„Išėjo didis teatro režisierius, kuris buvo vienas pagrindinių kūrėjų lietuviško teatrinio fenomeno, to reiškinio, kursi tapo garsus visame pasaulyje, kuris padarė didelę įtaką apskritai lietuviškam teatrui, kuris kūrė savo mokyklą teatro, savo mokinius, buvo idealistas ir humanistas teatre“, – BNS trečiadienio vakarą sakė režisierius Oskaras Koršunovas.

Pasak jo, R. Tumino koncepcija buvo „sukurti teatrą kaip namus, kaip šeimą“, turėdamas omenyje jo įkurtą Vilniaus mažąjį teatrą.

„Jis tokį teatrą sukūrė, iki šiol tas teatras yra – man neseniai čia teko dirbti, statyti „Kantą“. Tai buvo jo įkūnyta idėja, kaip žinome, jis pats buvo iš tų namų išvytas. Tas jo likimas yra dramatiškas, menininkas papuolė į istorinius krumpliaračius, ir tai dvigubai skaudu. Praradome, išvijome“, – tvirtino O. Koršunovas.

R. Tuminas iki 2022-ųjų dirbo meno vadovu savo įkurtame Vilniaus mažajame teatre, tačiau Rusijai vasarį pradėjus karą Ukrainoje, teatras sutartį su režisieriumi nutraukė po kritikos dėl jo publikuoto interviu Rusijos žiniasklaidoje. Pats režisierius skelbė jau anksčiau pasitraukęs ir iš pareigų Maskvos J. Vachtangovo teatre.

O. Koršunovas sako, kad šį virsmą R. Tuminas išgyveno gana skaudžiai ir gailėjosi dėl to, kaip viskas susiklostė.

„Buvau su juo susitikęs gal prieš kokį pusę metų (...), matėme beldimą į langą kavinėje, žiūriu – ten Rimas. Užėjau, ilgai kalbėjomės – jis labai išgyveno dėl to, kaip viskas susiklostė. Tai ne jo kaltė, jis, kaip sakiau, pateko į tuos krumpliaračius, ką labai skaudžiai išgyveno prie viso savo skausmo, sunkios ligos, su kuria tiesiog didvyriškai kovojo“, – kalbėjo R. Tumino kolega.

O. Koršunovas ragino prisiminti R. Tumino kūrybinį palikimą Lietuvoje, nepaisant to, kad jis buvo itin vertinamas ir Rusijoje.

„Taip, buvo jo pasisakymų kažkokių nesąmoningų, kaip menininko, bet realiai jis nesivėlė į politiką, jis kūrė meną toje šalyje, kuri dar nebuvo akivaizdžiai fašistinė. Jis tai labai skaudžiai išgyveno – kai su juo kalbėjau kavinėje, tai mačiau. Jis nebandė savęs teisinti, jis labai gerai suprato, kad tiesiog nudegė toje situacijoje, nesitikėjo kažkokio atleidimo, netgi sakė – man labai gėda, tai sakė su didžiuliu skausmu, jo akyse matėsi ašaros“, – sakė O. Koršunovas.

Su R. Tuminu dirbęs dramaturgas Marius Ivaškevičius BNS sako, kad tai yra vieno iš „trijų bokštų“ netektis

J. Kalinsko/BNS nuotr.

„Man tai yra mūsų teatro vienas iš trijų bokštų: vieno netekome prieš penkis-šešis metus, Eimunto Nekrošiaus, dabar išėjo antras, liko Oskaras Koršunovas. Nėra ko pridurti. Tai yra didžiulis teatro mastelis, žmogus, garsinęs Lietuvą visame pasaulyje“, – BNS sakė M. Ivaškevičius.

„Aišku, mes labai neatlaidūs, būname pikti, prisimename tuos kelis nuklydimus, jie dažniausiai nubraukia viską, ką žmogus padarė. Bet aš būčiau linkęs vertinti, svarstyti ir pažiūrėti: ar tie du interviu, ar visa tai, ką jis padarė Lietuvos teatrui, yra svarbiau“, – pabrėžė jis.

M. Ivaškevičius taip pat pabrėžė, kad į J. Vachtangovo teatrą R. Tuminas išvyko tik ilgai įkalbinėjamas, nors vėliau čia ir dirbo ilgiau nei dešimtmetį, bet nutraukė ryšius su Rusija po 2022-ųjų.

„Taip, tie jo keli pasisakymai, kuriuos mes prisimename (...), kur jis prišnekėjo dalykų, kurių neturėtų kalbėti. Bet žmogus, dirbdamas ten, jis kažkaip turbūt bando abiem auditorijoms kalbėti – tiek lietuvių, tiek rusų, iki karo, ir pasimeta. Jis nebuvo geras kalbėtojas, esu kelis kartus sakęs, kad jūs, Rimai, stenkitės bent jau nepolitikuoti“, – prisiminė rašytojas.

M. Ivaškevičius sako neatsimenantis režisieriaus pakelto balso per repeticijas, tačiau pamena jo unikalų gebėjimą motyvuoti aktorius.

„Atsimenu prieš „Madagaskaro“ pirmojo veiksmo premjerą (...) ruošėmės tai paskutinei, uždarai „perbėgai“, jis sakė – žinokite, čia gimsta bestseleris, būkite visiškai užtikrinti. Reikia turėti omenyje, kad tai buvo faktiškai aktorių diplominis darbas, jie buvo studentai. Man atrodė, kad tai yra perdėtas pasitikėjimas, bet, pasirodo, ne –  tiesiog nuojauta, jis jaučia sėkmę, turėjau tą pripažinti“, – kalbėjo kūrėjas.

