Tokius rezultatus rodo platformos „Visipsichologai.lt“ užsakymu „Spinter tyrimai“ atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa.

Atitinkamai sumažėjo šiek tiek padidėjusias neigiamas emocijas jaučiančių žmonių dalis – nuo 44 proc. iki 40 proc., tad bendras emocinių iššūkių turinčiųjų rodiklis išlieka beveik nepakitęs – 65 proc.        

Kaip skelbiama pranešime, nuo 2022 metų pavasario, kai buvo pradėta dukart per metus matuoti gyventojų emocinė savijauta, bendras blogai besijaučiančių rodiklis siekė 87 proc. Pagerėjimas pastebėtas šių metų pavasarį – neigiamas emocijas jaučiančių gyventojų dalis sumenko iki 64 proc. Tačiau rudenį emocinės sveikatos indekso kreivė ėmė vėl kilti aukštyn, rodo apklausa.

„Šį rudenį padidėjusios įtampos, nerimo ar streso priežastimi dažniausiai įvardijamas Rusijos vykdomas karas Ukrainoje, naujas karas Izraelyje, Gazos Ruože, įvairūs kiti neramumai pasaulyje. Šią priežastį nurodė net 39 proc. respondentų, kai pavasarį karas neigiamas emocijas kėlė 17 proc. gyventojų“, – komentavo „Visipsichologai.lt“ vadovas Paulius Tamulionis.

Šią priežastį nurodė net 39 proc. respondentų, kai pavasarį karas neigiamas emocijas kėlė 17 proc. gyventojų.

Pasak jo, darbas, įvairūs nesklandumai darbe yra antroje vietoje po karo. Šiuo metu įtampą, stresą, nerimą darbe jaučia penktadalis (19 proc.) gyventojų, panašiai, kaip ir prieš pusmetį (22 proc.).

Trečia blogos savijautos priežastis – kainų augimas, infliacija, tai kaip nerimo priežastį įvardijo 14 proc. respondentų (anksčiau – 13 proc.), ketvirtoje vietoje įvardijami finansiniai rūpesčiai, skurdas  (10 proc. dabar ir pavasarį).

Labiau įtampą jaučia moterys

Psichologė Vilma Šimaitienė atkreipė dėmesį, kad padidėjusį nerimo, įtampos, streso lygį labiau jaučia moterys nei vyrai. Pasak jos, moterys labiau nerimauja dėl karo ir kainų augimo, infliacijos, bendros ekonominės padėties, o vyrai labiau įtampą jaučia dėl ateities, politinės situacijos, didelio tempo, geopolitikos pasaulyje.

Tyrimas rodo, kad labiau nerimauti linkę ir didesnį stresą jaučia jaunesnio amžiaus respondentai (25-35 metų). Juos neramina darbas, nestabilumas jame, darbo krūvis ir didelis tempas. Vyresnio amžiaus žmonės labiau nerimauja dėl karo, kainų augimo, infliacijos, bendros ekonominės padėties.

Mažiausiai nerimauja ir stresą jaučia vidurinio išsilavinimo neturintys žmonės. Pastebima, kad kuo išsilavinimas didesnis, tuo streso lygis dėl karo didesnis. Taip pat pastebima, kad žmonės su aukštuoju išsilavinimu ar nebaigtu aukštuoju labiau nerimauja, jaučia didesnį stresą dėl kainų augimo, darbo, nestabilumo darbe, darbo krūvio ir neramumų pasaulyje.

Kaip rodo apklausa, daugiausiai įtampos jaučia mažiausiai, iki 300 eurų uždirbantys gyventojai. Smulkūs verslininkai labiausiai nerimauja dėl ateities, o vadovaujančias pareigas užimantys žmonės ar tarnautojai jaučia stresą dėl darbo, nestabilumo darbe, darbo krūvio. Tuo tarpu darbininkai jaučia įtampą dėl kainų augimo ir infliacijos, juos taip pat neramina geopolitika.

Pastebima, kad kuo išsilavinimas didesnis, tuo streso lygis dėl karo didesnis.

Kadangi stresas dažnai kyla dėl pokyčių, psichologai pataria ugdyti gebėjimus valdyti pokyčius, keisti savo įsitikinimus ir gebėjimus. Taip pat svarbu kurti darnius santykius su savimi ir kitais – didinti savęs pažinimą, pasitikėjimą savimi, vidinę darną, tokiu būdu stiprinti emocinę psichinę sveikatą.

Tyrimas taip pat rodo, kad 40 proc. gyventojų yra linkę kreiptis pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą, jei jaučia stresą, įtampą, nerimą. Šis bendras rodiklis kiek sumažėjo nuo šių metų pavasario, kai kreiptis linkusių buvo 44 proc., tačiau pastebima ilgalaikė augimo tendencija, nes 2022 metų pavasarį specialisto pagalbą būtų pasirinkę 35 proc. respondentų.

Bendrovės „Spinter tyrimai“ vykdytos apklausos metu nuomonės teirautasi 1016 respondentų, kurių amžius nuo 18 iki 75 metų.

Jo duomenimis, 2015 metais 100 tūkst. gyventojų teko 30,84 savižudybių, o 2022 metais – 18,6.

„Savižudybės yra pasaulinė visuomenės sveikatos problema. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, dėl šios priežasties per metus miršta apie 800 tūkst. žmonių“, – nurodoma pranešime.

Institutas pabrėžia, kad apie savižudybę svarstantis asmuo gali siųsti signalus, siekdamas slėpti savo mintis ir ketinimą nusižudyti – tai pastebėjus galima žmogui padėti.

