kad dirbu būtent lėlių teatre.

– Lėlės, patekusios į jūsų rankas, iš karto atgyja. Kur slypi paslaptis?

– Paradoksas, bet aš niekada negaliu namie kartotis teksto. Vieną kartą galvojau – namie pasikartosiu tekstą, ateisiu į teatrą ir bus lengviau. Ir tada supratau, kad padariau didžiausią klaidą, kad tai yra negerai. Kol nepaimu lėlės į rankas, aš teksto neprisimenu. Greičiausiai ne man vienai taip, turbūt, paklausinėjus kolegų, paaiškėtų, kad ir jiems taip nutinka. Čia ir slypi ta magija būtent lėlių teatre. O jei dar atsistoju toje vietoje, kur lėlė turi būti, tekstas liejasi savaime. Gal tai susiję dar su tuo, kad dialogai vyksta tarp daiktų.

Būna tokių momentų, kai iš vakaro lėles tvarkingai susidedi, bet atėjus ryte matai, kad lėlė buvo judinta. Atrodo, kažkas pažaidė ir padėjo.

Kaip aktorė, aš esu lėlės tęstinumas, jos protas, energija. Jeigu tu pratęsi save su tuo daiktu, tai tampa tavo kūno dalimi. Būna momentų, kad nesiseka. Ir tai yra sunku paaiškinti. Esu maksimalistė: jeigu darau – turiu padaryti tai kuo geriausiai. Tai ir geriausia, ir kartu blogiausia mano savybė, nes kyla nesutarimų su kitais. Iš savęs reikalauju daug. Esu ta aktorė, kuri gerai jaučiasi po kauke, už širmos ir dirbdama su lėle, gyvas planas – jo yra daug, bet mieliau dirbu su lėle. Kiekvieną kartą tai  iššūkis, nes kiekviena lėlė padiktuoja taisykles, darbo metodus, tau norisi daryti viską, ką ta lėlė gali.

– Užsiminėte, kad gerai jaučiatės už lėlės.

– Man tai daryti tiesiog įdomiau. Nuo pat vaikystės, paėmus bet kokį minkštą žaislą, man kildavo noras ištirti, ką jis gali. Ir dirbant lėlių teatre mano pirmas tikslas yra išsiaiškinti lėlės galimybes – juk neužtenka jai pakelti ir nuleisti ranką. Reikia eiti pas konstruktorių ir pažiūrėti, kaip galima įstatyti rankos rankenėlę taip, kad ji pakeltų ranką taip ir ne kitaip. Siekiu, kad lėlė būtų kuo gyvesnė, kad kuo labiau su ja pavyktų atkartoti žmogaus judesius, plastiką, kažkurią pozą. Atrodo, lėlės neturi mimikos, bet kartais užtenka pakreipti jos galvą ir mimika atsiranda. Kai dirbi mėnesį su lėle, atrandi jos rakursus, kuriuos tavo rankos įsimena, tad žinai, kokiu kampu reikia pakreipti riešą, kad lėlė žiūrėtų taip, kaip tau reikia.

Norint valdyti lėlę turi atidirbti, kad, ją pasiėmus, nereikėtų apie ją galvoti, nes dar turi ir tekstą. Lėlė gali bet kuriuo metu sulūžti, tuomet turi improvizuoti. Kartais turi ir verstis per galvą. Lėlininko profesija tokia, kad turi išlaužti viską. Turi padaryti, kad lėlė gyventų, mirksėtų, judėtų. Kartais atsitinka taip, kad kažką atrandi netyčia. Tarkim, nenaudojama padėta lėlė sustingo įdomia poza ir tai užfiksuoji, įtrauki į lėlės judesių amplitudę. Lėlių ir objektų teatre tai yra labai svarbu. Žinoma, yra štampai, nesame apsaugoti nuo jų, tačiau norisi, kad jų būtų kuo mažiau. Aš visada stengiuosi surasti tai, kas būdinga išskirtinai kiekvienai lėlei. Lėlių teatro aktorius turi mokėti perlipti per save.

– Ar visada lengvai pavyksta tai padaryti – perlipti per save?

