Dalyvaus apie 160 kačių, daug jaunų kačiukų

Į šią parodą atvyksta tituluotos katės iš Suomijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos ir visos Lietuvos.

Parodoje bus daugiau nei 160 įvairiausių veislių kačių. Dalis jų jau apkeliavusios ne vieną šalį bei nuskynusios nugalėtojų laurus. Ši paroda išskirtinė ir tuo, kad dalyvaus daug jaunų kačiukų, kuriems pagal naujas FIFe taisykles bus suteikiami specialūs sertifikatai. Pagal Tarptautinės Felinologų Federacijos taisykles, kurios itin daug dėmesio skiria kačių sveikatingumui ir gerovei, parodoje negali dalyvauti jaunesni nei 4 mėnesių kačiukai. Organizatoriai tikina, kad tai puiki proga pamatyti augančią ateities kačių kartą ir būsimuosius čempionus.

Organizatorių nuotr.

Itin didelė kova įprastai vyksta antrojoje kačių kategorijoje, kur varžosi Meino meškėnai, Norvegų miškinės katės ir trečiojoje kategorijoje, kur rungiasi britų trumpaplaukiai, bengalai, burmos ar burmilos. Bet tikėtina, kad daugiausia aistrų sukels ir sunkiausios kovos vyks ketvirtojoje kategorijoje, kur konkuruos būrys tituluotų orientalų, rusų melsvųjų, Devonšyro reksų, sfinksų ir visame pasaulyje retas egzempliorius – japonų bobteilas.

Organizatorių nuotr.

Tarp dalyvių – ir voveres primenančios Somalio katės

Žiūrovų akį patrauks ir voveres primenančios itin retos veislės Somalio katės, kurios varžysis ketvirtoje kategorijoje. Šioje kategorije šį kartą konkurencija itin didelė, nes felinologai pristato labai aukštos kokybės gyvūnus.

Lietuvos felinologų draugijos „Bubastė“ prezidentė Jurgita Gustaitienė sako, kad sunku prognozuoti, kas taps parodos nugalėtoja.

„Gal didžiausia pasaulio naminė katė – Meino meškėnas, elegantiškasis orientalas ar mėlynakė Birmos katė? Bet kuri gali laimėti parodą, tą puikiai suprantu, nes dažnai teisėjauju parodose ir žinau, kokio aukšto veislinio lygio bus pristatytos katės šioje parodoje Kaune.

Organizatorių nuotr.

Man labai patinka Devonšyro reksai, pati juos auginu ir linkiu jiems nuskinti parodos laurus, tačiau ar taip ir bus – nežinia. Atvyksta nemažai jaunų, bet labai perspektyvių gyvūnų, galbūt ir jie kada nors taps pasaulinių parodų nugalėtojais, todėl žiūrovai neturėtų praleisti progos pamatyti esamas ir kylančias felinologijos žvaigždes“, – akcentavo J. Gustaitienė.

Nugalėtojai gaus tautodailininkų sukurtas statulėles

Rečiausios veislės, kurias bus galima pamatyti parodoje – Somalio, burmilų, japonų bobteilų, oksikatų, sfinksų katės. Parodos dalyvių atitikimą standartams, jų paruošimą parodai ir charakterius vertins atsakinga ir patyrusi ekspertų komisija, Tarptautinės felinologų federacijos (FIF'e) teisėjai: Katia Pocci ir Barbara Bazzotti iš Italijos, Dorota Szadurska ir Robert Novak iš Lenkijos, Bobby Funk iš Vokietijos.

Organizatorių nuotr.

Parodos dalyviai varžysis dėl žinomų tautodailininkų keramikų Laimos Stankutės ir Remigijaus Juciaus specialiai šiai parodai sukurtų prizų – nuostabių keramikinių katinų. Nugalėtojai taip pat bus apdovanoti LFD „Bubastė“ įsteigtais apdovanojimais bei parodos rėmėjo bendrovės „Kaivana“ aukščiausios kokybės „Brit Care“ pašarais ir „Churu“ skanėstais.

Organizatorių nuotr.

Parodos lankytojai laukiami balandžio 13–14 dienomis nuo 10 valandos. Renginio vieta – Kauno prekybos miestelis „Urmas“ (Vakarinė galerija, 4 salė, antras aukštas). Šeštadienį ir sekmadienį bus eksponuojamos skirtingų veislių katės. Bilietais bus prekiaujama parodos vietoje. Bilietų kainos:  suaugusiesiems 5 eurai, vaikams nuo 5 iki 12 metų ir pensininkams – 3 eurai. Šeimos bilietas – 10 eurų.

Paroda „1972. Pramušti sieną“ žiūrovą nukelia į septintojo ir aštuntojo dešimtmečių nepaklusniųjų ir pasipriešinusiųjų sistemai žmonių bendruomenes: jaunimo roko muzikos grupes, Kauno dramos ir pantomimos aktorius, dailininkus, maištingus hipius. Anot parodos kuratorės Rasos Žukienės, ekspozicija „akcentuoja asmenybės laisvės problemą, neatsiejamą nuo priešinimosi prievartai ir gniuždymui. Čia pirmą kartą parodoma, kaip visuomenę ir meną veikė oficialiųjų struktūrų spaudimas ir kokius atvirkštinius rezultatus visa tai paliko kultūroje“.

Varžymai ir prievarta kaip ir šiandien, taip ir tuomet neužgniaužė laisvės troškimo. Vienu iš laisvės bastionų 7–8 deš. Kaune ir buvo kultūros sfera – teatras, dailė, jaunimo muzikos grupės, kinas.

Kvies prisiminti klasika tapusius filmus

Parodą lydinti filmų programa, metaforomis ir skaudžia ironija taip pat kvies pažvelgti į praeitį bei neapleisti sąmoningumo šių dienų kontekste. Galimybė šiandien ekranuose pamatyti tai, kas anuomet santvarkai buvo nepatogu ir garsiai reflektuoti apie visuomenei svarbias temas, skatina permąstyti laisvės vertę ir prasmę. Kino seansuose bus pristatomi režisierių –  A. Žebriūno, V. Žalakevičiaus, R. Banionio, J. Menzelio, M. Formano, J. Jireso ir kt. filmai. Tarp jų – Lietuvos auditorijai pažįstamos juostos „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, „Gražuolė“, „Herkus Mantas“, „Paskutinė atostogų diena“, „Emilija iš Laisvės alėjos“ bei tuometinės Čekoslovakijos grandų darbai.

