„Intensyvūs, tačiau nepasakyčiau, kad sunkūs. Žinoma, nebuvo ir labai lengvi, – į klausimą, kokie buvo besibaigiantys metai, Rebeka Bruder pirmiausia atsakė kaip Lietuvos dailininkų sąjungos vadovė, o tik vėliau – kaip pašėlusi menininkė. – Stojusi prie drobės, rinkčiausi paletę su vaivorykštės spalvomis. Jos tiksliausiai nupasakotų 2023-iuosius.“

Daugiausia jėgų esą pareikalavo darbas Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno skyriuje, kuris praėjusiais metais pakeitė savo lokaciją ir iš Kauno senamiesčio persikėlė į „Drobės fabriko“ erdves Šančiuose. Per pastaruosius metus čia savo darbus eksponavo, ko gero, visi skyriaus nariai. Organizuoti parodas, anot R. Bruder, nemenkas iššūkis. LDS Kauno skyrius – ne pelno siekianti organizacija, todėl finansų stygius juntamas nuolat. Teko pasitelkti kūrybiškumą ir suktis iš situacijų.

Stojusi prie drobės, rinkčiausi paletę su vaivorykštės spalvomis. Jos tiksliausiai nupasakotų 2023-iuosius.

 

„Tai vargina. Būna, krenti į duobę, bet padarai kažką, pamatai rezultatą, sulaukusį atgarsio, pasikrauni ir eini toliau, – R. Bruder atviravo, kad sunkiais momentais padėjo nepalūžti ir atsakomybė prieš kitus, ir pavasarį pelnytas „Metų kaunietės“ titulas. – Malonus įvertinimas ir tuo pačiu įpareigojimas. Atsidūrusi duobėse sakydavau sau: turiu tai padaryti, juk aš esu metų kaunietė, o Kaunas – mano mylimiausias miestas.“

Su tokiu pačiu nusiteikimu R. Bruder žadėjo eiti ir į 2024-uosius, kurie jau paženklinti naujais planais ir iššūkiais. Tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Norėjusi sužinoti, kaip elektrikai atlieka įvairius elektros montavimo darbus, o mechanikai tvarko mašinas, Rebeka šių troškimų nepamiršo. Paprasčiausiai jiems pristigo laiko, užtai atsirado naujų netikėtų patirčių.

„Šiuos metus pasiaukojančiai dedikavau darbui. Vienintelis dalykas – tai pradėjau mokytis arabų kalbos. Pamokoms su korepetirote laiko neturiu, mokausi pati ir galiu pasakyti, kad visai sėkmingai. Prieš kelias savaites viešėdama Egipte supratau daugumą užrašų. Labai geras jausmas“, – artėjant metų sandūrai LDS Kauno skyriaus vadovė, „Metų kaunietė“ R. Bruder miestiečiams linkėjo patirti kuo daugiau panašių džiaugsmų.

Pelėdų kalne, po atviru dangumi susibūrę  menininkai, šeštadienio popietę miestiečius viliojo ne skoniais, o potyriais. Serena Pečiūnaitytė pikniko dalyvius kvietė išsinerti iš savojo kailio ir apsiplunksnuoti. Sutikusieji avantiūrai, po menininkės prisilietimo vos per kelias minutes virto mielais pelėdžiukais. Norintys čia pat galėjo įsigyti ir Serenos iliustruotą knygelę „Per balas į salas. Vėžliuko istorija“.

„Vėžliukas išvyko į ilgą ir pavojingą kelionę upeliu. Netrukus jis pasiekė tolimą salą. Ką jis veiks saloje? Kaip jis susikalbės su saloje gyvenančiomis varlėmis? Ar jam pavyks susisiekti su savo šeima, kurios taip ilgėsis? O šiaip šis pasakojimas apie mano vėžliuką“, – pikniko svečius, kurie nepanoro virsti pelėdomis, iliustratorė S. Pečiūnaitytė ragino įsigyti knygą.

Lankausi čia jau ne pirmus metus ir kaskart sužinau kažką naujo.

Menininkės Valda Verikaitė ir Audronė Andrulevičienė kvietė kurti kaleidoskopą Kaunui, o Kauno dailės gimnazijos moksleiviai – įspūdingus ornamentus iš kartono, lipnios juostos ir karpinių.

Odos užkalbėtoja Lolita Grabauskienė mokė apgauti vilką ir iš odos pasigaminti savąjį  Nif-Nifą, Naf-Nafą ir Nuf-Nufą.

Kiekvienas atėjęs į „Meno pikniką“ galėjo pasijausti tikru kūrėju. Iš kanceliarinių adatėlių susmaigstyti optinį amerikiečių dailininko, filmų kūrėjo ir pop art meno judėjimo atstovo Endžio Varholo portretą arba į kybančius balionus svaidant strėlytes, ištaškyti originalų paveikslą.

„Vieni balionai su dažais, kiti su vandeniu. Strėlytei pataikius į balioną, skystis ištikš ant popieriaus“, – apie kūrybinį procesą pasakojo kalbinta menininkė.

Medžių pavėsyje pikniko dalyvių laukė įranga, skirta filigrano kūrybai. Kiek tolėliau šakose kybojo įspūdingos pinjatos, pripildytos maloniomis staigmenomis mažiausiems svečiams.

Azartiškiausi iškylautojai būriavosi prie meninio „Jenga“, kur galėjo išbandyti ne tik rankų miklumą, bet ir savo atidumą.

Apsilankiusieji sveikino tokią Kauno menininkų iniciatyvą ir vylėsi,  kad tradicija gyvuos daug metų, o programa vis labiau plėsis.

„Lankausi čia jau ne pirmus metus ir kaskart sužinau kažką naujo. Būčiau nieko prieš, jei renginys truktų ir ilgiau“, – kalbėjo pikniko viešnia Roma.

Plėtoja festivalio siekį

Mažosios skulptūrinės formos parodoje dalyvauja 15 autorių: Isroildžonas Baroti’s, Beata Zdramytė, Danius Drulys, Klaudijus Pūdymas, Petras Balčius, Artūras Tamašauskas, Romualdas Inčirauskas, Asta Šimkevičienė, Algirdas Bosas, Andrius Janulis, Donatas Repeika, Jurgita Eidėjienė, Rimantas Eidėjus, Petras Gintalas ir Adomas Skiezgelas. Projektą kuruoja LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė ir menotyrininkė Danguolė Ruškienė. Paroda veiks iki rugpjūčio 12 d.

Parodai „Bronzos amžius“ organizatoriai parinko jau kitokį formatą nei praėjusią savaitę KKKC Parodų rūmuose atidarytai parodai „Susijungimas“, kurią sudaro atskiros šešių menininkų kūrinių ekspozicijos. Jaukiose Klaipėdos galerijos erdvėse įkurdinta paroda nepretenduoja į išsamesnį kūrėjų prisistatymą, čia eksponuojama tik po vieną ar kelis jų darbus. Nors neišvengiamai randasi fragmentiškumas, fizinės jungtys tarp atskirų kūrėjų ir jų kūrinių mezgamos žymiai glausčiau. Pastebimas artimesnis ryšys, taip pat ir intensyvesnė komunikacija tarp pažįstamų ir mažiau žinomų menininkų, jų atstovaujamų kartų, atskirų kūrinių stilistikos, formų, pasirenkamų medžiagų, tematinių ir kitų sprendimų. Paroda „Bronzos amžius“ nuosekliai plėtoja pagrindinį festivalio siekį – parodyti daugiaprasmius skulptūrinės formos autorinius sprendimus – mažosios formos, šiuolaikinės skulptūros, objekto meno, instaliacijų ir kt. kūrinius, glaudžiai siejant juos su erdve, aplinka ir žmogumi. Primenant, kad gilinamasi ne tik į įvairialypes, sąveikaujančias įvairiomis kryptimis jungtis, bet ir į žymiai platesnius kontekstus, aprėpiančius aplink jas esantį lauką.