– Ne visiems pavyksta. Kai kam – labai lengvai, kai kas užtrunka metus ar net dešimt. Bet tikrai su laiku tai ateina. Pati užtrukau kokius penkerius metus, kol supratau, ko reikia lėlių teatro aktoriui. Negali į save žiūrėti iš šono, nes jei tik tai darysi (pradėsi galvoti, kaip tu atrodai), nieko nepavyks. Vaidindamas scenoje turi elgtis visaip – ir gulėti po stalu, ir šliaužioti ant grindų, kalbėti keistais balsais, vaidinti keistus personažus bei t.t. Jei galvosiu: ei, moteriške, apsiramink, juk turi šeimą, vaikų, teks nulipti nuo scenos. Mano profesijoje tai negali įvykti. Yra režisierius ar jo padėjėjas, kurie tau padeda išgryninti tam tikrus judesius, elgseną spektaklio metu. Kai kurie patarimai labai gelbsti. Ne tik scenoje turi elgtis neįprastai, bet turi būti labai dėmesingas ir judėdamas su lėle. Kartu vaidinti ir matyti viską, kas yra priešais tave ir už tavęs. Būna nemažai traumų, kurias patiriame būtent mes, lėlininkai. Pati esu patyrusi vieną jų – sutraiškytą kojos raumenį, kai nukritau nuo scenos su didele lėle. Na, tokia tai profesija.

– Lėlės – magiškas kūrinys. Apie jas nemažai sukurta mistinių filmų, kuriuose jos atgyja ir gyvena savarankišką gyvenimą. Kaip šiuo klausimu yra lėlių teatre, kur aktoriai joms įkvepia ypač daug gyvybės?

– Teko patirti keistų, nepaaiškinamų nutikimų. Manau, kad kiekvienas teatras turi savo naminukų. Ir jie tikrai egzistuoja, nes kitaip to nepaaiškinsi. Netikiu, kad kolegos ar kažkas kitas iš personalo ateis ir specialiai kažką darys. Aš tuo netikiu. Būna tokių momentų, kai iš vakaro lėles tvarkingai susidedi, bet atėjus ryte matai, kad lėlė buvo judinta. Atrodo, kažkas pažaidė ir padėjo. Gal kažkas iš tikrųjų netyčia sujudino, bet kai paklausinėju kitų darbuotojų, kurie galimai galėjo tai padaryti, jie atsako, kad nelietė.

Požiūris: „Linkiu neužaugti“, – žiūrovams linki aktorė J.Ross, pabrėždama, kad frazė „Tu vis dar žaidi su lėlėmis“ – didžiausias komplimentas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Buvo įdomus nutikimas, kai vieno spektaklio metu į sceną iš kažkur atėjo tikra katė. Ji atsitūpė scenos viduryje ir pradėjo praustis, paskui atsisuko nugara į žiūrovus ir ėmė stebėti, kaip vaidina lėlės. Apie šį įvykį man pasakojo kolegos, o pati esu susidūrusi su kita istorija. Anksčiau statėme spektaklį paaugliams „Raudoni bateliai“, kuriame personažai buvo mergaitė ir varna. Mergaitė buvo aktorė, o varną vaidino įvairių dydžių lėlės. Varną mikrofonu garsino aktorė Aldona Naciuvienė, o lėles valdė ir savo balsais papildė trys aktoriai. Vienos repeticijos metu staiga scenoje pradėjo skraidyti tikra varna. Ji buvo identiška tai lėlei, kurią mes valdome. Mes buvome ištikti šoko. Matyt, tupėjo palėpėje ar po stogu. Po sceną yra skraidęs ir drugelis. Tai vyko irgi spektaklio, kuriame gyvas drugelis labai tiko, metu Ir būtent visi šie nutikimai su gyvūnais įvyko scenoje, ne kažkur kitur. Reikia nepamiršti, kad visi teatrai – labai seni pastatai, tad girdisi, kaip kažkur bilda, kaip kažkas kažką krapšto. Be to, kažkada miesto sode ir mūsų pastato teritorijoje buvo kapinės.

Dar vienas keistas dalykas – kartais, kai statome naują spektaklį, suprantu, kad tai jau esu mačiusi. Pavyzdžiui, spektaklyje „Mergaitė myli šunį“ iš kartoninių dėžučių statėme miestą, pjaustėme, karpėme, lipdėme ir tuo momentu man pasirodė, kad šią vietą jau esu mačiusi anksčiau. Aš net apsirengusi taip pat ir sakau tą patį tekstą. Tokių deja vu buvę ne sykį. Ir tai gąsdina, kai supranti, kad visame tame jau dalyvavai, nors to negalėjo būti, nes viskas vyksta dabar.

– Kokių darbo su lėlėmis principų ir prietarų laikotės?

