Dažniausiai skiriami tyrimai

Laboratorinės medicinos gydytoja Eglė Marciuškienė pastebi, kad dažniausiai šeimos gydytojai pacientams skiria bendrąjį kraujo, gliukozės ir cholesterolio kiekio kraujyje nustatymo, biocheminius kraujo tyrimus. Be šių tyrimų, dar dažnai atliekami CRB (C-reaktyvinis baltymas), bendras šlapimo ir glikuoto hemoglobino tyrimai.

Gydytoja pabrėžia, kad, neatliekant kraujo tyrimų laiku, tai gali kainuoti brangiausią turtą – sveikatą. Atlikus tyrimus per vėlai ar netinkamu metu, tikroji diagnozė gali likti nenustatyta. Todėl labai svarbu stebėti kraujo rodiklius ir bent kartą per metus atlikti pagrindinius tyrimus, o vertinant jų rezultatus nekreipti per daug dėmesio į vienkartinius pakitimus, bet stebėti bendrą dinamiką kasmet.

„Klinikinių laboratorinių tyrimų rezultatai yra labai svarbūs diagnozuojant, stebint ligas, skiriant gydymą, vykdant ligų atranką ir stebėseną. Net 70–80 proc. diagnostinių sprendimų yra pagrįsti laboratorinių tyrimų rezultatais. Pagrindinė laboratorijos užduotis yra teisingai ir laiku atlikti pacientui paskirtus tyrimus. Gydytojų užduotis yra parinkti tinkamus tyrimus ir vėliau gautus jų rezultatus tinkamai interpretuoti, – aiškina E. Marciuškienė. – Būtent šis interpretavimas yra viena sunkiausių užduočių, nes vertindamas gautų tyrimų rezultatus gydytojas ne tik turi atsižvelgti į klinikinę situaciją, bet ir žinoti, mokėti paaiškinti galimas patologinių rezultatų atsiradimo priežastis, pateikti pacientui rekomendacijas dėl papildomų laboratorinių tyrimų.“

Vertina visą dėlionę

E. Marciuškienė pastebi, kad pacientai neretai bando kraujo tyrimų rezultatus interpretuoti patys, be gydytojo konsultacijos, o paskui ateina pas specialistus galvodami, kad serga onkologinėmis ir kitomis sunkiomis ligomis. Taip nutinka, nes kiekvieną tyrimo elementą žmonės stebi atskirai, nesupranta, kad vertinti reikia visumą.

Rezultatų nuokrypiai – dar ne viskas. Svarbiausia suprasti, kodėl jų atsiranda.

„Tai turi daryti tik kvalifikuoti ir kompetentingi gydytojai, kurie turi žinių ir supranta, kad rezultatų nuokrypiai dar nėra viskas. Svarbiausia suprasti, kodėl jie atsiranda, – kaip neužtenka tik vienos detalės, kad galėtume sudėti visą dėlionę, taip yra ir su žmogumi. Jis yra visuma, visos organizme vykstančios reakcijos susijusios. Galiausiai vieni sutrikimai gali paskatinti ištisus procesus, kurie išbalansuoja organų sistemų veiklą, – pasakoja gydytoja. – Medicinoje nėra nė vieno tikslaus šablono, pagal kurį reikėtų vertinti tyrimus. Kiekvieno asmens organizmo pokyčiai gali būti individualūs, neretai iškraipomi ligų ar kitų organizmo veiklos sutrikimų. Tai labai svarbu paaiškinti ir pacientui, kad būtų užkirstas kelias savidiagnostikai ir savigydai.“

Gydytojo misija yra susirinkti išsamią informaciją apie paciento sveikatą, gyvenimo būdą, šeimos ir artimųjų sveikatą, ligas, dar prieš paskiriant tam tikrus kraujo tyrimus. Kartais, sako E. Marciuškienė, pacientai linkę nutylėti tiesą apie organizmo sutrikimus ir įvairius simptomus, gyvenimo įpročius, nes jaučia gėdą ar kitus nemalonius jausmus kalbėdami šia tema.

„Nutylėjus įvairių detalių, atlikti tyrimai ne visada parodys tikrąją paciento sveikatos būklę. Ieškodami priežasties, kodėl kai kurie rodikliai yra ne normos ribų, ir neturėdami išsamios informacijos apie pacientą, gydytojai gali išklysti iš tinkamo kelio ieškodami ligos priežasties. Galime paskirti neteisingus tyrimus ir eikvoti laiką ne paciento naudai, skirti netinkamą gydymą, kuris daro ne tik emocinę, bet ir materialinę žalą žmogui. Todėl reikėtų nebijoti, atėjus pas specialistą, nuoširdžiai išsakyti visą turimą informaciją, kad medikas galėtų kuo greičiau ir efektyviau padėti“, – perspėja ji.

Skirtumai tarp tyrimų

Atliekant kraujo tyrimus, geriausia kraują imti iš venos, sako E. Marciuškienė. Dauguma kraujo tyrimų yra patikrinti atliekant juos iš veninio kraujo, veninės kraujo plazmos ar serumo. Tačiau beveik nėra duomenų, kokia yra sveiko žmogaus norma kapiliariniame kraujyje (imant iš piršto).

„Imant kapiliarinį kraują, gaunama santykinai mažai kraujo, kurio gali neužtekti visiems norimiems tyrimams atlikti. Skirtingi analizatoriai naudoja skirtingą mėginio kiekį, todėl imant kraują sunku nuspėti poreikį. Jeigu tyrimo metu įvyksta klaida, dažniausiai nebelieka mėginio tyrimui pakartoti. Neretai nepavyksta paimti pakankamai kapiliarinio kraujo, nes kraujas blogai teka (kapiliarai susitraukia dėl šalčio, nuo streso, baimės), greitai sukreša“, – atkreipia dėmesį gydytoja.

Imant kapiliarinį kraują, aiškina gydytoja, dažnai tenka pirštą paspausti, pamasažuoti ir mėginys atsiskiedžia audinių skysčiu. Dėl to pakinta medžiagų koncentracija – galima gauti klaidingai žemus arba klaidingai aukštus rezultatus.

„Gali būti pažeidžiamos kraujo ląstelės ir suirti eritrocitai, o tai gali labai iškreipti kai kurių tyrimų rezultatus. Kartais iš tokio kraujo nebeįmanoma atlikti tyrimo. Be to, šitaip suaktyvinami krešėjimo procesai ir krešėjimo rodikliai kraujyje bus netikslūs“, – įspėja gydytoja E. Marciuškienė.

Naudinga visiems

Pilvo chirurgijos gydytojas med. dr. Simonas Ūselis prisipažįsta, kad jį, kaip ir daugelį kitų, sukrėtė žinia apie Velso princesei diagnozuotą ligą.

