Šiemet 105-ąjį gimtadienį švenčianti Lietuvos šaulių sąjunga 1940-aisiais vienijo apie 88 tūkst. šaulių. Deja, sovietiniai okupantai šią patriotinę organizaciją likvidavo, šaulius nuginklavo, trėmė, žudė. Tik šauliškumo sėklos jiems nepavyko sunaikinti.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir atėjus sovietams, iš Lietuvos pasitraukę šauliai ir patriotiškai nusiteikę lietuviai Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Čikagoje, 1954 m. kovo 7 d. paskelbė apie Lietuvos šaulių sąjungos tremtyje atkūrimą. Po šaulių vėliava susibūrė išblaškyti lietuviai, kurių balsas tapo žymiai svaresnis JAV institucijoms ir politikams kalbant apie okupuotą Lietuvą ir jos laisvės siekį, ieškant paramos ir dirbant tylų darbą Tėvynės labui. Būtent tokiu šūkiu vadovaujasi šauliai ir šiandien. Jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę organizacija atsisakė žodžio „tremtyje“ ir pasivadino Lietuvos šaulių sąjunga išeivijoje.

„Visus tuos metus išeivijos šauliai stengėsi išlaikyti lietuvybę, tradicijas ir papročius. Jie keldavo trispalves, kai Lietuvoje to nebuvo galima daryti, giedodavo „Tautišką giesmę“. Jie minėdavo Vasario 16-ąją, Lietuvos kariuomenės dieną ir kitas Lietuvai svarbias šventes. Stengėsi prisiminti visus, kurie žuvo laisvės kovose, statė jiems paminklus. Stebina, kai nuskrendi už tūkstančių kilometrų ir matai tuos paminklus tvarkingus, prižiūrėtus, apsodintus gėlėmis“, – kalbėjo Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) Komunikacijos skyriaus vedėja Aušra Garnienė, prieš kelias savaites viešėjusi anapus Atlanto.

Drauge su LŠS vado patarėju diasporos klausimais Laurynu Geriku ir LŠS Pilietinio ugdymo skyriaus vedėja Sandra Vasiliauskiene Komunikacijos skyriaus vedėja sparnus kėlė ne tik paspausti rankų sąjungos atkūrimo 70-ąsias metines švenčiantiems broliams ir seserims šauliams išeivijoje. LŠS atstovams norėjosi susitikti su išeivijos šaulių vadu Ovidijumi Bernatoniu, išgirsti ir pamatyti, kuo gyvena išeiviai, kokie jų lūkesčiai ir ateities planai, kur galima suremti pečius bendroms veikloms.

„Jie veikia šiek tiek kitaip nei Lietuvoje. Išeivijos šauliai labiau orientuojasi į kultūrines, sportines, patriotines veiklas. Karinio rengimo nėra dėl ten galiojančių įstatymų“, – A. Garnienė džiaugėsi neeiline galimybe susitikti su vietos šauliais, pažinti jų veiklas ir pristatyti, kaip šauliai veikia Lietuvoje.

Rugpjūtį – stovykla

Išeivijos šauliai vienija labai skirtingų profesijų, skirtingo amžiaus žmones. Tiesa, tų, kurie traukėsi nuo sovietinės okupacijos, jau mažai likę. Nemažai šaulių gimė ir augo JAV, tačiau save laiko lietuviais, šneka savo tėvų, senelių ir prosenelių kalba. Kiek daugiau brolių ir sesių, kurie iš Lietuvos išvyko atkūrus nepriklausomybę, – jie visi tęsia šauliškas veiklas toli nuo Lietuvos.

„Jaunimo mažoka, bet tam yra objektyvių priežasčių. Pasitraukus dipukams (angl. displaced persons – DP, žmonės, dėl karo veiksmų išvykę ar išvežti ir atsidūrę užsienyje – red. pastaba), Lietuvoje šauliai vienijo asmenis nuo septyniolikos metų. Tarpukario Lietuvoje jaunųjų šaulių nebuvo. Amerikoje, Kanadoje buvo populiarūs skautai, ateitininkai. Jų tradicijos už Atlanto dirbant su jaunimu stiprios ir šiandien“, – A. Garnienė vylėsi, kad po LŠS atstovų viešnagės išeivijos šaulių gretas papildys jaunimas, kuriems planuojama įspūdžių kupina vasaros stovykla su aktyviomis šauliškomis veiklomis.

Rugpjūčio pradžioje Čikagos apylinkėse, Rako stovyklavietėje, LŠS organizuoja šaulišką stovyklą vaikams ir jaunimui.

„Šiai stovyklai vadovaus didelę stovyklų organizavimo patirtį turinti mūsų Pilietinio ugdymo skyriaus vadovė S. Vasiliauskienė, dirbs instruktoriai iš Lietuvos, bet labai smagu, kad į stovyklos organizavimą su užsidegimu įsitraukė ir vietiniai šauliai, norintys perimti patirtį ir vėliau savarankiškai organizuoti tokias stovyklas“, – pasakojo A. Garnienė.

