Žvalgant šių laikų autorių pasakinę kūrybą, verta aktualizuoti rašytojos Akvilinos Cicėnaitės 2023-aisiais išleistą knygą „Jūrų žvaigždė, kuri ieškojo širdies“ (redaktorės Danguolė Šakavičiūtė, Edita Šatkauskienė; dizainerė Jūratė Šatūnė; meninė redaktorė Kristina Karklė; iliustratorė Reda Tomingas).

Autorė išties produktyvi – daugmaž nuosekliai kas dveji treji metai pasirodo nauja knyga. Kiekviena jų su(si)laukia tiek skaitytojų dėmesio, pripažinimo, tiek literatūros kritikų įvertinimo, tai byloja nominacijų gausa. Devynetą romanų paaugliams ir suaugusiesiems parašiusi prozininkė 2023-iaisiais prakalbo ir jauniausiojo amžiaus skaitytojams – vaikams, tad apie ką ir kaip pasakoja A. Cicėnaitė kūrinyje „Jūrų žvaigždė, kuri ieškojo širdies“?

„Jūrų žvaigždė Citrinukė gimė Koralų jūroje rugsėjo naktį [...]. Naujagimė ji atrodė it mažytis želė trupinėlis, kurio negalėjai įžiūrėti gelmėse. Kai ūgtelėjo, dėl spalvos ją praminė Citrinuke – taip ryškiai spindėjo vandenyje, kad naktį galėjai supainioti su dangaus žvaigždėmis, švytinčiomis virš tamsių jūros bangų.

– Kada aš užaugsiu ir galėsiu keliauti? – vis klausinėdavo Citrinukė mamos.

– Jau greitai, tik luktelėk mažumėlę, – atsakydavo mama. – Nepamiršk, kad mes, jūrų žvaigždės, esame pačios geriausios, gražiausios ir nuostabiausios jūrų būtybės, tik labai jau trapios!

[...] vos tik sustiprėjo penkios į spindulius panašios jos rankos, Citrinukė luktelėjo, kol mama užsnūs, ir vogčia išsigavo pasižvalgyti po gelmes. Aptikusi šiltą jūros srovę leidosi nešama tol, kol besidairydama į spalvingus koralus maloniai užsnūdo.“ (p. 4–5)

Taip jūros žvaigždės istoriją pradeda autorė; o Citrinukės kelionė prasideda, kai, pabudinta plekšnės Matildos, Citrinukė, kaip mokyta mamos, prisistačiusi esanti jūrų žvaigždė – pati geriausia, gražiausia ir nuostabiausia jūrų būtybė, išgirsta: „Jūs, jūrų žvaigždės, esate savotiški padarai: nei krabai, nei žuvys, nei pelekų, nei žiaunų... O svarbiausia – kaip gali pasivadinti pačia geriausia jūrų būtybe, jeigu neturi širdies?“ (p. 6)

Citrinukė sužino, kad širdis yra svarbiausia kūno dalis, jos tvinksėjimas yra gyvybė, o be širdies tiesiog neįmanoma būti gerai.

Jūros gyventojai susiduria su autorės tiesiogiai neįvardyta, paties skaitytojo supratimui palikta žmogaus (ap)raiška, viena jų – klastingi tinklai.

„[...] tu priglausk ranką prie krūtinės, ana ten, per patį vidurį. Ir įsiklausyk. Ar ką girdi? [...] Jei neturi tvinksinčios širdies, vadinasi, esi beširdė! Vadinasi, negali būti ir geriausia jūrų būtybė!“ (p. 7) – rėžte rėžė storžieviško būdo, tačiau labai išsimokslinusi, žymia rašytoja besiruošianti tapti plekšnė Matilda. Galiausiai jai pagaila Citrinukės, tad papasakoja jūrų žvaigždei apie mėlynąjį banginį: „[...] močiutė kadaise pasakojo, kad toli toli, pačioj giliausioj jūros gilybėj, tamsiausioj jūros tamsybėj, gyvena senut seniausias mėlynasis banginis. Jis toks senas, kad net savo vardo neatsimena. Bet sakoma, kad jis žinąs viską. Jeigu jį rastum – atsakytų į tavo klausimą. [...] Reikia plaukti į piečiausius Koralų jūros pietus. Tada leistis vis gilyn ir gilyn, į tamsiausią jūros tamsybę. Kai tik pajusi, kad vanduo toks tamsus, jog rodosi neperregima tirštuma, kai tik išgirsi melodiją, nuo kurios kūnu nuvilnys šiurpuliukai – suprasi, kad mėlynasis banginis visai šalia. Jis dieną naktį niūniuoja liūdniausią jūros melodiją.“ (p. 8)

Jūrų žvaigždė nė kiek neišsigąsta plekšnės perspėjimo, kad tai labai tolima kelionė, kurioje tyko grobuonių spąstai: „Citrinukė tik mostelėjo visomis savo rankomis. Žinoma, ji nenorėjo, kad mama jaudintųsi, jei ji ilgai neparsiras. Bijojo ir nerti į giliausią gilybę ieškodama senut seniausio mėlynojo banginio. Bet jau geriau plaukti į nežinią, nei žinoti, kad neturi širdies.“ (p. 9)

Citrinukė pasikviečia Matildą keliauti drauge, nors šioji dedasi nenorinti, tačiau susivilioja galimybe pažinti jūrų pasaulį. Juk tai praverstų jai, kaip rašytojai, galbūt rastųsi istorija knygai...

