– Kokie jūsų ryšiai su Lietuva? Galbūt iš čia kilę jūsų tėvai, seneliai?

– Taip, abu mano tėvai kilę iš Kauno. Įdomu tai, kad, dar gyvendami Lietuvoje, jie žinojo apie vienas kito egzistavimą, bet nebuvo susitikę. Tėvai susipažino Danidine – Naujosios Zelandijos Pietų salos mieste. Būtent čia, pasitraukusios iš gimtinės, įsikūrė mano močiutė, mama ir jos sesuo su vaikais. Tėvai susituokė praėjus vos trims dienoms nuo pirmojo susitikimo.

Mama į Naujosios Zelandijos sostinę Velingtoną atvyko 1949 m. birželio 26-ąją. Iš Vokietijos ji atplaukė laivu "Dundalk Bay", kuris gabeno įvairių šalių perkeltuosius asmenis. Laive iš viso buvo 250 emigrantų – lietuvių, ukrainiečių, latvių, lenkų. Atvykusi į Velingtoną, mama buvo nusiųsta į imigrantų stovyklą, esančią mažame miestelyje Pahiatua, 80 km į šiaurę nuo sostinės. Emigrantai stovykloje buvo išmokyti anglų kalbos pagrindų ir šiek tiek sužinojo apie šios šalies gyventojų gyvenimo būdą. Tuo metu į šią šalį emigravo apie 350 lietuvių.

Apie savo tėčio atvykimą į Naująją Zelandiją žinau nedaug. Į salą jis atvyko iš Vienos, kurioje studijavo universitete. Antrojo pasaulinio karo metu Naujoji Zelandija buvo visiškai izoliuota. Tad vietiniai gyventojai mažai ką žinojo apie pasaulyje vykstančius įvykius. Manau, kad dalis vietinių visus europiečius laikė naciais. Situacija pakito tik Naujajai Zelandijai pačiai įsitraukus į kovą su nacistine Vokietija.

– Ar vaikystėje tėvai jums pasakojo apie Lietuvą?

Buvo įdomu pamatyti, kaip šalis pasikeitė nuo mano pirmojo vizito. Viešėdamas 2018-aisiais pastebėjau, kad žmonės kur kas laimingesni ir turi daug vilčių ateičiai.

– Tiesą pasakius, tėvai nepasakojo apie gimtinę, kadangi jaudinosi dėl sovietų priespaudoje likusių artimųjų. Tačiau augdamas visada jutau, kad mūsų šeima yra kitokia, išsiskirianti iš bendro konteksto. Dar būdamas vaiku puikiai žinojau apie Karibų krizę, kėlusią branduolinį pavojų Lietuvai. O ankstyvoje jaunystėje sekiau Baltijos kelio ir SSRS griūties įvykius. Nors tėvai apie ankstesnį gyvenimą nepasakojo, savo vaikus jie augino lietuviškai. Puoselėjome tėvų gimtinės tradicijas, kalbėjome lietuviškai, valgėme tradicinius patiekalus, daug bendravome su kitomis lietuvių emigrantų šeimomis. 1970-aisiais mano močiutė iš tėčio pusės netgi kažkaip sugebėjo atvykti į Naująją Zelandiją pasisvečiuoti. Atsimenu, kad ji viešėjo apie tris mėnesius, o vėliau grįžo į Lietuvą.

Abu mano tėvai buvo inteligentiški, nebijojo sunkaus darbo. Vos per kelerius metus nuo atvykimo į Naująją Zelandiją jie sugebėjo pasiekti tikrai daug. Žinoma, iš pradžių tėvai dirbo fizinį darbą. Tėtis buvo mechanikos inžinierius, specializavosi šildymo ir ventiliacijos srityse. Vėliau jis tapo svarbiu šio lauko ekspertu ir įrengė šildymo bei ventiliacijos sistemas daugybei viešosios paskirties pastatų. Pavyzdžiui, bibliotekoms, miestų rotušėms ir ligoninėms. Mama dirbo apskaitininke versle, kurį mano tėvai drauge sukūrė. Jie puikiai prisitaikė prie Naujosios Zelandijos gyvenimo būdo. Tėvams taip pat priklausė keletas lengvųjų orlaivių, kuriais jie keliavo po Naująją Zelandiją.

– Kada pirmą kartą apsilankėte Lietuvoje? Koks buvo pirmas įspūdis?

– Pirmą kartą su jaunesniuoju broliu į Lietuvą atvykome 2007-aisiais. Prisimenu, kaip Frankfurto oro uoste registravomės skristi į Vilnių. Išvydome lietuvius, kurie atrodė kaip ir mes. Iki tol atrodė, kad egzistuoja tam tikrų skirtumų.

Pasiekęs Lietuvą, jaučiausi kaip namie, nes vietinė kalba ir maistas priminė vaikystę. Su broliu praleidome porą dienų Vilniuje tiesiog mėgaudamiesi miesto vaizdais ir maistu. Anuomet lietuviškos kainos, lyginant su Naujosios Zelandijos, buvo labai patrauklios. Iš Vilniaus keliavome į Trakus ir Visaginą, aplankėme Ignalinos atominę elektrinę. Ji mus labai nustebino, kadangi Naujojoje Zelandijoje draudžiama eksploatuoti branduolinę energiją. Vėliau aplankėme netoli Druskininkų esantį Grūto parką, Kryžių kalną prie Šiaulių, praleidome kelias dienas Kaune. Buvome taip sužavėti, kad 2009 m. čia atsivežėme visą šeimą. Visi trylika šeimos narių tris savaites keliavo po Lietuvą. Aplankėme Vilnių, Kauną, Druskininkus, Palangą, Nidą, Klaipėdą, Šiaulius. Kryžių kalne pastatėme kryžių, skirtą tėvo ir kito brolio atminimui. Kryžių atsivežėme iš Naujosios Zelandijos, jis pagamintas iš vietinės medienos. Tad dalelę šios salos galima rasti Šiauliuose.

