Šiuo metu visame pasaulyje laukiama veiksmingos ir saugios vakcinos nuo COVID-19, kuri padėtų užbaigti pandemiją, nusinešusią daugiau nei 1,15 mln. žmonių gyvybes.

Oksfordo universiteto ir „AstraZeneca“ vakcina sukelia antikūnų ir T ląstelių imuninę reakciją ir tada, kai yra skiriama senyvo amžiaus žmonėms, kurie yra labiausiai pažeidžiami koronaviruso, remdamasis su bandymais susipažinusiais šaltiniais, skelbia FT.

Jau liepą skelbta, kad ši vakcina sukuria patikimą imunitetą nuo COVID-19 žmonėms, patenkantiems į 18–55 metų amžiaus grupę, tačiau iki šiol nebuvo patvirtinta, ar vakcina sukuria imunitetą ir senyvo amžiaus žmonėms.

Tiesa, FT perspėjo, kad antikūnų ir T ląstelių susidarymas organizme nebūtinai reiškia, kad ši vakcina bus saugi ir veiksminga, dėl to bus atliekama daugiau bandymų.

Pasak liudininkų, be šūvių girdėjosi ir panašių į sprogimus pokštelėjimų.

Anot britų laikraščio „The Independent“, viename miesto rajonų teisėsaugos atstovai susišaudė su ginkluotu asmeniu. Kaip pranešama iš įvykio vietos, policijos pareigūnai šiuo metu su juo derasi.

Be to, blokuojami blokuojami įvažiavimai į rajoną, kur girdėjosi šūvių. Pareigūnai ragina piliečius laikytis atokiau nuo Oksfordo centro, kol vykdoma policijos operacija.

Į incidento vietą atvyko greitosios pagalbos automobilių.

Vietos greitosios pagalbos tarnybos atstovas sakė žurnalistams, kad medikai suteikė pagalbą vienam žmogui, patyrusiam nesunkių traumų.

Nieko nėra neįmanomo

Ekskursija NASA Mokslinių tyrimų centre, vakarienė su Anglijos karaliene Elžbieta II ar pasirodymas "Bercy" arenoje Paryžiuje kartu su scenos akiplėša Madona daugumai mūsų skamba kaip nepasiekiama svajonė.

Kaunietis A.Lašas veikiausiai paprieštarautų – svajonė tik tiems, kurie sėdi sudėję rankas ir neklibina rankenų, galinčių atverti tinkamas duris.

"Dažną kartą, kai susitinku su moksleiviais, pristatydamas save kalbu apie svarbiausius gyvenimo principus. Vienas jų – branginti žmones, – pastarieji, anot politologo, buvusio "Bath" universiteto Jungtinėje Karalystėje lektoriaus ir Oksfordo universiteto vyresniojo mokslinio bendradarbio, yra raktai, kaip ir apaštalo Petro rankose du, atrakinantys vartus į rojų. – Panašiai man nutiko su Oksfordu. Kai paklausiau grupės vadovo, kodėl mane priėmė į darbą, šis atsakė, kad gyvenimo aprašyme, eilutėje, kur pažymėti žmonės, galintys suteikti rekomendacijas apie mane, radęs pažįstamą pavardę. Nežinau, ką grupės vadovas išgirdo kitame laido gale, bet darbą aš gavau. Tai nereiškia, kad viską lemia pažintys, visgi dažnu atveju duris atidaro žmonės. Tiek ten, tiek čia – Lietuvoje."

Tiesa, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) dekano kabineto durys daktaro laipsnį turinčiam politologui atsivėrė ne taip seniai – 2017-ųjų pradžioje. Iki tol mokslininkas šešiolika metų praleido svetur – dirbo prestižiniuose Jungtinės Karalystės, Japonijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) universitetuose, o su Lietuva ryšius palaikė nuotoliniu būdu.