Štai ir prasideda Citrinukės kelionė ieškoti širdies. Drauge su plekšne Matilda ir kitais sutinkamais jūros gyventojais Citrinukė atranda įstabų vandens gelmių gyvenimą, kuriame knibžda būriai skraiduolių žuvelių, spalvingiausių koralų kolonijos, akyse tiesiog visur mirgėte mirganti gyvybė, „milžiniška ar vos matoma akiai“. (p. 10)

Pirmiausia Citrinukė sutinka ryklį Vytautą, pravarde Baisusis. Kaip ir dera, iš pradžių ji sustingsta iš baimės, tačiau ryklys nė neketina Citrinukės suėsti, nes jūrų žvaigždė – neskani. Nugalėjusi išankstinį požiūrį, kad rykliai yra grobuonys, žvaigždelė Vytautui iš tarpdančio ištraukia įstrigusį moliuską ir jie susidraugauja.

Jau trise keliaudami ieškoti mėlynojo banginio, susitinka jūrų ežį Pūkį, kuris, išvydęs Citrinukę, išsigąsta ir, iškėlęs baltutėlę kriauklę, prašosi paliekamas gyvas. Nors širdies ir neturi, jūrų žvaigždė ežį Pūkį palieka gyvą, pasikalbėję apie horoskopus, jau keturiese ant ryklio keteros keliauja tolyn.

A. Cicėnaitės parašytoje istorijoje jūros gyventojai patiria „nežuvišką nuovargį“ ir susiduria su autorės tiesiogiai neįvardyta, paties skaitytojo supratimui palikta žmogaus (ap)raiška, viena jų – klastingi tinklai, kuriuose įsipainiojusi begalė tos įstabios vandens pasaulio gyvybės.

„Ryklys Vytautas su draugais pasisuko ir jau norėjo sprukti, bet staiga iš tinklų pasigirdo šauksmas:

– Padėkit! Padėkit!

Tai maldavo aštuonkojė Karolina, mat įsipainiojo į tinklus ir negalėjo ištrūkti.

Plauk tik, kol patys neįkliuvom! – suklykė plekšnė Matilda. – Žiū, tinklai taip spustelės, kad iš mūsų teliks žuvų taukai!“ (p. 21)

Bailusis jūrų ežys Pūkis, kaip ir plekšnė Matilda, neketino gelbėti įkliuvusiųjų, ryklys Vytautas kiek dvejojo, o Citrinukė tuo metu kuo skubiausiai puolė padėti. Vos atsipeikėjusi iš išgąsčio aštuonkojė Karolina ištarė:

„Ačiū už išgelbėtą gyvybę, geroji jūrų žvaigžde. Tavo širdis auksinė.“ (p. 21)

Galiausiai bičiuliai jau visi drauge sudraskė tinklus, iš kurių pasipylė spalvingiausios žuvys.

„Priviso jūroj tų pažįstamų, tuoj neliks ko ėsti“ (p. 21) – tai ryklio Vytauto žodžiai, kurie leidžia manyti, kad Baisusis, įgijęs draugų ar, jo teigimu, pažįstamų, ima kitaip žiūrėti į aplinkinius, o galbūt aplinkiniai iš tiesų klaidingai visada žvelgė į jį.

Ši rašytojos keliskart ryklio nasrais pakartojama frazė – viena esmingiausių, aktualizuojanti stereotipų gajumą, kuris vis dėlto neretai dar tebetrukdo bendrauti vieniems su kitais, tačiau, jeigu leidžiamasi į asmeninį santykį, stereotipai griūva ir užsimezga įstabiai unikalus autentiškas ryšys tarp jūros gyventojų ar žmonių, veikiausiai visų socialių būtybių.

Tuo šioje kelionėje įsitikina plekšnė Matilda, kurią galima traktuoti kaip autorės sukurtą savo pačios prototipą; būtent ši veikėja ir „parašė“ Citrinukės istoriją, ją ir kiekvieną sutiktąjį informatyviai įvardydama lotyniškuoju rūšiniu pavadinimu, nurodydama esmines savybes. Netikslinga papasakoti visą Citrinukės istoriją, daug įdomiau ir prasmingiau pačiam skaitytojui pabaigti kelionę ir sužinoti, kas iš tikrųjų yra širdis, kur jos reikia ieškoti.

A. Cicėnaitė žodinga kalba, meistriškai žaisdama ištartimis, patraukliai pagaviai papasakoja giliaprasmę jūrų žvaigždės iniciacijos kelionę, kurią lygiaverčiai reikšmingai vizualiai perteikia iliustratorė R. Tomingas. „Svarbiausia – ne tai, kas tavo krūtinėje, o tavo žodžiai ir veiksmai“ (p. 29) – mėlynojo banginio žodžių akivaizdoje kviestina tikėti pasaka ir pasauliu.

Atsaku į įtarimus minėtame renginyje triumfavusi dainininkė pasidalijo instagrame. Čia įkeltoje istorijoje Jessica Shy teigė, kad kūrinys „Pasaka“ yra originalus ir sukurtas sąžiningai. Dėl to ji sakė esanti rami.

„Panašumų tarp dainų gali pasitaikyti ir pasitaiko neretai. Šiuo atveju dainos, su kuria lyginama „Pasaka“, net nebuvau girdėjusi“, – tikino atlikėja.

Fiksuotas instagramo vaizdas.