Pasak instituto, pirmas žingsnis – atpažinti savižudybės rizikos ženklus.

„Turbūt lengviausia pastebėti žmogaus nuotaikos, kalbos ir elgesio pokyčius. Suicidinių minčių turintis žmogus išgyvena daugybę jausmų, tokių kaip neviltis, bejėgiškumas, apatija, nerimas, susierzinimas, sumišimas, gėda ir kaltė. Žmogus gali vis užsiminti, kad jaučiasi našta kitiems, tarsi spąstuose, nemato prasmės gyventi“, – sako instituto atstovė Gustė Ovčinnikova.

Rugsėjo 10-ąją minima Pasaulinė savižudybių prevencijos diena. Šia proga Vilniaus savivaldybės visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje psichoterapeutas Paulius Skruibis teigė, kad reikšmingi pokyčiai vyksta nuo 2000-ųjų, kai 100 tūkst. gyventojų teko 45 savižudybės.

Specialistai taip pat pastebi, jog mažėja savižudybių atotrūkis tarp vyrų ir moterų, tačiau šiuo metu vyrai žudosi keturiskart dažniau, nei moterys, savižudybės tarp vyrų pernai sudarė daugiau nei ketvirtadalį visų mirčių nuo išorinių priežasčių.

Paklausus gatvėje sutiktos Dainos Bilevičiūtės, ar jaučia emocinį pokytį ir kas padeda vaduotis nuo neigiamų emocijų, moteris neslėpė, kad muzika ir dainavimas – išsigelbėjimas, pakeliantis nuotaiką, ir pridūrė:. „Kadangi gruodis buvo labai intensyvus, energingas, dabar tiesiog man didelė emocinė laimė, kad ramu, gera. Oras gal nelabai lepina, bet viduje emocija labai gera. Nežinau, kodėl žmonės neturi energijos, tai surišta su mąstysena, pusiausvyra. Juk viskas kaip gamtoje – diena ir naktis. Dabar – ramybė, tuoj bus linksmybė.“

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kiti sakė, kad nebūna liūdniausių dienų metuose ir pataria daugiau judėti, veikti. Visa žiema niūri ir tamsi, ne tik sausis, todėl susikurti emociją reikia patiems – įsijungti daugiau šviesų, pasivaikščioti saulėje.

Buvo liūdinčių ir dėl įvykių Ukrainoje: „Liūdniau vien dėl to, kas Ukrainoje darosi. Tai vienintelis šių dienų liūdesys.“

Viena sutikta moteris teigė, kad kai gyvenimas užgrūdina, atrandi gyvenimo džiaugsmą: „Niekada nesu turėjusi pošventinio liūdesio. Negaliu už visus pasakyti. Man patinka sausis, mano gimtadienis, laukiu dovanų, susitikimų su artimaisiais. Jaunystėje teko patirti septynias stuburo operacijas, manau, kad tai gyvenime užgrūdina ir atrandi džiaugsmo, jog gali judėti, dirbti. Gyvenu skausme, bet žmogus prie visko pripranta. Pozityvumo galima atrasti.“

– Ar dažnai girdite tokius nusiskundimus, kad štai baigėsi šventės, tapo liūdna, niūru?

– Tikrai taip, tenka. Dar senais laikais, kai dirbau neprivačioje poliklinikoje, vasaris būdavo pats liūdniausias mėnuo. Daugiausiai žmonių kreipdavosi. Po švenčių kai kuriems liūdesį kelia ne tik niūrus oras, tamsa, bet ir ištuštėjusi piniginė. Juntamas  tuo metu toks dėmesio išsikoncentravimas. Žmogus trinasi iš kampo į kampą, lyg ir jau reikėtų pradėti kažką daryti, bet dar sunku aktyviai veikti. Kaip sakoma, apima tokia „oro uosto“ būsena, kai nieko neveiki, bet laimės nėra. Tai nėra poilsis, nėra relaksacija. Dažniausiai žmogus „atrajoja“ galvoje tas pačias mintis, jam sunku susikoncentruoti ir normaliai patirti tą laimę. Tai – viena būsena.

Antras dalykas – po švenčių ateina nusivylimas. Atrodė, kad šventės turėjo būti stebuklas, kuris nušvies visą likusį gyvenimą, bet, matyt, jos buvo panašios į įprastas, stebuklo neįvyko. Ir stinga to bendrystės jausmo, nes visi sėdi žiemą sulindę savo urveliuose, mažiau judesio. Tamsu, nyku, nesinori į lauką nosies kišti. Manau, liūdesys užpuola, nes daugeliui trūksta bendravimo, nes per šventes jo nepakako arba jis buvo ne toks. Taip pat – judėjimo. Visa tai sumažina motyvaciją, žmogus tarsi įkrinta į tokią lengvą depresijos būseną ir jam stinga  jėgų staiga imti ir panorėti kažką daryti.

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

– Ar reikia save versti kažką daryti, ar geriau tiesiog išlaukti šį periodą? Kokių duotumėte receptų?

Po švenčių kai kuriems liūdesį kelia ne tik niūrus oras, tamsa, bet ir ištuštėjusi piniginė.

