Apie šeimą
Šiauliuose gimusi, bet didesnę gyvenimo dalį sostinėje praleidusi mergina šiuo metu gyvena Jungtiniuose Arabų Emyratuose. „Galiu dirbti iš bet kur, – prisipažįsta vaišindama lietuviška mėtų arbata. – Svarbu, kad turėčiau telefoną arba kompiuterį, o dar – internetą.“
Deimantės šeima – tėvai ir dvi jaunesnės seserys – apsistoję Portugalijoje. Šešiolikmetė Emilija Pranytė profesionaliai žaidžia tenisą pas vieną geriausių šalies trenerių, o tėvai mėgaujasi puikiu oru ir vandenynu. Sesuo Emilija keliauja po visą pasaulį dalyvaudama įvairiuose tarptautiniuose turnyruose ir skina laurus atstovaudama Lietuvai.
„Esu savarankiška nuo ankstyvos paauglystės. Kai man sukako šešiolika, šeima nusprendė grįžti į Šiaulius dėl palankesnių sąlygų Emilijos treniruotėms. Sesuo pradėjo treniruotis Šiaulių teniso akademijoje, ėmė keliauti po visą pasaulį dalyvaudama varžybose. Aš apsisprendžiau baigti mokslus Vilniuje ir gyventi tėvų name“, – nepaleisdama iš rankų dviejų mobiliųjų pasakoja Deimantė.
Apie ankstyvą motyvaciją
Ar tėvai neprieštaravo: juk paaugliams dažnai kyla noras išbandyti visus suaugusiųjų gyvenimo malonumus – tabaką, alkoholį ir kt.? Anot lietuvės, dar besimokydama mokykloje ji buvo pareiginga ir aktyvi.
„Nuo šešiolikos pradėjau dirbti. Kadangi labai mėgau žaisti paplūdimio tinklinį, o Vilniuje tebuvo viena nedidelė smėlio arena, į kurią mėgėjų nelabai priimdavo, vos gavusi šansą prisidėti prie dar vienos smėlio arenos atidarymo nesudvejojau“, – šypsosi ji.
Pažįstami kaip tik turėjo tinkamas patalpas, kurias ambicinga mergina su kitais tinklinio entuaziastais nusprendė paversti erdvia smėlio arena. Deimantei teko vadybininkės vaidmuo. Rūpinosi viskuo – nuo smėlio atvežimo iki reikalingos įrangos radimo; dušų, persirengimo kambarių įrengimo; darbuotojų ir administracijos suradimo.
Trijulė: piknikas dykumoje – Gediminas, Deimantė ir kupranugaris. / Asmeninio archyvo nuotr.
Apie ambicijas
Kaip sekėsi suderinti darbą ir mokslus? Deimantės žodžiais tariant, ji eidavo tik į svarbias pamokas, o jei negalėdavo jų lankyti – mokėdavo susitarti su mokytojais. Kadangi mokėsi puikiai – problemų dėl lankomumo nekilo. Palikusi smėlio areną, susirado kitą darbą transporto srityje.
Tarp jų yra daug turtingiausių pasaulio žmonių. Kai kurie laiko save beveik dievais. Deja, pabendravus su jais išsyk matai, kad tie žmonės labai nelaimingi: išsekinti šlovės, praradę gyvenimo džiaugsmą, prasmę.
„Nebuvo lengva dirbti ir mokytis, bet minčių, kad galėtų būti kitaip, niekada nekilo. Visą gyvenimą mane persekiojo turtingų tėvų dukrelės etiketė, tad norėjau pamėginti išsilaikyti pati. Tėvai iš pradžių dar bandė atkalbėti, kad susikoncentruočiau į mokslus, bet aš atkakliai laikiausi savo – norėjau būti nepriklausoma“, – pasakoja Deimantė, puikiai pabaigusi mokyklą, o paskui pasirinkusi tarptautinio verslo ir komunikacijos studijas ISM universitete.
