Lietuvoje gros pirmą kartą

Tarptautinių konkursų laureato J. de Solauno koncertinė geografija išsiskiria pasirodymais skirtinguose kontinentuose: tai Europa (Prancūzija, Italija, Šveicarija, Vokietija, Lenkija, Čekija, Bulgarija, Nyderlandai, Ukraina), Šiaurės ir Pietų Amerika (JAV, Kanada, Meksika, Čilė) ir Azija (Japonija, Kinija). 20 metų rezidavęs Niujorke, šiuo metu J. de Solaunas gyvena Madride. Be plačios koncertinės ir kūrybinės veiklos, jis dėsto Madrido muzikos menų akademijoje. Lietuvoje pianistas koncertuos pirmą kartą.

Dirigentą A. Soriano ir Klaipėdos kamerinį orkestrą prieš kelerius metus supažindino šio orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus. Pažintį vainikavo modernus ispanų kompozitoriaus Ricardo Llorkos operos-monodramos „Tuščios valandos“ pastatymas Klaipėdos koncertų salėje 2020 m.

Klaipėdos kamerinis orkestras. / V. Draginio nuotr.

Susitiko festivalyje Ispanijoje

Šiemet A. Soriano kvietimu orkestras pirmąkart rezidavo jo vadovaujamame „Alborada Clásica“ festivalyje Ispanijoje. Čia orkestras atliko dvi programas, sutiktas gausiais aplodismentais ir sulaukusias geriausių atsiliepimų tiek apie orkestro profesionalumą, tiek apie skambėjusią muziką.

Vienoje iš minėtų programų įvyko pirmasis Klaipėdos kamerinio orkestro ir pianisto J. de Solauno susitikimas. Tąkart jie kartu interpretavo Wolfgango Amadeuso Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 21. Klaipėdiečius muzikantus pianistas sužavėjo savo meniniu jautrumu ir ypatinga garso kokybe, tad, dar būnant Ispanijoje, kilo idėja šį įstabų menininką pristatyti Klaipėdos publikai.

Pianistas ir kompozitorius

XX sezono atidarymas tapo puikia proga įgyvendinti šį sumanymą. Būsimame koncerte kartu su J. de Solaunu Klaipėdos kamerinis orkestras atliks Ludwigo van Beethoveno Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 (Vinzenzo Lachnerio aranžuotė styginių orkestrui). Įdomu, kad jo solinę partiją premjeros metu 1803 m. Vienoje skambino pats L. van Beethovenas.

J. de Solaunas taip pat yra aktyviai kuriantis kompozitorius, talentingas improvizatorius, grojantis improvizuotus fortepijoninius rečitalius, jis taip pat yra ir poetas. Būsimoje programoje publika išgirs jo naujausio kūrinio „Concertino breve“ fortepijonui ir styginiams pasaulinę premjerą. Kūrinį autorius dedikavo Klaipėdos kameriniam orkestrui.

Pianistas J. de Solaunas. / Organizatorių nuotr.

Programos idėja – dialogas

A. Soriano pasakojo: Su „Josu draugaujame nuo tada, kai jis buvo mažas vaikas, o aš – paauglys. Jis mokėsi pas labai artimą mano tėvų draugą. Nuo to laiko esame itin artimi, ypač meniškai, estetiškai ir sielos atžvilgiu... Mūsų programos idėja yra dialogas. Josu taip pat yra improvizatorius, kaip ir L. van Beethovenas, o jis mano, kad interpretuojantis žmogus, kai groja, yra ir kompozitorius... Todėl L. van Beethovenas labai tinka šiame projekte. Be to, į programą įtraukėme Josu kūrinį „Concertino breve“, kurį jis dedikavo orkestrui ir kuris bus atliktas pirmą kartą. Tai labai paprastas ir mįslingas kūrinys, balansuojantis ties tonalumo, atonalumo ir improvizacijos ribomis. Jis yra daugiau klausimų, nei atsakymų muzika.“

Atskleis muzikos veidus

Įdomu, kad pats A. Soriano, be dirigavimo, taip pat nemažai dėmesio ir laiko skiria muzikos kūrybai. Jis yra Ispanijos kompozitorių sąjungos narys, parašęs fortepijoninių, kamerinių ir orkestrinių kūrinių.

A. Soriano diriguojamas Klaipėdos kamerinis orkestras koncerte dar interpretuos Antoníno Dvořáko Serenadą styginiams E-dur. Penkių dalių serenada atskleis penkis skirtingus muzikos veidus – besikeičiantys jos stiliai lydės klausytojus kelionėje per įvairiausių emocijų išraiškas.

XXI a. pianistas

Rugpjūčio 19 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje vyks išskirtinis Pažaislio muzikos festivalio koncertas „Fortepijono magas“, kuriame klausytojai turės išsiilgtą progą pasiklausyti žymiojo lenkų pianisto Jano Krzysztofo Brojos.

Šis koncertas – tikra dovana Pažaislio muzikos festivalio klausytojams, nes J. K. Broja išties ne veltui yra tituluojamas vienu ryškiausių Lenkijos pianistų. Šis atlikėjas jau po debiuto Varšuvos nacionalinėje filharmonijoje kritikų buvo lyginamas su garsiausiais praėjusio šimtmečio pianistais, o 2009 m. buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui.

Pianistas gimė Varšuvoje, studijavo Frankfurte prie Maino, Hanoveryje ir Varšuvoje, tapo daugelio tarptautinių pianistų konkursų laureatu. Po įsimintinos pergalės 1999 m. Vilniuje vykusio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų konkurse J. K. Broja Lietuvos spaudoje buvo pavadintas XXI a. pianistu ir tuomet jam atsivėrė durys į prestižines Europos, Azijos ir Amerikos sales. Jis surengė gausybę rečitalių, koncertavo daugelyje tarptautinių fortepijono festivalių, pianisto pasirodymus įrašė Lenkijos, Ispanijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Japonijos, Kolumbijos, Brazilijos, Jungtinių Amerikos Valstijų radijo ir televizijos laidos.

