Naujienų portalo LRT.lt skaitytojai buvo kviečiami balsuoti ir išrinkti Metų verstinę knygą trijose kategorijose – grožinės, negrožinės, vaikų ir jaunimo literatūros.

2023 m. verstine knyga grožinės literatūros kategorijoje tapo Georges’o Pereco opus magnum vadinamas romanas „Gyvenimas vartojimo instrukcija“, jam pelnęs prestižinį „Prix Médicis“ apdovanojimą, kurį iš prancūzų kalbos išvertė Akvilė Melkūnaitė ir išleido leidykla „Lapas“. Romanas originalo kalba pasirodė 1978 m. ir yra priskiriamas literatūros klasikai.

Negrožinės literatūros kategorijoje nugalėjo Anne Applebaum istorinis pasakojimas „Raudonasis badas: Stalino karas prieš Ukrainą“, kurį iš anglų kalbos išvertė Jolita Parvickienė ir išleido leidykla „Tyto alba“.

2023 m. verstine knyga vaikų ir jaunimo literatūros kategorijoje tapo 2021 m. lygiai tą patį Metų verstinės knygos titulą iškovojusios Jakobo Wegeliaus romano „Žudiko beždžionė“ tęsinys – jaunųjų skaitytojų nekantriai laukta „Rožės apgaulė“. Kaip ir pirmąją dalį, šį romaną iš švedų kalbos išvertė Raimonda Jonkutė, o išleido leidykla „Aukso žuvys“.

2023-ieji nustebino ypatingu verstinės literatūros vaikams ir jaunimui derliumi ir pateikė staigmeną.

„Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga sveikina puikių knygų vertėjus, leidėjus ir, svarbiausia, skaitytojus, kuriems knygos juk ir verčiamos, ir leidžiamos, – sako LLVS atstovas, projekto koordinatorius Paulius Garbačiauskas. – 2023-ieji nustebino ypatingu verstinės literatūros vaikams ir jaunimui derliumi ir pateikė staigmeną: regis, pirmą kartą Metų verstine knyga tampa literatūros klasikos atstovė – G. Pereco romanas „Gyvenimas vartojimo instrukcija“ – neįtikėtinas malonumas klasikos gurmanui, tačiau, reikia pripažinti, košmariškai sunkus darbas jo vertėjai.“

Šių metų grožinės ir negrožinės literatūros ekspertai – Vytautas Bikulčius, Lina Buividavičiūtė, Jūratė Čerškutė, Dovilė Kuzminskaitė ir Donatas Puslys. Vaikų ir jaunimo literatūros – Eglė Baliutavičiūtė, Aigustė Vykantė Bartkutė ir Inga Mitunevičiūtė.

Sunku įsivaizduoti, kaip save patį pristatytų Lietuvos žvalgybos darbuotojas Tomas Narvydas, o štai knygos „Moneta & labirintas“ autorius, Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studijų absolventas, Kembridžo universiteto filosofijos mokslų daktaras, politikas ir tikrasis Tomo krikštatėvis M. Adomėnas apie jį galėtų kalbėti ištisas valandas.

Tomas, iš kurio požiūrio taško pateikiamas romano pasaulis, yra reflektuojantis personažas. Jis puikiai supranta, kad didžiausios dramos vyksta ten, kur susiduria skirtingi pasauliai, skirtingos idėjos, skirtingos ateities ir praeities vizijos. Maža to, Tomo, kaip ir daugelio autoriaus kartos žmonių, gyvenimas tarsi padalytas tarp sovietinės tikrovės, kurioje praleido savo pirmuosius sąmoningo gyvenimo dešimtmečius, ir nepriklausomos Lietuvos. Jis tarsi sujungia šiuos du laikotarpius.

„Tai nėra knyga, kur pakeisti vardai ir bandoma aprašyti realius nutikimus. Tai įsivaizduotas pasaulis, tačiau jis neatsirado tuščioje vietoje, jis remiasi mano patirtimi“, – kalbėjo nuo lentynų žaibiškai graibstomos knygos „Moneta & labirintas“ autorius M. Adomėnas. 

Daviau sau pažadą plačiau apie romano siužetą nekamantinėti – tegu skaitymo malonumą ir knygos įtraukumą patiria kiekvienas. Mudviejų pokalbį pradėjau nuo klausimo, kuris chronologiškai turėjo būti kiek tolėliau.

M. Markevičiaus nuotr.

– Kiekvienas tapytojas savo darbuose yra paslėpęs bent po vieną autoportretą. Kiek jumyse yra Tomo Narvydo ir kiek Tomo Narvydo personaže yra Manto Adomėno? 

– Bandžiau pabėgti nuo herojaus arba dariau taip, kad herojus pabėgtų nuo manęs. Rašyti autobiografinį kūrinį, viena vertus, labai lengva. Kita vertus, negali rašyti vakuume, nes patirtis, atmintis padiktuoja įvaizdžių, personažų, žodžių. Sakyčiau, tai savotiškai dviprasmė situacija: herojus – tikrai ne aš nei objektyviai, nei subjektyviai, bet jis yra matęs daug panašių dalykų kaip aš. Negalėčiau visko išgalvoti. Noriu pabrėžti, kad tai nėra knyga apie realius asmenis, įvykius, istorinius faktus.

– Pradžioje pakalbėkime ne apie knygą „Moneta & labirintas“, o apie vaikystės knygas ir tas, kurios pakeitė gyvenimą.

– Išties, šnipų romanų, kurie patiktų, tais laikais nebuvo. Vienintelis dalykas, kas buvo, tai serijos „Drąsiųjų keliai“ knygos. Esu bandęs skaityti „Septyniolika pavasario akimirkų“, bet knyga nepaliko jokio įspūdžio. Turbūt todėl, kad pati ideologija man buvo svetima. Šnipų romanai atsirado devintojo dešimtmečio pabaigoje. Tada į rankas pateko į rusų kalbą versti romanai apie Džeimsą Bondą, vėliau – John le Carre, Roberto Harrio kūryba, o paskui – jau ir pasipylė. 

– Ar pradėjęs rašyti „Monetą & labirintą“ įsivaizdavote, į ką visa tai pavirs?

– Rašyti pradėjau gan seniai – 2011-aisiais Italijoje. Būdamas ten rytais rašydavau pirmuosius juodraščius, o popietėmis su šeima važinėdavome po Toskaną ir tyrinėdavome įvairiausius jos paminklus. Turėjau schemą – pagrindinį veikėją, jo priešininką – žuvusį mokytoją. Norėjosi pabandyti, kas iš to pavyks. Tiesiog jaučiau vidinį kirbėjimą dėl to, kad rašau tik mokslinius ir politinius straipsnius, o norėjosi kažko, kas būtų įdomu ir kitiems. Kai pradėjau rašyti, tai buvo laisvalaikio užsiėmimas, kad mintys nedingtų, o vėliau įsisukau ir įsitraukiau taip, kad tapo rimtu darbu. 

M. Markevičiaus nuotr.

– Turbūt nė įsivaizduoti negalėjote,  kad minčiai virsti kūnu prireiks dvylikos metų?

– Būna, kad žmonės visą knygos koncepciją iš karto turi galvoje, tada sėda ir rašo. Man buvo kitaip. Labai ilgai rašiau tarsi puse širdies – kelis kartus per metus sugrįždamas prie teksto, parašydamas puslapį, paskui vėl užverdamas viską ilgam. 2018 m. sėdau rašyti rimtai, o tada – jau intensyviai. Romanas užvaldė, tekstas nepaleido. Jaučiau, kad, net ir darant  kitus dalykus, pasąmonėje galvojau, kokia bus viena ar kita scena. Pokalbiai, kurių klausaisi, žmonės, kuriuos sutinki, kartais pakiša kokią nors mintį, vaizdą ar frazę ir paskui tai nugula į romaną. Ar sulaukiau mūzų? Esu įsitikinęs, kad pagrindinė mūza – atkaklumas. Tiesiog supratau, kad sumanymą reikia užmesti arba jį baigti, nes praėjo septyneri metai nuo rašymo pradžios.

– Per visus tuos metus keitėtės ne tik jūs pats, bet ir knygos siužetas? 

– Natūralu, kad knyga per tą laiką tikrai smarkiai keitėsi. Siužetas vystėsi bręstant patiems herojams ir atrandant naujų įvykių, naują tikrovę, atneštą istorijos raidos. Paskui jau viskas klojosi į konkretų siužetą, nuolat grįžtant, permąstant, perrašant ir pildant. Gyvenimo įvykiai taip pat pildė knygą. Tarkim, 2014 m. prasidėjęs Rusijos karas Ukrainoje tapo svarbiu knygos elementu, įsiliejusiu į siužetą.

– Ar buvo lengva suvaldyti tūkstančius ženklų ir tiek pat minčių?

– Nelengva, nes pasakojimas – nevisiškai linijinis. Jame yra keletas siužetinių linijų, vagų. Pradžioje bandžiau rašyti iš atminties, bet supratau, kad nebevaldau situacijos. Radau prieštaravimų. Tarkim, vienu metu herojus atsirado dviejose skirtingose vietose, susimaišė įvykiai. Tada pradėjau loginės chronologinės struktūros aprašymą, kad išlaikyčiau atmintyje visus procesus. Tai padėjo išvengti susipynimo. Kai pradėjau rimtai rašyti, stengdavausi per dieną surinkti po standartinį mašinraštį – 2 tūkst. ženklų su tarpais. Neleisdavau sau eiti miegoti, kol neparašydavau tiek. Net jei atrodytų, kad tekstas silpnas, geriau kitą dieną patvarkyti, nei visai nerašyti. Kai manęs klausia, kaip pavyko suvaldyti tekstą, aš savo ruožtu žiūriu į redaktorius, kurie geriausiai žino, kaip vyko darbas, kaip scenos slankiojo iš skyriaus į skyrių, kaip buvo ieškoma ritmo, dinamikos, galvojama, kad gal jau metas pakeisti plokštelę, pridėti veiksmo.

– Straipsnio antraštė iššūkiu tampa ne vienam žurnalistui, o kaip su knygos pavadinimu? Sugalvoti jį buvo sunkiausia ar lengviausia darbo dalis?

– Pradžioje turėjau darbinį romano pavadinimą. Jis man visai nepatiko, tiesiog reikėjo kažkaip pavadinti failą. Nunešiau rankraštį į leidyklą, darbinio pavadinimo atsisakėme ir kartu su leidyklos „Baltos lankos“ vyr. redaktore Saulina Kochanskaite pradėjome galvoti naują. Prireikė daug kančių, kol pavyko. Kai pavadinimas atsirado, įaugo, supratau, kad viskas čia labai logiška. Todėl tas pavadinimas – kolektyvinės kūrybos vaisius ir už tai turiu padėkoti redaktorei.

M. Markevičiaus nuotr.

– Tai vis dėlto, kas užkoduota knygos „Moneta & labirintas“ pavadinime?

– Labirintas man yra tikrovės, kurioje herojai pasiklysta ir ieško išėjimo, įvaizdis. Monetos? Romane pasirodo dvi monetos. Pirmoje dalyje iškyla viena, simbolizuojanti monetos kaip mesto burto motyvą. Antroji, ne mažiau lemtinga ir pavaizduota knygos nugarėlėje, pasirodys jau antroje knygoje.