Netoli Detroito šauliai turi „Pilėnų“ stovyklavietę, bet šįkart, siekdami bendrų kilnių tikslų, planuoja jėgas suvienyti su skautais, kurie priims šaulius Rako stovyklavietėje. Juolab kad šauliai, skautai ir ateitininkai bendradarbiauja ir Lietuvoje.

Vietinių susidomėjimas

Būsimą stovyklą LŠS atstovai pristatė Lemonte, kur veikia Maironio lituanistinė mokykla ir Pasaulio lietuvių centras. Toks pats susitikimas įvyko ir jaunimo centre Čikagoje įsikūrusioje Čikagos lituanistinėje mokykloje.

„Susitikę su bendruomenės nariais – vaikais, jų tėvais ir mokytojais, pristatėme stovyklą, LŠS ir kaip ji veikia Lietuvoje. Papasakojome, ką planuojame ateičiai ir ko tikimės iš išeivijos šaulių. Būtų puiku, jei pavyktų plėtoti suaugusių šaulių veiklas informacinių technologijų, kibernetikos, dronų konstravimo ir valdymo srityse“, – susitikimus apžvelgė A. Garnienė.

Ryšiai: LR generaliniame konsulate Čikagoje išeivijos ir Lietuvos šauliai papasakojo apie galimybes vaikams stovyklauti Lietuvoje. LŠS nuotr.

Pagarba: Lietuvos šaulių delegacija su D. Skusevičiumi (kairėje) ir K. Deksniu (dešinėje) aplankė Toronto lietuvių kapines ir paminklą laisvės kovotojams. LŠS nuotr.

Šaulių veiklų klausimas buvo aptartas ir Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate Čikagoje. LR generalinei konsulei Čikagoje Sigridai Mulevičienei, patarėjai Aistei Jakštienei, atašė Julijonui Matukui pristatytos galimybės Amerikoje gyvenantiems vaikams atvykti į vasaros šaulių stovyklas Lietuvoje. Juolab kad šią vasarą vyks 100-mečio dainų šventė, kurią žada aplankyti šimtai išeivijos lietuvių su savo šeimomis. Nemažai jų Lietuvoje planuoja likti ilgėliau, todėl, anot A. Garnienės, domisi galimybėmis savo vaikus leisti į šauliškas stovyklas drauge su Lietuvos vaikais. Beje, jau ne pirmus metus šaulių vasaros stovyklose laiką leidžia ir žuvusių ar tebesikaunančių Ukrainos kovotojų vaikai.

Nori augti ir plėstis

Po trijų dienų, praleistų Amerikoje – trijų dienų viešnagė Kanadoje. Įvairiuose šaltiniuose minima, kad pirmasis šaulių padalinys buvo atkurtas būtent Toronte, todėl LŠS atstovai vyko susitikti su Ontarijo provincijoje gyvenančiais lietuviais.

„Šaulių ten mažai likę. Gaila, kad dėl sveikatos problemų į susitikimą negalėjo atvykti ilgametis Toronto Vlado Pūtvio šaulių kuopos vadas Vytautas Pečiulis“, – apie viešnagę Kanadoje, kurios programą kruopščiai sudėliojo LR ambasadorius Kanadoje Darius Skusevičius, pasakojo A. Garnienė.

Ambasadoriaus dėka įvyko daug produktyvių susitikimų, įdomių pažinčių. LŠS atstovai susitiko su Garbės generaliniu konsulu Kanadoje Paulu Victoru Kuru, Kanados lietuvių bendruomenės pirmininku Kazimieru Deksniu ir bendruomenės nariais, kurie nėra šauliai, tačiau aktyviai domisi galimybe tapti organizacijos nariais, gaivinti Toronto šaulių kuopą, įtraukti jaunimą, organizuoti stovyklas. Juolab kad netoli Hamiltono yra tam tinkama dar didesnė teritorija nei JAV. Dėl didelių atstumų ir laiko stokos šauliai iš Lietuvos nevyko į Vankuverį, tačiau su vietos bendruomene susitiko nuotoliu. Aptarė informacinių technologijų veiklas, kibernetinį saugumą, domėjosi, kaip Vankuveryje gyvenantys lietuviai galėtų prisidėti Lietuvos saugumo stiprinimo.

„Vienas iš mūsų tikslų ir buvo skleisti žinią, kad JAV ir Kanadoje veikiantys šauliai yra mūsų ramstis ir dabar, taikos metu, ir jei Lietuvoje išauštų diena X. Norime, kad jie aktyviai veiktų, turėtų įdomių veiklų, duotų naudos Lietuvai ir jos saugumui“, – pokalbį tęsė A. Garnienė.

Puoselėja lietuvybę

L. Gerikas, S. Vasiliauskienė ir A. Garnienė ne tik skleidė žinią apie LŠS, domėjosi, kuo ir kaip gyvena išeivijos šauliai. Čikagoje trijulė dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje 70-ųjų atkūrimo metinių iškilmėse, šv. Mišiose, vėliavų eitynėse, koncerte. Stebėjo, kaip organizaciją papildo naujieji nariai. Džiaugėsi bendruomenės aktyvumu ir įsitraukimu.