Atvira komunikacijai

Bronzos amžius – archeologinis laikotarpis tarp akmens ir geležies amžiaus. Jis žymi pradžią, kada žmonija savo veikloje pradėjo naudoti metalą. Netrukus bronza tapo pagrindine medžiaga, iš kurios buvo gaminami ginklai, papuošalai ir buities įrankiai. Rytų Baltijos kraštuose, taip pat ir Lietuvoje nebuvo bronzos žaliavos, ji buvo atvežama iš svetur ir bronziniai dirbiniai čia nebuvo itin paplitę. Dėl šios priežasties archeologiniai bronzos dirbiniai mūsų kraštuose aptinkami gana retai. Visai kita situacija stebima dabar. Bronza – viena pagrindinių jau daugybės kartų skulptorių, taikomųjų menų atstovų ir kitų menininkų naudojamų medžiagų. Parodoje „Bronzos amžius“ išryškinama ne tik bronzos medžiagiškumo reikšmė. Bronzos amžius, pakeitęs akmens amžių, vadinamas itin svarbiu civilizacijos priešistorės laikotarpiu. Šis metalų lydinys turėjo milžiniškos įtakos žmonių gyvenimui, ekonomikai, darbo, bendravimo kultūrai. Taigi jis tapo savotišku civilizacijos priešaušriu ir buvo labai svarbus civilizacijos raidai. Todėl parodos autoriai, net ir pasirinkdami jiems parankesnes medžiagas, jau nieko bendro neturinčias su šiuo metalo lydiniu, ieško ir atranda kitas sąsajas su  bronzos amžiumi. Pastarieji autoriniai sprendimai komentuoja temą kur kas subjektyviau ir tokiu būdu gerokai praplečia parodos sąvokų lauką. Įvairuojanti formų, medžiagų, techninių sprendimų ir temos interpretavimo variantų platforma visiškai atvira komunikacijai su suvokėjais. Jie čia laisvi savam priėjimui prie bronzos amžiaus ir savų, galbūt net naujų šios temos traktuočių.

Parodos organizatorius – LDS Klaipėdos skyrius. Projektą remia Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba.

Galerijos darbo laikas: trečiadieniais–penktadieniais – 12–19 val., šeštadieniais – 11–16 val.

Jis svarbus tiek patiems menininkams, nes leidžia perkratyti savo archyvą, išsigryninti ašį, karkasą, ant kurio maunamas tapybinis kūnas, tiek galerijai, siekiančiai supažindinti su LDS narių eksperimentais, tiek žiūrovams, nes suteikia galimybę pažvelgti į tapybą kaip į objektą dviem priešingais rakursais: kaip mokslas virsta tapyba ir kaip tapyba tampa mokslu.

Mikropasaulio kultūra

Vizualizuoti mikropasaulį jungiant tapybą ir mokslinių tyrimų turinį A.Palevičius sugalvojo neatsitiktinai. Menininkas pastebi, kad kuriamų mikrostruktūrų mikroskulptūrinės dimensijos (3D) turi begalę modernistinės tapybos asociacijų, o mikropaviršiuje (2D) sukurtas spalvų laukas taip pat galėtų būti savitai semantiškai interpretuojamas.

Pagrindinį dėmesį A.Palevičius skiria Kauno technologijos universiteto laboratorijoje sukurtų naujų medžiagų mikrostruktūrų vizualizacijoms, atliktoms elektroniniu skenuojančiu ir atominės jėgos mikroskopais, taip pat skaitmeninės holografijos principu gautiems vaizdams. Tokio tipo tyrimai skirti kurti funkcinėms medžiagoms, naudojamoms mikroelektronikos, ekologinės chemijos technologijų, energetikos, aplinkos užterštumo, klimato kaitos tyrimų srityse.

Nauji koliažiniai, pusiau skaitmeniniai kūriniai suskaidyti į daugybę vitražinių plotelių, kuriuose šmėžuoja įvairūs abstraktūs pirmuonys.

Greta mokslinių tyrimų lauko vizualizacijų parodoje pristatoma ir A.Palevičiaus tapyba ir sintetiniai kūriniai, kuriuose atsitiktine tvarka buvo sugeneruoti tapybos ir mokslinių tyrimų fotografijų archyvo koliažai. Iš praeitų kūrybos etapų A.Palevičius į naujus kūrinius perkėlė senus daiktus ir jų aplinkos miniatiūrines versijas. Senas daiktas yra savaime įgavęs ekspresijos, žymu kiekvienas susidūrimas su išoriniu pasauliu (dulkė, įbrėžimai ir kt.). Būtent posenis, aptrupėjęs, socialiai pralaidus daiktas it kempinė godžiai sugeria aplinką. Laboratorijoje kuriant hologramas autorius, priešingai, stebi emisijos procesą.

Nauji koliažiniai, pusiau skaitmeniniai kūriniai suskaidyti į daugybę vitražinių plotelių, kuriuose šmėžuoja įvairūs abstraktūs pirmuonys – teptelėjimai, kableliai, kreivės, dėmelės, kuriasi nauja struktūra, kuri yra sluoksniuota ir lopiniuota, be pradžios ir pabaigos, su autoriniu virpesio dažniu, nes baigtas kūrinys dailininko jau nebetenkina, o ši laisva amplitudė – geriausia išeitis ieškančiam menininko ir meno, tapybos ir mokslinio pagrįstumo ryšio. Stebint naujausius kūrinius peršasi išvada, kad dailininkas atsikratė vidinės sumaišties, išmoko atsiriboti nuo kasdienybės erzelio.

Meno kūrinys – galerija

2017-aisiais pradėjusi kurti tapybines instaliacijas ir objektus, I.Leščinskaitė eksponuoti pasitelkė išplėstinės realybės technologiją ir suteikė tapybai interaktyvaus dizaino matmenį. Šioje parodoje menininkė stabteli ir siūlo tris naujas erdvines kompozicijas.

I.Leščinskaitės kuriamas tapybos laukas tampa itin atviras žiūrovams, monochrominės drobės susitinka su šiurkščiais, kasdienybėje tik funkcionaliais ir labai nemeniškais daiktais – transportavimo juostomis, kėde, trosu, sienos niša. Tokio tipo I.Leščinskaitės kūrinių niekada negalima pavadinti baigtais. Juose nuolat pilna akivarų, grasančių įtraukti gretą esančio objekto spalvą vietoj paveiksle esančios. Paveikslai nesuteikia stebinčiajam suvokiamo paaiškinimo, kodėl tapomas vienas ar kitas motyvas.