 

– Labai teisingai pasakėte. Iš tiesų abu sprendimai yra geri. Vienas yra meškos, kuri miega žiemos miegu, sprendimas. Tiesiog reikia liautis save graužus, kad kažkas ne taip. Pasakyti sau: „Ai, truputėlį čia ilsiuosi, patinginiauju, man malonu, kaifuoju“. Tas tinginiavimas pačiam greitai atsibosta ir savaime atsiranda noras kažką veikti. Svarbiausia tai daryti be savigraužos. Ir vengti užstrigusios plokštelės arba tos vadinamos oro uosto būsenos, kai galvoje sukasi tos pačios užstrigusios mintys.

Kitas dalykas. Čia jau iš depresinės būsenos išeinant – sakoma, mūsų emocijos mums pasidaro nebe vedliai. Tokiu atveju mums reikia paimti ir prisiversti daryti tai, kas anksčiau teikdavo džiaugsmo. Jei džiugindavo pasivaikščiojimas gryname ore, einame į lauką. Džiugindavo draugų lankymas? Pirmyn – pas draugus. Nors daugeliui atrodo, ką aš tokios nuotaikos veiksiu tens, tačiau tai labai veiksminga. Juk apetitas atsiranda bevalgant.

– Ar veiksminga, pavyzdžiui, šviesų terapija? Namuose susidegti visas šviečiančias lemputes,  numojus ranka į sąskaitas...

– Tos lempos, kurios suteikia labai daug šviesos, nedaro didelio poveikio, kai žmogus tikros depresijos būsenoje. Bet jei šviesa apskritai jums kelia nuotaiką, puiku, užsidekite lempų, įsijunkite linksmesnę muziką. Dar siūlyčiau pritūpimų padaryti ar pašokti – judėjimas veikia pozityviai.   

– Kodėl mes skirtingai išgyvename šventes?

– Labai paprastas atsakymas – todėl, kad mes esame skirtingi. Ir todėl, kad norime ar nenorime, turime savo biografijas, šeimos tradicijas, savo suvokimą, kas šiandien vyksta. Ir kai kam tikrai gali pasirodyti, kad tos šventės visai nesvarbu. Kad šiuo metu vyksta gerokai svarbesnių ir baisesnių dalykų, pavyzdžiui, karas Ukrainoje. Tačiau, jei mes pažiūrėtume į šimtametes tradicijas, tai nepaisant visokių karų, nelaimių, bėdų, vis dėlto šventės būdavo. Dabar jos tik tapo labiau komercinės. Vis dėlto visais laikais namuose Kūčių vakarą žmonės susirinkdavo ir bandydavo atkurti ryšius, atšvęsti tą šventę per dvasinį šeimos artumą. Ir ta tradicija turėti ant stalo dar vieną tuščią lėkštelę tam, kuris galbūt nesuspėjo sugrįžti ir ateis dabar pas mane, yra nepaprastai simboliškas. Ir tikrai mes dabar turime priimti daugybę žmonių, kurie savo namų nesuras. Ir jiems reikalinga ta lėkštelė, kad jie galėtų nors truputėlį pasidalinti su mumis ta švente.

Kai kam tikrai gali pasirodyti, kad tos šventės visai nesvarbu. Kad šiuo metu vyksta gerokai svarbesnių ir baisesnių dalykų, pavyzdžiui, karas Ukrainoje. 

Galvoju, kad mes turėtume suvokti, jog pati šventė turi daug sluoksnių. Tikrai tai ne apie valgymą, tikrai tai ne apie tuos dvylika patiekalų, o – apie kažkokį tai dvasinį ryšį tarp žmonių, kurie turi bendrą gyvenimo supratimą. Kad tai – mūsų visų bendravimo rezultatas, ypač jei aš vienas gyvenu savo gyvenimą. Tai – šventė, kuri yra ne vien apie linksmybes, ne vien apie malonių kažkokių, džiugių dalykų darymą. Bet ir tai – taip pat.

Manau, tie, kurie sugeba taip suvokti šventę, tai jie ja ir pasinaudos. Bet yra labai daug žmonių, kuriems atrodo, kad šie dalykai nesvarbūs. Nežinau, verslas, pinigai, darbas jiems svarbu, o žmonės – ne. Ir tada jiems tas susibūrimo būtinumas tampa tarsi priverstinis. Ir jiems tai nemalonu, erzina, ir iš tikrųjų jiems nėra šventės. Taigi mes esame skirtingi, ir šventes suvokiame skirtingai.

– Tuomet ką daryti ir vieniems, ir kitiems? Kaip tiems, kuriems šventė yra džiaugsmas, laimė, vėliau neįkristi į liūdesio duobę. Ir ką daryti tiems, kuriems šis šventinis periodas, šurmulys yra kančia.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kai kalbame apie tuos, kurie per daug džiaugiasi švente, tai tikrai kartais būna ir šita duobė, į kurią įkrenta dėl per didelio euforiško priėmimo to, kas vyksta. Bet jei šventę suvokia, kaip tam tikro bendrumo ir santykių puoselėjimo laiką, tai to kritimo į duobę neturėtų būti. Todėl nereikia per daug bijoti, jeigu mes šioje šventėje įžvelgiame prasmę.

 Bet mes turime suprasti, kad tikrai daugelį gyvenimo dalykų savo jausmais nuspalviname mes patys.