Kadras iš filmo „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“.

Anot filmų programos sudarytojo Gedimino Jankausko, pasirinktas juostas galima skirstyti į kelias temas. Dalis filmų skirti prisiminti 1972 metų įvykius ir R. Kalantos auką, tuometinę situaciją Lietuvoje ir pasaulyje. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus sukurtas filmas „Jonas Palachas“ pasakoja apie jauną čekoslovakų studentą, kuris kiek anksčiau už R. Kalantą, protestuodamas prieš rusų tankus ir Prahos pavasario numalšinimą taip pat pasiaukojo susidegindamas. Šią temą atliepia ir R. Banionio filmai „Fontano vaikai“ bei „Vaikai iš Amerikos viešbučio“.

„Čekoslovakiškų filmų programoje dėmesys atkreipiamas į kiek anksčiau pasaulį sukrėtusius įvykius – 1968 metus ir Prahos pavasarį, tuometines jausenas. Tuo pačiu prisimename ir vaidybines lietuviškas juostas, kurias vadinu „lietuviško moralinio nerimo filmais“ – jie kėlė aktualias problemas ir jas vienaip ar kitaip įvardijo, bandė spręsti. Net ir istorinis epas „Herkus Mantas“ primena mums apie kovą už laisvę, kovą už nepriklausomybę.“

Šių dienų kontekste filmai tampa dar reikšmingesni. „Kuriant programą, niekas negalvojo apie invaziją į Ukrainą, kad tankai traiškys ne Prahos taikius piliečius, o Ukrainos gyventojus. Pats gyvenimas padiktuoja kontekstus. Manau, parinkti darbai šiandien tampa dar aktualesni – kaip kino šedevrai ir filmai pasakojantys apie esamas problemas. Kovos už laisvę, nepriklausomybę temos visada bus aktualios“, – teigė filmų programos kuratorius.

Lydinčioje programoje – ekskursijos, diskusijos ir kiti renginiai

Parodą lydinti programa neapsiribos kino seansais – norintys su paroda ir aptariamu laikotarpiu susipažinti plačiau, galės dalyvauti diskusijose, menotyrininkų vedamose ekskursijose ir kituose renginiuose.

Kadras iš filmo „Saulutės“.

Menotyrininkė G. Bartulienė pakvies į ekskursiją „Po dailės kulisus“ – sužinoti, kokios istorijos randasi už eksponuojamų kūrinių, kokiomis sąlygomis ir kokių nuotaikų lydimi darbai buvo sukurti.

Kompozitorė Zita Bružaitė diskusijoje kalbins keturis kauniečius – grupės „Aitvarai“ įkūrėją ir vadovą K. Ignatavičių, kompozitorių prof. G. Kuprevičių, pianistą dr. M. Bazarą bei inžinierių, elektroninių instrumentų kūrėją ir grupės „Kertukai“ garso režisierių O. Urboną. Kokios istorijos ir nuotykiai atsiveja mus iš praeities apie bigbyto laiką, kompozitoriaus aplinką bei (iš)gyvenimo taisykles? Gyvai ir su improvizacijos dvasia bus kalbama apie muziką ir tai, kas tuomet sukosi aplinkui.

Pianistas dr. M. Bazaras kvies išgirsti unikalių 80-ųjų lietuviškų sintezatorių „ARGO A1“ ir „Stringas“ galimybes bei reikšmę, o doc. dr. E. Klivis – atsigręžti į deptintojo dešimtmečio pabaigos teatro menininkų gyvenimus ir kūrybą. Renginių ciklą simboliškai užbaigs menotyrininkės R. Tamoliūnienės vieša paskaita „Dedikacija R. Kalantai“.

Gyvybes išgelbėjusi dėžė

J.Kagan giminėje – daug garsių ir Lietuvai svarbių žmonių. Jos senelis, mamos Margaritos Štromaitės tėtis, buvo Jurgis Štromas – tarpukariu veikusio kino teatro „Pasaka“ savininkas. Menininkės dėdė iš mamos pusės buvo politologas Aleksandras Štromas, teta – teatrologė Irena Veisaitė. Tėčio Juozapo Kagano tėvai Benjaminas ir Mira Kaune turėjo sėkmingą verslą. Deja, prasidėjus karui, dalis J.Kagan giminaičių žuvo Holokausto liepsnose. Menininkės tėvai, padedami lietuvio Vytauto Rinkevičiaus, išsigelbėjo geležies liejykloje įsirengę nedidelę slėptuvę. Medinėje dėžėje jie pragyveno daugmaž devynis mėnesius. Būtent ši dėžė ir tapo visos parodos leitmotyvu.

„Vaikystėje tėvai man daug pasakojo apie juos išgelbėjusią dėžę. Įsivaizdavau ją visai mažutę. Įstojusi studijuoti piešimo, nusprendžiau ją nupiešti. Norėdama dėžę pavaizduoti kuo tiksliau, konsultavausi su mama. Vėliau, peržiūrėjusi tėvo archyvus, radau dar kitokį dėžės aprašymą. Tad šiandien parodoje galima išvysti net tris gyvybes išgelbėjusios dėžės versijas, – atskleidė ji. – Visą vaikystę mane lydėjo tėvų pasakojimai apie tarpukarį ir karo metus Lietuvoje. Anuomet atrodė, kad jie gal jau net per daug šneka apie Holokaustą. Tačiau šiandien suprantu, kad esu labai laiminga, turėjusi galimybę apie viską išgirsti iš pirmų lūpų. Kiek teko bendrauti su kitais Holokaustą išgyvenusiųjų vaikais, vaikystėje juos labiausiai slėgė tėvų tyla.“

Išskirtinėje parodoje lankytojų lauks interaktyvūs objektai, vaizdo ir garso instaliacijos, atskleidžiančios ne tik J.Kagan šeimos, bet ir visos Lietuvos istoriją. Ši unikali patirtis – ketvirtojo „Istorijų festivalio“, organizuojamo pagal programą „Kaunas 2022“, dalis.