„Šventiniame renginyje dalyvavo Čikagos Marquette Park Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios klebonas šaulys Jaunius Kelpša ir kunigas Gediminas Keršys, taip pat liuteronų kunigas Liudas Miliauskas. Smagu, kad jie visi mato šauliškos veiklos prasmę“, – A. Garnienei įstrigo ne tik šventinės iškilmės Amerikoje, bet ir JAV, Kanadoje lietuvių įkurti muziejai, kuriuos nedidukei Lietuvos delegacijai teko proga pažinti.

Vertybės: Kanados lietuvių muziejaus-archyvo vadovė Danguolė Juozapavičiūtė-Breen supažindino su daugybe saugomų lietuviškų eksponatų. LŠS nuotr.

Tiek daug lietuviškų daiktų, kiek jų yra ten, galima rasti ne kiekviename muziejuje Lietuvoje. Toronto muziejus-archyvas pasakoja apie Lietuvą ir  imigracijos bangą į Kanadą, kuri daugiausia lietuvių atnešė XX a. pradžioje. Archyve saugoma daugybė senų maldaknygių, lietuviškos spaudos, karinių uniformų, tarpukario tautinių kostiumų ir net medinis verpimo ratelis, sūrių spaudimo prietaisas. Panašiais eksponatais didžiuojasi ir Čikagos lituanistinė mokykla, ir Pasaulio lietuvių centras Lemonte, kur eksponuojama daug lietuviškų meno kūrinių, medžio skulptūrų, buities rakandų ir net audimo staklės.

„Net neįsivaizduoju, kaip visa tai atkeliavo. Greičiausiai buvo plukdoma laivu“, – LŠS Komunikacijos skyriaus vadovė žavėjosi vietinių entuziazmu puoselėjant lietuvybę ir nekantriai laukia susitikimo su išeivijos šauliais jau Lietuvoje. – Šiemet LŠS švenčia 105 metų sukaktį. Birželio 27–29 d. bus gausios renginių Kaune, ir ne tik. Laukiame brolių ir sesių atsakomojo vizito.“

Prikelta tradicija

Iškilmingas LŠS vadų pasikeitimo ir naujų šaulių priesaikos ceremonijas pradėjo eisena su Vyčio Kryžiaus ordino vėliava.

Tai unikali 1923-aisiais tuomečio Vytauto Didžiojo karo muziejaus viršininko generolo Jono Nagevičiaus inicijuota ceremonija, skirta pagerbti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę žuvusius karius. Vyčio Kryžiaus ordino ceremoniją atlikdavo tuometiniai nepriklausomybės kovų dalyviai.

Kiekvieną rytą jie iškilmingai pakeldavo vėliavą ir atiduodavo pagarbą prie Nežinomo kareivio kapo, o vėliau prie paminklo, skirto žuvusiems už laisvę. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę į karo muziejaus sodelį sugrįžo ir Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija. Prie to ypatingai prisidėjo šauliai, iki šių dienų puoselėjantys ir vykdantys šią gražią tradiciją. Stebint miestiečiams ir būriui kviestinių svečių, vėliavos būrio šauliai pritvirtino vėliavą prie laikiklio. Nuskambėjus Lietuvos himnui ji suplevėsavo virs susirinkusiųjų galvų.

Prisiekė nauji nariai

Prieš pasikeičiant LŠS vadams, iškilmingoje ceremonijoje prisiekė ir organizaciją papildė maždaug dvidešimt naujų narių. Šiuo metu LŠS vienija apie 11 tūkst. šaulių, o gretos nepaliaujamai auga.

„Šaulių sąjunga yra didžiausia visuomeninė-patriotinė organizacija, o jūs – patriotiškumo ir pilietiškumo pavyzdys“, – į tik ką prisiekusius šaulius, buvusį ir naują vadus kreipėsi Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.

Prisiminęs prieš tris metus vykusią vadų pasikeitimo ceremoniją, R. Karoblis pasakojo, kad atmosfera tąkart buvo kitokia nei šiandien – iškėlęs užduotis naująjam vadui, KAM ministras nežinojo ar šiam su jomis pavyks susidoroti. Visgi, G. Koryzna lūkesčius pateisino su kaupu.

Todėl naujam LŠS vadui R. Karoblis linkėjo sėkmingai tęsti tai, ką darė jo pirmtakas. Perdavęs kovinę vėliavą naujam vadui, buvusysis jam linkėjo sėkmės, o visai LŠS dėkojo už tris metus besitęsusią bičiulystę.