 

Tiems žmonėms, kuriems liūdna, ir kuriuos ta šventė erzina, negaliu duoti kažkokio universalaus recepto. Va, dabar pasakys Laurinaitis ir visi kaip pirštu spragtelėjus pasidarys laimingi, ne. To tikrai nebus. Bet mes turime suprasti, kad tikrai daugelį gyvenimo dalykų savo jausmais nuspalviname mes patys. Ir jeigu matome kažką juodai, tai ir tampa juoda mano gyvenimo biografijos dalimi. Jeigu vis dėlto mes pabandome pamatyti, kas gali iš to išaugti, kas gali būti galimybe ne tik nuo manęs priklausančio, bet ir nuo tų, su kurias aš esu, tas netikėjimas, nelaukimas šventės gali pasikeisti į pakankamai pozityvų išgyvenimą.

– Galbūt tokiems žmonėms būtų naudinga susirasti veiklos, kažkam padėti, pasavanoriauti. Tai būtų išeitis?

– Manau, savanorystei reikia ne tik švenčių, ji turi būti kasdieninė, nes dabar tikrai yra  situacija, kai mūsų reikia kitiems žmonėms. Galvoju, kad tas šventinis vakaras, ta Kūčių naktis yra tas dalykas, kuris iš tiesų artina mus prie pačių artimiausių, brangiausių žmonių. Ir tada jau galvoti apie tuos papildomus darbus galbūt nereikėtų. Grįžkime prie saviškių.

– O ką daryti vienišiems žmonėms?

 – Galvoju, kad kiekvienas žmogus turi kažką, su kuriuo norėtų arba galėtų būti kartu tą vakarą. Jeigu tokių žmonių nėra, galbūt yra galimybių paieškoti kažkokių tai vietų, kur ši vakarienė bus vis vien pateikiama. Ir ta tuščia lėkštutė galbūt padėta būtent jiems...

– Ar galima lyginti, kas yra blogiau – pandemija ar karas?

– Kartais neįmanoma sulyginti nesulyginamų dalykų. Abu turėtume vertinti kaip ekstremalias situacijas ir jų poveikis žmogaus psichikai labai stipriai priklauso nuo keletą dalykų, vienas jų – intensyvumas, trukmė, kitas labai svarbus faktorius – kieno sukelta ekstremali situacija. Jeigu ji sukelta žmonių, mums tai išgyventi žymiai sunkiau. Sakyčiau, karas mūsų psichinei sveikatai turi ir turės didžiausią neigiamą poveikį. Bet tai spėjimas.

– Kokios žmonių emocijos, ką jie šiuo metu išgyvena?

– Emocijos keičiasi. Pirmosiomis karo dienomis ir savaitėmis pacientų reakcijos buvo aukštesnis nerimo lygis, panikos, kiti norėjo bėgti, išvažiuoti. Dabar, kadangi situacija yra užsitęsusi, atsiranda skirtingų reakcijų – lėtinių nerimo, streso būsenų, kai kuriems žmonėms pagerėjo, nes turime įvairių adaptacinių gebėjimų, ir kai kurie darydami psichikos sveikatai naudingus dalykus tvarkosi. Kai kuriems atsirado lėtinės streso būsenos su nemigos, psichosomatiniais simptomais.

– Ar ilgalaikis stresas gali būti nepastebimas?

– Kiekvienas žmogaus jaučiame vienokį ar kitokį stresą. Nors nedalyvaujame tiesioginiuose veiksmuose, mes karo liudytojai. Kartais žmogus lėtinio, nelabai išreikšto streso gali ilgą laiką nepastebėti net jei ir aplinkiniai sako. Kai kurios lėtai besivykstančios ligos lieka nepastebėtos, nes ir pats žmogus pripranta, ir aplinkiniai. Tik tam tikrose situacijose jis gali pamatyti, kad tapo depresiškas, neturi motyvacijos dirbti, krito darbingumas, jam niekas neįdomu ir pan.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Per pandemiją buvo pagalbos linijos, ar dabar jų reikia?

– Pagalbos linijų reikia visą laiką. Kiekvieną dieną patiriame pačių įvairių dalykų. Manau, kad dvyliktokams ir egzaminai yra gana traumuojanti situacija. Išsikalbėti, išsakyti nerimą, gauti kokį nors atgalinį ryšį visą laiką labai naudinga, nes įvardiji savo emocijas, išgirsti pats, ką galvoji, išgyveni ir jauti, gauni atsaką iš gana profesionalaus žmogaus.

– Minėjote, kad nuo mūsų mažai kas priklauso. Taip, mes galime nupirkti kovinį droną, bet kaip gyventi toliau?

– Daryti įvairius dalykus. Pirmiausia – kurie asmeniškai prasmingi. Prisidėdami prie drono daug kas pajuto prasmę. Reikėtų daryti ir kasdienius, paprastus dalykus, nes šalia tavęs daugybė žmonių, kurie nuo tavęs priklausomi – šeimos nariai, tėvai, vaikai, sutuoktinis, bendradarbiai. Darydamas būtinus dalykus įprasmini savo gyvenimą.

Pasak vienos gyventojos, sausio ir vasario mėnesiai jai tikrai kelia depresyvias nuotaikas.

„Todėl žmonės vyksta kažkur į šiltuosius kraštus praleisti atostogas kitoje erdvėje – tam, kad nepanirtų į depresijas“, – sakė ji.

„Niekas nesibaigia ir neaišku, kada baigsis. Norėčiau, kad tas virusas išbėgtų iš mūsų. Žiema irgi“, – šnekėjo kita gyventoja.

Tačiau ji pridūrė, kad visuomet reikėtų nusiteikti pozityviai, nesvarbu, koks oras.

„Reikia stengtis, užsispiri ir varai – ir viskas gerai“, – juokėsi ji.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Kitas vilnietis atskleidė, ką daro, kad jo nepultų slogutis.