J. K. Broja bendradarbiavo su pasaulinio garso režisieriumi Romanu Polanskiu, jam statant kino filmą „Pianistas“, kaip asmeninis pagrindinio vaidmens atlikėjo Adrieno Brody muzikos konsultantas. Jis atliko fortepijono partiją Pawelo Mykietyno sukurtame garso takelyje Andrzejaus Wajdos filmui „Saldus skubėjimas“, o prieš ketverius metus pianistą buvo galima išgirsti viso pasaulio kino teatrų ekranuose skambant Šarūno Barto kino filmo „Šerkšnas“ garso takeliui. J. K. Brojos įrašytas kompaktines plokšteles leidžia tokios garso įrašų kompanijos kaip „Naxos“ ar „ICA Classics“.

Pianistas apie savo santykį su muzika kalba taip: „Būti muzikantu, kompozitoriumi, improvizatoriumi ir būti be aistros – tiesiog neįmanomas derinys, iš karto yra pasmerktas pražūčiai.“ Tad nenuostabu, kad Pažaislio muzikos festivaliui J. K. Brojos pasirinktoje programoje skambės dvi iš trijų paskutinių Ludwigo van Beethoveno sonatų. 30-oji vilioja klausytoją savo intymiu, ne tokiu dramatišku charakteriu, išsiskiria ypatingu lyriškumu, melodinėmis ir harmoninėmis puošmenomis, ornamentais ir viražais, primenančiais Fryderyko Chopino kūrinius. 31-oji pasižymi didžiuliu emociniu spektru: nuo absoliučios nevilties gelmių iki visiškos euforijos. Ši sonata yra neįtikimai kompaktiška, o jos filosofinė įžanginė mintis yra tarsi kūrinio tezė, persmelkianti visą sonatą ir pasiekianti apoteozę paskutinėmis akimirkomis. Du didingus Vienos klasiko kūrinius atskirs romantiškos Johanneso Brahmso fortepijoninės miniatiūros: lyriškieji intermezzo ir epinė, išraiškos galia spinduliuojanti rapsodija.

Tęstinumas: prieš gerą dešimtmetį susibūręs duetas „Kamanių šilelis“ grįžo atradęs naujų kūrybos šaltinių. / Vytauto Petriko nuotr.

Emocijų jūra

Rugpjūčio 20 d. Jiezno šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčioje skambės sakralinės muzikos programa „Dievo laikas yra geriausias laikas“, kurią Pažaislio muzikos festivalio klausytojams dovanos dainininkė Renata Dubinskaitė ir vargonininkas Vilimas Norkūnas. Programoje skambės išskirtinai baroko epochos genijaus Johanno Sebastiano Bacho arijos iš kantatų, mišių ir kitų opusų, kūriniai vargonams solo, galintys pakylėti klausytojų širdis link dangaus.

R. Dubinskaitė – profesionali dailėtyrininkė ir dainininkė, baigusi visas dailės studijų pakopas nuo bakalauro iki doktorantūros. Negana to, ji baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo bakalauro ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos magistratūros studijas pas prof. Vladimirą Prudnikovą. Senąją muziką studijavo Sablė senosios muzikos ir šokio akademijoje Prancūzijoje ir Čekijoje, baroko operos meistriškumo kursuose Kopenhagoje, dalyvavo dainavimo meistriškumo kursuose Berlyne ir Geteburge.

Barokas ir toliau lieka R. Dubinskaitės aistra. „Tai buvo radikalių jausmų epocha. Barokas tiesiog plyšta jausmais. Regis, vienoje arijoje telpa rojaus, palaimos jausmas ir kritimas į pragarą, pyktis, kerštas, skausmas, pagieža – taip stipriai išreikštų emocijų nėra jokioje kitoje muzikoje“, – sako dainininkė.

V. Norkūnas senosios muzikos studijas baigė Austrijoje. Jis – vienas iš nedaugelio Lietuvos chorvedžių, klavesinininkų ir vargonininkų,  atsidavusių senajai muzikai. Klausytojų liudijimu, jo atliekama muzika tarsi kalba, alsuoja kaip gyva. Jam lengvai paklūsta istoriniai barokiniai vargonai, kuriais tenka groti koncertuose užsienyje ar vasaros akademijose.

J. K. Broja bendradarbiavo su pasaulinio garso režisieriumi Romanu Polanskiu, jam statant kino filmą „Pianistas“, kaip asmeninis pagrindinio vaidmens atlikėjo Adrieno Brody muzikos konsultantas.

„Galimybė veikti keliose srityse praturtina ir mane, ir tuos su kuriais susitinku. Mane užburia senoji muzika, dainingas klavesino skambesys, didingas vargonų taurumas, choro – širdis vienijančio troškimo dainuoti, jungiančio žmones į viena stebuklas, kamerinės muzikos bendrystė“, – kalba atlikėjas.

Nauji vėjai

Rugpjūčio 20 d. charizmatiškajame Babtyno dvare koncertuos ne mažiau charizmatiška grupė „Kamanių šilelis“, kuri Pažaislio muzikos festivalio klausytojams pristatys savo autorines dainas. Grupės nariai režisierė Kamilė Gudmonaitė ir aktorius Mantas Zemleckas – pora tiek gyvenime, tiek scenoje. Retkarčiais jie susitinka teatre, o muzikos gurmanai juos žino kaip unikalų indie folk duetą „Kamanių šilelis“.

2011 m. muzikinę veiklą pradėjęs menininkų duetas išleido tris albumus: „Viskas teka“, „Namai“ ir minimalistinį diską „9“, o šiemet pasirodė ketvirtasis, naujausias, grupės albumas „Žiūrėti į saulę“. Jie stebina drąsiai eksperimentuodami su folkmuzikos stiliumi ir netradiciniais instrumentais. Pirmuosiuose koncertuose „Kamanių šilelis“ savo kūrinius atliko muzikuodami su namuose ar sode naudojamais įrankiais, dabar jų kūryboje girdima ir elektronikos. Jų muzika – tai tas momentas, kai nedidelis pasaulis atrodo kaip niekad nesibaigianti visata, o prasmingi tekstai panardina į jaukią nostalgiją. Per dvylika kūrybinės veiklos metų duetas subūrė nemažą būrį gerbėjų tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Kamilė ir Mantas žavi nuoširdumu, užkrečia jaunatviška ir džiugia energija.