„Vis dėlto tikiu, kad patyrę gydytojai, artimųjų ir visuomenės palaikymas padės princesei sėkmingai įveikti jai tekusį iššūkį, – sako S. Ūselis ir priduria: – Šis atvejis visiems mums primena, kad liga gali užklupti nelauktai, net būnant jauno amžiaus, nepriklausomai nuo to, kur gyvename ar kokios mūsų pareigos. Geriausia, ką galime padaryti kiekvienas, – vengti žalingų įpročių, rūpintis savo mityba, fiziniu aktyvumu, reguliariai tikrintis sveikatos būklę ir atlikti paskirtus tyrimus.“

Pasak jo, net ir niekuo nesiskundžiančiam žmogui naudinga bent kartą per metus apsilankyti pas savo šeimos gydytoją ir profilaktiškai pasitikrinti sveikatą. Atlikti bendruosius kraujo ir šlapimo tyrimus,  periodiškai atlikti krūtinės ląstos rentgenogramą, kitus papildomus tyrimus, jei šeimos gydytojas mato būtinybę išsamiau ištirti. Jaučiant ilgai trunkančius simptomus būtina pasikonsultuoti su gydytojais specialistais.

„Budresni turėtų būti tie, kurių artimieji, ypač pirmos eilės, t. y. mama, tėtis, broliai ar seserys, sirgo onkologinėmis ligomis. Kai kurios vėžinės ligos siejamos su genetiniais faktoriais, pavyzdžiui, tam tikro tipo storosios žarnos (pvz., Lyncho sindromas, šeiminė adenominė polipozė), krūties ar prostatos vėžys. Tai žinant reikėtų dažniau atlikti profilaktinius tyrimus net ir jauniems“, – sako S. Ūselis.

Gydytojas atkreipia dėmesį, kad jau ne vienus metus žinoma, jog onkologinėms ligoms išsivystyti didelės įtakos turi gyvenimo būdas ir mitybos įpročiai. Pavyzdžiui, žarnyno vėžys glaudžiai siejamas su pertekliniu perdirbto maisto, alkoholio vartojimu, mažu suvartojamų skaidulų ir daržovių kiekiu, o didžiąją dalį plaučių vėžio atvejų sukelia rūkymas.

Simonas Ūselis / Asmeninio archyvo nuotr.

Bijo, bet tikrintis neskuba

Rugsėjį atliktas visuomenės nuomonės tyrimas rodo, kad lietuviai pas gydytojus skubėti nelinkę. Nors net 6 iš 10 labiausiai bijo susirgti onkologine liga, 2 iš 5 sveikatą tikrinasi rečiau nei kartą per metus, o beveik kas penktas teigė išvis nesilankantis pas gydytojus, kol neprispiria liga.

„Vis dar vyrauja nuomonė, kad, apsilankius pas gydytoją, šis būtinai  diagnozuos kokią nors ligą, paskirs vaistų, reikės nuolat minti gydymo įstaigų slenksčius, todėl vizitai atidėliojami, kartais net kol simptomai tampa nebekeliami. Liūdniausia, kai tenka susidurti su jaunais, pačiame jėgų žydėjime žmonėmis, kuriems diagnozuojamas jau pažengusios stadijos vėžys ir net šiuolaikinės medicinos galimybės padėti tampa ribotos“, – sako gydytojas pilvo chirurgas.

Geriausia, ką galime padaryti kiekvienas, – vengti žalingų įpročių, rūpintis mityba, fiziniu aktyvumu, reguliariai tikrintis sveikatos būklę ir atlikti paskirtus tyrimus.

Gydytojas apgailestauja, kad net ir sparčiai tobulėjant onkologinių ligų diagnostikai ir gydymui, vėžio atvejų skaičius kasmet nuosekliai didėja. Lietuvoje onkologinės ligos diagnozę kiekvienais metais išgirsta apie keliolika tūkstančių žmonių. Ne kiekvieno iš jų gyvybę pavyksta išgelbėti. Pavyzdžiui, išplitusio (metastatinio) storosios žarnos vėžio trijų metų išgyvenamumas, įvairių šaltinių duomenimis, tesiekia 20–30 proc., o iš visų naujai diagnozuotų storosios žarnos atvejų apie 10 proc. nustatoma išplitusi metastatinė liga.

Daugiausia galimybių pasveikti ir gyventi dar ilgus metus yra tada, kai liga aptinkama ankstyvoje jos stadijoje. Tuomet gydymo efektyvumas ir visiškas pasveikimas sergant onkologine liga, priklausomai nuo konkrečios, gali siekti 90 ir daugiau proc.

Nedelsti pajutus simptomų

Nuo 2004 m. Lietuvoje pradėtos įgyvendinti 4 vėžio prevencijos programos: gimdos kaklelio, krūties, prostatos ir storosios žarnos, pagal kurias, priklausomai nuo amžiaus ir lyties, atliekami ankstyvosios vėžio diagnostikos tyrimai. Šie tyrimai atliekami nemokamai, tereikia kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Vis dėlto S. Ūselis atkreipia dėmesį, kad laukti tam tikro amžiaus nereikėtų. Pajutus nerimą keliančių simptomų: aptikus guzelį, pasikeitus tuštinimosi įpročiams, kraujavimą pasituštinus, atsiradus neįprastų kitų simptomų, pavyzdžiui, naktiniam prakaitavimui, nepaaiškinamam svorio kritimui, nereikėtų delsti ir laukti, kol jie galbūt praeis savaime. Tai gali būti pirmieji onkologinės ligos požymiai. Jų nepražiūrėti padeda nuolatinis ir sistemingas rūpinimasis savo sveikata.

Nenori suklaidinti

Šiais laikais yra įvairių vėžio diagnostikos ir gydymo galimybių, tačiau ir žinių apie papildomus sveikatinimosi būdus – kur kas daugiau. Tad ilgametę onkoginekologinių ligų diagnostikos ir gydymo patirtį turinti profesorė gydytoja akušerė-ginekologė Daiva Vaitkienė šiuo metu su vėžiu kovojančius pacientus ragina nepasiduoti ir ieškoti naujų būdų ligą valdyti, sustiprėti, tačiau akcentuoja: svarbiausia – sau nepakenkti.

Amerikietė integruotos onkologijos srities mokslininkė, tyrėja ir psichoterapeutė Kelly Turner daugiau nei prieš dešimt metų pradėjo domėtis vėžiu sirgusių pacientų pasveikimo atvejais, kurie nebuvo lengvai paaiškinami. Juos tyrinėdama ji apibrėžė devynis pagrindinius veiksnius, kuriuos, siekdami pasveikti, taikė beveik visi tyrimo dalyviai. Apie tai mokslininkė išleido knygą „Radikali remisija. Pasveikti, kai nėra jokių galimybių“. Ši knyga neseniai išversta į lietuvių kalbą.