„Einu pasivaikščioti. Kasdien praeinu po 7 km. Aišku, ieškau kompanijos“, – tikino jis.

„Mano vienas iš atradimų yra maudynės atviruose vandenyse kiaurus metus. Tai neleidžia liūdėti“, – atviravo kita pašnekovė.

„Labai puikiai jaučiuosi, jokio liūdesio. Reikia savęs neliūdinti. Ko čia pergyventi? Viskas tvarkoje“, – šnekėjo kitas vilnietis.

Būk beždžionė, kuri visą laiką juda, šnekasi su visais. Tokie žmonės niekada nebūna depresyvūs – nei žiemą, nei rudenį.

Iš kur kyla sausio slogutis, aiškino psichologė Genovaitė Petronienė.

„Žmonės paprastai mąsto: šventės baigėsi, atostogos dar labai toli, oras blogas, trūksta pinigų, viskas išleista. Bet manyčiau, kad nėra viskas taip paprasta. Jei būtų paprasta, būtų lengviau susitvarkyti. Yra kažkas susijusio su šventiniu laikotarpiu – manau, susiję su tuo, kad žmonės turėjo tikslą: „pabaigėm darbus, ruošiamės šventėms, šventės bus labai laimingos, galbūt net atostogų kažkiek turėsime, bus laimė“. Buvo toks susikaupimas ir to siekimas, o dabar yra toks momentas, kad viskas pasiekta ir nebeišeina pastatyti to tikslo. Kitas tikslas gal bus prieš atostogas. Dabar tas laikas, kada reikėtų pasistatyti normalių tikslų, tokių pasiekiamų, gerų, gilių, suprasti, ko reikia, kas įmanoma. Šito daug kas nemoka – nemoka patys sau statyti tikslų“, – komentavo G. Petronienė.

Freepik.com nuotr.

Ji išvardijo, kuriems žmonėms šiuo metu yra ypač sunku.

„Sunkiausia tiems, kurių gyvenimo būdas jau ir prieš Naujuosius metus, net ir per šventes buvo depresiško stiliaus. Tie žmonės, kurie labai vieniši, neturi gerų ryšių su giminaičiais ar su draugais – jiems dabar yra dar blogiau. Taip pat žmonėms, kurie nemoka išsikelti tikslų, kurių iš išorės šiuo metu niekas neverčia. Tie žmonės dabar yra visiškoje duobėje. Ir žmonės, kurių nervų sistema yra pažeidžiama, jautri ir labai žemas emocinis intelektas. Žmonėms, kurie serga psichikos ligomis, tikrai yra labai sudėtinga“, – tikino psichologė.

G. Petronienė atskleidė, ką daryti norint nuvyti šią depresyvią nuotaiką.

„Yra dvi strategijos. Viena strategija: jeigu rudenį ir žiemą tau blogai, užmik žiemos miegu, būk meška. Bet ką tai reiškia? Tai reiškia meilę sau: aš tinginiauju, kaupiu energiją, o ne save griaužiu, kad gyvenimas eina pro šalį. Antra strategija – pasakyk sau: „man tamsu, šalta, blogai, bet aš įdėsiu pastangų, bendrausiu su žmonėmis, ten muzika groja“. Irgi nebus liūdna. Būk beždžionė ar papūga, kuri visą laiką juda, šnekasi su visais. Tokie žmonės niekada nebūna depresyvūs – nei žiemą, nei rudenį. Niekas jų nepaveikia“, – sakė ji.

Skirtingos reakcijos

Psichologės Ingos Juodkūnės teigimu, dažnas esame pasijutę prastai dieną dvi, gal net kelias savaites po didžiųjų metų švenčių. Nors tą būseną vadiname pošventine depresija, tai greičiau yra tiesiog pošventinė melancholija, kurią lydi depresyvios nuotaikos.

Paprastai tas depresyvumas tęsiasi kelias savaites ir jau trečią, ketvirtą savaitę žmogui turi palengvėti, turėtų grįžti įprasta nuotaika, būsena. Bet jeigu tai užsitęsia ilgesnį laiką, nuotaika prastėja, būsena sunkėja, tampame tik verksmingesni, jautresni ar piktesni, reikėtų suklusti, ar tai ne klinikinės depresijos ženklai.

„Pošventinė depresija yra trumpalaikė, ji gali savaime praeiti arba, panaudoję tam tikrus savipagalbos būdus, galime patys ir iš jos išsikapstyti, vėl grįžti į normalų ritmą, įprastą kasdienybę ir pradėti savimi rūpintis. Kitaip sakant, gyventi tą įprastą gyvenimą, kai galime patogiai jaustis su savimi ir savo aplinka“, – paaiškina psichologė.

Pasak jos, depresijai būdingi tam tikri nuotaikos pokyčiai, kai žmogus tampa liūdnesnis, nebesidomi tuo, kas jam buvo įdomu anksčiau ir kas aktualu šiuo laikotarpiu, nebeturi planų ir ateities lūkesčių. Depresyvus žmogus arba savo ateitį mato pilką, arba apskritai nieko nebesitiki iš ateities. Jis praranda domėjimąsi visomis savo gyvenimo sritimis ir vengia socialinių kontaktų. Nori tik užsidaryti ir su niekuo nebendrauti.

