Du kartus D. Mačiūtė pripažinta geriausia metų trenere, Lietuvos kyokushin karate federacijos prezidiumo narė, pasaulio ir Europos čempionė. Šiais savo pasiekimais D. Mačiūtė garsina ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos vardą pasaulyje.

Kyokushin karate meistrė šia sporto šaka užsiima per 30 metų. Pernai jos vadovaujamas klubas tapo techniškai stipriausiu Lietuvoje ir Europoje.

D. Mačiūtė, dienraščio „Klaipėda“ skaitytojų valia, 2014 metais jau buvo patekusi į konkurso finalą.

Tada ir šiemet daugelis už šią moterį balsavusių klaipėdiečių pažymėjo ne tik jos sporto laimėjimus, vieną labiausiai žavinčių jos savybių – darbą su auklėtiniais, siekiant, kad jie taptų valingi, švarios sielos žmonės.

D. Mačiūtė nuo scenos atviravo, kad brangiausia yra ne dovanos ir net ne vardas, o žmonių įvertinimas.

Visos šešios moterys buvo vertos to vardo, gerai, kad visos buvo pagerbtos.

„Tokie konkursai reikalingi bendruomenei, kuri vertina pretendentes, parodo, ar jomis pasitiki. Aš dirbau ir dirbsiu savo darbą. O mokiniai, jų tėvai ir visi kiti, kurių aš nepažįstu, tapo savotiška bendruomene, kuri nusprendė, kad aš turiu šį vakarą būti geros nuotaikos. Man nereikėjo kovoti, nereikėjo kautis dėl laimėjimo, kaip tai būna varžybose. Visos šešios moterys buvo vertos to vardo, gerai, kad visos buvo pagerbtos. Kitais metais Metų klaipėdietės vardą aš perduosiu kitai, – vakaro pabaigoje kalbėjo šių Metų klaipėdietė D. Mačiūtė. – Labai džiaugiuosi, kad mokiniai patikėjo mano mokymo sistema. Negaliu jiems būti tiesiog griežta mokytoja. Juk į mūsų treniruotes ateina trimečiai, kurie net kalbėti gerai nemoka, jiems tampu mama, o paaugliams, su kuriais labai sunku dirbti, esu tiesiog draugė. Mūsų bendravime pirmiausiai yra pagarba vieni kitiems ir disciplina. Visada bet kur įėjus man pirmiausiai norisi nusilenkti, o tai reiškia, parodyti, kad aš esu nulis ir dienos darbus pradedu nuo nulio todėl stengiuosi nesusireikšminti.“

Diana Mačiūtė/Vytauto Liaudanskio nuotr.

Daugybė D. Mačiūtės auklėtinių yra išsibarstę po pasaulį, todėl balsavo internetu bei prašė Klaipėdoje gyvenančius artimuosius pirkti dienraštį „Klaipėda“ bei iškirpti iš jų balsavimo lapelius.

Iškilmingo Metų klaipėdietės nominavimo vakaro metu pagarba bei konkurso organizatorių padėkos skambėjo ir kitoms konkurso finalininkėms.

Klaipėdos kultūros magistrė, menininkė Angelina Banytė klaipėdiečių pagarbą pelnė už darbus. Dailininkė sukūrė įspūdingo dydžio mozaiką ant Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios fasado. Šis kūrinys yra didžiausias tokio tipo Rytų Europoje ir užima beveik 100 kvadratinių metrų. Jei sudėtume visus jos kūrinius ant vienos sienos, tai būtų per tūkstančio kvadratinių metrų ploto siena.

Klaipėdiečiai šiemet aktyviai balsavo ir už uostamiesčio kompozitorę, Klaipėdos koncertų salės repertuaro meno vadovę Loretą Narvilatę. Su jos atėjimu salė ėmė garsėti itin profesionaliai sudarytomis koncertinių programomis, o tai kuria Klaipėdos, kaip ypatingos kultūros miesto įvaizdį. L. Narvilatė yra atsakinga už „Klaipėdos muzikos pavasario“, „Permainų muzikos“, „Salve Musica“ ir Klaipėdos kariliono festivalius. Per metus jai tenka atrinkti ir sustyguoti apie 200 koncertų.

