Kad į Sibirą ištremtų lietuvių atminimas iš istorijos nebūtų ištrintas, daugiau nei penkiolika metų rūpinosi ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai.  „Misija Sibiras“ vadovas Arnoldas Fokas buvo net keturiolikoje ekspedicijų. 

„Turėjome tokią viltį, kad tai nebus liečiama,  toliau gyvuos. Ir galbūt sekančios ekspedicijos, galbūt vyksiančios po 30-50 metų, ras mūsų pastatytą kryžių ir tą kryžių tvarkys. Tokia mintis buvo pasąmonėje kad ta atmintis toje žemėje išliktų“ , – kalbėjo A. Fokas apie Sibire sutvarkytas tremtinių kapavietes bei ten sustatytus kryžius.  

Tačiau toks lietuvių patriotizmas užkliuvo dar prieš keletą metų. Nuo 2018-ųjų nuspręsta nebeleisti misijos dalyviams kelti kojos į Rusiją. 

„Bendruomenė gana jausmingai ir neigiamai sureagavo į tą faktą. Pirmiausia, kai „Misija Sibiras“ dalyviams buvo neišduotos vizos paprasčiausiam kapų tvarkymui, kryžių statymui, jaunimo susipažinimui su mūsų tremties istorija“, – sakė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas. 

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Sovietai per dešimtmetį į Sibirą iš Lietuvos prievarta išvežė daugiau nei 130 tūkst. žmonių. Daugiausia – moterų ir vaikų. O dabar rusai nusitaikė ir į ten palaidotus. 

„Žinoma, kad vietos valdžia apsisprendė sutvarkyti tas atmintinas vietas savaip. Ir , matyt, betvarkant lietuviški ar lenkiški paminklai jiems netiko: jie juos pašalino kaip nesuderintus“, – sakė užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis. 

Nugriovė monumentą Irkutske, paminklą ir kryžių, skirtą Lietuvos ir Lenkijos tremtiniams pagerbti. Balandžio pabaigoje panašus paminklas nugriautas ir Permėje. 

Feisbuko nuotr. 

„Jiems ribų jau nebėra, jie visas tas ribas jau seniai peržengė“, – įsitikinęs  Ž. Pavilionis. 

„Mes giliai susirūpinę ir ne kartą kalbėję mūsų susirinkimuose. Kadangi tremtiniai be galo daug dar turi ten paliktų artimųjų. Ir mano paties yra artimieji 0 seneliai“, – sakė G. Rutkauskas. 

„Teko girdėti, kad mūsų pastatyti paminklai – kryžiai– buvo sunaikinti. Mes juos statydavome kapinėse. Labai tikimės, kad iki ten šitų nedarbingų žmonių rankos nepasieks“, – sakė A. Fokas. 

Kalbama, kad rusai neva lietuviams atsilygina tuo pačiu už Lietuvoje griaunamas sovietines skulptūras. 

„Kryžiai ar, sakysim, šventųjų statulos, tikrai nenukreiptos prieš rusų valstybę. Ir ta Rusijos „akcija“ yra neteisėta, nekorektiška ir negraži“,– kalbėjo G. Rutkauskas. 

Užsienio reikalų ministerija laikinąjį Rusijos ambasados patikėtinį išsikvietė pasiaiškinti. O už režimo aukų atminimo išniekinimą įteikė notą. 

„Nėra daug atsitiktinių dalykų . Prieš  Vilniaus NATO viršūnių susitikimą turime tikėtis daug panašių provokacijų“, – įspėjo Ž. Pavilionis. 

„Nuoširdžiai dėkoju šios idėjos sumanytojams, visiems ekspedicijų dalyviams, kurie parodė įkvepiantį tėvynės meilės, pagarbos mūsų tautos praeičiai pavyzdį. Gaila, kad „Misija Sibiras“ ekspedicijos nebus organizuojamos, tačiau esu tikra, kad šios iniciatyvos misija niekada nesibaigs, tik vyks kitomis, taip pat prasmingomis formomis“, – sakė premjerė.         

Projektą „Misija Sibiras“ 2005 metais inicijavo Lietuvos jaunimo organizacijų taryba ir pirmoji ekspedicija į Irkutsko sritį išvyko 2006 metais, jos nepertraukiamai vyko iki COVID-19 pandemijos. Per 16 projekto gyvavimo metų buvo vykstama ne vien į Sibirą, bet ir Kazachstaną bei Tadžikistaną. 2012 m. projekto „Misija Sibiras“ įgyvendinimas perduotas labdaros ir paramos fondui „Jauniems“.