A. Palevičius. Variacijos / J. Liaudanskaitės ir E. Pietarytės nuotr.

Cikliškumas, eilė, seka – tai labiau ėmimo ir davimo, pridėjimo ir nuėmimo ritualas, kai paveikslai, įsisavindami aplinkos daiktus, kuria dar vieną tikrovės versiją. Ją labai gerai papildo jau minėti iš aplinkos pasiskolinti elementai, kurie valdo kompoziciją, apriboja, sutvirtina, surenka nuo paveikslo plokštumos pabėgti bandančius spalvinius plotus, atsitiktinius potėpius, lakuotas dėmes. Paveikslas primena besiplečiantį, rekonstruojamą kambarį su daugybe kitų kambarėlių, atskirtų užuolaidomis, širmomis ir nišomis, durelėmis, dieniniais potėpiais ir naktinėmis lesiruotėmis, rytmečio faktūromis, prietemų artefaktais. Nors tapyba, pasak parodos autorės, jai visada buvo, yra ir bus svarbiausia, menininkė plečia jos lauką, eksperimentuoja su žiūrovų emocine ir vizualine klausa.

Minimalistinėse kompozicijose medžiagos estetika yra iš naujo schematizuojama, netgi stilizuojama, atsiranda naujų motyvų, derinių – kaip, pavyzdžiui, monochrominis tamsus kūrinys, ryški neoninė tvirtinimo juosta įžambiai jo formatui. Autorė laikosi nuostatos, kad objektas turi būti lengvai perskaitomas, gerai matomas ir daryti maksimalų poveikį. Tokią tapybą menininkė pasirinko dėl taktilinių savybių, kaip galimybę liestis prie kūrinio rankomis, trynimu, glostymu, padraskymais ir kitais paviršiaus formavimo būdais, pratęsiant tapybą erdvėje.

Paroda: menotyrininko versija

Abu autoriai kūrybinio kelio pradžioje kūrė abstrakčiai ekspresyvius paveikslus, kuriuose nuolat šmėkštelėdavo gana realistinis motyvas – A.Palevičiaus paveiksluose sodybų, senų statinių aplinkos detalės, I.Leščinskaitės drobėse – grafiniai intarpai (jos pačios žodžiais tariant, tatuiruotos abstrakcijos).

I. Leščinskaitė. Iš ciklo „Kontaktai“ / J. Liaudanskaitės ir E. Pietarytės nuotr.

A.Palevičiaus atveju, noras sieti fiziką su dažo materija yra ne kas kita kaip už vizualinio ekspresionizmo slypintis žmogaus polinkis į amžinybę. Juk klysta akis, matuodama proporcijas, klysta ranka, brėždama liniją, protą lengva sugundyti optiniais efektais, emocijų labirintuose paklysta mintis. Geometrija čia atsveria idealizuotą tapybos procesą. I.Leščinskaitės kūryboje pastebiu bandymą, panaudojant natūraliai į kūrybinę aplinką patenkančius aplinkos daiktus, išsilaisvinti nuo tradicinio komponavimo paveikslo stačiakampyje, kuriant instaliacijas iš aplinkos daiktų.

Abiejų autorių dialogą parodoje galima būtų pavadinti dviem monologais apie tapybos perskaitymo būdus, kurie kalba apie tas pačias šiuolaikinės tapybos vertybes – formos ir spalvos poreikį, refleksijų objektą, logikos ir emocijos santykį.

Parodos atsiradimas: A.Palevičiaus versija

„Žinant spalvų teorijos principus, jais remiantis, galima įžvelgti filosofijos ir tikrovės konstrukto prasmes, tarsi kalbėtume apie naujai kuriamų technologinės paskirties medžiagų ritualinę paskirtį ar 4D, t.y. laiko, dimensiją. Mūsų regimą pasaulio struktūrą palaiko dalelių virpesiai, jų dažnis. Žinoti asmeninį dažnį yra nepaprastai svarbu, nes sistema jį turi savaime – tapomas objektas, tapytojas, drobė, teptukas. Jei tapybos procese drobė teptuku yra virpinama tuo pačiu dažnumu kaip ir jos nuosavas dažnis, įvyksta rezonansas, t.y. virpesio amplitudė išauga iki begalybės. Medžiagos estetiką vizualizuoju per pusiausvyros ir būdų ją panaikinti paieškas. Kam to reikia? Kad atrasčiau ir suprasčiau savuosius svyravimus“, – pasakoja A.Palevičius.

Parodos atsiradimas: I.Leščinskaitės versija

„Stengiuosi suteikti abstrakciją ir formą, kurią ribotų gal tik ekspozicinė erdvė. Man įdomu vėl atrasti kolorito, faktūros, tekstūros, grafiškumo, materijos sąvokas. Technologijos, tarpdiscipliniškumas tapybai reikalingas norint giliau pažvelgti ir išryškinti slinktį nuo impresijų ir prisiminimų – prie tikrovės, nuo įvaizdžio – iki jo įvaizdinimo, kurti mikropasaulius, kuriuose išsikristalizuotų naujos abstrakcijos kategorijos. Savo kūryboje siekiu, kad parodos erdvė taptų instaliacijos dalimi, įgautų kitą emocinį krūvį“, – pasakoja I.Leščinskaitė.

Parodos eksponuojamų paveikslų pagrindinis motyvas – medžiai. Jie atsiskleidžia kaip personažai su savo atskiromis istorijomis. „Visi jie man „kalba“ poetiškai ir kartkartėmis banaliai. Šiuos įspūdžius perteikiančiuose paveiksluose svarbi tapybinė visuma, sustabdyta ir užfiksuota akimirka, kurios esu pasiilgusi. Tapymas man ilgainiui virto ritualiniu procesu, įprasminančiu ženklus ir stebuklingas išgyventas akimirkas“, – teigė K .Dineikaitė.

Kadangi tapytoja vasaromis gyvena miške, medis kaip motyvas jai tapo labai artimas, o išklausius senos kuršės kaimynės istorijas apie pakelėje augančius beržus ir seną mišką, sodintą rankomis, medžio motyvas dar labiau pradėjo „kalbėti“. Su medžiais K. Dineikaitė kalbasi spalvomis ir potėpiais, ir dar kartais mintimis ir apsikabinimais. Skambantis mėlynas eteris yra pokalbis medžių tema, ir šis motyvas yra nepaprastai talpus kaip ženklas, kaip simbolis. Parodoje eksponuojami paveikslai pasakoja skirtingas istorijas skirtingais gyvenimo tarpsniais, o tapydama juos, kelis mėnesius pati autorė buvo kaip medis.

Pasak menininkės, gamtovaizdis yra talpus siužetas, kuriame ir užsimezga pokalbis tarp jos ir peizažo motyvo. Ji atviravo: „Tapydama nesiekiu perteikti konkretaus vaizdo, man labiau rūpi atrasti ryšį su skirtingais elementais, paslaptingą ir intymų tarpusavio santykį, kuris pripildytas pasąmonės srauto, liejasi spalviniais sakiniais, figūratyviomis mintimis, praėjusių gyvenimų nuotrupomis. Taip pradedu kalbėtis. Dažnas mano paveikslas, paroda yra įkvėpta peizažo. Būdama vienatvės akimirkose, supratau, kad šis motyvas yra ištikimas mano atspindys ir draugas, viso gyvenimo bendrakeleivis. Grįžusi iš lėtų pasivaikščiojimų ar patyrusi kokį nors subtilų gamtos reiškinį, kaip atsaką išgyventoms emocijoms, stengiuosi nepaleisti akimirksnio ir užmegzti kontaktą – tapau nedidelio formato paveikslus arba užsirašau kelis įkvepiančius sakinius. Tokiu būdu leidžiu sau būti atvira ir naivia, priimti gamtos ženklus.“

K. Dineikaitė gyvena Vilniuje ir Palangoje. 2004 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2006–2007 m. magistro studijas tęsė Sasekso universitete, Vest Dyno koledže Didžiojoje Britanijoje. Nuo 2010 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 2007–2018 m. dirbo lektore Lietuvos edukologijos universitete, o 2015 m. įkūrė tapybos studiją „Baltas kubas“. Tapytoja jungiasi prie grupinių parodų ir pristato savo kūrybą personalinėse ekspozicijose. Prieš kelerius metus ji surengė personalines tapybos parodas Palangoje ir Vilniuje. 2021 m. K. Dineikaitės tapybos paroda „Peizažo užkalbėjimas“ eksponuota galerijoje „Kairė-dešinė“ sostinėje.

Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) K.Dineikaitės tapybos paroda „Mėlynas skambantis eteris“ veiks iki rugpjūčio 13 d.

„Ši galerija – tai baltas lapas kiekvienam menininkui, meno laboratorija, kurioje galima daryti įvairiausius bandymus, eksperimentus, įgyvendinant menines idėjas“, – sako LDS Kauno skyriaus pirmininkas, menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Atidaryta ne tik nauja meno erdvė. Greta galerijos įsikūrė ir LDS Kauno skyriaus administracija.

„Drobės fabrike biurus įsirengė architektai, fotografai, IT specialistai, renginių organizatoriai ir kiti. Naujoji galerija ir administracijos patalpos yra pačiame šių skirtingų specialybių atstovų judėjimo srovės epicentre. Esame apsupti kūrėjų, specialistų, su kuriais galime bendradarbiauti. Šios, naujosios, LDS Kauno skyriaus erdvės augs su Drobės fabriku, fabrikas su Žemųjų Šančių rajonu, o rajonas su miestu“, – užtikrintas LDS Kauno skyriaus pirmininkas.

Priimtas iššūkis

Kauno skyriaus persikėlimas į naujas erdves nebuvo lengvas: jam priklausančios menininkų bendruomenės nariai buvo prisirišę prie senosios vietos. „LDS Kauno skyriaus patalpos senamiestyje liko, bet į Kauno skyrių stojančius jaunus kūrėjus, taip pat ir kai kuriuos esamus narius šios patalpos stūmė į stagnaciją. Buvimas toje pačioje vietoje daugiau nei tris dešimtmečius galbūt yra patogus, bet jis neskatina judėti. Menininkai nori eiti į priekį, priimti iššūkius, kaip ir pati LDS organizacija, ieškanti kažko naujo, įdomaus“, – pastebėjo LDS Kauno skyriaus Keramikos sekcijos pirmininkė, Tarybos narė Kristina Ancutaitė.

Anot menininkės – beje, projektavusios naująsias erdves – I.Kazakevičiui tapus Kauno skyriaus pirmininku, išsigrynino idėja, kad reikia ne tik naujų erdvių, bet ir galerijos. „Būtent galerija yra ta vieta, kurioje mes, menininkai, galime susitikti ir kurti kažką naujo", – sakė K.Ancutaitė.

Galimybės: naujosiose erdvėse vietos pakaks ir tradicijoms, ir naujoms idėjoms, ir organizacijos senbuviams, ir naujokams. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

LDS Kauno skyriaus antrosios galerijos „Drobė“ įkūrimas ir administracijos persikėlimas į naujas erdves labai didelis žingsnis, kuriam visų pirma reikėjo paruošti menininkų bendruomenę. „Menininkai buvo susitapatinę su senamiesčiu, tomis erdvėmis, kurios jau turi istoriją, ir tai, kad Kauno skyrius persikelia į industrinį rajoną, kuriame erdves reikia kurti, buvo iššūkis. Atėjome kurti naujų erdvių ir jų potencialo“, – ryžto nestokoja K.Ancutaitė.

Atvira erdvė jauniesiems

Prieš didįjį kraustymąsi su menininkų bendruomenės nariais buvo daug diskutuojama, kiekvienas asmeniškai buvo kviečiamas atvykti į naujuosius namus. Komunikuojama buvo aktyviai, tad greitai išryškėjo, kad didžioji dalis menininkų yra pasiruošę naujam iššūkiui.

LDS Kauno skyriaus tarybos narys, dizaineris prof. Jonas Venckūnas, nors ir skeptiškai vertino administracijos persikėlimą ir galerijos atidarymą, įvertinęs itin išaugusį Kauno skyriaus narių skaičių, šį sprendimą laiko teigiamu. „Jaunam dar nežinomam dailininkui meno lauke įsitvirtinti sunku. LDS Kauno skyriaus galerija „Meno parkas“ eksponuoja pripažintų kūrėjų darbus, aktyviai bendradarbiauja su menininkais iš užsienio šalių, o ši, naujoji, „Drobės“ galerija, bus atvira pirmuosius žingsnius žengiantiems menininkams“, – sako prof. J.Venckūnas.

Buvimas toje pačioje vietoje daugiau nei tris dešimtmečius galbūt yra patogus, bet jis neskatina judėti. Menininkai nori eiti į priekį, kaip ir pati LDS organizacija.

Persikėlimas į buvusio fabriko erdves paskatino gerai apgalvoti, kaip šioje naujoje erdvėje parodyti, kad LDS Kauno skyrius yra veiklus, kupinas idėjų, įdomios veiklos. „Ilgai galvojome, kaip pristatyti visus Kauno skyriaus narius, kurių yra daugiau nei 300. Išgryninome idėją: reikia kiekvienam menininkui įteikti po baltą A4 formato lapą, suteikiant visišką laisvę jame reprezentuoti save taip, kaip norisi“, – pasakoja LDS Kauno skyriaus Dailėtyros sekcijos pirmininkė, parodos kuratorė, menotyrininkė Violeta Jocienė.

Galimybės: naujosiose erdvėse vietos pakaks ir tradicijoms, ir naujoms idėjoms, ir organizacijos senbuviams, ir naujokams. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pirmoji paroda

„Iš senamiesčio išsikraustome po ten praleistų 32 metų, keliamės su visu tuo laikotarpiu, visais nariais, būtent todėl ekspozicijoje pristatomi ir anapilin išėję nariai, kurių pavardės ir gyvenimo datos užrašytos ant spalvoto popieriaus lapų“, – sakė V.Jocienė.

Paroda, pasak menotyrininkės, yra daugiaplanė. Vieni menininkai prisistato per ironiškus autoportretus, kiti – per kitokius kūrinius. Yra ir tokių, kurie baltus lapus užpildė kritiškais tekstais. Ekspozicijoje galima pastebėti tarp kūrėjų besimezgančius dialogus, kurie ateityje gali paskatinti menininkus rengti bendras parodas.

„Norėjome, kad ekspozicija būtų instaliatyvi. Tai ir pokalbis, ir prisistatymas, ir dabartinės situacijos LDS Kauno skyriuje konstatavimas. Žiūrovus taip pat įtraukiame – jie gali palikti savo linkėjimus, komentarus, laiškus“, – sako V.Jocienė.

Galimybės: naujosiose erdvėse vietos pakaks ir tradicijoms, ir naujoms idėjoms, ir organizacijos senbuviams, ir naujokams. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Beprecedentis parodos formatas suteikia galimybę pamatyti visus LDS Kauno skyriaus narius: skirtingų kartų atstovus, dailininkus, kurie ilgą laiką viešai nerodė savo kūrybos, ir tuos, kurie kuria ne Lietuvoje. LDS Kauno skyriaus referentei Daliai Draugelienei pavyko per trumpą laiką sukviesti dalyvauti „Parodoje Nr. 1” visus Kauno skyriaus narius, išsibarsčiusius ne tik po Lietuvą, bet ir po svečias šalis.