Yra kur tobulėti

Apie šalies švietimo sistemą su A.Lašu diskutuoti neketinome, tačiau akademinė aplinka ir prieš kelerius metus virtualioje erdvėje pasirodęs interviu, kuriame Oksfordo universiteto atotrūkį nuo Lietuvos aukštųjų mokyklų lietuvis skaičiavo šviesmečiais, mus timptelėjo už liežuvio.

"Tikrai taip sakiau apie Oksfordą? Na, gal ne šviesmečiai, bet skirtumas yra. Pradėkime nuo to, kad Oksforde nusidriekusi ilga profesūros eilė, kuri ten pasišovusi dirbti už dyką. Vien dėl įrašo CV. Tas pats ir Harvardo universitete. Ten vyksta kitokia atranka – gali imti geriausius studentus ir profesūrą, stovinčią mokslo fronto linijoje ir netgi diktuojančią akademines madas, – esminius skirtumus vardijo A.Lašas. – Jų galima rasti ir daugiau, tačiau reikia pripažinti, kad kol kas mes žaidžiame kitose lygose. Norint pereiti į aukštesnę, reikia labai rimtų ir nuoseklių sisteminių pokyčių. Mano ambicija per šią dekanavimo kadenciją kaip įmanoma labiau kilstelėti KTU."

Dalis Lietuvos aukštųjų mokyklų, anot pašnekovo, vis dar labiau orientuotos į vidų, bet ne į išorę. Finansinis alkis neigiamai atsiliepia akademinės bendruomenės motyvacijai, o kartais veda prie mokslo imitacijos schemų kūrimo, bet ne prie kokybiškų mokslinių tyrimų. Aukštųjų mokyklų slenkstį mina studentai, kurie to nenusipelno.

"Lietuvoje į universitetus priimami jaunuoliai, kurių pažymių vidurkis nesiekia 4 balų. Mano manymu, jie neturi būti aukštojoje mokykloje, nes vidurinėje akivaizdžiai nesimokė. Mes juos priimame ir laikome, nes su savimi jie atsineša krepšelį", – A.Lašas buvo kategoriškas.

Ką veikiu sėdėdamas traukinyje? Atsakau į elektroninius laiškus, skaitau. Galiu paskambinti žmonai, pasikalbėti su vyresnėle dukra. Tai labai produktyvi valanda.

Nesureikšminkime egzaminų

Paklaustas apie prasidėjusius brandos egzaminus, kuriais kasmet serga ne tik abiturientai, bet ir jų tėvai, priešingai nei dauguma profesūros, A.Lašas ragino mažinti galutinio rezultato reikšmę ir nekelti papildomo streso moksleiviams.

"Kodėl mes nekalbame apie tai, kad jaunas žmogus būtų smalsus, kūrybiškas ir mąstantis? Svarbiausia – balas ir, neduok Dieve, jis bus 8, o ne 10", – mokslininkas neprarado tikėjimo, kad vieną dieną viskas pasikeis.

Mokymosi procesas esą bus svarbesnis nei brandos egzamino balas atestate, per akimirką sugriovęs motyvuoto pirmūno planus, tuo metu visus dvylika metų mokyklos suole pakaušį krapščiusiam tinginiui dovanojęs 98 balus iš 100 galimų.

"Kalbant apie mokslą, vertėtų iš naujo permąstyti šio žodžio reikšmę ir sudėlioti prioritetus. Neišlaikytas egzaminas – ne pasaulio pabaiga! – paklaustas, ar susimovus reikalingos pertraukos, kurias kaip reabilitacijos formą vis dažniau renkasi jaunimas, A.Lašas susimąstė. – Nėra daug žmonių, kurie baigę dvylika klasių žino, ką veiks iki pensijos. Patikėkite, net aš iki šiol nežinau, ar atradau save. Noriu daug ką pabandyti, todėl dabartinės savo veiklos nelaikau galutine stotele, o tik tarpine. Grįžtant prie abiturientų pertraukos, jei tai kelionės po pasaulį, kodėl gi ne?"

