Kurstytojiškas A. Hitlerio traktatas leidžiamas retai, nors teisės į šią knygą, pirmąkart pasirodžiusią 1925-aisiais, 2016 metais buvo priskirtos viešo naudojimo sričiai.

„Pasak kritikų, šios knygos publikavimas yra įžeidimas nacizmo aukoms. Mano nuomone, yra priešingai“, – sakė istorikas Eugeniuszas Krolis (Eugeniušas Krolis), leidimą lenkų kalba rengęs pastaruosius trejus metus.

Lenkijoje daug metų cirkuliavo A. Hitlerio gairių nacizmui ir Holokaustui piratinės kopijos ar sutrumpintos versijos.

2005 metais Vokietijos Bavarijos žemės vyriausybė, kuriai tuo metu priklausė teisės į „Mein Kampf“, paprašė konfiskuoti vienos tokios versijos Lenkijoje egzempliorius.

Tačiau E. Krolis naujienų agentūrai AFP sakė, kad jo parengtas lenkiškas leidimas su komentarais, kurį bendrai sudaro 1 000 puslapių, atliks „istorinio šaltinio su platesniu kontekstu“ vaidmenį.

Knyga, kuri bus išleista trečiadienį, yra tik antras „Mein Kampf“ leidimas su komentarais. Pirmas toks leidimas pasirodė Vokietijoje 2016 metais.

„Teigiamas dalykas“?

Lenkiškuoju leidimu rūpinasi leidykla „Bellona“, kurios specializacija – istorijos knygos. Pirmąjį tiražą sudarys 3 tūkst. egzempliorių.

Leidykla nevykdys jokios reklaminės kampanijos, o knygos kaina – 150 zlotų (33 eurai) – Lenkijai yra didelė.

Nenorime, kad šis leidinys būtų plačiai prieinamas.

„Nenorime, kad šis leidinys būtų plačiai prieinamas“, – sakė „Bellona“ direktorius Zbigniewas Czerwinskis (Zbignevas Červinskis).

Pasak jo, ši knyga visų pirma yra „įspėjimas, kad lengva beveik nepastebimai išardyti demokratiją ir sukurti totalitarinį režimą“.

„Tai, kas nutiko Vokietijoje po 1933 metų, gali nutikti šiandien, rytoj, poryt daugelyje pasaulio vietų. Signalai lengvai suprantami“, – sakė jis.

Lenkijoje karo metais veikusios nacių Aušvico–Birkenau mirties stovyklos muziejaus vadovas Piotras Cywinskis (Piotras Cyvinskis) dienraštyje „Rzeczpospolita“ rašė galintis „suprasti“ knygos leidimą akademiniais tikslais.

Tačiau jis įspėjo, kad noras uždirbti iš šios knygos ir aktyvi reklamos kampanija galėtų prieštarauti Lenkijos įstatymams, kuriais draudžiama propaguoti fašizmą.

Lenkijoje, kuri nacių okupacijos metais prarado 6 mln. savo piliečių, įskaitant 3 mln. žydiškos kilmės žmonių, draudžiama viešai propaguoti totalitarines ideologijas, tokias kaip fašizmas ar komunizmas, taip pat etninę ar rasinę neapykantą. Už tokius nusikaltimus numatytos laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmės.

Lenkijos vyriausiasis rabinas Michaelis Schudrichas (Michaelis Šudrichas) sakė, kad akademinis leidimas galėtų būti „teigiamas dalykas“, tai galėtų „padėti žmonėms daug geriau suprasti nacizmo, melo, totalitarizmo pavojus“.

Pasak M. Schudricho, klausimas dėl to, ar leisti šią knygą, „buvo aktualus prieš 20 metų“ ir svarbu suprasti, kad dabar yra nepritarimo fašizmui „konsensusas“.

"[Dabar] svarbu, kad mokslininkai galėtų perskaityti, ką Hitleris rašė „Mein Kampf“, nes žodžiai yra svarbūs. Ką Hitleris kalbėjo prieš ateidamas į valdžią, jis kaip tik ir padarė vėliau“, – sakė M. Schudrichas.

Konstanco miesto Badeno-Viurtembergo žemėje teatras sako šiuo spektakliu siekiantis parodyti, kaip nesunku morališkai sugadinti žmogų. Tačiau dėl teatro pozicijos buvo gauta virtinė teisinių skundų.   

Visgi vietos prokuratūra trečiadienį pareiškė, kad spektaklio premjera galės įvykti penktadienį, balandžio 20-ąją, kai minimas Adolfo Hitlerio gimtadienis. Teatrui taip pat leista įgyvendinti savo kontroversišką kampaniją dėl svastikos.   