Apie kūrybos proceso pradžią M. Zemleckas kalba: „Visada labai pralinksmėju prisiminęs vieną pirmųjų mūsų koncertų dar tada egzistavusiame klube „Pogo“. Tuomet šalia grupės pavadinimo buvo parašyta psycho folk, o mudu grojome pasitelkę namų apyvokos įrankius: pjūklus, santechnikos raktus, mūsų instrumentas buvo ir vanduo. Tai buvo itin keista poezijos, triukšmų ir primityviosios muzikos samplaika. Aš iki šiol nesuprantu, iš kur atsirado ši inspiracija. Tikriausiai tuo metu skaitėme mus įkvėpusią žymaus XX a. teatro mąstytojo Antonino Artaud knygą „Teatras ir jo antrininkas“, kurioje kalbama apie pirmykštį totalinį, ritualizuotą meną.“

Prieš gerus metus patyręs savotišką kūrybinę krizę, duetas, pristatydamas savo naująjį albumą, grįžta į sceną su nauja energija ir nauju amplua.

„Atrodė, kad nerandame, kas esame ir kaip toliau norime būti. Nesinorėjo grįžti į seną grupės etapą, bet naujo irgi nebuvo. Pradėjome abejoti, ar apskritai „Kamanių šilelis“ dar turi prasmę“ ,– viename interviu pasakojo grupės narė K. Gudmonaitė. Ieškodami sprendimo dueto nariai atskirai vienas nuo kito po mėnesį praleido Meksikoje. To pakako, kad įsižiebtų nauja kūrybinė žarija.

„Grįžę vėl susitikome ir sėdome prie muzikos. Netrukus paaiškėjo, kad idėjų užteks visam albumui. Tiesiog žaidėme – buvo labai gera  mėgautis kūryba. Iš to gimė albumo koncepcija ir pavadinimas. Žiūrėti į saulę ilgai yra neįmanoma, netgi pavojinga. Žvelgimas į neišreikštas vidines teritorijas yra nepatogus, rizikingas, tačiau būtinas“, – kalba K. Gudmonaitė.

Ką Pažaislio muzikos festivalio klausytojai išgirs Nevėžio glėbyje įsikūrusiame Babtyno dvare, telieka maža paslaptimi ir nedidele intriga.

Kas? koncertas "FORTEPIJONO MAGAS".

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Rugpjūčio 19 d. 18 val.

Kas? koncertas „KAMANIŲ ŠILELIS“

Kur? Babtyno dvare.

Kada? Rugpjūčio 20 d. 19 val.

Kas? koncertas "DIEVO LAIKAS YRA GERIAUSIAS LAIKAS".

Kur? Jiezno Šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčioje.

Kada? Rugpjūčio 20 d. 14 val.

Neseniai paskelbtoje dviejų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorių – Linos Navickaitės-Martinelli ir Ryčio Ambrazevičius mokslo studijoje „Muzikos atlikimo raiškos suvokimas. Tarpkultūriniai aspektai ir lietuviškasis atvejis“, skyriuje  „Pianistas ir jo garsas“, nagrinėtas J. K. Brojos atvejis.  Tyrime dalyvavę respondentai, kalbėdami apie J. K. Brojai būdingą lėtesnį kūrinio atlikimo tempą, savo įspūdžius perteikia tokiais apibūdinimais: „skambėjo kaip „intelektualistinis diskursas“, kuriame maksimaliai kontroliuojamas laikas ir išlaikomas „vientisas pulsas per visą kūrinį kaip aukso gija“. Pasak tyrimo apie J. K. Broją autorės Linos Navickaitės-Martinelli, „vienas respondentas itin taikliai pažymėjo, kad kūrinio stilistika, jį interpretuojant Brojai, – ir romantinė, ir moderni“.

J. K. Broja interviu žiniasklaidai ne kartą yra pabrėžęs, kad atliekant kūrinį labai svarbus yra dėmesys harmonijos emocionalumui. Prisimindamas koncertus Lietuvoje, atlikėjas atkreipė dėmesį, kad čia klausytojai susirenka kažko patirti, todėl emocionalumo išraiška, grojant tokiai publikai, yra labai svarbi. Pats muzikas apie savo santykį su muzika kalba taip: „Būti muzikantu, kompozitoriumi, improvizatoriumi ir būti be aistros – tiesiog neįmanomas derinys, kuris iš karto yra pasmerktas pražūčiai.“ Mokslo studijos dalyviai, tarsi antrindami J. K. Brojos požiūriui, jo individualų garsą apibūdina antoniminiais epitetais: „labai kietas vs. plastiškas“, „agresyvus ir švelnus“, „labai jautrus, lengvas, bet tuo pačiu ir stiprus“, sukuriantis labai „gyvą“, „įvairialypį ir ekspresyvų“, „krištolinį“, „įsiskverbiantį“, „tikslų, tvirtą“ ir „ryškų“ skambesį.

Broja naudoja visą ranką kaip paukščio sparnus, o tai įgalina kurti ir valdyti koncertinį visavertį fortepijono skambesį su visais jo rezonansais.

Koncerte Kauno filharmonijoje  J. K. Brojos pasirinktoje programoje skambės dvi iš trijų paskutinių Ludwigo van Beethoveno sonatų. 30-oji vilioja klausytoją savo intymiu, ne tokiu dramatišku charakteriu ir išsiskiria ypatingu lyriškumu, melodinėmis ir harmoninėmis puošmenomis, ornamentais ir viražais, primenančiais Fryderyko Chopino kūrinius. 31-oji pasižymi didžiuliu emociniu spektru: nuo absoliučios nevilties gelmių iki visiškos euforijos. Du didingus Vienos klasiko kūrinius atskirs romantiškos Johanneso Brahmso fortepijoninės miniatiūros: lyriškieji intermezzo ir epinė, išraiškos galia spinduliuojanti rapsodija.

Koncerto publika, neabejotinai turės progos susipažinti su išskirtinai J. K. Brojai būdinga garso choreografija. Minėtoje mokslo studijoje pianisto judesiai vaizdžiai apibūdinami kaip „šokis prie fortepijono“ arba „šokantis“ sąlytis su fortepijonu“. Vienos iš tyrimo respondenčių perteiktas įspūdis vaizdžiai papildo šiuos apibūdinimus: „Broja naudoja visą ranką kaip paukščio sparnus, o tai įgalina kurti ir valdyti koncertinį visavertį fortepijono skambesį su visais jo rezonansais“; „[Jo] rankos ir kūnas kvėpuoja kartu su muzikos judėjimu, o korpusas išlieka stabilus“.