Mirus mamai, dar kartą atvykome į Lietuvą ir prie šio kryžiaus jos garbei pritvirtinome lentelę. Ši kelionė mamos anūkams padėjo atrasti savo lietuviškas šaknis. Kai kurie jų, taip pat ir mano duktė, į Lietuvą grįžo dar kelis kartus. Nuo tada aš pats Lietuvoje lankiausi dukart. 2014 m. ir 2018 m. buvau atvykęs į garbės konsulų konferenciją. Abu kartus taip pat pasinaudojau galimybe parodyti Lietuvą keliems draugams iš Naujosios Zelandijos. Buvo įdomu pamatyti, kaip šalis pasikeitė nuo mano pirmojo vizito. Viešėdamas 2018-aisiais pastebėjau, kad žmonės čia kur kas laimingesni ir turi daug vilčių.

– Kiek lietuvių gyvena Naujojoje Zelandijoje? Ar ši bendruomenė aktyvi? Ar didžioji dalis bendruomenės narių yra karo metu iš gimtinės pasitraukusių lietuvių palikuonys?

– Mano žiniomis, Naujojoje Zelandijoje gyvena apie 320 lietuvių. 80 iš jų – Oklande. Kaip ir galima numanyti, beveik visų 1949 m. į salą atvykusių pirmųjų lietuvių dabar jau nebėra tarp gyvųjų. O jų vaikai, taip pat ir aš, esame bendruomenės vyresni nariai.

Prieš kelerius metus Lietuvos ir Naujosios Zelandijos vyriausybės pasirašė susitarimą, leidžiantį jauniems žmonėms iki 30 metų atvykti į salą vieniems metams dirbti ir keliauti. Tačiau per metus galėdavo atvykti tik 100 lietuvių. Vis dėlto nemaža dalis čia atvykusių su darbo viza vis pratęsia ją ir pasilieka. Pastaruosius kelerius metus į Naująją Zelandiją atvyksta ir vis daugiau įvairių sričių profesionalų, pavyzdžiui, inžinierių. Nemažai naujų lietuvių imigrantų prieš tai gyveno Jungtinėje Karalystėje, iš kurios pasitraukė po "Brexit". Tad lietuvių Naujojoje Zelandijoje nėra labai daug, o į bendruomenės renginius susirenka 30–40. Kita vertus, šiais socialinių tinklų laikais naujai atvykusiems lietuviams galbūt nereikia tiek daug gyvai bendrauti su tėvynainiais, kaip reikėjo ankstesnėms kartoms.

– Kaip Naujosios Zelandijos lietuviai puoselėja lietuvybę?

– Esame labai maža bendruomenė, tad sunku sulaukti finansavimo, tačiau sugebėjome surengti ne vieną svarbų renginį. 2017 m. priėmėme 80 sportininkų iš Lietuvos, kai jie dalyvavo Oklande vykusiose pasaulio senjorų sporto žaidynėse. 2018 m. drauge šventėme Lietuvos 100-metį, o 2019-aisiais – Baltijos kelio 30-metį. 2019 m. pas mus buvo atvykęs koncertuoti Andrius Mamontovas. Tris kartus lankėsi ir atlikėja Simona Minns, ne kartą koncertavo įvairios Lietuvos folkloro grupės. Pernai, minint Vasario 16-ąją, šv.Mišias laikė kunigas Juozas Deveikis iš Melburno, buvo atvykęs ir Lietuvos ambasadorius Japonijoje Gediminas Varvuolis. O šiais metais Vasario 16-osios proga surengėme pikniką paplūdimyje.

Drauge: minėdami Vasario 16-ąją, Oklando lietuvių bendruomenės nariai šiemet susibūrė piknike. Asmeninio archyvo nuotr.

– Lietuvos garbės konsulatas yra Oklande. Kuo įdomus šis miestas?

– Šiaurės saloje esantis Oklandas – komercinis ir pramoninis šalies centras. Jis įsikūręs Hauraki įlankoje, tad yra apsuptas vandens. Oklandas vadinamas burių miestu, kadangi vietiniams gyventojams, skaičiuojant procentais, priklauso daugiausia laivų pasaulyje. Šiuo metu Oklande kaip tik vyksta tarptautinės jachtų lenktynės. Kalbant apie gamtą, miesto Rytų pakrantėje – daugybę balto smėlio paplūdimių, o Vakarų pakrantėje stūkso juodo, šiurkštaus smėlio paplūdimiai, apsupti natūralių, žmogaus nepaliestų krūmynų. Būtent šie paplūdimiai labiausiai traukia Oklandą lankančius ar čia apsigyvenusius lietuvius. Tačiau, atsivėrus sienoms, labiausiai rekomenduočiau apsilankyti Naujosios Zelandijos Pietų saloje. Mano nuomone, jos vaizdai yra gražiausi.

– Ką Naujosios Zelandijos gyventojai žino apie Lietuvą?

– Naujoji Zelandija nuo likusio pasaulio yra izoliuota, tačiau jos gyventojai nemažai keliauja. Dauguma jaunystėje dalyvauja "Dirbk ir keliauk" programose, kurių metu gali padirbėti kitose šalyse ir jas pažinti. Dažniausiai keliaujama į Jungtinę Karalystę. Tačiau lankomos ir kitos Europos valstybės, tarp jų – ir Baltijos šalys. Naująją Zelandiją pasiekia dalis lietuviškos produkcijos, pavyzdžiui, lazeriai, lino dirbiniai, baltiškos pušies mediena, taip pat maisto produktai, pavyzdžiui, avižų dribsniai.

– Naująją Zelandiją ir Lietuvą skiria tūkstančiai kilometrų. Tačiau galbūt įžvelgiate šių šalių panašumų?

– Panašumų tikrai yra. Pavyzdžiui, abiejų valstybių populiacijos – gana mažos. Štai Naujoji Zelandija neseniai pasiekė 5 mln. gyventojų ribą. Mūsų tradicinės ekonomikos taip pat labai panašios – daugiausia paremtos žemės ūkiu. Tačiau manau, kad Lietuvai geriau sekėsi paįvairinti savo ekonomiką ir prisijaukinti mokslu bei žiniomis paremtas jos sritis. Mūsų šalys sporto srityje taip pat demonstruoja geresnius pasiekimus, nei iš jų būtų galima tikėtis. Lietuva pasaulyje žinoma kaip krepšinio valstybė, o Naujoji Zelandija pirmauja regbio srityje.

Prisimenu, kaip Frankfurto oro uoste registravomės skristi į Vilnių. Išvydome lietuvius, kurie atrodė kaip ir mes. Iki tol atrodė, kad egzistuoja tam tikrų skirtumų.