Teatro tinklalapyje rašoma, kad žiūrovų, sumokėjusių už bilietą, prašoma ateiti į spektaklį su Dovydo žvaigžde, parodant solidarumą su nacių barbariškumo aukomis“.

Vokietijos įstatymai draudžia viešai demonstruoti svastiką ir kitus nacių simbolius, išskyrus atvejus, kai tai yra meninio pasirodymo, kuriam taikoma konstitucijos garantuojama žodžio laisvė, dalis.   

Badeno-Viurtembergo žemės žydų bendruomenė paragino boikotuoti spektaklį, pavadintą pagal Adolfo Hitlerio autobiografiją, kurią jis  parašė kalėjime dar prieš atėjimą į valdžią. 

Pasak teatro atstovų, spektaklis, sukurtas pagal 2007 metais mirusio vengrų dramaturgo George'o Tabori (Džordžo Taborio) pjesę, satyriškai vaizduoja nacių diktatoriaus jaunystę.

Vokietijos politiniai ir religiniai lyderiai reiškia susirūpinimą dėl kraštutinių dešiniųjų organizacijų, taip pat priešiškai Izraelio atžvilgiu nusiteikusių migrantų kurstomų antisemitinių nuotaikų stiprėjimo. 

Neseniai internete buvo paskelbtas vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip Berlyne trys jaunuoliai, iš kurių mažiausiai vienas kalbėjo arabiškai, užpuola du jaunus vyrus su žydiškomis kipomis.  

Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas (Heikas Masas) yra sakęs, kad Vokietija „tenka atsakomybė saugoti žydus“ praėjus daugiau nei 70 metų po Holokausto, per kurį naciai nužudė 6 mln. Europos žydų.

Mein Gott! Kas po galais vokiečiams nutiko, klausimu savo komentarą pradeda britų „The Telegraph“ apžvalgininkė Juliet Samuel.

Tiesą sakant, nieko baisaus, čia pat į savo klausimą ir atsako. Jie įsismaginę graibsto plačiai anotuotą leidinį, kurį, įskaitant visus paaiškinimus, sudaro 2 tūkst. puslapių, tačiau kažin ar tarp pirkėjų labai jau daug neonacių ekstremistų. Labiau tikėtina, kad juo savo išteklius papildo mokyklos, universitetai, bibliotekos ir eiliniai vokiečiai, kurių bene vienintelis su šia knyga susijęs interesas – išsamiau susipažinti su šiuo svarbiu istoriniu dokumentu, kurio įsigyti knygyne iki šiol nebuvo įmanoma.

Bandymas juokauti – sveikatos požymis, tik nereikia persistengti

Nenuostabu, kad A. Hitleris vis dar sutraukia minias. Ir ne tik Vokietijoje. Daugelyje Vakarų valstybių nacizmo žvaigždė neblėsta iki šiol. Pavyzdžiui, A. Hitlerį britai tebelinksniuoja skaldydami juokelius, o, amerikiečių įsitikinimu, svastika suteikia aštresnį efektą – Holivudo filmuose ji tarsi neatsiejama paskutinio niekšo įvaizdžio dalis.

Kaltės jausmo iki šiolei kamuojama Vokietija pajuokauti šia tema drįso tik visai neseniai. 2015 m. pagal satyrinį Timuro Vermeso romaną „Jis ir vėl čia“ (vok. Er ist wieder da) sukurtas filmas. Pirmasis tokio masto, bet visai sėkmingas bandymas. Filme pasakojama, kaip kartą A. Hitleris nubunda šiuolaikiniame Berlyne ir nelieka nepastebėtas. A. Hitleris filme „sužiba“ išmone, susijusia su meilės reikalais, ir jam pasiūloma parašyti meilės patarimų knygą „Mano kova su žmona“.

Tačiau filmo pabaiga nejuokinga – žiūrovui leidžiama suprasti apie pragaištingą moralinį žmonių nenuovokumo poveikį. Vokiečiai gal ir bando pasijuokti iš Adolfo, bet tas juokas kol kas dar gerokai pridusęs.

Gal ir gerai. Pagarbą praeities žiaurumams, ko gero, verta išsaugoti – kai ji išblės, jos nebeatgaivinsi. J. Samuel prisimena, kaip kartą su klase važiavo į Elzasą Prancūzijoje aplankyti vienintelės Prancūzijos žemėje kada nors veikusios – Štruthofo – koncentracijos stovyklos. Pasak moters, stovyklą jie išvaikščiojo tylomis, juolab kad pusę grupės sudarė žydai. Ji teigia prisimenanti buvusi apstulbusi, kai tuo pat metu stovyklą apžiūrinėję prancūzų vaikai elgėsi visai kitaip – fotografavosi apsimesdami negyvi ant metalinių neštuvų, kuriais lavonai buvo įstumiami į krosnį, ir kvatojo. Autorė teigia negalinti įsivaizduoti vokietės mokytojos, kuri toleruotų tokio pobūdžio linksmybes.