– Negalima lėlės numesti bet kur. Lėles kabiname ant vadinamųjų šakių – įtaisų, ant kurių užkabinamos lėlės. Ir, neduok Dieve, lėlę padėsi veidu į apačią. Jeigu taip elgiesi, tu jau ne kolega, negerbi lėlės. Dabar jaunimas gal mažiau susiduria su tuo, bet tiems, kurie teatre dirbo prieš mane ar atėjo su manimi, tai labai svarbu. Gal tai susiję ir su tuo, kad anksčiau lėlės turėjo papjė mašė veidus, kurie buvo trapūs. Dabar yra putplastis. Net ir poroloninės lėlės nenumeti. Yra tiesiog pagarba tavo darbo priemonei. Jeigu pradėsi viską mėtyti, kiek tau tai tarnaus?! Lėlės greitai susidėvi, kad ir kiek jas tausotum, nes jas lieti, jas veikia tavo rankų prakaitas, dėvisi nuo lietimosi prie kūno. Net jei ir lieti su pirštinėmis. Kai rengiu spektaklį, stengiuosi lėlę padėti kiekvieną kartą taip, kaip buvo, būtent ta puse, o ne kita, kad būtų patogu ją naudoti. Nežinau, ar tai prietarai, bet stengiuosi dirbti būtent taip. Atrodo, tai visiška smulkmena, bet ji labai svarbi lėlių teatre. Yra spektaklių, kuriuose turi mesti lėlę, bet ją tuomet gaudo kolegos, tad labiau vaizduojame, kad jos krenta, nei tai įvyksta iš tiesų.

– Dirbant su lėlėmis kuriozinės situacijos, ko gero, neišvengiamos. Būtų labai įdomu, jei galėtumėte keletu jų pasidalyti. Ar esate kada supykusi ant kurios nors lėlės?

– Niekada. Pykstu tik ant savęs. Kuriozų daug nutinka su marionetėmis, nes jos linkusios labai painiotis. Yra buvę atvejų, kai nukritusi marionetė spektaklio metu susipainiojo taip, kad jos niekaip nepavyko atpainioti. Tada būna labai daug streso – sykį su iš dalies neišpainiota lėle teko vaidinti viso spektaklio metu. Nieko nepadarėme, nors labai stengėmės išspręsti šią problemą. Galiu pasidžiaugti, kad man atmazgyti marionetes pavyksta gana greitai.

Negaliu namie kartotis teksto. Kol nepaimu lėlės į rankas, teksto neprisimenu.

Neseniai nutiko toks įvykis. Teatre vyksta naujausia edukacija, skirta Hanso Christiano Anderseno pasakoms, ir ten veikia kipšiukas tabokinėje – marionetė dėžutėje. Ją reikia padėti ir uždengti taip, kad net ir labai staiga atidarius dėžutę ją galima būtų lengvai ištraukti. Vieną kartą ši lėlė taip susipynė, kad ją vos vos pavyko atpainioti. Pusvalandį nesėkmingai bandęs atpainioti kolega jau norėjo ją nešti pas konstruktorių ir prašyti, kad nupjautų visas virveles ir jas užrištų iš naujo. Visgi mums dviese pavyko tai padaryti gana greitai. Atpainioti marionetę – ne vieno žmogaus darbas, tai galima padaryti tik keliese. Arba turi ją labai gerai pakabinti, kad ji nejudėtų. Idealiausia, kai marionetę vienas laiko, o kitas painioja. Perdaryti, surišti iš naujo virveles yra didelė problema, nes pasikeičia pati lėlė, jos valdymas. Reikia saugoti lėlę, kad ją reikėtų kuo mažiau taisyti. Stengiuosi išlaikyti lėlę tokią, koks buvo jos pirminis variantas.

Nutinka ir juokingų dalykų, kai dėl susidėvėjimo nutrūksta lėlės galva, kojos ar rankos. Jeigu kažkas netikėto nutinka kulisuose, tai papyksti sau tyloje, o jeigu scenoje – net nėra kada pykti. Galvoji tik apie tai, kaip išsisukti iš situacijos. Pamenu, vaidinant spektaklyje „Tigriukas Petrikas“ labai mėgdavo zuikių uodegos įstrigti patrankų vamzdžiuose. Spektaklyje vyksta karas tarp dviejų zuikių armijų ir beveik per kiekvieną spektaklį, kai padėdavome lėles į šalį, tos uodegos vis įstrigdavo. Paprastai truputėlį truktelėdavome ir ištraukdavome, o vieną kartą taip įstrigo, kad patranka vilkosi paskui zuikį. Mane taip suėmė juokas, kad baisu buvo nenusijuokti garsiai. Būna, kad lėlės koja ar kita dalis persisuka. Tokiais momentais labai svarbu nestresuoti.

– Ko galėtumėte palinkėti šiuo keistu laiku gyvenantiems mažiesiems žiūrovams ir jų tėveliams?