Paroda žiūrovui atveria, kiek daug potencialo turi LDS Kauno skyriaus suvienyta menininkų bendruomenė. Norisi palinkėti, kad persikėlimas į erdves Drobės fabrike ir įkurta naujoji galerija padidintų kūrybinę galią ir išplėstų galimybes.

Šio vakuumo neužpildo nei Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padaliniai su ribotomis eksponavimo galimybėmis, nei vienintelė profesionali, jau 25 metus veikianti LDS Kauno skyriaus „Meno parko“ galerija. Pagalvokite – Kaune yra tik viena tarptautinio lygio meno galerija! Čia nekalbame apie meno erdves, pozicionuojančias save kaip meno galerijas, tačiau iš tiesų tiekiančias turinį interjerams, ar juo labiau apie dizaino mini butikus. Ar jums tokia situacija atrodo normali? Ypač, kai įžengėme į Kauno – Europos kultūros sostinės metus. KEKS – beje, nepastatys nei šiuolaikinius meno pasaulio standartus atitinkančių parodų rūmų, nei galerijos. Kauno koncepcija keliauja iš „laikinosios į šiuolaikinę“, bendruomenė sujudinta, tai tiesa, tačiau, kur ji galės ateiti? Atgal į praeitį?

Mano rinkimų programos į LDS Kauno skyriaus pirmininko postą pagrindinis prioritetas buvo bendradarbiaujant su nekilnojamojo turto vystytojais ir privačiais mecenatais, derinant privatų ir projektinį finansavimą, įkurti naują LDS Kauno skyriaus narių kūrybą reprezentuojančią meno erdvę. Po šešių mėnesių intensyvaus darbo svajonė tapo realybe. Ilgai derinta, svarstyta, ilgai buvo dėlioti finansinio atsiperkamumo planai, apmąstytos objekto perspektyvos rajono ir miesto mastu. Burtas buvo mestas.

LDS Kauno skyrius, 32-ejus metus (1989–2021) gyvavęs Rotušės a. 26, šiemet perkelia savo būstinę į buvusį „Drobės“ fabriką Šančiuose, Drobės g. 62, ir čia atidaro naują, dešimtąją, LDS galeriją. Tai istorinis žingsnis LDS Kauno skyriaus gyvenime. Ar tai labai svarbu? Taip, siekiant išvengti istorinio prisirišimo prie vietos, kuri daugiau neburia savo kūrėjų, nebent palaiko juos emociškai. Su visa pagarba daugiamečiam menininkų įdirbiui, prisirišimas tik prie lankytinų vietų man asmeniškai primena ataskaitinį muziejaus lankymą. Į tai, mano manymu, Kauno skyrius ir buvo panašus nemažai metų – į prisiminimuose lankomą vietą.

Pokyčiai buvo reikalingi ne tik vietai su blausiu apšvietimu, gremėzdiškais, jau nebefunkcionaliais baldais, pereinama susirinkimų vieta, kuria reikėdavo dalytis kartu su nuomininkais, elementarios bendravimo – susitikimų erdvės nebuvimu, tvyrančia menkiausio kūrybinio judesio baime. Juk tai kainuoja! Taupyti reikia. Labai reikia. Tačiau taupymas neinvestuojant į komunikaciją yra tolygus lėtam merdėjimui. Tokia situacija iš pažiūros yra stabili, nes niekam nekliūva, jos net niekas nepastebi. Deja, LDS Kauno skyriaus iš tiesų niekas nepastebi. Jo veiklos akcentu ilgainiui tapo „Meno parko“ galerija, kuri koncentruojasi tik į parodinę veiklą. Ir tai labai gerai. Kaip galerijai – tai gerai.

Tačiau LDS – tai pirmiausia nariai. Kiekvienas jų – asmenybė, charakteris, dailininkas, turintis savo manierą, techniką, išpažįstantis tam tikras vertybes. Tai klubas, kurio narius vienija noras kurti ir bendrauti. Taigi, atsiekime kūrybą nuo parodinės veiklos. Paroda yra tam tikro kūrybos etapo pabaiga. Sugalvojau, padariau, pasirašiau. „Ergo sum.“ Tačiau, koks tai ilgas kelias – nuo šmėstelėjusios minties, tos motyvo pagavos iki realizacijos, kad ir popieriaus lakšte.

Šiuo atveju visai nesvarbu, ar menininkas lieja akvarelę, ar kuria grafinį dizainą, skulptūras ar instaliacijas, kokias medžiagas naudoja, kokį žanrą pasirenka – realistinį, buitinį ar religinį, nesvarbu, kas jį motyvuoja: meno terapija ar plenerinė kūryba, o gal objektai viešosiose miestų erdvėse. Mes kalbame apie kūrybinę intenciją ir kūrybinį idėjų ir norų banką, kurį sudaro asociacijos narių kūryba.

LDS Kauno skyrių matau kaip meno agentūrą, ne tik užsiimančią parodine veikla, bet ir kuriančią asociacijos nariams galimybes tą parodinę veiklą įgyvendinti, kalbantis su jais apie tai, kaip tai geriausia padaryti, atsižvelgiant į jau išvardytus stiliaus ir autoriaus poreikių niuansus. Tokių veiklos pokyčių tikslas – kokybiškai reprezentuoti įvairių menininkų kartų atstovus per jiems priimtinas veiklas ir renginių tipus, taip pristatant jų kūrybos archyvus, perduodant kūrėjų patirtį, atkreipiant dėmesį į jaunosios kartos eksperimentus.

Mano pasiūlymas – LDS Kauno skyriui tapti gyvojo archyvo platforma. Šiek tiek laboratorijos ir tyrimų, šiek tiek galerinio darbo ir, be abejo, akcentas – meno fondas.

„Meno agentūra“ – tai naujas požiūris į senos kartos organizacijos tipą. Mano pasiūlymas yra palikti menininkui spręsti, ko jis nori, ir sykiu autoriui papasakoti naujienas ir tai, ko jis galėtų norėti, ir kartu išrinkti tinkamiausią sprendimą šiems norams realizuoti. Tai posūkis nuo tik parodinės veiklos konkrečiose LDS galerijose, kurios bando žaisti meno rinkos žaidimus neegzistuojančioje Lietuvos meno rinkoje, taikytis prie meno konjunktūros brukamų standartų, meno ir menininkų skirstymo į gerus ir nelabai, kotiruojamus ir nelabai. Tačiau netgi tai nepadeda visiškai imituoti šio žaidimo dėl to, kad galerijos yra suvaržytos savo pačių įstatų – atstovauti asociacijos nariams, o juk taip norisi būti madingiems ir eksponuoti konkursų ir premijų laureatus, komercinių galerijų produktą, nes juo susidomi spauda. Aš klausiu: ar turi teisę menotyrininkai, meno kritikai ir kiti kalbėti apie meno kūrinio vertę, jeigu jie nedalyvauja komerciniame sandėryje tarp menininko ir jo kūrybos pirkėjo? Ar įmanoma skaičiais įrodyti, kad kritikų teiginiai veikia ir kaip veikia vegetuojančią meno rinką Lietuvoje? Ar veikia antrinė rinka, kurioje galima taip pat vertingai, o gal net brangiau nei pirmą kartą parduoti galerijoje įsigytą kūrinį? Meno rinka veikia tik tada, kai tokia paklausa yra. Lietuvoje, deja, žaidimas vyksta tik vieną kartą. Įsigyjama konkrečiam tikslui ir konkrečiam interjerui arba kolekcijai. Ir kurgi mes vėl atėjome? Taip, teisingai, į seno tipo muziejų. O ką daro šiuolaikinis muziejus? Komunikuoja.