Dramaturgo teigimu, nors žinia teatro bendruomenei yra skaudi, „kita vertus, turbūt yra laimė mirti dirbant savo mylimą darbą“.

Užuojautą R. Timinui socialiniuose tinkluose trečiadienio vakarą reiškė daugybė aktorių, režisierių, teatro žmonių.

„Sudie Žiūrėtojau į Dangų. Sveikas Žiūrėtojau į Žemę“, – feisbuke rašė aktorius Arūnas Sakalauskas.

„Į šviesą, mokytojau. ačiū už viską“, – rašė Vilniaus mažojo teatro aktorė Elžbieta Latėnaitė.

„Rimas Tuminas. RIP, Maestro… Ačiū už VISKĄ“, – rašė viena pirmųjų apie nektektį paskelbusi režisierė, choreografė Anželika Cholina

Užuojautą dėl režisieriaus mirties pareiškė Vilniaus mažasis teatras, Lietuvos teatro sąjunga.

R. Tuminas mirė trečiadienį, eidamas 73-iuosius metus, Italijoje, kur, pasak O. Koršunovo, pastaruoju metu statė spektaklį.

Specialiai sukurta pjesė

Mariaus Ivaškevičiaus pjesė originaliai, saviironiškai ir intelektualiai pristato Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. Lietuvos perkėlimo į Afriką idėja kilo tarpukario geopolitikui Kazimierui Pakštui. Mintis apie šią idėją papasakoti teatro sceną šovė režisieriui Rimui Tuminui.

„Man buvo pasiūlyta perkelti visa tai į popierių. Taip gimė pjesė „Madagaskaras“. Iš tiesų Lietuva taip niekada ir nebuvo perkelta į Afriką, todėl ši pjesė ir yra apie tai, kaip Lietuva niekada nebuvo perkelta į Afriką. Kitaip tariant, tai pjesė apie tą Lietuvą, kuri taip niekur ir neišsikėlė“, – spektaklio premjeros proga kalbėjo M. Ivaškevičius.

Vienas iškiliausių Lietuvos režisierių R. Tuminas „Madagaskarą“ sukūrė su savo nuolatiniais kūrybiniais partneriais – kompozitoriumi Faustu Latėnu ir scenografu Adomu Jacovskiu. Jam talkino režisierius A. Dapšys, scenografė ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė.

Spektaklyje vaidina Tomas Rinkūnas / Ramūnas Cicėnas, Indrė Patkauskaitė, Valda Bičkutė / Agnė Šataitė, Neringa Būtytė, Jūratė Brogaitė, Almantas Šinkūnas, Ilona Kvietkutė, Mantas Vaitiekūnas, Vytautas Rumšas jaunesnysis, Jokūbas Bareikis, Balys Latėnas, Tomas Kliukas, Petras Šimonis, Povilas Adomaitis.

Nuo premjeros, kuri įvyko dar rekonstruojamo teatro fojė 2004 m., „Madagaskaras“ buvo parodytas ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir Latvijoje, Austrijoje, Belgijoje, Suomijoje, Serbijoje, Rusijoje, Lenkijoje. 2005-ųjų pavasarį vykusioje „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonijoje spektaklis paskelbtas geriausiu nacionaliniu spektakliumi.

D. Medvedevo nuotr.

Dramos nuojauta

Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką XX a. pirmosios pusės kalbą.

Dramai apie lietuviškas utopijas M. Ivaškevičius atrado unikalią ir nelegendinę XX a. pirmosios pusės asmenybę – Kazį Pakštą, jo vardą lengvai transformuodamas į Pokštą, taip suteikiant jam žaismės ir lengvai ironizuodamas.

Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką XX a. pirmosios pusės kalbą.

Profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininkas istorijoje įsiamžino kaip žmogus, siekęs išplėsti mažos šalies ribas, padidinti jos teritoriją nuperkant papildomų žemių (spektaklyje kalbama apie Madagaskaro salą, realybėje jis ieškojo laisvų žemių Angoloje).

K. Pakštas vadintas „propagandos ministeriu be ministerio rango“, „laisvos Europos žygiuotoju“, „Ulisu“, „patriotiniu viesulu“, „tautos šaukliu“, „tautiniu apaštalu“, lygintas su pranašiškomis vizijomis išsiskyrusiu rašytoju Juozapu Albinu Herbačiausku, filosofu Stasiu Šalkauskiu. Nujausdamas Lietuvos likimą, jis numatė perkelti ją į kurią nors Afrikos šalį ir sukurti ten „atsarginę“ tėvynę.

Pirmojoje spektaklio dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui (aktorius Tomas Rinkūnas / Ramūnas Cicėnas) ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, o antroji labiau priklauso Salei (aktorė Indrė Patkauskaitė), kurios prototipas – jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Antrojoje „Madagaskaro“ dalyje taip pat ataidi „Lituanicos“ katastrofa, karas, okupacija.

D. Medvedevo nuotr.

Istorijos pulsas

„Šis spektaklis – priminimas, kad mes savo istorijoje ieškome herojų, kurie vienaip ar kitaip įsivaizdavo nepriklausomą Lietuvą. Tai spektaklis, kuris leidžia pajusti istorijos pulsą, todėl jis bus gyvas tiek, kiek mes vertinsime ir žinosime istorinį palikimą“, – sako režisierius R. Tuminas.

Pasak dramaturgo, žmonių, pergyvenusių ribą tarp tarpukario ir karo, biografijose visada nevalingai ieškome žodžių: emigravo, deportavo, kolaboravo. „Tačiau tai jau kitos istorijos, vaizduojančios kitą epochą. „Madagaskaras“ – pasakojimas apie žmones, dar nepriėjusius šios ribos, tačiau mums iš laiko nuotolio puikiai suvokiant, kad ši riba netrukus bus peržengta“, – sako rašytojas.