Kaune ir ne Kaune

Po keliolikos minučių pokalbio iš akademinių padangių nusileidome ant žemės, o su politologu nusprendėme šnektelėti apie Kauną, kuriame jis gimė ir augo.

"Ar galvojau, kad sugrįšiu atgal? – patogiai atsilošęs kėdėje, kurioje įprastai taisosi į dekano kabinetą atvykę svečiai, dr. A.Lašas netruko atsakyti. – Galvojau turbūt nuo pat pirmos minutės, kai palikau Lietuvą. Paaukštinus žmonos pareigas tiek, kad ji galėjo dirbti nuotoliniu būdu, nusprendėme krautis lagaminus atgal. Pamenu, kai ji man pasakė: dabar galėsi užsiimti labdara. Aišku, aš to nedarau – atlygis, kurį gaunu KTU, yra tikrai geras, tačiau kur kas mažesnis už tą, kurį gavau Anglijoje. Kodėl tuomet grįžau? Nes dirbti savo gimtajam miestui yra prasminga."

Sulig pastaraisiais žodžiais A.Lašas persikėlė į savo vaikystę. Prisiminė mamą, iš kurios lūpų nuolat girdėdavo KTU akademinio choro "Jaunystė" pavadinimą. Tuomet šis jam esą nieko nereiškė, o pradėjus dirbti universitete virto sentimentaliu priminimu.

"KTU auloje, kur tarpukariu buvo įkurtas Lietuvos universitetas, dabar kabo lentelė, menanti metus, kai čia repetavo "Jaunystė". Tik dabar supratau, kad mano mama maždaug penkerius metus vaikščiojo tais laiptais. Būtent tokie dalykai suteikia dar daugiau prasmės ir noro dirbti savo miestui", – apie veiksnius, stumiančius į priekį, pakiliai kalbėjo KTU SHMMF dekanas.

Netradicinis pasirinkimas

Nepaisant sentimentų gimtajam miestui, lėtai kulniuojančio vakarėjančia Laisvės alėja ir besimėgaujančio cukruotais senosios "Spurginės" skanėstais A.Lašo nesutiksite. Centrinėje pėsčiųjų gatvėje su išvaizdžiu aukštaūgiu prasilenksite nebent pietų metu.

Grįžęs atgal į Lietuvą mokslininkas įsikūrė ne Kaune, o Vilniuje. Tokia esą buvo jo žmonos sąlyga.

"Jos kompromisas buvo didesnis nei mano, todėl nedrįsau ginčytis. Juolab kad į Kauną dabar važiuoju bent keturis kartus per savaitę", – pasiteiravus, ar dažnos kelionės nevargina ir kokiomis gudrybėmis baido miegą prie vairo, pašnekovas savo atsakymu pribloškė.

Inovatyvus, išmanus ir šiuolaikiškas mokslininkas atstumą Vilnius–Kaunas–Vilnius tirpdo ne galingu sportiniu automobiliu, o kur kas žemiškesniais būdais. Traukiniu ir dviračiu.

"Nuo mano namų iki Vilniaus traukinių stoties maždaug 15 min. kelio. Įsitaisęs viename vagone, kitame ant kablio palieku savo dviratį, o po valandos vėl sėdu ant jo. Galutinė stotelė – KTU SHMMF, – apie metus besitęsiantį ritualą, kurio neatsisakė net iškritus sniegui, pasakojo A.Lašas. – Mano dviračio padangos su giliu protektoriumi, todėl žiemos iššūkiai nebuvo baisūs."

Dviratis – tarsi terapija

Beje, panašia transporto priemonių kombinacija jis naudojosi ir Tekančios Saulės šalyje, ir dirbdamas Didžiojoje Britanijoje, "Bath" universitete.