Parodos prodiuserės Justinos Petrulionytės-Sabonienės teigimu, į Kauną siekiama sugrąžinti įvairių tautybių kauniečių istorijas ir prisiminti visus istorijos puslapius, kad ir kokie jie būtų: šviesūs ar tamsūs. „Pasakodama savo tėvų išgyvenimo Kauno gete istoriją, J.Kagan sykiu papasakoja daug daugiau. Parodoje galime išvysti dalį visos Lietuvos istorijos Antrojo pasaulinio karo metais, kurią labai ilgai laikėme paraštėse, – sako ji. – Paroda išskirtinė savo interaktyvumu ir asmeniniu lygmeniu. Ji geriausiai patiriama ne grupelėmis, o vienumoje keliaujant menininkės pasiūlyta trajektorija. Paroda be galo svarbi ir šiandieniame kontekste, kai netoliese vyksta, deja, ne hipotetinis, o tikras karas.“

Kelionė atminties labirintais

2016-aisiais pirmoji J.Kagan parodos versija buvo eksponuota Didžiojoje Britanijoje. Pasak menininkės, ji šiek tiek skyrėsi nuo kaunietiškos. Pavyzdžiui, britiškoje versijoje kūrėja neskyrė dėmesio „Lietūkio“ garažo teritorijoje įvykusioms žudynėms, per kurias žuvo jos senelis J.Štromas. Didžiojoje Britanijoje šis įvykis nežinomas, tad su juo susijusi instaliacija nesukeltų tiek emocijų ir apmąstymų, kiek Kaune.

Interaktyvu: daugumą parodos eksponatų galima liesti, imti į rankas, atidaryti ir kitaip į juos reaguoti. / Organizatorių nuotr.

J.Kagan pasakoja, kad galutinį parodos vaizdą padiktavo ir erdvė, kurioje ji eksponuojama. Didžiojoje Britanijoje paroda vyko sename teatre. Kaune tinkamos vietos paieška užtruko ne vienus metus, nes vis iškildavo iššūkių. Galiausiai buvo pasirinkti du vienas šalia kito esantys pastatai Gimnazijos gatvėje, šalia Istorinės Prezidentūros. Ši vieta gana simboliška, nes netoliese kitados gyveno J.Kagan senelis, o mama kitoje gatvės pusėje lankė mokyklą. Kūrybinė komanda atskleidė, kad pastatus reikėjo atidžiai pritaikyti parodos konceptui. Pavyzdžiui, ant pastolių buvo įrengti specialūs koridoriai, kurie lankytojus veda iš vieno pastato į kitą.

Apsilankęs parodoje, lankytojas pirmiausia patenka į improvizuotą kambarį – tarsi laukiamąjį. Parodos rengėjai siekė sudaryti įspūdį, kad taip iki karo galėjo atrodyti kurios nors kauniečių šeimos namai. Šioje ir greta esančioje salėje geriau susipažįstama ir su pagrindiniais parodos veikėjais – J.Kagan šeima, ir platesniu parodos kontekstu. Iš portretų rėmų į lankytoją žvelgia menininkės seneliai: Eugenija ir Jurgis Štromai, Benjaminas ir Mira Kaganai, taip pat kūrėjos tėvai ir juos išgelbėjęs lietuvis V.Rinkevičius.

„Jenny senelis iš tėčio pusės – Benjaminas dar prieš karą išvyko gyventi į Didžiąją Britaniją. Močiutė Mira buvo užsispyrusi ir nenorėjo niekur važiuoti, todėl pasiliko Lietuvoje. Menininkės tėtis Juozapas studijavo Anglijoje, bet vasarai grįžo į gimtinę aplankyti giminių. Prasidėjus karui, jis nebegalėjo išvykti ir pakliuvo į Kauno getą, kuriame susipažino su savo būsima žmona – Jenny mama Margarita Štromaite. Gete jie ir susituokė, – atskleidė J. Petrulionytė-Sabonienė. – Čia pat lankytojas gali prisėsti ant fotelio ir pasiklausyti pačios menininkės balso įrašo, kuriame ji pristato savo šeimos narius.“

Parodoje yra daug interaktyvių eksponatų, kuriuos galima drąsiai liesti, imti į rankas, atidaryti ir kitaip į juos reaguoti. Eksponatai pasakoja karo laikų istoriją, tačiau ji nėra sudėliota chronologiškai. Pasak J.Petrulionytės-Sabonienės, tai yra labiau emocinė ir atminties kelionė, vedanti J.Kagan prisiminimais apie girdėtus tėvų pasakojimus. Keliaujant gilyn į parodos erdvę, lankytoją pasitinka abejingų nepaliekanti instaliacija – ryški iškaba „Pasaka“ ir po ja esančioje duobėje besiranganti vandens žarna. Tai – aliuzija į J.Kagan seneliui J.Štromui priklausiusį kino teatrą ir „Lietūkio“ garažo žudynes, kuriose jis buvo nužudytas. Vandens žarnos anuomet buvo naudotos pasmerktiesiems kankinti.

Buvo sutarta, kad M.Štromaitė iš dėžės išeis ant kalno pamačiusi berniuką su ožka. Šis ženklas reiškė, kad palikti slėptuvę jau yra saugu.

„Ši instaliacija į vieną sujungia du labai skirtingus dalykus. Kai menininkė sužinojo, ką lietuviškai reiškia žodis „pasaka“, ji buvo šokiruota tokio keisto ir žiauraus ryšio tarp savo senelio, turėjusio kino teatrą tokiu pavadinimu, ir jo žūties istorijos. Nors „Lietūkio“ garažo teritorijoje vykusios žudynės nebuvo masinės, jos tapo vienomis žiauriausių Lietuvos istorijoje nacių okupacijos metais“, – atkreipė dėmesį parodos prodiuserė.

Jautrios istorijos

Toliau lankytojus pasitinka vaizdo instaliacija, kurioje matomos prie sienos priremtos moters rankos. Tai – istorija apie J.Kagan mamos Margaritos patirtį, į namus įsiveržus baltaraiščiams.

„Mama su močiute buvo išvytos į kiemą ir priverstos stovėti atremtomis rankomis į sieną. Mama vėliau pasakojo tomis akimirkomis nebijojusi mirties. Tačiau ji tikėjosi, kad kareiviai jas abi nušaus vienu metu ir nereikės matyti, kaip miršta jos motina. Laimei, abi liko gyvos, kareiviai tik apvogė namus. Vaizdo instaliacijoje matome mano rankas, tačiau ant riešo esantis laikrodis yra autentiškas, priklausęs močiutei“, – pasakoja J.Kagan. Čia pat stovi ir šautuvas, kurį lankytojas gali paimti į rankas. Regint savo ginkluotą šešėlį ir priešais bejėgiškai prie sienos prispaustas moteriškas plaštakas, apima nejaukus ir susimąstyti kviečiantis jausmas.