Mano pasiūlymas – LDS Kauno skyriui tapti gyvo archyvo platforma. Šiek tiek laboratorijos ir tyrimų, nes jie leidžia analizuoti priežasties ir pasekmės ryšį, šiek tiek galerinio darbo, nes tai padeda pristatyti analizės rezultatus, ir, be abejo, akcentas – meno fondas, menininkų kūrybos monetizavimas, konkretaus menininkų kūrinio komercinio gyvenimo daugiaplaniškumas. Tuomet pagrįstai bus galima tęsti diskusiją (įrodant faktais) apie meno reikalingumo ir naudingumo poreikį visuomenei.

Kodėl „Drobės“ fabrikas, kodėl Šančiai? Kodėl ne „gliancinė“ (išblizginta) Laisvės alėja? Todėl, kad vietą, skirtą meno parodoms, praeivių žvilgsniams ir pokalbiams su smalsiausiais, mes jau turime. Čia 2022 m. planuojama surengti šešias parodas. Jas pamatys visi – kauniečiai ir miesto svečiai. Dar viena erdvė startuoja šių metų balandį. „Drobės“ galerija yra labiau „smegenys“, LDS Kauno skyriaus biuro ir galerijos „miksas“. Įsčios naujoms kūrybinėms LDS Kauno skyriaus narių iniciatyvoms, kurios skirtos tikslinei auditorijai, – iki patekimo į platesnius vandenis.

„Drobės“ fabrikas – analogų Lietuvoje neturinti erdvė. 1920 m. statytas industrinis objektas buvo pertvarkytas taip, kad autentiškai ir novatoriškai tarnautų naujai paskirčiai“, – teigia jo vystytojai. Profesionalios meno galerijos įkūrimas šiame gyvybingų kūrybinių industrijų centre (kur daug IT ir logistikos specialistų, fotografijos ir meno studijų ir kitų kūrybinių veiklų atstovų), sėkmingai derinančiame menininkams ir meno bendruomenei naudingą veiklą, įgyvendintas LDS Kauno skyriaus projektas, be papildomų pajamų menininkams, atliktų ir socialinę misiją – kultūros sklaidą į rajonus, kurie nėra kaip nors šiuo aspektu identifikuojami. Taip būtų reprezentuojamas LDS Kauno skyriaus potencialas ir misija – skleisti vizualaus meno kultūrą.

„Drobės“ galerija – tai bendravimo vieta, kur sudarysime sąlygas parodų autoriams ir žiūrovams bendraujant jaustis laisvai ir komfortiškai, lankytojams bus pateikiama informacija ne tik apie šiuo metu vykstančias ar planuojamas parodas, bet ir apie LDS Kauno skyrių. Be parodinės veiklos, vyks meno leidinių pristatymai, viešos diskusijos, pokalbiai su menininkais, bus filmuojami menininkų interviu tam tikromis temomis, kaupiama įrašų kolekcija, vyks paskaitos, edukaciniai seminarai, bus skiriamas dėmesys jaunajai menininkų ir meno vartotojų kartai – šios amžiaus grupės žiūrovų dėmesys bus kreipiamas į įvairių sričių meno projektus, kadangi pastebima, kad interaktyvi socialinių tinklų aplinka, šiuolaikinės medijos leidžia jaunosios kartos meno vartotojui lengviau adaptuotis tradicinėse parodinėse erdvėse.

Kita svarbi LDS Kauno skyriaus veiklos, be jau minėtos archyvinės ir parodinės, kryptis – bandymas generuoti finansinę grąžą už narių kūrinių panaudą, plėsti tos kūrinių panaudos galimybes, padėti menininkui monetizuoti kūrybą. Menininko kūrybos produktas yra ne tik jo kūrinys, bet ir paroda, mintys. Labai naudingas būtų LDS Kauno skyriaus Vizualiojo meno fondas, kurio pagrindą sudarytų LDS Kauno skyriaus narių kūriniai (esami ir specialiai sukurti), kuriuos autoriai sutiktų parduoti, leistų reprodukuoti, naudoti jų fragmentus plakatų ir suvenyrų gamybai, LDS ir Kauno miestą reprezentuojančiuose leidiniuose, reklaminėje medžiagoje, leistų nuomoti viešosioms ir privačioms erdvėms.

Pirmoji „Drobės“ galerijoje atidaryta paroda „Paroda Nr. 1“ ir atspindi būtent tai: „galeriją – biurą – kūrybinę laboratoriją“. Čia susitinka menininkas, žiūrovas ir vadybininkas. Kiekvienas galerijoje turi savo „koridorių“ (taip suformuota ekspozicija) ir forumą (didelį stalą, prie kurio ir vyksta komunikacija, t.y. „taisomi“ parodai pateikti kūriniai – deklaracijos).

Ekspoziciniu ir logistiniu iššūkiu tapusi „Paroda Nr.1“ ir LDS Kauno skyrius kviečia į savo institucinį ir meninį „restartą“. Projektu nuspręsta pabendrauti, pasikalbėti su LDS Kauno skyriaus nariais (formaliai tai vadinama labai solidžiai – kūrybos monitoringu), vizualizuoti statistiką ir biurokratiją, kuria kasdien užsiimame: sekame autorių kūrybą, registruojame jų kūrybinius laimėjimus. Šioje parodoje autorių paprašėme prisistatyti per laiko pjūvį – nuo jau minėtos būstinės deklaracijos Rotušės aikštėje (1989 m.) iki dabartinės parodos datos „Drobės“ erdvėje. Paprašėme dailininkų įvertinti laikotarpį tekstu ar vaizdu, įteikdami kiekvienam menininkui A4 formato lapą su jo vardu ir pavarde. Šiose meninėse deklaracijose matome menininkų ilgalaikius kūrybos tikslus (buvusius, esamus ar dar tik projektuojamus) ir kūrybines vizijas, gyvenimiškas pastabas ir komentarus. Projektas  tarsi deklaruoja LDS Kauno skyriaus esamąjį laiką. Šios deklaracijos – tai projekto dalyvių ir parodos kuratorių pareiškimas apie savęs suvokimą organizacijoje, pačios organizacijos statusą ir prestižą.

Poetas Stanley Horowitzas rašė: „Žiema yra ofortas, pavasaris – akvarelė, vasara – aliejus ant drobės, o ruduo – visų jų mozaika“. Daugelis menininkų ir meno entuziastų nuoširdžiai su tuo sutiktų. Gamtos įkvėptiems menininkams rudens sezonas siūlo įvairią spalvų ir tekstūrų amplitudę, skatinančią kūrybinę vaizduotę. Ruduo yra vienas melancholiškiausių metų laikų, kurio metu brandžios gamtos grožis leidžia apmąstyti ir savo nueitą kelią. Tai puikus laikas ne tik materialaus vasaros derliaus nuėmimui, bet ir nuveiktų kūrybinių darbų pristatymui publikai. Parodos „#Ruduo“ dalyviai: Dalia Čistovaitė, Juozas Vosylius, Daiva Dašenkovienė, Augustė Santockytė, Dalia Kirkutienė, Tatjana Simanaitienė, Saulė Želnytė, Ernestas Žvaigždinas, Antanas Garjonas, Danas Andriulionis, Virginija Urbonavičienė ir Dalia Skridailaitė. Įvairių stilių dėka šie Klaipėdos menininkai švenčia rudens sezono natūralų grožį ir išreiškia, kaip jis juos įkvepia.