Sakyčiau, kad didžiausias mūsų šalių skirtumas yra etninė sudėtis. Naujojoje Zelandijoje gyvena labai įvairių žmonių: išeivių iš Okeanijos salų, imigrantų iš Rytų Azijos, vietinių maorių. Itin daug išeivių iš Okeanijos gyvena Oklande. Tad šiame mieste susiduria daugybė skirtingų kultūrų. Naujoji Zelandija nuo Lietuvos skiriasi tuo, kad esame dar jauna valstybė – pirmieji europiečiai čia atvyko tik 1800-aisiais.  Lietuvos istorija siekia jau tūkstantmetį.

Žinoma, akivaizdžiausi yra mūsų šalių klimato ir geografiniai skirtumai. Lietuva – tikras lygumų kraštas, o Naujoji Zelandija apdovanota įvairiu kraštovaizdžiu. Turime ir įspūdingų kalnų, ir plynių. Kalbant apie klimatą, Oklande šalčiausiomis dienomis temperatūra gali nukristi daugiausia iki 7 laipsnių. Orai pas mus visais metų mėnesiais yra panašūs, didelių šuolių pasitaiko retai. Kadangi esame įsikūrę pakrantėje, sulaukiame nemažai lietaus. Tiesa, pastarieji metai buvo kitokie – vandenį kaupiančios užtvankos buvo užpildytos tik 60 proc.

– O kaip Naujoji Zelandija laikosi pandemijos metu? Kadangi sala uždara, galbūt virusą lengviau suvaldyti?

– Šalies valdžia laikosi itin griežtos strategijos. 2020-ųjų kovą visos sienos buvo užvertos, įsileidome tik grįžtančius mūsų šalies piliečius. Kiekvienas sugrįžėlis privalėjo keturiolika dienų izoliuotis karantino viešbutyje, bei pirmą, trečią ir keturioliktą grįžimo dienomis pasidaryti COVID-19 testą. Šalis buvo visiškai uždaryta šešias savaites, leista dirbti tik maisto parduotuvėms, vaistinėms ir logistikos įmonėms. Neseniai buvo padarytos išimtys reikalingiems specialistams iš užsienio ir sporto komandoms, tačiau visi jie turi izoliuotis keturiolika dienų. Drastiški veiksmai davė puikių rezultatų – nuo pat pandemijos pradžios buvo mažiau nei 3 tūkst. COVID-19 atvejų, kurių dauguma – įvežtiniai, mirė 26 asmenys. Tad šiuo metu situacija išties nebloga. Vis dėlto, nepaisant stiprios apsaugos, virusas vis tiek kažkaip sugebėjo patekti į Oklandą. Tad nuo rugpjūčio mieste buvo paskelbti trys ne itin griežti karantinai. Vietinių gyventojų mintys apie šią padėtį labai priklauso nuo jų pajamų šaltinio. Žinoma, kad dirbantys turizmo srityje nepritaria labai griežtiems karantinams. Kita vertus, Naujosios Zelandijos gyventojai kiekvienais metais užsienyje išleidžia per 5 mlrd. eurų, o dabar šie pinigai lieka tėvynėje. Tad mūsų ekonomika ne tik nenukentėjo, bet netgi atsigavo.

Tai numatyta trečiadienį Vokietijoje pasirašytoje Lietuvos kultūros ministerijos bei Bavarijos žemės mokslo ir meno ministerijos ketinimų deklaracijoje, pranešė Kultūros ministerija.

„Taip pat viliuosi, kad Lietuvos kultūros pavasaris ir ruduo Miunchene ir Bavarijoje 2021 metais taps spalvingu kultūros įvykiu, kuriam pamatą klojame dabar, pasirašydami šį dokumentą“, – pasirašydamas dokumentą sakė kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

Lietuvos ir Bavarijos kultūros ministrai taip pat aptarė galimybę 2021 metais Vilniuje, Valdovų rūmuose, surengti parodą, susijusią su Bavarijoje saugomomis lituanistinėmis vertybėmis.

Pasak M. Kvietkausko, Lietuvą, Vokietijos Bavarijos žemę ir jos sostinę Miuncheną sieja glaudūs kultūriniai ryšiai, peržengiantys šimtmečius, bendras kultūros paveldas, istorinės atminties išsaugojimo jungtys.

„Miunchene nuo seno studijavo ir kūrė daug lietuvių menininkų, įžymių rašytojų, nemažai jų kuria čia ir dabar. Labai svarbu, kad Lietuvos ir Bavarijos kultūriniai ryšiai ir mainai tęstųsi ir ateityje, taptų nuolatiniai“, – teigė ministras.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas lankosi Vokietijoje, kur aptaria kultūrinio bendradarbiavimo plėtojimą.

Etnografinės tekstilės, o tuo pačiu ir tautinio kostiumo tyrinėjimai Kauno technologijos universitete (KTU) pradėti vykdyti dar 2001 m. Jų pradininkai buvo prof. Vytautas Milašius ir prof. Jurgis Katunskis. Nuo 2007 m. šią mokslinių tyrimų sritį perėmė Gamybos inžinerijos katedros doc. Eglė Kumpikaitė, kuriai talkina doktorantė Ginta Laureckienė, vedanti praktinius užsiėmimus Mados inžinerijos studijų programos studentams. Mokslininkės trumpai apžvelgia savo tyrimų rezultatus ir pristato ryškiausius skirtingų etnografinių regionų tautinių kostiumų bruožus.

Kasdieninių ir išeiginių drabužių ypatumai

Lietuvoje išskiriami vyrų ir moterų, kasdieniniai ir išeiginiai, žieminiai ir vasariniai drabužiai. Išeiginiai drabužiai paprastai būdavo naujesni, siuvami iš gražesnės, kokybiškesnės medžiagos, labiau puošiami. Kai kurios drabužių dalys ir papuošalai buvo skirti tik išeiginiams drabužiams. Jiems dažniausiai naudotas milas, čerkesas bei pirktiniai audiniai, o kasdieniniai drabužiai buvo siuvami daugiausiai iš lininių, pakulinių ar pašukinių namų darbo audinių. Dirbdamos muziejų fonduose, mokslininkės pastebėjo, kad daugiau informacijos ir pavyzdžių išlikę apie XIX a. – XX a. pr. išeiginius lietuvių moterų drabužius. Kiekvienas Lietuvos etnografinis regionas turi tam tikrų tautinio kostiumo savitumų.