– Linkiu neužaugti. Nebijoti, jeigu tau kas nors pasako: „Tu vis dar žaidi su lėlėmis.“ Manau, tai didžiausias komplimentas. Jubiliejaus dieną man pačiai teko išgirsti šį pasakymą. Linkiu net didžiausiose problemose atrasti jėgų įžvelgti gera. Viskas, kas bloga, kas kiša koją – nelaimės, nepriteklius, netektys – turi ir teigiamų dalykų, jie verčia eiti į priekį, nes niekas nesibaigia, viskas juda pirmyn. Ir esama pandemijos situacija kažkada baigsis. Nereikia galvoti, kad tai gyvenimo pabaiga ir dėl to deginti Kalėdų eglutes.

„Ne visi plaukai tinka, turi ir ilgis, ir svoris man atitikti. Netinka nei brazilų, nei indų plaukai, nes jie stori. O slaviški tinka, jie yra plonesni plauko. Norisi geriau tokius naudoti, kai moterys ar merginos kasas nusikerpa“, – pasakoja lėlininkė R. Kucaitienė.

Kiekvieną lėlės kūno raukšlytę, kraujagyslę Rasa padaro savo rankomis. „Padukai mėlyni, raukšlytės. Kuo daugiau raukšlyčių, tuo yra vertingesnis, tuo gražesnis tas kūnelis“, – sako Rasa.

Užsienyje žmonės tokias lėles kolekcionuoja. O kai kurie džiaugiasi kaip vaikais. Rasa su savo lėlėmis ir gyvena. Netikriems vaikučiams perka rūbelius, sauskelnes ir net gamina pienuką. Meilę lėlėms Rasa paveldėjo iš mamos.

„Ji jas restauruodavo, suklijuodavo, akutes įdėdavo, plaukus, būdavo, netgi savo plaukus nukerpa ir priklijuoja toms lėlytėms. Sakydavo, kad lėlė yra gyvas daiktas“, – teigė lėlininkė.

Kai pagamino savo pirmąją lėlę, Rasa nesulaikė ašarų. „Pasiėmiau ant rankų, toks, atrodo, keistas jausmas, verkiau gal ir iš džiaugsmo, per daug viskas tikra buvo“.

Visa lėlininkės R. Kuncaitienės istorija – šį trečiadienio vakarą, 19.30 val., LNK laidoje KK2.

Prie lietuviškų šaknų

Ieva su vaikais į Norvegiją emigravo 2009 m., per ekonomikos krizę. Moteris tada neteko dviejų darbų, pusę metų neturėjo jokio darbo. Vyras Almantas į Norvegiją dirbti buvo išvykęs jau anksčiau. Tad visi nusprendė, kad nebėra ko Lietuvoje laukti ir tikėtis, juo labiau kad situacija negerėjo.

Norvegijoje ji dirbo gerai mokamą darbą, kuris džiugino, dar įsteigė savo įmonę ir darė tai, ką mėgsta daryti: vedė rankdarbių kursus, dalyvavo vietinėje kultūrinėje veikloje, kūrybinėse stovyklose.

"Per tuos penkerius metus atsigavome finansiškai ir nusprendėme, kad jau galime grįžti ir kurtis Lietuvoje, – pasakoja pašnekovė. – Turėjome ir labai rimtą priežastį grįžti – čia buvo likę mūsų tėvai, artimieji, draugai. Supratome, kad svarbu tai padaryti dabar, nes paskui jau gali būti per vėlu. Jei pragyveni svečioje šalyje, tarkime, dešimt metų, nedaug vilties, kad grįši į Tėvynę."

Tiesa, Ievos vyras dar ir dabar važinėja dirbti į Norvegiją, mat grįžusi pora suprato, kad Lietuvoje dirbant samdomą darbą pragyventi vis dar neįmanoma – nebent turi savo verslą. O jų šeima – ne iš versliųjų, jie labiau kūrybininkai.

Grįžusi į Lietuvą šeima norėjo apsigyventi kaime, tad iškart ieškojo sodybos. Kodėl kaime?

"Aš visą laiką svajojau gyventi kaime, – pasakoja Ieva. – Mes ir prieš išvykdami gyvenome ne pačiame Vilniuje, o pakraštyje, soduose. Turėjome šešis arus ir ten kapstėmės. Bet grįžus po emigracijos norėjosi erdvės. Įtakos tam tikriausiai turėjo ir gyvenimas Norvegijoje. Ten gyvenome Bergene, kuris nėra didmiestis, o tokie mažyčiai pusiasaliuose įsikūrę kaimukai. Mums labai patiko maža bendruomenė, kai tu pažįsti visus kaimynus. Kitas dalykas – etnografija, su kuria mano vyras labai susijęs. Jis nuo jaunystės dainuoja, muzikuoja etnografiniuose ansambliuose. Kai grįžome, jis iš karto vėl susirado ansamblį, kuriame pradėjo dainuoti. Tad ir sodybos abiem norėjosi etnografinės – to lietuviškumo, šaknų."