– Taigi bus antroji romano dalis?

– Rankraštis buvo dvigubai didesnis. Dėl apimties vienu kartu išleisti visko nepavyko, todėl nutarėme išleisti vieną dalį, o po kelių mėnesių – ir antrą. Pirmą dalį pristatysiu Vilniuje vyksiančioje Knygų mugėje vasario pabaigoje.

– Neabejoju, sulaukėte ir sulauksite ne vieno skaitytojo klausimų, pastabų, pagyrų. Kūrėjo širdžiai tai medus?

– Kaip pradedantis rašytojas, reagavau labai jautriai, galvojau, gal visai nepataikiau į tai, kas žmonėms patrauklu, ką jie nori skaityti. Kita vertus, jau daug metų buvau praleidęs politikoje, todėl buvau pripratęs prie kritikos. Jos juk niekaip neišvengsi. Turi užsiauginti storą odą. Mano pozicija buvo dviprasmė. Kritika manęs nežeidžia taip, kaip jauno pradedančio autoriaus, kuris pirmą kartą išeina į viešumą su savo knyga, prilygstančia kūdikiui, kurį kiti gali užsipulti. Antra vertus, man tai buvo naujas užsiėmimas, dėl to ėjau nuogąstaudamas, bet galiausiai kritika, kurią išgirdau, buvo tarsi paskatinimas rašyti geriau, o šilti žodžiai pateisino viską. Smagiausia, kai žmonės įsijaučia į romaną. Man tai nepatirtas jausmas ir vienas iš dalykų, kuris atperka nemiegotas naktis.

Atkūrus nepriklausomybę, nebelikus cenzūros, atsivėrus archyvams, pirmiausia siekta ištirti šalies valstybingumo praradimo aplinkybes, rinkti medžiagą apie rezistenciją – juk tebebuvo gyvų jos dalyvių, masinių trėmimų aukų. Atskleisti okupacinės sovietų valdžios struktūrą, nacionalinio identiteto naikinimo politiką, jos įgyvendinimo mechanizmus, represinio aparato veiksmus buvo svarbu ir siekiant įvertinti KGB veiklą, susisteminti kontekstus, kad būtų galima atlikti sovietmečiu aktyvios kartos auditą.

Plačiajai visuomenei skirtų istorinių knygų lentynose radosi labai skirtingos turinio ir pateikimo prasme literatūros: nuo fotografuotų tarpukario ar išeivijoje išleistų veikalų, istorikų monografijų iki neredaguotos tremtinių publicistikos. Nuo tarpukario valstybingumui, politikos ir kultūros tradicijų raidai, atskiriems visuomenės veikėjams, menininkams skirtų dalykinių knygų iki to laikotarpio įkvėptos grožinės literatūros.

Kas kita – sovietinė kasdienybė. Joje gyveno vidutinis statistinis Lietuvos SSR pilietis, ją atsimena tie, ką sociologai vadina pagrindiniais nostalgijos sovietmečiui puoselėtojais – gimusieji 1976–1982 m.

Ši tema nebuvo svetima televizijai, periodiniams leidiniams – laikraščiams, žurnalams, vėliau ir portalams, greitai supratusiems, kad raktažodis „sovietmetis“ – pigus būdas suvilioti skaitytoją. Tereikia pakalbinti anuometę prekybos bazės darbuotoją, Kalėdų šventei skirtame tekste paskelbti autentišką pyragėlių („iš mokyklos valgyklos, po penkiolika kapeikų“) receptą, – ir auditorijos dėmesys garantuotas.

Panašiu keliu ėjo ir pelno siekiančios leidyklos, siūliusios į greitą tiražo pardavimą, o ne kokybišką analizę orientuotus memuarus. Rimtesnės išleido vieną kitą sovietmečio įkvėptą grožinės literatūros kūrinį, atidavė duoklę aktoriams, rašytojams, dailininkams, leisdamos jų atsiminimų arba atsiminimų apie juos knygas. Vien ko vertas Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pasirodęs intymių atsivėrimų turtingas Juozo Baltušio dienoraštis, paviešintas praėjus ketvirčiui amžiaus nuo jo mirties. Tačiau šio žanro knygų misija – atskleisti žmogų, o ne atgrasios epochos subtilumus.

Tik jos, išleistos nišinių leidyklų ar mokslo institucijų, ten ir liko – nišinėse leidyklose ir mokslo institucijose. Nematomos, jei neieškomos specialiai.

Ne, akademinė bendruomenė neignoravo pralaimėjimui pasmerkto komunizmo statybų eksperimento. Kiek atokiau nuo viešų diskusijų apie Žaliojo tilto, paminklų cvirkoms ir merkurijų architektūros vertę, dirbo karta, kuriai šis laikotarpis yra įdomus ne kaip ekshumuotas iš istorijos kapinyno, bet dėl asmeninio smalsumo. Anot vieno tokių sovietmečio analizei atsidavusių tyrėjų, produktyvumu ir teksto lengvumu žavinčio istoriko Tomo Vaisetos, norinti rašyti „apie savo tėvus ir savo tėvams“.

Visa atmenančiame „Google“ archyve aptiksime ženklų, kad pastaruoju dešimtmečiu pasirodė ne viena knyga apie visuomenę, kuri sovietinėje tikrovėje sugebėjo išlikti nesovietine, apie kultūros bendruomenę, institucijų transformacijas, literatų kūrybinio išgyvenimo peripetijas, literatūros motyvus, architektūros tendencijas. Daugybė puikių knygų! Tik jos, išleistos nišinių leidyklų ar mokslo institucijų, ten ir liko – nišinėse leidyklose ir mokslo institucijose. Eiliniam skaitytojui nematomos, jei neieškomos specialiai. Nors... gal jam ir neskirtos? Tam, kad norėtum gilintis į popieriun išguldytus pokalbius apie sovietinį literatūros lauką, turi juo domėtis. O jei esi tik vidutinis statistinis ir tau knietėtų pažinti po prekystaliu slėptą sovietmetį, o ne anuomečių intelektualų dvasinio tyrimo išsaugojimo receptai ar elito santykių aiškinimosi vingrybės?

Tam statistiniam vidutiniokui netolimos praeities tyrinėjimus atstojo televizijos (pseudo)dokumentika ir interviu su partinius veikėjus aptarnavusiomis padavėjomis. Kad toks tikrų, o ne pikantiškų žinių deficitas turi ilgalaikių padarinių, tapo akivaizdu, kai „raudonasis“ laikmetis populiariajame diskurse ėmė lietis legendomis. Jei nežinai, kaip buvo iš tikrųjų, manai, kad atminimuose užsifiksavęs įvaizdis ir yra tikrovė. Disidentai, režimo suvaržymai? Buvo, bet... kažkur toli nuo komunizmo statybose pasyviai dalyvavusio eilinio žmogaus kasdienybės.

Banalusis „to tikrojo“ sovietinio plombyro motyvas išaugino nostalgiją jau ne tik vaikystės kavinėms su puošniomis freskomis ar vitražais. Prisiminimai apie senuosius multikus it magnetas geležį į mūsų namus pritraukė ir naujausių laikų animacijos serialą apie Mašą ir lokį, sugrįžo tradicija metus palydėti su „Likimo ironija“, socialinių tinklų vartotojai ėmė kvatotis ir verkti, laikindami iš sovietinių motyvų sukurtus juokelius ir nostalgiškus pasakojimus.

Atrodė, kad toji ranka pasiekiama praeitis gerai daliai nepriklausomos Lietuvos visuomenės kompensuoja „dvasinių ryšių – gailestingumo, empatijos, atjautos vienas kitam, paramos ir savitarpio pagalbos – deficitą“. Turbūt nustebsite, tačiau ši citata – iš Rusijos diktatoriaus 2012-ųjų metinio pranešimo. Jame jis iš užmaršties sugrąžino ir garsiąją savoką „Духовные скрепы“ (dvasinės jungtys), suteikdamas jai naujų prasmių. Šiandien jau žinome, kad nuo popkultūros – tiek menančios SSRS laikus, tiek kuriamos naujos, atkartojant senuosius penkiolikoje respublikų atpažįstamus motyvus, – Kremlius ir pradėjo lipdyti savąją sovietinės imperijos atkūrimo ideologiją.

Tik ar galima kaltinti visuomenę, kad ji ilgisi išdaigų pionierių stovykloje, jei niekas nepasakoja apie tos vaikystės užkulisius su nepilnamečių abortais? Kad pas senelius kaime pirmuosius kelerius gyvenimo metus praleido ne dėl tyro oro ir šviežio karvės pieno, bet kad motinos privalėjo grįžti į darbą, buvo priverstos atplėšti nuo savęs dar žindomus kūdikius. Žinodamas kontekstą, kitaip perskaitai ir jauniems tėvams skirtą seną knygą, kurioje primygtinai nerekomenduota nešioti verkiančių kūdikių – esą jie pernelyg pripras.

Kodėl septintąjį dešimtmetį be didelių pažinčių dar buvo galima įsigyti ananasų, o 1983-iaisiais – jau nebe? Kaip apskritai veikė deficito ekonomika ir kas iš jos pelnėsi? Kur link vystėsi Lietuvos inžinerija, kokia buvo tikroji, o ne ataskaitose Maskvai piešiama pramonės padėtis. Kodėl „Landsbergio sugriauti“ kolūkiai – tai ne gerai apmokamas darbas pramaišiui su linksmomis šventėmis, bet pirmąją tikrą sovietmečio kartą ir visas paskesnes, Lietuvos kaimo kultūrą sunaikinęs virusas, kurio padarinius aprašė Romualdas Granauskas apysakoje „Gyvenimas po klevu“?

Labai jau ilgai laukėme atsakymų į šiuos neseną praeitį iliustruojančius klausimus. Tiek ilgai, kad, dairydamosios naujų veiklos nišų, sovietmetį pagaliau atrado ir leidyklos. 2021 m. buvo perleista prof. Danutės Gailienės knyga „Ką jie mums padarė“ (pirmą kartą išleista 2008 m.) – knyga, kurioje galima rasti paaiškinimus apie sovietmečio represijų, okupacijų traumų padarinius ištisoms kartoms, mūsų elgesiui. Tekstas, kuriame moksliniais tyrimo metodais pagrįsti argumentai pateikiami kiekvienam įkandamu stiliumi. Kodėl mes tokie įtarūs, kodėl slepiame jausmus, bijome išsakyti savo nuomonę, kur rasti stiprybės, – atsakymus pateikianti nediduko formato pustrečio šimto puslapių knygelė drąsiai galėtų atsidurti tarp dabar taip madingų populiariosios psichologijos vadovų.

2022-ųjų Metų knygos rinkimuose Publicistikos ir dokumentikos kategorijose tarp penkių leidinių net du buvo šį istorinį laikotarpį tyrinėjančios plačiajai visuomenei skirtos monografijos (Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ (leidykla „Baltos lankos“) ir Dalios Leinartės „Neplanuotas gyvenimas: šeima sovietmečio Lietuvoje“ (leidykla „Aukso žuvys“). Baigiantis 2023-iesiems pasirodė autorių kolektyvo monografija „Gyvenamoji architektūra Lietuvoje 1940–1990 metais“ (leidykla „Lapas“), Birutės Tranavičiūtės „Deficito visuomenė. Sovietinė lengvosios pramonės gaminių reklama XX a. 6–9 dešimtmečiais Lietuvoje“. Nors šitos knygos paremtos solidžiais tyrimais, jų leidėjai nesustojo pusiaukelėje – investuota ir į knygų rinkai draugiškesnę formą (taip, šių dienų vizualizuotame pasaulyje iliustracijos labai svarbu), informacijos sklaidą. Gal tai ir yra ženklas, kad artinasi mitų apie tariamą sovietmečio gėrį griovimo metas?