Skirtingas istorijos paralelių vertinimas

Vis dėlto, jei pagarba tampa perdėta, irgi nėra gerai, teigia J. Samuel. Pagal Vokietijos įstatymus propaguoti nacizmą yra draudžiama ir tai nieko nestebina. Tačiau nuolat atsiranda tvirtinančių, kad nacizmą ir holokaustą lyginti su bet kokiu kitu politiniu judėjimu ar režimo nusikaltimais yra nemoralu. Jų įsitikinimu, nacių vykdytas holokaustas yra su niekuo nepalyginamas.

J. Samuel nuomone, žydų holokaustas vertintinas taip pat, kaip ir bet kurios kitos masinės žmonių žudynės, kurių per istoriją būta daug. „Mein Kampf“, jos teigimu, suteikia galimybę ne tik geriau pažinti A. Hitlerį, bet ir suvokti tam tikrus istorinius momentus, suprasti, kokia gaivališka jėga į save įtraukia kaltųjų paieškos, žiaurumas, rasizmas, tautinių idealų nostalgija ir paranojiškas savęs matymas nuskriaustojo vaidmenyje. Gerais ketinimais grįstos istorijos paralelių paieškos neturėtų būti tapatinamos su šventvagyste.

Kitoje debatų stalo pusėje – praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio įvykiais pernelyg mėgstantys paspekuliuoti veikėjai. Nei pernelyg įsigilinę į faktus, nei apskritai gerai suprasdami, ką kalba, jie tvirtins, kad žydų holokaustas yra tas pats, ką dabar Izraelis išdarinėja Gazoje. Autorės nuomone, šie žmonės yra, švelniai tariant, nesuinteresuoti pasimokyti iš istorijos.

Vokiečiai tarsi įsprausti į rėmus

2016-ieji buvo neramūs. Tikrai yra ką aptarti ir prie alaus bokalo, ir vilkint vakarinę eilutę. Trumpo triumfas? Kvepia ketvirtuoju dešimtmečiu. „Brexit“? Tik nereikia ir vėl apie karą. Le Pen? Hitleris su aukštakulniais. Žmonės tiesiog apsėsti nacių, nacionalizmo ir visų tų dalykų. Akimirksniu Vakarų inteligentija nustojo tikėti, kad istorijos plokštelė baigta, ir dabar yra įsitikinusi, kad adata užstrigo.

Anot J. Samuel, niekur kitur žmonės taip nebijo, kad istorija pasikartos, kaip Vokietijoje, kur nuodėmių išpirkimas tapo veik pagrindine politikos varomąja jėga. Jaudinantis Vokietijos indėlis į NATO, niekaip negalinčios įsivažiuoti žvalgybos tarnybos, daugiau kaip milijono pabėgėlių priėmimas, užmojis atverti sienas ir net pats euro projektas – visa tai tam, kad pagaliau pavyktų padarytas klaidas surinkti į vieną krūvą, neutralizuoti ir gauti išrišimą. Štai Britanijoje ir Lenkijoje tautinė valstybė suvokiama kaip laisvės idealo simbolis ir garantas, o Vokietijoje vyrauja nuostata, kad tautinė valstybė – tai fašistinio teroro instrumentas. Angelos Merkel ir jos bičiulių supratimu, kuo didesnė grėsmė liberalizmui, tuo nelanksčiau ir dogmatiškiau reikia jį ginti.

Vis dėlto, kaip pastebi autorė, kad ir kaip būtų ginamas liberalizmas, ištrinti seniai padarytų nusikaltimų vis tiek nepavyks. Europa apskritai turėjo užkirsti kelią A. Hitleriui patekti į valdžią. Ar dėl to šiandien modernioje Europoje ES ir jos lyderiai turi laikytis dantimis įsikibę integralizmo dogmų ir visaip vengti plėtros ir permainų? Grįžtant prie ketvirtojo dešimtmečio, pažymėtina, kad tuomet Vokietija generavo milijonus pabėgėlių. Ar dėl to šiandien masinis pabėgėlių priėmimas laikytinas tokio kilnumo aktu, kad nereikia nei nustatinėti ribų, nei kruopščiai planuoti? Žinoma, kad ne.

Pagirtina, kad vokiečiai taip uoliai domisi „Mein Kampf“. Tačiau kaltė nėra tvirtas visuomenės telkimo pagrindas, o jos išpirkimas negali būti visaapimantis politikos tikslas. Mokytis iš praeities yra viena. Būti jos apakintiems – visai kas kita.