„Vengimas bendrauti yra vienas iš pagrindinių požymių, – sako I.Juodkūnė. – Ir čia mes susiduriame su paradoksu: iš vienos pusės, žmogų kaip tik ir gali išgelbėti bendravimas, bet jis nebeturi jėgų bendrauti, tad daro viską, kad atstumtų žmones nuo savęs. O tada aplinkiniai sako, kad jis nori būti vienas, ir jį palieka. Tad jis ir skęsta savo depresyviose nuotaikose.“

Anot psichologės, depresija turi daug įvairiausių veidų – priskaičiuojama net apie 1 000 įvairiausių depresijos formų. Kaip jas pavadinsime, nėra didelio skirtumo. Galime visaip jas skaidyti, interpretuoti, apibūdinti, bet kiekvienam žmogui, linkusiam į depresiją, yra labai svarbu žinoti, kur yra jo silpnoji vieta. Svarbu žinoti, kad tai  epizodas, į kuris jis gali jautriai reaguoti, ir būtina imtis tam tikrų priemonių kuo geriau ir kuo greičiau iš to išeiti, kol tai neperaugo į sudėtingesnę formą.

Inga Juodkūnė. M. Reimerio nuotr.

„Situacija per šventes yra truputį apgaulinga. Daugeliui tai siejasi su džiugia nuotaika, kad turi gerai jaustis, gerai praleisti laiką. Bet dalis žmonių jaučiasi priešingai. Ir jeigu kažkas turi tam tikrų asmenybės ypatumų arba tam tikrą įtampos lygį, jam šventės ir pošventinis laikotarpis gali būti sudėtingesnis, negu jis tikėjosi“, – teigia specialistė.

Pagrindiniai emociniai poreikiai

Ką daryti, kad nenugrimztume į depresyvumą? Kaip padėti sau, kad, sakykime, po dviejų pošventinių savaičių grįžtų įprasta savijauta?

Anot I.Juodkūnės, pirmiausia – nereikia laukti tų dviejų savaičių. Ypač tiems žmonėms, kurie žino, kad yra linkę į depresiją. Jiems svarbu rūpintis savimi ir, vos pajutus pirmąsias depresyvias nuotaikas, imtis priemonių.

Tačiau kai pradedame domėtis, kaip pasirūpinti savimi arba kaip tinkamai, autentiškai mylėti save, o ne kopijuoti kažką kitą, kyla labai daug klausimų. Ir čia psichologė rekomenduoja atsiremti į savo pagrindinių emocinių poreikių tenkinimą.

„Depresijos šaknys – kad mes nepatenkiname arba užslopiname tam tikrus savo pagrindinius emocinius poreikius ir gyvename gyvenimą, kurio, greičiausiai, nebenorime gyventi, bet nežinome, nesuprantame, kaip kitaip gyventi, ką iš tiesų norime daryti“, – aiškina specialistė.

Jos teigimu, išskiriami penki pagrindiniai emociniai poreikiai. Pirmasis iš jų – saugumo poreikis. Tad, jeigu kalbame apie pasirūpinimą savimi, galime savęs paklausti: ar toje aplinkoje, ar toje erdvėje, ar toje vietoje, kurioje esu, aš jaučiuosi saugus ir kiek jaučiuosi saugus?

Kitas pagrindinis poreikis – kompetencijos: kiek aš galiu kažką padaryti, kiek aš jaučiuosi galintis kažką padaryti ar kiek aš kažko galiu išmokti? I.Juodkūnės teigimu, būtent, esant depresijos užuomazgų, žmogui yra labai svarbu kažką naujo išmokti ar tiesiog žinoti, kad jis gali vieną arba kitą dalyką padaryti. Kitaip sakant, patenkinti kompetencijos poreikį.

Trečiasis – meilės ir tarpusavio sutarimo, ryšio poreikis. Kai skendime depresijoje, norisi vengti santykių, tad šį poreikį nesąmoningai užgniaužiame ir liekame vieni. Kad taip neatsitiktų, reikalinga ir valia, ir sąmoningumas.

Ketvirtas emocinis poreikis – autentiškumo: kiek esu autentiškas savo gyvenime, santykiuose, ką aš galiu padaryti, kad manęs būtų daugiau mano gyvenime?

Ir penktas labai svarbus poreikis – sveikų ribų nustatymas: tiek su savimi, tiek su kitais. Tai yra ir pagarba kitam, ir pagarba sau.

„Žinant šiuos penkis pagrindinius emocinius poreikius, jau galime kažkaip dėliotis rūpinimosi savimi veiksmus arba planą“, – sako psichologė.

Tai ne gripas ar rankos lūžis, kai galime pasakyti, kada žmogus pasveiks ir kad pasveikęs neatkris. Sveikimo link reikia judėti mažais žingsneliais.

Reikia daug kantrybės

Kaip reikėtų reaguoti kitam žmogui, kai mato, kad jo artimasis patiria depresyvumo epizodą? Kaip padėti?

„Iš praktikos ir patirties pasakysiu, kad artimiesiems reikia kantrybės, supratimo ir žinių apie pačią ligą, – pabrėžia I.Juodkūnė. – Jeigu mes vieną kartą pasiūlome žmogui kažkur išeiti pasivaikščioti arba kažką pasigaminti ir sulaukiame neigiamo atsakymo, reikėtų nenuleisti rankų, o vėl ir vėl mėginti. Kantrybės reikia visai šeimai, kurioje yra depresijos epizodų patiriantis žmogus.“

Anot specialistės, negalime padėti, jeigu žmogus nenori pagalbos, bet galime visokiais būdais parodyti, kad esame ir būsime šalia jo visada, kai jam to reikės.

