„Išėjo didis teatro režisierius, kuris buvo vienas pagrindinių kūrėjų lietuviško teatrinio fenomeno, to reiškinio, kursi tapo garsus visame pasaulyje, kuris padarė didelę įtaką apskritai lietuviškam teatrui, kuris kūrė savo mokyklą teatro, savo mokinius, buvo idealistas ir humanistas teatre“, – BNS trečiadienio vakarą sakė režisierius Oskaras Koršunovas.

Pasak jo, R. Tumino koncepcija buvo „sukurti teatrą kaip namus, kaip šeimą“, turėdamas omenyje jo įkurtą Vilniaus mažąjį teatrą.

„Jis tokį teatrą sukūrė, iki šiol tas teatras yra – man neseniai čia teko dirbti, statyti „Kantą“. Tai buvo jo įkūnyta idėja, kaip žinome, jis pats buvo iš tų namų išvytas. Tas jo likimas yra dramatiškas, menininkas papuolė į istorinius krumpliaračius, ir tai dvigubai skaudu. Praradome, išvijome“, – tvirtino O. Koršunovas.

R. Tuminas iki 2022-ųjų dirbo meno vadovu savo įkurtame Vilniaus mažajame teatre, tačiau Rusijai vasarį pradėjus karą Ukrainoje, teatras sutartį su režisieriumi nutraukė po kritikos dėl jo publikuoto interviu Rusijos žiniasklaidoje. Pats režisierius skelbė jau anksčiau pasitraukęs ir iš pareigų Maskvos J. Vachtangovo teatre.

O. Koršunovas sako, kad šį virsmą R. Tuminas išgyveno gana skaudžiai ir gailėjosi dėl to, kaip viskas susiklostė.

„Buvau su juo susitikęs gal prieš kokį pusę metų (...), matėme beldimą į langą kavinėje, žiūriu – ten Rimas. Užėjau, ilgai kalbėjomės – jis labai išgyveno dėl to, kaip viskas susiklostė. Tai ne jo kaltė, jis, kaip sakiau, pateko į tuos krumpliaračius, ką labai skaudžiai išgyveno prie viso savo skausmo, sunkios ligos, su kuria tiesiog didvyriškai kovojo“, – kalbėjo R. Tumino kolega.

O. Koršunovas ragino prisiminti R. Tumino kūrybinį palikimą Lietuvoje, nepaisant to, kad jis buvo itin vertinamas ir Rusijoje.

„Taip, buvo jo pasisakymų kažkokių nesąmoningų, kaip menininko, bet realiai jis nesivėlė į politiką, jis kūrė meną toje šalyje, kuri dar nebuvo akivaizdžiai fašistinė. Jis tai labai skaudžiai išgyveno – kai su juo kalbėjau kavinėje, tai mačiau. Jis nebandė savęs teisinti, jis labai gerai suprato, kad tiesiog nudegė toje situacijoje, nesitikėjo kažkokio atleidimo, netgi sakė – man labai gėda, tai sakė su didžiuliu skausmu, jo akyse matėsi ašaros“, – sakė O. Koršunovas.

Su R. Tuminu dirbęs dramaturgas Marius Ivaškevičius BNS sako, kad tai yra vieno iš „trijų bokštų“ netektis

J. Kalinsko/BNS nuotr.

„Man tai yra mūsų teatro vienas iš trijų bokštų: vieno netekome prieš penkis-šešis metus, Eimunto Nekrošiaus, dabar išėjo antras, liko Oskaras Koršunovas. Nėra ko pridurti. Tai yra didžiulis teatro mastelis, žmogus, garsinęs Lietuvą visame pasaulyje“, – BNS sakė M. Ivaškevičius.

„Aišku, mes labai neatlaidūs, būname pikti, prisimename tuos kelis nuklydimus, jie dažniausiai nubraukia viską, ką žmogus padarė. Bet aš būčiau linkęs vertinti, svarstyti ir pažiūrėti: ar tie du interviu, ar visa tai, ką jis padarė Lietuvos teatrui, yra svarbiau“, – pabrėžė jis.

M. Ivaškevičius taip pat pabrėžė, kad į J. Vachtangovo teatrą R. Tuminas išvyko tik ilgai įkalbinėjamas, nors vėliau čia ir dirbo ilgiau nei dešimtmetį, bet nutraukė ryšius su Rusija po 2022-ųjų.

„Taip, tie jo keli pasisakymai, kuriuos mes prisimename (...), kur jis prišnekėjo dalykų, kurių neturėtų kalbėti. Bet žmogus, dirbdamas ten, jis kažkaip turbūt bando abiem auditorijoms kalbėti – tiek lietuvių, tiek rusų, iki karo, ir pasimeta. Jis nebuvo geras kalbėtojas, esu kelis kartus sakęs, kad jūs, Rimai, stenkitės bent jau nepolitikuoti“, – prisiminė rašytojas.

M. Ivaškevičius sako neatsimenantis režisieriaus pakelto balso per repeticijas, tačiau pamena jo unikalų gebėjimą motyvuoti aktorius.

