Kaip BNS sakė Vilniaus savivaldybės tarybos narė konservatorė Paulė Kuzmickienė, jos vadovaujama Atminties kultūros darbo grupė, prašydama įvertinti šių asmenų veiklą, kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą, Lietuvos ypatingąjį archyvą, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą.

Nuo ekspertų išvadų priklausys, ar bus siūloma nukelti P. Cvirkos paminklą ir pervardinti jo skverą, pervadinti kitas gatves, ugdymo įstaigas, muziejus, kuriems suteikti minėtų asmenų vardai.

„Kreipėmės prašydami pateikti informaciją, ar minėti veikėjai išdavė valstybę savo veikimu. Gavę atitinkamas pažymas priimtumėme argumentuotą sprendimą dėl paminklų, gatvių pavadinimų, taip pat dėl mokyklos pavadinimo“, – BNS teigė P. Kuzmickienė.

Kreipėmės prašydami pateikti informaciją, ar minėti veikėjai išdavė valstybę savo veikimu.

Pasak jos, priklausomai nuo ekspertų atsakymų, grupė siūlys apsispręsti savivaldybės tarybai, ar palikti šiuos pavadinimus, paminklą.

Atminties kultūros darbo grupėje dirba Vilniaus savivaldybės politikai, taip pat istorikai, visuomenininkai. P. Kuzmickienė teigia, kad grupė pradžioje sulaukė Vilniaus Jėzuitų gimnazijos moksleivių kreipimosi tik dėl P. Cvirkos paminklo.

„Bet grupėje kilo pasiūlymas žiūrėti į tai kompleksiškai, nes Vilniaus mieste yra išlikusių atminties ženklų ir kitiems veikėjams, kurie, galbūt, veikė prieš mūsų valstybę, ją išdavė, būtent Vasario 16-osios valstybę. Todėl yra noras spręsti tą klausimą iki mūsų valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo“, – tikino politikė.

L. Giros ir S. Nėries gatvės, taip pat S. Nėries gimnazija yra Fabijoniškių mikrorajone. Prie Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Vilniaus senamiestyje stovėjęs L. Giros paminklas ministerijos prašymu nugriautas dar 2013-aisiais.

P. Cvirkai skirtas paminklas stovi Vilniaus senamiestyje, greta Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių sankryžos, to paties vardo skvere. Netoliese yra Venclovų namai – muziejus, kuris įkurtas buvusiame lietuvių rašytojo, sovietmečio švietimo ministro A. Venclovos bute.

Nors šių rašytojų vaidmuo Lietuvoje vertinamas nevienodai, visi jie po Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos 1940-aisiais aktyviai bendradarbiavo su sovietų valdžia, savo kūryba yra prisidėję prie sovietinės ideologijos stiprinimo.

I. Simonaitytė čia nusileido, bet nenusileido, kai L. Gira ėmėsi lietuvinti visą romano tekstą: braukė iš teksto germanizmus, šalino dviskaitos formas, negirdėtas Klaipėdos krašto tarmybes. I. Simonaitytė, neapsikentusi tokio redagavimo, perdavė darbą Antanui Venclovai, kuris daug autentiškų dalykų sugrąžino.

Kai tapo Ieva, mažlietuviai iš jos netgi šaipėsi, vadino išdavike. Tačiau I. Simonaitytė stengėsi išlaikyti savo tapatybę, suprasti ir Didžiosios Lietuvos gyventojus. Specialiai mažlietuviams, jos pageidavimu, buvo atspausdintas „Aukštujų Šimonių likimo“ tiražas gotišku šriftu, kad jiems ta knyga atrodytų nesvetima. Svarbu ir tai, kad I. Simonaitytės parašas visada prasidėdavo E raide, o ne I. Taip rašytoja atidavė pagarbą savo tikrajam vardui.

O L. Gira, kuris įtikino ją pasivadinti Ieva, iš pradžių net nepatikėjo, kad romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ parašė I. Simonaitytė. Perskaitęs rankraštį, jis ilgai vertė prisipažinti autorę, kieno knygą ji išvertė. I. Simonaitytei tai buvo sukrėtimas. Tiesa, L. Gira buvo ne vienintelis, kuris sunkiai galėjo patikėti, kad net pradinės mokyklos nelankiusi Vanagų kaimo siuvėja galėjo sukurti tokį kūrinį.