Depresija sergantys žmonės jautresni aplinkai – jie dažnai negatyviau interpretuoja tam tikras emocijas, nors galbūt ir ne visada teisingai. Jiems tuo metu taip atrodo, nes depresija nuspalvina pasaulį pilkai. Tad artimiesiems reikia būti ir nuolaidesniems. Labai pagelbėtų, jei jie daugiau žinotų apie tai, ką reiškia sirgti depresija, kokia tai liga.

„Faktas, kad žmogus pats nenorės išeiti pasivaikščioti, nueiti į koncertą, nenorės sveikiau maitintis, bet jeigu mes vis kviesime, skatinsime ir darysime kažką kartu, mūsų draugas arba šeimos narys kartkartėmis  prisijungs. Būtent taip mes ir galime jam padėti“, – tikina I.Juodkūnė.

Artimiesiems reikėtų pagalvoti ir apie tai, kad žmogui, sergančiam depresija, reikia specialistų pagalbos, bet gali būti, kad jam sudėtinga ją surasti, tad artimieji ar draugai gali padėti gauti informacijos, palydėti pas specialistą. Gali būti, kad depresija sergančiam žmogui tam tikrais periodais netgi sunku pasigaminti maisto. Artimieji pagelbėtų, jei sudarytų sąrašą, ką jis turi nusipirkti parduotuvėje. Bet jie tikrai neturėtų eiti į parduotuvę ir pirkti už jį, kadangi tai įgalus žmogus, kuris gali tam tikras funkcijas atlikti, tik negali tiek daug, kiek atliko anksčiau.

„Nuo depresijos kenčiančiam sunku nueiti į didelį prekybos centrą ir ten išsirinkti daug prekių. Jis sutrinka, nes pusė sergančių depresija žmonių patiria dar ir panikos atakų arba nerimą, – aiškina psichologė. – Reikėtų tam tikrus dalykus daryti kartu, bet dėl tam tikrų dalykų jis pats turėtų jaustis atsakingas. Svarbu, kad artimieji nepradėtų sirgti vietoj jo ir per daug globoti.“

Artimiesiems tenka mokytis

I.Juodkūnė pasakoja, kad kartais nuo depresijos kenčiančio žmogaus šeimos nariai sako, jog jiems atsibosta klausyti, kai jis kalba tą patį ir tą patį.

„Pakartosiu – reikia kantrybės, – pabrėžia pašnekovė. – Depresija yra tokia liga, kai serga mintys, kūnas, siela, ir tiesiog reikia laiko, kol žmogus suvokia, kaip iš to išeiti. Svarbiausia, kad jis ieškotų tų būdų. Vienas iš jų yra kalbėjimas. O kalbėti reikia daug.“

Ką daryti, kad ir tavęs tai neužgožtų? Klausyti reikia ne su empatija, bet su atjauta. Tai šiek tiek skirtingi dalykai. Juk jeigu, pavyzdžiui, verkia mūsų vaikas, nepuolame verkti kartu su vaiku – mes jį atjaučiame, stengiamės jam suteikti daugiau stiprybės, tvirtybės, palaikyti, suprasti tą skausmą, kurį jis patiria. Panašiai yra ir su sergančiu depresija žmogumi – jį išklausome ir stengiamės atjausti, bet neperimame jo jausmo. Mums nebūtina perimti jo liūdesio, jo nevilties, beprasmybės jausmo, bet galime jam pasakyti: „Aš tave girdžiu ir suprantu, kad tau sudėtinga.“

Kitas dalykas – nebūtina artimiesiems atlikti psichologo vaidmens, nereikia prisiimti atsakomybės ir ieškoti sprendimų. Yra riba, kurią artimasis turėtų nubrėžti: aš galiu tave išklausyti ir šalia tavęs pabūti, bet visa kita – tam yra specialistų.

Realybė tokia, kad šeimos nariai jaučiasi labai atsakingi vieni už kitus ir to liūdesio, bejėgiškumo šeimoje jie nepakelia, jiems norisi labai greitai visa tai išspręsti, kažką pakeisti, padaryti, kad tik geriau būtų ir tam, kuris jaučiasi blogai, ir visai šeimai. Žmonės sako: aš noriu, kad jis vėl būtų toks, koks buvo, kad būtų taip, kaip buvo anksčiau mūsų šeimoje. Bet  taip jau nebus – bus kažkaip kitaip, ir reikia laiko visai šeimai, kad ji vėl grįžtų į stabilesnę būseną.

„Kai vienas iš šeimos narių serga depresija, greičiausiai serga visa šeima, nes tas liūdesys, bejėgiškumas ir beprasmybė kažkaip persiduoda visiems, – sako psichologė. – O kai kiti šeimos nariai dar nori, kad viskas kuo greičiau išsispręstų ir pasimirštų, viskas dar sudėtingiau, nes sergantis žmogus patiria spaudimą jaustis kitaip, nei dabar jaučiasi, bet jam nepavyksta, ir dėl to tik daugėja nesusikalbėjimo šeimoje.“

Depresija, pasak I.Juodkūnės, gali trukti mėnesį, gali – ir metus, dvejus, penkerius. Tai ne gripas ar rankos lūžis, kai galime pasakyti, kada žmogus pasveiks ir kad pasveikęs neatkris. Sveikimo link reikia judėti mažais žingsneliais. Ligonio artimieji taip pat turi išmokti rūpintis savimi – brėžti ribas, tenkinti savo pagrindinius emocinius poreikius.

