Atrastas senasis menas

XIX a. antrojoje pusėje Europoje prasidėjęs Nacionalinis judėjimas Lietuvoje suskambo itin ryškia nata. Nemažai XIX a. antrojoje pusėje gimusių Lietuvos menininkų profesionalų baigė mokslus užsienyje, tai darė įtaką ne tik jų meniniam braižui, bet ir pažiūroms į tautiškumą – sąmoningą savo tapatybės suvokimą.

XX a. pirmojoje pusėje Lietuvos kasdienybės kultūra pasižymėjo patriotiškumo ženklų gausa – mene ir dizaine parafrazuoti heraldinis simbolis Vytis, Nepriklausomos Lietuvos simboliai, istorinių asmenybių portretai ir, neabejotinai, iš liaudies meno perimta tautinė ornamentika.

Motyvai: parodoje pristatoma tarpukariu išpopuliarėjusių rankdarbių tradicija, kurią tautodailininkės puoselėjo ir sovietmečiu. / Vilmanto Raupelio, V. Kilinskienės nuotr.

Tautinio identiteto paieškas skatino ir lietuvių menininkus vienijusi Lietuvių dailės draugija, 1907–1913 m. organizavusi kasmetes lietuvių dailės parodas, kuriose greta profesionaliosios dailės eksponatų visuomet buvo gausiai eksponuojami liaudiškojo meno pavyzdžiai.

Jaunai valstybei iškilęs tautinės dailės savitumo klausimas atkreipė meno ir kultūros veikėjų dėmesį į ilgaamžių meninių tradicijų liudytoju laikytą liaudies meną. Tautinės tekstilės ar karpinių motyvais imta apipavidalinti knygas, periodinius leidinius, kalendorius, puošti namų apyvokos reikmenis, baldus, užuolaidas, tapetus, gražinti grindis, lubas ir sienas interjeruose, kurti tautiškumo ženklus eksterjeruose. Liaudies menas XX a. pr. padėjo tvirtą pamatą moderniosios lietuvių dailės braižo savitumui.

Šalies įvaizdžio dalis

Kaune liaudies kūrybos įkvėpta modernistinė dvasia ypatingą pagreitį įgavo po Pirmojo pasaulinio karo miestui tapus laikinąja sostine.

Okupavus Vilnių čia persikėlė nemaža dalis okupuotos sostinės menininkų ir inteligentijos atstovų. Modernizmą tapatinant su pažanga, o tautiškumą su tapatybės įtvirtinimu, pamažu įsigalėjo tai, ką šiandien vadiname Kauno tautiniu modernizmu. Dėl kryptingos tautinės politikos  iš liaudiškojo meno perimti ir naujai interpretuoti tautiškumo ženklai pasklido visur: gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų interjeruose ir eksterjeruose, visuomeninių draugijų ir organizacijų atributikoje, kasdieniame gyvenime.

Agrariniam kraštui buvo svarbu reprezentuoti save kaip klestinčio žemės ūkio valstybę, pamažu vis sėkmingiau įvaldančią pramonę ir prekybą, tad reikšmingais tautiniais simboliais tapo artojai, sėjėjai, grėbėjėlės ar tiesiog tautiniais drabužiais pasipuošusios lietuvaitės. Krašto kančias priespaudos metais įkūnijusio liaudiškojo rūpintojėlio įvaizdis lietuvybės paieškų kontekste tapo bene svarbiausiu tautos simboliu, reprezentavusiu Lietuvos dailę ne tik vietinėje, bet ir tarptautinėje meno arenoje. Tarpukario spaudoje ne kartą publikuota nežinomo liaudies dievdirbio sukurta „Rūpintojėlio“ statulėlė tapo svarbaus skulptoriaus Juozo Mikėno kūrinio prototipu.

Motyvai: parodoje pristatoma tarpukariu išpopuliarėjusių rankdarbių tradicija, kurią tautodailininkės puoselėjo ir sovietmečiu. / Vilmanto Raupelio, V. Kilinskienės nuotr.

J.Mikėnas pagal šią XIX a. pabaigos skulptūrėlę sukūrė, o Vytautas Kašuba išdrožė monumentalų ąžuolinį rūpintojėlį 1937 m. vykusiai pasaulinei parodai Paryžiuje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“. Kūrinys buvo itin palankiai sutiktas ir įvertintas parodos Didžiuoju prizu.

Atskirą tautiškumą skleidžiančių meno kūrinių grupę sudarė šlovingiausi balistiniai Lietuvos siužetai ir didžių praeities istorinių asmenybių portretai. Tokia puošyba šiandien atrodo buvusi visai natūrali, tarkime, viename vertingiausių Kauno modernizmo architektūros pastatų – Kauno įgulos karininkų ramovėje ar Lietuvos Respublikos prezidento rūmuose. Tačiau reikia pastebėti, kad taip puošėsi ir laisvalaikio įstaigos.

Štai „Metropolio“ restorane Kaune buvo įrengta Trijų kunigaikščių menė su Petro Kalpoko tapytais monumentaliais pano, vaizduojančiais kunigaikščius Gediminą, Kęstutį ir Vytautą. Būtent šioje menėje, skambant orkestro muzikai, rinkdavosi garbiausi miestiečiai ir miesto svečiai: užsienio šalių pasiuntiniai, ambasadoriai, Lietuvos prezidentas su žmona ir artimiausia aplinka, vietiniai politikai, profesoriai, menininkai, žurnalistai ir pan.

Čia vyko labdaros vakarai, koncertai, draugijų susitikimai, spaudos ir kaukių baliai, tradiciniai faifokliokai, grojo žymiausi – Danieliaus Pomeranco, Moišės Hofmeklerio, Jurgio Dvariono vadovaujami Kauno orkestrai, dainavo Danielius Dolskis ir Antanas Šabaniauskas.

Kaip nuolatinė Kauno bohemos – rašytojų ir menininkų – susibūrimo vieta garsėjo ir Konrado (vėliau pervardyta „Tulpe“) kavinė, kurioje grodavo Juozas Indra ir D.Pomeranco džiazo orkestras. Šioje kavinėje dažni svečiai buvo Balys Sruoga, Juozas Herbačiauskas, Robertas Antinis. Iš minios išsiskyrė scenografas Liudas Truikys su operos primadona Marijona Rakauskaite.