Interaktyvu: daugumą parodos eksponatų galima liesti, imti į rankas, atidaryti ir kitaip į juos reaguoti. / Organizatorių nuotr.

Keliaujant gilyn koridoriais, patenkama į spygliuota viela aptvertą geto teritoriją. Pirmiausia lankytojas pažvelgia į specialų veidrodį, kuriame pamato save tarp geto kalinių su prisegta geltona žvaigžde. Siauru koridoriumi pereinama į „žaidimų kambarį“, kuriame išdėlioti žaidimai yra susiję su mūsų pasirinkimais ir tuo, kad kartais tiesiog neturime galimybės rinktis. Lankytojas gali pasukti žydišką lošimo vilkelį „dreidl“ ir išsiburti: keliauti į kairę ar dešinę? Tai – referencija į Demokratų aikštėje vykusias žudynes, kurių metu pasmerktieji atsitiktinumo būdu buvo skirstomi į kairę (paliekami gyventi) ir dešinę (pasmerkiami mirčiai).

Čia pat galima pažaisti ir stalo žaidimą „Gyvatės ir kopėčios“, kuriame visais atvejais būsi prarytas gyvatės. Arba „Monopolį“, kuriame vietoj kalėjimo keliaujama į getą. Svarbia instaliacija žaidimų kambaryje tampa dėlionė su J.Kagan senelio J.Štromo nuotrauka. Menininkės močiutė Eugenija Lietuvą paliko pirmosiomis nacių invazijos dienomis ir niekada daugiau nematė savo vyro. Ilgą laiką netgi nebuvo aišku, kas jam iš tikrųjų nutiko. Tad dėlionė yra tarsi bandymas surankioti išsibarsčiusias mylimo vyro daleles.

Lemtingas pasimatymas

Parodoje lankytojai taip pat gali pamatyti tris J.Kagan tėvus išgelbėjusios dėžės versijas. Pirmoji – pačios menininkės vaikystėje įsivaizduota, yra visai mažutė, primenanti žaislų skrynelę. Tėčio Juozapo aprašytoji – jau kur kas didesnė. Įėjus į jos vidų, galima išgirsti gražią istoriją apie pirmąjį J.Kagano ir M.Štromaitės pasimatymą.

„J.Kagan tėtis gete labai greitai įsimylėjo menininkės mamą. Tačiau ji spyriojosi ir nenorėjo eiti su juo į pasimatymą. Galiausiai pasakė: sutiksiu, jei tu atneši man butelį degtinės, ketvirtąją Piotro Čaikovskio simfoniją ir rasi vietą, kur galėtume pabūti tik dviese. Galite įsivaizduoti, kokios vertės tokie dalykai buvo gete! Tačiau po dviejų savaičių atkaklus jaunuolis perdavė jį sužavėjusiai merginai raštelį, kuriame pranešė, kad surinko visus tris daiktus ir ji jau gali ateiti. Pirmasis jų pasimatymas įvyko palapinėje. J.Kaganas iš tikrųjų atsinešė degtinės ir pasirūpino P.Čaikovskio muzika“, – pasakojo J.Petrulionytė-Sabonienė.

Trečioji dėžė – nupasakota J.Kagan mamos, dar kitokia. Ji šiek tiek didesnė, turinti daugiau dekoracijų. Šioje dėžėje galima išgirsti autentišką M.Štromaitės balsą.

„Parodoje J.Kagan daug kalba apie atmintį ir apie tai, kad ji kartais gali klysti. Tad lieka neaišku, kaip iš tikrųjų atrodė menininkės tėvus išgelbėjusi dėžė. Kiekvienas ją prisimena savaip, – pastebi pašnekovė. – Ilgiausiai slėptuvėje pasiliko J.Kagan mama M.Štromaitė. Tėtis Juozapas ir kartu dėžėje gyvenusi jo motina Mira ją paliko kiek anksčiau. Su lietuviais gelbėtojais buvo sutarta, kad M.Štromaitė iš dėžės išeis ant kalno pamačiusi berniuką su ožka. Šis ženklas reiškė, kad palikti slėptuvę jau yra saugu. Šią istoriją taip pat pasakoja vienas eksponatas. Karui pasibaigus, pora išvyko į Bukareštą, o vėliau – į Didžiąją Britaniją, kurioje ir gimė Jenny.“

Viltis tamsoje

Daug apmąstymų sukelia ir instaliacija, reprezentuojanti devynių mėnesių gyvenimo liejykloje įrengtoje dėžėje iššūkius. Besislapstantiems J.Kagan tėvams ir močiutei iš kiemo reikėdavo atsinešti vandens. Todėl paslapčia naktį tekdavo eiti per liejyklą, nepaliekant jokių pėdsakų. Negana to, lauke budėjo sargo šuo, tad buvo būtina eiti labai tyliai, kad jis nesulotų. Parodos lankytojas kviečiamas pažaisti žaidimą – rankose turimą specialią kilpą reikia atsargiai vesti vielute link vandens čiaupo. Jei kilpa prilies vielą, pradės loti šuo. Pavykus kilpele vielą apkeliauti pirmyn ir atgal, aktyvinamas čiaupas ir iš jo pradeda bėgti vanduo.

Nors J.Kagan parodoje atskleidžiama nemažai žiaurių patirčių, čia yra ir šviesos. Juk būtent gete susipažino ir susituokė menininkės tėvai, jiems pavyko išsigelbėti. Tad dalis eksponatų pasakoja vilties ir meilės istoriją. Vienas tokių – žvaigždėtos nakties peizažo instaliacija. Danguje matomos žvaigždės iš tikrųjų yra smulkūs spygliuotos vielos gabaliukai, tačiau vaizdas yra išties labai gražus.

„Paroda kelia svarbius klausimus apie mūsų pasirinkimus. Kaip mes elgiamės šviesos ir tamsos akimirkomis? Ką darome, kai į namus pasibeldžia karas? Tikimės, kad kiekvienas lankytojas suras atsakymus“, – sako J.Petrulionytė-Sabonienė.

Kas? J.Kagan paroda „Iš tamsos“ – vienas iš didžiausių „Istorijų festivalio“ renginių.