„Atsimenu prieš „Madagaskaro“ pirmojo veiksmo premjerą (...) ruošėmės tai paskutinei, uždarai „perbėgai“, jis sakė – žinokite, čia gimsta bestseleris, būkite visiškai užtikrinti. Reikia turėti omenyje, kad tai buvo faktiškai aktorių diplominis darbas, jie buvo studentai. Man atrodė, kad tai yra perdėtas pasitikėjimas, bet, pasirodo, ne –  tiesiog nuojauta, jis jaučia sėkmę, turėjau tą pripažinti“, – kalbėjo kūrėjas.

Dramaturgo teigimu, nors žinia teatro bendruomenei yra skaudi, „kita vertus, turbūt yra laimė mirti dirbant savo mylimą darbą“.

Užuojautą R. Timinui socialiniuose tinkluose trečiadienio vakarą reiškė daugybė aktorių, režisierių, teatro žmonių.

„Sudie Žiūrėtojau į Dangų. Sveikas Žiūrėtojau į Žemę“, – feisbuke rašė aktorius Arūnas Sakalauskas.

„Į šviesą, mokytojau. ačiū už viską“, – rašė Vilniaus mažojo teatro aktorė Elžbieta Latėnaitė.

„Rimas Tuminas. RIP, Maestro… Ačiū už VISKĄ“, – rašė viena pirmųjų apie nektektį paskelbusi režisierė, choreografė Anželika Cholina

Užuojautą dėl režisieriaus mirties pareiškė Vilniaus mažasis teatras, Lietuvos teatro sąjunga.

R. Tuminas mirė trečiadienį, eidamas 73-iuosius metus, Italijoje, kur, pasak O. Koršunovo, pastaruoju metu statė spektaklį.

„Seniai išgyvenau tokį malonumą stebėdamas savo pjesės repeticijas, kažkas panašaus buvo su spektakliais „Madagaskaras“ ar „Išvarymas“, o tai reiškia – labai seniai. Beje, kai dar sausio mėnesį repetavome ne scenoje, o repeticijų salėje su langais, įvyko stebuklas. Pjesėje yra vieta, kur Kantas savo pietų draugams sako: „Pastebėjote, ponai, kaip giedra!“ Taigi per repeticiją Kantas (akt. Kirilas Glušajevas) prieina prie lango, ištaria šitą frazę, ir staiga jo veidas natūraliai nušvinta. Būtent tą akimirką lauke minutei išlindo saulė. Ir tai įvyko sausį Lietuvoje, kur giedra būna vidutiniškai 5 valandas per visą mėnesį. Tai buvo kaip ženklas iš aukščiau (gal net iš paties Kanto), kad viską darome teisingai“, – įspūdžiais iš eskizo kūrybinio proceso dalijosi dramaturgas M. Ivaškevičius.

D. Matvejevo nuotr. 

„M. Ivaškevičiaus pjesė „Kantas“ – labai atvira idėjoms, ji savotiškai beketiška, primena egzistencialistų, absurdistų – pavyzdžiui, Daniilo Charmso kūrybą. Čia yra stipraus humoro, kartais – juodo. Iš tikrųjų ši pjesė yra apie laiką, jo nebuvimą, jo ribų peržengimą. Ji neturi akivaizdaus socialinio, visuomeninio aktualumo – o tai jau savaime tampa įdomu ir netikėtai originalu. Savo neaktualumu ji staiga tampa labai aktuali. Pjesė labai muzikali, atmosferiška, ir, kaip būdinga visoms Mariaus pjesėms, viena yra jas skaityti ir visai kas kita – vaidinti. Kai skaitai, viskas atrodo labai keista ir organiška, apgalvota, o kai pereini prie vaidybos, staiga supranti, kad aktoriams čia yra labai daug ką veikti. Manau, kad intelektualine prasme lietuvių kalba tokių pjesių mes dar neturėjome. Tai iš tiesų unikalus kūrinys, ir mes turime galimybę per jį prisiliesti prie daugelio pamatinių dalykų“, – sakė eskizo „Kantas“ režisierius O. Koršunovas.

D. Matvejevo nuotr. 

Paklaustas, kaip kilo idėja parašyti pjesę „Kantas“, dramaturgas M. Ivaškevičius atsakė: „Sumanymas sukurti šią pjesę gimė 2009 metais, kai atsitiktinai oro uoste sutikau legendinį Lietuvos teatro režisierių Eimuntą Nekrošių ir jis laikė rankose Imanuelio Kanto knygą. Paklausė manęs, ar galėčiau parašyti pjesę, remdamasis pagrindiniu I. Kanto veikalu „Grynojo proto kritika“, jis iškart imtųsi ją statyti. Kaip vėliau supratau, jis buvo pasiekęs tokį savo profesijos etapą, kai norėjosi neįmanomų iššūkių – pastatyti nepastatomą spektaklį. Grįžęs iš kelionės, puoliau skaityti „Grynojo proto kritiką“, ir tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai negalėjau „įeiti“ į tekstą. Supratęs, kad be filosofijos studijų, tai yra tiesiog neįmanoma, kreipiausi pagalbos į Lietuvos kantistus. Tik tada, kai jie man populiariai išdėstė pagrindines šios knygos tezes, galėjau perskaityti „Grynojo proto kritiką“. Toliau prasidėjo detalus I. Kanto biografijos studijavimas, ir galiausiai sėdau rašyti pjesės.