Ir čia jau galime kalbėti ne tik apie vizualinę tautinę kultūrą, bet ir apie nematerialius jos dvelksmus. Tiek „Metropolyje“, tiek Konrade kavinėje virė diskusijos apie valstybę, tautiškumą, tautinį meną, valstybės paveikslą atskleidžiančio stiliaus paieškas, nacionalinio savitumo būtinybę būti išreikštam modernia forma.

Atpažįstami simboliai

Šiuo laikotarpiu aktyviai veikė liaudies meno tyrinėtojai ir propaguotojai Anastazija ir Antanas Tamošaičiai, kurie laikėsi pozicijos, kad geriausias pagrindas tautiniam stiliui yra liaudies menas. 3–4-ajame dešimtmečiais Tamošaičiai projektavo ir audė stilizuotus įvairių regionų tautinius drabužius, kuriomis kaunietės moterys ir merginos puošdavosi ne tik valstybinių, bet ir asmeninių švenčių metu – gaudamos aukštojo mokslo diplomus, eidamos į draugių vestuves ar net pačios tekėdamos.

Garsėjo Tamošaičiai ir stilizuotais tautiniais raštais dekoruotais kilimais, kurie buvo bene vieninteliai profesionaliosios tekstilės dirbiniai tarpukario Lietuvoje.

Tautinis stilius ypač išpopuliarėjo miesto architektūroje – tiek tiesiogiai su tautinės savimonės įtvirtinimu susijusiuose pastatuose, tiek ir individualiuose namuose. Vienas tokių pavyzdžių – „Ragučio“ gyvenamasis namas (1922–1923), kurio fasade regime liaudiškų medžio drožinių interpretacijų, tulpių-lelijėlių ornamentų, parodoje „Kauno tulpės“.

Tai buvo ypatingas reiškinys, palikęs žymų pėdsaką Kauno mene ir vertas atidesnio šiandienos tyrinėtojų ir meno mylėtojų dėmesio.

Liaudies kūrybos įtaka modernizmui“ akcentuotus kaip to laikotarpio Kauno tautinės savasties ženklus. Tulpėmis-lelijėlėmis ir įvairiomis jų stilizacijomis nusėti čia eksponuojami kaunietiškojo modernizmo laikotarpio kaklaraiščiai, kaklajuostės, apykaklės, servetėlės, staltiesės, kilimėliai, dekoruoti baldai.

Nors reikia pripažinti, kad tautiniais ornamentais ir formomis grįstas profesionalusis menas nuo pat pradžių kėlė daug prieštaringų diskusijų ir abejonių, pasiekusių ir mūsų dienas, tačiau vis dėlto tai buvo ypatingas reiškinys, palikęs žymų pėdsaką Kauno mene ir vertas atidesnio šiandienos tyrinėtojų ir meno mylėtojų dėmesio. Moderni europėjančio miesto kultūra, susipynusi su pačias tautiškumo gelmes atvėrusiu liaudies menu, tapo raktu į jaunos valstybės meninį savitumą, prasmingai sužydusį tulpėmis ne tik laikinojoje sostinėje, bet ir paskleidusį žinią apie Lietuvos meną tarptautinėje arenoje.

Parodą „Kauno tulpės. Liaudies kūrybos įtaka modernizmui“ galima aplankyti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje iki balandžio 24 d.

„Dar vienas smūgis Rusijai nuo pasaulio paveldo bendruomenės! Galbūt mažai kas žinojote, bet sprendimas dėl Kauno tarpukario modernizmo įrašymo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą turėjo būti svarstomas šią vasarą Kazanės mieste, Pasaulio paveldo komitetui pirmininkaujant Rusijai“, – pranešė Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.

„Mes labai nuogąstavom dėl Kauno modernizmo paraiškos galutinio sprendimo priėmimo Pasaulio paveldo komitete. Šis komitetas finalinį sprendimą turėjo priimti šią vasarą Rusijoje, Kazanėje. Komitetui pirmininkauja Rusija. Būtų buvę labai įdomu pažiūrėti, kaip politika nėra susijusi su kultūra. Tačiau UNESCO nušalino Rusiją nuo pirmininkavimo, o Pasaulio paveldo komiteto sesija keliasi į Paryžių“, – apie tai, kad bus išvengta politinių nuostatų svarstant Kaunui ypač reikšmingą paraišką, pranešė ir kultūros ministras Simonas Kairys.

Dar vienas smūgis Rusijai nuo pasaulio paveldo bendruomenės!

Miesto savivaldybė yra skelbusi, jog Kaunas UNESCO Pasaulio paveldo paraiškoje prisistato kaip optimistinis tarpukario miestas. Šiuo metu vertinimo komisijai pateikta 400 puslapių paraiška.

Pasak Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato paveldo programų vadovės Renatos Vaičekonytės-Kepežinskienės, galimi keturi sprendimai: geriausias, kurio ir viliasi sulaukti Kauno paraiškos rengėjai, – įrašymas į Pasaulio paveldo sąrašą. Tačiau nominacijos taip pat gali būti nuspręsta neįtraukti. Kiti du galimi variantai – atidėti nominaciją, kad būtų vykdomi tolesni tyrimai, arba grąžinti valstybei papildyti ir išsamiau atsakyti į ekspertų pastabas.

Vis dėlto Kauno paraiškos rengėjai teigia esantys nusiteikę optimistiškai ir pabrėžia, kad ši paraiška jau daug davė tiek jiems, tiek miestui.

„Ši paraiška jau yra solidi pergalė – nudirbtas žvėriškas darbas, visa informacija ir pasakojimai yra vienoje vietoje, susisteminti. Dabar reikia ieškoti naujų jungčių, kalbėti plačiai ir garsiai apie tai, ką kiekvienas kaunietis ar miesto svečias kasdien mato šalia sustojimo, Laisvės alėjoje ar kitose Kauno erdvėse, kokia unikali aplinka juos supa“, – yra sakęs Kauno miesto savivaldybės vicemeras Mantas Jurgutis, turėdamas galvoje modernizmo architektūros statinius.

