Vis dėlto žmonės, net ir užsiklijavę ant pašto dėžutės užrašą „Nepageidauju gauti reklamos“, randa įvairių politinės reklamos lankstinukų.

Šis klausimas iškyla artėjant kiekvieniems rinkimams.

Vyriausioji rinkimų komisija ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba politinės kampanijos dalyviams vėl primena politikams ir politinėms partijoms gerbti žmonių išreikštą apsisprendimą, teikiant politinę reklamą ir įprastinio pobūdžio informacinius pranešimus apie savo veiklą.

Įstatymas nenumato draudimo teikti politinę reklamą, net jeigu yra aiškiai išreikštas asmens nesutikimas.

Pagal Reklamos įstatymą, asmuo gali aiškiai išreikšti nesutikimą gauti komercinę reklamą, tačiau nėra aiškaus atsakymo, kaip turėtų būti elgiamasi politinės reklamos atžvilgiu, kai asmuo yra išreiškęs nesutikimą gauti komercinę reklamą.

Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas nenumato draudimo teikti politinę reklamą, net jeigu yra aiškiai išreikštas asmens nesutikimas.

Žmonės esą dažnai supranta, kad reklama ir yra reklama – nesvarbu, tai politinė ar komercinė, todėl įsitikinę, kad jų lūkestis turėtų būti gerbiamas.

Juolab Reklamos įstatyme nustatyta, kad draudžiama tiesiogiai teikti reklamą konkrečiam asmeniui, jeigu yra aiškiai išreikštas asmens prieštaravimas.

Štai ir šiandien, leisdamasi pro Pelėdų kalną namo, užmatau jas... Nagi aprūdijusias pašto dėžutes, sustatytas rytiniam paradui tarsi laiko apibrozdintus alavinius kareivėlius. Karo nėra – laiškų nėra, ir kareiviai mūsija niekam nereikalingi. Nevalingai kyšteliu nosį į tamsią pirmosios ertmę. Paskui peržvelgiu visas iš eilės. Tą begalybinį kartą išvydus, tiksliau, neišvydus to, ko tikėjausi, mintimis ir vėl grįžtu į paauglystę.

Vis dar laukiu laiško

Laiško, kurio nebebus. Nes jo nebuvo.

...nes paauglystė jau seniai išvažiavo iš vaikiškai ilgų vasarų pas senelius tėvelio balintos kakavos moskvičiuku be rankinio stabdžio.

...nes Thomas Andersas ir Dieteris Bolenas – kultinės mano paauglystės laikų žvaigždės – jei ir "moderniai šnekučiuojasi" abu drauge, tai jau tikrai ne ant šaltų cementinių laiptų tarp trečiojo ir ketvirtojo namo aukštų. (Girdėjau, "Modern Talking" grupės nariai 2003-iaisiais buvo susibėgę bendro koncerto.)

...nes Utenos hipodrome vykstančiose žirgų lenktynėse jau be vargo gausi fantos ir pepsikolos pailguose stikliniuose butelaičiuose.

...nes Dauniškio bala pravardžiuotas ežeras – kas vasarą pasiglemždavęs bent po vieną vaikišką auką, kurios, užšokę ant išklerusių desnų, minskų ir ereliukų, lėkdavome žiūrėti – jau virto civilizuotu vandens telkiniu su poilsio suoleliais bei grojančiu fontanu.

...nes šaunusis kino teatras "Taurapilis" (anais laikais turėjęs net dvi kino sales – "Taurą" ir "Pilį" – o ranka pasiekiamas tiesiog su naminėmis šlepetėmis, gerai šlepsinčiomis į indiškų filmų "kimi kimi ačia ačia" ritmą) jau neberodo ne tik indiškų, bet ir holivudiškų dramų.

...nes tas berniukas, kuriam parašiau savo pirmąjį paauglišką meilės laišką ir atsargiai pasiūliau draugauti "pašto karveliais", jau seniai tapo vyru. Galbūt tėvu. O gal net ir seneliu?

Tegyvuoja naujieji laikai, kai net pirmadieniais gali sulaukti laiško ar žinutės nuo Jo! Juk yra feisbukas! Mano užkeikimui atėjo galas.