Kur? Gimnazijos g. 2/4 (Įėjimas per Vilniaus g. sodelį arba per Šv.Gertrūdos g. automobilių stovėjimo aikštelę.)

Kada? Veikia iki spalio 30 d. Lankymo laikas – trečiadienis, penktadienis–sekmadienis, 11–18 val., ketvirtadienis – 11–19 val.

Parodos „Iš tamsos“ leitmotyvas – dėžė, kurioje nuo žūties slėpėsi menininkės tėvai. Per interaktyvius objektus, garso, vaizdo instaliacijas parodoje atskleidžiamos J. Kagan šeimos narių istorijos.

„Noriu, kad žmonės atsidurtų erdvėje, kurioje gali jausti, – BNS parodos atidarymo išvakarėse sakė menininkė. – Siekiu sukurti emociją, pakviesti žmones į kelionę, giliai paliesti. Paroda pasakoja istoriją, turi naratyvą, tačiau aš esu teatro sutvėrimas, todėl ir patirtis – teatrinė“.

Kaip vieną iš pavyzdžių ji pateikia pirmojoje salėje žiūrovus pasitinkančią neoninę iškabą „Pasaka“, po kuria rangosi vandenį purškianti žarna.

T. Biliūno/BNS nuotr.

Tik gerokai vėliau žiūrovas sužino apie šių objektų sąsają: „Pasaka“ vadinosi J. Kagan seneliui Jurgiui Štromui priklausęs kino teatras. Vandens žarna – aliuzija į Lietūkio garažo žudynes, kur jos buvo naudojamos žydams kankinti. Tarp ten nužudytųjų buvo ir J. Štromas.

J. Kagan teigia, kad paroda yra kaip kelionė, kurioje žiūrovui siekiama sukelti skirtingas emocijas.

Vis dėlto menininkė pabrėžia, jog tai drauge ir istorija apie optimizmą bei viltį, galų gale ištrūkus iš šių tamsių laikų.

Noriu, kad žmonės atsidurtų erdvėje, kurioje gali jausti.

„Nenoriu, kad žmonės jaustųsi apkaltinti ar pernelyg nusimintų“, – sakė ji.

J. Kagan pasakojo, jog jos šeimoje visad buvo sakoma, kad dėl nusikaltimų negalima kaltinti tautybės – tik konkrečius žmones.

Dėžės istorija

„Visas projektas prasidėjo nuo istorijos apie dėžę, – apie parodos idėją pasakojo menininkė. – Tėvai nuolat kalbėdavo apie Holokausto patirtis – dabar suprantu, jog tai labai neįprasta. Sutikusi kitus žmones iš antrosios kartos, vienas iš dalykų, kuris juos slėgė, buvo tyla, su kuria užaugo – man labai pasisekė“.

Didžiojoje Britanijoje užaugusios J. Kagan tėvai – kauniečiai Juozapas Kaganas ir Margarita Štromaitė. Jos dėdė iš mamos pusės buvo politologas Aleksandras Štromas, teta – teatrologė Irena Veisaitė.

Menininkės tėvai susipažino ir susituokė Kauno gete. Padedami lietuvio Vytauto Rinkevičiaus, geležies liejykloje, kurioje tėtis dirbo kaip geto kalinys, jie įsirengė slėptuvę – medinę dėžę, kurioje išgyveno maždaug devynis mėnesius.

Parodoje yra trys šios dėžės versijos: pirmoji – dėžė, kokią ją įsivaizdavo J. Kagan iš tėvų pasakojimų, taip pat jos motinos nupasakota dėžės versija bei dėžė, pagaminta pagal jos tėvo aprašymą.

Pasak J. Kagan, panašiai kaip ją tėvai su sudėtinga istorija pažindino pamažu, pritaikydami jos amžiui, ją parodoje patiria ir lankytojas.

Joje istorijos taip pat pasakojamos per stalo žaidimus, „kalbančias“ knygas, veidrodį, į kurį žvelgdamas žiūrovas atsiduria Kauno geto nuotraukoje, o ant jo drabužių sušmėžuoja žvaigždė, kurią ant drabužių privalėjo segėti žydai.

Parodą siūlo patirti inidividualiai

Kaip teigė parodos prodiuserė Justina Petrulionytė-Sabonienė, šia paroda siekiama „sugrąžinti įvairių tautų kauniečių istorijas į šitą miestą, (...) priminti visus istorijos puslapius – ir šviesius, ir tamsius“.

„Per vienos šeimos istoriją papasakota daug daugiau – dalį Lietuvos istorijos Antrojo pasaulinio karo metais ir tą istorijos dalį, kurią labai ilgai laikėme paraštėse“, – sakė prodiuserė.

T. Biliūno/BNS nuotr.

J. Petrulionytė-Sabonienė siūlo ketvirtadienį atidaromą parodą patirti individualiai ir paskirti tam kelias valandas: parodoje yra daug tekstų, interaktyvių eksponatų.

Paroda veiks pirmajame renovuojamo pastato Gimnazijos g. 4, esančio prie Istorinės Lietuvos Prezidentūros, aukšte. Mokamą parodą pamatyti bus galima iki spalio pabaigos.

„Iš tamsos“ yra Kauno – Europos kultūros sostinės programos dalis.

K.Paulauskaitė-Ramonaitienė 2010 m. baigė keramikos studijas Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete. Nuo 2016 m. Dailininkų sąjungos narė. Aktyviai dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse keramikos parodose. Daugiabalsiame keramikų būryje jos kūryba jau nuo pirmųjų viešų prisistatymų buvo pastebėta ir palankiai įvertinta. Kuriamų istorijų aktualumas, daugiasluoksnės objektų prasmės, originali meninės kalbos raiška, netradiciniai technologijų sprendimai liudija jaunos menininkės kūrybinį potencialą.

Pastarųjų metų menininkės kūryboje ryškėja dėmesys gamtai ir žmogaus vienovei įprasminti ir savitam mus supančiam pasauliui atskleisti. Naujausiuose keramikos kūriniuose raiškia menine kalba perteikiama mistifikuota gamta, su kuria dailininkė komunikuoja įvairiais rakursais.