Apie tai – pokalbis su vaikų literatūros tyrinėtoja, rašytoja Egle Baliutavičiūte (E. B.), lietuvių kalbos mokytoju Aliu Avčininku (A. A.), rašytoja, vertėja Jurga Vile (Jurga V.) ir literatūros pažinimo programos vaikams ir paaugliams vadovu Justinu Vancevičiumi (J. V.).

– Kokią reikšmę šiuolaikiniam Lietuvos paaugliui turi anglų kalba? Kaip į tai žiūrite iš savo perspektyvos?

E. B.: Didelę. Tai kalba, kuria jie (ir dalis suaugusiųjų taip pat) vartoja daug įvairaus turinio – nuo žaidimų, socialinių tinklų iki serialų, knygų ir t. t. Natūralu, kad, taip dažnai vartojant anglų kalbą, ji veikia ir kasdien vartojamą lietuvių kalbą, atsiranda angliškos sintaksės, leksikos. Aišku, neneigiu, kad yra čia ir mados reikalas, bet nemanau, jog tai toks trumpalaikis reiškinys, kaip kad, pavyzdžiui, mano paauglystėje buvo madinga rašyti šveplai (rashyti shveplay).

Naivu galvoti, kad kažkokiu fantastiniu būdu anglų kalbą išgyvendinsime iš jaunimo (ir ne tik) kalbos. Tuo labiau kad kai kurių frazių, daiktų, reiškinių pavadinimų (ypač – madingų) kartais nė neįmanoma išversti ir gal net nėra prasmės bandyti, nes jie pernelyg greitai keičiasi arba išversti tampa neskambūs, griozdiški. Taigi tragedijos nematau, svarbu, kad jaunimas suprastų, kur kokią kalbą dera vartoti: vienaip kalbamės su draugais, rašome socialiniuose kanaluose, kitaip rašome rašinius, straipsnius, kalbame pamokose, oficialioje erdvėje ar bendraudami su vyresniais žmonėmis, kurie nemoka anglų kalbos, ir t. t.

Be to, galime kaip visuomenė kelti lietuvių kalbos prestižą. Ir ne kaip nors dirbtinai aukštindami lietuvių kalbą, bet, pavyzdžiui, kurdami patrauklų, įdomų turinį jaunimui gera, šiuolaikiška, lanksčia lietuvių kalba – ir animacinius filmukus, ir laidas, ir knygas, ir kt. Kalbant apie knygas, yra tekę skaityti verstinių knygų paaugliams, kurias pradėjusi turėjau pasitikrinti, ar knyga sukurta XX a. Paaiškėjo, kad ne, šių dienų kūrinys... Yra tekę matyti, kaip specifiniai terminai dirbtinai išverčiami į lietuvių kalbą – dredai vienoje knygoje buvo virtę, rodos, veltinėmis kasytėmis. Na, tai tikrai nekuria prestižo, o tik nesusikalbėjimą ir norą mesti knygą šalin.

Svarbu nesumenkinti vaiko ar paauglio literatūrinių pasirinkimų, kad ir kokio amžiaus jis būtų. Kartais mes, suaugusieji, turime per daug nuomonių, kas yra gera literatūra.

A. A.: Lietuvių rašytojams, kurie save priskiria prie kuriančių vaikams ar paaugliams, nemažai temų vis dar svetimos. O gal sąmoningai jų vengiama. Gal mūsų kultūrinis laukas dar toks siauras, kad akiratis neaprėpia pasaulio įvairovės? Kadangi šiandien tapatybės klausimas ypač aktualus, jaunas žmogus ieško įvairių jos formų, ieško pateisinimo ar sutvirtinimo, jei tam tikri tapatybės elementai prasilenkia su įsigalėjusiomis ir standartizuojančiomis socialinėmis normomis. Ir tą sutvirtinimą randa užsienio literatūroje. Dažniausiai – originalo kalba.

O gal skaitymas užsienio kalba yra ir tam tikros priebėgos ieškojimas? Dar ne visi tėvai šiandien skaito anglų kalba, tad paaugliui atsiranda galimybė pasislėpti ir būti visiškai savimi. Paslaptis visada vilioja.

Jurga V.: Tai kalba, kurioje daugelis Lietuvos paauglių (bent jau Vilniuje ir gal didesniuose miestuose) jaučiasi laisvi. Mane asmeniškai labiau trikdo, kai angliški žodžiai natūraliai įsipina į jų šnekamąją lietuvių kalbą, nei kai jie tiesiog ima kalbėtis angliškai tarpusavyje. Tarsi perjungia kitą kalbinį kanalą. Aš pati su vaikais taip darau. Turime kelis kanalus: ispanišką, kad nepamirštume kalbos, kuri buvo vaikų antroji kalba nuo vaikystės (jie augo Andalūzijoje), anglų, nes jaučiu, kad jie jau gali ja šnekėti įvairiomis temomis, ir prancūzų, nes tai man labai svarbi kalba ir vis dar naiviai tikiu, kad su pienu perdaviau ją vaikams, tik jie ją primiršo. Kadangi pati esu įtikėjusi kalbos kaip išraiškos galia (tai gali būti ir gestų kalba), tai ir savo vaikams pabrėžiu kalbų mokymosi svarbą. O lietuvių kalbos nepamiršti, ją gerbti ir tausoti vaikai prisiekė dar gyvendami Ispanijoje – iškilmingai, iškėlę rankas. Patys suorganizavo šią ceremoniją pajutę, kad pradedu nerimauti.

J. V.: Mano atsakymas remiasi nuojauta ir asmenine patirtimi, o ne tyrimais, nes jų, bent jau aš, nesu matęs, nežinau, ar tokių yra. Kiek artimoje aplinkoje tenka bendrauti su paaugliais, pastebiu, kad jie vartoja daug tekstinio ir audiovizualinio turinio anglų kalba. Manau, kad kalbų mokėjimas yra turtas ir privalumas, padedantis plėsti akiratį, suprasti, kad pasaulyje esama daug ir įvairių dalykų.

Suprantu nuogąstavimus, kad anglų kalba per daug įsigalėjusi ir skurdina gimtąją, tačiau kalba yra gyvas organizmas, o mes gyvename informacijos amžiuje – ji sklinda itin greitai ir jos itin daug, tad dalykai keičiasi kur kas greičiau nei prieš pusę amžiaus. Reikėtų ne dejuoti, kad visi paaugliai pradės kalbėti angliškai, o stengtis sukurti alternatyvų turinį lietuviškai. Tokį jiems pritaikytą turinį, kurį jie norėtų vartoti ir su juo identifikuotis. Galbūt yra kitų kontekstų ir vietų, kuriose lietuvių kalba galėtų išlaikyti taisyklingą gramatiką ar įvairesnę leksiką, tarkime, teatre, muziejuose, knygų pristatymuose. Tokiu atveju reikėtų ugdyti jaunų žmonių norą lankytis tuose renginiuose ir girdėti ten turiningesnę kalbą.

– Ar anglų kalbos įsigalėjimas vaikų kasdienybėje daro įtaką ir literatūrinio turinio pasirinkimams? Kaip manote, ar yra dėl ko sunerimti?

E. B.: Vaikų kiek mažiau, nes paprastai jie, jei neauga anglakalbėje aplinkoje, dar neturi tokių gerų įgūdžių, kad galėtų rinktis bet kokią jų amžiui tinkamą literatūrą anglų kalba. Tačiau paaugliai – kitas reikalas. Dabar įsivaizduokite skaityti mėgstantį paauglį, kurį labai sudomino nauja angliška knyga. Ar ta knyga bus išleista lietuviškai? Jei ir taip, ar jis lauks pusę metų, metus ar ilgiau, kol galės ją perskaityti? Po metų jam jau gali būti visiškai neįdomu.

Be to, juk nuo mažų dienų kalame į galvą (ir gerai darome), kiek daug suteikia skaitymas, kiek daug naudos jis teikia lavinant kalbą, plečiant žodyną ir t. t. Taigi, nieko keisto, jei paauglys norimą knygą rinksis angliškai. Vienu šūviu du zuikiai – ir perskaitys, ką nori, ir dar anglų kalbos įgūdžius pagerins. Be to, vertimų vyresniems paaugliams pasirinkimas labai nedidelis, iš visų per metus išleidžiamų knygų vaikams ir paaugliams tik iki 10 proc. knygų tenka vyresniesiems.

Ar yra dėl ko sunerimti? Žiūrint, dėl ko. Viena vertus, gerai, kad skaito. Gerai, kad skaito ir angliškai, ir lietuviškai, ir kitomis kalbomis, kurias moka. Kita vertus, tai, kad vis daugiau paauglių skaito knygas angliškai, veikia leidybą visoje Europoje. Tačiau vėlgi... Su populiariausiomis angliškomis knygomis galime ir nesuspėti, bet tai puiki proga atsigręžti į savo rašytojus ir kitų, neanglakalbių, šalių literatūras, paieškoti gerų knygų, kurių kitaip paaugliai ir dėl kalbos barjero neperskaitytų.

A. A.: Sunerimti galima dėl žodyno skurdėjimo, dėl svetimžodžių įsiliejimo į kasdienę komunikaciją, nes dėl to sunkiau atpažinti savo kultūrą. Kita vertus, atrandama savastis. Gręžiamasi į save. Ir „aš“ tampa prioritetu. Šis judesys sveikintinas. Kuo anksčiau žmogus gręžiasi į save ir išdrįsta priimti tai, ką mato, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje apsieis be psichologo ar psichoterapeuto. Žinoma, ironizuoju, bet galbūt dabar yra tas metas, kai savasties nebenustelbia primesti socialiniai ar kultūriniai konstruktai? Gal tai laisvės požymis? Gal pagaliau užaugome? Tikiu, kad ilgainiui žmogus, pajutęs save, išmokęs būti su savimi, grįžta ir prie savos kultūros. Neabejotinai. Tik reikia būti kantriems. Šiandien tapsmo procesas yra kitoks.

Jurga V.: Na, tikrai nepakenktų, jei jie skaitytų J. D. Salingerį, W. Faulknerį, E. Hemingwayʼų, F. S. Fitzgeraldą ir t. t. angliškai. Liūdina tai, kad jie iškeičia knygą lietuvių kalbą (kad ir verstą) į filmą anglų kalba. Tiesiog taip greičiau suvartojama informacija. Kai visko tiek daug ir viskas taip greitai keičiasi, lengvesnė galimybė labiau masina. Sėdėti ilgas valandas su knyga, kai galima tiesiog perbėgti per socialinių tinklų postus – štai toks ir pasirinkimas. Man rodos, mes, kitaip auklėti ir auginti, galėtume sunerimti dėl daugybės šiandien vykstančių dalykų. Tačiau vis dėlto reikia pripažinti, kad šiandien pasaulyje vyksta tikrai rimti dalykai, į kuriuos turime reaguoti.