Vertinti nuo mažų dienų

Parodos iniciatorė ir kūrėja architektė Eglė Januškienė sako, kad vaikams skirtomis architektūrinėmis veiklomis ir žaidimais susidomėjo gimus pirmajam sūnui. „Pirmiausia gimė idėja sukurti Kauno miesto modernizmo pastatų išklotines, kurias vaikai gali lankstyti ir taip susipažinti su šia architektūra. Ieškant informacijos, braižant brėžinius kilo mintis sukurti ir parodą. Kreipiausi į Lietuvos architektų sąjungos organizuojamą laboratoriją ir gavau finansavimą parodai rengti“, – pasakojo E.Januškienė.

Kiekvienas kaunietis žino, koks svarbus Kauno urbanistinio landšafto formavimuisi modernizmo laikotarpis. Tapęs laikinąja sostine, miestas pasikeitė neatpažįstamai: per ganėtinai trumpą laiką iškilo apie 6 tūkst. naujų pastatų – pradedant visuomeninės paskirties pastatais, baigiant gyvenamaisiais namais. Vyravusiam architektūros stiliui būdingas funkcionalumas, suderintas su estetika, išgrynintos, minimalistinės ir ritmiškai pasikartojančios formos. Daug dėmesio skirta geometrinių formų žaismui, fasadų dermei ir vertikalioms linijoms – ne atsitiktinai ir dažno visuomeninio pastato langai yra siauri, ilgi.

„Tai unikalūs architektūrinės, urbanistinės ir istorinės raidos pavyzdžiai išsiskiria iš visų pasaulio modernizmo pastatų. Norisi, kad žmonės suprastų šios architektūros vertę, negriautų jų, – edukacijos galią akcentuoja E.Januškienė. – Tikiu, kad jei apie šiuos svarbius dalykus pradėsime mokyti vaikus nuo mažens, jie užaugs savą kraštą mylinčiais ir puoselėjančiais, saugančiais žmonėmis.“

Žaidimas: susipažinę su modernizmo pastatais, mažieji lankytojai gali paragauti ir architekto duonos. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ypač aktualu apie tai kalbėti dabar, kai siekiama Kauno modernizmo architektūrą įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Kuo anksčiau vaikai prisilies prie architektūros, tuo labiau jie šią sritį supras, mėgs ir vertins, o užaugę prisidės prie kokybiškos aplinkos kūrimo, įsitikinusi parodos iniciatorė.

Durys į istoriją

Su žymiausiais Kauno modernizmo architektūros objektais mažieji parodos lankytojai susipažįsta jau pirmajame parodos edukacijų kambaryje. Pastatų maketai yra interaktyvūs, tad į juos vaikai gali įeiti, liesti, čiupinėti, durys ir langai atsidaro – užuot nuobodžiai apžiūrinėję jie gali dalyvauti istorijoje.

Štai Jono Jablonskio gimnazija (architektas Antanas Jokimas), Žaliakalnio funikulierius, kurio valdymas yra atvaizduotas ne tik vizualiai – jį galima pačiam valdyti. Kambaryje išvysime ir „Pienocentro“ rūmus (architektai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Karolis Reisonas), kuriuose kadaise buvo gaminami bene skaniausi ledai Kaune. Žinoma, vaikai gali patekti ir į šio pastato vidų, pasigaminti „ledų“ ar jais prekiauti.

Parodoje pristatoma ir daugiau garsių pastatų: pvz., J. ir A.Iljinų namas (architektas Arnas Funkas), laikomas vienu geriausių modernizmo laikotarpio pavyzdžių. Originalas pastatytas itin sparčiai – tik per septynis mėnesius. Žinoma, parodos lankytojai gali patekti ir į mažosios kopijos vidų, gali atidaryti langus, duris. Autentiškiausi pastato bruožai puikiai atvaizduoti makete: apvalus erkerio langas, kampiniai langai, vertikalios formos.

Arti: jaunieji architektai gali patyrinėti ir garsųjį Iljinų namą. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kuo anksčiau vaikai prisilies prie architektūros, tuo labiau jie šią sritį supras, mylės ir vertins, o užaugę prisidės prie kokybiškos aplinkos kūrimo.

Šalia Iljinų namo pastatytas dar vienas labai svarbus eksponatas – Ugniagesių rūmai (architektas Edmundas Alfonsas Frykas). Čia mažieji lankytojai gali tapti tikrais gaisrininkais, važiuoti medinėmis gaisrininkų mašinėlėmis, valdyti pastato duris.

Pažinti ir patirti

Žinoma, paroda neapsiriboja vien tik pastatais, kūrėja akcentuoja ir tai, kad modernizmo laikotarpiu labai didelę svarbą turėjo infrastruktūros atnaujinimas: buvo tiesiami šaligatviai, keičiamas kelių grindinys. Čia vaikai turi galimybę iš specialių detalių tiesti kelius nuo vieno pastato iki kito, pridėti keliuose mašinėlių. Ant sienos galima rasti miesto žemėlapį su svarbiausiais miesto objektais, parkais, kuriuose vaikai galės sodinti magnetinius medelius.

Ant sienų eksponuojami žinomų Kauno pastatų maketai taip pat interaktyvūs: pažvelgus į vidų, išvysime jų ankstesnių atvaizdų. Susipažinę su Prisikėlimo bažnyčios projektais, vaikai gali balsuoti už jiems labiausiai patinkantį, o prie Centrinio pašto instaliacijos – išsiųsti laišką architektui, į kurį vaikai būtinai gaus atsakymą.

Žaidimas: susipažinę su modernizmo pastatais, mažieji lankytojai gali paragauti ir architekto duonos. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Smalsiausieji dar daugiau žinių ras į lietuvių kalbą išverstose užsienio autorių knygose apie modernizmo architektūrą, meną, parašytose mažiesiems skaitytojams, todėl gausiose paveikslėlių ir suprantamų paaiškinimų.