J. K. Brojos asmeninio archyvo nuotr.

Muzikas yra plačiai tituluojamas fortepijono magu ir ne veltui. Profesorė L. Navickaitė-Martinelli, remdamasi respondentų teiginiais, kad Brojos rankų gestai  – „hipnotizuojantys“, pastebi: „Tai veikiausiai reiškia ne tik tai, kad žiūrėti į juos buvo malonus ar įtraukiantis užsiėmimas, bet ir tai, kad pianistas naudoja didžiulį rankų, plaštakų ir liemens judesių arsenalą, kuris persmelkia visą jo pasirodymą ir, kaip minėta, „hipnotizuoja“ publiką.“ 

Atlikėjo  netipinis gestualumas tyrimo respondentus ir mokslininkę veda prie išvados, kad būtent jo judesiai, reikalingi J. K. Brojos skambesiui, daugelyje recenzijų įvardijamam kaip „brojiškas“ – kaip tik yra tai, kas daro jo interpretacijas išskirtines.

J. K. Broja Lietuvos publikai puikiai žinomas ir laukiamas. Pianistas taip pat mielai sugrįžta į šalį, kurioje 1999 m. Vilniuje vykusiame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų konkurse tapo absoliučiu nugalėtoju. Tada Lietuvos spaudoje jis buvo pavadintas „XXI a. pianistu“, o pergalė šiame konkurse jam atvėrė duris į prestižines Europos, Azijos bei Amerikos sales.

Jie gros George’o Gershwino ir Leroy Andersono kūrinius, aranžuotus specialiai šiai instrumentų sudėčiai. Taip pat skambės soliniai Philipo Martino ir Oscaro Petersono kūriniai fortepijonui bei Leonardo Bernsteino fragmentas iš miuziklo „Vestsaido istorija“, atliekamas varinių pučiamųjų kvinteto.

Kupinas meninių idėjų

G. Januševičius visada sugeba patraukti publiką tiek originaliomis meninėmis idėjomis, tiek jų įgyvendinimu. Klausytojai jau žino, kad jo programos nėra įprasta patirtis. Ji įtraukianti ir praturtinanti. „Koncertas man – dalijimosi ir bendravimo ritualas“, – sakė G. Januševičius, kuriam nepriimtinas šaltas, neprieinamas santykis tarp atlikėjo ir klausytojų.

Nors pianistas gyvena Vokietijoje, tiek jo profesinės šaknys, tiek dabartiniai projektai susiję su Klaipėda. Pirmoji pažintis su fortepijonu įvyko Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje, kur būdamas 14 metų išgyveno lemtingą lūžį ir itin pamėgo savo dabartinę profesiją. Prasmingas tęstinis projektas – 2017 m. jo įkurta vasaros fortepijono akademija „Klaipėda Piano Masters“, kuri, pasak organizatorių, savo muzikinėmis idėjomis ir paskaitų įvairiapusiškumu analogų neturi visame pasaulyje. Šiemet ji vėl į Lietuvos uostamiestį sutraukė didelį būrį talentų iš viso pasaulio ir prasidės būtent šio koncerto dieną.

Suvienijo kūrybines jėgas

G. Januševičius išgarsėjo dar 2004 m., tapęs jauniausiu Tarptautinio Monrealio konkurso finalininku. Netrukus prasidėjo jo pasirodymai legendinėse pasaulio koncertų salėse. Atlikėjas grojo daugiau nei su 30-čia orkestrų, solines ir kamerines programas pristatė daugelyje Lietuvos ir Vokietijos miestų, taip pat Niujorke, Vašingtone, Hamamacu, Rio de Žaneire, Berlyne, Prahoje, Šendžene, Londone, Paryžiuje, Madride, Romoje, Vienoje, Barselonoje, Stokholme, Tel Avive, Varšuvoje, Budapešte, Dubline, Ciuriche, Kišiniove ir kitur.

Vasaros koncertų ciklui G. Januševičius pirmą kartą suvienijo kūrybines jėgas su Klaipėdos brass kvintetu, tad po atviru vasaros dangumi skleisis fortepijono ir varinių pučiamųjų tembrai. Beje, G. Januševičiui tai labai artima: jo tėvelis yra pripažintas trimitininkas Algirdas Januševičius, tad šio skardaus ir dangiško instrumento melodijos pianistui pažįstamos nuo pat vaikystės.

Papildys mušamieji instrumentai

Eksperimentų nebijantis Klaipėdos brass kvintetas – pirmasis tokio žanro kolektyvas Klaipėdoje. Jo istorija prasidėjo 1986 m., dar jaunas kvintetas pradėjo kolekcionuoti apdovanojimus ir aplankytas užsienio šalis. Kvinteto veikla kasmet tampa vis įdomesnė ir įvairesnė: plečiasi jo repertuaras, rengiamos įdomios koncertinės programos su Lietuvos ir užsienio solistais, auga edukacinių ir visai šeimai skirtų programų įvairovė ir populiarumas.

Nuo 2016 m. Klaipėdos brass kvintetui vadovauja trimitininkas Sigitas Petrulis. Šiuo metu jame dar groja Tadas Česnauskas (trimitas), Monika Miliauskienė (valtorna), Arvydas Stakvilevičius (trombonas) ir Vidmantas Liasis (tūba).

Fortepijono ir brass kvinteto skambesį šioje programoje taip pat papildys mušamieji instrumentai, kuriais gros Ingrida Spalinskaitė-Kurienė ir Vladimiras Sudnowski’s.

„Niujorkas prie Baltijos“ – įkvepiantis vasaros vakaras su niekada nemiegančio miesto muzikinė energija. Vasarojantys prie Baltijos kviečiami susirinkti į koncertą parke prie Klaipėdos koncertų salės liepos 19 d. 19.30 val.

Skambesys

Į šį pokalbį įtraukiamas ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Abu skirtingų epochų menininkai, V. Paukštelis ir M. K. Čiurlionis, apdovanoti ne tik vaizduojamosios dailės, bet ir muzikos talentu. Dailė ir muzika šių menininkų kūryboje neatskiriamos. Jos papildo viena kitą. Potėpis tampa muzikalus, o muzika – tapybiška.