Paklausta, kur išleisdavo mokyklos laikais uždirbtus pinigus, mergina juokiasi, kad jų nebuvo labai daug. Galėdavo nueiti į kavinę skaniau pavalgyti, nuvykti su draugėmis į kokią netolimą šalį ar įsigyti gražesnį drabužį. Be to, ir laisvo laiko daug nebuvo.
„Reikėjo darbą suderinti su mokslais, dar rasti, kas prižiūrės tris čihuachua veislės šunytes. Kadangi esame trys seserys, kiekviena turėjome po savo šunį. Kai tėvai išsikraustė iš Vilniaus į Šiaulius, visi augintiniai liko man“, – aiškina šiuo metu Dubajuje gyvenanti lietuvė.
Apie meilę
Su vyru Gediminu (pora pernai atšoko vestuves) mergina susipažino dar Lietuvoje. Vaikinas dirbo kartu su jos tėčiu transporto versle JAE.
Kadangi Gediminas ir Deimantės tėtis gimtadienius švenčia beveik kartu (skirtumas tik viena diena), vaikinas paprašė Deimantės pagalbos – padėti išrinkti kolegai gimtadienio dovaną.
„Susitikome rinkti dovanos vieną, antrą kartą, kol galiausiai likome be dovanos, bet su dideliu noru labiau pažinti vienas kitą“, – prisipažįsta pašnekovė, juokais vadinanti save meilės emigrante. Juk išvyko paskui savo draugą gyventi į Dubajų. „Aš atskridau tikrai ne su mintimi čia apsigyventi. Pradinis planas buvo tik atostogos, tad... vis dar atostogauju“, – smagiai kvatojasi D.Jankauskė, kartkartėmis vis žvilgčiodama į savo telefonus ir greitai atrašydama žinutes.
Apie svajonių verslą
Deimantė mini daug išbandytų darbų. Visi jie – per nuotolį, su užsienio kompanijomis. Mergina džiaugiasi, kad darbų jai nereikia su žiburiu ieškoti – suranda ją patys. Kadangi Dubajuje šilta – darbuotis iš čia kur kas smagiau nei iš lietingos, gerokai šaltesnės Lietuvos.
Šiuo metu mergina sako atradusi savo svajonių verslą: ji dirba su „blockchain“ sistema. Kas yra „blockchain“? Dabartiniame pasaulyje, norint atsiskaityti ar pervesti pinigus virtualiai, yra įprasta, kad tokiame procese dalyvauja tarpininkas, dažniausiai – bankas. „Blockchain“ technologija leidžia pirkėjams ir pardavėjams kontaktuoti tiesiogiai, be jokių trečiųjų šalių. Naudojant specialią kriptografiją (informacijos užšifravimą ir atšifravimą) sukuriama tarsi skaitmeninė buhalterijos knyga, kurioje esančius mokėjimus gali matyti visi prisijungę. Kad pinigai būtų pervedami sėkmingai, visi į tokį tinklą sujungti kompiuteriai turi jį patvirtinti.
„Mes su komanda kuriame decentralizuotą viešbučių tinklą, kuris leidžia paprastiems žmonėms ne tik turėti savo viešbučio dalį, bet ir patiems priimti svarbiausius valdymo sprendimus. Kitaip sakant, mes tokenizuojame viešbučius. Išskaidome viešbutį ne į akcijas, bet į tokenus, t.y. į tam tikrus virtualius žetonus. Nuo turimų tokenų skaičiaus priklauso konkretaus žmogaus sprendimų galia“, – aiškina Deimantė sudėtingą šio verslo sistemą.
Angliškus terminus ji mėgina išversti į lietuvių kalbą ir prisipažįsta, kad verslaudama visuomet mąsto angliškai, o kalbėdama apie kasdienius, buitinius dalykus – lietuviškai.
Anot merginos, mokytis pirmame kurse ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, kur paskaitos vyko anglų kalba, nebuvo lengvas. Labiausiai kalbą patobulino keliaudama po pasaulį.