Dienraščio „Klaipėda“ skaitytojai pasiūlė konkursui ir neapsiriko tai darydami Indrės Razbadauskaitės-Venskės kandidatūrą. Jau daugiau kaip 10 metų ši jauna moteris skatina jaunimą domėtis verslumu, rinkodara, atrasti savyje lyderius. Ji dalijasi savo patirtimi ir dėstydama tarptautiniame LCC universitete, ISM ir VU verslo mokykloje, yra Lietuvos marketingo asociacijos Klaipėdos skyriaus pirmininkė. Moteris daug laiko atiduoda mentoriaudama įvairiose programose su Inovacijų agentūra bei „Junior Achievement“ programomis. Dalyvaudama tarptautinėse konferencijose, dėstydama užsienyje ji garsina Klaipėdos vardą, įkvepia aplinkinius kūrybai, motyvuoja siekti savo tikslų.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Marta Vendland yra teatro ARTYN įkūrėja ir režisierė, meno namų vadovė. Prieš ketverius metus jauna režisierė įkūrė šviesaus atminimo teatro pedagogo Gedimino Šimkaus teatrą ARTYN. Skirtingų profesijų atstovai susibūrė po vienu stogu ir atrado savo žiūrovus, neprašydami tam paramos, viską darė savo jėgomis ir sugebėjo išsilaikyti. 2022-ieji M. Vendland pažymėti nauju projektu – meno namų ARTYN įkūrimu. Tai kol kas vieninteliai meno namai Klaipėdoje, kurie siūlo kultūrinį švietimą suaugusiesiems, kur suaugusieji gali įgyti įgūdžių, įgyvendinti savo svajones.

Didžiulio pripažinimo ir daugybės klaipėdiečių padėkų už savo triūsą pelnė choreografė, pedagogė, linijinių šokių mokyklos „Linedance LT“ įkūrėja Klaipėdoje Rūta Židžiūnienė. Moteris organizuoja tarptautinius linijinių šokių festivalius Palangoje, Maroke, Ispanijoje, taip garsina Klaipėdos vardą už Lietuvos ribų. Ji rengia tarptautinę šokių stovyklą vaikams ir suaugusiesiems, organizuoja WCDF tarptautines reitingines šokių varžybas. Kasmet per Tarptautinę šokių dieną gatvėse ir aikštėse masiniais šokiais R. Židžiūnienė džiugina klaipėdiečius ir miesto svečius.

Konkurso baigiamojo etapo dalyves ir visas klaipėdietes pasveikino Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, jo sveikinimą perskaitė vakaro vedėjas.

Tadas Širvinskas/Vytauto Liaudanskio nuotr.

Ankstesniais metais garbingą titulą pelniusias moteris bei šių metų iškilmių herojes sveikino Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, konkurso organizatorės bendrovės „Klaipėdos dienraštis“ valdybos pirmininkas Tadas Širvinskas bei renginio mecenatas, bendrovės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas.

Vytautas Grubliauskas/Vytauto Liaudanskio nuotr.

Metų klaipėdietės konkursas rengiamas 21 metus. Šįkart iškilmės vyko Klaipėdos piliavietėje

Dėl galimybės triumfuoti projekte su M. Daikeryte varžėsi vaizdo tinklaraštininkė Deimantė Vaičiūtė-Dejmukas, aktorius Ainis Storpirštis, oreivis Giedrius Leškevičius, virtuvės šefas Gian Luca Demarco bei grupė „Twosome“.

Dalyvių pasirodymus stebėję: Saulius Urbonavičius-Samas, Saulius Prūsaitis ir Justė Arlauskaitė-Jazzu M. Daikerytei negailėjo pagyrų ir buvo tvirtai įsitikinę, kad vaikystėje dainavusi, tačiau padariusi pertrauką ir panirusi į vizažo meistrės darbą, mergina turi būti projekto nugalėtoja.

Jos talentą įvertino ir žiūrovai. Tai lėmė, kad M. Daikerytė tapo „X faktorius. Žvaigždės“ nugalėtoja.

Ši komanda tapo pirmąja, apdovanota naujuosiuose Krepšinio namuose.

Komandos nariams buvo įteikti medaliai bei nugalėtojų taurė. Juos įteikė NKL prezidentas Remigijus Štaras, vykdantysis direktorius Giedrius Grybauskas, varžybų direktorė Rasa Jankauskienė ir Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Špokas.