Mokslininkė kalbėjosi su dešimtimis gydytojų onkologų klausdama, ar jų praktikoje pasitaikė radikalios remisijos atvejų, ir visi atsakė teigiamai. Vos keletas iš jų akademiniams žurnalams buvo parengę straipsnių, kuriuose išvardijo pacientų patirtus biocheminius pokyčius, tačiau nė vienas nepasidomėjo, kaip ligoniui pavyko tai padaryti. Kai kurie gydytojai prisipažino nenorintys, kad jų pacientai apskritai sužinotų apie radikalios remisijos atvejus nenorėdami suteikti tuščios vilties ar suklaidinti. K. Turner iš dalies supranta tokį gydytojų įsitikinimą: „Susidurti su būriu pacientų, turinčių statistiškai mažai šansų pasveikti, labai baugina.“ Išties, kas tinka vienam, nebūtinai išgelbės kitą, o dar kiti gali klaidingai suprasti, kad šiuolaikinė medicina nereikalinga. Tačiau, integruotos onkologijos srities mokslininkės nuomone, tylėti apie radikalios remisijos atvejus yra blogiau, nei klaidingai viltis, o ignoruoti žmones, kurie išsigydė vėžį netradicinėmis priemonėmis, moksliškai neatsakinga. „Žmonės privalo žinoti, ką dar dėl savo sveikatos gali padaryti, – nesvarbu, ar dabar jie sveiki, ar kovoja su sudėtinga mirtina liga“, – įsitikinusi ji.

Liga – ne pasaulio pabaiga. Sergantis žmogus gali būti kur kas laimingesnis ir gyventi kokybiškesnį gyvenimą nei visiškai fiziškai sveikas, bet turintis daugybę kitų problemų.

Gali suteikti vilties

Pasak gydytojos onkoginekologės, net ir kazuistinis (besiremiantis atskirais pavyzdžiais, painus, – red. past.) pasveikimo atvejis pacientams gali suteikti vilties. „Viltis gydo. Juk yra moksliškai patvirtintas placebo efektas, kai jokios cheminės sudėties neturintis vaistas padeda pasveikti. Už placebo tikriausiai slypi vidinės žmogaus jėgos ir galbūt viltis. Negalima meluoti ir žadėti nepagrįstų dalykų, tačiau net jei ir neturime įrodymų, patvirtinančių alternatyvių priemonių veiksmingumą, bet tai kažkam padėjo, gal gali ir kitam padėti pagerinti sveikatą. Kodėl to nepabandžius? Svarbiausia, kad tai nepakenktų. Susirgę žmonės ieško įvairių papildomų būdų. Geriau juos taikyti prižiūrint gydytojams ir sveikatos priežiūros specialistams“, – įsitikinusi D. Vaitkienė.

Ragina žvelgti plačiau

Lietuvoje Ligonių kasos Privalomuoju sveikatos draudimu (PSD) draustiems gyventojams padengia būtinojo gydymo išlaidas onkologinei ligai įveikti. Viešojoje gydymo įstaigoje (poliklinikoje ar ligoninėje) gydytojo konsultacija paprastai trunka 20 minučių. Per šį laiką gydytojas pacientą turi spėti apžiūrėti, apklausti, susisteminti informaciją, paskirti tyrimus, gydymą ir išklausyti. Be to, ir vėžio atvejai ne tokie paprasti, reikia gilių gydytojo žinių, susikaupimo ir atidumo.

„Konsultacijos metu skirti laiko ligai suvaldyti nėra labai daug. Net jei gydytojai ir spėja su pacientu pašnekėti apie papildomus sveikatinimosi būdus, neįmanoma visko aptarti vos per kelias minutes. Natūralu, kad pacientai, ieškantys papildomų būdų, kaip sustiprinti savo sveikatą, vyksta į privačias mokamas konsultacijas, tačiau didelė dalis jų neturi tam finansinių galimybių. Tad labai gerai, kad sveikatinimosi būdai aptariami straipsniuose, laidose, knygose“, – sako D. Vaitkienė ir pastebi, kad vis daugiau gydytojų ir pacientų į ligos atsiradimą ir apskritai gyvenimą žiūri daug plačiau ir kompleksiškiau. Gydytojos nuomone, vienas iš sunkiausių dalykų ligoniui gali būti priešprieša arba kategoriška gydytojo nuomonė, nesutampanti su paciento.

„Anksčiau kolegos net įsižeisdavo, jei išgirsdavo pacientą kalbant apie alternatyvius gydymo būdus. Manau, labai svarbu išklausyti pacientą, kad ir ką jis darytų, ne pasmerkti, o patarti, ką nors rekomenduoti ir pasveikinti jį, jei tik ieško būdų, kaip dar sau būtų galima padėti. Tikiu žodžio galia. Žodis gydo, žodis žudo“, – yra įsitikinusi gydytoja onkoginekologė ir priduria, kad anksčiau onkologai vėžiu sergančių pacientų visai nekonsultuodavo gyvensenos klausimais ir dėl laiko, ir dėl žinių stokos, tačiau dabar situacija kitokia.

Susirgę žmonės ieško įvairių papildomų būdų. Geriau juos taikyti prižiūrint gydytojams ir sveikatos priežiūros specialistams.

„Jaunieji kolegos onkologai vis labiau papildomai domisi. Labai džiaugiuosi, kad jaunoji mūsų karta plečia akiratį, ne tokie kategoriški, linkę su pacientais plačiai bendradarbiauti, ir tai labai skatina psichologinį gijimą, – sako D. Vaitkienė. – Sveikatinimosi priemonėmis ypač domisi jaunesni žmonės, kurie pasinaudoja internete rasta informacija, skaito knygas, žiūri laidas. Kalbų mokėjimas ir susipažinimas su pasauline patirtimi, be abejo, keičia visų mūsų požiūrį į ligą, jos išvengimą, gydymą ir galų gale – gyvenimą su liga. Liga – ne pasaulio pabaiga. Sergantis žmogus gali būti kur kas laimingesnis ir gyventi kokybiškesnį gyvenimą nei visiškai fiziškai sveikas, bet turintis daugybę kitų problemų.“

Kas gali lemti radikalią remisiją?

JAV onkologijos mokslininkės K. Turner atliktas tyrimas parodė, kad netikėtai pasveikstama dažniau, nei manyta iki šiol, – tyrimo duomenimis, tokių pacientų visame pasaulyje yra tūkstančiai.

Alternatyvių būdų reikšmė pasveikimui gali būti sunkiai paaiškinama, tačiau, K. Turner teigimu, moksliniais tyrimais įrodyta, kad jie skatina sveikatą. Medicinos mokslų daktarė K. Turner atliko daugiau nei 100 interviu ir ištyrė per 1 000 radikalios remisijos atvejų. Naudodama kokybinius tyrimo metodus, ji nustatė daugiau kaip 75 skirtingus veiksnius, kurie galėjo turėti įtakos statistiškai netikėtam pasveikimui. Susisteminus duomenis paaiškėjo, kad devyni veiksniai vis kartojasi beveik kiekviename interviu – beveik visi apklaustieji darė tuos pačius dalykus, siekdami išgyti nuo vėžio.