Paragauti profesionalo duonos

Antroji parodos erdvė – Architekto darbo kambarys, kuriame vaikai gali patys kurti ir piešti savo svajonių namą. Jame gausu būtiniausių architekto darbo priemonių: spalvų paletės, liniuotės, skriestuvai, pieštukai, braižybos popierius. Atsisėdę prie tikro architekto darbo stalo, jaunieji pastatų kūrėjai gali leistis savo vaizduotės keliais, o vėliau savąjį pastatą eksponuoti tame pačiame kambaryje padarytoje darbų parodoje.

Paskutinis, trečiasis, ekspozicijos kambarys – tikras maketų cechas. Viena iš svarbiausių architekto užduočių – įsivaizduoti ir įsitikinti, kaip pastatas atrodys kitų miesto objektų kontekste. Iš medinių lentelių, kaladėlių, medelių, netgi mažų žmogeliukų vaikai gali sukurti savo svajonių pastato maketą. Dar labiau įsijausti į architekto vaidmenį padės pateikti įvairių fasado medžiagų pavyzdžiai.

Parodoje taip pat galima susipažinti su vaikams skirta architektės Eglės Januškienės kuriama knyga „Moder... Kas? Kauno modernizmas! Išlankstyk Kauno modernizmą“. Joje mažasis architektas Ąžuolas pasakoja vaikams apie architekto specialybę, svarbiausius modernizmo bruožus, raidą Lietuvoje ir pasaulyje, pristato žymiausius architektus ir jų kurtus pastatus. Knyga interaktyvi, joje vaikai ras žymiausių Kauno modernizmo objektų maketų ir galės juos patys išlankstyti.

Smaližiams: Pienocentras ir kadaise skaniausi visame mieste ledai. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Anot parodos iniciatorės, vyresni vaikai ilgiausiai būna maketų kambaryje: jie noriai piešia, iš kaladėlių ir fibrocementinių plokščių stato namus ar ištisus miestus. Mažiausieji mėgsta žaisti pirmajame „Modernizmo miestelio”“kambaryje – tiesia kelią, žaidžia su ledais ir gaisrinėmis.

Šią parodą galima aplankyti tiek individualiai, tiek sudalyvauti joje vykstančiose edukacijose.

Kas? Paroda „Moder…kas? Modernizmas ir architekto profesija“.

Kur? A. ir P.Galaunių namuose – muziejuje (Vydūno al. 2).

Kada? veikia iki liepos 1 d.

"Kaunas tuomet buvo laikinoji sostinė, joje telkėsi visi modernizacijos procesai, todėl ir palikimas Kaune didžiausias ir ryškiausias. Aišku, tuometės tendencijos neaplenkė ir kitų Lietuvos miestų ir miestelių, – pasakojo KEKS Kauno rajono regioninių partnerysčių ir programos "Modernizmas ateičiai" kuratorė Viltė Migonytė-Petrulienė. – Matome nemažai įspūdingų modernistinių mokyklų, ligoninių pastatų, gyvenamųjų namų. Kalbant apie dabartinės Kauno rajono savivaldybės teritoriją ir modernistinio stiliaus palikimą, ryškiausias yra kurortinis mazgas. Kurortai ir poilsiavimas buvo vienas iš modernaus žmogaus temos fokusų. Tai būtų Kulautuva, Kačerginė, Lampėdžiai, Aukštoji Panemunė (dab. Panemunė)."

Į šiuos kurortus žmonės važiavo ilsėtis, juose buvo statomos elegantiškos vilos, kiti poilsiui ir pramogoms skirti didesnės ar mažesnės architektūrinės vienetai: kioskai, restoranai, prieplaukos.

Tarpukario architektūra – ne tik pastatai. Architektūra yra atspindys to, kas tuo metu vyko visuomenėje.

"Tarpukario architektūra – ne tik pastatai. Architektūra yra atspindys to, kas tuo metu vyko visuomenėje", – dėstė pašnekovė.

Ji vardijo, kad nemažai to laikotarpio vilų, medinių pastatų iki šiol yra išlikę Kačerginėje ir Kulautuvoje. Kačerginėje – "Žibutės" sanatorijos pastatai, S.Kudoko projektuota bažnyčia Pažėruose, radijo stotis Sitkūnuose ir kt. Autentiškų tarpukario struktūrų nemažai išlikę ir Vilkijoje. Daugiau modernistinių pastatų rasite Modernizmasateiciai.lt.

Vien objektų išvardijimas – menka dalis to, ko imtasi. Sukurta platforma, kurioje galėtų susitikti žmonės, kurie veikia kažką, kas susiję su tarpukario modernizmo architektūra: populiarinimu, kultūriniais projektais.

Taip KEKS atstovų, KEKS partnerių (įvairių organizacijų, iniciatyvinių grupių) surengtos ir dar laukia savo valandos ekskursijos, spektakliai, koncertai, kūrybinės dirbtuvės, parodos, susijusios su šia tematika. Originalūs bandymai supažindinti, sužadinti smalsumą tarpukario pastatais, įvairiomis modernistinėmis erdvėmis pasiteisino.

"Siekiame, kad modernistinis palikimas taptų kuo labiau žinomas ir vertinimas dėl to, koks jis yra autentiškas. Grįžtamasis ryšys rodo, kad pokyčiai iš tiesų vyksta", – džiaugėsi V.Migonytė-Petrulienė.

„Kaunui ši paraiška svarbi tuo, kad UNESCO yra labai stiprus ženklas pasauliniame žemėlapyje. UNESCO pasaulio paveldo ženklas yra vienas geriausiai atpažįstamų ženklų pasaulyje“, – sakė Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus specialistė Sigita Bugenienė. 

Kauno modernizmo architektūros įtraukimas į Pasaulio paveldo sąrašą miestui ir regionui atneštų didelės ekonominės naudos, pritrauktų turistų ir investicijų.

„Kaunas tikrai turi išskirtinumo ir galėtų papildyti Pasaulio paveldo sąrašą. Norėtųsi pasidžiaugti ir tuo, kad Kaune paveldui skiriamas didelis dėmesys ir finansavimas, reglamentavimas. Tačiau tuo pačiu su šia paraiška savivaldybė dar labiau įsipareigoja paveldą išsaugoti, puoselėti. Tad jeigu paraiška patvirtinta, tai bus ne tik didelis pripažinimas, bet ir įsipareigojimas“, – kalbėjo S. Bugenienė.