Aukštaičių drabužių spalvos – šviesios ir kuklios

Anot G. Laureckienės, aukštaičių moterų drabužių spalvos ir raštai kuklūs, vyrauja šviesios spalvos, ypač balta. Šiame Lietuvos regione paplitę languoti sijonai. Mėgstamos baltos lininės prijuostės, žemai puošiamos raudonais skersiniais raštais iš pirktinių medvilninių siūlų („žičkų“). Audinių ornamentai nesudėtingi (katpėdėlės, langučiai, juostelės). Marškinių puošybai būdingi rinktiniai „žičkų“ raštai ar įvairaus pločio „žičkų“ juostelių užaudimai rankovių galuose, rankogaliuose, perpetėse, apykaklės krašteliuose ir ant krūtinės.

Būdingas žemaičių aprangos atributas – skaros

„XIX a. pab. – XX a. pr. žemaičių drabužiai buvo ryškesnių spalvų negu aukštaičių“, – teigia doktorantė. Šiam regionui būdingas savitas liemenės sukirpimas, išilgadryžiai sijonai. Išilgais dryžiais puošiamos ir prijuostės, kuriose dažniausiai derinamos balta ir raudona spalvos. Prijuosčių puošyboje vyrauja išilginės juostelės ir smulkūs ornamentai. Būdingas žemaičių aprangos atributas – skaros. Žemaitės dėvėdavo kelias skaras („kuskas“ arba „žičkinius raiščius“, kurios dažnai būdavo audžiamos iš baltų ir raudonų „žičkų“). Žemaitės dažniausiai avėdavo medinėmis klumpėmis.

Prijuostė – spalvingiausia suvalkiečių kostiumo dalis

G. Laureckienė priminė, kad Suvalkijos regionas skirstomas į zanavykus ir kapsus. Šių dalių tautinis kostiumas šiek tiek skiriasi. Zanavykių gražiausia ir spalvingiausia kostiumo dalis – rinktinės ir kaišytinės prijuostės, puošiamos spalvingais stilizuotų lelijų ornamentais, įkomponuotais išilginėmis eilėmis ir išmėtytais po visą prijuostės foną. Zanavykių marškiniai be balto kiauraraščio puošiami raudonų „žičkų“ lelijų raštais, siuvinėtais pildymo technika.

Kapsės išeiginius marškinius dažniausiai siuvinėdavo baltais siūlais. Jų prijuostės margesnės negu zanavykių, puoštos rinktiniais skersiniais dryžiais, kuriuose vyrauja smulkus stilizuotos lelijos motyvas. Taip pat dažnai naudojamos ir ištisai kaišytos stambiaraštės prijuostės. Kapsėms būdingos ilgos liemenės, juosiamos plačiomis rinktinėmis juostomis.

Dzūkių sijonų langeliai smulkesni negu aukštaičių

Abi mokslininkės pastebėjo, kad dzūkėms būdingi languoti sijonai, tačiau jų langeliai yra smulkesni negu aukštaičių, dažnai su įaustu papildomu raštu. Šiame Lietuvos regione aptinkamos languotos ir dryžuotos, dažnai tamsesnių spalvų prijuostės. Tik Dzūkijoje sutinkamos plačios kaišytinės juostos, kurios yra vienpusės, t. y. turi gerąją ir blogąją puses, nors dažnai, kaip ir visoje Lietuvoje, naudojamos ir rinktinės plačios juostos.

Klaipėdos kraštui būdingos šimtaraštės rinktinės juostos

Tirdamos Klaipėdos krašto XIX a. moterų drabužius, tyrėjos pastebėjo, kad šiam regionui būdingos tamsios spalvos, savitas marškinių, liemenių sukirpimas. Šio regiono sijonai dryžuoti arba languoti. Klaipėdiečių prijuostės šviesios, išilgadryžės, su skersiniu ornamentu apačioje. XIX a. II pusėje šiame regione buvo dėvimos ir tamsios vienspalvio ar išilgadryžio audinio prijuostės. Marškiniai išsiskiria gausiais pildymo technika siuvinėtais raštais – dažniausiai raudonais, mėlynais ar juodais siūlais siuvinėjami stilizuoti augaliniai motyvai. Klaipėdietės susijuosdavo siauromis daugiaraštėmis juostomis, dėl gausios ornamentų įvairovės vadinamomis „šimtaraštėmis“. Tik šiam Lietuvos regionui būdingi prie liemens juosiami krepšeliai (delmonai), pasižymintys ypač gausia puošyba.

Sijonai buvo siuvami iš namuose austų ar pirktinių audinių

E. Kumpikaitė kartu su dr. I. Nėniene detaliai tyrė lietuvių etnografinius sijonus. Jos pastebėjo, kad sijonai buvo audžiami iš namuose austos ar pirktinės medžiagos. Sijonams naudoti įvairios žaliavos namų darbo audiniai: vilnoniai, pusvilnoniai, lininiai, pakuliniai. Pavyzdžiui, šienapjūtės ar rugiapjūtės metu buvo dėvimi lininiai sijonai, per mėšlavežį ir bulviakasį – pakuliniai, švenčių dienomis ar į svečius, bažnyčią – vilnoniai ir pusvilnoniai. Pirktinių audinių sijonus nešiojo tik turtingosios valstietės, ir tai tik švenčių dienomis.

Lietuvoje dėvėti languoti sijonai

„Dažniausiai sijonai austi dvinyčiu pynimu, kartais keturnyte ar penkianyte technika smulkiu žvaigždučių, katpėdėlių ar kitokiu geometriniu raštu“, – teigia E. Kumpikaitė. XIX a. II pusėje visoje Lietuvoje dėvėti stambiai languoti sijonai, įvairūs spalviniu atžvilgiu bei langų proporcijomis. Pietryčių Lietuvai būdingi dvispalviai languoti sijonai, kuriuose viena spalva palaipsniui pereina į kitą. Dzūkių ir aukštaičių sijonams būdingas smulkus ir vidutinis languotumas, žemaičių ir suvalkiečių – stambus su išryškintomis ataudų juostomis. Visoje Lietuvoje sutinkami ir išilgadryžiai sijonai, tačiau jie būdingesni Suvalkijai ir Žemaitijai.