J. V.: Artimoje aplinkoje matau, kad jauni žmonės skaito angliškai, nes yra gerai įvaldę tą kalbą. Juolab kad angliškai jaunuoliai randa kur kas daugiau jiems aktualaus turinio – tai lytinis, seksualinis identitetas, santykiai su bendraamžiais ir kiti dalykai, svarbūs dabartiniam jaunimui. Deja, net ir šiuolaikinių mūsų rašytojų knygos nepakankamai drąsios, nedrįstama kelti sudėtingų klausimų. Mūsų visuomenėje vyrauja konservatyvios pažiūros, bijoma lytinio švietimo penkiolikmečiams šešiolikmečiams mokykloje. Ko mes siekiame? Kad jie noriai skaitytų Martyno Mažvydo „Katekizmą“? To, deja, nebus. Kol neatsiras patrauklaus turinio lietuviškai, tol jauni žmonės vartos jį kita kalba, o mokantys daugiau kalbų ieškos aktualaus turinio ir jomis.

– Kodėl būtent sulaukusius 10–13 metų vaikus ištinka neskaitymo periodas? O gal klystu? Apskritai, man įdomu tas periodas, kai iki tol knygas mėgęs vaikas staiga visiškai nebenori skaityti. Kas tai lemia? Kokia tikimybė, kad po tokio periodo vėl bus grįžtama prie savanoriško skaitymo?

E. B.: Yra daug priežasčių, kodėl šiuo amžiaus periodu krinta susidomėjimas skaitymu. Tai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitur. Kai kurių šalių tyrimai rodo, kad susidomėjimas skaitymu mąžta jau nuo 8–9 metų. Kodėl? Pirma, dažniausiai tokio amžiaus vaikams jau nustoja skaityti tėvai, motyvuodami, kad vaikas jau esą pats skaito, tai kam jam dar skaityti? Patariu taip nesielgti, geriau vaikui skaityti tol, kol jis pats paprašys liautis.

Antra, net ir ankstyvoje paauglystėje klausomas sudėtingesnis tekstas suvokiamas geriau nei skaitomas savarankiškai. Žinoma, tai nereiškia, kad tėvams būtina paaugliui skaityti kasdien, bet galima susikurti gražią šeimos tradiciją ir skaityti kartu kelis kartus per mėnesį.

Be abejonės, vaikui augant vis daugiau jo laiko ir dėmesio užima kitos veiklos, suteikiančios didesnį malonumą nei knygos, reikia vis daugiau skaityti mokykloje, tad dar ir savo malonumui kažką skaityti lieka vis mažiau laiko ir motyvacijos, ypač jei skaitymas to malonumo nė neteikia.

Man atrodo, jie nenusistatę prieš lietuvių kalbą. Jie apskritai apleidę skaitymą.

Kokia tikimybė sugrąžinti – nežinau, neteko matyti tokių skaičių. Be to, tai sudėtingas klausimas: daug ką lemia ir asmeniniai paauglio interesai, ir aplinka. Ar jo draugai skaito ir laiko tai įdomia, kieta veikla? Ar paauglio autoritetai skaito ir kalba apie skaitymą? Ar paauglio šeima skaito ir skatina skaityti paauglį? Ar mokytojai stengiasi sudominti skaitymu, padeda atrasti konkrečiam paaugliui įdomų žanrą, temą? Ar paauglys įtraukiamas į kūrybingas, socialias, su skaitymu susijusias veiklas? Ar gauna progą sutikti rašytoją ir su juo pabendrauti? Dedamųjų čia labai daug.

Svarbu nesumenkinti vaiko ar paauglio literatūrinių pasirinkimų, kad ir kokio amžiaus jis būtų. Kartais mes, suaugusieji, turime per daug nuomonių, kas yra gera literatūra, ką reikia ir ko nereikia skaityti. Tai irgi gali atbaidyti nuo skaitymo – jei paaugliui rimta literatūra neįdomi, o jis mieliau renkasi pažintinę, mokslinę fantastiką, komiksus, reikėtų tuo tik džiaugtis.

A. A.: Į šį klausimą turbūt geriausiai atsakytų psichologai. Vis dėlto šiuo amžiaus tarpsniu vaikai išgyvena didžiausią lūžį: tenka susidoroti su įvairiais iššūkiais ir skaitymas nebėra ta priebėga, kuri palengvintų išgyvenamus pokyčius. Mokyklinė literatūra – ypač. Tokiame amžiuje jaunuolis dar nesupranta savo poreikių, tad kaip knygos gali juos patenkinti? Taip ir eižėja skaitymo ryšiai. Dažnai į 10–13 metų amžiaus jaunus žmones žiūrima arba kaip į visiškus vaikus, arba kaip į mažus suaugusiuosius. Ir vis nepataikoma.

Jurga V.: Sakoma, kad tie, kurie skaitė, bet nebeskaito, kada nors vėl skaitys. Norisi tuo tikėti. Mano vaikai išaugo su knygomis, skaičiau jiems labai ilgai, mane matė daug skaitančią, skaitė ir jie, ypač jei pasisekdavo išsirinkti tinkamą, įtraukiančią knygą. O dabar – vos vos stumiasi į priekį, klampoja knygos puslapiais lyg per kemsynus. Kodėl taip yra? Manau, taip nutinka todėl, kad paaugliai nori viską patirti patys, o ne skaityti kitų žmonių patirtis.

J. V.: Mokantis pradinėje mokykloje gyvenimą formuoja turintys galią tai daryti suaugusieji – tėvai, mokytoja (-as). Jiems, bent jau santykinai, lengva prieiti prie vaiko, prakalbinti jį, pasakyti, kas yra faina, o kas ne. Įžengęs į ankstyvąją paauglystę vaikas pradeda tolti nuo suaugusiųjų, kurie anksčiau buvo kelrodė žvaigždė, ir atsisuka į savo draugus. Kodėl mažesni vaikai labiau linkę skaityti? Nes tai daro su suaugusiaisiais ir skaitymas asocijuojasi su maloniu, jaukiu kartu praleistu laiku, skaitymas yra ne kaip skaitymas per se, o tam tikras ritualas.

Paauglystėje pradedama savarankiškai vartoti turinį, tas amžius vis ankstėja, nes jau šešiamečiai turi savo telefonus, kuriuos gali skrolinti. Paprastai lūžis įvyksta maždaug apie dešimtus metus, kai tvirtai laikai telefoną rankoje, aplinkui – draugai, kartu aptariate matytus vaizdo įrašus. O skaitymas – individualus dalykas, tampantis tik tavo reikalu, nes su tėvais nebeskaitai ir tai nebekelia šiltų asociacijų. Turėdamas žymiai daugiau įvairiausių veiklų pasirinkimų, pereini į jas – nebūtinai visiškai nebeskaitai, bet tai smarkiai apriboji.

Kai vaikas pereina į penktą klasę, mokykla vaidina didelį vaidmenį atgrasant vaikus nuo skaitymo. Anksčiau knyga galėjo sietis su maloniomis akimirkomis su tėvais, o nuo penktos–šeštos klasės skaitymas siejasi su užduotu perskaityti puslapių skaičiumi, dar yra programiniai autoriai, iš kurių vaikai nuolat egzaminuojami. Didžiąją laiko dalį praleidžiant mokykloje, literatūra jaunuoliui, kaip asmenybei, praranda vertę. Manau, turėtų keistis skaitymo turinys ir tai, kaip tos knygos skaitomos ir aptariamos.

– Kaip manote, kaip mes, suaugusieji, galime prisidėti prie to, kad lietuvių kalba knygų neskaitantys paaugliai vėl susidomėtų gimtąja kalba rašytais kūriniais?

A. A.: Galime patys kurti tokią literatūrą, kokios vaikui reikia, o ne mums atrodo, kad reikia. Galime telkti darbo grupes, kuriose būtų puikių psichologų, vaiko raidos specialistų, psichiatrų ir kitų ekspertų, gebančių tinkamai parinkti literatūros kūrinius. Galime daugiau skaityti patys. Kad gebėtume rekomenduoti. Svarbiausia – daugiau kalbėti su vaikais ir pažinti juos. Išgirsti juos. Dažnai ir be žodžių.

Jurga V.: Man rodos, jie nenusistatę prieš lietuvių kalbą. Jie apskritai apleidę skaitymą. Bėda, kad daugeliui paauglių lietuvių kalba asocijuojasi su lietuvių kalbos pamokomis mokykloje, kurių jie labai dažnai nemėgsta, o kartais tiesiog nekenčia. Ne vienas per tas pamokas plaukioja po neįžengiamas gramatikos džiungles, blaškosi po kirčiavimo labirintus ir kitas neįkandamas lietuvių kalbos subtilybes. Būna, kad jie pasijunta maži ir menkaverčiai tos didingos, vienos iš seniausių pasaulio kalbų šešėlyje. Tačiau tie, kuriems nusišypso laimė sutikti įkvepiančią ar įkvepiantį lietuvių kalbos mokytoją, gali nukeliauti net iki magiškojo realizmo Lotynų Amerikoje, iki bytnikų JAV, iki naujojo romano Prancūzijoje, pažinti įvairiausias kultūras, nemokėdami kalbėti tomis kalbomis. Manau, jei jaunas žmogus tai suvokia, jis džiaugiasi, kad yra tokia galimybė, kad yra knygos ir jų vertimai, kurie mums atveria duris į nepažintus pasaulius. Tai kur kas daugiau nei begalinis informacijos srautas, tekantis per mus lyg per kokią išartą vagą.

Jeigu knyga įdomi, neturėtų būti svarbu, ar ji parašyta lietuvių kalba, ar versta į lietuvių iš kitos kalbos. Manau, kad atmetimo reakcija lietuvių autoriams kyla tada, kai vaikai pamėgina paskaityti kažką iš ankstesnių laikų, kas jiems visiškai svetima ir tolima, ir priskiria tai visai lietuvių literatūrai. Tačiau yra jaunųjų lietuvių autorių gerbėjų, užaugusių su nauja lietuvių autorių karta ir jaučiančių su jais bendrumo jausmą.

J. V.: Kaip ir minėjau – svarbu sukurti jaunam žmogui patrauklų turinį. 11–13 metų paaugliams dar atsiranda tokių knygų, bet 14–16 metų amžiaus grupė užmiršta, jie pradeda skaityti knygas suaugusiesiems iš mokyklinės programos, bet labai trūksta to, kas iš tiesų domintų. Pas mus nėra didelės tradicijos rašyti paaugliams, nors pasaulyje pilna tokių knygų. Tai nelengva, bet galima semtis patirties, ieškoti, skaityti apdovanotas knygas ir mokytis. Manau, kad tik patrauklios knygos gali padėti paaugliams sugrįžti prie turinio lietuvių kalba.

Lapkričio 26-ąją poetui sukanka 70 metų ir, nors jubiliejaus poetas nesureikšmina, bet gali būti, kad jį pažymi nauja poezijos knyga „153 sonetai“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), nes, pasak poeto, sonetus jis rašo visą gyvenimą.

Jokios abejonės, A. A. Jonynas – lyrikas, jo poezijos melodingumas, švelni melancholija užburia nuo pirmųjų žodžių: „Tokia naktis atrodo eisi vienas/ ir negirdėsi balso skambančio greta/ o dangumi lėtai nuplaukia vėjas/ kurį sukėlė pasiklydus kometa“.