M. Plepio nuotr.

400 puslapių paraiškoje tarpukario Kaunas pristatomas kaip vientisa urbanistinė vertybė. Išskiriamas Kauno naujamiestis ir Žaliakalnis.

„Paraiška paremta tikrai išsamiai. Ir iš mokslinės pusės dirbo labai stiprūs ekspertai. Noriu dar kartą atkreipti dėmesį, kad sąrašui teikiame ne architektūrą, o saugomą miestovaizdį, ne vien išskirtinės architektūrinės vertės pastatus“, – teigė paraiškos rengimo grupės narė.

Anot jos, Kauno išskirtinumas yra tas, kad daugeliu atvejų modernizmas, ypač Europoje, atėjo kaip nauja labai aktyvi banga, ir ji formavo arba visai naujus kvartalus, arba per karą sugriautuose miestuose formavo naują užstatymą.

Noriu dar kartą atkreipti dėmesį, kad sąrašui teikiame ne architektūrą, o saugomą miestovaizdį, ne vien išskirtinės architektūrinės vertės pastatus.

„Kaune modernistinės tedencijos atėjo į jau susiformavusį urbanistinį audinį ir jo iš esmės nepakeitė, o prisitaikė. Tai yra Kauno išskirtinumas. Modernizmo idėjos čia integravosi į urbanistinį audinį, susiformavusią urbanistinę struktūrą ir darniai pratęsė tos struktūros vystymąsi. Darnų vystymąsi, darnią teritorijų plėtrą turėjome jau tarpukariu. Galime tuo pelnytai didžiuotis“, – sakė S. Bugenienė.        

Dar vienas svarbus paraiškos akcentas – tarpukario modernizmo architektūros optimizmas. Laikai, kuriais Kaune teko kurti modernią europietišką sostinę, buvo sunkūs ir ekonomine, ir politine, ir socialine prasme. Stebėtina, kiek visko pavyko padaryti vos per 20 metų. 

Ši paraiška reprezentuoja ne tik Kauną, bet visą regioną, kur tarpukariu kūrėsi naujos valstybės.

Skelbta, kad paraiškos vertinimas iš viso truks apie pusantrų metų. „Tai yra įprasta praktika. Tikimės, kad vertinimas truks tik tiek, bet gali būti, kad dėl pandemijos  galutinis sprendimas bus nukeltas dar metams. Su paraiškomis susipažinti, jas įvertinti, apsilankyti prie vertinamų pastatų ar vertinamose teritorijose turi daug pasaulio specialistų. Be to, paraiškų pateikiama nemažai. Tad natūralu, kad daugiapakopės vertinimo procedūros užima laiko“, – komentavo savivaldybės atstovė.

Laukdami UNESCO atstovų verdikto, Kauno paveldo specialistai, anot jos, toliau stengiasi vykdyti įsipareigojimus, kurie padės atsiskleisti ir daugiau Kauno verčių. „Toliau vyksta paveldotvarkos programa, kasdienė veikla, susijusi su kultūros paveldo apsauga, taip pat su teritorijų planavimu“, – sakė S. Bugenienė, papildžiusi, kad urbanistinės vertybės sąvoka apima ir viešąsias erdves, jų tvarkymą, gatvių tvarkymą.

M. Plepio nuotr.

Pagal paraišką, vertybės teritoriją sudaro Naujamiestis (trys teminės zonos: centrinė (administracinė), gyvenamoji ir pramoninė) ir Žaliakalnis (penkios teminės zonos: miestas-sodas (Minties ratas), Kauko rajonas, Perkūno rajonas, Ąžuolyno parkas su sporto infrastruktūra ir Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija (dabartinis Kauno technologijos universiteto Chemijos fakultetas).

Paraiškos forma yra labai griežtai apibrėžta UNESCO Pasaulio paveldo centro. Jos pagrindas yra šeši punktai:

• Vertybės nustatymas. Nustatytos tikslios vertybės ir apsaugos zonos.

• Vertybės aprašas. Pristatymas, istorijos bei raidos apžvalga.

• Įrašymo į Pasaulio paveldo sąrašą pagrindimas. Trumpas ypatybių aprašas, kriterijai, vientisumo ir autentiškumo patvirtinimas bei lyginamoji analizė.

• Išsaugojimo būklė bei vertybei įtakos turintys veiksniai.

• Apsauga ir valdymas. Pristatyta esama apsaugos sistema, jos efektyvumas bei valdymo planas.

• Stebėsena. Pagrindiniai esami ir siūlomi vertinimo rodikliai.

Prieš ketverius metus Kauno tarpukario architektūra buvo įtraukta į UNESCO preliminarųjį paveldo sąrašą.

Pasaulio paveldo sąrašą sudaro visai žmonijai reikšmingos ir išskirtinę visuotinę vertę turinčios kultūros ir gamtos paveldo vertybės.

Kauno tarpukario architektūra būtų penktasis lietuviškas objektas UNIESCO sąraše (jame jau yra Vilniaus istorinis centras, Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė, Struvės geodezinio lanko punktai).

Modernizmo istorijos

Kartu su partneriais iš Lvovo (Ukraina), Brno (Čekija) ir Kortrijko (Belgija) vystomą projektą remia Kūrybiškos Europos programa. Pasak programos kuratorės Viltės Migonytės-Petrulienės, projekte dalyvaujantys menininkai ne tik semiasi idėjų iš XX a. architektūros, bet ir akcentuoja šiandienę jos vertę bei būtinybę ją perduoti ateities kartoms. Taip pat kūrėjai kviečia kritiškai permąstyti ir įvertinti besikeičiančią aplinką bei jos santykį su praeitimi.