Pjesė „Kantas“ yra tam tikra prasme žmogaus išskaidymas į fragmentus ir bandymas juos sudėti atgal. Būtent – vidinio žmogaus arba žmogaus vidaus, to, kas sudaro mūsų sąmonę ir netgi pasąmonę arba sielą, jei tokia egzistuoja. O išskaidžius bandoma pažiūrėti, kaip toji būtybė (žmogus) sąveikauja su jį supančia aplinka. Ar jis apskritai reikalingas šiai planetai, o gal jį verta pakeisti kuo nors kitu? Veiksmas vyksta pačioje XVIII amžiaus pabaigoje, ir tai yra pati epochos pabaiga. Netrukus įvyks Didžioji Prancūzijos revoliucija, kuri negrįžtamai pakeis šį vis dar lėtą, santūrų, perukų ir dirbtinių apgamų, slepiančių sifilio ženklus ant veido, pasaulį. Pjesės herojai pasąmonėje jaučia šios pabaigos artėjimą ir kažko naujo pradžią, ir tai labai susišaukia su šiandienos pasauliu – tuo jausmu, kad gyvename epochos pabaigoje, ir netrukus prasidės nauja ir mums visiškai nepažinta“, – sakė pjesės autorius M. Ivaškevičius.

Pirmasis žurnalo „Kultūros barai“ numeris išleistas dar 1965 m. Tačiau dabar ištikimiausi jo skaitytojai lieka nusivylę, mat parduotuvėse žurnalo nėra, o bibliotekose – tik seni leidinio numeriai.

„Pasidomėjome būtent šių metų sausio mėnesio skaitomumu, tai šį mėnesį buvo 34 šio leidinio užsakymai. Manyčiau, kad (skaitomumas) yra gana didelis, nes šiaip dažnai užsako šitą leidinį“, – teigė Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos atstovė Aušra Vaškevičienė.

„Kultūros barai“ buvo priversti užsidaryti pritrūkus piniginės paramos. Redakcijoje žodynai, žurnalai ir knygos apie kultūrą jau visą mėnesį dulka nejudinami.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Aš dirbu šiame žurnale nuo 1999 m. Bus bemaž ketvirtis amžiaus ir esu dalyvavęs daugybėje pašnekesių ir Kultūros ministerijoje, ir kitose institucijose, ir fonduose, ir prezidentūroje. Būdavo situacijų, bet ši situacija, matote, gal pati dramatiškiausia“, – sakė vienas „Kultūros barų“ rengėjų Almantas Samalavičius.

Be šio leidinio, finansavimas, kurį skirti turėjo Medijų rėmimo fondas, nepasiekė ir dar dešimties kultūrinių leidinių. Konkurso pinigams gauti kultūrininkai laukė jau prieš gerą pusmetį. Šiemet pinigų fonde yra kone dvigubai nei pernai – 6,5 mln. eurų. Tačiau problemų kilo ne dėl pinigų trūkumo, o dėl laiko, mat Medijų taryba ir Medijų fondas veikia dar tik pusantro mėnesio.

„Taip, tai šiek tiek užtrunka, nes tai yra demokratija, nepamirškime, kad mes esame demokratinėje valstybėje ir yra teisinių dalykų. [...] mes galime sėsti kartu, tartis ir atrasti kompromisų“, – situaciją pakomentavo pats Medijų rėmimo fondo direktorius Ruslanas Iržikevičius.

Tačiau kai kurie kultūros atstovai tikina, kad kompromisų su politikais ieškojimas – beprasmis.

„Kultūrą sudėtingiau suvokti. Ją reikia išmanyti. Bėda, kad mūsų politikams trūksta kultūros, o kultūros žmonėms – politiškumo. Dėl to galbūt nevyksta tas dialogas“, – svarstė teatro režisierius Oskaras Koršunovas.

Vis dėlto, „Kultūros barai“ viliasi, kad finansavimas juos pasieks pavasario viduryje.

Kol kas ministerija turi laikiną sprendimą. „Mes tą pagalbos ranką ištiesime per viešuosius pirkimus pirkdami reklaminį plotą šiuose leidiniuose kultūrinei informacijai“, – įvardijo jį kultūros viceministras Vygintas Gasparavičius.

Toks sprendimas kainuos iki 10 tūkst. eurų. Tačiau, kad šios sumos pakaktų išsilaikyti – leidykla nė nesvajoja, tad ir ateitis išlieka miglota. Jau ir sausio mėnesio numerį žurnalo redaktorė leis iš savų pinigų.