„Nėra paprasta stoti prie organizacijos, turinčios savo tradicijas ir gilią istoriją, vairo. Nėra lengva pradėti komunikuoti su šauliais, kurie turi didelę patirtį. Todėl dar kartą dėkoju, kad priėmėte ir pirmosiomis dienomis atstatėte tvirtą petį, į kurį galėjau atsiremti. Tik jūsų visų pagalba ir visų mūsų pastangomis LŠS judėjo į priekį. Tai mūsų indėlis ir pasiekimas“, – G. Koryzna atsisveikino su vado pareigomis, bet ne pačia organizacija.

Dėkojo garsiniu signalu

Tuo metu naujasis vadas – karjerą Lietuvos kariuomenėje 1991-aisiais pradėjęs pulkininkas A. Dapkus žadėjo tęsti senąsias tradicijas ir žinoma, kurti naujas.

„Per šiuos metus brolis G. Koryzna per ne tik susitvarkė su iššūkiais, bet ir smarkiai pastūmėjo organizaciją tvarumo ir augimo linkme, todėl stengsimės šį tvarumą išlaikyti ir puoselėti“, – susirinkusiųjų akivaizdoje kalbėjo A.Dapkus.

Vadų pasikeitimo ceremoniją lydėjo trys dedikacinės salvės: „Už Lietuvos valstybę“, „Už brolius ir seses šaulius, paaukojusius gyvybę laisvės vardan“ ir „Už Šaulių sąjungą“. Kiek vėliau išdalinti padėkos raštai rinktinių vadams, labiausiai nusipelniusiems šauliams ir tiems sąjungos nariams, kurie negailėjo savo jėgų kovojant su šalį apėmusiu nematomu priešu – koronavirusu. Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos (GMP) stoties vadovas Nerijus Mikelionis jiems išdalijo padėkos raštus, o visų didvyrių garbei GMP pagalbos automobiliai minutei laiko įjungė garsinius signalus. Renginio pabaigoje visi svečiai buvo vaišinami kareiviška koše.

Jo kandidatūrą krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis teikia į naujuosius LŠS vadus. Dėl A.Dapkaus kandidatūros šeštadienį balsuos į suvažiavimą Kaune susirinkę Lietuvos šauliai.

– Jūsų kandidatūra teikiama eiti LŠS vado pareigas. Kiek jums pažįstama ši organizacija ir šauliškumo idėjos bei principai?

– Jeigu pradėtume nuo pradžių, tai galima apie tai ir knygą parašyti. Bet tai bus, kai išėjęs į atsargą pradėsiu rašyti prisiminimus. Su šauliais bendraujame ir draugaujame nuo pat pradžių, kai nepriklausomybė buvo atkurta ir prasidėjo struktūrų kūrimas. Šaulių ir savanorių struktūros – kur aš pradėjau savo tarnybą, kartu vykdėme įvairias užduotis: tai ir pagalba policijai ir valstybės sienos apsaugai, parlamento gynyba, sovietinės kariuomenės kontroliavimas ir t.t. Kadangi didelę savo tarnybos dalį praleidau savanorių pajėgose, kartu su šauliais ir mokėmės kartu, ir kitus mokėme, ugdėme jaunuosius šaulius – buvome artimi draugai ir kolegos. 2010 m. dalyvavau rengiant jaunųjų šaulių ugdymo koncepciją – dirbau darbo grupėje, kur kartu su šauliais, kariuomenės atstovais sudėliojome, kaip turi atrodyti ir ką turi veikti jaunieji šauliai. Vėliau vieną kadenciją buvau paskirtas Šaulių sąjungos Centro kontrolės komisijos pirmininku ir iš arčiau galėjau susipažinti su visais organizacijos dokumentais bei vidaus tvarka. Pasisveikinti su bet kuriuo šauliu galiu drąsiai, ir dauguma iš jų mane pažįsta. Kad ir kur tarnavau, dirbome kartu: šauliai atveždavo jaunuosius šaulius pasimokyti ir patys mokydavosi. Vienas iš didesnių projektų – kai buvau Lietuvos kariuomenės mokyklos viršininkas Kaune. Trūko paruoštų šaulių instruktorių dirbti su jaunimu. Tuomet inicijavau kursą mokytojams, kurie nori dirbti su jaunimu, bet kuriems trūksta karinio parengimo. Organizuodavome Kariuomenės mokykloje savaitės trukmės kursus, veždavome į poligonus, mokytojai savo pedagogines žinias papildydavo karybos žiniomis ir įgūdžiais.

– Kelerius metus esate Estijoje veikiančio Baltijos gynybos koledžo Aukštesniųjų vadų kursų direktorius, 2013–2014 m. tarnavote Afganistane. Kaip šios patirtys gali padėti jums vadovaujant Šaulių sąjungai?