Roberto Veikšos damasko plieno juvelyrikos paroda „Fibula“ pristato segių ir žiedų kolekciją, kuri reflektuoja šiuolaikinės kultūrinės individo savasties ir aplinkos santykį. Juvelyrika – arčiausiai žmogaus kūno esanti meno forma, kuri istoriškai dažnai būdavo pasitelkiama reprezentuoti asmens socialinį statusą bei individualumo paieškas. Menininkas teigia, kad nors moderniuose papuošaluose ypatingai akcentuojamas konceptualumas, jam svarbu neprarasti ir meistrystės aspekto. Dėl komplikuotos damasko plieno technikos istorijos, su ja dirbančiam menininkui paliekama daug vietos interpretacijai ir asmeniniams ieškojimams, eksperimentams bei savitos technologijos kūrimui ieškant tinkamiausių plieno rūšių ir junginių. Kūrėjas vadovaujasi Benjamin Lingel požiūriu, kad šiuolaikinė juvelyrika – tai profesija tarp amato, dizaino ir meno, persipynusi su tapatumo apraiškomis bei vaizduote.

Apie autorių. Robertas Veikša (gim. 1994) Vilniaus Dailės Akademijos (VDA) Telšių fakultete 2017 m. baigė metalo meno ir juvelyrikos bakalauro studijų programą. Tarptautiniame Legnicos juvelyrikos festivalyje SILVER 2015 konkurse ir parodoje „Ribos“ buvo eksponuojamas jo darbas ,,10 Dievo įsakymų“ (kūrinys taip pat eksponuotas Lenkijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje). Parodose ir konkursuose menininkas akyviai dalyvauja nuo 2016 m. Šiuo metu gyvena ir kuria Klaipėdoje.

Rėmėjai:

Klaipėdos miesto savivaldybė

Lietuvos kultūros taryba

Laukiame Jūsų, laikantis visų saugumo reikalavimų. Lankytojai be apsauginių kaukių nebus įleidžiami. Bus privaloma laikytis 2 metrų atstumo.

Mūsų darbo laikas: II–V – 11 –18 val., VI – 11 –16 val.

Parodos vyks iki lapkričio 6 d.

Sąjungai ir toliau priklausys abu Senamiesčio namai, tačiau derinama, kad jos veikla vyktų atnaujintame verslo, kūrybos centru paverstame pastate, kurio dalį nuomotųsi. 

„Visi džiaugiasi, laimingi, rankas trina, prašo, kad tik greičiau, – „Kauno dienai“ sakė skyriaus referentė Dalia Draugelienė. – Didžiausias džiaugsmas, kad be trijų darbo vietų turėsime ir puikią galeriją. Šiuolaikišką didžiulę galeriją.“

„Mes geriname savo situaciją, – aiškino atstovė. – Mūsų pastatai niekur nedingsta. Reaguojame į laikmetį, stengiamės išsilaikyti patys“.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Rotušės a. 26 ir 27 pastatus Dailininkų sąjunga ir iki šiol nuomodavo. Savo poreikiams buvo pasilikusi tris kabinetus. Lieka senieji nuomininkai, tik buvo peržiūrėtos kainos atsižvelgiant į rinkos kainas, be to, užleistos ir likusios pastato erdvės.

Siekiame, kad mieste atsirastų galerija, visiems prieinamos kūrybinės erdvės. Juk artėja 2022-ieji, kai Kaunas bus Europos kultūros sostinė.

Sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Ignas Kazakevičius priminė, jog organizacija yra ne pelno siekianti, tad bandoma išsilaikyti iš esamo nekilnojamojo turto nuomos, o narių meno veiklos prezentacijai ieškoma projektinių lėšų.

Papildomų pajamų už nuomą užteks ir naujų daug erdvesnių patalpų įrengimui, ir jų nuomai. Šios „nuomos į nuomą“ tikslas, I. Kazakevičiaus teigimu, – gerinti tiek esamų pastatų kokybę, tiek suteikti progą ir vietą naujoms kauniečių dailininkų iniciatyvoms. Pirmininkas kalbėjo, kad apie du mėnesius skyriui teks dirbti nuotoliniu būdu, nes tiek laiko prireiks įsikūrimui.

Dalis senųjų baldų bus pritaikyta naujoms patalpoms, kuriose atsiras ir biuras, ir moderni meno galerija.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Dailininkų sąjungos Kauno skyrių smaugia nerenovuotas pastatas, nefunkcionalios patalpos, kurių dalis – didžiuliai koridoriai. Kasą tuština ir nuolatiniai būtinieji remontai, nes pastatas – nugyventas, daug bėdų ir dėl egzotiškų, tačiau senų langų bei stogo dangos.

„Siekiame, kad mieste atsirastų galerija, visiems prieinamos kūrybinės erdvės. Juk artėja 2022-ieji, kai Kaunas bus Europos kultūros sostinė. Daugiau nei 20 metų veikia LDS KS galerija „Meno parkas“, plačiai žinoma dėl savo projektų įvairovės, tačiau ji nepajėgi patenkinti visų norinčių paraiškų, realizuoti visų teikiamų kūrybinių projektų.  Norinčių pristatyti savo kūrybą yra iš tiesų labai daug, o mes turime galvoti ir apie istorinio archyvo, ir leidybos reprezentaciją, respublikinius, tarptautinius renginius, kurie išreiškia sąjungos misiją – vienyti skirtingų kartų kūrėjus“, – sakė I. Kazakevičius.

2020-ieji veikliai LDS, darančiai įtaką kultūriniam gyvenimui Lietuvoje ir aktyviai vykdančiai meno sklaidą nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu, buvo itin svarbūs – žymėtas 85-erių metų organizacijos jubiliejus. Tad konferenciją pradėjusi LDS pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė, sveikindama su šia reikšminga sukaktimi, kolegoms linkėjo: "Kurti, organizuoti parodas, bendrauti ir bendradarbiauti, branginant esamą ir piešiant naują, XXI a. realybę atliepiantį LDS veidą."

Pasitiki nauja komanda

2020-aisiais išrinkta naujoji pirmininkė E.G.Bogdanienė, pasak aštunerius metus LDS Kauno skyriaus tarybos nare buvusios tapytojos Eglės Velaniškytės, yra puiki vadovė – lyderė.

"Visų pirma, ji yra iškili talentinga menininkė, antra, kaip administratorė, turi tris itin vertingas savybes: tęstinumo siekį, objektyvų, racionalų realybės vertinimą ir gebėjimą sutelkti, vienyti LDS narius. Jos dėka kiekvienas dabar jaučiasi svarbus. Konferencijoje galėjome tarpusavyje ramiai, kultūringai diskutuoti, niekam nereikėjo rėkti, kad būtų išgirstas. Jaučiamas LDS narių pasitikėjimas ne tik pirmininke, bet ir visa nauja jos komanda, kurioje liko ir anksčiau dirbę žmonės, nes ji darbuojasi darniai, atsakingai, skaidriai. Todėl konferencija, nors joje netrūko ir pakylėtos, šventinės gyvo susitikimo nuotaikos, buvo darbinga", – sako E.Velaniškytė.