„Mes įvertinsime ministerijos pasiūlymus, susiskaičiuosime, ką mes galime daryti, ir mes tikrai nenorėtume užsidaryti, bet tai priklausys nuo aplinkybių sumos“, – teigė A. Samalavičius.

Tačiau Kultūros ministerija nė neslepia, kad ši parama skirta ne išsilaikyti rinkoje, o tik padengti būtiniausius leidyklos kaštus. Esą padės projektinis finansavimas.

„Matydami situaciją ir suprasdami, kad tai yra pirmasis Medijų rėmimo fondo kvietimas, mes po diskusijos pabandysime sutrumpinti priėmimo laiką kiek galima labiau“, – tikino kultūros viceministras.

Tokios situacijos nebus.

Tik kiti kultūros atstovai sako, kad tokia situacija Lietuvoje dažna, mat kultūra valdininkams esą trečiaeilis dalykas. Tą jaučia ne tik leidėjai, bet ir aktoriai, režisieriai.

„Man atrodo, tiesiog ateina pabaiga, nes iš Kultūros tarybos fondo teatras pastatymui gali gauti tiek pinigų, kad iš esmės negali realizuoti jokio rimto pastatymo“, – sakė O. Koršunovas.

Tačiau Medijų fondas žada, kad ateityje pinigų kultūrininkams nepritrūks. „Tokios situacijos nebus“, – ramino Medijų rėmimo fondo direktorius.

Kitą savaitę Medijų rėmimo taryba žada paskelbti konkurso taisykles, o vasario pabaigoje skelbti ir patį konkursą. Tada kultūros atstovai, tokie kaip „Kultūros barai“, turės galimybę prašyti valstybės finansavimo.

Šio spektaklio premjera įvyko 2016 m. gruodžio 16 d. Pjesės autorius – dramaturgas Gintaras Grajauskas.

Viena priežasčių, dėl ko spektaklis sulaukė didelio susidomėjimo, – jame apstu vietų ir personažų, turinčių atitikmenis Klaipėdoje.

Spektaklis – apie Poetą, ankstyvaisiais nepriklausomos šalies metais nepritampantį naujame, godžiame kapitalistiniame pasaulyje.

„Tai buvo vienas pirmųjų vaidmenų Klaipėdos dramos teatre ir dar didžiojoje scenoje. Pirmas darbas su O. Koršunovu“, – pasakojo Poeto vaidmenį atliekantis aktorius Jonas Baranauskas.

Anot jo, spektaklyje vaizduojamas laikas, kai Lietuva išlaisvėjo, tad tai – ir kultūrinio virsmo laikas.

Pjesės autorius G. Grajauskas minėjo, kad rašydamas šią pjesę vaizdavo labai konkretų laikotarpį, ir nors jis praėjo, kai kurie dalykai nepasikeitė.

„Viena vertus, šita pjesė yra konkretaus laikmečio aprašas – ankstyvieji Nepriklausomybės metai, pirmasis dešimtmetis. Daug atributų yra iš ten – ir personažų leksika, ir akivaizdžios, publikos puikiai atpažįstamos situacijos. Daugelis vyresnės kartos žmonių yra patyrę ką nors labai panašaus, kokį nors „darbo optimizavimą“, – pasakojo G. Grajauskas.

Dramaturgas ir pats pasirodo scenoje, kartu su kitais muzikantais atlikdamas kūrinius.

Pažymima, kad spektaklyje skambančios dainos susilaukė didelio auditorijos palaikymo, tad net buvo išleistos atskiru CD.

Aktorė Eglė Jackaitė už Valdininkės vaidmenį šiame spektaklyje buvo nominuota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Pasak jos, nors įprastai personažai gimsta sunkiai, kuriant šį buvo lengviau.

„Tai nepaprastai brangus vaidmuo. Protu suvoki, kad viskas, kas prasidėjo, turi ir pabaigą, bet emociškai paleisti sunku. Kita vertus, net jei spektaklis nebebus rodomas, jis liks manyje. Kiekvienas vaidmuo atskleidžia kažkokį naują atspalvį mumyse, tad Valdininkė toliau gyvens manyje“, – pasidalijo aktorė.

Įvairių uostamiesčio erdvei būdingų nuorodų kupiname Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje vystomas pasakojimas apie Poetą ankstyvaisiais nepriklausomos šalies metais nepritampantį naujame, godžiame kapitalistiniame pasaulyje.

Prieš pat naujus metus, sausio 28–29 dienomis, „Pašaliniams draudžiama“ Klaipėdos dramos teatre bus rodomas paskutinį kartą.