9 radikalios remisijos veiksniai:

• radikalus mitybos pokytis;

• savo sveikatos kontroliavimas;

• vadovavimasis savo intuicija;

• vaistažolių ir papildų vartojimas;

• užspaustų emocijų paleidimas;

• teigiamų emocijų didinimas;

• socialinės paramos priėmimas;

• dvasinio ryšio gilinimas;

• stiprių priežasčių gyventi turėjimas.

Pasak JAV onkologijos mokslininkės K. Turner, mes dar negalime suprasti, kodėl kai kuriais atvejais įvyko radikali remisija ir žmonės pasveiko nuo vėžio arba kodėl taikomi metodai tiko vieniems, bet ne visada tinka kitiems. „Jei įdėsime daug pastangų tirdami šiuos atvejus, užuot ignoravę juos, nes negalime paaiškinti, turėsime dvi galimybes: arba išmoksime šį tą apie kūno gebėjimą gydyti save, arba išrasime vaistą nuo vėžio“, – tiki ji.

Ministerijos teigimu, šiai dienai ankstyvosios diagnostikos programos vykdomos visoje šalyje neorganizuotai, kas sumažina jų efektyvumą. Tokiose patikrose dalyvauti pasiūlo gydytojas arba asmuo dalyvauja programoje savo iniciatyva.

Socialiai pažeidžiamų grupių asmenims sąlygos dalyvauti programose nesudaromos.

„Todėl dažnai tikrinama ta pati populiacijos dalis, o socialiai pažeidžiamų grupių asmenims sąlygos dalyvauti programose nesudaromos“, – rašoma SAM pranešime.

Įgyvendinant projektą, bus pasirengta šalies mastu organizuotai vykdyti ir koordinuoti ankstyvosios diagnostikos programas, pažymi ministerija.

Bandomojo projekto metu bus įdiegti onkologinių ligų ankstyvosios diagnostikos programų organizavimo, vykdymo ir kokybės reikalavimai, kurie bus privalomi ir taikomi visose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikiant atitinkamos programos paslaugas, apmokamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis.

SAM teigimu, Skandinavijos šalyse, kuriose mirtingumą nuo krūties ir gimdos kaklelio vėžio pavyko sumažinti atitinkamai 40 ir 80 proc., organizuotos patikros programos vykdomos jau nuo 1970 m. Programų koordinavimo centras užtikrina, kad dalyvauti programoje būtų pakviestas kiekvienas programos tikslinei populiacijai priklausantis žmogus, kad būtų sudaromos vienodos sąlygos dalyvauti programoje visiems programos tikslinei populiacijai priklausiantiems asmenims. Stebima, ar pakviestas asmuo atvyko pasitikrinti, jam neatvykus, siunčiamas pakartotinis kvietimas. Visi patikros duomenys kaupiami centrinėje duomenų bazėje, stebima teikiamų paslaugų kokybė, analizuojami, vertinami ir viešai skelbiami programos vykdymo rodikliai, sprendžiama apie programos efektyvumą ir teikiami siūlymai dėl programos vykdymo efektyvumo gerinimo.

Planuojama organizuoti konferenciją, skirtą programų koordinavimo centrų bandomosios veikos rezultatams pristatyti.

Įgyvendinant projektą Lietuvoje, taip pat numatoma vykdyti pirminio ir antrinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių specialistų mokymus kokybiškai teikti paslaugas, medikų ir kitų specialistų mokymus programų organizavimo ir koordinavimo klausimais, programų komunikacinę veiklą, sako ministerija.

„Taip pat planuojama organizuoti konferenciją, skirtą programų koordinavimo centrų bandomosios veikos rezultatams pristatyti“, – rašoma SAM pranešime.

Projekto veiklos bus įgyvendinamos visoje Lietuvoje. Projekto įgyvendinimo plano laukiama iki 2024 m. balandžio 1 d. Planuojama, kad projektas bus įgyvendintas per 36 mėn. nuo projekto sutarties įsigaliojimo.

Onkologinių organizacijų atstovai laukia valstybės pagalbos, prašo didesnių kompensacijų. Tačiau Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) sako, kad vaistų problemą išspręsti ne taip paprasta.

Sauliaus žmona ketvirtos stadijos krūties vėžio diagnozę išgirdo prieš septynerius metus. Tuomet žemė slydo iš po kojų, tačiau šiandien situacija gerėja.

„Ji yra gera todėl, kad tam tikru metu, prieš septynerius metus beveik, jai buvo skirti nauji vaistai ir matome, koks yra iš tikrųjų rezultatas“, – sakė pacientės vyras Saulius Bartkevičius.

Tiesa, šiuo metu inovatyvūs vaistai agresyviomis vėžio formomis sergantiems beveik nepasiekiami. Lietuvoje naujos, efektyvesnės vaistų rūšys vis dar nekompensuojamos.

„Praktiškai kelių nėra. Tai yra arba asmeninės lėšos, arba kažkokie fondai, bet, aišku, jie sugeba padėti tiktai vienam kitam pacientui. O jų yra, tarkim, tokioje situacijoje, kaip mano žmona, 100 per metus“, – tikino S. Bartkevičius.

Praktiškai kelių nėra.

O ir vaistų suma įkandama tikrai ne kiekvienam.

„Jie kas mėnesį turi, taip vidutiniškai, apie 10 tūkst. mokėti iš savo kišenės. Kai kurie žmonės, kurie nesikreipia į mus, parduoda namą, parduoda karvę, dar kažką parduoda. Bet yra žmonių, kurie neturi, ką parduoti“, – sakė Vėžio gydymo paramos fondo vadovė Aurelija Juškevičienė.

Sveikatos apsaugos ministerija sako, kad naujausiems vaistams kompensuoti trūksta pinigų. Esą lietuvių mokamo privalomojo sveikatos draudimo mokesčio neužtenka.

„Lietuviai moka mažiau negu vidutinis europietis. Atitinkamai perpus mažiau, vadinasi, ir vaistams tenka šiek tiek mažiau“, – aiškino sveikatos apsaugos ministro patarėjas Tomas Bagdonas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Onkologai tikina, kad neretai gydant sunkios formos krūties vėžį medikų rankos būna surištos. Mat net ir žinodami tinkamus preparatus, jų paskirti negali.

„Jeigu tu matai, kad tu galėtum kažkuriai moteriai skirti, tačiau neįeina pagal tą programą kažkokie duomenys. Tai tu turi sakyti, kad negalime su naujausiais šiuolaikiniais preparatais padėti“, – teigė Lietuvos onkologų chemoterapeutų draugijos pirmininkas Alvydas Česas.

„Jeigu ateina pacientė su krūties vėžio diagnoze, deja, žinau, kad aš turiu labai mažai galimybių pasiūlyti. Aš siūlau ne pagal europines rekomendacijas, ne pagal ESMO rekomendacijas, o pagal esamas gydymo galimybes“, – tikino Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos direktorė Neringa Čiakienė.

Paramos fondai sako, kad tokia situacija Lietuvoje tęsiasi jau ne vienerius metus, tačiau reikšmingų pokyčių nesulaukiama.