Kaip skaityti „Madagaskarą“? „Taip, kaip žmogus 2084-aisiais skaitytų istoriją apie mus, manančius, kad visos pasaulio nesąmonės baigėsi prieš keturiolika metų, ir mes – pirmieji, išbridę į tiesią, šviesią, nesibaigiančią magistralę. 2084-ųjų skaitytojui dėl to mažų mažiausiai būtų juokinga, daugių daugiausia – graudu. Nes jis žinos keletą ateities datų, kurios sudaužys į šipulius visus mūsų šiandienos lūkesčius. To skaitytojo dar nėra, o jis jau už mus pranašesnis“, – aiškina M. Ivaškevičius.

Tad ši pjesė – apie žmones, kurie dar nieko nežino. Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekad nebuvo perkelta.

D. Medvedevo nuotr.

Kas? Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Madagaskaras“.

Kur? Kauno kultūros centre „Girstutis“.

Kada? Vasario 29 d. 18 val.

„Seniai išgyvenau tokį malonumą stebėdamas savo pjesės repeticijas, kažkas panašaus buvo su spektakliais „Madagaskaras“ ar „Išvarymas“, o tai reiškia – labai seniai. Beje, kai dar sausio mėnesį repetavome ne scenoje, o repeticijų salėje su langais, įvyko stebuklas. Pjesėje yra vieta, kur Kantas savo pietų draugams sako: „Pastebėjote, ponai, kaip giedra!“ Taigi per repeticiją Kantas (akt. Kirilas Glušajevas) prieina prie lango, ištaria šitą frazę, ir staiga jo veidas natūraliai nušvinta. Būtent tą akimirką lauke minutei išlindo saulė. Ir tai įvyko sausį Lietuvoje, kur giedra būna vidutiniškai 5 valandas per visą mėnesį. Tai buvo kaip ženklas iš aukščiau (gal net iš paties Kanto), kad viską darome teisingai“, – įspūdžiais iš eskizo kūrybinio proceso dalijosi dramaturgas M. Ivaškevičius.

D. Matvejevo nuotr. 

„M. Ivaškevičiaus pjesė „Kantas“ – labai atvira idėjoms, ji savotiškai beketiška, primena egzistencialistų, absurdistų – pavyzdžiui, Daniilo Charmso kūrybą. Čia yra stipraus humoro, kartais – juodo. Iš tikrųjų ši pjesė yra apie laiką, jo nebuvimą, jo ribų peržengimą. Ji neturi akivaizdaus socialinio, visuomeninio aktualumo – o tai jau savaime tampa įdomu ir netikėtai originalu. Savo neaktualumu ji staiga tampa labai aktuali. Pjesė labai muzikali, atmosferiška, ir, kaip būdinga visoms Mariaus pjesėms, viena yra jas skaityti ir visai kas kita – vaidinti. Kai skaitai, viskas atrodo labai keista ir organiška, apgalvota, o kai pereini prie vaidybos, staiga supranti, kad aktoriams čia yra labai daug ką veikti. Manau, kad intelektualine prasme lietuvių kalba tokių pjesių mes dar neturėjome. Tai iš tiesų unikalus kūrinys, ir mes turime galimybę per jį prisiliesti prie daugelio pamatinių dalykų“, – sakė eskizo „Kantas“ režisierius O. Koršunovas.

D. Matvejevo nuotr. 

Paklaustas, kaip kilo idėja parašyti pjesę „Kantas“, dramaturgas M. Ivaškevičius atsakė: „Sumanymas sukurti šią pjesę gimė 2009 metais, kai atsitiktinai oro uoste sutikau legendinį Lietuvos teatro režisierių Eimuntą Nekrošių ir jis laikė rankose Imanuelio Kanto knygą. Paklausė manęs, ar galėčiau parašyti pjesę, remdamasis pagrindiniu I. Kanto veikalu „Grynojo proto kritika“, jis iškart imtųsi ją statyti. Kaip vėliau supratau, jis buvo pasiekęs tokį savo profesijos etapą, kai norėjosi neįmanomų iššūkių – pastatyti nepastatomą spektaklį. Grįžęs iš kelionės, puoliau skaityti „Grynojo proto kritiką“, ir tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai negalėjau „įeiti“ į tekstą. Supratęs, kad be filosofijos studijų, tai yra tiesiog neįmanoma, kreipiausi pagalbos į Lietuvos kantistus. Tik tada, kai jie man populiariai išdėstė pagrindines šios knygos tezes, galėjau perskaityti „Grynojo proto kritiką“. Toliau prasidėjo detalus I. Kanto biografijos studijavimas, ir galiausiai sėdau rašyti pjesės.

Pjesė „Kantas“ yra tam tikra prasme žmogaus išskaidymas į fragmentus ir bandymas juos sudėti atgal. Būtent – vidinio žmogaus arba žmogaus vidaus, to, kas sudaro mūsų sąmonę ir netgi pasąmonę arba sielą, jei tokia egzistuoja. O išskaidžius bandoma pažiūrėti, kaip toji būtybė (žmogus) sąveikauja su jį supančia aplinka. Ar jis apskritai reikalingas šiai planetai, o gal jį verta pakeisti kuo nors kitu? Veiksmas vyksta pačioje XVIII amžiaus pabaigoje, ir tai yra pati epochos pabaiga. Netrukus įvyks Didžioji Prancūzijos revoliucija, kuri negrįžtamai pakeis šį vis dar lėtą, santūrų, perukų ir dirbtinių apgamų, slepiančių sifilio ženklus ant veido, pasaulį. Pjesės herojai pasąmonėje jaučia šios pabaigos artėjimą ir kažko naujo pradžią, ir tai labai susišaukia su šiandienos pasauliu – tuo jausmu, kad gyvename epochos pabaigoje, ir netrukus prasidės nauja ir mums visiškai nepažinta“, – sakė pjesės autorius M. Ivaškevičius.