Gyvenimo etapas

„Tai buvo vienas iš pirmųjų vaidmenų Klaipėdos dramos teatre ir dar didžiojoje scenoje. Pirmas darbas su Oskaru Koršunovu“, – pasakojo Poeto vaidmenį atliekantis aktorius Jonas Baranauskas. Jam šis vaidmuo, kaip pats apibūdina, gyvenimo etapo vaidmuo, „spektaklyje vaizduojamas laikas, kai Lietuva išlaisvėjo, tai ir kultūrinio virsmo laikas. Kai buvo statomas „Pašaliniams draudžiama“, mane domino užribis, subkultūros, prieš sistemą einančio žmogaus idėja, tad Poetas buvo artimas. Apibūdinčiau jį kaip gyvenimo etapo vaidmenį, keistas jausmas, kad jis baigiasi“. Aktorius prisiminė, kad iš pradžių, nors personažas ir imponavo, buvo sunku jį perteikti, „režisierius prašė būti scenoje, stebėti aplinką, sugerti ją. Dar sakydavo, kad jei bus pagrindinis personažas – bus ir spektaklis“.

Pjesės autorius G. Grajauskas minėjo, kad rašydamas „Pašaliniams draudžiama“ vaizdavo labai konkretų laikotarpį, ir nors jis praėjo, kai kurie dalykai lieka nepakitę, „viena vertus, šita pjesė yra konkretaus laikmečio aprašas – ankstyvieji Nepriklausomybės metai, pirmasis dešimtmetis. Daug atributų yra iš ten – ir personažų leksika, ir akivaizdžios, publikos puikiai atpažįstamos situacijos. Daugelis vyresnės kartos žmonių yra patyrę ką nors labai panašaus, kokį nors „darbo optimizavimą“... Šiandien tai rezonuoja dar kitaip – akivaizdu, kad visgi dar nedaug pasikeitėme per praėjusius dešimtmečius. Labai panašūs dalykai vyksta ir dabar – gal tik nebe taip masiškai, ir „burtažodžiai“, skirti akių dūmimui, pasikeitė. Manau, publika jaučia ir tai“.

Augantis spektaklis

„Auksiniam scenos kryžiui“ už Valdininkės vaidmenį šiame spektaklyje nominuota aktorė Eglė Jackaitė pasakojo, kad kurdama šį personažą atrado vieną iš esminių savo profesijos tiesų, „prisimenu, kad man buvo labai lengva, paprastai personažai gimsta sunkiai, reikia daug pastangų, o tąkart buvo lengva. Kas ten vyksta? Aš išeinu į sceną ir dainuoju „dulkėtuose kabinetuose mes senstame iš lėto“ – prieš mane mikrofonas, o aš tiesiog stoviu ir dainuoju. Viskas vyksta tarsi savaime ir žmonės klausosi nuščiuvę, žiūri į mane. Supratau, kaip svarbu būti organiškai, tarsi nesistengi, bet iš tavęs liejasi istorija. Per Valdininkės vaidmenį visiškai pagavau tą principą“.

Netikėtą susitikimą su savo kūriniu spektaklio statymo procese išgyveno ir G. Grajauskas, jis pats pasirodo scenoje, tampa savo pjesės dalimi, „jei ne Oskaras, nebūčiau grojęs scenoje. Nors pjesė ir buvo parašyta muzikiniam spektakliui, būtent jo pasiūlymas buvo groti spektaklyje ir man pačiam, „gyvai“. Repeticijų metu jo prašymu kiek išplėtojau pagrindinio personažo meilės istoriją. Smagu, kad Oskaras iš karto puikiai pajuto pjesės atmosferą – autoironišką, kiek pankišką, persmelktą gruboku humoru. Labai smagus patyrimas buvo dirbti su kompozitoriumi Antanu Jasenka. Kažkada seniai, klausydamasis Antano kūrybos, pagalvojau – būtų labai įdomu su juo kartu padirbėti. Per „Pašaliniams draudžiama“ tai ir išsipildė“.

Spektaklyje skambančios dainos susilaukė tokio auditorijos palaikymo, kad ilgainiui net buvo išleistos atskiru CD disku.

Laiko atnešta branda

„Jaučiuosi ne itin džiugiai, ką jau čia slėpti“, – klausiamas, kaip jį veikia žinojimas, kad spektaklis scenoje pasirodys paskutinį kartą, sakė G. Grajauskas. Jo nuomone, kaip besikeistų pasaulis, pašaliniai tebėra jo dalis. „Manau, realybė vis dar tebėra ne itin atlaidi bet kokiam kitoniškumui. Jautresnieji turi užsiauginti storesnę odą. Na, o gudresnieji gali paversti dvasingumą preke ir sėkmingai jį pardavinėti. Nieko naujo po saule“, – apibendrino pjesės autorius.

Kalbėdamas apie Poetu perteikiamo prie materialistinėmis vertybėmis grįstos visuomenės nepritampančio žmogaus idėją, J. Baranauskas svarstė, kad užribis nebėra toks platus, o subkultūra laikyti reiškiniai tampa priimtinais ir netenka savo kitoniško statuso, „kartais atrodo, kad viskas labai susiniveliavo, esame jautresni ir politiškesni“, bet, anot jo, pati prieš sistemą einančio žmogaus idėja lieka aktuali ir svarbi.