"Ką veikiu sėdėdamas traukinyje? Atsakau į elektroninius laiškus, skaitau. Galiu paskambinti žmonai, pasikalbėti su vyresnėle dukra. Tai labai produktyvi valanda, – A.Lašas neslėpė, kad būna akimirkų, kai besikeičiantys vaizdai už lango darbo reikalus nustumia į antrą planą. – Nuostabu, kai gali stebėti metų laikų kaitą. Sniegu aplipusias medžių šakas žiemą, o pavasarį jas sprogstančias pumpurais. Važiuojant automobiliu turėčiau kur kas daugiau streso."

Paklaustas, kodėl išlipęs iš traukinio nesirenka troleibuso, autobuso ar mikroautobuso, lenkdamas pirštus pašnekovas ėmė vardyti dviračio pranašumus, lemiančius pastarosios transporto priemonės pasirinkimą. Dviratis, anot jo, taupo laiką, kurį sugaištų transporto spūstyse, be to, padeda išlaikyti puikią fizinę formą ir išvalo mintis.

"Dviratį renkuosi ir tada, kai važiuoju į susitikimus Studentų miestelyje. Riedu per Ąžuolyną ir vėdinu galvą. Kai viduje susikaupia nereikalingos emocijos, jaučiuosi toks šviežias, – stipriau paspaudžiu pedalus", – baigdamas pokalbį išbandyti dviračio terapiją A.Lašas kvietė ir egzaminams besiruošiančius abiturientus.

M. Giedraitis, LDK senos kunigaikščių giminės palikuonis, gimė 1929 m. Lobzove prie Derečino (dabartinėjė Baltarusijoje), Lenkijos senatoriaus Tadeuszo Giedroyco ir Annos Szostakowskos šeimoje. 1939 m. Raudonajai Armijai užėmus rytines tuometės Lenkijos sritis, Sovietų Sąjungos saugumas suėmė T. Giedroycą ir jį 1941 m. sušaudė Červenėje. 1940 m. A. Giedroyc su dukterimis ir sūnumi buvo deportuota į Sibirą, o 1942 m. iš ten su gen. V. Anderso armija evakavosi į Iraną. 1946 m. šeima emigravo į Didžiąją Britaniją. M. Giedraitis Londono universitete studijavo aeronautiką ir taikomąją matematiką, įgijo aviacijos inžinieriaus diplomą. Londone jis vedė Rosemary Cumpston, su kuria išaugino sūnų ir tris dukras.

M. Giedraitis nuo jaunystės domėjosi istorijos mokslu ir ypač savo giminės genealogija. 1979 m. jis su šeima persikėlė į Oksfordą, tapo Oksfordo universiteto Orielo koledžo nariu ir kaip nepriklausomas mokslininkas, glaudžiai susijęs su universitetu, atsidėjo istorijos studijoms. Jo mokslinių straipsnių paskelbta Anglijos, Lenkijos ir Lietuvos mokslinėje spaudoje.

M. Giedraitis nemažai prisidėjo prie savo giminės palikimo įamžinimo Lietuvoje. Jis finansavo archeologinius tyrinėjimus ir istorinių paminklų restauravimą Giedraičiuose, taip pat vyskupo Merkelio Giedraičio ir Mikalojaus Daukšos paminklo statybą Varniuose. Rosemary ir Mykolas Giedraičiai svetingai atverdavo savo namų Oksforde duris Lietuvos kultūros ir mokslo žmonėms, sudarydavo jiems sąlygas padirbėti Anglijos bibliotekose bei archyvuose ir kitaip juos remdavo.

M. Giedraitis Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai perdavė asmeninę knygų kolekciją ir turtingą Giedraičių šeimos archyvą. Dauguma kolekcijos knygų - su žymių istorijos asmenų autografais ir dovanojimo įrašais. M. Giedraičio knygų kolekcija ir archyvas ypatingai domina Lietuvos istorikus.

Už paramą Lietuvai M. Giedraitis apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.