Dėl galimo Jessicos Shy dainos panašumo į Rilès kūrinį „In the Jungle“ diskusijos užvirė internete. Čia pasisakęs dainininkas Stanislovas Stavickis-Stano rašė:

Tai vogė ar nevogė? Jei reiktų vertinti panašumą – viskas akivaizdu. Intro instrumentalas (pradžios melodija – aut. past.) – beveik identiškas, pagrindinis dainos motyvas – beveik identiškas. Variantai? Panaudojo tą patį semplą (įrašyto garso pavyzdį – aut. past.), todėl viskas čia legalu. Tai koks nors klasikinis kūrinys – viskas legalu. „Nukosėjo“ netyčia, tai reiks prisipažinti. Tyčia nukosėjo – labai blogai... Teks aiškintis su originalo autoriumi. Autoriui visada turi būti atlyginta“.

Savo pastebėjimu feisbuke pasidalijo ir atlikėjas Ruslanas Kirilkinas. Lygindamas Jessicos Shy dainų panašumus su užsienio dainininkų kūriniais, jis pasidalijo ir nuotrauka iš M.A.M.A apdovanojimų, ant kurios parašė „Jessica Sky? Ar Jessica Lie? (Jessica Shy ar Jessica Melas? – aut. past.)“.

1537 m. Ispanijoje gyveno Petrus Gonsalvus, kuris vietinių būdavo pravardžiuojamas žvėrimi arba pabaisa. Jis sirgo liga, dėl kurios ant viso kūno, įskaitant ir veidą, augo tamsūs ir ryškūs plaukai. Ši liga buvo vadinama vilkolakio sindromu arba hipertrichoze.

P. Gonsalvus buvo vos 10 metų, kai jį išvežė iš gimtosios Ispanijos ir išsiuntė pas Prancūzijos karalių dirbti dvaro juokdariu.

Prancūzijos karalius Henrikas nusprendė priimti berniuką ir suteikti jam kilmingojo titulą.

Karaliaus žmona Catherine de’Medici, perėmusi valdžią po karaliaus mirties, surado P. Gonsalvus žmoną, kurios vardas taip pat buvo Catherine.

Nors žmonai reikėjo šiek tiek priprasti prie neįprastos vyro išvaizdos, gražuolė galiausiai įsimylėjo „žvėrį“. Jie buvo susituokę 40 metų ir kartu susilaukė septynių vaikų, iš kurių keturi taip pat sirgo hipertrichoze.

Originalią spausdintą „Gražuolės ir pabaisos“ versiją parašė prancūzų rašytoja Gabrielle-Suzanne Barbot de Villeneuve. Rašytojos pasakojimas – daugiau nei šimto puslapių. Jame Gražuolė yra karaliaus ir piktos fėjos duktė – tos pačios fėjos, kuri princą pavertė nebyliu ir pabaisa.

Antropologai mano, kad ši istorija iš tikrųjų yra daugiau nei 4 tūkst. metų senumo. Pasakos elementų esama daugelio skirtingų kultūrų pasakose.

Senovės Romos mite „Kupidonas ir Psichė“ Psichė perkeliama į stebuklingus rūmus, kur ją aptarnauja nematomi tarnai. Jai neleidžiama pamatyti tikrojo Kupidono pavidalo.

Norvegų liaudies pasakoje „Į rytus nuo saulės, į vakarus nuo mėnulio“ pasakojama apie vargšę mergaitę, kuri leidžiasi į pavojingą kelionę, kad panaikintų princui, paverstam baltuoju lokiu, uždėtą burtą.

Pirmasis režisierius, 1946 m. sukūręs ne animacinį, o fantastinį romantinį filmą „Gražuolė ir pabaisa“, buvo Jeanas Cocteau.

Kino renginiai leis ne tik pasinerti į jaudinančias istorijas, bet ir padės gilinti žinias apie aktualias problemas bei siūlys dalyvauti specialiai parengtame žaidime. Projekto programa sukurta siekiant supažindinti jauną žmogų su kultiniais filmais ir suteikti galimybę išvysti juos kino ekrane. Be to, iniciatyva sujungs tris Europos miestus – į šį kino nuotykį žiūrovus kvies Kauno kino centras „Romuva“, Vilniaus kino teatras „Pasaka“ ir Rygos kino teatras „Splendid palace“.

„Kinas – viena iš prieinamiausių meno rūšių, nuolatos balansuojanti tarp pramogos ir kultūros. Natūralu, kad kintant mus supančiam pasauliui, sparčiai keičiasi ir filmų žiūrėjimo kultūra. Atsižvelgdami į šias tendencijas parengėme įvairialypę renginių programą susidedančią iš aštuonių filmų, kurių seansus papildys pristatymai, dirbtuvės, pasirodymai ir ekskursijos“, – pasakojo Kauno kino centro „Romuva“ kino programų organizatorė Justė Vyšniauskaitė. Viso renginių ciklo metu žiūrovai bus kviečiami dalyvauti žaidime: išmaniųjų telefonų programėlėje spręsti galvosūkius apie kiną, atsakyti klausimus apie matytus filmus ir atlikti kūrybines užduotis. Aktyviausi žaidėjai kiekviename mieste turės galimybę laimėti specialius prizus – privačius kino seansus Kauno, Vilnius ir Rygos kino teatruose.

Ypač norime, kad kokybišką Europos kiną atrastų ir pamiltų jaunoji žiūrovų karta.

„Visi projekte dalyvaujantys kino teatrai yra savotiški europietiško kino ambasadoriai, kviečiantys žiūrovus leistis į kinematografinę kelionę per šį kultūriškai turtingą, įvairialypį žemyną. Ypač norime, kad kokybišką Europos kiną atrastų ir pamiltų jaunoji žiūrovų karta. Taip pat labai džiugina galimybė glaudžiai dirbti su kitais kino teatrais: esame ir panašūs, ir skirtingi, tad šis projektas suteikia išskirtinę galimybę dalintis idėjomis, įžvalgomis ir vieniems iš kitų pasisemti įkvėpimo“, – mintimis apie tarptautinį projektą dalinosi kino teatro „Pasaka“ direktorė Andrė Balžekienė.