Fone: garsioji Dubajaus burė („Burj al Arab“ viešbutis) – bene vienintelis pasaulyje septynių žvaigždučių viešbutis, esantis saloje prie Džumeiros paplūdimio. / Asmeninio archyvo nuotr.
Apie savo naująjį verslą Deimantė kalba su begaline aistra. Per jį susipažino su daugybe įdomių žmonių. Jaunajai verslininkei tenka važiuoti į verslo konferencijas visame pasaulyje ir bendrauti su investuotojais ir partneriais, kurie yra prisidėję prie „DeHotels“ verslo.
„Taip pat konsultuoju žmones, kurie turi gerą verslo idėją, bet nežino, kaip patraukliau ją pateikti ar pritraukti investuotojus. Padedu startuoliams sėkmingai žengti pirmus žingsnius“, – užsidegusi aiškina mergina, vis žvilgčiodama į aplinkui zujančią katytę Zeldą.
Apie rutiną ir neparadinę pusę
Paklausta, kokia jos darbo diena Dubajuje, D.Jankauskė sako, kad gana įprasta. Ji atsikelia, pusryčiauja ir atsisėdusi prie kompiuterio dirba iki vakaro. Išimtys – dienos, kai važiuoja ar skrenda į verslo susitikimus, kur mezga pažintis, bendrauja su klientais.
„Stengiuosi dirbti iki 18 val., bet dažniausiai tenka iki 21 val. Tuomet su vyru ar draugėmis važiuojame prie jūros, į kavinę. Dubajus – naktinis miestas. Visas pramogų sektorius čia veikia iki 2–3 val. nakties“, – aiškina lietuvė.
Paprašyta prisiminti pirmus įspūdžius iš gyvenimo Dubajuje, Deimantė skuba patikslinti, kad pirmą pusmetį gyveno visai kitame emyrate – Šardžoje. Tuomet JAE atrodė vieta, iš kurios reikėtų greičiau išsinešdinti.
„Tai pramoninis ir labai konservatyvus emyratas. Jame daug emigrantų iš Indijos, Pakistano, kurie dirba pačius sunkiausius darbus. Kasdien regėdavome skurdą, netvarką gatvėse, neišsilavinusius ir netvarkingus žmones, kurie, be kita ko, į mane, šviesiaplaukę, apsirengusią net ir abają (musulmonių moterų tradicinį drabužį), spoksodavo kaip į devintą pasaulio stebuklą“, – pasakoja Deimantė, savo vaizduotėje iš tėčio ir Gedimino pasakojimų kadaise nusipiešusi visai kitokį JAE vaizdą.
„Nenorėdavau eiti iš namų net į parduotuvę. Ne dėl to, kad jausčiausi nesaugiai, bet dėl nemalonaus dėmesio iš vyrų, kurie gatvėje žiūrėdavo į mane net atsisukę“, – aiškina lietuvė, dėl šios priežasties nusprendusi su vyru Gediminu persikraustyti į Dubajų.
Apie pranašumus
Kai apsigyveno Dubajuje, Deimantės gyvenime atsirado mėgstamų vietų, parduotuvių, kavinių. „Dieną galiu susirašyti su draugėmis ir nulėkti į „Kite Beach“ pasimaudyti, pasideginti. Kadangi darbo valandas pasireguliuoju pati, problemų nekyla – svarbu nepamiršti telefono!“ – šypsosi pašnekovė.
Vakarais mergina mėgsta lankytis restoranuose ir išbandyti skirtingų šalių virtuvių maistą, nors pripažįsta, kad Lietuvoje maisto kokybė yra kur kas aukštesnio lygio.
Ypač ji pasiilgsta šviežių lietuviškų daržovių, ūkininkų tiekiamos mėsos, varškės, kurios čia gauna retai. Pačiuose Emyratuose mažai kas auginama – viskas importuojama iš aplinkinių šalių.