Kieminiai vaikai

Nežinau, ką pasakytų psichologai apie pirmadienį. Gal teigtų, kad tai psichologiškai sunkiausios 24 val., mat išsyk po savaitgalio? O gal nemėgstamiausios – nes kam gi smagu kulniuoti į darbą?! Turbūt dar susirūpinę pridėtų, kad būtent pirmadieniais įvyksta daugiausia nelaimingų atsitikimų. Gal.

Dabartiniai mano pirmadieniai niekuo neypatingi. Bet juk taip buvo ne visuomet. Prieš daugybę metų, atsitikus vienam dideliam įvykiui vienos mažos paauglės gyvenime, būtent pirmadienis tapo pačia nemėgstamiausia diena. Stačiai liūdesio diena, nes paštininkai tą dieną nedirbdavo. Ar galite patikėti – jie nenešiodavo žmonėms laikraščių anei žurnalų – vadinasi, ir laiškų!

O jų aš laukiau be galo. Ypač to vienintelio, kurį turėjo parašyti Jis. Viskas prasidėjo nuo laimingųjų vaikystės vasaros atostogų, kurias su broliu leisdavome pas močiutę Utenoje. Tai bent buvo laikai! Vos tarnybiniu viliuku (paskui jau – ir nuosavu moskvičiuku) tėtis nutarabanydavo mus Utenon, kaipmat Kaunietę (tokią mat turėjau pravardę) apspisdavo kiemo draugai. Nežinau, kodėl, bet jie visas vasaras sėdėdavo namuose. Tiksliau, savo rajono kiemuose. Žodžiu, jie buvo kieminiai, kaip ir aš. O mano pirmoji meilė taip pat užklupo mane… kieme!

Redakcijos archyvo nuotr.

Kadangi močiutė gyveno daugiabutyje, kuris stypsojo pačiame miesto pakraštyje, visai prie miško, tai mūsų kiemas turėjo be galo išplėstas ribas. Jos nuvesdavusias mus, paauglius, į tolimas pamiškes su apleistais žydų kapais; į piktžolėmis užžėlusias krepšinio aikšteles, kuriose karodavo keistai pasvirę krepšinio stovai su lankais. Būtent į juos kiauras dienas mėtydavome kieno nors iš namų atsineštą kamuolį. O kai mūsų rankos netyčia susiliesdavo – šilta elektros srove nutvilkydamos paaugliškai išstypusį mano kūną – mintyse net sušukdavau iš malonumo. "Jėėėėė!.. Gutauskiokas mane palietė!"

Beje, paliesti jis mane galėdavo dar ir tada, kai saldžios "Modern Talking" trelės (anuomet madingos iki beprotybės ir sklindančios iš dreržgiančio Gutauskioko kasetinio magnetofono) išviliodavo mus atseit pasiklausyti muzikos į močiutės laiptinę.

Sekinantis laukimas

O jau tas laukimas… Iš pradžių laukiau išeinančio į kiemą, paskui laukdavau laiškų – na, bent to vieno vienintelio, kuris viską paaiškintų.

Nežinau, iš ko įsimylėjėliai atpažįsta savo jausmus. Gal iš išdavikiškų karščio bangų, užliejančių kūną vos išvydus savo svajonių subjektą? O gal iš tos nuolatinės maudžiančios būsenos viduje, kai plaukiodavai prispangęs namuose ir į visus mamos ar močiutės klausimus atsakydavai vienu vieninteliu žodžiu: "Gerai…"

Ir nors Gutauskiokas (kažkodėl vaikai iš "pa utenas" pavardėms suteikdavo priesagą "ok") nė per nago juodymą neišsidavė, kad jam rūpiu, kažkokia chemija tarp mūsų vis dėlto vyko. Ačiū Dievui, mąstau, kad tais laikais neturėjome nei feisbukų, nei išmaniųjų telefonų. Kaip jie būtų viską suprastinę, subuitinę, pavertę vos juntamus ir mus pačius bauginančius kūno virpesius paprasčiausiomis veidaknygės "story’ėmis". Kartais pagyrūniškomis, kartais – kvailomis iki bukumo.

Nepatikėsit, bet tais kieminių vaikų laikais net ir laidiniais telefonais mažai kas naudodavosi. Geriausias ryšys – tavo balsas! Pavalgęs pusryčius tu teisiog išbėgdavai į kiemą ir atsistojęs tiesiai prieš visus penkiaaukščio namo langus garsiai užbaubdavai: "Lyyyyyda! Išeik į kiemąąąąąąą!" Viskas. "Skambutis" kaipmat pasiekdavo adresatą.