Iš modernios ir senosios klasikos bei šiuolaikinių juostų sudaryta projekto programa žiūrovus supažindins su aštuoniais veikėjais, kurie filmuose išgyvena nuostabius, romantiškus nuotykius, o kartais susiduria su skaudžiomis patirtimis. Filmuose atsiskleis ekologijos, meilės, mados, istorijos, filosofijos temos bei jautrūs žmogaus teisių ir identiteto klausimai – artimi bei aktualūs šiandienos žmogui. Projektas „Keliauk su filmais“ pristatys Europos kiną kaip kultūrinės įvairovės atspindį ir nuotykį. Žvelgdamas per skirtingų tautybių prizmę, žiūrovas turės galimybę suprasti vidinį žmogaus pasaulį, kuris kalba visomis įmanomomis kalbomis.

Renginių programoje vasario 10 – balandžio 28 dienomis žiūrovų lauks filmai „Amelija iš Monmartro“ (Prancūzija, 2001), „Dior ir aš“ (Prancūzija, 2014), „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ (Rumunija, 2007), „Šuolis“ (Lietuva, 2020), „Bėk, Lola, bėk“ (Vokietija, 1998), „Nosferatu“ (Vokietija, 1922), „Medaus šalis“ (Makedonija, 2019), „Kesas“ (Jungtinė Karalystė, 1969).

Pirmasis projekto renginys dedikuotas romantiškajai Prancūzijai ir filmui „Amelija iš Monmartro“ Kaune, Vilniuje ir Rygoje vyks jau vasario 10 dieną.

Ankstyvojo ugdymo pedagogai ir psichologai teigia, kad istorijos apie Kalėdų Senelį – vaiko raidai naudinga edukacinė pasaka, mokanti gerumo, ugdanti vėlesniais gyvenimo etapais itin svarbius gebėjimus planuoti ir laukti, todėl, jei vaikai Kalėdų Seneliu tiki, nereikėtų šio tikėjimo griauti užbėgant jiems už akių. Būdų, kaip padėti tėvams išlaikyti vaikų tikėjimą Kalėdų Seneliu ir rasti laiko vaikų raidai ir socializacijai svarbioms visą šeimą įtraukiančioms edukacinėms veikloms, ieško ir prekybininkai.

„Kasmet švenčių laukimo laikotarpiu centrinėje prekybos ir laisvalaikio centro „Mega“ aikštėje įkurdiname šventinės tematikos erdvę šeimoms su vaikais. Ji įrengiama taip, kad patvirtintų ir pratęstų tėvų namie vaikams sekamą pasaką apie Kalėdų Senelį, padėtų jiems drauge su vaikais kurti ir visą gruodį išlaikyti šventinę atmosferą. Šiųmetėje edukacinėje erdvėje iki gruodžio 30 d. veikia „Magiško laiško dirbtuvės“, kuriose vaikai dalyvauja kartu su tėvais ar kitais artimaisiais“, – sako prekybos ir laisvalaikio centrą „Mega“ valdančios bendrovės „Baltic RED“ rinkodaros vadovas Laimis Binderis.

„Megos“ nuotr.

Ankstyvojo ugdymo ekspertė Marija Dautartaitė teigė, kad šventinio laikotarpio nereikėtų suprasti kaip tik dvi tris dienas trunkančių Kalėdų švenčių, o visą laukimo ir ruošimosi šventėms laikotarpį išnaudoti pasakojant vaikams savo vaikystės prisiminimus, istorijas, kaip puošta eglutė, kaip laukta Kalėdų Senelio, apie kokias dovanas svajota. Juolab kad kokybišką laiką kartu mokslininkai pirmiausia suvokia kaip tiesioginį akių kontaktą su vaiku ir buvimą kartu ką nors gaminant, žaidžiant, piešiant ar dalyvaujant kitoje bendroje veikloje.

Pasak „Megos“ atstovo, bendrai veiklą šeimą gali sutelkti ir „Magiško laiško dirbtuvės“. Jose apsilankę vaikai sužino apie laiško ir pašto ženklų kilmę, įdomiosios statistikos apie laiškų keliones pasaulyje, ką ir kur reikia rašyti ant voko, ar kur klijuoti pašto ženklą, jei norima, kad laiškas pasiektų Kalėdų Senelį, kodėl svarbu antspauduoti jų siunčiamus laiškus. Dirbtuvės įrengtos kaip erdvė, kurioje vaikai ne tik įgyja žinių, bet ir įtvirtina jas praktiškai kartu su savo šeimos nariais ar artimaisiais rašydami ir čia pat išsiųsdami laišką Kalėdų Seneliui.

Kaip teigė ankstyvojo ugdymo ekspertė Marija Dautartaitė, Kalėdų Senelis ir kiti šventiniai personažai gali tapti priemonėmis, kaip šiuo laikotarpiu per pasaką ugdyti įvairaus amžiaus vaikų gebėjimus.

Kalėdų Senelio pasaka suteikia tėvams ir seneliams unikalią priemonę ugdyti vaikų gerumą nuo pat mažumės.