Miuncheno šiuolaikinės istorijos institutas (IfZ) paskelbė, kad nuo praėjusių metų sausio, kai buvo išleistas naujas nacių lyderio antisemitinio manifesto leidimas su paaiškinimais, nuo knygynų lentynų buvo nušluota maždaug 85 tūkst. jo egzempliorių.

Tačiau autoritetingas institutas nurodo, kad šiuo leidiniu ne propaguojama kraštutinių dešiniųjų ideologija, o praturtinami debatai apie naują „autoritarinių politinių pažiūrų“ stiprėjimą šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje.

Iš pradžių institutas ketino išleisti tik 4 tūkst. egzempliorių, bet susidūręs su didele paklausa iškart padidino tiražus. Šeštas tiražas knygynuose pasirodys sausio pabaigoje.

Sėkmingi pristatymai

Šis dvitomis beveik visus praėjusius metus figūravo savaitinio žurnalo „Der Spiegel“ perkamiausių negrožinių knygų sąraše, o balandį dvi savaites išsilaikė pirmoje jo vietoje.

IfZ taip pat organizavo virtinę sėkmingų „Mein Kampf“ pristatymų ir debatų visoje Vokietijoje ir kitų Europos šalių miestuose, tad galėjo pamatyti naujojo leidimo poveikį.

„Baimė, kad šis leidinys propaguos Hitlerio ideologiją ar net padarys ją socialiai priimtiną ir suteiks neonaciams naują propagandos platformą, buvo visiškai nepagrįsta“, – sakoma IfZ direktoriaus Andreas Wirschingo (Andrėjo Viršingo) pareiškime.

„Priešingai, debatai apie Hitlerio pasaulėžiūrą ir jo prieigą prie propagandos suteikė progą pažvelgti į totalitarinių ideologijų priežastis ir pasekmes tokiu metu, kai autoritariškos politinės pažiūros ir dešinio sparno šūkiai stiprina savo pozicijas“, – pažymėjo A. Wirschingas.

„Ne reakcionieriai ar radikalai“

Pasak IfZ, knygynų surinkti duomenys apie pirkėjus rodo, kad tai dažniau yra „klientai, besidomintys politika ir istorija, ir, taip pat, pedagogai“, o „ne reakcionieriai ar dešiniojo sparno radikalai“.

Vis dėlto IfZ nurodė ir toliau vykdysiantis suvaržymų politiką dėl tarptautinių teisių. Kol kas planuojami tik angliškas ir prancūziškas leidimai, nors didelį susidomėjimą reiškia daug šalių.

Institutas „Mein Kampf“ versiją su paaiškinimais išleido pernai sausį, vos kelios dienos po to, kai baigė galioti autorinės teisės.

Teisės į šį manifestą 1945 metais buvo perduotos Bavarijai, kuriai sąjungininkai perdavė pagrindinę nacių leidyklą.

Su leidimu nesutiko

70 metų regionas iš pagarbos nacių aukoms ir norėdamas užkirsti kelią neapykantos kurstymui nesutikdavo su šio kurstytojiško traktato pakartotiniu leidimu.

Tačiau „Mein Kampf“ („Mano kovai“) tapus viešo naudojimo kūriniu, institutas ėmė nuogąstauti, kad rinkoje gali pasirodyti kokia nors versija be kritiškų komentarų.

Iš dalies autobiografinėje knygoje dėstoma A. Hitlerio ideologija, paklojusi pamatus nacizmui. Hitleris ją parašė 1924 metais, kalinamas Bavarijoje už išdavystę po savo nesėkmingo Alaus pučo Miunchene.

Knygoje išdėstytos dvi idėjos, kurias Hitleris, kaip Vokietijos lyderis, įgyvendino praktikoje: kaimyninių šalių aneksavimas siekiant „gyvybinės erdvės“ vokiečiams ir neapykanta žydams, nuvedusi prie Holokausto.

Vokietijoje buvo išleista maždaug 12,4 mln. knygos egzempliorių, nuo 1936 metų nacių valstybė jas dovanodavo visoms jaunavedžių poroms.

Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“ egzempliorius, priklausęs pačiam nacių lyderiui ir rastas jo bute Miunchene, penktadienį Jungtinėse Valstijose buvo parduotas už 20 655 dolerius, pranešė aukcionas.

Raudona oda įrištą knygą rado JAV kariai, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje išvadavę Miuncheną, nurodė „Alexander Historical Auctions“.

Hitleris ją tikriausiai laikė naudotis pačiam arba kaip potencialią dovaną kokiam nors gerbėjui.

Knygos priešlapyje yra 11 karininkų iš JAV 45-osios pėstininkų divizijos lauko artilerijos bataliono – pirmųjų Miuncheną išvadavusių karių – parašai.