Žinia, savojo Gutauskioko tokiu "telefono skambučiu" išsikviesti negalėjau. Ir ne tik dėl to, kad jo buto langai nežiūrėjo į kiemą. Ogi todėl, kad viskas, kas sukosi apie jį, vertė mane sumišti, raudonuoti, drebėti… Tekdavo apsišarvuoti kantrybe ir laukti.

O jau tas laukimas… Iš pradžių laukiau išeinančio į kiemą, paskui laukdavau laiškų – na, bent to vieno vienintelio, kuris viską paaiškintų. Arba užbrauktų riebiu juodo žymiklio brūkšniu. Nes po to, ką parašiau aštuntoje klasėje, grįždama po eilinių vasaros atostogų namo, į Kauną, sugrįžti Utenon lyg niekur nieko jau nebegalėjau.

Nesiruošiau tame laiške iš meilės žudytis kaip Džuljeta, nerašiau nei, kad nužudysiu ir Jį, manąjį Romeo, – tiesiog pasiūliau susirašinėti per mokslo metus. Kad būtų lengviau sulaukti kitos vasaros, kuri, deja, taip ir neišaušo.

Fantazijų siautulyje

Bet pašto dėžutės man vis tiek patinka. Visos. Net ir žiojinčios aiškiai belaiškėmis burnomis.

Iš pradžių mirė mano geriausia draugė Lidija. Gulėjo tarsi jaunoji su baltu nuometu ir balta suknele karste. Menkutis džiaugsmo pliūpsnis netekties skausme – akies krašteliu tarp gedinčių pamačiau ir Jį.

Paskui mirė mano močiutė ir jos vyrą (nagi, mano senelį) dukros pasiėmė su savimi į Kauną, o butą Utenoje pardavė. Nebeliko mano vaikystės vasarų. Tik tas iki kaulų smegenų geliantis laukimas. Su nemylimais pirmadieniais, nes laiško nuo Jo taip ir nesulaukiau. Užtai mano gyvenimą (net ir po vedybų) paįvairino keistas įprotis, keliantis mano mylimam vyrui (nepatikėsite – jis viską žino!) juoką, o gal giliai širdyje – ir lengvą graudulį. Kaip apgailėtina: visą pusę amžiaus kaišioti nosį į visokio plauko pašto dėžutes!

Redakcijos archyvo nuotr.

Ir šiandien, kai matau, kaip visi paaugliai (o drauge ir mano Saulėja) desperatiškai ruošiasi švęsti Valentino dieną – perka širdeles, raudonas roželes, aš vėl ir vėl mintimis grįžtu į tuos laikus ir bandau rasti atsakymą – kodėl?

Na, kodėl tas velnio neštas ir pamestas Gutauskiokas man nieko tuomet neatrašė? Veikiausiai tai buvo mano fantazijos… Jų sukeltos audros. Skandinusios mano logiškas mintis paaugliškų fantazijų siautulyje. Atsipeikėk, vėl ir vėl sakau sau, nieko tada nebuvo. Net ir nedrąsių komplimentų.

Toli dar mano Gutauskiokui nešė iki vieno mano klasioko, lyg ir asistavusio man vyresnėse klasėse, kvietusio į šokius, o sykį skėlusio tokį komplimentą (nebijokit – ne antausį!) – na TOOOOKĮ, kuris spaudžia juoko ašaras dar iki šiol. O buvo taip. Sėdžiu taksi ir laukiu – ko?.. Nagi, ir durnam aišku, atsisveikinimo bučinio. O vietoj jo gaunu: "Et, Raska, Raska, kokia didelė tavo nosis!"

Taip ir nesupratau, kas tai – atviras pasiteisinimas, kad po šokių negali manęs pabučiuoti (nosis kliudo!), ar be galo unikalus komplimentas, kokio mano didžioji nosis (pripažįstu, ji išties nemaža) dar nebuvo gavusi nė iš vieno mano gerbėjo. Išgirdęs apie jį lygiai po trisdešimties metų (per klasiokų susitikimą) jau gerokai pliktelėjęs mano kavalierius (dabar – laimingas dviejų mergaičių tėtis) tik sumišęs šypsosi. "Nepamenu…" – sako.