Parodoje „Mintys iš miško“ eksponuojamuose kūriniuose pagrindinis dėmesys skiriamas kūrinio ir žiūrovo bendrystės suartinimui, gilesniam supančio pasaulio pažinimui. Dailininkė juose atskleidžia ne tik beribį gamtos daugiabalsiškumą, bet ir ją sudominusius vaizdinius savaip mistifikuoja. Juos perteikia per stilizuotus, savaip interpretuotus gyvūnus, kurie, kaip teigia dailininkė, siekia šiuolaikiniam žmogui priminti gamtos skleidžiamą ramybę ir kasdienybės slopinamus svarbiausius egzistencijos bruožus.

Kūriniuose pabrėžiama komunikavimo svarba, formuojanti gilesnį meno, meninio proceso pažinimą.

Neatsitiktinai kūriniuose pabrėžiama komunikavimo svarba, formuojanti gilesnį meno, meninio proceso pažinimą. Tam pasirenkami ne tik atitinkami vaizdiniai, bet ir formos, jų paviršius padengiant keramikės įvardijamais spygliukais. Šie aptakių formų spygliukai kviečia žiūrovą paliesti, paglostyti kūrinį ir taip pajusti gamtos gyvastį, išgyventi kasdienybėje nepatirtas emocijas.

Kūrinio ir žiūrovo bendravimui keramikė pasitelkia ne tik formų variacijas, bet ir kasdieniame gyvenime naudojamus prietaisus – telefoną, elektros lemputę. Šie tarsi kasdieniai buities daiktai čia atlieka ne tik komunikacijos vaidmenį, jie, panaudojant technologinius sprendimus, sujungia matomą ir nematomą pasaulius, nukeldami į primirštas ar nepažintas teritorijas, skatina žiūrovą domėtis aplink vykstančiais procesais.

Kūriniuose „Amžinas ratas“, „Šviečianti kompozicija“, „Sulaikytas proveržis“ ir kitose kompozicijose naudojant saikingas išraiškos priemones išsakomas pozityvus pasaulio dinamiškumas, nekasdienis jame vykstančių procesų atvėrimas.

Kas? K.Paulauskaitės-Ramonaitienės paroda „Mintys iš miško“.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? Veikia iki rugsėjo 4 d.

Pacifistė iš Niujorko

Karo refleksijos ir taikos propagavimas menininkės kūryboje yra itin ryškūs. Jos kūrybos amplidtudėje tai pagrindinės, amžinosios temos. Visai nesvarbu, ar klausysime Y.Ono rituališko, protestui skirto, eksperimentinės muzikos takelio, ar žvelgsime į jos vizualius meno kūrinius, objektus, filmus, performansus, – nepabėgsime nuo to, kas mus supa, nuo suvokimo, kad esama ir žmonių egzistencijos žiauriosios pusės – karo.

Su taikos ženklu

Brandaus amžiaus menininkė kilusi iš Japonijos, tačiau kūrybinį kelią pradėjo meno mekoje – Niujorke. Lietuviams ji turėtų būti kiek pažįstama dėl savo įsitraukimo į avangardo sceną ir glaudžių ryšių su Jurgiu Mačiūnu, vienu iš „Fluxus“ judėjimo pradininkų Amerikoje. Būtent su „Fluxus“ veikla prasidėjo ir Y.Ono meninė kūryba XX a. septintajame dešimtmetyje.

Ne atsitiktinai instaliacijos apžvalgą pradedu nuo dainos teksto. Tokiomis eilutėmis skambėjo daina „Warzone“ (liet. „Karo zona“), sukurta XX a. pabaigoje. Šią dainą konceptualaus meno atstovė, aktyvistė, muzikantė Y.Ono naujai interpretavo 2018 m. to paties pavadinimo albume, kuriame atsidūrė ryškiausi autorės muzikinės karjeros kūriniai, sukurti nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki šių dienų.

Menininkės mintys nepavaldžios laikui. Jos cikliškai iškyla į paviršių su dar didesne galia, bet tomis pačiomis problemomis, aštriomis socialinėmis replikomis apeliuoja į visus, pasiryžusius išgirsti.

Suplanuota retrospektyvinė Y.Ono paroda programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kontekste dar nėra realizuota, jos lauksime iki rugsėjo, bet susidomėję šia asmenybe ir jos kūryba gali apžiūrėti instaliaciją „Ex It“, kuri įsilieja į Lietuvos banko rūmų erdves Kaune ir diktuoja bendrą toną būsimai parodai „Laisvės pažinimo sodas“.

Nemari tema

Šifruojant instaliacijos pavadinimą, tiksliau, tariant jį greitai, paaiškėja, kad tai du skiemenys, sudarantys anglišką žodį „exit“ (liet. „išėjimas“). Pavadinimas subtiliai sufleruoja tai, ką, užklydęs į pagrindinę banko operacijų salę, išvys lankytojas:  jautrų, asmenišką, bet pažįstamą visiems išėjimą arba mirtį. 100 – būtent tiek išėjimo nuorodų Y.Ono pateikia šiame pastate.

Gretinant autorės muzikinę kūrybą ir instaliaciją, tekste cituotas kūrinys tampa kur kas informatyvesniu kontekstu. Galima manyti, kad 1995 m. parašytos eilės apšildo meno kūrinio lankytoją, veikia kaip įžanga, kuri po kelerių metų (1997) yra praplečiama vizualiai – autorė parodo, kas lieka po karo zonos, kaip atrodo išėjimo zona.

Instaliacijos eksponavimas tarpukario prabanga spindinčiuose rūmuose prideda ir dar daugiau papildomų prasmių ir Vakarų civilizacijos citatų.

Vieno konkretaus kaltininko ar katastrofos, paskatinusios menininkę sukurti „Ex It“ nėra, tačiau trapi šiandieninė padėtis, socialinis, politinis aktyvizmas mene gali pasufleruoti, kad viena iš priežasčių, kodėl Y.Ono instaliacijoje regime 100 mirusiųjų, – karas. Išėjimo aukas galima traktuoti kaip karo padarinius, ypač skaudžiame dabartiniame Europos kontekste, Ukrainos kovoje už laisvę.

Instaliacija sukurta prieš tris dešimtmečius, tačiau jos aktualumas neblėsta, o tik dar labiau suaktyvėja. Buvusios kovos, esamos ir, deja, būsimos... Visi laiko kontekstai sutelpa į šią instaliaciją, kuri ragina atsigręžti į istoriją, permąstyti praeitį, keisti ateitį.