Tiesa, šventinę šių metų konferencijos nuotaiką kiek sudrumstė naujų LDS įstatų aptarimas ir tvirtinimas.

Subtilus klausimas

Kaip ir daugelis, LDS susidūrė su pandemijos iškeltais iššūkiais. Vienas jų – darbo perorganizavimas.

Kaip ir kitos šalies kultūros institucijos, LDS dėl šalyje paskelbto karantino turėjo pradėti dirbti nuotoliniu būdu, tačiau pagal senus organizacijos įstatus jokie virtualiuoju būdu surengtų posėdžių nutarimai negalėjo būti laikomi juridiškai galiojančiais. Todėl tvirtinant naujus įstatus svarbiu ir būtinu punktu tapo juridinės galios suteikimas nuotoliniu būdu organizuojamiems LDS posėdžiams.

"Naujoje įstatų redakcijoje man netikėtas pasirodė punktas, leidžiantis nominuoti tarybos narius meno premijoms ir garbės ženklams. Man tai atrodo neskaidru, neetiška, tiesiog nepadoru. Juk LDS tarybose – tiek skyrių, tiek visos Lietuvos, dirba puikūs menininkai, kurie dar yra ir aktyvūs visuomenininkai, vadinasi, puikūs pretendentai", – nuomone dalijasi E.Velaniškytė.

Tapytoja džiaugėsi, kad LDS Kauno skyriaus įstatuose jau aštuonerius metus yra įrašytas punktas, jog Kauno skyrius savo tarybos narių negali siūlyti jokių premijų nominacijoms.

"Atsižvelgiant į faktą, kad siūlyti menininką gali bet koks juridinis asmuo, tarybos nariams premijas gauti keliai neužkertami. Taip sveikai ir dorai yra atskiriami interesai. Konferencijos metu šiuo klausimu išsakiau savo mintis, bet mano pasiūlymas pakibo ore be atsako. Vėliau, jau priėmus įstatus, prie puodelio kavos, ne vienas kolega pritarė šiai minčiai ir pasidžiaugė. Vis dėlto kaip mums dar trūksta atsakingo aktyvumo", – pastebėjo tapytoja.

Išmesti ar palikti?

Kitas svarbus punktas naujoje įstatų redakcijoje, sukėlęs diskusijas konferencijos metu, – LDS narių pašalinimas iš organizacijos.

Šiuo metu LDS narys gali būti pašalintas dėl to, kad dvejus metus (iš eilės) nemokėjo nario mokesčio arba penkerius metus (iš eilės) nevykdė jokios viešos kūrybinės veiklos. "Visų pirma, menininkas turi būti aktyvus dirbtuvėje. Tokiai nuomonei, žinoma, nepritaria jauni LDS nariai, kurie aktyviai vykdo įvairius projektus, organizuoja parodas ir pyksta, kad vyresnieji nariai nėra aktyvūs organizuojant tokias veiklas", – sako tapytoja.

Pirmininkė E.G.Bogdanienė, komentuodama šio punkto atsiradimą įstatuose, paaiškino, kad jo negalima nei ignoruoti, nei eliminuoti, nes tai yra aukštesnės instancijos – Kultūros ministerijos – įstatyminė bazė.

Rodos, ministerija nori pamažinti gardelį, nes jame jau labai daug įvairaus plauko avelių, o jas visas paremti ir išlaikyti yra brangu.

"Ir LDS įstatų rengimo grupė, ir visi kiti suprantame šio punkto nelogiškumą, nerealumą – kas tikrins beveik 1,5 tūkst. ataskaitų kasmet? Menininkai – taip pat žmonės, todėl reikia turėti omenyje ir įvairias gyvenimiškas situacijas: ligas, depresiją, nepriteklių. Priemonių menui kurti kainos artimos prabangos prekių, be to, ar visi dailininkai turi dirbtuves ir kiek kainuoja jas išlaikyti?" – mintimis dalijasi E.Velaniškytė.

Konferencijos metu LDS pirmininkė paragino organizacijos narius  diskutuoti šiuo klausimu viešai. "Jei įstatuose yra įrašyta, kad narį galima išmesti, tai pirmininkauti atėjus tokiems, kuriems gal patiks mėtyti nepatogius asmenis, LDS gali žymiai praretėti arba pakeisti savo veidą", – nuogąstauja tapytoja.

Meno kūrėjo statusas

Žinoma tapytoja kritikavo įstatų punktą, kuriame kalbama apie LDS narių pašalinimą, tačiau, mėgindama susivokti esamoje situacijoje, mananti, kad jis yra susijęs su meno kūrėjo statusu.

"Toks statusas yra suteiktas plačiam spektrui menininkų ir atlikėjų. Patys įvairiausi žmonės dėl pačių įvairiausių priežasčių yra pasirinkę ne kūrybines sąjungas, o meno kūrėjo statusą. Tarp jų yra ir labai gerų menininkų, ir pasimetusių avelių. Kultūros ministerija, inicijavusi meno kūrėjo statuso įteisinimą, padarė daugiau žalos nei naudos, nes šį statusą turinčių kūrėjų, nepriklausančių LDS, yra daug ir didelė jų dalis karantino metu užtvindė Kultūros ministeriją, prašydami paramos", – keblią situaciją nusakė E.Velaniškytė.

Menininkė samprotavo, kad ministerija būtent šiems meno kūrėjo statuso turėtojams ir skiria įstatymą dėl pašalinimo. "Rodos, ministerija nori pamažinti gardelį, nes jame jau labai daug įvairaus plauko avelių, o jas visas paremti ir išlaikyti yra brangu. Galima daryti išvadą, kad Kultūros ministerija, įsteigdama meno kūrėjo statusą, nesukūrė jam tinkamų įstatų ir adekvataus jo suteikimo mechanizmo. O kūrybinių sąjungų narių automatiškai įgyjamas meno kūrėjo statusas sukūrė neadekvatų hibridą", – sakė E.Velaniškytė,

"Aš iš principo nenoriu jokių automatiškų statusų. Jei man įdomu, aš stoju ir tampu tam tikros organizacijos ar gildijos nare, jei nenoriu – nestoju. Manau, kad galimas šios problemos sprendimo būdas yra atskirti dvi institucijas – kūrybines sąjungas ir meno kūrėjo statusą. Pastarasis šiandien primeta savo apribojimus ir nelogiškus, skubotus, vienadienius, eksperimentinius įstatymus istoriškai susiformavusioms ir ilgus metus puoselėtoms, tradicijas turinčioms kūrybinėms sąjungoms. Nesu nusiteikusi prieš meno kūrėjo statusą – tai įdomus reiškinys, praplečiantis menininkų pasirinkimo laisvę ir galimybes, bet jis turėtų būti autonomiškas ir norėtųsi, kad jo struktūra būtų giliau apgalvota, aiškesnė", – įžvalgomis dalijosi pašnekovė.

Konferencijos pradžioje pirmininkė E.G.Bogdanienė linkėjo branginti seną ir piešti naują, XXI a. realybę atliepiantį LDS veidą, tad E.Velaniškytė ragina kolegas išsakyti savo nuomonę, diskutuoti viešai ir garsiai, aktyviai ginant savo organizacijos garbę ir šviesų rytojų.