Plačiau apie tai papasakojo dramaturgas Marius Ivaškevičius.

– Kaip atrodo jūsų gyvenimas miesto centre?

– Smagiai, išskyrus penktadienio bei šeštadienio naktis, kai namuose vibruoja langai. Labai ilgai kentėjau, nes kiekvienas esame užsiėmę savo darbais. Supranti, kad įlindęs į tokį dalyką, taip paprastai neišlysi. Bet, kai trūksta kantrybė, turi kažką daryti, kad apsaugotum savo namus. Tai yra visiškas nesiskaitymas su žmonėmis, kurie gyvena aplink.

– Kiek kartų asmeniškai kreipėtės į policiją?

– Nežinau, neskaičiuoju. Tikrai ne vieną kartą. Gyveni taip ir galvoji, kad visi tyli, o tu čia vienas pradėsi kelti triukšmą. Dabar aš suprantu, kad niekas netyli. Visi aplinkinių namų gyventojai pastoviai skambina į policiją. Dabar sužinojau, kad buvo kviesti ir Seimo kontrolieriai. Žmonės turi matuoklius, matuoja triukšmą. Triukšmas yra dešimt kartų didesnis už normą nakties metu. Ir jokios reakcijos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai miegate nuolatinėje diskotekoje?

– Ačiū Dievui, yra dar buto dalis, kuri neišeina į tą pusę. Baisiausia yra, kai atsidaro durys. Paskaičiavau, kad jos atsidaro du kartus per minutę. Tai reiškia, kad net 120 kartų per valandą. Taip ir gyveni tokiose bangose. Čia turbūt yra tokia mūsų valstietiška piktdžiuga. Žmonės galvoja, kad jums taip ir reikia. Nors jie nesupranta, kad jie stoja į tą žmonių pusę, kurie uždirba tūkstančius iš kitų kraujo ir streso. Visi aplinkiniai namai yra strese. Žmonės džiaugiasi, kad gyvena Pilaitėje, o aš – Centre. Maždaug vienintelė išeitis man – išsikraustyti.

– Turite kažkokią išeitį? Kraustysitės ar ne?

– Nesiruošiu kraustytis. Yra dar vienas aspektas, kad visi aplinkinių namų butai dėl šio triukšmo yra nuvertėję. Įsivaizduojate, ką reiškia parduoti tokį butą su tokia aplinka. Vienintelė išeitis – kova už savo namus.

„Manau, kad skundžiasi tokie šiek tiek vyresnio amžiaus žmonės, o jaunimui kaip ir viskas gerai su tuo garsu. Jie gal net nekreipia dėmesio į tai. Mano nuomonė, kad esi pats kaltas. Jei gyveni miesto centre, tai toleruok. Yra tarnybos, kurios gali atvykusios patikrinti su visokiais matavimais. Kiek žinau, tai ir yra daroma. Bet ką jau padarysi, Centras yra Centras. Galbūt tie teisės aktai nėra vykdomi taip, kaip turėtų būti vykdomi, bet ne viskas nuo mūsų priklauso“, – kalbėjo fotografas Vincas Alesius.

„Garsas turėtų būti klubuose. Jis turėtų kažkaip būti ribojamas, jei yra gyvenamieji namai. Kita vertus, žmonės, kurie gyvena Centre, turi suprasti, kur jie gyvena“, – sakė kalbinta moteris.

Tai yra visiškas nesiskaitymas su žmonėmis, kurie gyvena aplink.

„Manau, kad yra per daug garso. Kiek žinau, visi verslai, esantys čia, apie vidurnaktį viską perkelia į vidų“, – kalbėjo mergina.

„Praktika rodo, kad užsienyje žmonės sugyvena su klubais. Gyventojai patys pasirenka, kur gyventi. Miestas daugiau skirtas visuomenei, ne tik gyventojams“, – nuomonę išreiškė vaikinas.

„Mes sužinojome apie šią problemą iš socialinių tinklų. Kaimynai tiesiogiai nesikreipė pas mus. Dabar visi gali sakyti, kad ignoravome, bet mes nuoširdžiai nežinojome, kad yra tokia problema. Jei būtų kreiptasi anksčiau, juk turėtume policijos išklotines, mums turėtų būti išrašyti įspėjimai, baudos. Dažniausiai, kai kažkas atsitinka, yra atsakingas asmuo ir jam išrašoma bauda. Galime išsitraukti dešimties metų policijos išklotines ir pažiūrėti, kiek mūsų įmonei išrašyta baudų. Jų nėra nė vienos“, – sakė naktinio klubo „Materialistė“ savininkas Matas Puodžiūnas.

„Sava daugiabriaune, plačiai skleidžiama kūryba esate tapęs vienu svarbiausių ir labiausiai girdimų naujosios kartos lietuvių rašytojų. Savitu, ambicingu ir – kartu – polemišku žvilgsniu reflektuojate visuomenės sanklodą, tą darote įvairiomis, Jums vienodai paklūstančiomis kūrybos formomis“, – sveikinime rašė šalies vadovas.Prezidentas padėkojo M. Ivaškevičiui už novatorišką, tiek teatro, tiek literatūros ribas plečiančią kūrėjo perspektyvą. Taip pat už pastangas gimtuosiuose Molėtuose ir visoje Lietuvoje puoselėti atminimo kultūrą.