"Sakoma, kad pirmi 100 metų yra lemiami pastatams išlikti. Per tiek laiko jie įauga į miesto organizmą, vienaip ar kitaip tapdami mūsų kasdienybės ir miesto savasties dalimi. Būtent šis trapumo-neapibrėžtumo aspektas ir neretai visuomenėje aštresnes pozicijas provokuojantys – saugoti ar nesaugoti – klausimai paskatino imtis šio projekto, – atskleidė ji. – Pats programos principas ir skirtingi kūrėjų profiliai leidžia pažvelgti į XX a. architektūrą nauju kampu. Dirbdami su pastatų savininkais ir bendraudami su gyventojais, menininkai įvairiomis priemonėmis kuria jautrius vietos istorijai kūrybinius pasakojimus. Šie pasakojimai atveria vaizduotę ir platesnį suvokimą apie bendrą Europos modernizmą kaip reiškinį, jo ypatybes ir reikšmę istoriniame ir šiandieniame kultūriniame kontekste."

Šokis: kauniečiai „Nuepiko“ su kolegomis iš Lvovo sukūrė judesio performansą-ekskursiją. / N. Parkhomyko nuotr.

Kauno ir Tel Avivo paralelės

Kaune jau apsilankė kūrėjas iš Izraelio Shay Zilbermanas, kuris kuria modernizmo pastatų grafines dekonstrukcijas. Įdomu tai, kad svečias atvyko iš Tel Avivo, kuris taip pat garsėja savo modernizmu. 1930–1950 m. mieste buvo pastatyta daugiau kaip 4 000 modernistinių pastatų, pramintų Baltuoju miestu.

Kaune reziduoja ir Hugo Herrera Tobónas – dizaineris, kuratorius ir kultūros komunikatorius iš Kolumbijos, šiuo metu gyvenantis Vilniuje. Jis kartu su kauniečiais rengia modernizmui skirtą leidinį. Menininkė iš Čekijos Karina Pisarikova savo projektą skiria IX fortui tyrinėti.

"Pasitelkdama savo šešių asmenų šeimą, norėčiau sukurti gyvą dialogą tarp erdvės ir mūsų pažeidžiamų kūnų, atliekančių kasdienius veiksmus. Tai projektas apie forto aplinką, nuolatos santykiaujančią su kūnu, ir jo interjerą, sustiprinantį suvokimą per kūniškąsias jusles", – sako menininkė. Į Kauną greitai atvyks ir architektė, grafikė Małgorzata Olchowska, kuri tyrinės Karininkų ramovę. Menininkė klausia: kas liks iš "Ramovės" pastato, jei bus pašalinti visi istoriniai sluoksniai ir dekoracijos? Ar pastatas vis tiek bus idealizuojamas? Ar žmonės vis tiek su juo gebės susitapatinti? Ir svarbiausias klausimas: ar pastatas vis dar bus atpažįstamas?

Tęsiniai: Sh. Zilbermanas kuria modernizmo pastatų grafines dekonstrukcijas. / Sh. Zilbermano nuotr.

Tapatybės dalis

Kauniečių šokio trupė "Nuepiko" savo projektą pristatė Lvove, kur kartu su vietos šiuolaikinio šokio atlikėjais kūrė judesio performansą-ekskursiją.

Kūrėjai nemažai dėmesio skyrė charakteringų Profesinių sąjungų rūmų elementų paieškoms, konsultavosi su partneriais, architektūros istorikais. Šis 1929 m. pastatytas pastatas yra vienas ryškiausių funkcionalizmo pavyzdžių su art deco elementais Lvove. Šokėjai atliko mediatorių vaidmenį tarp architektūros ir dalyvių, kad būtų pastebėta tai, kas galbūt iki šiol nebuvo. Visą šį patyrimą sustiprino garso takelis, įrašytas pastate. Jį menininkas Andrius Stakelė kūrė sinchroniškai su šokio pasirodymu. Įdomiam projektui ruošiasi ir menininkas Rokas Mikšiūnas. Jei pandemijos taisyklės leis, jis vyks į Tel Avivą, kur drauge su vietine bendruomene kurs "Liebling House" pastato modelį iš lego kaladėlių. Projekto "Spalvoti baltojo miesto gyvenimai" metu bus gilinamasi į modernistinę architektūrą kaip Tel Avivo gyventojų tapatybės dalį.

Ryšys su bendruomenėmis

V.Migonytės-Petrulienės teigimu, projektui "Modernizmas ateičiai 360/365" būdingas glaudus menininkų bendradarbiavimas su vietos bendruomenėmis.

"Viena šio projekto stiprybių ir kartu iššūkių – vietos bendruomenės ir čia gyvenančių žmonių patirčių įtraukimas. Menininkai atlieka ne tik pastatų formų ir istorijos tyrimą, bet ir įvairiais metodais siekia išgryninti modernistinės architektūros ir žmonių santykį. Tai sustiprina projekto turinį ir suteikia jam gylio, padeda objektyviau atrasti tinkamas pasakojimo prieigas ir taikliau sudėti akcentus", – pastebi programos kuratorė. Anot jos, visų septyniolikos projektų rezultatai bus pristatyti "Kauno – Europos kultūros sostinės" atidarymo savaitgalį – 2022 m. sausio 22 d. ypatingame visiems kauniečiams modernistiniame pastate – Kauno centrinio pašto rūmuose.

Viduramžių teologas Dunsas Scotus – vienas iškiliausių visų laikų mąstytojų, scholastas, kalbėjo apie būtį kaip bendrybės tarp Dievo ir žmogaus aspektą. Dievas ir žmogus – skirtingos kategorijos, bet būtis ne tik kad jas jungia: anot D.Scotus, būtis yra pirmiau tiek žmogaus, tiek ir Dievo.

Nevystykime šios įdomios ir dabarties humanistų plačiai bei giliai analizuojamos problematikos. Tačiau atsiremdami į D.Scotus hipotezę (su kuria aš nebūtinai sutinku, kai ji skamba taip agreguotai kaip šiame straipsnyje), vis dėlto galime prieiti savitą hipotezę apie tai, kas yra geriausias pastatas pasaulyje.