Pomėgis: rankdarbiai – visą gyvenimą mėgstamas I.Anelauskaitės-Motiejauskės užsiėmimas.

Visa šeima – muzikali

Šeima įsikūrė visiškai mažame, gal kokių penkiolikos trobų kaime Prienų rajone. Vaikai į mokyklą eina artimiausiame miestelyje už keturių kilometrų. Į mokyklą moksleivius čia vežioja autobusiukai. O šiemet vaikai ugdomi namuose, ir tai yra pagrindinis mamos užsiėmimas.

Į popamokines veiklas atžalas tenka vežioti. Muzikos mokykla – Jiezne. Kadangi tėvai muzikuoja, tai ir visi poros vaikai lanko muzikos mokyklą, išskyrus vyresnėlį, kuris labiau linkęs sportuoti.

"Mes visi šiek tiek grojame įvairiais instrumentais. Mano vyras gerai groja gitara, kanklėmis, aš vaikystėje mokiausi groti pianinu, gitara galiu groti, jeigu labai reikia. Dainuojame visi, ir mūsų vaikai labai dainingi. Aš dainuoju Jiezno vokaliniame ansamblyje, vyras – Rumšiškių etnografiniame ansamblyje. Kai kur nors koncertuojame, vaikai atvažiuoja tarp žiūrovų pabūti. Mes norime, kad muzika būtų jų gyvenime. O kiek jie norės ateityje muzikuoti – jų reikalas. Dabar mums smagu visiems kartu dainuoti", – sako Ieva.

Baseiną vaikai lanko Prienuose, kur neseniai atidarytas naujas sporto centras. Ten taip pat vaikus tenka vežti tėvams.

Tad, pasak pašnekovės, gyvenimas kaime turi ir savų teigiamų dalykų ir trūkumų, tačiau pranašumų vienareikšmiškai yra daugiau. Tai ramybė ir harmonija, kurią suteikia gamta. Nėra skubėjimo, triukšmo, nėra kaimynų, su kuriais reikėtų dėl kažko ginčytis, nes kaimynai – vieni kitiems pagalba ir parama.

"Kai nuvažiuoju į Vilnių, labai greitai pavargstu. Nors tai mano gimtasis miestas, bet labai mažai džiaugsmo galiu patirti dabar ten nuvykusi. Tas šurmulys, automobiliai, kvapas dirgina. Jau mes esame atpratę nuo miesto smogo. Tad stengiamės ilgai neužsibūti, o vos grįžus į savo namus užplūsta gerumo jausmas", – pasakoja Ieva.

Aš manau, kad svarbu gyventi gyvenimą, o ne pasiekti kažkokį tam tikrą gyvenimo tašką.

Tiesa, anot jos, šeima nėra savo kaime atsiribojusi nuo viso pasaulio – stengiasi vaikus nuvežti į miestą. Į koncertus, teatrus visi važiuoja, į didelius prekybos centrus užsuka, kad mažieji žinotų, kaip reikia elgtis, kad kažkokius įgūdžius susiformuotų.

Vyriausiasis sūnus, kuris dabar studijuoja profesinėje mokykloje Alytuje ir gyvena bendrabutyje, reguliariai penktadieniais grįžta namo. Jam norisi grįžti.

Dienoraštis tapo tinklaraščiu

Pati I.Anelauskaitė-Motiejauskė Stakliškių gimnazijoje pradinukus moko anglų kalbos. Tačiau šis darbas užima tik nedidelę jos dienos dalį. Nuo šio rugsėjo ji atsakinga už vaikų ugdymą namuose, likusį laiką užsiima daržininkyste ir sielai mielomis kūrybinėmis veiklomis.

Viena jų – tinklaraštis apie gyvenimą kaime. "Šiame tinklaraštyje rašau apie mūsų gyvenimą kaime, daržo, ūkio reikalus, mūsų šeimos džiaugsmus ir rūpesčius, taip pat pasakoju apie savo kūrybinius, moteriškumo ir žmogiškumo etapus", – savo veikla dalijasi Ieva.