„Ex It“ nėra pavaldi vienam laikmečiui, ji apibrėžia amžiną, pasikartojančią kovą, panašiai kaip jos muzika, instaliacija yra rekontekstualizuojama ir naujai apmąstoma dabartyje.

Amžinybės viltis

Instaliaciją sudaro 100 įvairaus dydžio šviesių, natūralaus medžio, šešiakampių karstų, kurie yra neišvengiamos baigties ženklas. Karstai skrupulingai išdėstyti ant geometrinio rašto plytelių grindinio, primenančio žaidimų lentą. Laikantis bendros kompozicinės vienovės, vienodų tarpų, karstai it žaidimo figūrėlės nugulė grupėmis po tris, tačiau kartais šią statišką baigties idilę sutrikdo keletas karstų po du. Gal dar ne visi žaidėjai priartėjo prie savo pabaigos, kitiems pavyko išsigelbėti?

Šiame mirties ritme svarbiu akcentu, paveikiančiu kiekvieną lankytoją, tampa karstų dydis: kai kurie jų mažesni, į juos tilptų tik vaikai. Tai – skaudus priminimas, kad mirtis gali pasiimti kiekvieną. Jai nesvarbu nei žmogaus rasė, lytis, socialinė padėtis, nei amžius.

Vis dėlto šis kūrinys toks tiesmukai tragiškas, kaip galėtų pasirodyti. Autorė – ne viduramžiais gyvenanti vienuolė, tad gąsdinantys memento mori būkštavimai apmąstant instaliaciją nėra aktualūs. Kūrinio estetinis ir idėjinis grožis slypi rytietiškoje filosofijoje, viltyje, tikėjime, kad mūsų išėjimas ar pabaiga nėra galutinis gyvenimo taškas. Mes ar mūsų dalis gali gyventi toliau, skleisti savo energiją kitur. Tai simbolizuoja karstuose apgyvendinti gyvi medžių sodinukai.

Arti: nesiliaujant karams, prieš tris dešimtmečius Y.Ono sukurta instaliacija išlieka aktuali. / A. Baltrušaitytės nuotr.

Instaliacijoje autorė įkūnija gana tiesioginį materijos metamorfozės momentą, šiuo atveju paprastuose karstuose, medžius, mirtį paverčia gyvybe. Šiai idėjai aprašyti puikiai tinka XIX a. pab. – XX a. vid. norvegų dailininko Edvardo Munko citata: „Iš mano pūvančio kūno gėlės užaugs, aš būsiu jose ir tai yra amžinybė.“

Lietuvos banko rūmuose matome ne gėles, o medžius, tačiau suprantame, kad jų augimą palaiko mirusiųjų kūnai ir jų energija. Tai tampa tyru ir gražiu reiškiniu – raminančiu, suteikiančiu vilties, kad kiekviena mirtis reiškia ne pabaigą, o įkūnija gyvenimą, tik kitur ir kiek kitaip. Tad 100 karstų ar mirties simbolių kartu yra ir 100 gyvybės atvaizdų, kalbančių apie pusiausvyrą, visa ko pradžią ir pabaigą, natūralų gamtos ciklą.

Ramybę Lietuvos banke perteikia ne tik lankytojų akyse besikeičianti gyvoji gamta – ypač jei instaliacija lankoma ne kartą, bet ir sklindantys miško gyventojų garsai – paukščių čiulbesys. Šis skambesys klaidina operacijų salėje, mirties apsuptyje dirbančius banko darbuotojus – užklydusiems smalsuoliams jie kelia asociacijas, tarsi lankytųsi gyvybės pilname parke ar botanikos sode.

Mirties šventovė

Instaliacija nėra nauja ar specialiai sukurta šiai erdvei, būsimai parodai Kaune, tačiau eksponavimo vieta pasirinkta itin taikliai. Pinigai simbolizuoja galią, galia – žmonių agresiją ir žiaurumą, tad didingi Lietuvos banko rūmai Kaune kartu pabrėžia „Karo zonos“ tekste minimus turtus, kurie yra pagrindinė karo žaliava.

Instaliacijos eksponavimas tarpukario prabanga spindinčiuose rūmuose prideda ir dar daugiau papildomų prasmių ir Vakarų civilizacijos citatų. 1924 m. architekto Mykolo Songailos suprojektuotas statinys – puikus pirmosios Respublikos mados ir laikmečio mąstysenos pavyzdys. Šio pastato eksterjere ir interjere atsiskleidžia neoklasicizmo architektūros ypatybės: klasikinių formų atsikartojimas orderinėse sistemose, įvairių meno krypčių darna ir, žinoma, puošnumas. Tai viskas, ko tarpukariu norėta reprezentacinio pobūdžio, viešosios paskirties pastatuose. Tiesa, nustebinti galia ir pinigais dažnas nori ir dabar, tad, pasigilinus į istoriją, paaiškėja, kad žmogus tobulėja daug lėčiau, nei norėtųsi.

Instaliacija sukurta prieš tris dešimtmečius, tačiau jos aktualumas neblėsta, o tik dar labiau suaktyvėja.

Svarbiu akcentu akistatoje su „Ex It“ tampa kolonos. Dorėninio orderio išorėje, jonėninio ir korintinio – viduje. Šios orderių sistemos pirmiausia naudotos senovės Graikijoje statant įvairias šventyklas, todėl Lietuvos banko rūmus taip pat galima gretinti su tam tikra šventove – šiuo atveju, pinigams. Nenatūralus, padidintas pastato mastelis ir tūris pribloškia užklydusį praeivį, atitolina nuo įprastos buities, leidžia pasinerti į pinigų kulto namus. Dėl Y.Ono instaliacijos pinigų šventyklos asociacija užleidžia vietą kitai, banko rūmai tampa šventove mirčiai ir gyvybei.

Lietuvos banko pagrindinės operacijų salės interjeras gana darniai įsipina į instaliacijos vaizdinį. Šiltas, smėlio spalvos kolonų marmuras atliepia tokios pat spalvos karstų vaizdinį, leidžia instaliaciją suvokti ne tik kaip horizontalų reiškinį, bet aprėpti jį ir bendrame, vertikaliame kontekste. Šios spalvos simboliškai siejasi su statinio paskirtimi: kaupti ir saugoti auksą, pinigus, kartu byloja apie metaforišką gyvenimo saulėlydį – mirtį, ir primena, kad po saulėlydžio išaušta nauja diena, kupina vilties ir gyvybės.