Nugalėtojų taurę atsiėmė Marijampolės komandos kapitonas Aurimas Kieža.

2019-2020 metų sezonas buvo nutrauktas dėl koronaviruso pandemijos. Prieš nutraukiant sezoną Marijampolės „Sūduva-Mantinga“ su 32 pergalėmis ir 7 pralaimėjimais užėmė pirmąją vietą.

Antroje vietoje žengė „Telšiai“ (31-8), trečioje – „Šilutė“ (27-12). Šios dvi komandos taip pat bus apdovanotos medaliais.

2020-2021 metų NKL sezonas startuos spalio 15 dieną.

– Kalbant atvirai, atrodai man egzotiška ir lietuvių literatūroje turbūt vienintelė tokia poetė dėl to, kad atėjai į literatūros lauką iš, atrodo, su juo nepersidengiančio mados pasaulio. Modeliu tapai ankstyvoje paauglystėje, o kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjai rašyti?

– Vieni bendraamžiai tuo metu kaimynų soduose skindavo braškes, kiti padėdavo tėvams nuosavame versle. O tai, kad mane pakvietė dirbti būtent ten, – visiškas atsitiktinumas ir genų loterija, kurioje kamuoliukas sustojo ties ta dėžute, kurioje atitinku grupės žmonių – mados atstovų – sugalvotus kriterijus. Rašymas ir darbas ėjo paraleliai – tai buvo niekaip nesusikertančios sferos, nebent kartais iš realybės į popieriaus lapą partempdavau kokį veikėją ar kuriozą.

Rašyti pradėjau gerokai anksčiau, nei dirbti. Pirmuosius tekstus parašiau 8–9 klasėje. Tada labai intensyviai klausydavausi „Atikos“, „Sigur Rós“ ir Björk, o pasaulis atrodė šiek tiek geresnis, nei buvo iš tikrųjų. Dabar, žvelgiant retrospektyviai, suprantu, kad rašymas buvo (ir yra) tam tikras terapijos būdas, tarsi užribis, į kurį pasitraukdavau, kai pabosdavo žaisti pagrindinėje aikštelėje. Kaip tie žodžiai pradėjo dėliotis į stulpelius, neatsimenu. Matyt, yra dalykų, kurie tiesiog nutinka neatsiklausę.

– Ką rašytoja L.Kromalcaitė pasakytų apie mados industriją, kurioje modeliui L.Kromalcaitei tenka dalyvauti?

– Pakeiskime tavo klausimą į būtąjį kartinį laiką – teko dalyvauti. Manau, kad smalsumas yra labai svarbi gyvenimo varomoji jėga – jos vedama trumpam ir atsidūriau mados pasaulyje. Man, paauglei, buvo smalsu, kaip viskas veikia ir ar mitai apie ten karaliaujančią tuštybę yra tiesa. Nustebau ten sutikusi išties daug įdomių, intelektualių, išsilavinusių asmenybių. Mane tai išmokė neabsoliutinti ir neklijuoti žmonėms etikečių – dažnai jos tiesiog nepasiteisina, klaidina, skatina vieniems+ kitus smerkti. Apskritai, manau, absoliučiai visos patirtys yra reikalingos. Ir kuo jos margesnės – tuo geriau. Kartais įdomu patekti į svetimus pasaulius – gal dėl to tie vaikai filme apie Narniją taip dažnai lįsdavo spinton.

Atsakant į tavo klausimą – niekuomet per daug į šią veiklą neįsijaučiau, nesureikšminau, ir veikiau buvau to kito, kiek svetimo, pasaulio stebėtoja. Todėl neskirsčiau savęs į dvi skirtingas dalis – visuomet, kiek pavyko, buvau vientisa Kromalcaitė.

– Ar teisingai supratau, kad šiuo metu domiesi ir kita atseit nedvasinga profesija – reklama? Kodėl ja susidomėjai? Kuo šūkių galvojimas skiriasi ir kuo panašus į poeziją?