Aktorius atkreipė dėmesį ir į tai, kad ilgas spektaklio gyvavimo laikas neišvengiamai keitė ir jo paties santykį su vaidmeniu, „pačioje pradžioje tikrai daug lengviau žiūrėjau į savo personažą, bet einant laikui, įgaudamas vis daugiau gyvenimo patirties, pastebiu vis kitas tekste atsiveriančias problemas. Gyvenimo svoris persiduoda ir personažui“.

Anot E. Jackaitės, ilgas spektaklio gyvavimas scenoje – dovana aktoriui, „tiek ilgai vaidinant atsiranda kažkas daugiau, vis labiau išlaisvėji, personažo charakteris darosi vis įdomesnis. Laisvėje gimsta kūryba. Mėgaujuosi vaidindama Valdininkę ir jaučiu, kad publika taip pat mėgaujasi“.

Sužinojusi, kad gruodį „Pašaliniams draudžiama“ rodomi paskutinį kartą, aktorė neslėpė emocijų: „tai nepaprastai brangus vaidmuo. Protu suvoki, kad viskas, kas prasidėjo, turi ir pabaigą, bet emociškai paleisti sunku. Kita vertus, net jei spektaklis nebebus rodomas – jis liks manyje. Kiekvienas vaidmuo atskleidžia kažkokį naują atspalvį mumyse, tad Valdininkė toliau gyvens manyje“.

„Pašaliniams draudžiama“ rodomi gruodžio 28–29 d. Klaipėdos dramos teatre.

Bilietai www.kdt.lt

– Lukai, tapai garsiu muzikantu, kino ir teatro aktoriumi. Ko labiausiai iš savęs reikalauji ruošdamasis lipti į sceną?

– Man prieš lipant į muzikinę ar teatro sceną svarbiausia pamiršti visas negandas, kurios nesusijusios su spektakliu ar koncertu, ir prisiminti tas negandas, kurios su juo susijusios. Ruošiantis koncertui ar spektakliui svarbu žinoti, kokias negandas nori jo metu išspręsti.

– Kovoji su savo traumomis?

– Nebūtinai su savo. Kartais elgiesi didaktiškai, pradedi spręsti visuomenės problemas. Nes meno paskirtis ir yra spręsti tam tikras problemas. Kurdamas savo kūrinį, privalai į jas susikoncentruoti. Mano kūrybinis tikslas – pakeisti pasaulį, o kiekvienas kūrinys – tam tikros problemos sprendimas.

– Kaip prisimeni tuos metus, kai su kurso draugais kūrėte spektaklį „Liučė čiuožia“?

Tokia ir yra teatro paskirtis – ateiti pasižiūrėti, kaip griūva kitų viltys.

– „Liučę“ kūrėme dviem etapais. Pirmiausiai dirbome Akademijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija – K.P.) Tuomet, kai Akademijoje kūrėme spektaklio eskizą, sprendžiau savo santykių problemą. Po ilgų santykių buvau pirmą kartą išsiskyręs. Man buvo sunku tai suvokti. Kurdamas vaidmenį, egoistiškai dariau tai dėl savęs. Pavyko užmiršti Akademijos problemas, buitį, susitelkiau į tai, kas man iš tiesų skaudėjo ir pasigydyti širdį. Be to, man šis spektaklis padėjo nebūti „išmestam“ iš Akademijos (juokiasi.) Gydydamas kraujuojančią širdį, išgelbėjau savo karjerą (juokiasi.)

Kai statėme spektaklį OKT teatre, tai buvo vienas gražiausių kūrybinių procesų mano gyvenime. Turėjome geras sąlygas, puikius partnerius – Anetą Bublytę, Bartę Liagaitę, visą šeima tapusią aktorių komandą. Taip pat gavome visą žaidimų aikštelę su projektoriais, dideliu garsu. Šis spektaklis, kiek prisimenu, kurtas labai sklandžiai. Tai buvo kūrybinis stebuklų laukas, į kurį mus įsileido OKT teatras.

– Ir režisierius Oskaras Koršunovas, ir aktorius, dėstytojas Darius Meškauskas pasakytų, kad studija yra puiki žaidimų aikštelė, leidžianti eksperimentuoti kuriant vaidmenis ir jų santykius.

– Taip, bet buvo ir toks jausmas, kad kuri visą reginį, nardai labiau ne po psichologinę sferą, o po visą pjesėje aptariamą laikotarpį (XX – XXI amžių sandūrą), nagrinėji to meto žmonių tipažus. Atrodė, kad tie žmonės jau gana toli, bet mes juos galėjome „prisitraukti“ arčiau savęs.

– Juk jūs dar beveik negyvenote toje tikrovėje, buvote maži vaikai. Nors galėjote tą laikotarpį atpažinti, tarp jo ir jūsų jau buvo atsiradusi distancija...