„Ji prilygsta maždaug tokiai situacijai, kai tu eini gatve, matai, kad žmogus neteko sąmonės, nugriuvo, tu pasižiūri ir praeini. Nors galbūt tu esi gydytojas, galbūt tu moki suteikti pirmą pagalbą, bet tu tiesiog praeini“, – sakė A. Juškevičienė.

Ji prilygsta maždaug tokiai situacijai, kai tu eini gatve, matai, kad žmogus neteko sąmonės, nugriuvo, tu pasižiūri ir praeini. Nors galbūt tu esi gydytojas, galbūt tu moki suteikti pirmą pagalbą, bet tu tiesiog praeini.

Dalis inovatyvių vaistų nekompensuojami, nes jų pagrįstumo vis dar nepatvirtino SAM suburta komisija. Tačiau, pasak ministerijos, matomas teigiamas pokytis.

„Galima pasidžiaugti, kad procesas yra įsivažiavęs. Jeigu pasižiūrėtume į vaistų vertinimą, tai prieš 3 metus buvo tik 8 vaistai kompensavimui įvertinti, užpernai mes turime 25, o pernai mes turime jau 65“, – teigė T. Bagdonas.

Paramos organizacijos nerimauja, kad pokyčiai vyksta per lėtai, o onkologiniams pacientams svarbi kiekviena minutė.

„Valdininkai atrašinėja. Metai iš metų, kad dar mes vertinome tą, dar nepakanka duomenų ir tai išeina toks pasiteisinimas, kodėl tas vaistas neatsiranda prieinamas pacientui“, – aiškino A. Juškevičienė.

„Sulaukiame užklausų, gal galiu nusipirkti 3–4 mėnesiams, gal jau tuoj bus. Tačiau to atsakymo nėra“, – sakė N. Čiakienė.

Medikai sako, kad individualiai įvertinus kiekvieno paciento atvejį, finansinė našta valstybei nebūtų tokia didelė. Mat naujų vaistų prireiktų mažiau nei pusei sergančiųjų.

„Tie skaičiai nėra astronominiai. Todėl tiems pacientams, kuriems tas vaistas tikrai reikalingas, tiesiog turi būti kažkokia ta vadinamoji prieinamumo rutina“, – įsitikinęs A. Česas.

SAM pripažįsta, kad problemų sprendimas užtruks.

„Diskusija turi būti apie sveikatos apsaugos finansavimo didinimą bendrai. Kol kas yra vengiama šitų diskusijų, bet tikimės, kad rinkimai yra puiki proga apie tai pakalbėti“, – sakė T. Bagdonas.

Kasmet krūties vėžiu Lietuvoje suserga apie 1600 moterų, o apie ketvirtadaliui jų nustatoma jau išplitusi liga.

„Retos ligos, tokios kaip sarkomos, dažnai kelia diagnostikos ir gydymo iššūkių – dėl savo retumo jos neįprastos medikams, sunkiau atpažįstamos, klinikinės patirties trūkumas gali lemti neteisingas diagnozes, gali būti sunkiau parinkti tinkamą gydymą“, – sako vienintelio šalyje veikiančio specializuoto Kauno klinikų Sarkomų centro vadovė dr. Laura Kairevičė.

Ji pabrėžia daugiadalykės komandos svarbą gydant sarkomas.

– Kaip patvirtinama sarkomos diagnozė?

– Sarkomų gydymo sėkmė prasideda nuo patikimos diagnostikos. Diagnostikos procese lemiamą vaidmenį atlieka sarkomos diagnozės patvirtinimas ir naviko tipo nustatymas. Sarkomų histologiniai tipai – labai įvairūs, yra apie 100 skirtingų tipų. Ši liga gali vystytis įvairiuose organuose ir turėti daug skirtingų morfologinių bruožų, todėl šiuo metu Kauno klinikų Patologinės anatomijos klinikoje atliekami histopatologiniai, imunohistocheminiai, molekuliniai tyrimai, skirti konkrečiam navikui būdingiems požymiams kuo tiksliau įvardyti ir tinkamai patvirtinti diagnozę.

Naviko vieta, dydis ir išplitimas – svarbiausi kriterijai, pagal kuriuos parenkamas gydymo metodas.

– Kaip parenkamas tinkamiausias gydymas?

– Naviko vieta, dydis ir išplitimas – svarbiausi kriterijai, pagal kuriuos parenkamas gydymo metodas. Kauno klinikose naudojami moderniausi radiologiniai tyrimo metodai, įskaitant rentgenologinius tyrimus, kompiuterinę tomografiją, magnetinio rezonanso tomografiją ir pozitronų emisijos tomografiją / kompiuterinę tomografiją siekiant tiksliai įvertinti šias charakteristikas.

Šiuolaikiniais radiologiniais diagnostikos metodais galima įvertinti ne tik naviko anatominius pokyčius, tokius kaip dydį, bet ir naviko biologinius, funkcinius pokyčius, kurie, taikant skirtingus gydymo metodus, ypač taikinių terapiją, leidžia tiksliau ir greičiau įvertini naviko atsaką į gydymą. Taip tiksliau įvertinamas ligos regresas ar progresas ir pasirenkamas tinkamas gydymo metodas. Radiologinė ekspertizė ir žinios apie sarkomas – neįkainojamos optimizuojant paciento priežiūrą ir gydymo rezultatus Sarkomų centre.

– Koks gydymas taikomas gydant sarkomas?

– Lokalus gydymas – pagrindinė sarkomų gydymo dalis. Operacinis ir spindulinis gydymas užima svarbiausią vietą kovojant su šiais navikais. Moksliniai tyrimai rodo, kad operacinio gydymo rezultatai tiesiogiai nulemia pacientų išgyvenamumą – nepavykus pašalinti naviko radikaliai, penkių metų išgyvenamumo rodikliai sumažėja beveik perpus. Taip pat žinoma, kad, operaciją atliekant patyrusiam chirurgui specializuotame centre, dažniau atliekamas radikalus naviko šalinimas, išvengiama galūnių amputacijų, mažesnė komplikacijų rizika.

„Kažkaip, atrodo, nesigraudindavau niekada, bet dabar graudu. Graudu viską prisiminus ir šnekėti sunku. Nežinau, kol visa tai vyko, tai tiesiog vyksta ir praeina, bet, kai dabar prisimenu, tai nežinau, ar tinka naujametinei laidai. Tai buvo sunkus laikotarpis, kurį turėjau išgyventi. Ir, kaip ir jums sakiau, jau nebenoriu apie tai kalbėti, noriu tai palikti praeityje. Tai yra mano istorija, tai bus su manimi, niekur nedings. Bet tiesiog norisi užversti tą lapą ir gyventi gyvenimą kaip visi, pasidžiaugti, eiti į šventes, pasipuošti, daryti tai, ką aš visąlaik mėgau“, – su ašaromis akyse kalbėjo I. Burlinskaitė.