Tinklaraštis gimė dar jai gyvenant Norvegijoje. "Nuvažiavusi ten rašiau dienoraštį – iš pradžių draugų nebuvo, o aš toks žmogus, kuriam reikia išsikalbėti, jei nepavyksta – išsirašyti, – prisipažįsta pašnekovė. – Skaitytojai buvo Lietuvoje likę draugai, giminaičiai, artimieji. O kita mano pasidalijimų pusė buvo ir yra kūrybinė, nes aš visada kažkokius rankdarbius darau. Piešimas, mezgimas, siuvimas, vėlimas iš vilnos, dekupažas – visos sritys pereitos. Dar senų daiktų restauravimas, panaudojimas buityje. Visa tai – mano hobiai, kuriais aš dalydavausi. O kai jau grįžome į Lietuvą, tas tinklaraštis man pasidarė nebepatogus ir aš susikūriau naują – "Gyvenimas kaime". Kadangi tuo metu buvo daug žmonių, norinčių grįžti, bet nepasiryžtančių, tad pradėjau rašyti jiems, kaip mums sekasi, kiek reikia pinigų, kad galėtum pragyventi, kaip vaikų adaptacija vyksta ir panašiai. Sulaukdavau daug klausimų iš nepažįstamų žmonių, tad supratau, kad prasminga savo patirtimi dalytis. Ėmiau rašyti išsamesnius tekstus apie tai, ką mes patyrėme ir į ką galbūt reikėtų atsižvelgti grįžtantiems. Ir antra dalis visos tos mano veiklos – lėlių kūrimas, mano gyvasis daržas, gamtinė daržininkystė."

Tinklaraštininkė teigia niekada nekelianti sau reikalavimų parašyti kokį nors skaičių įrašų per kažkiek dienų – rašanti, kai rašyti lengva savaime, kai sekasi, todėl kartais dingstanti iš eterio ilgam. O jos rašiniuose realybė visada susipina su kūryba ir atskirti, kuri tikrovė yra tikresnė, nėra paprasta net ir jai pačiai.

Daržas – meno kūrinys

Tinklaraštyje Ieva dalijasi ir pasakojimais apie savo gyvąjį daržą, kuris prasidėjo nuo mandalos formos daržo.

"Daržas – tai atskira ekosistema, kurioje visiems užtenka vietos: ir mikroorganizmams, ir grybams, ir piktžolėms, ir kultūriniams augalams, ir vienmečiams, ir daugiamečiams, – svarsto pašnekovė. – Plačiąja prasme gyvas daržas yra tokia mano filosofija, meditacijos forma, nes būtent jame aš patiriu visokių kūrybinių nušvitimų. Aš čia išgirstu, pavyzdžiui, daržovių kalbą. Ravėdama patiriu malonumą, nes kuriu visokiausias istorijas, įsivaizduoju, kad morkos gyvos. Arba vėjas papūtė – gali išgirsti, kad šlama kukurūzų lapai vienaip, petražolės kitaip. Kai įsijauti – suvoki, kad viskas yra gyva. Ir daržas yra gyvas."

Ne be reikalo ir Ievos daržas – mandalos formos. Mandala jai patinka ir kaip kūrybos, ir kaip meditacijos forma. Piešti mandalas ji išmoko studijuodama psichologiją, vėliau teko vesti įvairias edukacijas su mandalų kūrimu, spalvinimu, dėliojimu iš įvairiausių medžiagų, net pynė iš virvių, siūlų. O kai kūrė daržą, suprato, kad tokio daržo, kur stačiakampės ežios, tai ji tikrai nenori. Daržas tapo kūrybiniu procesu. Kasmet į lysves ji sėja vis kitus augalus ir vis kitaip, kuria vis kitokius piešinius.

Piktžolės neerzina

Savo darže pašnekovė daugeliui augalų leidžia pasisėti patiems. Jos teigimu, savaiminiai sėjinukai dažniausiai labai stiprūs, jais nereikia per daug rūpintis, o derlius būna gausus ir puikus.

"Aš žiūriu į daržą labiau kaip į procesą, o ne kaip į rezultatą, – teigia Ieva. – Tarkim, mandala yra rezultatas, piešinys, bet didžiausias malonumas ir nauda yra pats kūrybos procesas. Taip ir darže – tai, ką tu patiri kurdamas, sėdamas, tos mintys, kurios aplanko, – tai yra didžioji nauda. Juk būna tokių metų, kad tu vark nevargęs, niekas neužaugs ar derlius prapuls. Gali sėdėti ir verkti, bet gali visur įžvelgti gerąją pusę. Ta geroji pusė, manau, yra procesas. Visuomenė dabar yra labai orientuota į rezultatą, bet ne tai iš tiesų gyvenime svarbiausia. Aš manau, kad svarbu gyventi gyvenimą, o ne pasiekti kažkokį tam tikrą gyvenimo tašką."