V. Paukštelio drobės, eksponuojamos parodoje, skamba Johanno Sebastiano Bacho fortepijoninio ciklo „Goldbergo variacijomis“, kurių klausėsi menininkas rengdamasis parodai. Neretai šis sudėtingas muzikos šedevras pavadinamas jo atlikėjų Everestu.

Viršukalnė

Kalno motyvas iškyla ir V. Paukštelio parodoje – paveiksle „Viršukalnė „Č“ (5794)“, dedikuotame M. K. Čiurlioniui. Viršukalnė tapytojo kūrinyje neaštri, nesvaiginanti stačiais šlaitais. Ji monumentali, nuo jos dvelkia ramybe. Motyvas subtiliai balansuoja tarp apčiuopiamos realybės ir neapibrėžtos abstrakcijos.

Viršukalnė – simbolis tikslo, kurio siekiama, iššūkio, kurį norisi įveikti, kelionės, kurią baigti tikimasi pasiekus aukščiausią tašką. Gyvenimas  nenuspėjamas. Niekas nepasakys, ar viršukalnė bus pasiekta, ar liks tik svajonė. Tokia artima, sykiu – tolima.

V. Paukštelio kūryboje dėl dviejų – tapybos ir muzikos – menų susilietimų jautrumo amplitudė plečiasi.

 

Erdvė

Atstumas šioje parodoje svarbus. Tačiau ne tas, kuris skiria. Tarp paveikslų, jei jie nėra ciklo dalys, – ne tik fizinė erdvė, kurioje žiūrovas gali judėti artėdamas ar toldamas nuo konkretaus kūrinio, paliekama vietos pajautoms. Nebūti apkrautam kūrinių gausos, turėti laisvos erdvės jausti parodos žiūrovui yra prabanga. Jausmai, kaip ir kūrinių motyvai, gali išryškėti ne iš karto. Palikta laisva erdvė leidžia neskubėti į(si)vardyti lankančių jausmų, jų vertinti.

Detalės ir atspalviai

Laisvę žiūrovo jausmų, minčių judėjimui sustiprina santūrios kūrinių spalvos. Menininko tapyboje svarbios ne pačios spalvinės dėmės, o jų niuansai, todėl, stovint priešais paveikslus, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jiems trūksta spalvų.

Tapytojas ragina žiūrovą nerti gilyn, nepasikliauti pirmuoju įspūdžiu. Atpalaidavus žvilgsnį, ramiai akimis glostant drobių paviršių, spalvas pavyksta prisijaukinti, jos atsiveria. Subtilūs, jautrūs, virpantys jų niuansai išryškėja.

Iš detalių ir spalvų niuansų V. Paukštelis dėlioja supančio pasaulio atspindį. Tas atspindys neretai pasirodo tikresnis nei vaizdas realybėje. Tikriausiai taip neturėtų būti. Juk realybė retai leidžia ja suabejoti. Ji tiesmuka. Tačiau menininko darbai tikrumo turi ne mažiau nei tas garsus chaotiškas pasaulis, kuris mus supa. Vietoj riksmų ir šauksmų V. Paukštelio drobėse – tylūs (bet ne nutilę) potėpiai. Ne visada jie apgalvoti. Tapytojas nevengia atsitiktinumų, kartais netgi mindo drobes, palikdamas žymių. Tačiau nė viename jo paveiksle nėra pykčio ar nuoskaudų, kuriuos būtų norėjęs išrėkti ryškiomis spalvomis, kontrastais, netvarkingais potėpiais.

Trapumas

V. Paukštelio kūriniai žiūrovui sužadina gilius jausmus: ilgesį, nostalgiją, liūdesį. Juos ne taip paprasta apibūdinti žodžiais, bet surasti paveikslo erdvėje jie suskamba. Garsai pasklinda ir sukelia atgarsių žiūrovo viduje, o šie prikelia prisiminimų, išgyvenimų, patyrimų. Vidinis pasaulis atgyja ir per menininko kūrinius leidžiasi atrandamas. Tačiau jis trapus.

Šis trapumas labai aiškiai atsiskleidžia diptike „Be pavadinimo“, skirtame menininko mamai Tatjanai Radovič. Kurdamas darbus V. Paukštelis išgyveno atsisveikinimo su ja liūdesį. Žiūrovui, žvelgiančiam į diptike vaizduojamus mamos ir vaiko portretus, nesunku pajusti lyg rūkas tvyrantį liūdesį. Tačiau jis neslegia.

Netekties jausmas užgula labai sunkiu svoriu, bet, laikui einant, iš lėto, jis mažėja. Netektį pakeičia ilgesys, neturintis nei pradžios, nei pabaigos, trinantis ribas tarp tikrovės ir blėstančių prisiminimų.

Pusiausvyra

Tikrovė neretai būna per skurdi. Jos atspindžių perkėlimas į tapybą padeda ir pačiam menininkui, ir žiūrovui išgyventi tam tikrus įvykius, patirtis jautriau, giliau. V. Paukštelio kūryboje dėl dviejų – tapybos ir muzikos – menų susilietimų jautrumo amplitudė plečiasi. Paveikslų ciklas, skirtas „Šv. Cecilijai“ – muzikos globėjai, kurį sukurti tapytoją įkvėpė medinės skulptūros, per skirtingus šv. Cecilijos įvaizdžius tarsi slėpinį praskleidžia vaizduojamosios dailės ir muzikos artumą.

Nuo muzikinės temos V. Paukštelis nenutolsta paveiksluose „Jaunas vyras, imituojantis berniuką su trimitu“, „Fleitininkas“. Drobėse kuriamas šiuolaikinio muzikanto įvaizdis, bet menininką domina ne išoriniai dalykai, o tai, kas nesikeičia, – per amžius atsikartojantis fleitininko ir trimitininko rankų judesys ir susikaupimas. Šių motyvų pasirinkimas slepia autobiografijos detales – tapytojas anksti pradėjo mokytis muzikos, nes yra užaugęs šeimoje, kurioje muzikavo kelios kartos.