„Iš Adolfo Hitlerio buto Miunchene 1945-ųjų gegužės 2-ąją“, – parašė vienas tų karininkų. Žemiau yra jo ir dar 10 kitų parašai.

2015 metų rugpjūčio 20 dieną parašytame kapitono Danielio Alleno (Danielio Aleno) iš 45-osios pėstininkų divizijos dukters laiške sakoma, kad jos tėvas karui baigiantis parsivežė tą knygą namo.

Aukcione telefonu ir internetu varžėsi daugiau kaip 10 pirkėjų, kol galiausiai knyga atiteko vienam amerikiečių pirkėjui. Prieš aukcioną egzempliorius buvo vertinamas 12-15 tūkst. dolerių.

Hitleris šią knygą, kurios pavadinimas išvertus reiškia „Mano kova“, parašė 1924 metais, kalinamas už išdavystę po nesėkmingo Bavarijos vyriausybės perėmimo.

Šiame kurstytojiškame traktate išdėstoma politinė doktrina, kurią jis vykdė būdamas fiureris: kaimyninių šalių aneksavimas siekiant „gyvenamosios erdvės“ vokiečiams ir neapykanta žydams, kuri privedė prie Holokausto.

Riboto tiražo egzempliorius, kuris buvo parduotas penktadienį, yra 354 puslapių II tomas. Manifestą išspausdino nacių partijos leidykla „Verlag Franz Eher“ Miunchene, 1927 metais.

Nuo 1933-iųjų, kai Hitleris atėjo į valdžią, iki jo žlugimo 1945-aisiais, Vokietijoje buvo išleista milijonai knygos egzempliorių. Nuo 1936-ųjų nacių valstybė po egzempliorių padovanodavo visiems jaunavedžiams.

Šių metų sausį, pasibaigus autorinių teisių laikui, Vokietijoje pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo buvo išspausdinti nauji knygos egzemplioriai ir tai sukėlė nerimą kai kuriems žydų bendruomenės lyderiams.

70 metų Bavarijos valdžia neleisdavo jos pakartotinai leisti – iš pagarbos nacių aukoms ir siekdama užkirsti kelią neapykantos kurstymui.

2014 metų vasarį du reti „Mein Kampf“ egzemplioriai, pasirašyti Hitlerio dar jaunystėje, aukcione Los Andžele buvo parduoti už 64 850 dolerių.

Vokietijos velionio nacių lyderio Adolfo Hitlerio politinio manifesto „Mein Kampf“ (Mano kova) autorinės teisės liausis galioti penktadienį, o kelios leidyklos planuoja vėl išspausdinti šią knygą, papildytą šiuolaikinių ekspertų komentarais, tačiau visa tai kursto įnirtingus debatus, kaip reikėtų vertinti šį itin kontroversišką kūrinį, praėjus septyniems dešimtmečiams po nacių sutriuškinimo.

Pagal Vokietijos įstatymus kūrinių autorinės teisės galioja 70 metų po autoriaus mirties – šiuo atveju A.Hitlerio savižudybės viename sovietų armijos atakuojamo Berlyno bunkeryje 1945 metų balandžio 30 dieną – iki pat tų metų paskutinės dienos.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui sąjungininkai perdavė visą išlikusį A.Hitlerio turtą Bavarijos žemės vyriausybei, mat nacių lyderis buvo oficialiai registruotas kaip Miuncheno gyventojas. Be kita ko, Bavarijai buvo perduotos „Mein Kampf“ originalaus vokiško teksto autorinės teisės. Miuncheno valdžia vėliau dėjo pastangas, kad jokie nauji tos knygos leidimai nebūtų spausdinami, nors oficialiai toks draudimas nebuvo paskelbtas.

Tačiau nuo sausio 1-osios Bavarijos finansų ministerija nebegalės naudoti tų priemonių, nes „Mein Kampf“ autorinės teisės liausis galiojusios.

Vokietijos istorikų parengta anotuota versija knygynuose pasirodys jau sausio 8 dieną, o kaimyninėje Prancūzijoje leidykla „Fayard“ ketina išleisti naują „Mein Kampf“ leidimą prancūzų kalba, sukeldama kai pasipiktinimą kai kuriuose sluoksniuose.

Keliose Europos šalyse, kurios buvo okupuotos nacių, tarp jų Austrijoje ir Nyderlanduose, padėtis praktiškai nepasikeis, nes ten nacių lyderio veikalą leisti ir platinti oficialiai draudžiama.