Sijonų spalviniai deriniai

Išilgadryžių sijonų foną sudaro tamsesnė spalva – tamsiai raudona, tamsiai žalia, violetinė ar ruda, o juostos įaudžiamos pačių įvairiausių spalvų siūlais. Mėgiamiausi dzūkių sijonų spalviniai deriniai: raudona ir juoda, raudona ir žalia, balta ir mėlyna ar raudona. Beveik tokie patys deriniai mėgstami aukštaičių ir suvalkiečių, tik Aukštaitijoje vyrauja šviesesni ir šiltesni atspalviai. Suvalkijai ir Žemaitijai būdingas tamsokas sijonų koloritas, sodrūs žali ir raudoni atspalviai.

E. Kumpikaitė, kalbėdama apie sijonų puošybą, pastebėjo, kad dažnai languotų sijonų audinys puošiamas, kai kuriuos ataudų siūlus vienodais tarpeliais ištraukiant į viršų, dėl ko susidaro pumpurėliai („pupkeliai“). Kartais jais puošiama tik sijono apačia.

Sijonai juosmenyje: raukti ar klostyti

Anot E. Kumpikaitės, XIX a. – XX a. I pusėje sijonai būdavo ilgi, platūs, juosmenyje raukti ar klostyti. Viršutiniams sijonams būdavo sunaudojamos 4-5 palos audinio, apatiniams – 3-4 palos. Dažnai dėl taupumo priekinė viršutinė sijono pala, esanti po prijuoste, nuo pusės būdavo priduriama visai kitos, senesnės ar prastesnės medžiagos. Juosmenyje sijonai buvo sutraukiami įverta juostele („pavara“), arba sijono viršus suraukiamas ir prisiuvamas prie juosmenėlio, kuris užsegamas saga ar surišamas iš lininių siūlų nupintomis pynutėmis.

XX a. pradžios sijonų užpakalinės palos buvo trapecijos formos, dėl to paplatėdavo sijono apačia, o prie liemens nelikdavo klosčių ar raukšlių.

XIX a. sijono apačia dažniausiai buvo atsiuvama 8-10 cm pločio raudonos lininės medžiagos juosta („padelka“, „papadelkiu“), kuri pasikaišius sijoną, labai gerai buvo matoma. Kad sijono apačia nebrigztų, ji būdavo apsiuvama juoda pirktine šerstele arba iš siūlų nupinta pynele.

Vėlesnių sijonų apačia puošiama viena ar trimis aksomo, šilko ar satino įvairaus pločio juodos spalvos juostelėmis („lankais“), o priekis – kartais ta pačia medžiaga aptrauktomis sagomis.

E. Kumpikaitė ir G. Laureckienė savo atliktais etnografinės tekstilės tyrimais dalijasi ir su studentais, kurie šios analizės pagrindu imituoja skirtingų Lietuvos regionų tautinius kostiumus.

– Dabar – dovanų, sveikinimų, linkėjimų laikotarpis. O kaip buvo XIX–XX a. pr.?

– Kalbėdami apie dovanojimą ir dovanų fenomeną, galime drąsiai sakyti, kad tai nuo pačių seniausių laikų egzistuojantis ir labai universalus reiškinys, matomas, ko gero, visose kultūrose. Apie tai, ką dovanojimas teikia visuomenei, galime kalbėti įvairiai. Iš tiesų papročiai ir dovanų pavidalai ir per amžius, ir per metus keitėsi, bet dovanojimo procese visuomet dalyvauja tas žmogus, kuris duoda, ir tas, kuris gauna. O tai kartu parodo esamą ar kuriamą ryšį tarp tų žmonių.

Vienas pirmųjų paminėjimų apie dovanojimą lietuvių kultūroje yra apie 500-uosius metus aisčiams rašytas karaliaus Teodoriko laiškas, kuriame jis dėkoja už dovanų atsiųstą gintarą. Kartu tas laiškas liudija apie tarp tolimų kraštų, tolimų bendruomenių užmegztą ryšį. Be abejo, ryšys tarp žmonių dovanojant svarbus ir šiandien.

– Kaip papročiai ir dovanojimas yra susiję lietuvių kultūroje?

– Turiu hipotezę (tiesa, ją dar reikėtų įrodyti), kad dovanojimas ir apsikeitimas tam tikrais specialiais objektais (ne tik daiktais, bet ir vaišėmis, gėrimais) yra bet kurio papročio, bet kurios apeigos centrinis momentas, kai ir įvyksta tai, kas turi įvykti.

Tarkim, per vestuves pati kulminacija yra tuomet, kai jaunieji apsikeičia žiedais (seniau galbūt apsikeisdavo kitais objektais). Kalbant apie religinius dovanojimus, aukojimo momentas yra pati svarbiausia to papročio dalis. Taigi sakyčiau, kad tiek seniau, tiek dabar dovanojimui suteikiamas tas pats vaidmuo.

– Ar galima sakyti, kad prieš kelis šimtus metų lietuviams dovanos padėjo bendrauti?

Ir prieš kelis šimtus metų, ir šiandien dovanos padeda bendrauti. Dovana yra tarsi kalba, bet daikto pavidalu.

– Ir prieš kelis šimtus metų, ir šiandien dovanos padeda bendrauti. Dovana yra tarsi kalba, bet daikto pavidalu. Žinoma, galime ir dovanoti žodžius. Juk linkėjimas yra kaip dovana, tik ji teikiama į ateitį: vienas palinki sveikatos, kitas padėkoja. Taigi įvyksta ir davimo, ir gavimo veiksmas, tik gėrybės gaunamos ateityje.

Dovanojimas padeda žmonėms bendrauti ir netgi kažkaip vizualiai, labai materialiai, daiktiškai suprasti siejantį ryšį. Tarkim, einant į svečius nepatogu nieko nenusinešti. O vaišingumas taip pat parodo meilę, rūpestį, dėmesį.

– Savo rašomoje disertacijoje sakote, kad dovanų mainai keičia ne tik santykį, bet ir jame dalyvaujančius narius.