Nuo pirmosios ekspedicijos norą dalyvauti projekte pareiškė daugiau nei 14 tūkst. jaunų žmonių, organizuota 18 ekspedicijų bei tūkstančiai pristatymų mokyklose, universitetuose, bendruomenių centruose, eksponuota šimtai jaunimo ekspedicijų fotografijų parodų, sukurta dešimtys dokumentinių filmų ir inciatyvų, išleista knyga-albumas. Ekspedicijų metu aplankyta ir sutvarkyta 180 kapinių, pastatyta dešimtys atminimo ženklų, susitikta su daugiau nei 50 lietuvių, kurie tebegyvena Sibire ir kitose tremties bei kalinimo vietose.

Neseniai atlikta reprezentatyvi visuomenės apklausa parodė, kad projektą žino net 89 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų, jo reikalingumu neabejoja net 91 proc. 31 proc. apklaustųjų projektas paskatino domėtis Lietuvos arba savo šeimos asmenine istorija.

2021 m. balandžio 27 d. iniciatyva „Misija Sibiras“ pranešė stabdanti projekto veiklas, susijusias su ekspedicijomis, nes lankyti grupėmis tremtinių ir politinių kalinių palaidojimo vietas tampa nebeįmanoma dėl pandemijos bei toliau prastėjančių Lietuvos ir Rusijos santykių.

Siekiant išsaugoti projekto sudėtinę dalį – Gedulo ir vilties dienos minėjimo iniciatyvas Visuotinę tylos minutę bei akciją „Ištark, išgirsk, išsaugok“, jos bus tęsiamos ir įgyvendinamos.

„Misija Sibiras“ komanda, įvertinusi per 15 metų pasiektus rezultatus, veiklas, sutelktą auditoriją ir projekto žinomumą, teigia, jog pirminis projekto tikslas buvo įgyvendintas – užaugo nauja pilietiškumo karta, kuri tremties laikotarpį supranta ne vien kaip liūdną bei skaudų, bet ir kaip istorinį etapą, kuris jaunąją kartą skatina didžiuotis savo praeitimi.

Nuo 2006 m. „Misija Sibiras“ suorganizavo 18 ekspedicijų, kuriose dalyvavo daugiau nei 200 žmonių, o norą tapti ekspedicijos dalimi išreiškė daugiau nei 14 tūkst. jaunų žmonių. Per šį laiką „Misija Sibiras“ ekspedicijų dalyviai aplankė ir sutvarkė daugiau nei 170 tremtinių bei politinių kalinių kapinių Rusijos Federacijoje, Kazachstane bei Tadžikistane.

„Nors mūsų pagrindinė veikla visuomet vyko čia, Lietuvoje, bet ekspedicijos yra svarbus jų pagrindas. Per 15 metų suorganizavome tūkstančius susitikimų su moksleiviais, studentais, bendruomenėmis, dešimtis parodų, žygių ir tvarkymo darbų Lietuvoje, sukūrėme per 15 dokumentinių filmų, išleidome knygą-albumą. Visų šių veiklų sėkmė stipriai priklauso nuo ekspedicijų, nuo to, kokias emocijas, istorijas dalyviai parsiveš iš Sibiro ir kitų tautiečių tremties vietų,“ – teigia projekto vadovė Aistė Eidukaitytė.

Gyventojų apklausa rodo, kad tai visos Lietuvos projektas

„Pasaulį tebekaustant sudėtingai epidemiologinei situacijai ir toliau blunkant Lietuvos-Rusijos dvišalių santykių gerėjimo perspektyvai, projektas „Misija Sibiras“ ryžtasi skausmingam, tačiau neišvengiamam sprendimui. Pagrindinis projekto tikslas – grupėmis lankyti ir tvarkyti tremtinių ir politinių kalinių amžinosios atminties vietas Sibiro žemėje tampa neįmanomu. Prieš 15 metų sukūrę šį projektą, giliai širdyse jautėme, kad tokia diena gali išaušti. Tačiau per tuos metus nuveikta tiek, kad šiandien tvirtai ir užtikrintai galime teigti, jog šis žingsnis tėra formalumas. Mes išliekame tvirta vertybinė bendruomenė, sutelkusi šimtus jaunų, aktyvių žmonių. „Misija Sibiras“ Lietuvoje gyvuos tol, kol puoselėsime istorinį teisingumą, jusime pasididžiavimą „Nenugalėta Lietuva“ ir jaunąją kartą ugdysime meilės ir patriotiškumo vertybėmis“, – sako vienas iš projekto iniciatorių, „Misija Sibiras“ Patarėjų tarybos pirmininkas Vygaudas Ušackas.