Kitur, įskaitant Indiją ir Braziliją „Mein Kampf“ galima įsigyti laisvai, o Japonijoje netgi buvo išleista pagal ją sukurta manga – komiksų knygelė. Turkijoje nuo 2004 metų parduota daugiau negu 30 tūkst. šios knygos egzempliorių; ji taip pat nėra uždrausta Jungtinėse Valstijose.

Kai kurie mokslininkai pasisako už pakartotinius leidimus, sakydami, kad jie padės demistifikuoti liūdnai pagarsėjusią 800 puslapių apimties knygą, juolab, kad šis veikalas yra lengvai prieinamas internete.

Vis dėlto skelbiama įvairių nuomonių, ypač žydų organizacijose – kai kurios jų nori, kad draudimas liktų galioti, o kitos įsitikinusios, kad tą tekstą verta paskelbti su mokslininkų komentarais švietimo tikslais.

Istorinis šaltinis

Didžiausios aistros verda Vokietijoje, kur nuo 1945 metų nebuvo išspausdintas nei vienas naujas „Mein Kampf“ leidimas, nors šių knygų nedraudžiama pardavinėti arba jų turėti.

„Mein Kampf“, kuri iš dalies yra A.Hitlerio autobiografija, išdėsto šio veikėjo ideologiją, tapusią nacizmo pagrindu. Jis parašė šią knygą, kai buvo laikomas Landsbergo kalėjime, į kurį pateko nuteistas po nesėkmingo 1923-ųjų perversmo, žinomo kaip Alaus pučas.

Knygoje skelbiamos dvi idėjos, kurias Vokietijos lyderiu tapęs A.Hitleris įgyvendino, žengdamas į Antrąjį pasaulinį karą. Jis teigė, kad kaimyninės šalys turi būti aneksuotos ir tapti vokiečių „gyvenamąja erdve“ (lebensraum) ir kad žydai yra nepakenčiama žemesnioji rasė. Pastarasis įsitikinimas tapo ideologiniu Holokausto pagrindimu.

Iki 1945 metų Vokietijoje buvo išleista apie 12,4 mln. šios knygos kopijų, kurių galima rasti daugelyje akademinių bibliotekų.

Vokietijos žydų bendruomenės lyderis Josefas Schusteris (Jozefas Šusteris) sakė, kad „bjaurus propagandos pamfletas „Mein Kampf“ turėtų likti uždraustas“, bet neprieštaravo, kad akademinė versija su paaiškinimais būtų išleista švietimo ir tyrimų tikslais.

Būtent tokią anotuotą versiją parengė Miunchene įsikūrusio Šiuolaikinės istorijos instituto (IFZ) mokslininkai.

Naujas „Mein Kampf“ leidimas, kurio apimtis dėl ekspertų komentarų padidėjo iki beveik 2 000 puslapių, bus išleistas dviem tomais ir tikriausiai bus išgraibstytas iš knygynų lentynų. Pirmąjį tiražą sudarys 4 tūkst. egzempliorių; knyga kainuos 59 eurus.

IFZ nurodė, kad knygos komentaruose mėginama atsakyti į esminius istorinius klausimus – pavyzdžiui, kaip buvo priimami „Mein Kampf“ teiginiai. Taip pat bus nagrinėjama svarbiausia problema: kokių priešingų argumentų galime pateikti, remdamiesi šiuolaikinėmis žiniomis apie daugybę Hitlerio teiginių ir melų.

„Ši knyga neturėtų būti nuvertinama kaip istorinis šaltinis, taip pat kaip raktas, padedantis perprasti nacionalsocializmo istoriją“, – IFZ direktorius Andreas Wirschingas (Andrėjas Viršingas) sakė prieš pasirodant naujam leidimui.

Naujojo leidimo elektroninės versijos nebus, nes jos tekstas sunkiai suderinamas su tuo formatu, bet leidėjai tikis parengti specialią versiją internetui – galbūt 2017 metais.

Visas pelnas už parduotas knygas bus skirtos labdarai, pabrėžė A.Wirschingas, tačiau jis abejojo, ar gautos pajamos padengs leidybos kainą, nes šis didelės apimties projektas buvo itin brangus.

„Manau, kad galiausiai jokio pelno nebus gauta“, – sakė jis.

Švietimo ministrė Johanna Wanka (Johana Vanka) sakė, kad ši „Mein Kampf“ versija turėtų būti visų Vokietijos mokyklų bibliotekose, aiškindama, kad tokiu būdu „Hitlerio komentarai neliktų neužginčyti“.

„Moksleiviams kils klausimų, tad vienintelis teisingas kelias – kad tai būtų aptariama per pamokas“, – pažymėjo ji.