– Taip, šis pasakymas kilo tyrinėjant vestuvių papročius. Keitimasis dovanomis per vestuves labai svarbus – apdovanojami ir vienos šeimos nariai, ir kitos, ir išvažiuodami, ir atvažiavę, ir t. t. Kartu apsikeitimas dovanomis ne tik nužymi giminės ryšių žemėlapį, bet ir padeda tuos ryšius pakeisti. Tarkim, kaip dvi giminės tampa viena, kaip nuotaka tampa marčia – visi šie pokyčiai vyksta būtent dovanojimo metu. Tokiu būdu žmonės ne tik kažkuo keičiasi, bet ir keičiasi patys, pasikeičia jų statusas.

– Kuo yra panašios ir kuo skiriasi dovana ir auka?

– Įdomu tai, kad įvairiuose istoriniuose dokumentuose (kartais dėl vertimo, kartais dėl kalbos vartojimo ypatumų) dovanos ir aukos sąvokos painiojamos. Sakoma, kad tai buvo ne aukos dievams, o dovanos, ir atvirkščiai. Iš tikrųjų ta riba plonytė ir kitą kartą net nežinia, ar svarbu ją rasti, galbūt daug svarbiau pasižiūrėti, ką ji duoda.

– Ar šiais laikais dar aukojama?

– Religinėje bendruomenėje, be abejo, aukojama, pavyzdžiui, per kiekvienas mišias. O kasdieniame gyvenime mes tai galime vadinti ir auka, ir dovana – bet kuriuo atveju tai dėmesio ir laiko skyrimas. Kalbant apie dovaną, laikas yra svarbus matmuo. Kartais mes gauname dovaną ir jaučiamės skolingi tol, kol ateityje ją grąžiname. Arba atvirkščiai, jei kažką padovanojame, bet vėliau nesulaukiame iš to žmogaus dėmesio, bėgant laikui, ta dovana tarsi virsta užnuodytu daiktu, kuris nesukūrė ryšio, nors turėjo.

Kalbant apie auką, šiuolaikinėje vartosenoje ji dažnai siejama su gerais darbais: aš aukojuosi, darau kažką neatlygintai, labai gero ir labai prasmingo, t. y. skiriu savo laiką, savo gyvenimą – brangiausia, ką žmogus turi. Todėl labai vertinamos dovanos, kurioms reikėjo daug laiko.

– Kuo skiriasi dovanojimas dabar ir dovanojimas prieš kelis šimtus metų?

– Galima šiek tiek palyginti Kalėdų laikotarpį. Daug tyrinėtojų sutinka, kad lietuviškasis Kalėda nėra susijęs su šv. Mikalojumi, tapatinamu su dabartiniu Santa Klausu. Kalėda labiau susijęs su senesniais papročiais, su kalėdojimu, kai persirengėliai keliaudavo po kaimą: šeimininkai, norėdami išsipirkti, kalėdotojams teikdavo dovanas, o šie su Kalėda teikdavo linkėjimus, įvairius palaiminimus.

Šiuolaikinės dovanos labai bendruomeninės. Net sakyčiau, kad Kalėdų laikotarpiu mes galėtume labai tiksliai nupiešti savo ryšių žemėlapį pagal tai, kur ir kam teikiame kalėdines dovanas: vaikų darželiuose, mokyklose, darbe, tarp draugų, tam tikrose bendruomenėse ir kt. Visa tai padeda mums patiems net nemąstant suvokti, įprasminti aplinkinį pasaulį, kuriame svarbu ryšius palaikyti ir kiekvienais metais juos užtvirtinti.

Kolektyvai iš Alytaus, Kauno, Marijampolės, Nemenčinės, Šiaulių, Švenčionių, Telšių, Utenos ir Vilniaus renginyje atliks 2018 m. Dainų šventės Ansamblių vakaro „Tėvyne mūsų“ programą.

Vienas spalvingiausių Dainų šventės renginių – Ansamblių vakaras, jungiantis daugiausia etninės kultūros žanrų – liaudies šokius, dainas, įvairiais liaudies instrumentais atliekamą muziką, – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui skirtai 2018 m. Dainų šventei ruošia įspūdingą programą. Dalis šios programos muzikinių bei choreografinių kompozicijų ir bus atliekama šventėje „Lietuva – tu man viena esi“ Utenoje, tad pirmieji šį įstabų reginį pamatys žiūrovai susirinkę į Utenos daugiafunkcį sporto centrą lapkričio 19 d. 19 val.

Šventės idėja yra puoselėti ir ugdyti tautinę kultūrą, pagarbą praeičiai, mūsų tradicijoms, skiepyti patriotiškumo, pilietiškumo jausmą, meilę Tėvynei. Taigi ir didžiausias Dainų šventės kūrėjų siekis – kad šis kultūros reiškinys skleistųsi iš žmonių kūrybos, entuziazmo, supratimo.

Šventės užmanymą perteiks keturios teminės teatralizuotos dalys: „Lietuvos žemė“, „Gentys“, „Darbas – duona mūsų kasdienė“ ir „Už Tėvynės laisvę“. Visą pasirodymą sudarys net 35 kūriniai, penki iš jų – sukurti specialiai šiai programai. Ansamblių vakaro meno vadovė ir režisierė Leokadija Dabužinskaitė.

Šventę Utenoje rengia Lietuvos nacionalinis kultūros centras kartu su Utenos kultūros centru.

Nuo rugsėjo iki lapkričio Kijeve, Lvove ir Odesoje vyks įvairių renginių maratonas, kurių tikslas – priartinti šiuolaikinę Lietuvos kultūrą ir jos kūrėjus prie Ukrainos, priminti ankstesnius ryšius ir užmegzti naujus, inicijuoti ilgalaikį ir abi puses įkvepiantį bendradarbiavimą.