Viena, ko nepasiilgsta, – tai lietuviško oro su lietumis ir darganomis. Karštas Dubajaus klimatas jai kur kas labiau tinka. „Kaip sako mano vyras, geriau ištverti tris mėnesius karščių (vasarą Dubajuje temperatūra pakyla iki 45–47 °C), nei devynis mėnesius lietaus. Tik atsikrausčiusi čia supratau, kiek geras oras, saulė duoda naudos vidinei tavo būsenai, emocijoms. Jei dirbčiau Lietuvoje tiek, kiek dirbu čia, turbūt būčiau labai nelaimingas žmogus“, – atvirauja Deimantė, kas dieną galinti mėgautis saulės spinduliais, o jei per karšta – įsijungti oro kondicionierių.
Apie sportą
Erdvaus balkono kampe stovi riedučiai – vienas iš vakarinių Deimantės hobių. Dar yra dviračiai. Kiekvienas pastatas čia turi sporto salę, baseiną, kur irgi puikiai galima leisti laiką.
Buvusi paplūdimio tinklinio gerbėja šiam sportui liko ištikima ir gyvendama Dubajuje. Tik mušinėti kamuolį per tinklą tenka labai anksti arba jau vakare – nuslūgus dienos karščiui. Žiemą, kai oras kiek atvėsta, smagu kopti į kalnus, turistauti.
Anot jos, vietiniai, palyginti su lietuviais, nelabai sportiški. Krepšinis, futbolas, tinklinis, tenisas populiaresni Lietuvoje nei čia.
Apie skirtumus
Prašnekusi apie vietinių gyvenimo ypatumus, Deimantė išsyk mini vyrų ir moterų atskirtį. JAE pasaulyje moterys bendrauja tik su moterimis, o vyrai – su vyrais. Visai kitokios taisyklės galioja verslo pasaulyje, kuris vienija žmones iš viso pasaulio.
Tik atsikrausčiusi čia supratau, kiek geras oras, saulė duoda naudos vidinei tavo būsenai, emocijoms. Jei dirbčiau Lietuvoje tiek, kiek dirbu čia, turbūt būčiau labai nelaimingas žmogus.
„Vis dėlto turi žinoti pagrindines šio krašto žmonių etiketo taisykles. Jei nori nusifotografuoti su vietiniu, negali jo draugiškai, kaip esame pratę Europoje, apsikabinti per pečius ar liemenį, nes čia taip nepriimtina. Sykį bandžiau sveikintis su vyru ištiesdama jam ranką, o šis savąją tiesiog pridėjo prie krūtinės“, – prisimena Deimantė, arabiško etiketo pamažu išmokstanti per įvairias situacijas ir praktiką.
Ji siūlo nepamiršti ir fakto, kad 90 proc. visų Dubajaus gyventojų sudaro užsieniečiai. Vietinių čia mažuma. Lietuvė vadina juos draugiškais žmonėmis, kurie dažnai kviečia ją pas save į svečius. Dideli, prabangūs, mečetes primenantys jų namai, aptverti aklinomis tvoromis, slepia didžiules šeimas, pradedant močiutėmis, seneliais ir baigiant pusseserėmis, dėdėmis ir dėdienėmis.
Visai kitaip, anot Deimantės, čia gyvena statybų sektoriaus darbininkai iš trečiųjų šalių, kasdien dirbantys po daugybę valandų ir gyvenantys po dvylika ir daugiau žmonių 10 kv. m dydžio kambariuose. „Tenka pabendrauti ir su tokiais žmonėmis, išgirsti jų istorijų, kurios nekelia džiaugsmo“, – nuliūsta pasakodama.
Apie norą praturtėti
Ar ne per brangu gyventi pačiame Dubajaus centre, prie didžiausio pasaulyje „Dubai Mall“ prekybos centro ir daugiausia aukštų turinčio „Burj Khalifa“ dangoraižio? Deimantė sako, kad 100 kv. m buto nuoma čia kainuoja maždaug 100 tūkst. dirhamų per metus (apie 25 tūkst. eurų).