Tačiau Miuncheno ir Aukštutinės Bavarijos žydų bendruomenės vadovė Charlotte Knobloch (Karlotė Knobloch) perspėjo, kad netgi tokio formato leidinys kelia tam tikrų pavojų, nes jame „yra originalus tekstas“, o „dešiniojo sparno kovotojai ir islamistai suinteresuoti skleisti tokias idėjas“.

Izraelyje, kuriame nauji „Mein Kampf“ leidimai yra uždrausti, autorinių teisių galiojimo pabaiga nepakeis giliai įsišaknijusio priešiškumo tam antisemitiniam veikalui.

Leidyklos „Geffen Publishing“, orientuotos į knygas į judaizmą ir jo istoriją, įkūrėjas Murray Greenfieldas (Marėjus Grinfildas) sakė, kad A.Hitlerio kūrinio nespausdintų „net jeigu man už tai sumokėtų“.

Vokietijos centrinė žydų taryba trečiadienį pareiškė neprieštaraujanti, kad būtų išspausdintas naujas, kritiškais ekspertų komentarais papildytas Adolfo Hitlerio knygos „Mein Kampf“ („Mano kova“) leidimas, kuris turėtų pasirodyti sausį.

„Mein Kampf“ supratimas tebėra svarbus, siekiant paaiškinti nacionalsocializmą ir Holokaustą, – tarybos vadovas Josefas Schusteris (Jozefas Šusteris) sakė verslo dienraščiui „Handelsblatt“. – Dėl to nėra jokių prieštaravimų mokslininkų anotuotam leidimui, (kuris būtų naudojamas) tyrimų ir mokymo tikslams.“

Teisės į Vokietijos nacių lyderio veikalą, kupiną antisemitinių pareiškimų, nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos priklauso Bavarijos žemei, kuri iki šiol atsisakydavo suteikti leidimą išspausdinti naujus „Mein Kampf“ leidimus, argumentuodama, kad ta knyga kursto rasinę neapykantą ir temdytų Holokausto aukų atminimą.

Tačiau Miunchene veikiantis Šiuolaikinės istorijos institutas planuoja sausį išleisti dviejų tomų knygą „Hitleris, „Mein Kampf“.

Kritinis leidimas“ (Hitler, Mein Kampf – eine kritische Edition), kuriame pateikiamas kontekstas neapykantos pritvinkusiems nacių diktatoriaus tekstams, prie kurių buvo pridėta apie 3,5 tūkst. išnašų, parengtų istorijos specialistų.

Vokietijos valdžia ketina neatsisakyti pozicijos, kad neanotuota „Mein Kampf“ versija negali būti leidžiama.

J.Schusteris perspėjo, kad tokiais neteisėtos leidybos atvejais teisėsauga ir teismai turėtų „kuo ryžtingiausiai veikti, kad būtų užkirstas kelias tos knygos platinimui ir pardavimui“, kai sausio 1-ąją Bavarija neteks išskirtinių teisių į A.Hitlerio knygą.

„Yra didelis pavojus, kad šis apgailėtinas literatūros veikalas bus vis labiau platinamas rinkoje“, – sakė jis.

„Deja, bet kokiu atveju jis jau prieinamas internete ir užsienyje“, – Centrinės žydų tarybos vadovas sakė „Handelsblatt“, kuris visą šį interviu paskelbs ketvirtadienį.

Miuncheno šiuolaikinės istorijos institutas 2016 metų pradžioje rengia naują Hitlerio veikalo „Mein Kampf“ (Mano kova – liet.) leidimą. Tai pirmas šio veikalo leidimas Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo.

Pasak leidėjų, originalus tekstas bus lydimas kritinių pastabų ir komentarų, nes šiam Hitlerio darbui būdingas antisemitizmas, o kai kurie posakiai šiuolaikiniam skaitytojui gali būti nesuprantami.

Leidėjų planus publikuoti Hitlerio veikalą griežtai sukritikavo Vokietijos žydų bendruomenės. Šią knygą jie vadina pavojinga.

Tuo metu institutas sako, kad perspausdina veikalą tam, kad paneigtų Hitlerio tezes .

Savo veikalą A. Hitleris parašė būdamas kalėjime 1920-aisiais. Tai autobiografinis darbas, propaguojantis nacionalsocialistines idėjas.

Du reti nacių ideologinio manifesto „Mano kova“ („Mein Kampf“) egzemplioriai, pasirašyti jų autoriaus Adolfo Hitlerio, ketvirtadienį buvo parduoti už 64 850 tūkst. dolerių (beveik 164 tūkst. litų) viename Los Andželo aukcione, pranešė organizatoriai.

Prognozuota, kad abi būsimo Vokietijos fiurerio politinio manifesto kopijos – iš „Mein Kampf“ pirmojo ir antrojo leidimo – bus parduotos už 20–25 tūkst. dolerių aukcione, kurį organizavo bendrovė „Nate D. Sanders Auctions“.