2023-se metuose liks sunki kova su ketvirtos stadijos kraujo vėžiu. Tačiau I. Burlinskaitė staigiai pataiso – praėję metai nebuvo vien tik košmaras. Drąsiai kalbant apie ligą, tūkstančiai sekėjų davė išties daug. Tokio nepažįstamų žmonių palaikymo ji nesitikėjusi. Savo kasdien ligoninėje budėjusį vyrą Liudą Vaisėtą žinoma moteris irgi pažino iš naujo.

„Visur pabuvojau per šitą laiką. Šiaip, sakyčiau, per ganėtinai trumpą laiką, nors ligoninėje man jis labai prailgo. Dabar visa tai primena gal keli likę šalutiniai vaistų poveikiai ir trumpi plaukai. O šiaip, atrodo, kad senokai viskas buvo ir pasimiršta po truputį.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Buvo visko daug – ir fizinių, ir emocinių skausmų, ir kritimų, nuopuolių, pakilimų, šypsenų. Tai turbūt vieninteliai tokie metai mano gyvenime, per kuriuos patyriau tiek daug skirtingų emocijų, išgyvenimų. Tai ta kelionė buvo tokia įvairiapusiška. Mano suvokimu, labai daug žmonių mus palaiko, kad jie neatstumia ir plikos manęs, be plaukų, ir pasikeitusiais veido bruožais. Tai tas dalykas labai kėlė iš lovos ir vedė į priekį“, – atviravo Indrė.

Ką reiškia išgirsti, kad tau ketvirtos stadijos vėžys? Indrė pabrėžė, jog tai, pirmiausia, yra kova su savimi, kurios niekas, net ir patys mylimiausi, už tave nepakovos.

„Aš, visų pirma, nežinojau, kas tai yra, kaip dabar suprantu. Tai vėžys man atrodė baisu, bet kas tai per baisumas, sužinojau tik kelionės eigoje, patirdama tuos smūgius vienas po kito. Tai priėmiau tą dalyką kaip tai, nuo ko tu nepabėgsi ir ko jau nepasirinksi, priėmiau tai kaip iššūkį, su kuriuo privalau kovoti“, – prisiminimais dalijosi nuomonės formuotoja.

Dar būdama ligoninėje, I. Burlinskaitė nusprendė atsidėkoti likimui – įkūrė paramos fondą onkologiniams ligoniams. Daugelis pamatę kitą moters pusę, kuri, kaip ji pati sako, buvo nublankusi už demonstruojamų madų.

Tai buvo sunkus laikotarpis, kurį turėjau išgyventi. Ir, kaip ir jums sakiau, jau nebenoriu apie tai kalbėti, noriu tai palikti praeityje.

„Niekas neapsivertė iš tikrųjų aukštyn kojom. Kažkokia šventąja aš netapau ir netapau kitu žmogumi. Tikiu, kad tapau geresniu žmogumi negu buvau. Bet gyvenimas tęsiasi, koks jis buvo, ir tikiuosi, kad jis bus dar smagesnis ir iš jo aš dar daugiau pasisemsiu negu sėmiausi. Ir, atrodo, pasimiršti, kad reiktų ir lėčiau, ir ramiau, ir pasimėgauti, galbūt pristabdyti kažkur save, pavalgyti sveikiau – tų pamokų yra labai daug. Gal didžiausia pamoka, kuri visą laiką lydi mane tai, kad gyvename šia diena, ne praeitimi, kuri buvo, ne ateitimi, kuri kažkada bus, bet šia diena“, – kalbėjo I. Burlinskaitė.

Tad ir Naujųjų metų rezoliucijų I. Burlinskaitė nekuria – primena sau ir kitiems nepamiršti gyventi šia diena.

„Nežiūriu visai į ateitį, tikrai, gyvenu šia diena. Tiesiog stengiuosi nešvaistyti savo laiko menkniekiams ir gal viena iš užduočių – išmokti pasakyti „ne“. Tai jeigu, pavyzdžiui, su vyru žiūrim filmą ir man tas filmas nepatinka, aš sakau, kad negaliu žiūrėti filmo, kuris man nepatinka, nes tiesiog man tai yra laiko švaistymas. Tai norisi kažkaip koncentruotis į tuos teigiamus dalykus, kurie teikia tau džiaugsmą. Ir šiaip visiems žmonėms gal ir palinkėti to norėčiau – daugiau dėmesio tiesiog skirti toms veikloms, kurios teikia džiaugsmo, atrasti tas veiklas ir pasimėgauti tuo. O kas nepatinka, tai stengtis kažkaip tai pakeisti.

Sunku diagnozuoti anksti

Kasmet Lietuvoje diagnozuojama apie 1 500 naujų plaučių vėžio atvejų. Kiekvienais metais dėl jo miršta apie 1 100 šalies gyventojų. Neretai šių mirčių būtų galima išvengti, jei plaučių vėžys būtų aptiktas esant ankstyvai stadijai. Bet realybė kol kas tokia, kad daugumai susirgusiųjų ši liga diagnozuojama III–IV stadijos.

Dažniausiai plaučių vėžiu serga 60–50 metų ir vyresnio amžiaus asmenys. Jo užuomazgos atsiranda bronchų, kiek rečiau – plaučių audinyje. Plaučiuose nėra skausmo receptorių, žmogus nejunta skausmo, nepaiso arba neatpažįsta pirmųjų simptomų, todėl dažniausiai plaučių vėžys diagnozuojamas jau stipriai pažengęs. Juolab kad jis ilgą laiką vystosi nepasireikšdamas jokiais požymiais. „Paprastai ši liga lydima kosulio, kurį ypač ignoruoja rūkantys asmenys. Jie žino, kad yra vadinamasis rūkorių kosulys, kuris tampa toks įprastas, kad į jį nebekreipia dėmesio, net užsimiršta, kad kosėja. Jeigu paciento nepaklausi, ar jūs tikrai nekosite, ar nėra kosulio rytais, jie patys net nepamini arba atsako: „Daktare, aš koščiu kaip visi”, – bendravimo su pacientais patirtimi dalijasi E. Danila. – Anksti diagnozavus plaučių vėžį išskirtiniais atvejais jį galima visiškai išgydyti. Dabar sergant pirmos stadijos plaučių vėžiu išgyventi penkerius metus tikimybė yra apie 50 procentų, dešimt metų – apie 40 procentų. Bet trečios ar ketvirtos stadijos plaučių vėžys, kuris diagnozuojamas dažniausiai, gyvenimo trukmę sumažina gerokai: penkerius metus išgyvena vos 3–4 proc.”

Edvardas Danila / Asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl susergama?