Per du aukštus ištįsusios stambios kolonos suskamba su mažučiais medžiais, kurie dar tik bando pasiekti pastato lubas, pavyti kolonas. Medžiai ir kolonos siejamos su dangišku vertikalumu, dieviškumu, tačiau priverčia susimastyti ir apie skirtingą patalpoje esančių daiktų kilmę: vieną gali sukurti žmogus, kitą – gamta.

„Nusileisti ant žemės“ kviečia horizontalūs karstai, primindami apie žemiškąjį pasaulį ir jo laikinumą. Nuostabius architektūrinius, meninius pasiekimus ir grožį kuriantis žmogus tuo pat metu gali ir griauti – sunaikinti žmogų, naikinti gamtą. Augalai kaip ir žmogus nėra nemirtingi. Jų buvimas karstuose taip pat gali byloti apie jų pažeidžiamumą, ypač akistatoje su žmogumi.

Atsistojus atokiau, nužvelgiant „Ex It“ iš viršaus, antro aukšto, minėtos kolonos instaliaciją veikia dar kitaip. Jos įrėmina Y.Ono meninį vaizdinį, saugo ne tik mirtį, bet ir užsimezgusią gyvybę, prilaiko šią darnią šventovę.

Grąžinta žmonėms

Mirtis Y.Ono rankomis grąžinama žmonėms. Ji ne tik baugi, mistiška, bet ir labai reali, dvasinga. Išėjimą įpindama į kasdienišką aplinką, šiuo atveju visuomeninį pastatą, menininkė pateikia kaip žmogišką neišvengiamybę, tad banko darbuotojai ir lankytojai negali pabėgti nuo mirties, yra priversti būti jos apsuptyje.

Juk dar visai nesenai mirties tradicijos ir papročiai buvo kitokie, apipinti namų šiluma, jaukumu. Gerėjant medicinai, technologijoms, mirtis tampa tabu. Žmogus nusigręžė nuo savo baigties, visais įmanomais būdais bando nutolti ir pamiršti, kad kažkada jo laikas išseks.

Instaliacija menininkė siūlo pažinti amžinas, žmogiškąsias temas kiek kitaip. Vakarietiška prabanga dvelkiančiuose tarpukario rūmuose autorė kviečia susimąstyti apie visuomet skaudžią ir netikėtą mirties kilmę, dažnai susijusią su destruktyvia žmogaus esybe, godumu, bet suteikia lankytojams vilties suprasti, kad mirtis – tai nėra pabaiga.

Vaikinai, vagiantys zilijonus, išsisuka,

Kol mušame vienas kitą, kad praskaidrintume savo dieną

Pabusk, pabusk, laikyk savo gyvenimą,

Pabusk.

Mes trokštame atsipalaiduoti, mes trokštame žudyti.

Karo zona, karo zona, karo zona.

(Yoko Ono „Warzone“, 1995 m.)

Kas? Yoko Ono instaliacija „Ex It“.

Kur? Lietuvos banke (Maironio g. 25).

Kada? Veikia iki rugsėjo 11 d.

Lankymas: tik darbo dienomis, I–III 8.30–15.30 val., IV 8.30–19 val., V 8.30–14.30 val.

Papildomai: veikia liepos 6 d. 11–18 val., rugpjūčio 27 d. 11–18 val., rugsėjo 10 ir 11 d. 11–18 val.

J. Statkevičius tuometiniame Stepo Žuko dailės technikume (dabar: Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas) studijavo 1984–1988 m. Po dizainerio studijų baigimo prabėgus daugiau nei trims dešimtmečiams, bendruomenės jis prisimenamas kaip vienintelis technikumo absolventas, kuris gynė savo gimtąją šalį sausio 13-ąją ir su ne mažesne drąsa šturmavo mados sostinę Paryžių, pristatydamas savo aukštosios mados kolekciją ir įtraukdamas Lietuvą į pasaulio mados akiratį. J. Statkevičius yra vienintelis Lietuvos dizaineris, kuris priklauso Paryžiaus aukštosios mados asociacijai. Bendruomenė didžiuojasi, jog tarptautiniais apdovanojimais įvertinto kūrėjo kūrybinio kelio pradžia buvo Stepo Žuko dailės technikume.

J. Statkevičius technikumą prisimena su pagarba. „Nežinau, kuri aukštojo mokslo institucija Lietuvoje yra tokio lygio, koks buvo technikumas. Jis kiekvienam iš mūsų tapo vartais, už kurių atsivėrė keliai į platųjį pasaulį“, – sakė dizaineris. Įveikdamas visus sunkumus, J. Statkevičius ryžtingai žengė pro šiuos vartus ir per darbus, sukurtus aukštosios mados ir teatro kostiumų srityse, pasauliui ir saulei atvėrė Lietuvos veidą, atsistodamas greta pasaulinių mados korifėjų.

Reikšmingiems dizainerio pasiekimams įtakos turėjo tai, jog technikumas buvo laisvės oazė. „Tarybinės santvarkos mes nejutome, nes gyvenome visiškai kitame pasaulyje. Ir tai leido pasiekti tokių aukštumų, kuriomis šiandien džiaugiamės ir didžiuojamės,  –  pabrėžė dizaineris. –  Atmosfera technikume buvo nuostabi, o studijų laikas – stebuklingas. Sulaukdavau daug dėmesio, kadangi savo studijų programoje buvau vienas vaikinas tarp dvylikos merginų, be to, mokėjau siūti ir dėstytojos tai iš karto pastebėjo.“ J. Statkevičius akcentuoja, jog būtent dėstytojos atvėrė plačias galimybes semtis žinių. „Jos kūrė mums nuostabų meno, madų pasaulį, kuriame mes ir gyvenome. Iš jų visada sužinodavome kažką naujo. Jos buvo atviros, bendraudavo su mumis kaip lygios su lygiais. Ryškiai pamenu dėstytojas: Eugeniją Lašienę, Aldoną Ruseckaitę, Ireną Nazarkiną, Aldoną Ogijienę, Svetlaną Golovesko, Audronę Šakienę ir Aldoną Tamošaitytę. Ryšį su buvusiomis dėstytojomis palaikau iki šiol“, – sakė dizaineris, pabrėždamas, jog jo atmintyje svarbią vietą užima ir technikumo direktorius Vytautas Dūdėnas.