„Žinoma, kad tai brangu, bet ištvėrusi pusmetį Šardžoje supratau, kad noriu gyventi ten, kur švaru ir yra daug europiečių“, – aiškina jaunoji verslininkė, į kurios namus Dubajuje dažnai atskrenda paviešėti ir tėvai su sesėmis.
Kokį receptą išduotų tautiečiams, kurie svajoja būti turtingi? „Dirbti, – labai paprastai atsako ji. – Pastebėjau, kad kai kurie mano pažįstami, baigę mokslus universitetuose, būna labai sutrikę, kai gauna labai atsakingą darbą, nes iš esmės nežino, kas tai yra. Todėl patarčiau jauniems žmonėms dar studijų metais padirbėti, kad vėliau turėtų aiškesnį supratimą ir lengviau pasirinktų, kas jų širdžiai mieliausia“, – pataria Deimantė.
Iš aukštai: medžio formos Džumeiros Palmė yra trijų didžiausių pasaulyje dirbtinių salų projektas, dažnai simboliškai vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu. Išvysti jas iš paukščio skrydžio – ne vieno turisto svajonė. Deimantei ji jau išsipildė. / Asmeninio archyvo nuotr.
Jai pačiai nedidelė praktika jau nuo šešiolikos metų leido išmokti komandinio darbo, atsakomybės, išsikelti tinkamus tikslus, susidėlioti dienotvarkę ir kitų svarbių dalykų.
Viena iš Deimantės verslo sudedamųjų dalių – megzti naudingas pažintis. Jos telefono knygutėje – apie 5 tūkst. numerių. „Tai darbiniai kontaktai. Tarp jų daug turtingiausių pasaulio žmonių. Kai kurie laiko save beveik dievais. Deja, pabendravus su jais išsyk matai, kad tie žmonės labai nelaimingi: išsekinti šlovės, praradę gyvenimo džiaugsmą, prasmę. Įtarūs, nes nebesupranta, kas yra tikrieji jų draugai, o kas – tik naudos siekėjai. Labai apatiški“, – vardija Deimantė.
Žiūrėdama į juos mergina suprato, kad nereikia stengtis uždirbti milijonų, bet būtina siekti kuo didesnio finansinio raštingumo, kad galėtum aplink save sukurti erdvę, kurioje tau būtų gera dirbti.
Apie grožį ir reprezentatyvumą
Šeima ir draugai – kiti du svarbūs poliai, aplink kuriuos sukasi lietuvaitės gyvenimas. Pinigai ateina ir išeina, o tarpusavio ryšys tarp draugų, tėvų išlieka amžinai.
Paklausta, kur dabar deda uždirbtus pinigus, Deimantė tik smagiai nusikvatoja. „Abu su vyru taupome taupome, o paskui jau kad leidžiame… Daugiausia kelionėms. Neseniai buvome Tailande. Kai nuvykome į Madeirą, supratome, kokia Europa beprotiškai graži“, – džiaugiasi ji, dalį pinigų išleidžianti ir savo įvaizdžiui kurti.
Grožio kultas verslo pasaulyje labai žiaurus, ypač moterų atžvilgiu. Jos turi atrodyti reprezentatyviai, būti pasitempusios, kitaip vietiniai verslininkai nežiūrės į jas rimtai.
Kasdieniame gyvenime arabų moterys taip pat investuoja į save labai daug – darosi grožio injekcijas, plastines operacijas.
„Mes joms – neprisileidusios botulino, neprisiauginusios blakstienų, be permanentinio makiažo – atrodome vargšės. Šiuos žodžius girdėjau iš vienos pažįstamos, kuri leido aiškiai suprasti, kad natūralus grožis vietinėms yra kaip baltas popieriaus lapas. Turi ant jo nusipiešti, kaip nori atrodyti. O jei tam neturi pinigų ar nenori... „Tuomet belieka jūsų gailėtis“, – ironiškai cituoja vietinių moterų mintis D.Jankauskė, apie tai turinti kitokią nuomonę.