Be kitų dalykų, M. Giedraitis yra paskelbęs prisiminimų knygą "Crater's Edge". Joje pasakojama apie jų šeimos deportaciją į Sibirą ir emigraciją į Iraną, o vėliau - į Jungtinę Karalystę. Knyga išversta į kelias kalbas. 2013 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka išleido jos vertimą į lietuvių kalbą, pavadintą „Ant kraterio krašto“.

Raudondvario gimnazijos abiturientas Edvinas Stankūnas kaip riešutus gliaudo matematikos, chemijos, fizikos, biologijos uždavinius olimpiadose, rengia mokslo populiarinimo paskaitas, parengė geriausią iš Europos šalių mokomąjį skyrių Oksfordo universiteto vadovėliui. Jis tvirtai žino, kad liks savo šalyje ir prisidės prie jos aukštųjų technologijų plėtros.

Pradžioje buvo mikroskopas

Bernatonių kaime gyvenantis E.Stankūnas anksti suprato, kad mokslo tyrinėjimai yra jo pašaukimas. Viskas prasidėjo, kai tėvai šeštokui padovanojo mikroskopą, o paskui – teleskopą. "Ilgainiui likau prie mikroskopo, – šypsojosi vaikinas. – Žaisdamas ir apžiūrinėdamas mikroskopinį pasaulį pajaučiau tyrinėjimo malonumą."

Vėliau E.Stankūnas įsigijo du profesionalius mikroskopus, su kuriais praleidžia daug laiko, atlieka mokyklinius laboratorinius darbus. "Mokslo knygos, teorinis ir praktinis pažinimas su turimais prietaisais man visada buvo įdomesnis nei kompiuteriniai žaidimai, – tvirtino jis. – Tačiau nesu ir tik knygose paskendęs moksliukas." Turiu daug draugų, lankiau aikido kovos menų pamokas, gerai sekasi kūno kultūros užsiėmimai."

Olimpiadų nugalėtojas

Nuo pat pirmųjų klasių E.Stankūnui puikiai sekėsi visi mokslai. "Tėvams su manimi rūpesčių nebuvo. Jie labai palaiko mano siekius, nors patys yra verslininkai ir nesusiję su mokslo pasauliu", – pasakojo vaikinas.

Nuo šeštos klasės vaikinas aktyviai dalyvauja olimpiadose. "Tvirčiausiai jaučiuosi gamtos ir tiksliųjų mokslų srityse, nors sėkmingai esu dalyvavęs ir kitų dalykų, pavyzdžiui, lietuvių, anglų kalbų olimpiadose", – sakė jis.

Pernai E.Stankūnas laimėjo net aštuonis medalius įvairių mokslų rajono ir šalies olimpiadose. Ankstesniais metais taip pat nuolat laimėdavo aukso, sidabro, bronzos medalius. 2012 m. Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiadoje su Lietuvos rinktine Kauno rajono moksleivis laimėjo aukso medalį.

Prieš porą metų jis sėkmingai pasirodė jaunųjų mokslininkų konkurse. Kartu su chemijos mokytoja pateikėme bioplastiko idėją. "Iš chitozano pagaminome suyrantį gamtoje plastiką, kuris gali būti naudojamas prekybos centrų maišeliams gaminti", – aiškino E.Stankūnas.

Sužavėjo Oksfordą

E.Stankūnas domisi įvairiais šalies ir tarptautiniais konkursais, apie kuriuos informuojamos mokyklos. Jis nusprendė dalyvauti Oksfordo universiteto rengiamame konkurse. Jame reikėjo parengti vieną mokomąjį vadovėlio skyrių. Toks konkursas rengiamas įvairiose Europos šalyse. Jos moksleiviai anglų kalba pristato savo valstybes, kartu pateikia įvairias sumanytas kalbos mokymo užduotis, kurios irgi siejasi su šalių pristatymu.