Šalies vadovas menininkui palinkėjo kūrybinės sėkmės ir prasmę atnešančių sumanymų įgyvendinimo.

„Esate vertinamas už drąsų literatūros žingsnį į teatrą, postmodernistinius kūrinius, savitai interpretuojančius ir opius mūsų istorijos bei kultūros siužetus. Savo kūryboje nevengiate ironijos ir absurdo, o pasisakymuose akcentuojate svarbą nebijoti suklysti. Linkiu prasmingo kūrybos laiko ir įkvėpimo, naujų kūrybinių atradimų ir sėkmės“, – sveikindamas rašytoją sakė kultūros ministras Simonas Kairys.

„Aš manau, kad iš mano pusės būtų neatsakinga atsistatydinti vykstant rekonstrukcijai, nepabaigus pradėtų darbų“, – antradienį teatro BNS perduotame komentare sakė M. Budraitis.

Jis tvirtino jaučiantis atsakomybę prieš teatro žmones, darbuotojus.

„(...) negaliu dabar taip va dėl dviejų asmenybių staiga lengva ranka viską mesti, visus vykstančius procesus ir palikti viską nežinioje. Nors tiesą sakant, man asmeniškai gal taip būtų ir lengviau, bet neatsakinga“, – teigė LNDT direktorius.

Anot jo, atliekant rekonstrukciją pastatytos dvi naujos salės, apšiltintas visas pastatas, sutvarkytos žiūrovų aptarnavimo erdvės, šių metų pabaigoje ketinama atidaryti rekonstruotą Didžiąją salę.

M. Budraitis pabrėžė, kad tai jo trečia kaip generalinio direktoriaus kadencija. Jis tvirtino pirmus du konkursus laimėjęs be dramaturgo M. Ivaškevičiaus ir režisieriaus Oskaro Koršunovo indėlio.

„Taip kad, manau, tai puikiai iliustruoja, jog mano laimėjimą lėmė tikrai ne šie vardai, o pasiūlytos idėjos ir jau nuveikti darbai“, – teigė jis.

Pasak direktoriaus, M. Ivaškevičiaus ir O. Koršunovo pasiūlyta kūrybinė kryptis buvo įtraukta į jo pastarąją rinkimų programą, „bet teatro vadovo planuojami darbai nėra vien kūrybinė veikla, tai tik dalis programos“.

„Visa kita yra ir finansų planavimas, ir rekonstrukcijos įgyvendinimas, teatro veiklos organizavimo ir tobulinimo klausimai, užsienio gastrolės, gastrolės Lietuvoje, edukacija, daugybė kitų sričių“, – sakė M. Budraitis.

„Dar kartą pasikartosiu, kad niekas neneigia O. Koršunovo kaip talentingo režisieriaus, tačiau meno vadovo pareigos, pasirodė, kad yra ne jam. Kadangi jis jų tinkamai nevykdė, turėjau priimti sprendimą jį atleisti. Taip iširo jo ir M. Ivaškevičiaus tandemas LNDT“, – aiškino M. Budraitis.

Antradienį LNDT pranešė, kad nuo kovo iš pareigų atleidžiamas teatro dramaturgas M. Ivaškevičius, nes šios pareigos tampa perteklinės pradėjus dirbti trims naujiems meno vadovams.

M. Ivaškevičius savo ruožtu teatre susidariusią situaciją vadino krize ir ragino M. Budraitį trauktis iš pareigų. Jis kritikavo teatro repertuarą, nenorą rodyti populiariausių spektaklių, pažadų nevykdymą, teigė, kad direktorius ignoravo jo pasiūlymus.

Gruodį M. Budraitis iš šių teatro meno vadovo pareigų atleido režisierių O. Koršunovą. Tuomet teatro vadovybė teigė, kad tokiam sprendimui įtakos turėjo aplaidus tiesioginių meno vadovo pareigų vykdymas bei sistemingos pravaikštos. Režisierius savo ruožtu tvirtino neturėjęs kūrybinės laisvės, prieš jį taikytas mobingas. Menininko teigimu, jis nebuvo kviečiamas į susirinkimus, nedalyvavo sudarant repertuarą.

Kultūros ministras Simonas Kairys, komentuodamas situaciją LNDT, antradienį sakė, kad tokiais sprendimais M. Budraitis prisiėmė didelę atsakomybę. Kita vertus, ministro teigimu, jis turi teisę formuoti savo komandą, o ministerija neturėtų kištis į vidinius įstaigos procesus.

Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui M. Budraitis vadovauja nuo 2010 metų, 1998–2010 metais jis buvo Oskaro Koršunovo teatro direktoriumi.

Vis dėlto jis pabrėžia, jog formuoti savo komandą yra jo teisė, o ministerija neturėtų kištis į vidinius įstaigos procesus.

„Nacionalinio dramos teatro direktorius savo sprendimu prisiėmė tikrai didžiulę atsakomybę kalbant apie teatro ateitį, apie visą teatro evoliuciją ir tai bus tikrai nemenka užduotis naviguoti pasitelkiant tuos sprendimus, kurie buvo padaryti, – BNS antradienį sakė ministras. – Bet visgi yra ta riba, iki kurios ministerija neturėtų lįsti, kalbant apie pačios įstaigos vidinius procesus ir veiklas tenai“.

Teatro teigimu, M. Ivaškevičiaus pareigos „tampa perteklinės“ pradėjus dirbti trims naujiems meno vadovams. Pats dramaturgas sako, jog yra atleidžiamas, nes tapo nebeparankus vadovui, o šis, atleidęs dalį savo komandos, taip pat turėtų trauktis ar būti atleistas ir taip pasitikrinti pasitikėjimą naujame konkurse.