Bežodis supratimas

O aš tiksliai pamenu jau į aštuntą dešimtį įkopusio savo tėčio žodžius. Sugrįžęs iš klasiokų susitikimo po n… metų jis visą savaitę negalėjo nei valgyti, nei kalbėti – tik susiėmęs už galvos vaikščiojo iš kampo į kampą (kaip kadaise tokia ruda Kauno zoologijos sodo meška) ir vis vaitojo: "O Dieve, Dieve, dukra… Kad tu žinotum, kokie jie visi seni… O ta mano simpatija, kurią kažkada jaunystėje bučiavau, – ir ta tokia pati…" Regėdama tokią tėčio psichologinę būseną prisiekiau sau niekada daugiau į klasiokų susitikimus nevaikščioti (ypač po begalybės ne mokyklos suole praleistų metų).

Bet kažkodėl niekaip negaliu pažadėti sau vieno vienintelio dalyko – kad vieną kartą gyvenime, nors ir pačiame jo saulėlydyje, netrokščiau pamatyti Jo. Na, Jo, Utenos Gutauskioko, taip ir neparašiusio man laiško. Nei Valentino dienos, nei šiaip eilinės gyvenimo dienos proga.

Ir todėl vieną pirmadienį atsitiktinai žvilgterėjusi į dukros paliktą ant stalo atverstą užrašų knygelę ir pamačiusi ten neryškų įrašą paprastu  pieštuku: "Vakar šokau su Juo!" – mintimis pati šoktelėjau ligi pat dangaus. O taip, mieloji, šok, skraidyk, plasnok, mylėk – dabar tavo metas. Tegyvuoja naujieji laikai, kai net pirmadieniais gali sulaukti laiško ar žinutės nuo Jo! Juk yra feisbukas! Mano užkeikimui atėjo galas. Nuo šiol – ir taip bus visada – pirmadienis nėra bloga diena!

Bet pašto dėžutės man vis tiek patinka. Visos. Net ir žiojinčios aiškiai belaiškėmis burnomis. Jos nepadovanoja laiškų – vien reklamų šūsnį. Bet pro standartinius sąskaitų vokus, reklamas ir norinčiųjų pirkti butą mano laiptinėje skelbimus kažkas dar iškrenta nematomas ir skinasi kelią tiesiai į mano prisiminimų suvirpintą širdį.

Ach, ne... Tai ne laukimas. Ir ne švelnus prabėgusių dienų ilgesys. Tai bežodis supratimas, kad metai, kiti, ir mano vaikas jau nebemokės pakalbinti pašto dėžutės. Bent jau ne tos, su juokinga kiauryme vietoje burnos...

Lietuvos paštas kratosi, esą tai pačių gyventojų turtas ir jie patys privalo juo pasirūpinti, gyventojai gūžčioja pečiais – jiems nesuprantama, kaip ant valstybinės žemės stovinčios pašto dėžutės, priklausiusios Lietuvos paštui, staiga tapo jų nuosavybe, o savivaldybė taip pat duria pirštu į Lietuvos paštą – nugriauti svetimo turto ji irgi neturinti teisės.

Lietuvos pašto Korporatyvinių reikalų departamento vadovės Vaidos Budrienės teigimu, į Lietuvos pašto turto apskaitą tokios sublokuotos dėžutės nėra įtrauktos, taigi, jos nėra pašto nuosavybė.

"Lietuvos paštas neprieštarauja, kad senosios pašto dėžutės būtų išardytos. Teko bendrauti su kitų savivaldybių atstovais, tai jie patys pasirūpino tų dėžučių išardymu", – portalui teigė ji.

Panevėžio savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjo pavaduotojas Darius Linkonas tvirtino, kad senos pašto dėžutės yra Lietuvos pašto nuosavybė, tad jie teisiškai negalintys jų ardyti, nepaisant, kad šios pastatytos valdiškoje žemėje.

"Jau prieš dvejus metus, kai atsirado reikalavimas kiekvienam įsirengti atskirą pašto dėžutę prie namų, bendros dėžutės turėjo būti pašalintos, bet kodėl Lietuvos paštas to iki šiol nepadarė, negaliu atsakyti", – kalbėjo D. Linkonas.