Taigi geriausias pastatas pasaulyje yra visi pastatai, nes jie susiję tolesniu ar artimesniu, tačiau vis tiek betarpišku tarpusavio ryšiu. Vokiškasis asketiškas modernizmas ir flambojantiška viduramžių gotikos architektūra yra ne tai, kad priešybės, kurias skiria daug laiko ir skirtingos kultūrinės priežastys, jų formų imperatyvai. Greičiau jas jungia sintezės tarp skirtingų meno rūšių archiktektūroje faktas ir tam tikras meninės kūrybos anonimiškumas arba kvazianonimiškumas kaip kolektyvinio proto apraiška.

Pamatysime Viktoro Petkaus vardu pavadintą pagrindinę mokyklą,  kuri dar 1939 m. pastatyta pagal raseiniškio architekto Adolfo Lukošaičio projektą. Tai moderniausias namas savo dvasia Raseinių mieste.

Spiečiaus protas veikia tiek gotikoje, tiek modernizme; jo reikės ir D.H.R.Spennenmanno ateities žmogiškam namui sukurti. Todėl visus pasaulio pastatus skiria formalūs aspektai: forma, formalusis formos kontekstas, bet jungia pats buvimas pastatu, tam tikras žmonijos kaip rūšies kultūrinio veiksmo civilizacijoje dėsningumas, vedantis mus prie vienovės su vienas kitu, gyvąja ir negyvąja aplinka, gal net kosmosu.

Tad teoriškai gražiausias, geriausias ar bet koks kitu teigiamiausiu epitetu apibūdintas namas yra kiekvienas namas, kai jis suprantamas priežastiniame santykyje su kitais namais pasaulyje ir lemiantis pasaulio sąrangą.

Be abejo, mes žinome, kad yra daug baisių namų, kurių nenorime matyti savo miestuose ar kaimuose, tačiau jų grožį irgi galima atskleisti per tuos pačius priežastinius ryšius. Todėl visada, kai lankome kokio nors kultūriškai turtingo miesto širdį, nepamirškime užsukti į kur kas nykesnes pramonės ar verslo zonas, nes šie aspektai susiję priežastiniu ryšiu.

Tačiau grįžkime prie namo gerumo kaip architektūros grožio. Ar gali gražiausias pasaulio namas būti, pvz., Raseiniuose? Kaip pats sau, tai tikriausiai ne, bet kaip vertinga visumos dalis – taip. Bauhauzo estetika kaip etalonas reiškėsi mokymo pastatų architektūroje. Bauhauzo mokyklos kompleksas Desau mieste yra tam tikras modernybės dvasią įkūnijantis namas, kurio genialumas – ne tik forma ar funkcijų sujungimas, bet veikiau modernistinio mikrokosmoso kaip pavyzdžio pasauliui sukūrimas.

Vos tik vykdami nuo Kauno senuoju žemaičių plentu įvažiuosime į Raseinius, pravažiavę kelis ne itin išvaizdžius namus kairėje kelio pusėje pamatysime politinio kalinio, disidento Viktoro Petkaus vardu pavadintą pagrindinę mokyklą, kuri dar 1939 m. pastatyta pagal raseiniškio architekto Adolfo Lukošaičio projektą.

Istorija: seniausioji mokyklos dalis statyta dar tarpukariu pagal raseiniškio A. Lukošaičio projektą. Kastyčio Rudoko nuotr.

Tai moderniausias namas savo dvasia Raseinių mieste. Mieste, kuriame buvo ir ilgai bus vertinamas vizualinis turinys, nepaisant to turinio realios kokybės, šis pastatas žymi ir galimybę dematerializuoti aplinką, idant joje iškiltų žmogaus protas ir dvasia.

Jei į Raseinius atvyksite ne žiemą, mano minimo namo galite ir nepastebėti. Jį užstoja medžių eilės. Iš tikrųjų tie medžiai tik sustiprina modernumo poveikį, suteikia jam kelis laikus apimančio kultūrinio krūvio.

Iš tikrųjų, matyt, ir pats Waltertis Gropius užsukęs į 1939-ųjų Raseinius iš Kauno pusės nebūtų itin nusivylęs miestu.

Pats modernizmas – tai idėja, kuri rėmėsi šviesa, higiena, kitaip tariant, sanacija. Modernybės kaip ir daugelio epochų trūkumas yra tas, kad siekiama visiškos antropogenizacijos, aplinkos sukultūrinimo. Medžiai, nors ir sodinti žmogaus, tą sukultūrinimo troškimą atsveria. Todėl fasadas mums atsivers tik judant erdvėje ir atsivers mažais fragmentais. Juk tas, kas paslėpta ar pridengta, visada labiau vilioja apmąstyti nei tas, kas švaru ir atidengta.

Tiesa, Kultūros vertybių registre šio vietinio architekto šedevro nerasime – ak, tas greito vizualinio pasitenkinimo troškimas! Keista ir tai, kad beveik šalia esančios Sovietų Sąjungos karių kapinės į tą registrą vis dėlto įrašytos... Kita vertus, taip net geriau, pastatas gyvena savo gyvenimą, jis tapo dar asketiškesnis, nei kad buvo kuriamas.

Namo vientisumą yra pažeidęs sovietmečiu pristatytas naujas korpusas, jis sumenkina pastato modernistinį vaizdinį, kuris buvo matyti iš mokyklos stadiono pusės: kompozicija sudaryta dviejų perslinktų tūrių ir plokščiastogio stogelio – tikras modernizmo architektūros žymuo.

Anksčiau ši vieta galėjo būti ultramoderni. Tame pačiame Žemaičių kelyje priešais mokyklos stadioną stūgsojo taip pat laisvo užstatymo marfotipu grįstas kareivinių kompleksas (dabar – gamybinės patalpos). Iš tikrųjų, matyt, ir pats Waltertis Gropius užsukęs į 1939-ųjų Raseinius iš Kauno pusės nebūtų itin nusivylęs miestu.