– Visos patirtys praverčia. Visų pirma – vadyba. Estijoje, Tartu, dirbu su dviem strateginio lygio vadų kursais, kuriuose mokosi ir kariškiai, ir civiliai iš jėgos struktūrų, užsienio reikalų sferos. Naudingiausia Šaulių sąjungoje gali būti užmegzti kontaktai, pažinčių tinklas ir kolegos iš Baltijos šalių bei viso pasaulio. Kalbant apie Afganistaną, ten daugiau buvo karinių dalykų įvedant ir palaikant taiką patirties. Analizavome, studijavome mažų grupių taktiką įvairiomis sąlygomis. Tos pamokos, manau, labai svarbios, jas būtų verta analizuoti ir Šaulių sąjungoje. Mažų grupių taktika pasipriešinimo kovoje, manau, yra vienas iš pagrindinių prioritetų.

Pasak A.Dapkaus, didžiausia Šaulių sąjungos stiprybė yra  šauliai – aktyvūs ir patriotiški Lietuvos piliečiai.

– Kokias stipriąsias Šaulių sąjungos savybes galėtumėte įvardyti, o ką, jūsų manymu, organizacijoje reikėtų tobulinti?

– Stipru – tai pirmiausia visuomenės įsitraukimas. Tai platforma, kur vertėtų ir reikėtų panaudoti Lietuvos piliečių geranoriškumą, pilietiškumą, patriotiškumą. Šaulių sąjunga sudaro galimybes prie valstybės gynybos, saugumo stabilumo prisidėti nuo jaunuolio iki senjoro – visiems sudaromos galimybės būti reikalingiems. Jaunimas mokosi, auga, tobulėja karinėse, patriotinėse sferose, vyresnieji pasitarnauja juos mokydymi. Šaulių sąjungoje yra jaunieji šauliai, koviniai šauliai, komendantiniai šaliai – visi jie turi savo funkcijas ir yra naudingi Lietuvai. Senjorams matau daug galimybių prisidėti ugdant jaunąją kartą, o karinio konflikto atveju jiems taip pat būtų užduočių: juk kiekviename kaime kariuomenė nepastatys žvalgybos, o turėdami šaulių tinklą galime padėti kariuomenei. Galimybių prisidėti prie nacionalinio saugumo stiprinimo tikrai daug. Net neabejoju, kad sulauksiu klausimų ir per LŠS suvažiavimą dėl infrastruktūros, mokymo klasių, poligonų. Šią sritį išties reikėtų tobulinti, šauliai nepakankamai aprūpinti, neturi tinkamai įrengtų mokymo klasių, negali naudotis poligonais. Bet tai negali sustabdyti mūsų pasirengimo ginti, noro tobulėti ir mokytis. Ne gražios klasės ar išblizginti poligonai lemia, ką mes darome, bet žmogiškasis potencialas, kurį Šaulių sąjunga turi tikrai didelį: tai ir jauni, ir pagyvenę, ir vyrai, moterys, ir su įvairių sričių išsilavinimu, ir pan. Materialiniai sunkumai neturėtų būti kritiniai.

Šaulių sąjunga sudaro galimybes prie valstybės gynybos, saugumo stabilumo prisidėti nuo jaunuolio iki senjoro – visiems sudaromos galimybės būti reikalingiems.

– Gal jau turite konkretų savo planą, ko imtumėtės ir ką įgyvendintume pirmiausia tapęs LŠS vadu?

– Pirmas punktas – tęsti tai, kas jau pradėta. Kiek dabar matau, Šaulių sąjunga labai stipriai progresuoja tiek kokybės, tiek kiekybės atžvilgiu. Tą tendenciją reikia išlaikyti. Bendradarbiavimą su kariuomene ir visomis kitomis organizacijomis ir struktūromis būtina tęsti. Kalbėti ir diskutuoti viduje su pačiais šauliais, ką galime kartu patobulinti, ką galime padaryti geriau. Tikiu, kad tai ir dabar yra daroma, bet tikrai norėčiau tai tęsti, jeigu šauliai per suvažiavimą manimi pasitikės ir pritars mano kandidatūrai. Kokių nors revoliucijų tikrai nesiruošiu daryti ir tai nebūtų naudinga pačiai organizacijai. Kas bus, jeigu kiekvienas naujai atėjęs vadas ims keisti kursą?

– Šaulių sąjungoje visada buvo svarbu ne vien karinis rengimas, bet ir sportas, kultūrinė veikla. Kokią šių sričių perspektyvą matote?

– Esu dalyvavęs daugybėje šaulių sporto ir kultūros renginių ir tokių vertybių propagavimas yra labai sveikintinas. Per tokias veiklas ugdomos ir šauliškos vertybės, ir pilietiškumas, ir patriotizmas. Pamenu, kaip kiekvieną vasarą mes, savanoriai, rengdavome žaidynes ir su didžiule pagarba žiūrėdavome į šaulių komandą, kuri taip pat dalyvaudavo. Virvės traukimo varžybose jie dažniausiai tapdavo čempionais – ugdymas, komandinis darbas tikrai duoda rezultatų. Tas pats ir kalbant apie kultūrinę veiklą – ar tai būdų dainos, ar šokiai, yra atsidavusių šaulių, tai darančių visuomeniais pagrindais. Ir dailininkų turime, ir kitų sričių kūrėjų. Visa tai būtina skatinti.