Farmacininkė Elvyra Ramaškienė sako, kad rudenį dažniau nei įprastai klientai užsuka į vaistinę ieškodami priemonių, kurios padėtų išsaugoti energiją ir gerą nuotaiką.

„Rudenį dažniau pasidaro liūdna, nes baigiasi vasara, mažai saulės, tad ir mūsų organizme natūraliai nepasigamina vitaminas D, kuris ne tik padeda palaikyti imunitetą, bet taip pat yra ir geros nuotaikos vitaminas“, – paaiškina farmacininkė.

Anot jos, tai viena iš priežasčių, kuri ir lemia norą būti namuose, nieko neveikti, daugiau miegoti. Farmacininkė ragina neišsigąsti, natūralu, kad šaltuoju metų laiku norisi kitokios veiklos nei vasarą, vis dėlto užsisėdėti nereikėtų ir vis tiek atrasti pomėgių, kuriuos galėtumėte puoselėti, reguliariai išeiti pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru.

Geros nuotaikos receptas

Norint, kad rudenį nepritrūktų energijos, farmacininkė ragina atkreipti dėmesį į savo mitybos racioną – įtraukti į jį daugiau vaisių, daržovių. Šaltuoju metų laiku rečiau pavyksta visų reikiamų vitaminų ir mineralų gauti tik iš maisto, todėl gali prireikti ir papildomų pajėgų – vitaminų ar maisto papildų.

„Rudenį rekomenduojama papildomai vartoti vitaminą D ir vartoti žuvų taukus, nes būtent šių medžiagų dažniausiai organizmas negauna pakankamo kiekio natūraliai“, – įspėja farmacininkė.

Pasak specialistės, daugumai žmonių vitaminą D reikalinga vartoti ištisus metus. Tai gali lemti lėtinės ligos, per trumpas buvimas saulėje, stiprią SPF apsaugą turinčios priemonės. „Lietuvoje daugeliui vitamino D pasigamina per mažai, todėl jį reikėtų vartoti ištisus metus, tik vasarą – mažesnėmis dozėmis, o rudenį – didesnėmis“, – sako E. Ramaškienė.

Taip pat, anot „Eurovaistinės“ farmacininkės, nereikėtų pamiršti ir kasdienių įpročių, grūdintis, reguliariai mankštintis, kasdien bent pusvalandį praleisti gryname ore, išeiti pasivaikščioti ir pastebėsite, kaip visa tai padės išsaugoti geresnę nuotaiką net ir tamsiuoju metų laiku.

10 patarimų, kaip nepasiduoti rudeniniui liūdesiui:

1. Pasirūpinkite, kad organizmui netrūktų vitamino D.

2. Skirkite dėmesio subalansuotai mitybai, valgykite šviežius vaisius ir daržoves.

3. Kasdien išeikite pasivaikščioti ir praleiskite bent pusvalandį gryname ore.

4. Reguliariai mankštinkitės.

5. Tamsiu paros metu namuose nebūkite prieblandoje, pasirūpinkite tinkamu apšvietimu.

6. Atraskite naujų pomėgių.

7. Reguliariai palaikykite ryšį su artimaisiais, susitikite, kalbėkitės telefonu.

8. Susikurkite rutiną, eikite miegoti ir kelkitės panašiu metu.

9. Neleiskite laiko lovoje, ji skirta tik miegui ir poilsiui.

10. Neužsisklęskite savyje ir kalbėkitės apie savo jausmus su artimaisiais.

Pamokose „Jaunimo linijos“ savanoriai mokiniams pasakojo, koks platus yra jausmų spektras ir kaip svarbu įvardinti, ką jauti šią akimirką, kad žodžiai „gerai“, „blogai“ ir „normaliai“ nėra jausmai, kad visi jausmai yra geri ir jie praneša mums labai svarbią informaciją. Taip pat savanoriai akcentavo, kad norint padėti draugui, kuriam sunku, visų pirma reiktų paskatinti draugą kalbėti, stengtis atidžiai ir nuoširdžiai jo išklausyti bei neskubėti dalinti patarimų.

„Kiekvienos pamokos pradžioje ir pabaigoje prašėme moksleivius anonimiškai įvardinti, kaip jie jaučiasi šiuo momentu. Stebino tai, kad tik nedaugelis jaunuolių rašė, kad jaučiasi susidomėję ar ramūs – daugelis dalinosi, kad jaučiasi sunerimę, nuolat jaučiasi pavargę, pasimetę, išsekę, viskuo nusivylę. Dalindamiesi, kokių žinių apie emocinę sveikatą jiems trūksta, gimnazistai minėjo, kad norėtų daugiau sužinoti, kaip valdyti stresą, kaip nebijoti reikšti savo nuomonės viešai, kaip padrąsinti save kalbėti apie jausmus ir tapti emociškai stipresniu“, – patirtimi iš emocinio turo dalinosi „Jaunimo linijos“ savanorė Martyna Jančiauskienė.

Pamokos „Nebijok kalbėti“ buvo pravestos Utenoje, Jonavoje, Kėdainiuose, Mažeikiuose, Šiauliuose, Ukmergėje, Jurbarke, Kretingoje, Vilkaviškyje, Joniškyje, Radviliškyje, Taujėnuose, Pagiriuose, Lavoriškėse, Veliuonoje, Juodupyje, Židikuose, Žeimelyje, Siesikuose, Nemėžyje, Veiviržėnuose, Viekšniuose, Miroslave, Žeižmariuose, Gruzdžiuose, Kamajuose, Krakėse, keliose Vilniaus mokyklose.