– Kaip gimsta eilėraštis, tiksliau, sonetas, turint galvoje neseniai išėjusią jūsų knygą „153 sonetai“?

– Visaip atsiranda, dažnai netikėtai. Kai pradedu rašyti, neįsivaizduoju, kaip tas eilėraštis baigsis, jis tarsi pats atranda žodžius, savo ritmiką. Sonetų esu parašęs gerokai daugiau. Jeigu viską surinkčiau, būtų virš 200.

– Regis, yra Williamo Shakespeare’o 154 sonetų knyga?

– Taip, W. Shakespeare’as yra parašęs 154, mano knygoje – vienu mažiau. Nesilyginu su W. Shakespeare’u. Jei rimčiau – negalvojau apie tai, tiesiog sutapo. Be to, 53 – man gražus skaičius, bet kad knyga būtų solidesnė, pridėjau dar 100. Beje, pirmoje mano sonetų knygelėje jų buvo 54 – 100 mažiau. Ta knygelė buvo išleista Petro Palilionio inicijuotoje „Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlės serijoje. P. Palilionis ir pasiūlė įamžinti tą laureatystę, tad, norėdamas išsiskirti iš kitų, sugalvojau atrinkti vien sonetus. Man soneto forma – organiška, neretai, pradėjęs rašyti eilėraštį, jaučiu kad keturioliktoje eilutėj viskas ir bus pasakyta, t. y. sužinosiu, ką norėjau pasakyti.

Leidyklos nuotr.

– Tie 54 yra ir šioje knygoje?

– Sudarydamas šią, į aną knygelę nesidairiau, taigi net nežinau. Dauguma tikrai yra, bet gal kokio nors ir nėra. Po tos knygelės sonetų parašiau daug, dar ir visą naujų sonetų knygą.

Sonetas – man svarbus eilėraščio žanras. Kitados pirmieji tekstai, kuriuos nunešiau parodyti autoritetui, kaip tik ir buvo sonetai. Tai buvo pirmame, gal antrame kurse. Tada bene keturiolika sonetų, parašytų įmantriai, kaip viduramžių poetika reikalavo, naudojant tik du rimus, įteikiau namuose Marcelijui Martinaičiui. Nemanau, kad ten buvo ko nors verto, bet klasikas buvo korektiškas, labai nesupeikė, pagyrė, kad jaučiu soneto formą, ir man tai buvo svarbu. Tie sonetai ir liko pas Marcelijų. Matyt, kažkur ir nusimetė, bet negaila, iki savo pirmos knygos parašiau kur kas daugiau nei po jos.

Žodžiu, sonetus rašau visą gyvenimą. Šiaip eilėraščius dažnai rašau pagautas kokio impulso: galvoje suskamba kažkoks ritmas, atsiranda pirma eilutė. Pradėjęs rašyti dažnai jau žinau, kad čia bus sonetas, nors nežinau, kaip jis baigsis, bet formą savaime pajuntu. Sonetas man patinka dar ir dėl to, kad nelabai mėgstu ilgus eilėraščius, manau, kad eilėraštis turi būti kondensuotas, o keturiolika eilučių yra optimali apimtis, joje nedaugžodžiaudamas gali sutalpinti bet ką.

– Turbūt neskaičiuojate eilučių, nors jų ir nėra jau taip mažai, kad būtų savaime aišku, kaip, tarkim, ketureilio atveju?

– Man svarbu forma, struktūra. Ji suvaldo, sutramdo kalbėjimą, rašydamas dažnai tiesiog jauti, kad keturiolikta eilute gali užbaigti. Manau, kad poetas turi mokėti rašyti bet kokia forma, tai tiesiog amato įvaldymas, reikalingas kiekviename mene, amate, darbe. Kai forma nebevaržo, galėtum kad ir kasdien parašyti po sonetą, bet kam? Dabar ir dirbtinis intelektas moka eilėraščius rašyti, gali ir Jonyno eilėraščių prirašyti begalę, bet kas iš to?

– Dirbtinis intelektas poetui – nekonkurentas?

– Vis dėlto manau, kad ne, dirbtinio intelekto eilėraščiai, beje, gal bus ne blogesni, kartais gal net geresni, bet kokia tų eilėraščių vertė? Vieną kitą įdomumo dėlei ir aš perskaitysiu, bet knygos – tikrai ne, nes ta poezija bus beprasmė. Eilėraštis vertingas ir įdomus tuo, kad jame yra individualybės ženklas, individo asmeninė patirtis, jo gyvenimiški patyrimai, jausmai, galiausiai, jo klaidos. Tai irgi suteikia gyvybės. Dirbtinis intelektas savų patyrimų neturi, ką jis tau gali pasakyti? Beje, čia poezija, apskritai literatūra yra gana saugi – skirtingai nuo dailės, muzikos, ji neturi taikomojo pobūdžio: nei ja interjerą papuoši, nei malonų foną kavinėje sukursi. Atsisėdi vienumoje ir skaitai poeziją, jei kyla toks poreikis. O prirašyti eilėraščių gali, bet kam, jei to vidinio poreikio nėra? Per savo gyvenimą esu parašęs pakankamai eilėraščių. Kaip kažkada sakė senas bičiulis Juozas Erlickas, paklaustas, ką jis naujo rašo: „O tu jau viską perskaitei, ką parašiau?“.

Eilėraštis yra vertingas ir įdomus tuo, kad jame yra individualybės ženklas, individo asmeninė patirtis, jo gyvenimiški patyrimai, jausmai, galiausiai, jo klaidos.

Dar prisimenu pasakojimą apie vieną itin produktyvų klasiką. Draugai jam sakę, kad gal nereikėtų kasmet leisti vis po tomą, gal geriau kritiškiau atrinkti, o jis atšovęs: „Istorija atrinks.“ Atėjus laikui pasirodė, kad tai istorijai nelabai rūpi atrinkti.

– Proza niekada neviliojo, nenorėjote parašyti, tarkim, romano?

– Žinoma, viliojo, ir visai norėčiau parašyti. Daugelis poetų su laiku bent vieną romaną parašo, kiti apskritai pradeda rašyti prozą. Parašyti romaną norėjau visada, daug jų esu sugalvojęs, ne vieną ir pradėjęs, bet visada baigdavosi ten, kur spėdavau parašyti iki vakaro. Kitą dieną į tą pačią balą bristi jau nebesinori. Pavydžiu mokantiems grįžti į vakarykštę būseną... Dabar jau žinau, kad neparašysiu, dėkui Dievui, darbų turiu ir be to. Ir jų nespėsiu padaryti.

– Kaip jums atrodo jaunųjų poezija? „Poetiniam Druskininkų rudeniui“ esate įsteigęs ir savo prizą, kuriuo apdovanojate, jūsų nuomone, geriausią ar geriausiai per skaitymus ten suskambėjusį jaunąjį poetą...

– Jauniesiems poetams premiją kasmet skiriu jau daugiau nei 20 metų ir turbūt tik du iš jų vėliau neišleido geros poezijos knygos arba apskritai poeziją atidėjo į šalį. Šiandien tie laureatai – pagrindinė jėga, kurianti dabartinę lietuvių poeziją. Viskas gerai su tai jaunaisiais – yra puikių poetų, normalu, kad yra ir foninio teksto, jis irgi reikalingas. Ne visada lengva išrinkti – kartais būna labai sunku, bet kiekvienais metais atsiranda, kas išsiskiria, atkreipia dėmesį.

– Kadaise už debiutą „Metai kaip strazdas“ irgi atkreipėte į save dėmesį, buvote įvertintas Zigmo Gėlės premija. Vis dėlto, kodėl tapote poetu?

– Kad net nežinau, nelabai galiu pasakyti. Augau poeto šeimoje, tai viena. Tačiau iki studijų metų poezija man nebuvo svarbi. Knygas skaičiau, bet poezija nesidomėjau. Kada ji atėjo ir kodėl būtent poezija, negaliu suformuluoti, taip jau atsitiko. Niekada ir nežinai, ar tu iš tikrųjų tapai poetu, iki šiol kartais aplanko mintis, kad gal aš čia visus apgaudinėju?

– Šįmet – gražus jūsų jubiliejus, vis dėlto, pakėlus akis į žvaigždėtą dangų, regisi, kad laiko nėra; kita vertus, kuo toliau gyveni, atrodo, gyvenimas darosi įdomesnis, turintis vis daugiau spalvų jau vien dėl patirties. Kaip žiūrite į laiką?

– Na, laikas reliatyvus, senatvėje dalykai atrodo kitaip nei jaunystėje. Nežinau, ar su amžiumi tas laikas ir pasaulis tampa ryškesnis. Kai kurių spalvų netenka, bet įgyja naujų. Kiekvienas laikas turi savo vertę ir įdomumą. Manau, kad nugyvenau ir įdomų, ir gerą laiką, – net ir pusė gyvenimo sovietinio laiko nykumoje šiandien atrodo vertinga, padedanti suprasti, kokį turtingą laiką gyvename dabar.

– Į savo jubiliejų žiūrite su džiaugsmu ar liūdesiu?

– Jo nesureikšminu. Dar vieni metai praėjo, bet kadangi tų metų jau susikaupę nemažai, pagalvoju ir apie tai, kas būta, ir apie tai, kiek dar jų liko. Kaip spėti tą likutį išnaudoti... Jei atvirai, apmaudu, kad to laiko nebėra daug, ir matai, kad daug ko nebespėsi. Planų ir idėjų turėčiau dar vienam tokiam gyvenimui, kurio jau, deja, nebus.

– Tačiau būtų sunku patikėti, kad jaučiatės nerealizavęs savęs...

– Dar yra daugybė dalykų, kuriuos norėtųsi išbandyti. Ką reiškia save realizuoti? Kai matai, kiek daug galėjai padaryti, ko nepadarei, yra kiek apmaudu.

– Poezijos priemonė yra kalba. Tačiau kalba yra ir savotiškas kalėjimas, daugybė dalykų yra savotiškai už kalbos, o gal būtent poezija ir geba išvaduoti iš to kalėjimo?

– Mano supratimu, kalboje telpa ir visas pasaulis, ir dar kažkas, kas yra už to pasaulio ribų, – kalba kuria kitus pasaulius. Gyvenimas kalboje gali net išlaisvinti iš pasaulio kalėjimo. Tam tikra prasme poezija yra priešingas pasaulio supratimo būdas nei filosofija. Vienaip jaučia ir išsako pasaulį filosofai, su poezija yra visai kitaip. Vienaip pasaulis pažįstamas racionaliu protu ar fiziniais pojūčiais ir kitaip – poetiškai. Poezijoje žodžiuose slypi daugiau, nei tie žodžiai savaime reiškia. Yra žodžių santykiai, tai kas yra tarp žodžių. Paradoksalu, bet poezija žodžiais sako daugiau negu žodžiai.

– Ar galima būtų pasakyti, kas yra poezija?

– Tai dar vienas pasaulio pažinimo būdas.

Čikagoje šių metų ruduo – operos „Jūratė ir Kastytis“ premjeros metas. Pokalbis su vienu ryškiausių šio spektaklio aktorių poetu Linu Umbrasu – apie gimtąjį Kauną, kultūros gyvenimą Čikagoje, teatrą ir literatūrą.