Moteris teigia neinanti į daržą, jeigu nenori ravėti. Ji eina ten tada, kai nori, ir tada ten kalnus nuverčia. Gal kitiems atrodo, kad ten daug piktžolių, bet jos nejaudina. Sako nieko nedaranti per prievartą – tik su meile.

"Taip pat ir su maisto gaminimu. Jeigu nenoriu gaminti, negaminu. Sakau: vaikai, valgom šiandien koldūnus. Ar tai yra blogai, nes tu nusižengi kažkokiems sveikos mitybos principams? Aš į tai kitaip žiūriu. Ateina dienos, kai manęs neįmanoma išvyti iš virtuvės ir aš mėgaujuosi tuo, ką darau. Tai ir yra proceso džiaugsmas", – svarsto Ieva.

Patirtimi pasidalijo knygoje

I.Anelauskaitės-Motiejauskės patirtis kuriant gyvąjį daržą ir darbuojantis jame sugulė į elektroninę knygą "Gyvo daržo atmintinė". Mat kai pradėjo užsiimti gamtine daržininkyste, visos iki tol išleistos knygos apie daržininkystę lietuvių kalba buvo seniai išpirktos, tad teko nemažai pavargti ieškant patikrintos, išbandytos informacijos.

"Būdavo, turi eiti į daržą kažką padaryti, bet kažko neatsimeni ir leki ieškoti. Tai nepatogu, atima daug laiko, – sako daržininkė. – Kitas dalykas: aš labai daug ką savo darže išbandžiau, patyriau ir supratau tokių dalykų, apie kuriuos išvis knygose nerašoma. Tačiau parašyti apie gamtinį daržą konkrečias taisykles arba patarimus praktiškai yra neįmanoma, bet labai svarbu kalbėti apie intuityvų daržininkavimo būdą – savo vietovės, savo aplinkos, gamtos pažinimą. Kur yra tas tavo daržas? Koks dirvožemis? Kaip tau elgtis? Šioje knygoje turėjau tikslą paskatinti žmogų daržininkauti tvariu būdu, įkvėpti ir paruošti kelionei, kurios niekas iš anksto negali numatyti."

Knyga pavadinta atmintine, nes joje – kiekvieno mėnesio aprašymai, patarimai. Knygoje autorė sukoncentravo tai, ką kažkada kažkur surado ir pati išbandė, ir tikisi, kad daržininkams tai bus naudinga pagalbinė priemonė.

Žaislai: lėlės Ievos aplinkoje gyvena nuolat ir yra kasdienybės dalis.

Pasakas rašė dzūkiškai

Tiesa, tai nebuvo pirmoji I.Anelauskaitės-Motiejauskės knyga. Kadaise ji išleido savo lyrikos knygą "Skambėjimas atskirai". "Eilėraščius aš rašau visą gyvenimą. Eilių esu prirašius dar vienai knygai, tiktai reikia pridėti ranką, kaip sakoma, sudėlioti ir pabaigti", – apie kūrybą pasakoja ji.

Prieš porą metų kūrybinga moteris parašė ir knygą "Tradicinių lietuviškų dirbinių kūrimas". Šią ji kūrė kartu su tautodailininke ir fotografe Jurgita Treinyte.

Tautodailininkė buvo sukaupusi daug informacijos, savo darbų nuotraukų ir norėjo sudėti visa tai į knygą. Paprašė, kad tai padarytų Ieva, nes patiko jos rašymo stilius. Per žiemą moterys ją ir sukūrė. Paruošė savotišką metodinę literatūrą, kad žmogus galėtų pasiimti tą knygą, atsiversti norimą skyrių ir, vadovaudamasis aprašymais, sukurti rankdarbį.

O šiemet pašnekovė gavo pasiūlymą parašyti pasakas vaikams dzūkų tarme ir su malonumu šio darbo ėmėsi. Projekto tikslas buvo populiarinti dzūkų tarmę, kad vaikai skaitytų tarmiškai. Taip gimė "Dabarcinės pasakos".