„Istorija apie Kalėdų Senelį, jo pagalbininkus elfus ar nykštukus, nakties dangumi keliaujančius Šiaurės elnius, laiškus Kalėdų Seneliui gabenančias pelėdas ir kitus magiškus gyvūnus – stebuklinė pasaka ugdanti vaikų vaizduotę, leidžianti jiems ne tik klausti apie regimąjį pasaulį, bet ir fantazuoti apie magiškąjį. Tokią pasaką vaikams prasminga sekti jau nuo 2 m., kai jie jau suvokia ne tik matomą pasaulį, kurio daiktus gali paliesti, bet ir pradeda suprasti abstrakčius konceptus egzistuojančiu net ir tuomet, kai jų nematome“, – teigė M. Dautartaitė.

Pasak jos, kad ir kokio amžiaus vaikai būtų, dovanos jie nori čia ir dabar, bet nuo 3–4 m. jie jau geba savo norą atidėti ir ugdosi visiems amžiaus tarpsniams svarbų gebėjimą palaukti.

„Tėvai, augindami šio amžiaus vaikus, gali kartu su jais svarstyti, apie kokią dovaną svajojama, kiek ilgai ir kodėl jos reikės laukti bei ką reikėtų rašyti laiške Kalėdų Seneliui, jei ją norėčiau rasti po Kalėdų eglute. Šiuo amžiaus tarpsniu tėvai padeda vaikams sudėlioti loginius ryšius ir kurti priežasties bei pasekmės ryšiais susijusių įvykių grandinę: nusprendžiu, kokios dovanos norėčiau, parašau Kalėdų Seneliui laišką ir po kurio laiko gaunu jo atsakymą ar dovanėlę“, – teigė ankstyvojo ugdymo ekspertė.

„Magiško laiško dirbtuvėse“ laiškus rašiusiems ir išsiuntusiems vaikams Kalėdų Senelio egzistavimo įrodymu taps vaikų knygų autoriaus Tomo Dirgėlos parašyta ir Eidvilės Viktorijos Buožytės iliustruota edukacinė knygutė „Pelėda Uoga ir kalėdinio laiško kelionė“. Ją kartu su Kalėdų Senelio atsakymu gaus visi „Magiško laiško dirbtuvėse“ laiškus rašę ir išsiuntę vaikai.

Tyrimų duomenimis, 6–9 m. amžiaus vaikai gali pradėti abejoti Kalėdų Seneliu ir stebuklingais jo gebėjimais keliauti dangumi ar per vieną naktį aplankyti milijonus vaikų. Vis dėlto net ir šiuo laikotarpiu nereikėtų skubėti sugriauti kalėdinės pasakos.

„Megos“ nuotr.

„Į Kalėdų Senelį reikėtų žiūrėti ne tik kaip į priežastinį ryšį, kodėl po eglute randame dovanų, bet ir prisiminti jo simboliką: kodėl Kalėdų Senelis stebi vaikų poelgius ir neša dovanas gerai besielgiantiems, kokius gerus darbus aš darau ar galėčiau daryti. Jei vaikas pradeda abejoti Kalėdų Senelio buvimu, pravartu pasikalbėti, ką jis mano ir neišsišokti su savo paaiškinimais. Vyresniems vaikams tiktų pasakyti, kad jei Kalėdų Senelis Šiaurėje ir negyvena, jis yra kiekviename iš mūsų, todėl paaugę, savarankiški, geros širdies vaikai gali būti pasiruošę patys būti Kalėdų Seneliu savo šeimos nariui, draugui ar kaimynui. Kalėdų Senelio pasaka suteikia tėvams ir seneliams unikalią priemonę ugdyti vaikų gerumą nuo pat mažumės iki vyresnio amžiaus, nes gerumas, dovanojimas ir rūpestis kitais neturi galiojimo laiko“, – sakė M. Dautartaitė.

– Papasakokite, kaip jūs suprantate „Sniego karalienę“?

– Man ši pasaka ne apie Sniego karalienę, bet daugiau apie Gerdą. Sniego karalienė yra priežastis Gerdai pereiti kelią, į kurį ji išsiruošia pasiryžusi išgelbėti draugą Kajų. Man atrodo, kad visi Gerdos patiriami sunkumai ir išmėginimai jai padeda tapti stipresnei, vientisesnei ir subręsti kaip asmenybei. Ji padeda pakeliui sutiktoms būtybėms – elniui, mažajai plėšikei, princui ir princesei, išsivaduoti nuo savo vidinių demonų. Dėl to man tai spektaklis apie augimą, savo kelio, asmeninės stiprybės ir prasmės ieškojimą.

– Jums, kaip scenografei ir kostiumų dailininkei, kurie pasakos aspektai yra svarbiausi?

– Kalbant apie erdvę, tai visos pasakoje esančios istorijos vyksta vis kitoje vietoje: Kajaus ir Gerdos namuose, miške, prie upės, pas burtininkę, Laplandijoje. Ir visos tos vietos labai ryškiai skiriasi viena nuo kitos. H. Ch. Andersenas sukūrė pasaulį kuriame kiekviena Gerdos aplankoma vieta turi tam tikrą savą simbolinę reikšmę. Jos pakliuvimas į tas vietas nėra atsitiktinis – jis indikuoja Gerdos augimą, žymi skirtingų gyvenimo etapų įveikimą. Dirbant man buvo svarbiausia, kad visos veiksmo vietos kardinaliai keistųsi ir būtų nepanašios.

„Sniego karalienėje“ daug realistiškų mitinių šaknų, pavyzdžiui, upė, nunešanti Gerdą, taip pat yra gyvuosius ir mirusiuosius skirianti riba – kaip Stiksas; varnas pasirodo kaip išminties simbolis, o elnias – kilnumo simbolis daugelio tautų mituose ir pasakose. Tai yra labai daugiabriaunė ir įdomi medžiaga.