Pagrindinė plaučių vėžio priežastis išlieka rūkymas. Cigarečių dūmuose yra ne mažiau kaip 70 kancerogenų, t. y. medžiagų, sukeliančių vėžinius pokyčius plaučių ląstelėse. Svarbu žinoti, kad jeigu žmogus nustoja rūkyti, ikivėžinės būklės ir net pati ankstyviausia vėžio stadija gali išnykti, nes žalingus plaučių pokyčius ištaiso žmogaus gynybiniai mechanizmai. „Vis populiarėjančių elektroninių cigarečių, kaitinamojo tabako žala nė kiek ne mažesnė – sukeliami struktūriniai ir genetiniai pokyčiai plaučių ląstelėse ir bronchų gleivinėje. Plaučių vėžiu gali susirgti net visiškai nerūkantys asmenys. Piktybiniai plaučių navikai gali susiformuoti ir dėl savaiminių genetinių pokyčių ląstelėje, – pabrėžia E. Danila. – Apskritai, genetinių mutacijų padaugėja dėl žmogaus kūno ląstelių branduolyje esančių telomerų trumpėjimo, kurių ilgyje užkoduota ląstelės gyvenimo trukmė. Žmogui ilgiau gyvenant, telomerai trumpėja ir susidaro palanki terpė onkologinėms ligoms vystytis. Retais atvejais organizme atsiranda vadinamieji genai vedliai, kurie skatina vėžį atsirasti be išorinio veiksnio.“

Jeigu žmogus nustoja rūkyti, ikivėžinės būklės ir net pati ankstyviausia vėžio stadija gali išnykti, nes žalingus plaučių pokyčius ištaiso žmogaus gynybiniai mechanizmai.

Pasyvaus rūkymo veiksnys

Dar viena priežastis, į kurią paprastai nekreipiama dėmesio – pasyvusis rūkymas, t. y. priverstinis nerūkančiojo kvėpavimas tabako dūmais. Juk kai rūko šeimos narys vyras, atitinkamai pasyviai rūko ir žmona. Pasitaiko atvejų, kad aktyviai rūkantis asmuo nesuserga plaučių vėžiu, o pasyviai rūkantis – suserga. Tokius paradoksus lemia individualus žmogaus imlumas žalingam tabako poveikiui, kitos ligos ir kiti išoriniai veiksniai.

Remiantis ankstesne statistika, plaučių vėžys iki šiol dažniausiai užklupdavo rūkančius vyrus. Pasak E. Danilos, ši tendencija palaipsniui kinta: „Tose šalyse, kur dominuoja lyčių lygybė, rūkančių moterų yra daugiau nei vyrų. Bet blogiau tai, kad moterų imlumas rūkymo žalai yra didesnis. Tyrimai rodo, kad plaučių vėžiu sergančių rūkančių žmonių dalis vis mažėja: jeigu anksčiau ji sudarydavo apie 90 proc., tai prognozuojama, kad artimiausiais metais sieks gal tik 60 proc. ir artės prie beveik 1:1, – statistikos pokyčius komentuoja profesorius. – Kaip viena iš naujų, vis didėjančių grėsmių susirgti plaučių vėžiu įvardijama klimato kaita. Sausesnis oras, vis didesnis jo užterštumas (kietosiomis dalelėmis ir kt.) sukelia pokyčius kvėpavimo takų ląstelėse.“

Laikas: prieš metus Europos Komisija rekomendavo ES šalyse pradėti plaučių vėžio ankstyvosios diagnostikos (ankstyvojo aptikimo) programas, tokia programa rengiama ir Lietuvoje. / freepik.com nuotr.

Kada reikėtų sunerimti?

Kosulys skirstomas į ūminį ir lėtinį. Ūminio kosulio metu gleivinė regeneruoja maždaug per pusantro–du mėnesius ir jis išnyksta savaime. „Didžiausią dėmesį reikia atkreipti į lėtinį kosulį, kurį paprastai sukelia tabako rūkymas arba lėtinė plaučių liga (taip pat ir plaučių vėžys). Rūkorius stebisi: jeigu rūkau, nieko nuostabaus, kad kosėju, ko eisiu pas gydytoją, kuris man pasakys – mesk rūkyti“, – pacientų žodžius cituoja profesorius. Bet lėtinis bronchitas – rūkalių liga – yra pirmasis žingsnis į lėtinę obstrukcinę plaučių ligą ir plaučių vėžį.

Stiprėjantis kosulys, kraujo iškosėjimas, skreplių pagausėjimas, dusulys – dažniausi onkologinės plaučių ligos pranašai. „Vėžiui plečiantis, kai jis pradeda liesti plaučių apvalkalėlį, atsiranda skausmas šone. O tai signalas, kad navikas jau gana didelis. Jeigu vėžys auga broncho viduje, jį siaurina, tada žmogui ima trūkti oro”, – simptomus vardija profesorius.

Kaip diagnozuojamas?

Įtarus plaučių vėžį, pirmasis tyrimas – krūtinės ląstos rentgenograma. Deja, ankstyvai diagnostikai jos skiriamoji geba nepakankama: mažus pokyčius sunku pastebėti, jie gali „slėptis” po šonkauliu, kraujagysle, stuburo šešėliu ir panašiai.

Anksti diagnozavus plaučių vėžį, išskirtiniais atvejais jį galima visiškai išgydyti.

E. Danila rentgenogramos ir kompiuterinės tomografijos vaizdus palygina su dangaus skliauto stebėjimu naktį: „Naktį į dangų galime žiūrėti akimis ir matyti tik tam tikrą kiekį žvaigždžių. O galima stebėti per teleskopą ir tada pamatysime daug platesnį, ryškesnį vaizdą. Krūtinės ląstos rentgenograma – tai žiūrėjimas akimis, kompiuterinė tomografija – teleskopu.” Tad jeigu požymiai signalizuoja kažką negero, pacientui atliekamas krūtinės ląstos kompiuterinės tomografijos tyrimas, bronchoskopija. Pamačius įtartiną pokytį, paimama biopsija, patikslinama ligos forma. Plaučių vėžys dažniausiai metastazuoja į galvos smegenis, todėl galvos smegenų magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas atskleidžia ligos išplitimo mastą. „Pozitronų emisijos tomografija su kompiuterine tomografija įvertina visą organizmą, išskyrus galvos smegenis. Tuomet pamatome, ar yra metastazių kauluose, kituose organuose. Jų neradę galime teigti, jog tai santykinai ankstyva stadija, o aptikę – kad jau vėlyva”, – sako profesorius. Dabartiniais kompiuteriniais tomografais galima atlikti tyrimą įvairiomis programomis: įprastos apšvitos, kai reikia labai geros skiriamosios gebos, ir mažos apšvitos – atrankinėms patikros dėl plaučių vėžio programoms.

Kada yra išgydomas?

Kol kas daugeliu atvejų plaučių vėžio išgydyti negalima, išskyrus labai ankstyvą pirmą, kai kuriais atvejais – antrą stadiją. Ankstyvose stadijose skiriamas radikalus chirurginis (teikiama pirmenybė) arba spindulinis gydymas. „Jeigu žmogus serga dar ir kita sunkia liga, dėl kurios negalima operuoti, tada navikas švitinamas. Deja, vėlesnių stadijų išgijimo galimybė labai nedidelė, todėl užleisto vėžio atvejais skiriamas sisteminis gydymas: chemoterapija, imunoterapija, biologinė terapija, paliatyvusis spindulinis gydymas arba įvairūs šių gydymo metodų deriniai“, – gydymo galimybes vardija E. Danila. Vėlyvosios stadijos pacientams, vėžiui metastazavus į kitus organus, pagal poreikį galima atlikti paliatyviąją operaciją, gydyti paliatyviais vaistais, tačiau tokį pacientą išgydyti vilties nebėra.