S. Kairys sako nenorintis komentuoti vidinių diskusijų, tačiau pabrėžė, jog sprendimas atleisti M. Ivaškevičių, o anksčiau – meno vadovą Oskarą Koršunovą, nereiškia, jog šie kūrėjai nebebus laukiami teatre.

„Kas man yra svarbu kaip kultūros ministrui – kartais ir viešojoje erdvėje atsiranda tokių indikacijų, kurių neturėtų būti: ar tai būtų Oskaras Koršunovas, ar tai būtų Marius Ivaškevičius, bet kokiu atveju, kaip jų tie ginčai bepasibaigtų, jie yra kūrėjai ir jiems ir Nacionalinio dramos teatro scena privalo būti atvira“, – sakė ministras.

Sausio pabaigoje teatro direktorius M. Budraitis pranešė į meno vadovo pareigas paskyręs tris režisierius – Kamilę Gudmonaitę, Eglę Švedkauskaitę ir Antaną Obcarską.

S. Kairys pabrėžė, jog sprendimas atiduoti vadovavimą teatrui į trijų jaunų režisierių rankas taip pat yra labai pozityvus.

„Man atrodo, kad pasitelkti jaunus režisierius, juos tokiu būdu įtraukti į procesą, yra labai pozityvu, nes aš mūsų talentus režisierius sutinku ne Lietuvoje ir turiu įdomių pokalbių, kodėl jie visgi išvyko. Tai, mano galva, tie procesai nėra kažkokie neigiami, – sakė jis.

„Bet akivaizdu, kad ta komanda, kuri atėjo, pradėjo kadenciją, ji išyra, tai komandos nariai tarpusavyje tikrai kelia tokius validžius klausimus vieni kitiems. Bet mano misija šiuo atveju yra reikalauti iš vadovo, kad jeigu jis turi kažkokią viziją, sprendimus, tai matyti, kur jie veda, koks tas rezultatas bus“, – kalbėjo ministras.

Pats M. Ivaškevičius sako, jog sprendimas jį atleisti nebuvo netikėtas, tačiau tvirtina, jog iš pareigų turėtų trauktis pats teatro vadovas.

„Po dvejų metų veiklos, darbą Lietuvos nacionaliniame dramos teatro dramaturgo pozicijoje baigs Marius Ivaškevičius. Pasikeitus teatro kūrybinės veiklos krypčiai ir pradėjus dirbti naujiems meno vadovams, dramaturgo pareigos tampa perteklinės. M. Ivaškevičius teatre nebedirbs nuo 2023 metų kovo mėnesio“, – antradienį pranešė teatras.

Pranešime pažymima, kad  M. Ivaškevičius dirbti dramaturgu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pradėjo 2021-ųjų sausį, tuometinio, dabar jau atleisto, teatro meno vadovo Oskaro Koršunovo iniciatyva.

„Dėkoju Mariui Ivaškevičiui už darbą teatre ir viliuosi, jog rasime kitų formatų sėkmingam bendradarbiavimui ateityje. Natūralu, jog keičiantis teatro meninei krypčiai ir meno vadovui, keičiasi ir kūrybinė teatro komanda. Oskaro Koršunovo ir Mariaus Ivaškevičiaus tandemo vadovavimą visai teatro kūrybinei programai perima naujoji meno vadovų grupė. Tai – nuosekli kaita, dėsningai vienas paskui kitą einantys teatro raidos tarpsniai“, – sakė LNDT vadovas Martynas Budraitis.

M. Ivaškevičius BNS sakė, jog jam pareigas buvo siūloma palikti bendru sutarimu, tačiau atsisakęs tai padaryti, buvo atleistas.

„Tiesiog direktorius turi naują išgyvenimo planą, išlikimo savo pareigose, į kurį aš nepatenku“, – apie savo atleidimo priežastis kalbėjo dramaturgas.

Jis sakė, jog tokio sprendimo tikėjęsis, o dėl to, kokių veiksmų imsis toliau ir ar gali atleidimą skųsti, aiškinsis su teisininkais.

„Tai tikrai nėra netikėta. Aš žinojau, kad tai įvyks kažkokiu būdu anksčiau ar vėliau“, – kalbėjo jis.

M. Ivaškevičius teigia sieksiantis permainų LNDT ir naujo konkurso į teatro vadovo pareigas.

„Mano siekis yra permainos Nacionaliniame dramos teatre, būtent esamo generalinio direktoriaus darbo pabaiga ir išankstiniai rinkimai“, – sakė jis.

„Žmogus, sukėlęs tokią krizę teatre, turėtų galvoti apie savo pasitikėjimo pasitikrinimą“, – pridūrė dramaturgas.

M. Ivaškevičiaus teigimu, teatras yra maža politika, todėl jo vadovui netekus bendražygių, demokratinėje institucijoje turėtų būti peržiūrimas ir jo paties likimas pareigose.

„Kol kas galvoju apie viešumą, nušvietimą, kas iš tiesų vyksta teatre ir kas yra už tų strategijų ir manevrų, kuriuos direktorius daro, kurie yra nematomi“, – apie tolesnius veiksmus kalbėjo M. Ivaškevius.

Kaip skelbė teatras, per dvejus metus M. Ivaškevičiaus kvietimu LNDT spektaklius kūrė keli užsienio režisieriai. Tai – Grzegorzas Jarzyna (Gžegožas Jažyna), sukūręs spektaklį „Soliaris 4“, Janas Fabre‘as (Janas Fabras), režisavęs spektaklį „Nakties rašytojas“ ir Iwanas Wyrypajevas (Ivanas Vyrypajevas), kurio premjerinis spektaklis „Girti“ praėjusią savaitę buvo pristatytas teatro publikai.