Nuo vaikystės V. Paukšteliui svarbi ir vaizduojamoji dailė, meno istorija, todėl parodoje eksponuojami paveikslai, kuriuose menininkas siekia pusiausvyros tarp prancūzų impresionisto Édouard’o Manet, vienintelės jo mokinės Evos Gonzales, garsiojo italų baroko menininko Annibale’o Carraccio motyvų atkartojimo ir jų pakeitimo. Paveikslai „Trimitininkas I“, „Trimitininkas II“, „Berniukas ir apelsinas“, „Etiudas berniukui su trimitu“, „Jaunas vyras su liutnia“ pasižymi skirtingomis meistrų motyvų interpretacijomis, artimomis šiandienai.

„Misteris W II“, „Misteris B“, „Misteris H“ – portretai iš muzikos istoriją pakeitusių kompozitorių ciklo. Juose dėmesys sutelkiamas ne į reprezentaciją, o į asmenybių veidų išraiškingumą, žvilgsnius, nukreiptus į tolį.

Autoportretas

Pasivaikščiojimą po parodą galima užbaigti sustojant prie kūrinio „Autoportretas“, kuriame vaizduojama Corvus cornix (liet. Pilkoji varna). Varnos pasižymi nepaprastu protu, yra siejamos su išmintimi, inteligencija, transformacijomis, taip pat likimu, pomirtiniu gyvenimu. Kartu varna – mirties paukštis. Ji turi dvi puses – šviesiąją ir tamsiąją.

Kaip ir žmogus. V. Paukštelis „Autoportrete“ Corvus cornix vaizduoja nutrūkusiomis kojomis. Stovinčiomis ant žemės, bet jos nejaučiančiomis. Galbūt tai simbolizuoja buvimą tarp šviesos ir tamsos, žemės ir dangaus, skrydžio ir skaudaus kritimo? Gal, turint sparnus, norisi juos išskleisti, klajoti po dangaus platybes ir nebeprisiminti žemės?

Kas: Viktoras Paukštelis. „Chromatika. Tapyba (2020–2023)“.

Kur: Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada: Veikia iki birželio 4 d.

„P. Anderssonas yra itin talentingas pianistas. Be didžiulio virtuoziškumo, muzikos ir stiliaus pojūčio, Paulius pats yra ryški meninė asmenybė, pasižymi stipria scenine įtaiga, kuri pavergia publiką“ (Eugenas Indjicas).

„Nedvejodamas sakau, kad tai geriausias mano kada nors girdėtas atlikimas“ (Geoffrey Douglas Madge).

Taip pasaulyje pripažinti pianistai atsiliepia apie jaunosios kartos kolegos – lietuvių pianisto P. Anderssono – muzikavimą.

P. Anderssonas koncerte atliks ambicingą programą – žymaus XIX a. vengrų kompozitoriaus ir pianisto F. Liszto dvylika „Transcendentinių etiudų“.

Jie dar vadinami „Aukščiausio atlikimo meistriškumo etiudais“. Tai F. Liszto sukurtas etiudų ciklas, kurį jis paskyrė savo mokytojui Carlui Czerny, žinomam etiudų kūrėjui. Teigiama, kad šis F. Liszto ciklas yra jo meninės vizijos kvintesencija.

Pasak P. Anderssono, F. Liszto etiudus jis pasirinko todėl, kad šis ciklas yra vienas techniškai bei muzikine prasme sudėtingiausių ciklų.

„Tai yra didžiulis iššūkis pianistui ir aš nusprendžiau šį iššūkį priimti. Esu gana drąsus ir mėgstu iššūkius bei sudėtingas programas“, – tikino muzikantas.

P. Anderssonas tęsia gražias muzikinės šeimos tradicijas: jo mama Aleksandra Žvirblytė ir močiutė Veronika Vitaitė yra žymios pianistės bei pedagogės, o senelis Vytautas Žvirblis – dirigentas.

Paulius baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų gimnaziją ir bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

2021 m. jis įgijo scenos meno magistro laipsnį Roberto Schumanno aukštojoje muzikos mokykloje Diuseldorfe (Vokietija), o pernai baigė atlikimo meno aspirantūrą prestižinėje Miami Frost aukštojoje muzikos mokykloje JAV.

Pianistas pradėjo koncertuoti būdamas 5-erių. 11 metų debiutavo su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, o būdamas 14 metų grojo kaip solistas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.

Nuo to laiko jis jau pasirodė Europos, Japonijos, Indonezijos ir JAV koncertinėse scenose, kur koncertavo su orkestrais, atliko solines ir kamerines programas.

2022 m. jis tapo reziduojančiu „Drozdoff Society“ artistu Niujorke.

P. Anderssonas pelnė laureato vardus net 16-oje tarptautinių konkursų, vykusių Prancūzijoje, Estijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Lenkijoje, Graikijoje, Italijoje ir Lietuvoje. Jis yra išleidęs kompaktinę plokštelę, kurioje skamba J. Vitolio, L. van Beethoveno, F. Chopino, F. Schuberto ir M. Ravelio kūriniai. Fortepijono ir būgnų improvizacijos yra dar viena Pauliaus aistra, taip pat jam atnešusi prizų.

P. Anderssono rečitalis žada būti įdomus tiek jaunimui, tiek vyresnio amžiaus publikai, ypač F. Liszto muzikos gerbėjams.

Su užsidegimu

G. Januševičius nieko nedaro „puse kojos“. Kūrybiškos koncertų programos, atlikimo menas, meistriškumo kursai, radijo laidų vedimas, vadovavimas „Klaipėda Piano Masters“ akademijai, atsakingas darbas konkursų komisijose ir kita veikla – viskas vyksta su užsidegimu ir pasiekiama geriausia kokybė.

Vokietijoje gyvenantis ir visame pasaulyje koncertuojantis pianistas savo koncertuose muziką jungia su pasakojamuoju žanru ir teatriniais elementais, leidžiančiais klausytojams dar geriau suprasti skambančius opusus. Gerai pažįstamiems klasikos šedevrams jis dažnai suteikia naujus netikėtus kontekstus. Daugelio konkursų laureatas, tarptautinio M. K. Čiurlionio konkurso prizininkas G. Januševičius savo programas pristatė Niujorke, Rio de Žaneire, Šenženyje, taip pat daugelyje Europos sostinių. Jis skambino su daugiau nei 30 orkestrų ir su dar daugiau kolegų kartu atliko kamerinę muziką. Pianistas yra žinomas dėl itin plataus repertuaro, aprėpiančio net penkių šimtmečių muzikos istoriją.