„Vyriausioji rinkimų komisija ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, atsižvelgdamos į bendruosius reikalavimus dėl reklamos teikimo esant asmens nesutikimui bei įvertinusios gyventojų susirūpinimą dėl nepageidaujamos reklamos, rekomenduoja valstybės politikams, politinėms partijoms, politinės kampanijos dalyviams, teikiant politinę reklamą ir įprastinio pobūdžio informacinius pranešimus apie savo veiklą, gerbti gyventojų išreikštą apsisprendimą,“ - teigia Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkė Laura Matjošaitytė.

Šiuo metu galiojantys teisės aktai nustato skirtingas taisykles komercinei reklamai ir politinei reklamai. Pagal Reklamos įstatymą asmuo gali aiškiai išreikšti nesutikimą gauti komercinę reklamą, tačiau nėra aiškaus atsakymo, kaip turėtų būti elgiamasi politinės reklamos atžvilgiu, kai asmuo yra išreiškęs nesutikimą gauti komercinę reklamą.

„Vartotojas tikisi, kad tokios pačios nuostatos turėtų būti taikomos ir dėl politinės reklamos taikymo. Vartotojas dažnai supranta, kad reklama ir yra reklama - nesvarbu, tai politinė reklama ar komercinė reklama. Toks vartotojo lūkestis turėtų būti gerbiamas“, - sako teisingumo viceministrė Irma Gudžiūnaitė.

Teisingumo ministerija atkreipia dėmesį, kad Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas nenumato draudimo teikti politinę reklamą, jeigu yra aiškiai išreikštas asmens nesutikimas. Taip pat tokio draudimo įstatyme nėra ir teikiamiems įprastinio pobūdžio informaciniams pranešimams apie valstybės politikų, politinių partijų veiklą. Reklamos įstatymas nereglamentuoja politinės reklamos. Tačiau vartotojai linkę sutapatinti politinę ir komercinę reklamas.

Reklamos įstatyme reklama apibrėžiama kaip bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama tiesiogiai teikti reklamą konkrečiam asmeniui, jeigu yra aiškiai išreikštas šio asmens nesutikimas.

 Gyventojai ir įmonės, neįsirengę ar neatnaujinę naudoti nebetinkamos senos gaunamųjų laiškų dėžutės, gautas pašto korespondencijos siuntas ir spaudos leidinius nuo šiol galės atsiimti tik pašte.

„Gyventojai ir įmonės, įstaigos bei organizacijos, kurios neišgirdo Lietuvos pašto raginimų ir neįsirengė tinkamos naudoti gaunamųjų laiškų dėžutės taip, kaip to reikalauja Pašto įstatymas, nuo šiandien nesulauks nei pašto korespondencijos siuntų, nei prenumeruotų spaudos leidinių. Kadangi adresatai nesudaro sąlygų kokybiškam ir saugiam pašto siuntų pristatymui, gautas pašto siuntas be išankstinio pranešimo jie galės atsiimti tik pašte“, – tvirtino Lietuvos pašto Pašto tinklo tarnybos direktorė Inga Dundulienė.

Pašto įstatymu gyventojams numatyta pareiga įsirengti rakinamas, aiškiai ir suprantamai numeruotas gaunamųjų laiškų dėžutes, jos turi būti laiškininkams lengvai prieinamose vietose.

Pašto korespondencijos siuntos ir prenumeruoti spaudos leidiniai nebus pristatomi į tas gaunamųjų laiškų dėžutes, kurios:

* nerakinamos – neturi spynelės, durelės atviros arba jų išvis nėra, nesandariai užsidaro, o per plyšius galima lengvai ištrauki siuntas ar spaudos leidinius;

* nesunumeruotos – neįmanoma nustatyti, kokiam adresatui laiškų dėžutė priklauso;

* nenurodytas įmonės ir organizacijos pavadinimas – neįmanoma nustatyti, kuriai įmonei ar organizacijai priklauso laiškų dėžutė;

* perpildytos ar netinkamo dydžio, todėl nėra galimybės įdėti pašto siuntos ar spaudos leidinio;

* pakabintos netinkamoje vietoje, t. y. aukščiau nei antrame daugiabučio namo aukšte; už tvoros arba uždaroje individualių namų ar įmonės teritorijoje, sunkiai prieinamoje ar laiškininkui nesaugioje vietoje (arti šuns būdos).