– Nemanau, kad skirstyti profesijas ar pomėgius į dvasingus ir nedvasingus yra teisinga. Dirbant bet kurioje srityje viskas priklauso nuo to, koks tavo santykis su ja, kokią vietą joje renkiesi užimti. Juk ir būdamas rašytoju gali panirti į grafomaniją ir rašyti visišką popsą, bet tarsi užsiimti dvasinga veikla. Vieni autoriai pasitraukia į savo vidines celes, gyvena asketiškai ir labai retai kukliai parodo kitiems, ką rašo. O kiti užsidirba nemenkus pinigus už tai, kad iš savęs išlipdo personažą, kuris paskui apsigyvena gyvenimo būdo žurnalų puslapiuose ir ten postringauja apie tai, kokie jų šunų vardai. Ir vieni, ir kiti laimingi – bet juk netapatūs.

Aš į reklamą nukeliavau sąmoningai. Sugalvojau, kad ten galėsiu įdarbinti savo gebėjimą rašyti tekstus, darbas bus dinamiškas, be to, man nereikės kasryt spraustis į betono spalvos kostiumėlį. Buvau daugmaž teisi. Dirbdama nuolat sutinku daug įdomių personažų, kurių pasaulis visiškai skiriasi nuo manojo, ir tai nepaprastai praturtina. Dalis kuriozinių situacijų ar pokalbių nugula ir į eilėraščius. Kita vertus, dažnai tenka stoti ir į akistatą su savimi, savo vertybėmis – tai irgi įdomus savęs pažinimo kelias. Tiesa, kartais pagalvoju, kad mieliau norėčiau gaminti medinius šaukštus ar stalus.

Mano akimis, tavo paminėti reklaminiai šūkiai niekada neturės nieko bendro su poezija. Na, gal nebent vieną bendrystę – žodžius. Skiriasi šių tekstų kilmė. Šūkį parašyti REIKIA, o rašyti poeziją niekas neprivers – nebent juokais. Juk rašant eilėraščius nepriforsuosi.

– Kaip mokeisi kurti poeziją – ar turėjai labai patinkančių autorių, kurių stilistika norėdavosi sekti? O gal kaip tik norėjosi maištauti ir kurti kažką visiškai savito?

– Netikiu, kad galima išmokti rašyti poeziją – visų pirma, turi turėti, ką pasakyti, antraip niekas neišeis. O visa kita – forma, eilėdara – yra meistrystė: bėgant laikui ir nuolat redaguojant savo tekstus po truputį įgunda akis – lengviau pajusti eilėdaros niuansus, įvertinti, ar visi įvaizdžiai reikalingi, ar pasakyta tiek, kiek reikėjo, ir ne daugiau. Atsimenu, mokykloje didžiausią įspūdį paliko Gintaro Grajausko, Tomo Šinkariuko ir Manto Gimžausko, kitaip žinomo kaip Šamanas, kūryba. Patiko su buitimi susipinantys fantastiniai elementai, sapniška realybė, paprastas, aiškus kalbėjimas. Negaliu neigti, kad mėgstamų rašytojų kūryba nepadarė jokios įtakos. Padarė – padėjo išsiugdyti literatūrinį skonį, po truputį ėmiau perprasti, kaip konstruojamas eilėraščio kūnas, kaip dėliojama mintis. Nepaisant to, kad nuolat skaitydavau šiuos autorius, labai stengiausi ieškoti savo balso ir būdų, kaip papasakoti savo istoriją.

– Šiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla sulaukė skundo iš lygių galimybių centro, kad „Pirmosios knygos“ konkurse ribojamas dalyvių amžius (dalyvauti galima iki 35 metų) , todėl jo siūloma atsisakyti. Ką apie tai manai?

– Manau, kad jeigu turi gerą rankraštį, galima jį siūlyti leidykloms ir publikuoti savo poeziją ar prozą savarankiškai – juk tam nebūtina dalyvauti konkurse. Apskritai savo pirmąją knygą galima išleisti nors ir prieš pat išleidžiant paskutinį kvapą – netikiu, kad egzistuoja kokia nors riba, kurią peržengus pradėti savo kūrybinį kelią tampa tarsi ir nebefasonas. Amžius nesutrukdė Charlesui Bukowskiui, Williamui S.Burroughsui ar Henry Milleriui sulaukti didelio pasisekimo.