Fortepijoninė misterija

Šį kartą G. Januševičius uostamiesčio publikai pristatys paties sukurtą žanrą – fortepijoninę misteriją, kurią pavadino „Venecijos pirklio istorijomis“. Rudeninė, mistika alsuojanti programa sukurta remiantis Venecijos legendomis ir vaizdais. Jos įkvepėjai – bažnyčių varpų polifonija, Murano stiklo mozaikos, šilko kvapas, gondolierių dainos ir legendinės asmenybės – grafas Kazanova, dailininkas Tiziano Vecelli, kompozitorius Antonio Vivaldi ir daugelis kitų.

Kiek laiko užtrunka sukurti tokio koncerto programą? „Siekiant tobulumo, laikas neegzistuoja“, – šypsojosi G. Januševičius, pirmuosius „Venecijos pirklio istorijų“ štrichus sudėjęs dar 2018 m. Be muzikos kūrinių, klausytojai išgirs jo trejus metus rinktas ir paties pianisto pasakojamas miesto legendas.

„Venecijos pirklio istorijose“ skambės 15 kompozicijų: nuo XVII a. iki šių dienų autorių. Kartu su A. Vivaldi, B. Marcello, B. Galuppi, C. Monteverdi, G. Frescobaldi, J. S. Bacho, J. P. Rameau, F. Chopino, C. Debussy, E. Wolf-Ferrari, Ch. Koechlino, L. Rozyckio opusais ir paties G. Januševičiaus aranžuotėmis skambės ir specialiai šiai programai sukurtas lietuvių kompozitorės Nailios Galiamovos kūrinys „Vitražų fantazija“. N. Galiamova yra pianisto mama, kartu su trimitininku Algirdu Januševičiumi užauginusi du talentingus vaikus muzikus.

Laiko paslaptyje

Įdomu, kad G. Januševičius tikslią koncerto programą laiko paslaptyje iki paskutinės dienos. „Noriu, kad klausytojai neturėtų kūrinių favoritų, o į programą žiūrėtų kaip į vientisą fantaziją. Kūrinius savo programoms parenku taip, kaip režisieriai savo filmams renkasi aktorius – kiekvienam kūriniui kontekste tenka tam tikras vaidmuo ir dažnai jis – kiek kitoks, nei įprasta klausytojams“, – teigė pianistas.

G. Januševičius kviečia į fortepijoninę misteriją ir tikisi, kad „publika koncerte atsipalaiduos ir mėgausis garsų, istorijų ir net kvapų visuma, bandydama spėlioti muzikoje paslėptus simbolius. Taip visi vienam vakarui persikelsime į Veneciją – tiek visų pažįstamą, tiek niekieno neatrastą“.

Koncerto pradžia – 18.30 val.

Talentingiausi jauni lietuvių atlikėjai dažnai puošia Klaipėdos koncertų salės repertuarą. Nepaisant amžiaus, tai jau yra brandžios, kryptingai karjeros laiptais kylančios asmenybės, kurių pavardės netrukus taps geidžiamiausiomis Lietuvos ir užsienio koncertų salių planuose. Šįkart publikos laukia pažintis su „Premio Scarlatti“ konkurso laureatu L.Gedvilu.

Pianisto kūrybinėje biografijoje įrašytos pergalės tarptautiniuose konkursuose Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje, koncertai šalyje ir užsienyje, dalyvavimas projektuose, sujungiančiuose skirtingas meno sritis, muzikavimas įvairios sudėties kameriniuose ansambliuose. Studijoms jis pasirinko Lietuvos bei Estijos muzikos ir teatro akademijas.

Savo pirmojo rečitalio Klaipėdoje programai „Iš klasicizmo – į XX a.“ L.Gedvilas pasirinko J.Haydno, E.Griego ir A.Skriabino kūrinius. Pasak atlikėjo, „ši programa sujungia skirtingus laikotarpius ir yra lyg kelionė per juos. Iškilūs kompozitoriai savo kūriniuose pasakoja apie savo asmeninius ar kiekvienam savaip išgyventus gyvenimo momentus“.

Vienas žymiausių austrų klasicizmo kompozitorių J.Haydnas rašė daugiausia šviesią mažorinę muziką. Iš gausaus jo palikimo, kurį sudaro maždaug 1 000 kūrinių, vienomis svarbiausių laikomos jo sonatos fortepijonui. L.Gedvilas koncerte atliks krištolinio grožio 31-ąją sonatą.

Lygiai po šimto metų buvo parašytas kitas koncerte skambėsiantis kūrinys – minorinė E.Griego Baladė op. 24 g-moll. Galima įsivaizduoti Norvegijos kalnus, nes būtent juose skambėjusi liaudies daina yra šio kūrinio muzikos pagrindas. Jos variacijos atskleidžia, kiek daug skirtingų muzikinių istorijų gali papasakoti viena melodija. Pats kompozitorius baladę vieną kartą atliko privačiame koncerte. Liudininkai pasakojo, kad E.Griegas į šį atlikimą sudėjo visą savo sielą.

Trečioji koncerto stotelė – rusų modernisto A.Skriabino kūryba. Pianistas įžengs į XX a. su keturiais jo fortepijoniniais preliudais ir Fantazija b-moll. Šiais kūriniais jau gerokai nutols nuo klasicizmo tvarkos ir šviesos, kurias pakeis muzikoje užkoduoti aistringi išgyvenimai, sudėtingai paaiškinami kūrybiniai sprendimai, apie kuriuos rašomi net moksliniai darbai. Techniškai sudėtingi kūriniai atskleis ir aukštą jaunojo pianisto profesionalumo lygį.