Kostiumai taip pat ypatingi, dauguma personažų yra mitinės būtybės, gyvenančios Gerdos sieloje ir padedančios įveikti jai tekusį kelią arba kaip tik kuriančios kliūtis. Man patinka kurti pasakų būtybes, jos dailininkui suteikia kūrybinę laisvę.

– Ar teko susipažinti su originaliomis „Sniego karalienės“ iliustracijomis, ar domėjotės, kaip šią pasaką laikui einant įsivaizdavo įvairūs iliustratoriai?

– Tiesą sakant, paprastai nežiūriu, kaip buvo iliustruojama medžiaga, su kuria dirbu. Vien dėl to, kad nesunaikinčiau švarios kūrybinės prieigos.

Dabar pamėginau greitai surasti ir pasižiūrėti originalias iliustracijas, bet neradau – tiek daug skirtingų „Sniego karalienės“ iliustravimo versijų. Bus įdomu jas susirasti ir pamatyti vėliau.

– Papasakokite apie kūrybinį procesą, ką įvardintumėte kaip pradinį tašką?

– Pagrindinė idėja ateina iš režisieriaus, tad ir šįkart mintį, apie ką šis spektaklis, mums pateikė režisierius. Tada man pasidarė labai įdomu sužinoti, ką pasakoje užšifravo H. Ch. Andersenas, radau nemažai įdomių traktuočių ir tai man padėjo susiformuluoti, apie ką ši pasaka kalba šiandien ir ką ji kalba man bei išsigryninti, ką norisi įdėti į herojų paveikslus ir tuos pasaulius, kuriuos kuriu šiam spektakliui. Su medžiaga dirbu nuo vasaros ir darbas vis dar procese – galutinį rezultatą bus galima pamatyti tik per premjerą.

– Kokį pasaulį ir jo gyventojus kūrėte spektakliui ir kur sėmėtės įkvėpimo be pačios pasakos?

– Man tai fantazijos ir svajonių pasaulis, tamsių sielos kertelių tyrinėjimas – tokių kaip baimė, su kuria susitinka Gerda ir Kajus. Pradžioje matysime intermediją užburtame miške, kur trys velniukai žaidžia su užburtu daiktu. Vėliau pakliūsime į Gerdos ir Kajaus vaikystės pasaulį, jis kaip Edeno sodas – rojus, kuriame gyvena vaikai, nežinantys nuodėmės ir trivialumo. Bet štai, Kajus dingsta ir pasaulis tarsi užšąla, tampa pavojingas ir šaltas. Iš šio užšalusio rojaus Gerda išeina ieškoti Kajaus. Ji randa tamsią upę, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio ribą, keliaudama toliau į dvasių pasaulį ji užtinka užkeiktą sodą, tankų mišką, kol galiausiai ateina prie Sniego karalienės ledo pilies, kurioje randa pradingusį Kajų.

Man norėjosi kurti senovinę pasaką, tad ieškodama įkvėpimo peržiūrinėjau viduramžių piešinius ir ikonas, senovės kasdienių daiktų nuotraukas, senovinių kostiumų raštus ir faktūras, įvairias interjero detales ir t. t.

Žiūrint į jūsų scenografijos eskizus atrodo, kad jie labai sudėtingi, su kokiais iššūkiais susiduriate proceso metu?

Šįkart pasisekė, nes dirbu kartu su dailininke technologe Irina Komissarova. Kartu aptarėme mano eskizus ir daug kalbėjomės apie tai, kaip mano eskizus prikelti būtent šio teatro scenoje, juk kiekviena erdvė turi savo specifiką. Irina gerai žino Klaipėdos dramos teatro sceną ir technines galimybes, todėl kai kur teko koreguoti mano eskizus, kad idėją būtų galima geriau realizuoti. Tai labai sėkmingas kelias – viena galva gerai, bet daugiau yra geriau. Proceso metu, o jis dabar pačiame įkarštyje, kai kurios detalės ir techniniai sprendimai keičiasi, bet tai yra savaime suprantama. Man pačiai labai įdomu, kaip viskas atrodys finale.

– Kostiumai šiame spektaklyje nėra paprastos rūbų replikos – jie sudėtingi ir išmoningi. Kaip jie tampa tikrove?

– Sugalvojau vizualinį personažų atvaizdą, kaip jie turi atrodyti ir vėliau eskizų realizavimą aptariau su profesionalais, kurie juos pavers tikrais kostiumais. Dažniausiai šie žmonės patys turi technologinius sprendimus ir žino, kaip geriausiai įgyvendinti jiems tekusią užduotį. O aš dalyvauju parenkant medžiagas kostiumams, jų faktūrą, dalyvauju matuojantis kostiumus, kad rezultatas atitiktų viziją eskize.

– Kuriant kostiumus, kokią vietą kūrybiniame procese turi jų dėvėtojai?

– Aktorių komanda šiame spektaklyje labai graži ir įvairi, jų pačių organika diktuoja daug sprendimų. Kostiumas turi išryškinti personažą, padėti aktoriui aprengti savo vaidmenį. Prieš pradėdama kurti kostiumų eskizus, pasidariau visų aktorių nuotraukas ir gerai susipažinau su jų fizinėmis savybėmis.

Kartais, jei matome, kad aktoriams nekomfortiška, kostiumai prieš premjerą keičiasi, darome kažkokius pataisymus. Tai yra darbo dalis ir ji taip pat yra labai įdomi.

– Ką manote apie kūrybą vaikų auditorijai, kuo ji kitokia ir, jūsų nuomone, kas svarbiausia kuriant vaikams?