– Esate asmenybė, plačiai veikianti Čikagos lietuvių kultūros ir meno lauke. Trumpai papasakokite, kokia kultūros atmosfera šiuo metu yra mieste, kuriame lietuvių kai kuriais laikotarpiais buvo daugiau nei Lietuvos sostinėje Vilniuje.

– Čikagos lietuvių bendruomenė renginių gausa tikrai nesiskundžia; rinkdamasis vieną ar kitą renginį daug neprarandi. Šis interviu buvo atidėtas porai savaitėlių, nes teko dalyvauti roko operoje „Jūratė ir Kastytis“ – tai tikrai vienas įspūdingiausių spektaklių, kuriuose teko vaidinti. Visi, aišku, renkasi pagal skonį, tačiau „Jūratės ir Kastyčio“ pažiūrėti atėjo daugiau nei 1 000 žiūrovų. Anksčiau esu girdėjęs, kad lietuvių Čikagoje ir apylinkėse – apie 200 tūkst., iš kurių, žinoma, ne visi renkasi spektaklius. Kiti nuo lietuviškų kultūrinių renginių galbūt atsiriboja, sportuoja arba visai niekur po darbų neina.

Šaknys: nors gimtinę paliko vos peržengęs pilnametystę, didesnę gyvenimo dalį JAV gyvenantis L. Umbrasas tvirtas dėl savo lietuvybės. / L. Umbraso asmeninio archyvo nuotr.

– Lietuvą palikote netrukus po šalies nepriklausomybės atkūrimo. Šiandien čia įprasta mažai reflektuoti tuos, kaip dabar beveik visuotinai sutariama, truputį laukinius jauno kapitalizmo laikus. Kokią Lietuvą palikote išvykdamas į JAV? Ar šiandien jums tebedaro įtaką tai, koks jūsų gimtasis Kaunas buvo paskutiniajame XX a. dešimtmetyje? Kas paskatino emigruoti?

– Taip, to dešimtmečio Lietuva buvo šiek tiek kitokia. Emigracija dažnai užkonservuoja mąstyseną, kalbos formą. Tai labai akivaizdžiai matome žvelgdami į senąją karo emigracijos, arba dipukų (taip save vadina „displaced persons“ karo pabėgėlių stovyklose Antrojo pasaulinio karo ir pokario metu atsidūrę žmonės), bangą. Jų kalboje daug senų, archajiškų žodžių; klausydamas dabartinės Lietuvos žiniasklaidos nejučia kartais ir pats pasijuntu kaip iškasena. Žinoma, mums emigravus buvo lengviau. Mokant anglų kalbą paprasčiau pritapti, suprasti vietinę kultūrą. Išvažiavau devyniolikos, bet poziciją, kad kalbu ir rašau, turiu noro savo vaikus išmokyti lietuviškai, atsivežiau būtent iš tos Lietuvos, kurią anuomet palikau.

– Pastaruoju metu Lietuvoje ir Kaune tapote žinomas kaip pirmosios savo poezijos knygos „Slibino dantys“ autorius. Ar jums svarbus  klasikinis supratimas, kad žmogaus, individualybės gyvenimas tarsi įveikia laiko ribas išleidus kūrybos knygą?

– Stengiuosi sau kelti gyvenimo tikslus. Daugelis rašančiųjų anksčiau ar vėliau pagalvoja apie leidybą. Man užtruko, kol supratau, kad galbūt atėjo laikas. Kartais reikia postūmio, kuriuo man tapo publikacija žurnale „Nemunas“. Be to, atėjęs keturiadešimtmetis ir galų gale – pandemija. Kai šitiek užgriūva, noromis nenoromis susimąstai ir apie laiko, ir kitokias ribas.

– Eilėraščių rinkinys „Slibino dantys“ yra lyg jūsų paties ir aplinkos, kurioje gyvenate, laiko kapsulė, kurioje matomos esminės slinktys, permainos, laikinumo užuominos. Kodėl jums svarbu tuo dalytis su skaitytojais? Galbūt to priežastis, kad gyvename gana panašiai? Kokį savojo laiko bruožą, savybę, ypatybę, įvykį įvardytumėte kaip tokį, kuris išgyventas tik jūsų, yra unikalus ir nepakartojamas?

– Visame ieškome bendrystės, patvirtinimo, kad nesame vieni, kad jaučiamės panašiai, bet ne visi išdrįsta ar moka įvardyti, ką jaučia, ir išsakyti. Kai kurie dalykai ar patirtys, kurių patys nevertiname, užrašyti ir atrasti kažkieno, kam būtent tada reikia, pakeis to žmogaus dieną ar net mąstymą. Tai ne ambicija būti tokiam, kuris kažkuo ypatingas, o tik paskatinimas kalbėtis ir išgirsti save ir kitus. Manau, didžiausias šiuolaikinis iššūkis yra sustoti, pasiklausyti ir išgirsti vienas kitą neteisiant per greitai. Socialiniai tinklai išmokė mygtuko paspaudimu nuspręsti, kaip jaučiamės, ir reaguoti per daug nesustojant. Tačiau tai  užburtas ratas, vedantis tik į visų tarpusavio susipriešinimą.

– Kas padarė įtakos, kad poezijos knygą „Slibino dantys“ išleidote būtent kauniškėje leidykloje „Kauko laiptai“? Gal kaunietiškasis sentimentas?

– Taip. Kai nusprendžiau leisti knygą, žinojau, kad jeigu tai įvyks, tuomet tik mano gimtajame Kaune, net jei kainuos daugiau nei Čikagoje. Dar, žinoma, man svarbus kaunietiškas leidyklos pavadinimas ir poeto, leidėjo Viktoro Rudžiansko sąsajos su „Nemunu“. Norėjau profesionalumo, tęstinumo. Parašiau Viktorui siųsdamas rankraštį, paklausiau, ar atitinku leidyklos lygį. Gavęs teigiamą atsakymą, pasirašiau sutartį, toliau beliko laukti. Esu labai dėkingas ir patenkintas, kokia ši knyga buvo išleista.

– Ar stebite šiuolaikinės Lietuvos poezijos raidą? Kokias esmines to vystymosi kryptis įžvelgtumėte? Kuri poezija jums artimesnė, kokios tos traukos priežastys?

– Artimiausia poezija, žinoma, yra tokia, kuri kažką paliečia. Forma man visiškai nesvarbi. Gali būti ir verlibras, ir tradicinė eiliuota poezija. Jei emocija tikra, žodžiai sako tiesą ir tuo galima patikėti, man patiks. Sovietiniu laikotarpiu saviraiškos laisvė buvo apribota, o dabartinė poetų ir kitų menininkų karta vis labiau atsiveria ir nebijo kalbėti, sakyti. Iš to gimsta daug gražių dalykų. Žinoma, laiko išbandymą įveiks tik tai, kas tikra. Visa kita yra tik trąša ir triukšmas. Tačiau tas dabartinis džiazavimas ir ieškojimas man yra labai gražūs dalykai.

– Stebint iš Lietuvos, gali atrodyti, kad Amerikos lietuvių poetinis gyvenimas ryškiausias būna pavasarį, kai vyksta „Poezijos pavasaris“. Gal papasakotumėte, kokios tos šventės organizavimo JAV tradicijos ir dabartis? Kaip vertinami kasmet ten vykstantys poetai iš Lietuvos? Kas Amerikos lietuvių poetiniame gyvenime skirtinga ar net priešinga, palyginti su Lietuva?

– Man sunku lyginti. Vis dėlto negyvenu Lietuvoje jau 23 metus. Kaip suprantu, Lietuvoje tarp poetų daugiau konkurencijos, turtingesnė kasdienė ir literatūrinė lietuvių kalba ir žodynas. JAV, norint išlaikyti švarią ir turtingą lietuvių kalbą, reikia daugiau asmeninių pastangų. Poezija turi nišinį skaitytoją. Kartais Amerikos lietuvių poetų saviizoliacija dėl atstumų sukuria vakuumą, kuriame gimsta įdomių dalykų. Poetai Lietuvoje dažnai profesionalai, o JAV poezija, bent man, yra akimirka bėgant tarp kitų darbų ir projektų. Žinoma, poetai iš Lietuvos sutinkami pagarbiai, kiekvienas toks apsilankymas laukiamas susidomėjus. Kiekviena patirtis praturtina, galbūt ką nors paskatina rašyti. Mūsų „Poezijos pavasariai“ ne tokie stiprūs, kaip vykstantys tėvynėje, bet leidžiame ir skatiname kalbėti ir atrasti save.

– Esate ne tik poezijos, bet ir teatro žmogus. Lietuvių išeivijos teatras turi gilią ir turtingą praeitį. Kokie tos stiprybės šaltiniai jums, kaip teatro aktoriui, yra svarbiausi? Kokį vaidmenį šiandien atlieka JAV lietuvių teatras?

– Teatras, kaip poezija ir kiti menai, nėra finansiškai atsiperkantys dalykai, bet tai, ką gavau per teatrą, yra neįkainojama jokiais pinigais. Vien tik galimybė dirbti su tokiu teatro žmogumi – mūsų režisiere Ilona Čiapaite, pažintis ir draugystė su poete Egle Juodvalke, kuri taip pat vaidino „Žaltvykslėje“, kitais teatro kolegomis, bandančiais save atrasti, pasiryžusiais laužyti savo kompleksus, kad atliktų savo vaidmenis. Manau, kaip teatras, esame gerbiami, nes, kai myli tai, ką darai, ta meilė matoma ir scenoje. Pasakyti kažką apie kitus JAV lietuvių teatrus daug negaliu, nes pastaruoju metu nevyksta teatro festivaliai, todėl apie juos galėčiau spręsti tik iš ankstesnių pastatymų ir nuogirdų. Čikaga vis dėlto yra JAV lietuvių teatro centras. Vis dar gyvuoja net ir Čikagos lietuvių opera, su kuria kartais turime ir bendrų kūrybinių sumanymų.

– Teatro menas aktoriui – akistata ne tik su žiūrovais, bet ir su savimi. Kokie vaidybos teatre asmeniniai atradimai?

– Teatras – nuolatinis iššūkis ir savęs auginimas. Aišku, tai priklauso nuo to, kiek pats esi pasiryžęs atiduoti scenoje. Žinau, kad dar daug kur turiu augti, bet, manau, nemažai ir išmokau, ir paaugau. Svarbiausia žinoti, kad visada yra ko mokytis ir išmokti. Žinojimas, kad galėtų būti geriau, yra neblogas varikliukas.

– Ar sutiktumėte su teiginiu, kad kiekvienas gyvename laike, kuris čia pat tampa istorija? Kokie esminiai bruožai, tampantys nevienadieniai, būdingi mūsų išgyvenamam periodui? Kokią Lietuvą ir pasaulį, tikėtina, atsimins jūsų vaikai po kelių dešimtmečių? Šį klausimą užduodu ir todėl, kad savo knygą „Slibino dantys“ skiriate savo sūnums Vyčiui ir Vakariui.