– Šauliai veikia ir išeivijoje. Kokia jų misija?

– Pirmiausia svarbu palaikyti kuo artimesnius kontaktus, neišskiriant, bet integruojant: ir mokantis, ir dalijantis patirtimi, rengiant jaunimą. Yra daug iš Lietuvos emigravusio jaunimo, ir jeigu sugebame jį sudominti, pritraukti, jaunųjų šaulių entuziazmas stebina. Jaunieji šauliai mokosi ir įveikia pakopas – jų yra keturios. Žinau pavyzdžių, kai vaikinai ir merginos, gyvenantys užsienyje, mokosi nuotoliniu būdu, o per atostogas atvažiuoja į Lietuvą, kad galėtų dalyvauti praktiniuose užsiėmimuose ir stovyklose, kad įgytų aukštesnę pakopą. Džiugu, kad jie nori būti šauliai, vilkėti šaulišką uniformą ir būti Lietuvos patriotais.

– Sakykite, kodėl Lietuvos piliečiams verta tapti šauliais?

– Tie, kurie nori prisidėti prie nacionalinio saugumo stiprinimo, mato prasmę ir turi tam laiko, tikrai kviečiami tapti šauliais. Šaulių veikla ir nacionalinis saugumo stiprinimas nėra tik karinis rengimas ar karinė gynyba. Šalies gynyba yra daug platesnė sąvoka, apimanti nacionalinės jėgos elementus. Ir tėvynę ginti galima ne vien ginklu. Šauliai labai puikiai susitvarko ir padeda valstybės struktūroms šitos koronaviruso pandemijos akivaizdoje. Tai savanoriškas, geranoriškas, neatlygintinas šaulių prisidėjimas likviduojant nacionalines grėsmes. Šauliai gali padėti policijai, Valstybės sienos apsaugos tarnybai, stichinių nelaimių metu, kilus didelių gaisrų – veiklos sritys labai plačios, pagal kiekvieno norus ir galimybes. Gal žmogus svajoja ką nors nuveikti neatlygintinai savo valstybės labui, tad kviečiame į šaulių gretas.

Šauliai – valstybės ramstis

Lietuvos šaulių sąjunga – valstybės remiama ir padedanti užtikrinti nacionalinį saugumą savanoriška sukarinta pilietinės savigynos asociacija, veikianti pagal LŠS įstatymą ir savo statutą.

Šaulių sąjunga buvo įkurta kaip Lietuvos sporto sąjungos padalinys 1919 m. birželio 27 d. 1919 m. rugsėjo 15 d. Krašto apsaugos ministerija patvirtino LŠS įstatus, ir Lietuvos šaulių sąjunga tapo savarankiška, atskira organizacija. LŠS ideologiją kūrė jos sumanytojas Matas Šalčius kartu su Šaulių sąjungos įkūrėju ir jos vadu Vladu Putvinskiu-Pūtviu. Dabar veikianti Šaulių sąjunga tęsia tarpukario Lietuvoje iki 1940 m. veikusios organizacijos veiklą.

Pastarieji metai buvo LŠS stiprėjimo metai, ypač svarbus jų vaidmuo suvaldant koronaviruso sukeltą krizę. Šaulių gretos išaugo iki 12 tūkst. ir iš esmės atsinaujino, LŠS narių amžiaus vidurkis šiuo metu yra apie 40 metų, o jaunųjų šaulių ir suaugusių sąjungos narių skaičius – apylygis.

Jei LŠS suvažiavimas pritars, A.Dapkus pakeis sukarintos visuomeninės organizacijos vado pareigas einantį ir trejų metų kadenciją baigiantį pulkininką leitenantą Gintarą Koryzną.

53 metų A.Dapkus Lietuvos kariuomenėje tarnauja nuo 1991 m. Pagal įstatymą, LŠS vadą skiria krašto apsaugos ministras, gavęs Seimo komiteto ir LŠS suvažiavimo pritarimą.

Kas paskatino?

"Mano istorija LŠS prasidėjo nuo 2014 m. įvykių Ukrainoje. Dažnai su draugais kalbėdavomės, kaip mes patys elgtumėmės tokioje situacijoje. Galiausiai diskusijas užbaigdavome sutarę, kad tikrai liktumėme ginti savo tėvynės. Šiame kontekste man klausimų kėlė ir mano, kaip moters vaidmuo, – svarstydavau, kaip galėčiau prisidėti. O štai įstojusi į sąjungą gavau atsakymą. Ir nė kiek nenusivyliau", – pasakoja šaulė Jurga Navickienė.

LŠS rengimo koncepcija pagal pareigybes ir atsakomybes organizacijoje skirstoma į tris rengimo kryptis: "žalioji", "geltonoji" ir "raudonoji". Nors dažniausiai moterys renkasi nekinetinę veiklą ir "geltonąją" kryptį, kuriai priklauso daugybė pareigybių tiesiogiai nesusijusių su ginklu, J.Navickienė priėmė kitokį sprendimą.