„Laiškininkai ir toliau kasdien neš pristatyti pašto siuntų ir spaudos leidinių pagal nurodytą gavėjo adresą, tačiau juos paliks tik tvarkingose gaunamųjų laiškų dėžutėse. Gyventojai ar įmonės, kurie vis dar neturi įsirengę tvarkingų laiškų dėžučių, turėtų suskubti jomis pasirūpinti, jeigu nenori eiti paštą atsiimti siuntų. Labai dėkojame visiems, kurie atsinaujino, susiremontavo arba įsirengė naujas laiškų dėžutes. Tik esant tvarkingoms laiškų dėžutėms pašto korespondencijos siuntos ir spaudos leidiniai adresatus pasiekia saugiai“, – teigė I. Dundulienė, Lietuvos pašto Pašto tinklo tarnybos direktorė.

„Gyventojus norime darsyk paraginti pasirūpinti, kad jų laiškų dėžutės būtų sandarios ir rakinamos. Perspėjame, kad į laiškų dėžutes, neatitinkančias Pašto įstatymu numatytų reikalavimų, po liepos 31-osios nebebus pristatoma nei pašto korespondencija, nei prenumeruoti spaudos leidiniai. Visas gautas siuntas be išankstinio pranešimos atsiimti bus galima tik pašte“, – teigė ,,Lietuvos pašto“ Pašto tinklo tarnybos direktorė Inga Dundulienė.

Nerakinamos, išklerusios, sulūžusios, nesandariai užsidarančios gaunamųjų laiškų dėžutės ar jų blokai neleidžia užtikrinti gaunamosios pašto korespondencijos ir prenumeruotų spaudos leidinių pristatymo kokybės ir saugumo. „Nerakinamose laiškų dėžutėse paliekama pašto korespondencija, siuntos, leidiniai dažnai tampa ilgapirščių grobiu, o nesandariose ir kiaurose laiškų dėžutėse laiškai ir siuntos permirksta nuo lietaus, sniego. Kad nekiltų nepatogumų, gyventojų primygtinai prašome pasirūpinti savo gaunamųjų laiškų dėžutėmis“, – pažymėjo I. Dundulienė.

Pašto įstatymu numatyta, kad gyventojai, įmonės, įstaigos ir organizacijos privalo įsirengti rakinamas, aiškiai ir suprantamai numeruotas gaunamųjų laiškų dėžutes, jos turi būti įrengtos laiškininkams lengvai prieinamose vietose:

daugiabučiuose namuose – kiekvienoje laiptinėje ne aukščiau kaip antrame namo aukšte;

individualiuosiuose namuose – prie įėjimo į gyvenamąją teritoriją arba ant greta gatvės esančių namų sienų, tvorų, stovelių;

sodininkų bendrijose – prie pagrindinių įvažiavimų į sodininkų bendriją;

įmonėse, įstaigose ar organizacijose– prie pagrindinio įėjimo į pastatą.

Daugiau informacijos apie laiškų dėžučių įsirengimą – tel. 8 700 55 400.

Jei pašto dėžutės nėra arba ji netvarkinga, mes neturime kur įdėti laiško ar prenumeruojamo leidinio, kitaip korespondencijos klientas gali negauti arba gali būti pažeistas konfidencialumas, LRT RADIJUI sako "Lietuvos pašto" Pašto tinklo tarnybos direktorė Inga Dundulienė. „Todėl skelbiame neįprastą konkursą: kviečiame fotografuoti tas neįprastas arba prastas, netinkamas pašto dėžutes ir nuotraukas siųsti mums. Įdomiausių nuotraukų savininkams padovanosime pašto dėžutę, kurią jie galės pasikabinti savo kieme, padovanoti kaimynui ar net nuotraukoje užfiksuotos dėžutės savininkui“, – kviečia Lietuvos pašto atstovė.

– Šiuo metu Lietuvoje registruota daugiau nei 1,9 mln. adresų, tačiau, "Lietuvos pašto" duomenimis, kas penktas adresatas turi netvarkingą pašto dėžutę arba visai jos neturi. Kas ir kaip turi įsirengti pašto dėžutę?