Tikrosios parašiusiojo skundą priežastys lieka mįsle, o nemažai sako ir tai, kad tai padarė anonimas. Gal tai tiesiog stipriai užgautos ambicijos? Na, bet kuriuo atveju tai liks kyboti ore. „Pirmosios knygos“ konkursas ne veltui jau dešimtis metų skirtas jaunimui. Ar galėtum įsivaizduoti, kaip, tarkime, lengvosios atletikos varžybose varžosi seneliukas ir paauglys? Aš galiu. Tik mintyse tai atrodo kiek komiškai ir ne visai teisinga – jėgos tai skirtingos. Kaip ir rašant – kartais čia tiesiogiai atsispindi sukaupta gyvenimo patirtis – vieni jos turi daugiau, kiti – dar ne tiek daug. Žodžiu, balsuoju už tai, kad „Pirmosios knygos“ konkursas liktų toks, koks yra, tačiau egzistuotų alternatyvūs konkursai, kuriuose galėtų dalyvauti ir vyresnio amžiaus kūrėjai.

– Kokią įtaką tau daro, jei daro, bendravimas su kitais poetais, rašytojais?

– Pastebėjau, kad išties daug laiko praleidžiu bendraudama su kitais rašančiais, matyt, mūsų bendrystės priežastis elementari – galime atvirai kalbėtis apie tai, kas mums rūpi. Mano bičiulių vidiniai pasauliai labai skirtingi, sakytum, net nesuderinami. Bet esminis dalykas, kuris mus vienija, tai noras kalbėtis apie literatūrą. Be to, jie turi labai gerų istorijų ir moka jas pasakoti.

Žinoma, taip pat palaikome vieni kitus, patariame, kartais – pakritikuojame. Man tai duoda išties daug – nuskambės labai banaliai, bet kai leidžiu laiką su jais, jaučiuosi kaip namuose, saugioje erdvėje, kurioje visi galime tiesiog būti. Man atrodo, tai ir yra tikra draugystė. Galime nesimatyti mėnesius, o tada susitikus tęsti pokalbį – lyg tos pauzės ir nebūtų buvusios.

– Kokios pastaraisiais metais išėjusios lietuvių autorių knygos tau atrodo vertos dėmesio?

– Pastaruoju metu jaučiuosi kiek nuklydusi nuo lietuvių literatūros ir jos skaitau tikrai mažai. Tiesa, vis tenka sugrįžti prie anksčiau skaitytų knygų, pavyzdžiui, neseniai ir vėl atsiverčiau Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarus“. Laikui bėgant, norisi per petį pasižiūrėti į perskaitytas knygas ir matytus filmus – taip galima stebėti ir kintančias savo pačios būsenas – su metais jaudina vis kiti dalykai. Dabar daugiausia laiko praleidžiu kapstydamasi internete ir ieškodama užsienio autorių – taip netikėtai suradau ir Rae Armantrout, kurios poezija, kaip ir kito mylimo poeto C.A.Conrad, yra talpi, be įmantraus daugžodžiavimo ar žodinių puošybos elementų. Bet kartu suvelianti kažką viduje, – tam, kad galėtum kažką suardyti ir sudėti iš naujo.

Na, o tęsiant mintį apie lietuvių rašytojus, man jau nuo seno labai patinka Romualdo Granausko apysakos ir Vytauto Kazielos poezija. Manau, čia lenda mano kaimo ilgesys – vaikystėje teko praleisti išties daug laiko tarp kačių, šunų, ožių ir kiaulių. Gal dėl to kartais taip sudėtinga susikalbėti su žmonėmis – mano tuometiniai bičiuliai bendravo kiek kitokia kalba. Ir tikriausiai tai atsako į klausimą, kodėl be žmonių nesijaučiu vieniša – gyvūnai išmokė suprast laikinumą ir prigimtinę duotybę – juk pamatine prasme iš tiesų visi esame vieni. Pasiilgstu jų. Tų kačių ir vištų. Jų akys kartais būdavo gudresnės už žmonių. Todėl ilgesio tematika poezijoje man labai artima – ji atsispindės ir mano pirmojoje knygoje. Šiandien man jau beveik 25-eri, bet matau, kad kai pasensiu, būsiu siaubingai banali ir sentimentali – jeigu dar tokia nesu.

– Kokie tavo lūkesčiai dėl savo būsimos knygos?

– Linkiu jai malonios kelionės per rankas ir namus. Tikiuosi, kad joje aprašytos patirtys rezonuos su skaitytojų išgyvenimais ir mintimis.

– Kodėl būsimiems skaitytojams vertėtų nepraleisti pro akis ir atsiversti tavo knygą?