Taip pat M. Ivaškevičius pristatė savo Taline kuruotos teatro „Vaba Lava“ programos spektaklius „Error 403“, „Aš turėjau pusbrolį“, „Du garažai“. M. Ivaškevičius buvo atsakingas ir už 2022 metų dramaturgijos festivalio „Versmė“ programą bei atrinko Ukrainos dramaturgų pjeses.

Sausio pabaigoje teatro direktorius Martynas Budraitis pranešė, kad į meno vadovo pareigas paskirti trys trys režisieriai – Kamilė Gudmonaitė, Eglė Švedkauskaitė ir Antanas Obcarskas.

Jie meno vadovais tapo po to, kai M. Budraitis gruodį iš šių pareigų atleido režisierių O. Koršunovą. Teatro vadovybė teigė, kad tokiam administracijos sprendimui įtakos turėjo aplaidus tiesioginių meno vadovo pareigų vykdymas bei sistemingos pravaikštos.

Pats režisierius žurnalistams sakė neturėjęs kūrybinės laisvės, prieš jį buvo taikytas mobingas. Menininko teigimu, jis nebuvo kviečiamas į susirinkimus, nedalyvavo sudarant repertuarą.

Atleidimą iš pareigų O. Koršunovas apskundė Darbo ginčų komisijai.

„Pasipriešinti likimui. Arba tariamam likimui. Karas nėra likimas. Karą sukėlė žmonės. Nenoriu vadinti jų šunsnukiais, nes taip įžeisčiau šunis. Karą sukėlė žmonės ir tik žmonės jį gali užbaigti. Grįžimas į normalumą – taip pat pasipriešinimas karui. Skaityti knygas yra normali mūsų būsena. Knygas apie taiką. Nepamirštant tų, kuriems vis dar tenka gyventi kare. Jie, beje, taip pat skaito knygas apie taiką. Kai jų namuose yra elektra“, – tai dar kelios eilutės iš M. Ivaškevičiaus kalbos knygos pristatymo vakarą.

Burleskos klube sukūręs savo knygos personažo – Tomo Mūro – pasaulį, rašytojas teigia norėjęs ne tik priminti apie karo nustelbtą knygą, bet ir pakviesti jo kūrybos gerbėjus į kitokį, nei esame įpratę, literatūros renginį. Tokį, kuriame, perfrazuojant T. Mūrą, niekam netektų nuolat kovoti su iš vidaus besiveržiančiu demonu Žiovautoju – tuo mūsų nuobodulio indikatoriumi. Be to, rašytojui magėjo praplėsti lietuviško santūrumo ribas arba kaip tik – sugniaužti, kad jo būtų mažiau.

„Autoriaus pareiga, jei tik jis yra gyvas, pamėginti savo knygą ištraukti iš užmaršties dugno, tą ir norėjau padaryti“, – sakė M. Ivaškevičius, naujam gyvenimui prikėlęs ir savo balsu įskaitęs ne visai mandagų, ne visai patogų, intymių žlungančio gyvenimo epizodų, meilės ilgesio ir neįprastai atvirų sekso scenų kupiną savo romaną „Tomas Mūras“.

Apie romaną su rašytoju kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Juk tai ne sutapimas, kad jūsų audioknyga buvo pristatyta burleskos klube, kur aplinka kvėpuoja erotika. Romane „Tomas Mūras“ atvirų sekso scenų yra labai daug...

– Tos sekso scenos romane atsirado ne šiaip sau, jas padiktavo fabula, T. Mūro gyvenimas menininkų rezidencijos narve.

Humoras ir sekso scenos yra sunkiausi dalykai literatūroje. Kai knyga išėjo, dar kartą perskaičiau erotines scenas, likau jomis patenkintas. Ir kai knygą garsinome, garso režisieriai tose vietose prie pulto sėdėjo tylutėliai, klausėsi. Kol rašai, kol vyksta procesas, jautiesi visiškai laisvas – nepatiks, išbrauksiu, perrašysiu iš naujo. Tačiau kai kūrinys artėja prie spaustuvės, žinoma, kad užduodi sau klausimus – ar tikrai to reikia, ar tikrai – tiek reikia? Žinojau, kokių galiu tikėtis reakcijų, žinau lietuvių santūrumą, gal net kiek davatkišką požiūrį. Vis dėlto nusprendžiau – nepataikausiu aš tam mūsų santūrumui, paliksiu taip, kaip jaučiau rašydamas, kaip tada man norėjosi.

– Ne pirmas kartas, kai pasielgiate taip, kaip norite... Jei tik prisiminsime jūsų romaną „Žali“, o ir „Išvarymą“.

– Ne visai taip! Galbūt skambės paradoksaliai, bet rašydamas „Žalius“ maniau, kad rašau romaną, kuris atšviežins mūsuose taip sentimentaliai pateiktą partizanų temą. Man atrodė, kad už temos asfalto visada yra žvyro, kuris gerokai įdomesnis, stipresnis. Išėjus knygai kilusi reakcija man buvo visiškas smūgis, nebuvau tokiai pasiruošęs. Tačiau puolimas ir tai, kad jį išlaikiau, nulipdė mane kitokį. Daugiau niekada nebebuvau tvarkingas, lietuvių literatūros tradiciją tęsiantis prozininkas. Kai pasirodė antrasis „Žalių“ leidimas ir man paskyrė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, sulaukiau grasinimų nužudyti. Skandalai, žinoma, padėjo knygai, žmonės puolė pirkti ir skaityti, apie ką joje rašoma.