Projektas kvietė jaunus žmones dalyvauti ekspedicijose, o vėliau savo patirtimis dalintis ne tik su savo draugais, bet ir žmonėmis Lietuvoje bei už šalies ribų. Taip moksleiviai, studentai, kurie, padedami organizatorių, patys inicijavo istorijos išsaugojimą ir prisidėjo prie pilietiškumo ugdymo sklaidos.

Nors pirminė projekto idėja buvo orientuota į jaunus žmones, ilgainiui „Misija Sibiras“ tapo visos Lietuvos projektu. Tai, kad projekto veikla buvo aktuali visuomenei, rodo ir rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Spinter tyrimai“ atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa. Ji atskleidė, kad didžioji dalis apklaustųjų (89 proc.) žino ar yra girdėję apie projektą „Misija Sibiras“, ir absoliuti dauguma (91 proc.) teigė, kad tokie projektai kaip „Misija Sibiras“ yra svarbūs bei reikalingi.

„Misija Sibiras“ Lietuvoje gyvuos tol, kol puoselėsime istorinį teisingumą, jusime pasididžiavimą „Nenugalėta Lietuva“ ir jaunąją kartą ugdysime meilės ir patriotiškumo vertybėmis.

Organizatoriai teigia, kad projekto stiprybė visuomet buvo suburta „Misija Sibiras“ bendruomenė: ekspedicijų, bandomųjų žygių, kitų projekto renginių dalyviai, tremtiniai bei politiniai kaliniai, partneriai. Tai, kad projektas sugeba įtraukti ir inicijuoti norimus pokyčius, rodo ir visuomenės apklausa – daugiau nei pusė (57 proc.) apklaustųjų, prisidėjusių prie projekto veiklos, sakė, kad projektas paskatino juos labiau domėtis istorija, o 38 proc. – paskatino domėtis savo šeimos asmenine istorija.

Respondentai didžiausią projekto nauda laikė jaunosios kartos pilietiškumo skatinimą (31 proc.) bei tremties ir kalinimo vietų įamžinimą ir susitikimą su Sibire tebegyvenančiais lietuviais (31 proc.).  

„Visada žinojome, kad projektas „Misija Sibiras“ yra tam tikras reiškinys, jis žinomas, atpažįstamas, bet apklausos rezultatai parodė, jog sugebėjome prisiliesti prie daugiau žmonių nei įsivaizdavome. Džiugu, kad projektas sugebėjo sukurti reikalingą pokytį,“ – teigia A. Eidukaitytė.

Projekto organizatoriai pabrėžia, kad be piliečių, prisidėjusių prie projekto įgyvendinimo, tokie rezultatai nebūtų pasiekti.

„Projektas „Misija Sibiras“ yra mūsų visų ir jį kūrėme drauge – dėkojame savo partneriams, ekspedicijų, bandomųjų žygių, renginių dalyviams, tremtiniams bei politiniams kaliniams, visiems, aukojusiems ir skyrusiems savo laiką projektui“ – sako projekto vadovė. Organizatoriai įsitikinę, kad tik dėl pačių žmonių aktyvumo projektas buvo toks gyvas ir žinomas.

Kvies dar kartą įprasminti istoriją Gedulo ir vilties dieną

Visuomenės nuomonių apklausa parodė, kad nors projektas yra žinomas daugumai apklaustųjų, tačiau Gedulo ir vilties dienos minėjimas visuomenėje dar nėra tradicija. Net 57 proc. apklaustųjų pasisakė, kad Gedulo ir vilties dienos nemini visai. Organizatoriai teigia, kad šie duomenys tik dar kartą parodė, jog  jau tradicija tapusios iniciatyvos – Visuotinė tylos minutė bei akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“ – reikalingos. Būtent todėl, net ir sustabdžius „Misija Sibiras“ ekspedicijas, Gedulo ir vilties dienos minėjimo tradicija bus išlaikoma ir toliau.

Šiemet, birželio 14-ąją, projektas jau šeštąjį kartą kvies jungtis prie Visuotinės tylos minutės bei tremtinių ir politinių kalinių vardų, pavardžių bei likimų skaitymo akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“, kuri truks visą parą. Šios iniciatyvos šiemet paženklins ir 80-ąsias masinių gyventojų areštų ir trėmimų į Sibirą metines, prasidėjusias 1941 m. birželio 14-ąją ir trukusias iki pat 1953 m. Skaičiuojama, kad per visą represijų laikotarpį nukentėjo apie 300 tūkst. žmonių.