"Abu su vyru priklausome koviniam būriui. Neslėpsiu, iš pradžių aš sunkiai save įsivaizdavau šiame būryje, – atvirauja pašnekovė. – LŠS priklauso nemažai žmonių, kurie yra lengvai išprotėję dėl ginklų. O ginklas niekada nebuvo tas objektas, kuris mane labai žavėtų. Bet kuo toliau, tuo labiau aš pradedu priprasti prie ginklo ir jis man nebeatrodo toks baisus".

Ne tik karybos žinios

Vos 15-os į LŠS įstojusi ir jaunąja šaule tapusi Viktorija Jefremovaitė šiai organizacijai priklausė iki pilnametystės. Vėliau, ieškodama naujų patirčių, mergina sustiprino Krašto apsaugos savanorių pajėgas, tačiau vis dar laiko save šaule.

"Kai buvau jaunoji šaulė veiklos tikrai netrūko. Vyko įvairiausių žygių, buvome supažindinti su kario profesija, buvo be galo įdomu. Nuo 18-os visi jaunieji šauliai yra skirstomi į būrius. Tai nėra žmonių pagrindinė gyvenimo veikla, tad pritrūkus naujų, su karyba susijusių patirčių, aš pasirinkau tarnauti Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Visgi vis dar jaučiuosi LŠS dalimi, visada, kai tik galiu ir manęs reikia, prisijungiu prie LŠS nekinetinės veiklos – esu paramedikė", – pasakoja V.Jefremovaitė.

Vadinamieji nekinetiniai specialistai organizacijoje ruošiami nesmurtiniam pasipriešinimui, ginkluotąsias pajėgas remti savo karinėmis-specialybinėmis žiniomis ir veiksmais. Šiam būriui priklauso ryšininkai, paramedikai, medikai, vairuotojai, IT specialistai, virėjai ir pan.

Kai žinai, kad gera darai ne tik sau, kaip asmenybei, bet ir savo tėvynei, tokio šanso tiesiog negalima praleisti.

Organizacijos variklis

Abi pašnekovės sutinka, kad dažniausiai moteris galima pamatyti nekinetinėse veiklose, tačiau visai nesvarbu, kokiam būriui priklausai, LŠS stiprybė – visuomet puiki atmosfera ir noras ginti tėvynę.

"Prieš ateinant į šią organizaciją buvo tokia baimė, kad į mane žiūrės pašaipiai, klaus, ką aš čia veikiu su savo sijonu, nes aš esu švelnios prigimties, bet likau daugiau nei sužavėta. Žmonės čia – be galo malonūs. Visi labai išsilavinę, kultūringi, paslaugūs, humoras – aukščiausios klasės, intelektualus. Man niekada neteko išgirsti komentarų, kad esu moteris ir ko nors nesugebėsiu. Priešingai – sulaukiu be galo daug palaikymo net ir gyvenime", – savo patirtį LŠS komentuoja J.Navickienė.

Organizacijos vidinę stiprybę kaip vieną didžiausių pranašumų išskiria ir V.Jefremovaitė: "LŠS sutikau daugybę puikių žmonių. Kai tapau šaule labai laukdavau pratybų, kovinių ir nekovinių užsiėmimų, kai lakstydavome po miškus, aplinkiniai dažnai stebėdavosi, kam man to reikia. Tik pabandęs supranti, ką iš tikrųjų reiškia būti tokios organizacijos dalimi ir kad tai toli gražu nėra tik vyrų užsiėmimas."

Pranašesnės už vyrus?

Nors visuomenėje vis dar gajūs stereotipai, kad karinė veikla ir moteriškumas – nesuderinama, tačiau apie tai išgirdusios kalbintos šaulės tik šypsosi.

"Esu tikra, kad tam tikrose situacijose LŠS moterys yra gerokai pranašesnės už vyrus. Fizine jėga, galbūt, mes ir nusileidžiame jiems, tačiau moterų kruopštumas, atidumas ir intuicija yra vieni didžiausių pranašumų. Ir tai pasiteisina tiek kovinėje, tiek nekovinėje veikloje. Iš tiesų gaila, kad moterų organizacijoje nėra labai daug ir tam, natūralu, įtakos turi vis dar visuomenėje vyraujantys stereotipai", – tikina J.Navickienė.

"Atsimenu, kad kai buvau jaunoji šaulė, net dviejų iš trijų būrių vadės buvo merginos. Taip pat pastebiu, kad pastaruoju metu merginų skaičius LŠS didėja. Ir nors tai labai džiugina, organizacijoje nėra jokio skirstymo pagal lytis – visi turime mokėti ginti savo tėvynę", – pabrėžia V.Jefremovaitė.

Svarstančiosioms prisijungti prie LŠS, tačiau prisibijančioms ginklų merginoms J.Navickienė pirmiausia pataria išmėginti jėgas nekinetinėje veikloje. "Kai žinai, kad gera darai ne tik sau, kaip asmenybei, bet ir savo tėvynei, tokio šanso tiesiog negalima praleisti. Prisijunkite – esu tikra, kad moterys gali labai daug!" – ragina J.Navickienė.