Projektas – katalizatorius

Pasak projektą koordinuojančio Lietuvos kultūros instituto direktorės Aušrinės Žilinskienės, labai svarbu yra tai, kad nė vienas iš šį projektą sudarančių renginių nėra formalus, nuleistas „iš viršaus“: „Kultūros ministerijai paskelbus Ukrainą kaip vieną prioritetinių 2016 metų Lietuvos kultūros sklaidos krypčių, buvo surinktos ir sutelktos į bendrą projektą įvairios Lietuvos menininkų iniciatyvos. Mūsų partneriai savaime domisi Ukraina, jos žiūrovais, klausytojais ir skaitytojais, taip pat – kolegomis menininkais, visais įmanomais dialogais ir bendra kūryba. Labai svarbu yra tai, kad šis susidomėjimas – abipusis. Mes tikimės, kad 2016-ieji taps aktyvaus ir prasmingo tarpkultūrinio dialogo katalizatoriumi“, – pabrėžė A. Žilinskienė.

Pirmajame projekto etape pavasarį dominavo vizualieji menai: renginius pradėjo šiuolaikinės Lietuvos fotografijos ekspozicija „Kasdienybė“, dvi ekspozicijas ir kūrybines dirbtuves Kijeve, Odesoje ir Dnipre surengė Lietuvos tekstilės kūrėjai, pristatę „Foto, video ir medija tekstilę“ ir „Lietuvos mini tekstilės aukso fondą“, Kijevo gatvėmis bėgo Eglės Budvytytės performanso „Choreografija bėgančiam patinui“ vyrai. Šiuolaikinės architektūros ir urbanistikos problemas tarptautiniame renginyje „CANactions“ pristatė architektė Elena Archipovaitė, mados dizainas pritraukė nemenką būrį profesionalų ir gerbėjų renginyje „N wind showcase: Baltic“. Lietuvos literatūra pristatyta Kijeve vykusiame tarptautiniame literatūros festivalyje „Knižkovyj Arsenal“. Iliustruotojų kūrybinių dirbtuvių „formatas“, ne vienus metus išbandytas įvairiose tarptautinėse knygų mugėse, Ukrainoje modifikavosi ir įgavo naujų prasmių: Lietuvos ir Ukrainos knygų iliustruotojai su teatro režisiere Saule Degutyte apvažiavo septynis Ukrainos miestus ir ten kartu su vaikais kūrė ne tik linksmas, bet ir gydančias istorijas. Scenos menams balandžio mėnesį atstovavo teatras „Padi Dapi Fish“ su spektakliais „Dior in Moscow“ ir „Baltoji lopšinė“.

Scenos menų akcentas

Rudens etape Lietuvos dramos teatras, objektų teatras, šiuolaikinis šokis vaikams, urbanistinis šokis ir šiuolaikinė opera susitelkė į ypatingą dalyvavimą tarpdisciplininių menų festivalyje „Gogolfest“ Kijeve – vadinamąjį „Lietuvišką fokusą“. Nuo rugsėjo 15-osios starto su intymia ir drąsia aktoriaus Juozo Budraičio akistata su senatve (ir žiūrovais) spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“ (rež. Oskaras Koršunovas) festivalio publika susitiks su dar šešiais spektakliais iš Lietuvos. Jie visi pastaruoju metu aktyviai gastroliuoja garsiausiuose pasaulio festivaliuose, į Ukrainą atvyksta iš Prancūzijos, Švedijos, Škotijos, Kinijos.

Rugsėjo 16-ąją Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatras pristatys spektaklį, kalbantį su žiūrovais akis į akį be scenos pakylos ar menamos „ketvirtosios sienos“ – „Dugne“ pagal Maksimą Gorkį (rež. Oskaras Koršunovas). Pasak aktoriaus Dainiaus Gavenonio, Gorkis yra aktualus tiek Lietuvai, tiek Ukrainai, nes kalba apie melą, tiesą ir viltį, svarsto, kas labiau reikalinga žmogaus sielai šiandien.

Rugsėjo 17 ir 18 dienomis atviram ir pagarbiam pokalbiui ir gilesniam pažinimui (o ne šiaip pramogai) mažiausius žiūrovus pakvies „Stalo teatras“ su spektakliais „Avinėlio kelionė“ ir „Tarmių stalas“ ir šokio teatras „Dansema“ su „Spalvotais žaidimais“. Rugsėjo 24 dieną po buvusių gamyklų skliautais („Gogolfestas“ šiemet įsikūręs vadinamojo „ARTzavod“ teritorijoje) aidės prekių skenerių garsai ir dešimties kasininkių choras – atvyksta Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės ir Rugilės Barzdžiukaitės šiuolaikinė opera „Geros dienos!“, jau apvažiavusi daugybę šalių ir įsitikinusi, kad šiuolaikinius žmones sieja vartojimo ratas bei neišsipildžiusios svajonės. Festivalį ir „Lietuvišką fokusą“ pabaigs gatvės šokio spektaklis „Feel-link“ (urbanistinio šokio teatras „Low Air“ ir „Menų spaustuvė“) – apie jausmus, ryšius ir tai, apie ką galima tik šokti, bet neįmanoma papasakoti.

Visi Lietuvos scenos menų kūrėjai „Gogolfeste“ ne tik parodys savo spektaklius, bet ir susitiks su žiūrovais, surengs kūrybines dirbtuves ar meistriškumo pamokas.

Žodžiai, garsai, vaizdai ir atrasti prisiminimai

Lygiagrečiai su renginiais Kijeve projekto veiksmas virs ir Lvove: čia rugsėjo 14 d. tarptautinį Lvovo literatūros festivalį atidarys jo garbės svečias, Lietuvos ir pasaulio rašytojas ir mąstytojas Tomas Venclova. Savo knygas Lvove pristatys nemenkas būrys Lietuvos rašytojų: Alvydas Šlepikas, Gintaras Grajauskas, Markas Zingeris, Jaroslavas Melnikas, Antanas A. Jonynas, Danutė Kalinauskaitė, Dainius Gintalas, Giedrė Kazlauskaitė, renginiuose taip pat dalyvaus mokslininkai ir istorikai Mindaugas Kvietkauskas, Algis Kašėta, Eugenijus Peikštenis, Darius Juodis ir kt.

Rugsėjo 30 d. Nacionalinės Ukrainos filharmonijos orkestrui diriguos Modestas Pitrėnas, kuris kartu su smuiko virtuozu Vilhelmu Čepinskiu ir ukrainiečių smuikininke Sofija Grabovska Ukrainos publikai atliks Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“, Vidmanto Bartulio Koncertą dviem smuikams ir orkestrui, Antonino Dvořáko „Simfoniją Nr. 9 e-moll“ bei pamėgins naujai interpretuoti ukrainiečiams puikiai žinomą Myroslavo Skoryko „Melodiją“.