„Pagrindinės priežastys yra tokios, kad yra labai daug neaiškumo tarptautinėje erdvėje ir nėra aišku, kiek laiko įvairiose šalyse tęsis karantinas, kiek karantinas tęsis pačioje Lietuvoje. Kadangi ekspedicija reikalauja labai daug pasiruošimo, o visą informacija norime žinoti ir turėti kiek įmanoma anksčiau, tai buvo priimtas sprendimas, kad šiemet nėra galimybių vykti į ekspediciją“, – BNS teigė projekto vadovė Aistė Eidukaitytė.

„Pradėsime iš karto ruoštis 2021 metų ekspedicijai“, – pridūrė ji.

Anot jos, šiais metais planuotos misijos tiksli kryptis dar nebuvo nustatyta.

„Pagrindinis planas – Sibiras, bet, kaip rodo praėjusių metų patirtis, jei būtų nepavykę gauti leidimo vykti ten, būtume ieškoję kitų variantų“, – sakė A. Eidukaitytė.

Pradėsime iš karto ruoštis 2021 metų ekspedicijai.

„Paskutinius dvejus metus susidūrėm su problema, kai negalėjom išvykti į Sibirą, nes Rusijos ambasada Lietuvoje neišduodavo vizų, tačiau vykome į Kazachstaną, visada surasdavome kažkokių būdų, tačiau šį kartą nepavyks“, – kalbėjo ji.

Pirmoji „Misijos Sibiras“ ekspedicija surengta 2006 metais, nuo to tada į jas skirtingose šalyse vykta 18 kartų.

„Šiemet mes minim 15 savo veiklos metų sukaktį. Per tuos metus tai yra pirmas kartas, kuomet ekspedicija neišvyksta“, – teigė A. Eidukaitytė.

Kaip teigia projekto vadovė, šiais metais planuojamos „tam tikros veiklos Lietuvoje“.

„Netrukus apie jas paskelbsime. (...) Tai yra susiję su atminties išsaugojimu, svarstome galimybę turėti galbūt kapų tvarkymo darbus Lietuvoje, tačiau tai dar nėra užtikrinta. (...) Dar nenorime atskleisti, nes yra daug nežinomybės, dirbame ties tuo, kad galutinį planą turėtume“, – kalbėjo ji.

Birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną, „Misijos Sibiras“ dalyvių rengiama atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“, pasak A. Eidukaitytės, turėtų įvykti ir šiemet.

„Tikrai labai greitai pakviesime visuomenę jungtis – ar gyvai, ar virtualiai. Tikrai nestabdysime veiklos“, – sakė projekto vadovė.

Projektas „Misija Sibiras“ – labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo iniciatyva, kuomet lankomos ir tvarkomos sovietų ištremtų Lietuvos gyventojų kapavietės.

Nuo 2006 metų projekto dalyviai sutvarkė daugiau nei 170 kapinių Sibire ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse.

Pirmieji dideli trėmimai iš Baltijos šalių įvyko 1941 metų birželio 14 dieną. Sovietų teroras vėl atsinaujino sovietams iš naujo okupavus Lietuvą 1944 metais. Iš viso per sovietinę okupaciją iki 1952 metų į lagerius ir tremtį išvežta 275 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Susitikimas atšaukiamas dėl koronaviruso grėsmės.

„Misija Sibiras“ – tai jau 14 metus vykstantis projektas, kurio metu organizuojamos ekspedicijos į lietuvių tremties ir kalinimo vietas.

2019 m. į Kazachstaną išvyko 16 ekspedicijos dalyvių. 10 dienų – tiek truko komandos misija Karagandos apylinkėse: Dolinkoje, Karabase, Spaske, Prostornoje, Ekibastūze. Ekspedicija į Kazachstaną vyko antrus metus iš eilės ir ši lokacija lietuviams yra taip pat svarbi, nes, skirtingais duomenimis, Kazachstano lageriuose kalėjo nuo 20 iki 80 tūkst. lietuvių.

Jausdami didžiulį visos Lietuvos palaikymą ekspedicijos dalyviai Karagandos apylinkėse intensyviai šukavo kapines, tvarkė atrastus lietuvių kapus, statė atminimo simbolius – kryžius bei pirmą kartą per visą projekto istoriją sakralinius liaudies paminklus – koplytstulpius.