E.Stankūnas pats parengė pristatomus tekstus, sugalvojo užduotis. Lietuvą jis pristatė kaip mokslo šalį. "Aprašiau Lietuvos mokslininkų lazerių tyrimų pasiekimus, papasakojau apie Indonezijoje dirbančią biologę lietuvę Birutę Galdikas", – pasakojo jis.

Vaikino darbas ne tik buvo atrinktas kaip geriausias Lietuvoje, bet ir pripažintas patraukliausiu iš visų knygoje publikuotų skyrių.

Skaitė paskaitas

E.Stankūnas gerai žinomas ir Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto dėstytojams, studentų atstovybei. Dar devintokas jis laimėjo akademiko Jono Janickio chemijos konkursą. "Ir vėliau dažnai dalyvavo šio fakulteto renginiuose, konkursuose", – pasakojo E.Stankūnas.

Dėstytojai ir studentai jį yra kvietę pristatyti ir populiarinti chemijos mokslą vaikams nuo pradinių iki šeštų klasių. "Demonstravau įvarius cheminius bandymus, reakcijas", – prisimena jis. Į KTU rengiamas mokslo populiarinimo paskaitas, kurias skaitė E.Stankūnas, ateidavo ne tik moksleiviai, bet ir studentai.

Liks Lietuvoje

E.Stankūnas šiemet ketina stoti į Vilniaus universitetą studijuoti biochemiją. Labiausiai jį domina farmacijai, žmonėms gydyti pritaikomi mokslo tyrimai. "Biochemija – jaunas mokslas, bet labai įdomus, turi didelę perspektyvą", – įsitikinęs vaikinas. Jis žavisi fermentų, baltymų panaudojimu padedant genų inžinerijai. "Žavu, kai bakterijai galima įdiegti sintetinį geną, kuris skatina gydomųjų medžiagų gamybą. Tokios manipuliacijos, gyvybės pažinimas padeda palenkti gamtą, kad ši padėtų žmogui", – kalbėjo E.Stankūnas.

Vaikinas mato gerą perspektyvą įgyvendinti savo svajones, tikslus Lietuvoje. "Reikia patiems kurti valstybės gerovę. Tikiu, kad turime visas galimybes tapti aukštų technologijų šalimi, čia veikia pažangios biotechnologijų įmonės, kuriami mokslo centrai", – kalbėjo vaikinas.

Džiaugiasi savo gimtine

E.Stankūnas negailėjo gražių žodžių ir savo gimtajam kraštui. "Sugebėjimai, rezultatai visu pirma priklauso nuo paties moksleivio, bet džiaugiuosi, kad mokausi Raudondvario gimnazijoje", – teigė jis. Ne veltui Raudondvario gimnazijoje daugiausia rajono olimpiadų nugalėtojų ir prizininkų.

Čia yra daug gerų, atsidavusių darbui pedagogų, daug dėmesio skiriama moksleivių motyvacijai. "Mokytojai yra įsteigę fondą, iš kurio gabiausi moksleiviai skatinami piniginiais apdovanojimais, ekskursijomis, kitais būdais", – vardijo E.Stankūnas. Jis minėjo, kad moksleivius motyvuoja dar ir Aurelijos Makūnienės labdaros ir paramos fondas, kuris kasmet skiria stipendijas geriausiems rajono moksleiviams.

Pasak E.Stankūno, Raudondvario gimnazija niekada nestokojo gabių moksleivių. "Čia visada yra sektinų pavyzdžių žemesniųjų klasių moksleiviams, – sakė jis. Vaikinas pastebi, kad gabių moksleivių lygis šalyje labai pakilęs. "Olimpiadose seniai sprendžiamos jau ne mokyklinės, o universitetinio lygio užduotys", – sakė E.Stankūnas, kuriam dvyliktoje klasėje dėl didelio sukaupto žinių bagažo jau leidžiama nelankyti chemijos pamokų.