– Taip, ji buvo tiesiog fizinė – buvo praėję dvidešimt metų. Bet 2000-ieji taip pat buvo pirmas mano gyvenimo etapas, kurį aš aiškiai atsimenu. Pirmą kartą gyvenime patyriau tam tikrą pokytį. 2000-aisiais pradėjo geriau sektis mano tėvams: prieš tai su jais daug keliavome, o 2000-aisiais jie įsigijo butą netoliese to paties „Akropolio“. Aš buvau „Akropolio“ vaikas tiesiogine to žodžio prasme, tris kartus eidavau į tą patį pigiausią filmą, nes žinojau, kada pigiausi bilietai, žaisdavau boulingą – džiaugiausi kapitalistiniu rojumi (juokiasi.) Tas laikas išliko ryškus ne tik asmeninėje patirtyje – man staiga pirmą kartą pasirodė, kad pasaulyje nieko nestinga, ir kad jis keičiasi.

Netgi tas pats realybės šou „Akvariumas“, kurį nuo mano namų galėjai pasiekti per dešimt minučių – aš praleidau daug laiko stebėdamas jį iš anapus stiklo.

– Ar manai, kad galimybė taip pasakoti istoriją – be pagražinimų ir pripažįstant jos sudėtingumą – prisideda prie mūsų atsparumo dabartyje?

– Teatras yra unikalus tuo, kad jis leidžia tau pabūti ne „ekspozicijoje“, o tiesiog užuosti to laiko cigaretes. Pjesėje vaidina trys poros, bet yra bendras taškas visoms to laikotarpio poroms. Kas joms nutinka? Atverčiamas naujas puslapis jų gyvenime. Atsiranda daug naujų vilčių. O tos viltys kartais lieka viltimis. Labai daug lūkesčių.

– Per daug fantazijų?

– Taip, bet už jų slepiasi ir tikri dalykai. Pavyzdžiui, meilė. Ji fantazijose kartais nuvalkiojama, bet ji turi atsilaikyti. Skirtingos poros ją išlaikyti bando skirtingai, jos stengiasi atlaikyti joms gresiančias negandas – tai, kas užgožia meilę.

– Man atrodo, kad šitas spektaklis moko neturėti per daug iliuzijų.

– Bet juk iliuzijos – didžiulis malonumas (šypsosi).

– Bet kartais ne mažiau malonu matyti, kaip jos griūva.

– Taip, matyti malonu, bet pačiam...

– Geriau, kai griūva svetimos iliuzijos, ne tavo.

– Tokia ir yra teatro paskirtis – ateiti pasižiūrėti, kaip griūva kitų viltys (šypsosi).

– Bet turbūt ir aktoriai jautė būtinybę parodyti tai, kaip materiali tikrovė skiriasi nuo iliuzinių vilčių...

– Vaidindamas turi tai užmiršti, nes personažas tiesiog gyvena ir nesupranta, ar jo gyvenimas yra iliuzija.

– Kaip iš dabartinės perspektyvos vertini Feliksą, kurį suvaidinai spektaklyje „Liučė čiuožia“? Ar jis kaip nors padėjo tau kuriant tavo aktorinį įvaizdį ar savimonę?

– Felikso niekad neįsivaizdavau kaip personažo, kurį stebi gatvėje ir po to suvaidini – taip buvo „Vestuvėse“. Nors „Liučę“ statėme ilgai, galiu tvirtai pasakyti: jei būtų 2000-ieji, ir aš būčiau

Felikso amžiaus – man tiek metų yra dabar, tai tikrai būčiau aš. Jo patirtys kitokios nei mano. Aš neužaugau kaime, mano tėvai kitokie. Tačiau tas vaikinas, atsidūręs ties skyrybų riba, irgi negali suprasti, kam to reikia. Todėl jis man buvo pakankamai savas. Aš jame matau tai, kas bendra daugeliui „vaikinų“. Šitam vaidmeniui aš nieko „nevogiau“, o atidaviau save.

– Spektaklyje Liučė Feliksą kaltina tuo, kad jis nepakeliamai lengvas. Ką toks nepakeliamas lengvumas reiškia tau? Ar nemanai, kad šiuolaikiniams žmonėms dažnai kyla pagunda būti nepakeliamai lengviems?

– Tas nepakeliamas lengvumas kiekvienai kartai vis kitoks. Spėju, kad jis atsirado prieš kokį šimtą metų, kai žmonės išsprendė savo išgyvenimo problemas. Apie nepakeliamą lengvumą kompiuteriniais terminais galima pasakyti, kad pavirstama tam tikru „botu“. Tikriausiai todėl „Liučėje“ atsiranda realybės šou tema. Gali užmigti prieš televizorių, užsižaisti, paskęsti socialiniuose tinkluose, užšokti ant bėgių, kuriuos tau pasiūlo visuomenė, gyventi paprastai, nekenkiant kitiems. Spektaklio finale Liučė apgina tokį gyvenimo būdą – jame irgi yra prasmės. Tie bėgiai nėra blogi. Liučė ir Feliksas sutaria, kad sieks ant tų bėgių išlikti. Turi būti ant bėgių, bet akceleratorių reguliuoti pats. Yra tam tikra riba, bet tu, nesulaužydamas taisyklių, kabi virš jos. Tokia ir yra Liučės su Feliksu „hepiendo“ esmė.

Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ (režisierius O. Koršunovas) – jau šį ketvirtadienį, balandžio 20 d., 19 val., Trakų kultūros rūmuose (Vytauto g. 69, Trakai)

Tai BNS patvirtino Valstybinė darbo inspekcija (VDI).

Anot įstaigos, susitarime taip pat numatyta viešai nekomentuoti jo sąlygų.

„Šalys pasirašė taikos sutartį. (...) Sutarties sąlygos šalių sutarimu nėra atskleidžiamos“, – sakė VDI atstovė Jolanta Bielskienė.

O. Koršunovas BNS teigė esantis patenkintas sutarties sąlygomis.

„ (...) Iš esmės aš esu patenkintas, nes palankiomis man aplinkybėmis“, – kalbėjo jis.

LNDT vadovas Martynas Budraitis BNS taip pat patvirtino informaciją apie sudarytą sutartį ir jos sąlygų nekomentavo.

Įstaigos vadovybė anksčiau teigė, jog O. Koršunovas iš meno vadovo pareigų buvo atleistas dėl aplaidaus jų vykdymo, sistemingų pravaikštų.

Vietoj O. Koršunovo meno vadovo pareigas eiti sausį paskirti trys režisieriai – Kamilė Gudmonaitė, Eglė Švedkauskaitė ir Antanas Obcarskas.

Į Darbo ginčų komisiją kreipęsis O. Koršunovas teigė, kad neturėjo jokios laisvės kurti, prieš jį taikytas mobingas, jis nebuvo kviečiamas į susirinkimus, nebuvo įtraukiamas sudarant repertuarą.

LNDT direktorius vasario pradžioje iš pareigų atleido ir dramaturgą Marių Išvaškevičių, argumentuodamas, kad jo pareigos tapo perteklinės, pradėjus dirbti trims naujiems meno vadovams.

Dainininkas Andrius Mamontovas buvo itin lakoniškas feisbuko paskyroje pasidalindamas metų senumo prisiminimu: „Lygiai prieš metus, tai buvo labai baisus rytas.“

Nuomonės formuotojas Saugirdas Vatulionis, vasario 24-ąją švenčiantis gimtadienį, irgi nedaugžodžiavo: „Ačiū už sveikinimus, bet labiausiai pradžiugintumėt, jei pasuktumėt 1482!“

Aktorė Jurgita Jurkutė pasidalino ryto istorija ir savo pavyzdžiu paskatino aukoti Ukrainai. „Šį ankstų rytą į oro uostą mane atvežė Oleksandr. Ukrainietis. Trijų vaikų tėtis. Pasisveikinęs lietuviškai pasiūlė pokalbį tęsti rusų arba anglų kalba. Pasirinkome anglų. Kalbėjome apie jį, jo šeimą, ir lygiai prieš metus prasidėjusį karą. Jis nuoširdžiai stvėrėsi už galvos ir taip, kaip daugelis iš mūsų, vis dar sunkiai suvokia, jog šiame laikmetyje taip galima. „Aš praradau savo namus, bet pasirinkau išsaugoti šeimą“, – jis sakė. Palinkėję vienas kitam geros dienos atsisveikinome. Gerdama savo rytinę kavą aš pasirinkau dar kartą surinkti trumpąjį numerį 1482“, – feisbuko paskyroje rašė žinoma moteris.

Žinomas režisierius Oskaras Koršunovas penktadienį irgi išreiškė palaikymą  karo niokojamai šaliai: „Jau metai vyksta šis baisus karas. Metai anti-civilizacijos, nežmoniškumo ir bedievystės. Metai, kaip nuodijama pasaulio dvasia. Metai, kaip žiauriai kenčia Ukrainos žmonės. Ir metai, kaip didvyriškai jie kovoja už savo namus, artimuosius, šalį, laisvę ir už visą pasaulį, prieš protu nesuvokiamą blogį. Metai, kaip Lietuva ryžtingai ir besąlygiškai palaiko Ukrainą. Metai, kaip plėvesuoja Ukrainos vėliavos Lietuvoje ant namų, feisbukų ir širdyse. Ir plėvesuos tol, kol nebus sunaikintas blogis, kol laimės Ukraina ir visas doras pasaulis!“ – prisiekė režisierius. 

Muzikos kūrėjas ir atlikėjas Stanislovas Stavickis-Stano penktadienį socialiuose tinkluose prisiminė  metų senumo istoriją bei įvertino, ką atskleidė karo metai. „Prieš metus vasario 24 rytą nubudęs dar galvojau, kad pandemija – tai keisčiausia ir baisiausia, kas nutiko gyvenime, ir kad ji jau baigėsi. O tada įsijungiau telefoną ir supratau, kad Rusija pradėjo karą... Ačiū visiems, kas esate su Ukraina. Šie metai parodė kad yra kas. Tiek fronte. Tiek gyvenime. Слава Україні!“ – gerai suprantamu visame pasaulyje pagarbos šūkiu savo įrašą baigė Stano.