Šiemet „Misija Sibiras“ mini 15-uosius veiklos metus.

Pagal pranešimą, susitikime taip pat kalbėta apie projekto „Misija Sibiras“ nuo 2016 m. birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, vykdomą tremtinių ir politinių kalinių vardų ir likimų skaitymo akciją „Ištark, išgirsk, išsaugok“, kurią kasmet palaiko Kultūros ministerija. Pasak A. Eidukaitytės, šiemet siekiama, kad renginys apimtų visą Lietuvą.

Šiemet „Misija Sibiras“ sieks dar daugiau veiklų nukreipti į visuomenę Lietuvoje išlaikant ir daugiausiai visuomenės dėmesio sulaukiančias veiklas: ekspediciją į lietuvių tremties bei kalinimo vietas, keliones po mokyklas, vietos ir pasaulio lietuvių bendruomenes, įmones.

Pernai liepos pabaigoje Kultūros ministerijoje viešėjo devyni projekto „Misija Sibiras“ dalyviai, kurie su ministerijos bendruomene pasidalijo šviežiausiais įspūdžiais ir labiausiai įsimintinomis istorijomis iš ekspedicijos Kazachstane.

Šių metų ekspedicija išskirtinė tuo, kad pirmą kartą buvo statomi sakraliniai liaudies paminklai – koplytstulpiai. Šio amato projekto dalyviai mokėsi Lietuvoje.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, sveikindamas projekto dalyvius, pabrėžė, kad ši misija stiprina mūsų tautą ir visuomenę.

„Istorinė atmintis daro mus stipresnius, nes parodo, kiek mūsų valstybė turėjo talento ir šviesių žmonių ir kiek reikėjo pastangų siekiant mūsų valstybę sunaikinti. Tačiau to padaryti nepavyko. Žinojimas, kad buvome stiprūs ir turtingi, mus sustiprina ir šiandien, kai po totalitarinių režimų siekiame atkurti teisybę“, – kalbėjo kultūros ministras.

Ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas pasakojo, kad pagrindinis jos tikslas – vykti į su Lietuvos istorija susijusias vietas, susitikti su jose gyvenančiais lietuviais, sutvarkyti, surasti ir identifikuoti išlikusius paminklus, kapus. Kitaip tariant, pasistengti išsaugoti dar likusį materialųjį paveldą. Pasak A. Foko, Kazachstane vietos, kuriose buvo lageriai, nėra niekaip įamžintos ar pažymėtos, taigi šios, jau 18-osios, ekspedicijos dalyviai pirmieji jose pastatė koplytstulpius ar kryžių.

„Kazachstanas pasitiko karštai, bet karštis šiai ekspedicijai suteikė savotiško žavesio, o lietus netgi tapo atrakcija, nors nebuvo labai juokinga eiti per kapines, kai batuose žliaugė vanduo ir kandžiojo uodai. Bet pamatyti reikia visko. Mažus iššūkius priimdavome kaip patirtį, kuri padarė mūsų ekspediciją turtingesnę“, – įsitikinusi ekspedicijos dalyvė žurnalistė Audra Avižiūtė.

Projekto dalyviai turėjo dar vieną užduotį – surasti 93 metų Jurgio Dirvonskio dukrelės, kuri mirė būdama 8 mėnesių, kapą. Tą padaryti padėjo ne kas kitas, bet nuojauta – ji kartais galinti nuvesti ten, kur reikia. Į Kultūros ministeriją atvykę „Misija Sibiras“ dalyviai pasidalijo ir kitais įsimintinais potyriais, – kaip apleistose ir užžėlusiose kapinėse atrado saulėje suspindusią lentelę su lietuvišku užrašu, kaip susipažino su lietuvių kilmės fotografu Dmitrijumi, kaip vietiniame transporte sutiko lietuviškai mokėjusį rusą, kuris septynetą metų gyveno Kaune. Tai tik dalis istorijų, kurias iš 10 dienų, praleistų Kazachstane, parsivežė projekto dalyviai. Jie nekantrauja savo istorijomis ir įspūdžiais pasidalyti su visais, kam jie įdomūs, tad laukia kvietimų atvykti į bet kurį Lietuvos kampelį.