Lietuvos šaulių sąjungai sukanka 100 metų. Jubiliejinius metus organizacija paminės iškilmingu renginiu Vilniuje. Pagrindinis šventės akcentas – masinė naujų sąjungos narių priesaika. Planuojama, kad vienu metu ištikimybę Lietuvai prisieks apie 700 šalies patriotų.

Nemaža dalis Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) narių įstoja į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, prisijungia prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų, būna priimami į profesinę karo tarnybą, todėl, prasidėjus šaukimui į privalomąją karo tarnybą, jie taip pat būtų pirmųjų gretose, teigia LŠS vadas, atsargos karininkas Liudas Gumbinas.

„Viena iš LŠS funkcijų yra propaguoti krašto apsaugos sistemą. Mes užsiimame ne tik švietimu, bet ir verbavimu. Tačiau sutinku, kad surinkti 3 tūkst. reikalingų karių būtų sunku“, – LRT Televizijos laidoje „Teisė žinoti“ sakė jis.

L. Gumbinas pastebėjo, kad LŠS šiuo metu gauna vos 1 proc. krašto apsaugos sistemos biudžeto lėšų, kai kitose šalyse analogiškoms organizacijoms skiriama kur kas daugiau.

„Tai investicija į mūsų visuomenę, mokome ir pilietinio ugdymo“, – sakė LŠS vadas.

Gynybos eksperto Aleksandro Matonio teigimu, šauliams savo veiklą organizuoti ir pritraukti daugiau sekėjų būtų daug lengviau, jei juos remtų ne tik Krašto apsaugos ministerija, bet ir kitos valstybės ar savivaldybių institucijos, verslas.

„Patys šauliai jau ateina apsiginklavę ir dar klausia, ko reikia šaulių sąjungai“, – pasakojo jis.

A. Matonis aiškino, kad pasikeitus situacijai ir suvokus, jog „priešas už vartų“, visuomenė tampa vis labiau susitelkusi ir atgimsta prarastas jos ryšys su kariuomene. „Anksčiau ši neva draugystė buvo demonstruojama tik per košės dalinimo ir technikos demonstravimo dienas“, – teigė gynybos ekspertas.

Jo manymu, dabar susiklosčiusios neblogos prielaidos šauktinių atgaivinimui ir santykis su šia tarnyba bus kur kas nuoširdesnis už tą, kuris buvo susiklostęs „ramybės metais“.

LŠS, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Liudas Gumbinas, Lietuvos kariuomenė, Aleksandras Matonis, Šaulių Sąjunga, šauliai, 

Šį pavasarį Lietuvos studentų sąjungos tyrimas „Akademinio sąžiningumo indeksas" atskleidė, kad net 33,8 proc. studentų rašto ar kitokio darbo pirkimą ir pateikimą kaip savo įvardina  paplitusiu arba greičiausiai paplitusiu reiškiniu. Lyginant su praėjusiais metais vykdytu tyrimu šis skaičius išaugo beveik 7 proc.

„Pastaruoju metu žiniasklaidoje ir kitur vis dažniau išgirstama apie atvejus, kai studentai perka rašto darbus ir juos pristato kaip savo. Statistika baugina - studentų susiduriančių su rašto darbų pirkimu procentas didėja. Tai atskleidžia ne tik tai, kad patiems studentams neužtenka žinių užduočių atlikimui, bet ir rodo akademinės kultūros trūkumą aukštosiose mokyklose", - teigė Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Paulius Baltokas.

O dar 2011 metais atliktas tyrimas parodė, kad beveik 70 proc. studentų toleruoja nesąžiningą kolegų elgesį perkant rašto darbus ir vos 2 proc. studentų teigia pastebėję tokį elgesį praneštų dėstytojams ar aukštosios mokyklos administracijai. Remiantis tyrimo duomenimis, net 92 proc. apklaustųjų pagrindine tokio elgesio priežastimi įvardino norą užsidirbti.

Anot P. Baltoko, šiuo metu Lietuvoje veikiantys teisiniai aktai nenustato akademinių ir mokslo darbų ruošimo kaip neteisėtos veiklos. Tiesa, ankščiau buvo kalbama apie administracinių teisės pažeidimų kodekso keitimą, tačiau kalbos ir liko kalbomis. Šiuo metu visame procese nelegalus momentas tik vienas - kito asmens paruošto darbo pristatymas kaip savo.

„Pateikdamas ne savo darbą studentas pažeidžia ne vieną akademinį principą, aukštosios mokyklos etikos kodeksą bei studijų tvarką. Tačiau auganti statistika rodo, kad formalių priemonių problemai spręsti nepakanka. Lietuvos studentų sąjunga ragina atkreipti dėmesį į rašto darbų pardavinėjimą ir toleranciją šiam reiškiniui bei kuo skubiau spręsti šią akademinės bendruomenės problemą", -sakė P. Baltokas.