Panašiai nutiko ir dėl „Išvarymo“. Per pirmuosius spektaklius matydavau, kaip, išgirdę keiksmažodžių tiradas, stojasi ir iš salės išeina žiūrovai. Ne po vieną, dešimtimis. Buvau tikras, kad po dviejų ar trijų spektaklių viskas bus baigta. Bet nutiko taip, kad tie žmonės, kurie tada išėjo, daugiau nebegrįžo į tokį teatrą, koks buvo. Teatras pasikeitė kardinaliai. Beje, kai nusprendžiau pjesę išleisti, buvo redaktorių, kurios atsisakė knygą redaguoti, o Kalbos komisija išvis pareiškė, kad tokia pjesė su tokiu kiekiu keiksmažodžių negali būti išvis išleista.

Knygos man suteikia galimybę keisti, atnaujinti, modernizuoti naratyvą, kurio laikomės įsikibę.

Marius Ivaškevičius. / Audioteka nuotr.

– Esi sakęs, kad trisdešimties „Tomo Mūro“ nebūtum parašęs. Ar kiekvienas romanas turi savo laiką?

– Kai kuriuos dalykus turi patirti, kad juos parašytum. Prieš šešerius metus parašiau „Miegančius“. Daugelis raukėsi juos perskaitę, atrodė, neaktualu, ką parašiau. Šiandien aiškiau, apie ką jie. Ilgai nešiojuosi temą, sumanymą savo viduje, ilgai tikrinuosi, ar tikrai norėsiu juo gyventi ateinančius keletą metų, kai rašysiu knygą ar pjesę. Sumanymas turi mane vežti, man turi būti įdomu. Juk nesinori vidury darbo mesti, nes baigėsi motyvacija. Turiu krūvą tokių kūrinių, kurie taip ir netapo knygomis. Gali būti, kai kuriuos baigsiu, jei manyje ir vėl užsidegs liepsna.

Aš visą laiką bijojau pasiekti ribą ar bedugnę, kai rašyme kaip T. Mūras nebematysiu prasmės. Baisu, kad ir su tavimi gali nutikti taip, kaip nutiko su daugeliu rašytojų – Adomu Mickevičiumi, Baironu ir daugybe kitų romantikų. O kas, jei vieną dieną atsikelsiu ir pagalvosiu: kas iš to, kad parašysiu dar vieną romaną ar pjesę? Kam to reikia?

– O kam reikėjo „Tomo Mūro“?

– Norėjau pakalbėti apie meilę ir laisvę, ant kurių, mano nuomone, laikosi pasaulis. Knygos personažas, rašytojas T. Mūras savo valia jų abiejų atsisakė, pabėgo, o kai norėjo susigrąžinti, buvo per vėlu, to padaryti jam neleido išdidumas. Velniop išdidumą, kai ant kortos pastatyta tavo meilė ir laisvė. Baigdamas rašyti staiga pajutau, kad T. Mūras traukia mane į save. Keršija už likimą, kurį jam sugalvojau. Supratau, kad pats prarandu savo gyvenimo meilę, po milimetrą, kiekvieną dieną ją bando atimti iš manęs ir išdidumas neleidžia dėl jos kovoti. Aš grimztu savo išdidume kaip pelkėje, tampu T. Mūru. Tada pasakiau sau – ne. Aš nebūsiu T. Mūras, velniop išdidumą. Meilė ir laisvė yra viskas, o išdidumas – paskui. Jis negali joms stoti skersai kelio, jis jų nevertas. Taip mes išsiskyrėme – T. Mūras nuėjo savo keliais, o aš – savo. Bet esu jam dėkingas, savo niekam tikusiu pavyzdžiu jis ištraukė mane iš tos išdidumo pelkės, atvėrė akis, kad meilė ir laisvė yra viskas. Iki tol aš to nežinojau arba žinojau, bet ne taip aiškiai.

„Tomas Mūras“ yra knyga apie užsikirtusį rašytoją perfekcionistą. Perfekcionizmas jį atvedė iki būsenos, kai nieko nebegali parašyti, nes neranda superypatingo sakinio. Tai romanas apie įvaizdį, kuris ne tik tampa asmenybės dalimi, bet ir pradeda ją užkariauti, diktuoti mintis, poelgius, veiksmus. Ir kai pagaliau rašytojas tai supranta, paaiškėja, kad nusimesti jį yra labai sunku, o T. Mūro atveju – apskritai neįmanoma.

– Užsiminei, kad rašydamas kažkurį laiką tapai T. Mūru. Ar nesibaimini, kad ir skaitytojai jo gyvenimą tapatins su tavuoju?

– Esame maža tauta, pernelyg gerai pažįstame autorius, žinome jų asmeninio gyvenimo detales, todėl ir randasi paralelės. Skaitydamas užsienio autorių kūrinius, tų paralelių neįžvelgi, nes mažiau apie juos žinai. Bet taip, išduosiu paslaptį, didžioji dauguma, o galbūt netgi visi rašytojai iš gyvenimo į knygas perkelia savo patirtį. Turi išgyventi, kad tiksliai aprašytum. Arba, kaip kažkada man sakė rašytojas Ričardas Gavelis, turi viską išgalvoti nuo pradžios iki pabaigos, kad nesusipainiotum tarp fantazijos ir realybės. Šiandien man atrodo, kad taip sakydamas jis flirtavo, – jo romanuose paties yra labai daug.

Esu pradėjęs rašyti naują knygą, tai bus dokumentinė proza, vadinsis „Mūsų vaikystės zona“, rašau joje apie save. Kai išleisiu, skaitytojai galės plakti mane liežuviais tiek, kiek tik norės.