– Tęstinumas yra pati svarbiausia misija. Todėl vaikams atiduodu, ką šiuo metu turiu brangiausia: padėti ateinančiai kartai suprasti praeitį, paruošti ją gyvenimui, surasti ryšį su ja, kartu iš to mokantis ir mokant. Nemanau, kad mūsų kartai sunkiau nei ankstesnėms. Norėčiau, kad vaikai nepamirštų lietuvių kalbos. Kad mokėtų jausti lietuviškai. Kad būtų geri žmonės ir laimingi. Lietuvą jie atsimins tokią, kokią mes jiems padovanosime savimi.

Programoje – tarptautinį pripažinimą pelnę autoriai

Programoje numatoma daugiau nei 20 renginių, kuriuose dalyvaus 68 svečiai iš Lietuvos ir užsienio šalių: Belgijos, JAV, Latvijos, Šveicarijos, Ukrainos, Vokietijos. Kaip teigia programos sudarytoja Daiva Nakrošienė, festivalis tampa tarptautine platforma, sujungiančia tarpdisciplininius menus. „Siekiame tapti tarptautiniu kultūros festivaliu, tuo pačiu įvertinant ir savąją kultūrą, paveldą ir bendruomenės nuostatas. Norime, kad skirtingos meno formos atlieptų viena kitą ir užmegztumėme stipresnius ryšius su Lietuvos ir užsienio rašytojais“, – mintimis dalijosi D. Nakrošienė. Festivalio programoje numatomi susitikimai su tarptautinį pripažinimą pelniusiais rašytojais ir menininkais. Literatūros gurmanai turės išskirtinę galimybę susitikti su šveicarų bestselerio „Čia aš varatarius“ autoriumi Pedru Lenzu ir minimalistinių romanų rašytoju iš Belgijos Jeanu-Phillippe'u Touissaintu. Vaizduojamojo meno gerbėjai laukiami susitikime su JAV gyvenančiu litvakų dailininku Samueliu Baku. Dailininko kūryboje paliečiama Antrojo pasaulinio karo Vilniuje tema.

Nuo popkultūros iki pankroko

Festivalis prasidės rugsėjo 25 d. pokalbiu apie popkultūrą. Diskutuoti apie popkultūrą ir jos išliekamąją vertę mene kvies rašytojas Rimantas Kmita, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė, menininkė Jolita Vaitkutė, fotografas Tadas Kazakevičius ir žurnalistas Rytis Zemkauskas. Po diskusijos bus pristatyta dokumentinės ir portretinės fotografijos profesionalo Tado Kazakevičiaus paroda „Tai, ko nebebus“. Bibliotekos Baltojoje galerijoje ši paroda bus eksponuojama iki spalio 29 d. Iš Ukrainos atvyks ir reportažinės literatūros ypatumais festivalio metu dalinsis ukrainiečių reporterė Mariia Paplauskaitė, o latvių režisierius ir dramaturgas Lauris Gundaras pristatys Šekspyrą kitame amplua bei aptars XVII ir XXI a. teatro paraleles. Programoje numatomi ir keli tarptautinio žydų kultūros festivalio „Šalom visuos kraštuos“ renginiai – paskaita apie žydų virtuvę „Beigeliai ir įdaryta žuvis: žydų virtuvė ir kaip ją suvokia ne žydai“ ir atsiminimų rinkinio apie teatro kritikę Irena Veisaitę „Mūsų Irena“ pristatymas. Poezijos ir muzikos mylėtojų laukia išskirtinis renginys su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Rimvydu Stankevičiumi ir muzikantu, kompozitoriumi Olegu Ditkovskiu. Nepamiršti bus ir bibliniai kūriniai mene, apie juos kalbės profesorius Gintautas Mažeikis ir Lietuvos literatūros ir religijos sąveikos tyrinėtoja Dalia Jakaitė. Festivalio metu taip pat bus keliami klausimai apie Simono Dacho reikšmę Klaipėdai, remiantis vokiečių mokslininko Axelio E. Walterio monografija „Prūsijos Orfėjas. Simono Dacho savivoka ir kultūrinė recepcija“. Rugsėjo 30 d. festivalį vainikuos pankroko grupės „Arklio galia“ koncertas.

Festivalis plečia teritoriją

Jau ne pirmus metus festivalis vyksta ne tik Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, bet ir partnerių erdvėse. Šie metai ne išimtis, nes Klaipėdos dramos teatre (Teatro g. 2) numatomas pokalbis apie Eimuntą Nekrošių ir Audronio Liugos dokumentinio filmo „Nutolinti horizontą“ peržiūra, džiazo klube „Kurpiai“ (Kurpių g. 1A) vyks Vladimiro Tarasovo knygos „Būgnininko dienoraščiai“ pristatymas su V. Tarasovo ir V. Ančerio muzikinėmis improvizacijomis, kavos studijoje „Kavos architektai“ (H. Manto g. 25) laukia pusryčiai su šveicarų rašytoju P. Lenzu, o bare „Herkus Kantas“ (Naujoji uosto g. 3) roko grupės „Arklio galia“ uždarymo koncertas.

Tradicinė knygų mugė

Rugsėjo 29 ir 30 d. knygų mylėtojai kviečiami į tradicinę XI Klaipėdos knygų mugę. Jos metu klaipėdiečiai ir miesto svečiai galės įsigyti norimas knygas tiek iš mažųjų, tiek iš didžiųjų leidėjų. „Prieš vienuoliką metų prasidėjusi Klaipėdos knygų mugė išaugo ir tapo tarptautiniu kultūros festivaliu, suburiančiu rašytojus, menininkus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių. Nors festivalis kinta ir didesnis dėmėsys skiriamas kultūrinei programai, tačiau laikomės tradicijos ir kiekvienais metais kviečiame leidėjus visuomenei pristatyti savo leidyklos išleistus kūrinius. Kuriame šventę visiems literatūros mylėtojams“, – mintimis dalijosi Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorė dr. Laura Juchnevič.

Pirmą kartą festivalio istorijoje bus renkamas „Šauklys“

Organizatoriai kviečia visuomenę aktyviai dalintis festivalio „Inkultūracija“ akimirkomis – įrašus, nuotraukas, vaizdo įrašus socialinėse medijose žymint grotažymėmis – #inkulturacija arba #INKTR2023. Daugiausiai festivalį savo socialinėse medijose pažymėjusiam dalyviui bus įteiktas šviesaus atminimo Laimos Pačebutienės vardo apdovanojimas – klaipėdietės menininkės Daivos Ložytės sukurta skulptūrėlė. Festivalio akimirkomis gali dalintis tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Nugalėtojas bus skelbiamas spalio 10 d. Dėl prizo atsiėmimo asmeniškai susisieks festivalio organizatoriai.

Anot renginį vedusio idėjos autoriaus Jovaro Kelpšo, mintis imtis neįprastų skaitymų renginio kilo prieš keletą metų. „Iš pradžių galvojome, kad dalyviai galėtų skaityti senų nežinomų knygų tekstus. Vėliau viskas peraugo į tai, kad dabar turime penkis gyvus autorius, kurie dalijasi savo kūryba“, – kalbėjo J. Kelpšas.

Pirmieji, šių metų sausį įvykę „Akli skaitymai“, anot iniciatoriaus, buvo eksperimentiniai – be jokių nusistatymų ar lūkesčių. Tąkart šešių skaitovų komanda ir bent 30 klausytojų rengėjus patikrino: tokio formato renginys turi prasmę.

„Nuo to karto pamatėme, kad žmonėms tai patinka, juos buria ir kviečia diskutuoti tarpusavyje. Todėl ir nusprendėme tęsti“, – teigė J. Kelpšas.

Renginio metu vyksta šeši turai. Pirmajame kiekvienas autorius skaito tik savo tekstą – kad publika galėtų susipažinti su konkretaus autoriaus pasirenkamu žanru, stiliaus ypatumais, pasak vedėjo, jo paragauti. Antrajame ture dalyviai skaito tik vieni kitų kūrinius, o nuo trečiojo iki šeštojo turo tekstai sumaišomi tarpusavyje.

R. Šakarnytės nuotr.

„Renginio metu kūrėjai dar kartą perskaito savo pačių tekstus, tačiau niekam neaišku, kada. Visa tai – detektyvo dalis“, – pabrėžė J. Kelpšas.

Nors renginyje skamba ir proza, ir eilės, viena jo organizatorių Asta Volungė akcentuoją norą sulaužyti stereotipą, kad poezija skirta tik vyresniems žmonėms. „Tokius įsitikinimus mes šluojame lauk ir rodome, kad poezija gali būti nerimta, tarmiška, temomis apimanti instagramą arba kaip atrodo paauglio kambarys“, – tikino ji.

Klausytojai gali įsijausti į detektyvų vaidmenį, tačiau emocijų netrūksta ir autoriams. Anot vienos renginio dalyvių, skaityti kitų parašytus tekstus yra baisiau nei savuosius.

„Iš tos baimės norisi skaityti taip, kaip žinau, kad pats autorius perskaitytų. Tačiau tada prisimenu, kad viso to esmė, kaip aš tą tekstą perteiksiu klausytojui“, – kalbėjo po Tapkenso slapyvardžiu besislepianti Aistė Senkevičiūtė.

Kitokia patirtimi dalijosi jau antrą kartą „Akluose skaitymuose“ dalyvavęs Benas Baranovskis. „Malonu skaityti kitų autorių tekstus ir bandyti juos interpretuoti savaip, įtraukiant daugiau ekstralingvistinių elementų“, – sakė vaikinas.

Kaip teigė „Aklų skaitymų“ dalyvis Matas Utmanas, šis ir kiti tokio tipo renginiai leidžia pasijausti įvertintam. „Kūrėjai čia gali reikštis ir pamatyti, kad kitiems jų kūryba gali būti įdomi. Tai motyvuoja kurti toliau“, – aiškino jis.

Į renginį palaikyti draugės atvykusiai Aušrai toks netradicinis literatūros renginio formatas patiko. „Turėjau pranašumą, nes žinau visus Tapkinso tekstus. Tačiau, nepaisant to, renginys patiko. Ateičiau čia ir kitą kartą“, – sakė ji.

Nors atrodo, kad poezija turėtų atpalaiduoti, „Akluose skaitymuose“ įtampa ir azartas veržėsi per kraštus. „Renginio formatas verčia įtemptai mąstyti, bet tai žavi ir įtraukia. Nors galvojau, kad bus lengviau, man vis tiek labai patiko“, – kalbėjo į renginį su drauge atvykusi Toma.

Dabar norėčiau grįžti prie literatūros ir paminklų. J. Marcinkevičius buvo tipiškas sovietinės nomenklatūros poetas ir dramaturgas, o jo kūryba neturi nieko bendro su nacionalizmu ir yra tiek nuobodi, kiek gali būti nuobodūs sovietinės sistemos išlaikomo autoriaus darbai.

Kuo gi aš remiuosi? Ogi oficialiais internete pateikiamais jo gyvenimo faktais. Jis gimė kažkokiame kaime. Lankė kažkokias lavinimo įstaigas, kaip ir kiekvienas vaikas. Po to įstojo į aukštąją, kurią sėkmingai baigė. Jeigu tikėtume lietuviška „Wikipedija“ (kuri, skirtingai nei angliška, yra labai durna), jau 1953 m. (taigi sulaukęs vos 23-ejų) šis žmogus tapo žurnalo „Genys“ atsakinguoju sekretoriumi ir šias pareigas ėjo iki 1957 m., o po to dirbo panašų darbą žurnale „Pergalė“.