Plaučių vėžys turi savybę tarsi pasislėpti nuo žmogaus imuninės sistemos (beje, tabako rūkymas slopina imuninį atsaką) ir dėl to gali nevaldomai daugintis. „Ilgą laiką tai buvo didelė problema, bet prieš keletą metų įvyko rimtas proveržis – sukurti imunoterapijos vaistai, kurie imuninei sistemai padeda „atidaryti langą“, „pamatyti“ plaučių vėžį ir pulti jo ląsteles. Atsiradus imunoterapijai, biologinei terapijai, išgyvenamumas pradėjo akivaizdžiai ilgėti. Neabejoju, kad bus ir naujų imunoterapijos vaistų, kurie padarys dar didesnį šuolį gydant ligą. Remiantis mokslininkų prognozėmis, maždaug trisdešimtaisiais šio šimtmečio metais plaučių vėžys taps lėtine liga“, – viliasi profesorius.

Sukelia: pagrindinė plaučių vėžio priežastis išlieka rūkymas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Už profilaktinę programą

Kai kuriose šalyse buvo išnagrinėta ir nustatyta, kad reguliariai tikrinant vyresnio amžiaus asmenis, plaučių vėžį ir rūkantiems, ir nerūkantiems asmenims galima aptikti ankstyvos stadijos. Ypač efektyvus plaučių vėžio nustatymas nerūkantiems asmenims, nes jie dažniausiai neserga gretutinėmis ligomis, tokiomis kaip lėtinė obstrukcinė plaučių liga, koronarinė širdies liga (tabako rūkymas yra visų šių trijų ligų didysis priežastinis veiksnys). Šios ligos dažnai neleidžia skirti tinkamiausio gydymo rūkantiems pacientams.

Lietuvoje ankstyvosios plaučių vėžio atrankos programos dar nėra, tačiau jam atsirasti kiekvienas iš mūsų galime užkirsti kelią: vengti rizikos veiksnių, būti fiziškai aktyviems, kiek įmanoma natūraliau ir sveikiau maitintis. O jeigu yra pasikartojantys signalai – neaiškios priežasties kosulys, atsiradęs krūtinės skausmas, dusulys, vertėtų kreiptis į gydytoją ir atlikti tyrimus. Plaučių vėžiu sergantiems pacientams, turintiems dar ir gretutinių ligų, svarbi kompleksinė pagalba, kuri efektyvesnė daugiaprofilinėje ligoninėje.

„2022 m. pabaigoje Europos Komisija rekomendavo ES šalyse pradėti plaučių vėžio ankstyvosios diagnostikos (ankstyvojo aptikimo) programas. Ministro įsakymu sudaryta darbo grupė, kurioje kartu su SAM atstovais dalyvauja LR Seimo, Valstybinės ligonių kasos, Prezidentūros, gydymo įstaigų ir kitų institucijų atstovai. Darbo grupė rengia ankstyvos plaučių vėžio atrankos tvarką (programą), kuri turėtų būti pradėta vykdyti ir mūsų šalyje. Neabejoju, kad ji leis išgelbėti daug mūsų šalies gyventojų gyvybių“, – įsitikinęs E. Danila.

Išskyrė dvylika grupių

Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikos gydytojas neurochirurgas Albertas Šliaužys sako, kad šiuo metu smegenų navikus galima išskirti į 12 grupių ir kiekviena grupė turi skirtingų augimo ir vystymosi tendencijų.

Pasak gydytojo neurochirurgo, daugiau kaip 50 proc. pacientų, kuriems nustatomi smegenų navikai, jaučia galvos skausmą. Kartu pacientus gali pasireikšti pykinimas ir vėmimas. „Priklausomai nuo to, kurioje vietoje vystosi navikas, pacientas gali skųstis pablogėjusia klausa ar apkurtimu, blogėjančia rega ar uosle, galūnių nusilpimu ar nutirpimu, gali sutrikti žmogaus atmintis, pakisti elgsena. Dažnai šiuos pokyčius pirmiausia pastebi pacientų artimieji“, – pasakoja gydytojas.

Smegenų navikų rizika didėja su amžiumi. A. Šliaužys sako, kad pacientų, kuriems pirmą kartą nustatomas pirminis smegenų navikas, amžiaus vidurkis – 61-eri, o pasiskirstymas tarp lyčių labai panašus.

Taikant gydymą gama peiliu, spinduliuotė netaikoma į visas smegenis. Taip apsaugomas sveikas smegenų audinys ir pagerinama pacientų gyvenimo kokybė.

Labai tikslus

Kauno klinikose ketverius metus veikiantis gama peilio centras reikšmingai prisideda prie geresnių smegenų navikų gydymo rezultatų. Gama peilis – neinvazinis gydymo metodas, leidžiantis labai tiksliai pasiekti gydymo vietą. Per metus Kauno klinikose gama peiliu gydoma apie 500 pacientų. A. Šliaužys pasakoja, kad stebimi gydymo rezultatai džiugina tiek neurochirurgus, tiek onkologus. „Taikant gydymą gama peiliu, spinduliuotė netaikoma į visas smegenis. Taip apsaugomas sveikas smegenų audinys ir pagerinama pacientų gyvenimo kokybė“, – priduria gydytojas neurochirurgas.

Gydant smegenų navikus Kauno klinikose dalyvauja daugiadalykė komanda – gydytojai neurologai, neurochirurgai, patologai, radiologai, onkologai, anesteziologai reanimatologai ir otorinolaringologai, kitų sričių specialistai. Kiekvieno iš jų indėlis gydant smegenų navikus – ypač svarbus.

Vis dar gaubia mitai

A. Šliaužys priduria, kad labai svarbu užtikrinti tinkamą emocinę paramą pacientams ir jų artimiesiems. „Mūsų pacientai turi galimybę gauti psichologo konsultaciją, o vėliau prisijungti prie Lietuvos sergančių galvos smegenų navikais ir jų globėjų draugijos, jų organizuojamų renginių“, – tikina gydytojas.

Gydytojas neurochirurgas pastebi, kad smegenų chirurgija vis dar apipinta mitais. „Visuomenės informavimas apie smegenų navikus ir jų gydymą leidžia greičiau nugalėti baimes, suprasti, kokios pagalbos gali tikėtis pacientas. Tai gali paskatinti žmones anksčiau kreiptis į gydytojus, kai pagalba yra reikalinga“, – sako A. Šliaužys.

Kasmet Lietuvoje nustatoma apie 200 naujų piktybinių šios ligos atvejų.