– Kur turi būti įrengtos pašto dėžutės, numato Lietuvos Respublikos pašto įstatymas. Daugiabučiuose jos kabinamos kiekvienoje laiptinėje, ne aukščiau kaip antrame aukšte. Žinoma, ant kiekvienos dėžutės turi būti nurodytas buto numeris. Įmonės ir organizacijos jas turi įsirengti prie pagrindinio įėjimo ir ant dėžutės nurodyti savo pavadinimą. O individualių namų ar sodų bendrijose esančių namų savininkai dėžutes turi įsirengti prie įėjimo į sklypus arba ant greta gatvės esančių namų sienų, tvorų ar stovelių.

– Ar žmogus gali pats nusipirkti dėžutę ir pasikabinti?

– Žinoma – jei pakabinsite ne aukščiau kaip antrame aukšte ir susitarsite su kaimynais dėl pakabinimo vietos. Bet siūlyčiau susitarti su kaimynais ir pasikabinti naują dėžučių bloką. Taip atrodys tvarkingiau.

– Kaip laiškininkas elgiasi, kai neranda pašto dėžutės arba ji sugadinta, be spynelės?

– Jei dėžutės nėra, mes neturime kur įdėti laiško ar prenumeruojamo leidinio. Jei dėžutė netvarkinga, išlaužtos durelės, mes taip pat nepaliekame, nes korespondenciją ar leidinį gali pasisavinti kiti. Tokiu atveju gali kilti konfliktas – klientas negaus laiško ar leidinio, o mes būsime neužtikrinę susirašinėjimo konfidencialumo.

– Jūsų pranešime parašyta, kad, pavyzdžiui, pašto dėžutėmis tapo net seni nenaudojami lagaminai, mikrobangų krosnelės, pintinės, auliniai batai. Gali sakyti, kad žmonės originalūs.

– Tikrai originalūs. Mes kiekvienais metais kviečiame gyventojus pasikabinti tvarkingas arba apskritai įsigyti pašto dėžutes. O šiais metais skelbiame neįprastą konkursą: kviečiame fotografuoti tas neįprastas arba prastas, netinkamas pašto dėžutes ir nuotraukas siųsti mums. Įdomiausių nuotraukų savininkams padovanosime pašto dėžutę, kurią jie galės pasikabinti savo kieme, padovanoti kaimynui ar net nuotraukoje užfiksuotos dėžutės savininkui.

– Manote, kad atsiras žmonių, kurie dalyvaus tokiame konkurse?

– Manau, kad atsiras, nes ne tik mūsų laiškininkai kiekvieną darbo dieną randa tokių dėžučių ir negali užtikrinti kokybiško pristatymo, bet ir sulūžusios, surūdijusios ar įmantriai sukonstruotos dėžutės tikrai nepuošia aplinkos.

– Šiais laikais žmonės daug gauna korespondencijos, pranešimų, laiškų?

– Laiškų skaičius po truputį mažėja, nes nugali elektroninės bendravimo priemonės. Bet, žinoma, mes jų turime, pavyzdžiui, prenumeruojami leidiniai. O dabar, artėjant Kalėdų laikotarpiui, labai prašome gyventojų suskubti ir susitvarkyti arba įsirengti tvarkingas pašto dėžutes, nes tuo metu labai išauga laiškų ir siuntų skaičius, o mes norime, kad siuntos adresatus pasiektų saugiai ir kokybiškai.

– Dažnai problema – perpildytos pašto dėžutės, į kurias primetama nereikalingų reklamų. Ar įmanoma reklaminių skelbimų atisakyti?

– Galima ant pašto dėžutės užklijuoti lipduką ar šiaip užrašyti, kad reklama nepageidaujama. Neadresuotą reklamą platina ne tik mūsų laiškininkai, bet ir kitos įmonės, tačiau yra numatyta, kad jei ant pašto dėžutės yra toks užrašas, reklamos dėti negalima.

– O jei vis tiek meta?

– Jei meta vis tiek, tai – vartotojų teisių pažeidimas. Tada galima kreiptis ten, kur nustatyta.

– Kaip dalyvauti pašto dėžučių nuotraukų konkurse?

– Neįprastų, prastų, įmantrių dėžučių konkurse galima dalyvauti fotografuojant tokias dėžutes. Šias nuotraukas reikia siųsti mums iki spalio 30 dienos el. paštu facebook@post.lt arba tiesiog į Lietuvos pašto „Facebook“ paskyrą.