Vienuolika žmonių varžėsi dėl šių knygų, asmeniškai pasirašytų A.Hitlerio ir dedikuotų Josefui Baueriui (Jozefui Baueriui) – vienam iš ankstyvųjų Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos (NSDAP) narių, prisidėjusių prie 1923 metais Miunchene surengto Alaus pučui, per kurį mėginta nuversti Bavarijos vyriausybę.

A.Hitleris veikiausiai padovanojo tas knygas J.Baueriui per 1925-ųjų ir 1926-ųjų metų Kalėdas, nes dedikacijose sveikinama su šventėmis, nurodė aukciono organizatoriai.

Aukcionų namai skelbė parduodantys „rinkinį pranašingai pasirašytų knygų, kurios bergždžiai perspėjo pasaulį apie Hitlerio ketinimus“. Organizatoriai pridūrė, kad šie egzemplioriai itin reti, nes jie buvo dedikuoti kitam nacių partijos lyderiui.

A.Hitleris „Mein Kampf“ parašė Landsbergo kalėjime, kai buvo nuteistas po nesėkmingo pučo Miunchene. Knygoje jis išdėstė savo politinę doktriną ir dėl Vokietiją krečiančios krizės kaltino įvairius veikėjus, tarp jų žydus ir marksistus.

Kai A.Hitleris 1933 metais iškilo į valdžią, buvo išleista milijonai jo knygos egzempliorių. Nuo 1936 metų nacistinė valstybė padovanodavo „Mein Kampf“ egzempliorių kiekvienai jaunavedžių porai.

Ketvirtadienį taip pat buvo parduotas odinis lietpaltis, priklausęs Albertui Speerui (Albertui Špėrui) – A.Hitlerio vyriausiajam architektui, ginkluotės ir karo gamybos ministrui. Už jį buvo sumokėta 10 068 doleriai (25,45 tūkst. litų).

Po karo tas lietpaltis pateko į sąjungininkų pajėgų kario, vardu Ralphas (Ralfas), rankas. Savo laiške 1945 metų gegužę jis rašė: „Šiandien apsižvalgiau vieno aukšto rango nacio didžiulėje pilyje ... Tau siunčiu auksinį vėrinį. Tėčiui – puikų odinį lietpaltį ... Paėmiau lietpaltį be jokių nacių ženklų išorėje, Deja, ant lietpalčio yra įspaustas nacio Alberto Speero vardas.“

Skaitmeninės knygų kopijos Adolfo Hitlerio veikalui „Mein Kampf“ (“Mano kova”) vėl atnešė pasaulinį populiarumą. Apie tai savo tinklaraštyje rašo žurnalistas Chrisas Faraone, kurį cituoja britų leidinys "The Guardian".

Chriso Faraone teigimu, daugiau nei dešimt šios knygos nemokamų versijų buvo atsisiųsta apie 100 tūkst. kartų. Ir tai - vien tik iš "Internet Archive". Eletroninėje parduotuvėje "iTunes" mokamos Hitlerio knygos kopijos parduodamos taip pat žymiai geriau už šiuolaikinių rašytojų kūrinius.

Elektroninės prekybos giganto "Amazon" puslapyje fiurerio knyga yra aukščiausiai už visus kitus skyriuje „Propaganda ir politika“, visa tai aktualu ir kitų šalių "Amazon" puslapiuose.

Michaelas Fordas, vienas iš Adolfo Hitlerio kūrinio elektroninės versijos leidėjų, pranešė žurnalistui Chrisui Faraone, jog „Mein Kampf“ tapo tikru bestseleriu, nors jis ir stovi prieš „tam tikrą moralinę dilemą“. M. Fordo teigimu, jis neužsiima knygos platinimu ir populiarinimu, o kartu mano, kad ji galėtų būti naudinga tiems, kurie domisi istorija.

Popierinės Hitlerio knygos versijos pardavimai yra nežymūs, tačiau Chrisas Faraone mano, kad skaitmeninės versijos neįtikėtinas populiarumas – tai „savotiškas kultūrinis fenomenas, kaip ir žemo kokybinio lygio pornografinių romanų pardavimai, kuriuose galima slapčia skaityti skaitmeniniu pavidalu.“

Žurnalisto manymu, jei pas žmogų namuose nėra popierinės knygos, niekas negali jo apkaltinti, skaitant prastos literatūros. Lygiai taip pat ir realiame gyvenime: vargu, ar kas ryšis knygyne paimti nuo lentynos fiurerio knygą ir ją paskui įsigyti, tuo tarpu slapčia atsisiųsti skaitmeninę versiją šiandien nekyla jokių problemų.