– Manau, kad kuriant vaikams reikia labiau išlaisvinti kūrybinę fantaziją. Vaikai gyvena žaisdami ir pasaulį priima per žaidimą, taip ir aš per tai stengiuosi su jais pagauti bendrą kalbą, tikiuosi, kad mums pavyks ir žiūrovams bus įdomu pabūti mūsų sukurtame pasakos pasaulyje.

„Sniego karalienės“ premjera Klaipėdos dramos teatre gruodžio 4, 5, 7 ir 8 d.

Apie spektaklį:

Viename mieste gyvena du geriausi draugai – Kajus ir Gerda. Jiems gera kartu leisti laiką, prižiūrėti visus metus žydinčią rožę, klausytis mylimos močiutės istorijų, net jei jos ir apie grėsmingąją „Sniego karalienę“. Kol vieną dieną Kajus dingsta ir niekas nežino kur. Žmonės įtaria blogiausia, tačiau Gerda negali susitaikyti su mintimi, kad jos mylimas draugas galėjo žūti. Tad ji pasiryžta leistis į pavojų bei stebuklų kupiną kelionę ir padaryti viską, kad surastų ir išgelbėtų savo mylimą bičiulį. Ji net neįtarė, kad draugą reikės gelbėti iš pačios Sniego karalienės nelaisvės.

Hansas Christianas Andersenas ne veltui tituluojamas pasakų karaliumi. „Sniego karalienė“ – vienas gražiausių ir giliausių jo kūrinių, visiems primenantis apie nepalaužiamą meilės ir gerumo galią.

Vaizdo įrašas, kuriame D. Nausėdienė skaito knygą, išsiųstas visoms ligoninėms Lietuvoje, kuriose yra gydomi vaikai, sakoma Prezidentūros pranešime.

„Norėčiau paskaityti pasaką ir taip praskaidrinti jūsų dieną bei palinkėti gražių, šviesių Naujųjų metų“, – į mažuosius pacientus kreipėsi pirmoji ponia.

D. Nausėdienė taip pat yra ankstyvojo skaitymo skatinimo projekto „Knygų startas“ globėja.

Pasak pirmosios ponios, skaityti vaikams yra svarbu nuo pat jų gimimo.

„Žinios, apgaubtos tėvų meile ir šiluma, yra nuostabi jų dėmesio mažylių ateičiai išraiška. Skaitydami savo vaikams mes palydime juos į nuostabią vaizduotės šalį. Vėliau skaitydami kartu turime puikią progą kalbėtis, diskutuoti su savo atžalomis pačiomis įvairiausiomis temomis, padėti jiems atrasti svarbiausias gyvenimo vertybes“, – sako D. Nausėdienė.

Skaitymas lavina mažylių kalbos įgūdžius, atmintį, vaizduotę, o vaikui paaugus padeda lengviau išmokti skaityti savarankiškai ir pasiekti geresnių rezultatų mokykloje.

„Išaušo diena, kai kalėdiniais spinduliais nušvito Judrėnų miestelis ir kalėdinė  nuotaika pasklido po visą seniūniją. Kalėdų nykštukas kartu su seniūnu ir parapijos klebonu kvietė artėjančias laukimo  šventes pasitikti su šypsenomis veide, o džiaugsmą pasidalinti liekant savo namuose su artimaisiais, todėl šia proga įžiebta Kalėdų eglė“, – rašoma Judrėnų Kultūros namų socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje.

Tiesa, įraše pažymima, kad ateinantys metai Judrėnams ypatingi, nes miestelis minės solidų jubiliejų.

„Judrėnams – 460, todėl artėjančiai šventei sutikti judrėniškė Sandra Girčytė sukūrė smagią, gražią dainą skirtą Judrėnų kraštui, kuriai pritaria taip pat judrėniškiai“, – rašoma paskyroje.

Šios Pasakos tikrai buvo verta laukti. Visų pirma – dėl dviejų nuostabių eglių, užėmusių vietas prie Utenos kultūros centro ir Utenio aikštėje.

Pagrindinė Kalėdų eglė prie Kultūros centro „nutūpė“ iš uteniškės Eglės Šambarienės kiemo. Žaliaskarė yra 18 metrų aukščio, klasikinės formos, išlaki ir didinga. Kaip tikra karalienė. Vakare, kai sužimba jos aukso karoliai ir visa žaliaskarės karalienės erdvė tampa panaši į šviečiantį ir spindintį rūmą, jos grožis dar labiau išryškėja: didingai iškelta karūna šaute šauna į dangų, o ji pati atrodo, nejučiomis žengs žingsnį ir eis pasivaikščioti po miestą.

Ir, žinoma, būtina aplankyti sesę, kuri savo žalius sidabro sijonus pasipustė Utenio aikštėje. Ši 12 metrų sidabrinė gražuolė atkeliavo iš Vaikutėnų, Rimutės Sinkevičienės kiemo. Tokios gražios, puošnios ir išpuoselėtos Utenio aikštėje seniai nebuvo. Tikra svočia: plati, turtinga ir išsipusčiusi.

Visų uteniškių vardu nuoširdžiai dėkojama E. Šambarienei ir R. Sinkevičienei už miestui padovanotas puošniąsias žaliaskares. 

Dvi eglės – ne visos žaliaskarės, džiuginančios uteniškius ir miesto svečius. Dailiosios mažesnės panelės papuošė Utenos Dauniškio, Aukštakalnio ir Smėlio kvartalus. Čia jos įsitaisė kiemuose ir savo šakomis pamojuoja kiekvienam, žiūrinčiam pro langą. Ir dar. Nemažas būrys eglaičių draugėn susibėgo prie Kultūros centro. Paramstydamos sienas jos linguoja į taktą kartu su pagrindine Kalėdų egle.