"Mes gyvename Dzūkijos pakrašty, bet šioje Prienų, Nemuno pusėje, kur Jieznas, Stakliškės, girdime, kaip žmonės dzūkuoja, – sako Ieva. – Be to, mano močiutė buvo dzūkė, aš su ja užaugau, man Dzūkija yra artimas regionas, o tarmė – žinoma. Net daug žodžių į mano kalbą yra atėję būtent iš mano močiutės žodyno, ir šioje knygelėje aš juos vartoju. Tiesa, ir čia buvo daug niuansų, nes ir dzūkavimas yra skirtingas: Marcinkonyse kalba vienaip, Varėnoje – kitaip, Lazdijuose dar kitaip. Tad teko laviruoti. Turėjome tarmės konsultantę, kuri labai daug gelbėjo. Dar duodavome skaityti pasakas senoms močiutėms skirtinguose rajonuose ir tikslindavome žodžius. Ir šiokią tokią laisvę sau pasilikome, kad būtų įdomesnė knyga įvairiose Dzūkijos vietovėse gyvenantiems vaikams, kad kiekvienas ten rastų kažkokį savo žodį ar posakį."

Projekto autoriai išdalijo per tūkstantį pasakų knygučių vaikams Lazdijuose, Varėnoje, Druskininkuose, tačiau Stakliškės, Jieznas į projektą nebuvo įtraukti, nes tai jau lyg ir ne Dzūkija.

Todėl pataruoju metu pasakų autorė savo iniciatyva lankėsi šių mietelių mokyklose ir skaitė vaikams pasakas, mat jautėsi atsakinga, kad dzūkiškumas būtų nešamas ir į šį kraštą.

Lėlių kūrimas – meditacija

Dar vienas pašnekovės užsiėmimas – lėlių kūrimas. "Lėlės mano aplinkoje gyvena nuolat ir yra kasdienybės dalis, nors tai ir neūkiška", – juokiasi moteris.

Lėlės jos gyvenime atsirado kartu su vaikais. Pirmuosius žaislus Ieva pradėjo daryti iš vilnos, kai gimė antras vaikas. Tiesiog labai norėjosi pačiai pasiūti vaikams žaislų. Pirmųjų žinių apie jų kūrimą sėmėsi iš interneto. O kadangi tuo metu studijavo psichologiją ir pedagogiką, sužinojo apie Valdorfo lėles, atėjo ir meninis pajautimas, technika vis tobulėjo. Savo visus vaikus apsiuvo – ir didelius, ir mažus, tada draugių vaikams dovanojo. Vėliau, kai jau gimė ketvirtas vaikas, atrado naują techniką – nertas lėles.

"Galima sakyti, kiekvienas vaikas atnešė man kažkokį naują įkvėpimą, – teigia Ieva. – Juk būdavo toks laikas, kai turi būti šalia vaikų, o kažką kurti norisi. Tad aš siuvau, mezgiau, nėriau. Išmokus technikos, tada jau prasiveržia kūryba. Vaikams paaugus ėmiau kurti lėles apie daržą, apie savo gėlynus. Būdavo, kuriu lėlę, o ji atsineša istoriją. Negana to, kuriant tas mažytes, vos kelių centimetrų lėles, stengiantis suderinti spalvas, medžiagas, nuotaikas, tu iš esmės medituoji. Taip ir gimsta tokios mažos istorijos."

Darbas ūkyje – savanoriškas

Miestiečiai kaime ar kaimiečiai – klausiu pašnekovės, kuo jie labiau jaučiasi.

"Mes kaimiečiai, – tvirtai sako Ieva. – Aš jau dabar savęs miestiete tikrai nelaikyčiau, nes nuo 2009 metų mieste negyvenu. Jau esame, kaip sakoma, prie žemės, turime daržą, ūkį, nors gyvulių nelaikome, bet auginame paukščius – ir dėl kiaušinių, ir dėl mėsos. Visas mūsų laikas prabėga gamtoje."

Vaikams dirbti ūkyje ar darže, pasak moters, jokios prievartos nėra – kiek jiems patiems norisi, tiek jie ir dirba. Bendras privalomas darbas visiems tėra bulvių sodinimas ir bulvių kasimas.

"Mes kviečiame vaikus dalyvauti ir padėti ūkyje, nes reikia pagalbos:  didelė ta mūsų sodyba, ir žolė labai greitai auga. Ravėti tai neverčiu nė vieno, nes žinau, kad berniukai yra berniukai, vargas jiems tokius darbus dirbti. Bet kai man reikia pagalbos ką nors išvežti, išnešti – paprašau, ir jie padeda. O mažasis, penkerių metų Jonukas, ypač domisi ūkio ir daržo darbais. Jo net prašyti nereikia, jis visada šalia. Jis pats pasirenka: ar su mamyte eis į daržą, ar su tėveliu kažkur kažką statyti. Su vyru juokiamės, kad kada nors jis ir perims ūkį."