– Tikiu, kad joje gyvenantys personažai ir įvykiai gali pasirodyti įdomūs ar jaudinantys. Kaip ir minėjau, gali būti, kad ir būsimieji skaitytojai išgyvena panašias būsenas. Tad norisi juos pakviesti jas permąstyti drauge.

Organizatorių duomenims, ji yra vyriausia „Mis Vokietija“ per 93 metų konkurso istoriją. Be to, ji pirmoji motina, iškovojusi šį titulą.

15 konkurenčių įveikusi Leonie augina trejų metukų sūnų. Gražuolė gimė ir augo Namibijoje. Prieš penkerius metus ji atsikraustė gyventi į Vokietijos Kylio miestą, kur yra jos šeimos šaknys.

Antrą vietą konkurse užėmė 22 metų Lara Runarsson iš Bavarijos, trečią – „Mis Hamburgas“ konkurso nugalėtoja studentė Michelle-Anastasia Masalis.

Šiųmetis „Mis Vokietija“ konkursas vyko pagal naujas taisykles. Finale buvo vertinama ne vien tik moterų išvaizda, bet ir jų charakterio savybės. Be to, šiais metais pirmą kartą žiuri sudarė vien tik dailiosios lyties atstovės.

Vakaro metu vaikai scenoje atliko tiek solinius pasirodymus, tiek pasirodė duetuose kartu su savo mokytojais Mantu Jankavičiumi, Monika Marija ir Donatu Montvydu. Ne vieną pasirodymą arena palydėjo neįtikėtinomis ovacijomis atsistojus ir negalėjo patikėti, jog tokius pasirodymus sukūrė vaikai.

Šou pabaigoje, surinkusi daugiausiai žiūrovų balsų, nugalėjo Monikos Marjos komandos dalyvė Milėja Stankevičiūtė. Iš viso balsavimo metu Milėja surinko daugiau nei 24 tūkstančius žiūrovų balsų.

Iškart po tiesioginio eterio, „Siemens“ arenoje surengtoje spaudos konferencijoje kalbinta nugalėtoja sakė, jog geriausia patirtis projekte ne pergalė, o galimybė stovėti prieš tokią didžiulę minią žiūrovų ir susipažinti su nepaprastais projekto vaikais.

„Man buvo svarbiausia ne nugalėti. Aš jau gavau tai, ko norėjau, man buvo svarbiausia dainuoti žiūrovams, tas jausmas man buvo – viskas. Aš net neįsivaizduoju, ką aš tokio išskirtinio savyje turėjau, kad tapau nugalėtoja“, – ašarų po pergalės neslėpė Milėja.

Aš net neįsivaizduoju, ką aš tokio išskirtinio savyje turėjau, kad tapau nugalėtoja.

Emocijas sunkiai tramdė ir visa nugalėtojos šeima. Arenoje ją palaikė tėvai ir penki broliai. Po pergalės kalbinti Milėjos tėvai pripažino, jog dėl šios pergalės Milėja mokėsi ne vienerius metus.

„Pirmiausia tai dėkingumas mokytojams už darbą. Iš tikrųjų didelis darbas su Milėja tęsėsi ne vienerius metus. Kai tavo vaikai dovanoja tokius didžiulius titulus, nieko kito negali jausti, tik pasididžiavimą“, – spaudos konferencijoje kalbėjo Milėjos mama.

Emocionaliai į dalyvės pergalę reagavo ir penktojo „Lietuvos balsas“ sezono nugalėtoja bei dalyvės mokytoja Monika Marija. Ji pripažino, kad ši pergalė jai  – viena svarbiausių.

„Net pati laimėjusi taip nesidžiaugiau, kaip džiaugiausi šiandien. Džiaugiuosi, kad teisybė įvyko ir buvo išrinkta pati nuoširdžiausia ir labai talentinga dalyvė“, – sunkiai tramdydama ašaras kalbėjo Monika Marija.

Kartu su nugalėtojos titulu Milėja laimėjo ir LNK įsteigtą piniginį prizą – 10 tūkst. eurų. Nugalėtoja jau turėjo atsakymą, ką su šiuo prizu planuoja daryti kartu su šeima.

„Dalį, kurios reikės, skirsiu mokslams. O dalį, kuri liks, išleisiu leisdama laiką  su šeima ir Monika Marija“, – šypsodamasi savo planus sakė pirmojo „Lietuvos balsas.Vaikai“ projekto nugalėtoja.