Kad Utenoje apsigyventų Pasaka, labai pasistengė Utenos kultūros centro komanda su savo kapitonu direktoriumi Eriku Druskinu. Pasikviesti Pasaką nebuvo lengva: reikėjo ir šaltuko, ir daug puošmenų, ir sesučių eglučių, ir drąsos, ir laiko. Bet visi sunkumai buvo įveikti, visi pageidavimai įgyvendinti. Pasakai Utenoje patiko ir ji žada Rytų Aukštaitijos sostinėje dar pabūti.

Reikia pasakyti, kad Utena turi seną tradiciją per Kalėdas puošti ne dirbtines, ne sukurtas, o natūralias, „gyvas“ žaliaskares. Jos tikrai moka sukurti kalėdinę dvasią, nes spindi žalumu, kvepia mišku, dovanoja jaukumą. Tad ne tik Klaipėda gali didžiuotis savo natūralia žaliaskare, bet ir Utena. Ir ne viena.

Koronavirusas sugadino šiųmetes Kalėdas. Nebuvo galima surengti tradicinės eglių įžiebimo šventės, į kurią susirinkdavo minios uteniškių. Eglės buvo įžiebtos tyliai, be fejerverkų ir koncertų. Bet jos nėra vienišos. Egles lanko uteniškiai, fotografuojasi. Utenio aikštės eglės palydovai – spindintys elniukai, pirmą kartą atkaukšėję į Uteną, iškart tapo populiarūs. Kai visai sutemsta, iš tolo jie atrodo tarsi degtų geltona liepsna. Žaliaskarė karalienė prie Kultūros centro turi daugiau palydovų. Tad ten ir renkasi daugiau smalsuolių. Bet uteniškiai yra drausmingi, atsakingi, todėl nesibūriuoja.

Nors koronavirusas ir siaučia, bet dviejų dalykų jis negali sugadinti ir sustabdyti: kalėdinė dvasia gyvuoja ir gyvuos, o Kalėdų Seneliui visada bus atviros visos durys.

Karolina kartu su mama Asta, kaip ir daugelis kitų žymių žmonių, prisidėjo prie organizacijos „Gelbėkit vaikus“ kampanijos „Gelbėk su pasaka“. Jos metu raginama atkreipti dėmesį ir padėti vaikams, dėl koronaviruso pandemijos patiriantiems dar daugiau sunkumų nei įprastai. Didelė dalis šių vaikų, tėvams netekus darbo ir pajamų šaltinio, stokoja maisto, higienos, mokymosi priemonių.

Karolina ir Asta sako, kad įrašinėdamos pasaką apie Pelenę, puikiai praleido laiką kartu. „Pasakos svarbią vakaro dalį užėmė iki man sukako 12 metų, ir su broliu pradėjome gyventi atskiruose kambariuose. Vaikystėje pasakas skaitydavo mama, taip pat senelis iš tėčio pusės. Vėliau pasakas kiekvieną vakarą penkeriais metais jaunesniam broliui skaitydavau aš“, – pasakoja Karolina.

Pasirodo, šeimos namuose iki šiol saugoma didžiulė dėžė knygų su pasakomis lietuvių ir italų kalbomis. „Saugome jas su broliu it kokias relikvijas ir ketiname jas perduoti savo vaikams. Tikiuosi, jog vieną dieną jos atgims iš naujo“, – sako Karolina bei priduria, kad labiausiai tėvams iki šiol yra dėkinga ne tik už artumą, tvirtą ryšį šeimoje, kasdienį palaikymą, tačiau ir už parodytą pasaulį, bei įskiepytą tolerantiškumą. „Šiuolaikiniams žmonėms vis dar labai trūksta tolerantiškumo. Jei jo pasaulyje būtų daugiau, būtų mažiau tarpusavio karų, ir patyčių“, – sako Karolina.

Karolinos mama Asta atskleidžia dar daugiau – pasirodo jų šeimoje saugomi ir šeimos tėčio kūdikystės drabužėliai. „Šią tradiciją perdavė Antonio, mano vyro mama. Gimus Karolinai, ji įteikė kraitelį – perdavė man savo sūnaus, Karolinos tėčio drabužėlius, kuriuos puikiai panaudojome. Beje, jie buvo ir tebėra puikios būklės, labai puošnūs – tikri rankdarbiai. Saugojam juos iki šiol ir tikimės perduoti anūkams“, – pasakoja Asta.

Pasak moters, kartu su vyru ji stengėsi tiek Karolinai, tiek broliui Antonio įskiepyti svarbiausias vertybes, tarp kurių buvimas doriems, atviriems gyvenime sau, ir kitiems. „Norėjome, kad vaikai suprastų, kaip svarbu padėti kitiems, kad gerumas sugrįžta, kad svarbu būti teisingiems sau ir kitiems“, – sako Asta.

Pasak moters, skaityti pasakas kas vakarą, buvo šeimos tradicija, juk su jomis ir miegas skanesnis, ir sapnai saldesni. „Nežinau, kaip su savo vaikais elgiasi šiuolaikiniai tėvai, tačiau labai noriu tikėti, kad pasakų skaitymas niekada neišnyks. Juk būtent su pasaka geriausia galima papasakoti istorijas, per kurias ateina tikroji tiesa, esanti ir gyvenime. Būtent pasakose esantys pamokymai, gyvenimiška išmintis nuskamba taip, kad vaikas ją įsidėmi. Be to, tai stipriną ryšį tarp vaikų ir tėvų“, – sako Asta Meschino.