Daugelį metų jis vis ėjo įvairias pareigas visokiuose komitetuose, tarybose, kol galiausiai tapo LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Kitaip tariant, jo karjera buvo užtikrinta ir sklandi. Jam nekilo problemų kur nors stojant ar bandant įsidarbinti. Jis nebuvo įkalintas, nužudytas, paguldytas į psichiatrijos ligoninę ar priverstas emigruoti.

Komunistų represijos palietė ne vieną visame pasaulyje vertinamą SSRS ar Rytų Europos literatą (net kai kuriuos Nobelio premijos laureatus), taip pat Kubos, Vietnamo, Kinijos ir kitų valstybių, kuriose įsitvirtino bolševikai, kūrėjus, tačiau J. Marcinkevičiaus darbai buvo publikuojami ir jis kiek lėtokai, bet užtikrintai kilo karjeros laiptais.

J. Marcinkevičius ir taip yra sektantiškai garbinamas – jau trys Nepriklausomybės vaikų kartos išmuštruotos jį šlovinti.

Kaip ir Juozas Baltušis bei daugelis kitų, J. Marcinkevičius neatsisakė savo statuso, privilegijų ar galimybių tam, kad bent simboliškai paremtų kitus Lietuvos ar užsienio kolegas, kurie ne taip gerai sutarė su marksizmu.

Ką visa tai sako apie žmogų?

Jis buvo sistemos kūrėjas, pagimdytas sistemos, maitinamas jos, dirbantis jai ir ją šlovinantis, nepaisant to, kad kai kurie jo kūrinių personažai buvo žinomi žmonės iš Lietuvos praeities.

J. Marcinkevičiaus taip pat nereikėtų teisinti tuo, kad jis „buvo kairiųjų pažiūrų“ ir tuo, kad „tada visi buvo komunistai“. Kairiųjų pažiūrų buvo venclovos, nėrys, cvirkos ir t. t. Mano giliu įsitikinimu, šie asmenys atvežė į Lietuvą raudonąją saulę, nes tikėjosi, kad tai bus naudinga jų karjerai, tačiau jie, matyt, taip pat buvo gana nuoširdžiai įtikėję, kad nuo marksizmo bus geriau ir visiems kitiems.

Kitaip tariant, būtina moksliškai atskirti tuos literatus, kurie padėjo Lietuvai „įstoti“ į SSRS, vadovaudamiesi savo naivumu, godumu, tuštybe ar kvailumu, ir tuos, kurie, vaizdžiai kalbant, buvo „sukurti“ ir „išmuštruoti“ jau sistemos mėgintuvėliuose. Kaip manote, kodėl J. Marcinkevičiaus paminklo idėją palaiko visokios pinskuvienės, malinauskai ir karbauskiai? Nes jie buvo „pradėti“ tuose pačiuose nomenklatūriniuose induose.

Prasidėjus SSRS griuvimui, J. Marcinkevičius, kaip ir aktorius Donatas Banionis, galima sakyti, atvirai neužėmė nei prosovietinės, nei antisovietinės pozicijos. Kažką numykė apie tautą, meilę gimtajam kraštui, o Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų kraštų, žmonės žodžiuose įžvelgia tą prasmę, kurią jiems norisi girdėti, tad neišprususi publika jį greitai pakrikštijo Tautos dainiumi.

Aišku, atkirsite, kad J. Marcinkevičius buvo siejamas su Sąjūdžiu ir netgi prisidėjo jį įkuriant. Neabejoju, kad ir Vladimiras Putinas būtų prisidėjęs prie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimo ir aktyviai įsitraukęs į jo veiklą, jeigu tik būtų susiklosčiusios atitinkamos aplinkybės (pvz., viršininkai būtų liepę tą padaryti).

Šiais laikais Sąjūdis tampa panacėja, todėl visi, net visiški „vatnikai“, stengiasi prie jo šlietis (ir Šeimų maršas persivadino į Šeimų sąjūdį, kad įtaigiau skambėtų artėjant rinkimams).

Pakartosiu mintį, kurią sakiau praėjusiame tekste – J. Marcinkevičius ir taip yra sektantiškai garbinamas – jau trys Nepriklausomybės vaikų kartos išmuštruotos jį šlovinti. Tegul taip lieka, nes jis vis tiek yra ryški mūsų provincialios literatūros dalis, tačiau paminklo jam statyti nebūtina.

P. S. Kad suprastumėte, kokie yra nuobodūs J. Marcinkevičiaus ir kitų „taribinės“ Lietuvos kūrėjų darbai, pateiksiu vieno žinomo kubiečių autoriaus darbo ištrauką (daugiau galite skaityti mokesčių mokėtojų pinigais šeriamuose „Šiaurės Atėnuose“):

„Nuėjau į Anos Marijos namus. Papasakojau jai savo istoriją ir ji leido man kelias naktis apsistoti pas save, ant grindų, bet iš tiesų aš trukdžiau jos romanui su Beatriče. Tamsoje klausiausi, kaip jos mylisi ir apsimeta, kad Beatričė yra vyriškis, ir visa tai mane labai jaudino ir aš masturbavausi, kol vieną naktį neištvėręs priėjau prie jų lovos su pasistojusia labai standžia varpa, įjungiau šviesą ir tariau:

– Kelkitės, dabar mes trise pasimėgausime!

Beatričė numatė tokį akibrokštą. Ji palindo po lova, ištraukė labai storą elektros laidą, vieną iš tų su švino lydmetaliu, ir puolė mane kaip laukinis žvėris (Pedro Juan Gutierrez, „Purvinoji Havanos trilogija“ („Trilogía sucia de La Habana“, 1998).

„Dezdemona“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre

Inži

Ačiū už recenziją. Mačiau šį spektaklį, įdomi interpretacija. Įdomu buvo ir pačiai suprasti, kad, būdama labai toli nuo profesionaliojo meno, esu gerokai perpratusi ACH kūrybą. Dar nepamatęs spektaklio žinai, kokia bus spalvų gama, gali nujausti judesių piešinį (ak, tas dėmesys rankoms! Tie laužyti judesiai!). Visada estetiškas vaizdas. Puiki galimybė edukuoti Lietuvos žiūrovą. Tikiuosi, kad nuo šių spektaklių pradėję imsime suprasti ir pasaulinio lygio kūrėjus.

Narimantas

Gal net per daug gražu ir nugludinta? Taikliai pastebėjo kritikė: Jagas – pirmajame plane. Dezdemona – tarsi sapne.

R. Čičelio knyga „Alternatyva: literatūros kritika“

Santakos skaitytoja

Šventi žodžiai: „Be to, Lietuvoje leidžiami daugiau nei penki akademiniai žurnalai, kuriuose per metus suskaičiuotume daugiau nei dešimtį mokslininkų dėmesį patraukusių knygų recenzijų. Ar to maža, kad nekalbėtume apie literatūros kritikos merdėjimą ar net mirtį?!“. Svarbu, kad būtų kuo daugiau autentiškų recenzijų, o ne leidyklų platinamų reklaminių anonsų. Jų, beje, taip pat labai reikia!

Ramunė

Labai taiklus pavadinimas „Alternatyva“. Užaugau sovietmečiu, o dabar „kultūros elitas“ man primena vaikystės laikus, nes bruka vieną – savo – nuomonę, požiūrį, pasaulio traktuotę. Neduokdie, kas pastatys spektaklį pagal Žemaitę... Neduokdie, kas parašys kūrinį apie meilę be – atleiskite – reikalų žemiau juostos. „Ne, atgyvena!“ – rėkia madingi kritikai. Bandžiau skaityti Londone gyvenančios mūsų garsiosios rašytojos išliaupsintus kūrinius. Vos radau kalbą apie „apatinius“ reikalus – padėjau į šalį. Manau, kuo subtiliau kalbama apie intymius dalykus, tuo aukštesnio lygio kūrėjas. Na, yra Algis Greitai su savo juokeliais ir Juozas Erlickas. Pastarojo davatka nepavadinsi, bet tas jo aštrus žodis – ne kirvis, bet skalpelis, subtiliau pjauna nei Algis Greitai. Aišku, skonio reikalas. Vienas gali gerti iš kartoninio puodelio, kitam kava kvepia tik iš porcelianinio geriama.

Poeto gerbėja

Labai ilgiuosi Kęstučio Navako „Knygų žiurkės kampelio“ „Kauno dienoje“. Ir šmaikščiai parašydavo, ir subtiliai, neįžeisdamas autoriaus. Jis sugebėdavo užkrėsti savo stiliumi. Buvo autentiškas iki raidės. Iš tiesų juk geras kritikas sugeba parašyti taip, kad net neskaitęs originalo, neapsilankęs parodoje susidarai vaizdą. Tarsi dalyvauji koncerte / skaitai kūrinį. Ta recenzija – kaip žemėlapis, be kurio meno lauke klaidžiosi klaidžiosi ir, jei nesi skautas (profesionalas menotyrininkas, literatūrologas), gali ir nepasiekti savo kelionės tikslo.

Vaida L.

Labai ačiū gerb. Ramūnui už nuosaikų požiūrį į literatūros kritiką. Nenoriu kaltinti amžiaus, bet tenka skaityti kritikų recenzijas – na, tai iš tiesų: atrodo, kad dauguma (deja, jaunesnės kartos) recenzijose išlieja savo kompleksus, kaip kokie paaugliai, regis, tik ir siekia įgelti autoriui, o ne pateikti argumentus, iš kurių skaitytojas susidarytų vaizdą, kad – jei jau taip yra – romanas / eilės yra grafomanijos pavyzdys. Žinoma, grafomanų pakanka. Tačiau vėlgi – jei jau kūrinys beviltiškas, jokia save gerbianti leidykla neleis kad ir už pinigus kokio niekalo. O paskaičius recenzijas tų kritikų (diplomuotų), susidaro įspūdis, kad jie vieninteliai supranta to kūrinio (ne)vertę; kad leidyklų redaktoriai nieko nesuvokia apie literatūrą, todėl laimina visokio niekalo leidybą.

Andris Kalnozols „Mane vadina Kalendorium“

Varlius

Tikiuosi, versime vis daugiau latvių, lenkų, estų autorių knygų. Leidyklos siūlo tikrai neproporcingai mažai tų šalių autorių knygų. Netikiu, kad būtų sunku išversti, pasirūpinus, pvz., atitinkamos šalies valstybės parama.

Marija V.

Labai ačiū autorei už tokį įdomų pašnekovą. Šiandien, kai visi tik ir kalba apie lyderių poreikį, labai svarbu atkreipti dėmesį į tuos „mažutėlius“ – tiksliau, daugumą eilinių žmonių. Žinoma, šios knygos herojus ne toks jau eilinis, bet jis su savo nukrypimais nuo normų užaštrina temą. Be to, aš kaip skaitytoja labai vertinu kiekvieną tokį menininkų atsivėrimą. Tai dar labiau padidina knygos įtaigumą, leidžia pamatyti, kad menininkai taip pat yra eiliniai mažutėliai su savo silpnybėmis, nuodėmėmis ir savais gydymosi receptais. Pagarba ir rašytojui A. Kalnozols už atvirumą – ne kiekvienas ryžtasi atsiverti auditorijai.