Finalininkai paskutinėje laidoje pasirodė po du kartus – kartojo vieną geriausių pasirodymų ir atliko dar nematytus numerius. A. Kisielienė virto Inga Jankauskaite ir Cher, Baiba įsikūnijo į Marie Fredriksson iš grupės „Roxette“ ir Džordaną Butkutę, J. Brūzga tapo Žilvinu Žvaguliu jaunystėje ir dabartyje bei legendiniu Prince, o K. Radžiukynaitė įkūnijo Nelly Paltinienę ir įstabaus balso savininkę Whitney Houston.

Septintasis projekto sezonas į televizijos ekranus sugrįžo atsinaujinęs, prie projekto komisijos prisijungus aktoriui ir režisieriui Džiugui Siaurusaičiui. Dalyvių pasirodymus taip pat vertino dainininkė Inga Valinskienė, radijo laidų vedėja Livija Gradauskienė ir komisijos pirmininkas, režisierius Vytenis Pauliukaitis.

Finalo metu komisija balso teisės neturėjo – tiesioginio balsavimo metu nugalėtoją išrinko televizijos žiūrovai. Su projekto gerbėjais kiekvieną šeštadienio vakarą sveikinosi laidos vedėjas Algis Ramanauskas, jau nebe pirmą sezoną vedantis „Muzikinę kaukę“.

Šeši į projekto finalą nepatekę dalyviai paskutinėje sezono laidoje savo pasirodymus surengė pasiskirstę į tris muzikinius duetus: LNK projektuose išgarsėjusi Gabija Lokytė ir dainininkas Justinas Lapatinskas tapo Lady Gaga ir Bradley Cooper, Ingrida Kazlauskaitė ir grupės „Pikaso“ narys Rokas Laureckis įkūnijo disko muzikos duetą „Ottawan“, o grupės „Vairas“ lyderis Rolandas Janušas ir dainininkas Dainotas Varnas – brolius Algį ir Valdemarą Frankonius.

Net septynis sezonus iš eilės televizijos žiūrovus ir projekto gerbėjus džiuginęs muzikinis įsikūnijimų šou „Muzikinė kaukė“ priartėjo prie finišo tiesiosios. Vasario 2-ąją pagaliau paaiškėjo projekto nugalėtojas. Televizijos šou visai šeimai kuriamas pagal garsaus formatų kūrėjo „Endemol“ formatą „Your Face Sounds Familiar“. Čia kasmet dalyvauja net dešimt Lietuvos žvaigždžių, kurios kiekvieną savaitę įkūnija vis kitus Lietuvos ir pasaulinio lygio dainininkus.

Konkursui autorė pristatė penkis straipsnius, antikorupcijos tema.

„Esu labai laiminga, – Paklausta ar tikėjosi atsidurti geriausiųjų trejete, miesto aktualijas nušviečianti „Kauno dienos“ žurnalistė buvo atvira – sužinojusi, kiek autorių ir darbų pretenduoja į nominacijas, ji akimirkai sudvejojo savo sėkme. – Dalyvauji su mintimi, kad laimėsi, tačiau kai sužinojau dalyvių ir darbų skaičių, buvo abejonių. Jos išgaravo išgirdus savo pavardę.“

Drauge su E.Radzevičiūte-Šileike apdovanojimus atsiėmė DELFI žurnalistai Tomas Janonis ir Edgaras Savickas.

Lietuvos žurnalistų sąjungos ir partnerių „Transparency International“, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Viešųjų pirkimų tarnybos ir Konkurencijos tarybos organizuojamame konkurse šiemet dalyvavo 17 žurnalistų ir žurnalistinių tyrimų komandų, pateikusių 85 darbus. 

Anot organizatorių, konkurso „Skaidrumas – visų mūsų rankose“ tikslas – apžvelgti ir išrinkti didžiausią visuomenės dėmesį patraukusius ir didžiausią pokytį kovoje su korupcija inicijavusius žurnalistų darbus 2018 m.

Pagrindiniai vertinimo kriterijai: žurnalistiniai darbai turėjo paskatinti kokybinę visuomenės diskusiją apie kovą su korupcija, įgalinti piliečių supratimą apie korupciją ir paskatinti teigiamus pokyčius plėtojant visuomenės skaidrumą.