Spalio 10–14 d. Lietuvos ir Ukrainos iliustruotojų dirbtuvių dalyviai Ieva Babilaitė, Katerina Biletina, Saulė Degutytė, Paulius Juodišius ir Dmitro Kuzmenko baigs savo „odisėją“ Odesoje.

Spalio 20 d. Kijevo „Misteckyi Arsenal“ atsidarys tarptautinė plakatų paroda „XX a. plakatuose”, kuriai Lietuvos plakatų kolekciją sudarė dr. Karolina Jakaitė.

Spalio 22–30 d. 46-ajame Kijevo tarptautiniame kino festivalyje „Molodist“ bus pristatyta Lietuvos kino klasikos ir dabarties kūrėjų kino programa (kuratorius – Lietuvos kino centras).

Kultūros sezoną Ukrainoje lapkričio 1 d. pabaigs Lietuvos žydiškojo paveldo paroda „YIVO Vilniuje: Legendos pradžia“ (Nacionaliniame Taraso Ševčenkos muziejuje). Parodos kuratorės dr. Lara Lempertienė ir dr. Giedrė Jankevičiūtė rengia trečiąjį – po Krokuvos ir Vilniaus – prarastosios mūsų kultūros dalies susitikimą su lankytojais, YIVO instituto dokumentų kolekcijoje aptikdamos „ukrainietiškų“ akcentų.

Tęsdamas jubiliejinių renginių ciklą, vilniečius bei miesto svečius ansamblis kviečia į dar vieną jubiliejinį koncertą, šįkart po atviru dangumi.

Vasario pabaigoje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre savo 75-erių metų sukaktį ansamblis paminėjo įspūdingu koncertu „Lietuvai 75“. Tai buvo anšlaginis koncertas Vilniuje, į kurį, deja, ne visi norintys suspėjo patekti. Likus savaitei iki renginio, bilietai į koncertą buvo tiesiog iššluoti. Tad ansamblio „Lietuva“ pasirodymas mokytojų namų kiemelyje – puiki galimybė ne tik pasigrožėti sceninio liaudies meno savitumu, bet ir pamatyti didžiojo ansamblio jubiliejinio koncerto „Lietuvai 75“ gražiausius fragmentus.

Šio koncerto programa – tarsi trumpas ansamblio „Lietuva“ metraštis, kuriame ištikimi gerbėjai atpažins įsimintiniausių ansamblio programų fragmentus. Koncerte skambės geriausi, įdomiausi per visą ansamblio gyvavimą sukurti kūriniai, aukso fondu tapusių liaudies dainų ir šokių pynės.

Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ – vienintelis Baltijos šalyse profesionalus šokėjų, tautinių instrumentų orkestro ir choro grupių jungtinis meno ansamblis. Ansamblio sudėtyje per 60 profesionalių šokėjų, muzikantų ir choro artistų. Ansamblio metraštis yra išmargintas žymiomis pavardėmis žmonių, buvusių ansamblio „Lietuva“ bendražygiais. Tai aktorės Galina Dauguvietytė, Undinė Nasvytytė, birbynininkas, koncertmeisteris Pranciškus Budrius, dainininkas Vacys Daunoras, šokėjas Algimantas Švažas ir daugelis kitų.

Per savo ilgą kūrybinį kelią sukurta daugiau kaip 50 originalių koncertinių programų, kolektyvas išmaišė kone pusę pasaulio, laimėjo daugybę tarptautinių apdovanojimų ir pelnė užsienio publikos pripažinimą. Apie tai byloja didelės sėkmės sulaukusios gastrolės beveik visose rytų ir vakarų Europos valstybėse, o taip pat JAV, Kanadoje, Indijoje, Japonijoje, Filipinuose, Malaizijoje, Čilėje, Peru, Meksikoje, Kuboje ir kitose pasaulio šalyse. 

Koncertas vyks birželio 10 d. (penktadienį), 19 val., Vilniaus mokytojų namų kiemelyje. Bilietus platina www.bilietai.lt.

44-tus metus skaičiuojantis festivalis savo ištikimus ir naujus lankytojus kaip ir visuomet pasitiks renginių gausa.

Šių metų programoje jų per 30 – nuo jaukių susitikimų su tradiciją išlaikiusiais kaimo dainininkais iki folkjazz projektų, nuo festivalio kino iki naktinių dūzgių su šokiais iki paryčių, nuo tradicinių lietuviškų kapelijų koncertų iki užsienio svečių pasirodymų.

Jūsų lauks ne tik tradiciniais tapę renginiai – „Sutartinių takas“, „Grajyk, muzikėla!“, „Slauna mūsų giminėlė“, „Nakties muzika“, „Naktišokiai“ – bet ir gerai žinomos folk roko grupės „Atalyja“ koncertas, teatralizuotos folkloro programos. Visų Lietuvos etnografinių regionų liaudies dainas džiazo ritmu kartu su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reprezentaciniu pučiamųjų orkestru atliks Girmantė Vaitkutė. Taip pat savo pasirodymais džiugins ir svečiai iš Armėnijos, Norvegijos, Slovėnijos, Ukrainos, Italijos bei Latvijos. Egzotinės muzikos mylėtojams tradicinių afrikietiškų ritmų modernias aranžuotes pristatys pasaulinio lygio žvaigždės iš Vakarų Afrikos, Gvinėjos kartu su lietuvaičių perkusijos studija „Afrikos būgnai“ projekte „Africa night“.  Kabuki ir kitus tradicinius japonų šokius šoks Takamasa Fujima.

Festivalio metu vyks tautodailininkų ir kulinarinio paveldo atstovų mugė. Vilniečiams ir miesto svečiams bus pristatytas dar gyvas liaudies menas, senieji amatai, mūsų krašto kultūros išskirtinumas.

Jau daugiau nei dvidešimt metų folkloro festivalį „Skamba skamba kankliai“ džiugins ir vienintelė vaikų folkloro šventė Vilniaus mieste „Saulytė“, kuri šiais metais vyks gegužės 29 dieną  Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kieme.

Festivalį vainikuos festivalio dalyvių eitynės ir baigiamasis koncertas S. Daukanto aikštėje.

Festivalį globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.