Grįžtant prie gražiausio namo problematikos, akivaizdu, kad A.Lukošaičio pastatas kažin ar galėtų varžytis su tokiais konceptualiais projektais kaip antrojo bauhauzo direktoriaus Hanneso Meyerio "Peterschule" (deja, nebuvo įgyvendintas), kur architektai pasiūlė anam metui visiškai totalinę inovaciją: vidaus pereinamųjų erdvių iškėlimą už pagrindinio fasado, kiemo pakabinimus ir kitus paradigminius architektūros sprendinius. Tačiau miestui, kurio centre stovėjo konservatyviausias įmanomas monumentaliosios skulptūros objektas – Vinco Grybo "Žemaitis", anuomet atsiradusi mokykla, kosmopolitinės architektūros objektas, turėjo būti tam tikras ateities ženklas. Ateities, kuri, deja, neatėjo, nes ją nutraukė toliau sekusios žmonijos nelaimės.

Šis renginys skirtas sutelkti modernizmo miestų tinklą bei spręsti modernizmo paveldo vertinimo, finansavimo, miesto plėtros poreikių, bendruomenių įtraukimo klausimus.

Kauno forume bus aptariamos plėtros strategijos miesto teritorijoms, siekiant išsaugoti modernizmo paveldą, bus pristatomas pasaulio modernizmo palikimas, skirtingi jo išsaugojimo būdai bei tvarkymo sprendimai.

Antrą renginio dieną dalyviai bus kviečiami apsilankyti Vilniuje ir susipažinti su sostinės modernizmo pastatais, vėliau Seimo rūmuose vyks diskusija apie modernizmo palikimo vertę ir jų interpretavimą bei integravimą į ateities miestų vystymą.

Modernizmo miestų forumas yra tęstinis renginys, skirtas telkti su UNESCO vardu siejamų modernizmo miestų tinklą ir vystyti bendradarbiavimą sprendžiant aktualius modernizmo paveldo vertinimo, finansinių paskatų, miesto plėtros poreikių, bendruomenių įtraukimo klausimus.

Pirmasis toks forumas vyko 2018 m. Tel Avive (Izraelyje). Jame buvo plačiai diskutuojama apie vieną pagrindinių modernizmo paveldo iššūkių, su kuriuo susiduria šiuolaikiniai miestai, – tai nuolat kylanti įtampa tarp miesto paveldo išsaugojimo ir jo vystymosi poreikių, kurie dažnai tampa nekontroliuojami.

Tokie globalūs procesai kaip gyventojų skaičiaus augimas, urbanizacija, postindustrializacija, socialiniai ir ekonominiai neramumai ir klimato pokyčiai, miestų vadovus skatina priimti greitus sprendimus, plėtoti didelės apimties projektus.

Dėl to prarandami kultūriniai ir istoriniai sluoksniai, vietos dvasia. Miestai vystosi netvarkingai, o tai kenkia kultūrinei, socialinei ir istorinei struktūrai, paveldo vertybių vientisumui ir gyventojų gerovei. XX a. palikimas yra ypač jautrus šiems iššūkiams. Siekiant derinti minėtus procesus, pirmojo forumo metu buvo parengtas Tel Avivo modernizmo miestų dokumentas, kurio nuostatose pabrėžiami darnaus vystymosi prioritetai.

Remiantis Tel Avivo iniciatyva, Kauno forume bus aptariami praktiniai minėto dokumento įgyvendinimo aspektai, pasiūlytos modernizmo paveldo išsaugojimo priemonės – novatoriškos plėtros strategijos miesto teritorijoms, kuriose svarbus XX a. paveldas. Kauno forumas suteiks galimybę pristatyti pasaulio modernizmo palikimo įvairovę ir susipažinti su skirtingais išsaugojimo būdais bei šio paveldo tvarkymo sprendimais.

Antrą renginio dieną dalyviai bus kviečiami apsilankyti Vilniuje ir susipažinti su sostinės modernizmo pastatais. Vėliau Lietuvos Respublikos Seimo rūmų Konstitucijos salėje vyks diskusija apie modernizmo palikimo vertes, jų interpretavimą šiuolaikinėje visuomenėje bei integravimą į ateities miestų vystymą.

Vilniaus miestas, prieš 25 metus dėl įspūdingo ankstesniųjų amžių architektūros paveldo pelnęs pasaulinį UNESCO pasaulio paveldo statusą, gali atkreipti dėmesį ir artimiausioje Vilniaus senamiesčio kaimynystėje egzistuojančiais netolimos praeities, t. y. sovietinės architektūros, statiniais. Šis istorinis laikotarpis vis dar ieško savo įvertinimo ir pripažinimo šiandieninėje visuomenėje. Būtent XX a. antrosios pusės architektūros palikimo klausimai šiuo metu yra išskirtinai aktyviai sprendžiami daugelyje šalių.

Tikimasi, kad Kauno forumas paskatins plėtoti ilgalaikį UNESCO pasaulio paveldo modernizmo miestų bendradarbiavimo tinklą. Į forumą pakviesti UNESCO Pasaulio paveldo centro atstovai, ICOMOS tarptautiniai ekspertai, akademiniai tyrėjai, srities profesionalai ir specialistai.

Pagrindinės Kauno forumo temos: „Duomenys, planavimo priemonės ir valdymo mechanizmai“, „Visuomenės įtraukumo priemonės“, „Finansiniai įrankiai“.

Šia proga dar kartą pasižvalgyti po tarpukario Kauną kviečia ir Kauno regioninis valstybės archyvas su Lietuvos Respublikos Kultūros tarybos parama parengęs parodą "Kauno modernizmas ir jo kūrėjai".

Gruodžio 19 d. 14 val. atidaromoje archyvinių dokumentų parodoje – architektų Stasio Kudoko, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, Felikso Vizbaro, Karolio Reisono, Vladimiro Dubeneckio, Arno Funko, Broniaus Elsbergo, Edmundo Fryko, Mykolo Songailos, Antano Jokimo, Jono Jasiukaičio, Noacho Bero Joffės, Jono Kriščiukaičio ir kitų autorių sukurtų pastatų projektai, Kauno miesto savivaldybės Pasų, Mokesčių inspekcijos, Statybos skyriaus dokumentai, Kauno miesto aerogeodezinės nuotraukos.

Visi parodoje demonstruojami dokumentai saugomi Kauno regioniniame valstybės archyve (KRVA).