Projektas „Misija Sibiras“ vykdomas nuo 2006 metų. Per šį laikotarpį lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Sibire – Rusijoje, Kazachstane ir Tadžikistane – aplankiusios jaunimo ekspedicijos sutvarkė daugiau kaip 150 kapinių. Nuo pirmosios ekspedicijos pradžios norą dalyvauti projekte pareiškė daugiau nei 13 tūkst. jaunų žmonių. Iš viso suorganizuota 17 ekspedicijų, tūkstančiai pristatymų mokyklose, universitetuose, bendruomenių centruose, eksponuota šimtai jaunimo ekspedicijų fotografijų parodų, sukurta dešimtys dokumentinių filmų.

Ekspedicijos dalyviai su šalies vadovu pasidalino įspūdžiais ir nuveiktais darbais, padovanojo pačių sukurtą dainą ir koplytstulpio kopiją.

Ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas Eltai sakė, kad iš anksto nusibrėžtą planą Kazachstane pavyko įvykdyti su kaupu.

„Turėjome planą aplankyti kuo daugiau kapinių. Tikrai pavyko pagal galimybes. Komanda miegodavo po keturias penkias valandas, visą kitą laiką skirdavome ekspedicijos tikslams įgyvendinti. Aštuoniolika aplankytų kapinių – tai netgi gal šiek tiek ir viršijo mano lūkesčius, 130 rastų kapų – tai tikrai daug. Manau, kad ekspedicija tikrai pavyko“, – sakė A. Fokas.

Pasak jo, Kazachstane pavyko sutikti ir lietuvių.

„Susitikimų su lietuviais iš anksto planuoti negalėjome, nes buvo neaišku – pavyks, nepavyks. Pavyko rasti, turėjome keletą susitikimų. Tiesą pasakius, tai jau antros, trečios kartos lietuvių palikuonys, lietuviškai jau nebemokantys, bet pabendrauti buvo labai naudinga“, – sakė A. Fokas.

Ekspedicijoje „Misija Sibiras“ dalyvavusi Amerikos lietuvė Marija Čyvaitė (Čyvas) sakė patyrusi neišdildomų įspūdžių, kuriais dalinsis grįžusi į Ameriką. Esą jau yra metams laiko suplanuoti jos susitikimai su Amerikos lietuviais.

Aštuoniolika aplankytų kapinių – tai netgi gal šiek tiek ir viršijo mano lūkesčius, 130 rastų kapų – tai tikrai daug. Manau, kad ekspedicija tikrai pavyko.

„Po kelionės esu pavargusi, bet šis nuovargis yra svarbiausias įrodymas, kad buvo prasminga ekspedicija. Po trijų savaičių grįšiu namo į Čikagą ir per visus metus turėsiu įvairių susitikimų su Amerikos lietuvių bendruomenėmis. Kai kurie prašė, kad aš angliškai pasakočiau apie šią ekspediciją, kai kur pasakosiu lietuviškai. Labai laukiu galimybės pasidalinti ta patirtimi su Amerikos lietuviais. Sakysiu jiems, kad šita Lietuvos istorijos dalis yra labai svarbi. Lietuvos ateičiai būtina, kad visi letuviai, kur jie begyventų, žinotų šią istoriją ir perduotų ateinančioms kartoms“, – Eltai sakė M. Čyvaitė.

Šių metų „Misija Sibiras'19“ į Kazachstaną iš Vilniaus geležinkelio stoties išvyko liepos 17-ąją. Šešiolika komandos narių Karagandos apylinkėse tvarkė kapines, lankė lagerius ir susitiko su vietoje gyvenančiais lietuviais bei jų palikuoniais.

Skirtingų šaltinių duomenimis, sovietų represijų metais Kazachstane kalėjo nuo 20 iki 80 tūkstančių lietuvių, ir daugybės jų likimai nėra žinomi iki šiol. Todėl, negavus vizų vykti į Sibirą, šių metų ekspedicija vyko į Kazachstaną, Karagandos apylinkes, kur taip pat reikėjo sutvarkyti mūsų krašto gyventojų kapavietes.

Prisidėti prie kilnios misijos  ̶  Lietuvos istorijos išsaugojimo bei žmonių, kurių netekome, pagerbimo – buvo panorę daugiau nei 1000 žmonių. Bandomajame žygyje dalyvavo apie 80 jaunuolių, iš kurių buvo surinkta šešiolikos narių komanda.

Projektas „Misija Sibiras“ gyvuoja nuo 2006 metų, ir per visą šį laikotarpį sutvarkyta apie 150 Sibire ir Kazachstane esančių kapinių. Ekspedicija į Kazachstaną vyksta jau antrus metus iš eilės.