Pastarąjį mėnesį koncertavęs Italijoje, Austrijoje, Ispanijoje K. Uinskas džiaugiasi būsimais susitikimais su lietuvių publika. Šie pianisto soliniai koncertai pakeis turėjusius įvykti ir atšauktus K. Uinsko koncertus su violončelininku Aleksandru Kniazevu. „Deja, karas Ukrainoje neišvengiamai palietė visas gyvenimo sritis, įskaitant ir kultūrą. Buvome priversti atšaukti ne vieną koncertą. A. Kniazevas nuostabus, išskirtinio talento violončelininkas. Tačiau jis tapo „putiniško“ režimo auka ir labai gaila, kad ir kaip priešintųsi įvykiams Rusijoje, tačiau ta jėga kol kas per silpna. Tuo pačiu atšaukti koncertai yra menka problema kontekste to, kas vyksta šiandien Ukrainoje. Sunku suvokti, kokį pragarą išgyvena jos žmonės. Apima vidinis kaltės jausmas, kai bandai užsiimti įprasta savo veikla, kai bandai groti, repetuoti ar koncertuoti. Iš kitos pusės, turi suvokti, kad gyvenimas nesustoja, ir kad tiesiog privalai judėti toliau. Būtent todėl tęsiame koncertinę veiklą. Siekiame nepasiduoti, sklaidyti niūras mintis ir emocijas pasitelkdami tai, kas pasaulyje tyriausia. Muzika gali mus pakylėti, sukelti šviesias emocijas. Kupini gerų minčių mes galime daugiau, esame labiau inspiruoti,“ – mintimis dalijosi „Naujosios muzikų kartos“ atstovai.

Karas Ukrainoje neišvengiamai palietė visas gyvenimo sritis, įskaitant ir kultūrą. Buvome priversti atšaukti ne vieną koncertą.

Šiuose dviejuose koncertuose K. Uinskas publikai pristatys didžiojo romantizmo genijaus – Ferenzo Liszto kūrinių programą.

„Pirmą kartą su šio kompozitoriaus kūryba giliau susidūriau praėjusį rudenį. Aš iki tol nebuvau grojęs F. Liszto solinių kūrinių. Kažkaip visą laiką jo vengiau. Jo kūriniai savyje turi akivaizdų blizgesį, kuriuo lengva publikai padaryti paviršutinišką įspūdį. Aš tuo tarpu jutau, kad ilgoj distancijoj, formuojantis man kaip asmenybei, kaip atlikėjui prie blizgučių pulti nereikia. Galiausiai prie F. Liszto aš priėjau jau supratęs kitų didžiųjų kompozitorių kūrybą. Pasirinkau sunkesnį kelią – pirmiausia įveikti užduotis, slypinčias F. Chopino, J. Brahmso, S. Rachmaninovo muzikoje. Dabar F. Liszto kūryboje matau ne tik virtuozinį blizgesį, bet ir filosofinį pradą. Šią savo naują programą su pertraukomis publikai jau skambinu keletą mėnesių ir ji kaskart vis keičiasi, bręsta. Atrandu tokias gelmes, iki kurių prieiti reikia laiko. Tad labai džiaugiuosi, kad Lietuvos publikai dar kartą pristatysiu šiuos kūrinius, šį kartą juose suskambės vėl kitos prasmės. Didelė dovana pačiam atlikėjui turėti galimybę nuolat grįžti prie kūrinių. Skirtingose gyvenimo atkarpose, jie skamba visiškai kitaip“, – pasakojo pianistas K. Uinskas.

Publika vis dar su didžiausiu įspūdžiu prisimena K. Uinsko pasirodymus su smuikininku Svetlinu Russev, vykusius vasario pradžioje, kuomet pasaulis dar gyveno ateinančio pavasario viltimi. Ir staiga vasario 24 d. vėl viskas pasikeitė.

„Tik prasidėjus karui nuo ryto iki nakties stebėjau visus įvykius, klausiau laidas, tiek stipriai ir jautriai įsigyvenau į visą situaciją, kad tai galiausiai pradėjo daryti žalą visai savijautai ir emocinei sveikatai. Visa laimė, kad mano suplanuota koncertinė veikla nenutrūko. Tai man leido atsitraukti mintimis nuo visų šių baisių įvykių pasaulyje. Labai svarbu dozuoti, riboti ir būtinai užsiimti savo kasdienine veikla. Koncertai – tai galimybė pirmiausia man pačiam pabėgti ir atsitraukti nuo juodų minčių. Džiaugiuosi, kad renginiai vyksta, kad žmonės juose lankosi, dabar kaip niekada gera susitikti su savo klausytojais ir jausti tą bendrumo jausmą. Labai laukiu šių susitikimų su Lietuvos publika.“ – kalbėjo pianistas K. Uinskas.

Pianisto K. Uinsko soliniai koncertai Lietuvoje:

Balandžio 25 d. – Kauno filharmonijoje;

Balandžio 28 d. – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje.

Šie koncertai bus unikali proga pirmą kartą po karantino didžiuosiuose Lietuvos miestuose išgirsti K. Uinsko pasirodymus. Belaukiant koncertų – pianistas kalba apie savo naująją programą ir kūrybinį gyvenimą.

– Kaip koncertų anonse rašoma, rengiate visiškai naują, solinę Ferenco Liszto programą. Kodėl pasirinkote šį kompozitorių?

– F. Lisztas pianizmo pasaulyje yra be galo svarbi figūra. Romantinio fortepijono virtuoziškumo supratimas be šio kompozitoriaus kūrinių neįmanomas. Virtuoziškumas ir F. Lisztas yra tarsi sinonimai. Jis pats buvo ne tik genialus kompozitorius bet ir pianistas virtuozas, kuris pirmas istorijoje pradėjo groti solinius koncertus mintinai, nenaudodamas natų. Panašiai kaip N. Paganinis smuiko pasaulyje, F. Lisztas daugiausia legendomis apipintas pianistas. Kuomet F. Chopinas išgirdo skambinant F. Lisztą F. Chopino etiudus op. 10, dedikuotus F. Lisztui, jis neteko žado ir savo laiškuose rašė, kad jam svaigsta galva, kad jis norėtų pavogti būdą, kuriuo šis atlieka paties F. Chopino sukurtas kompozicijas. Kuomet publika klausydavo F. Lisztą skambinant, daugelis alpdavo koncertuose nuo jo pribloškiančio virtuoziškumo ir charizmos. Pažvelkite į seno F. Liszto nuotraukas, atrodo, kad jis tarsi mitinė būtybė iš fantastinių pasakų.

Be savo genialaus grojimo F. Lisztas į visą klasikinės muzikos istoriją įėjo ir kaip vienas ryškiausių romantinio periodo kompozitorių, didžiąją savo kūrybos dalį dedikavęs būtent fortepijonui.

Aš iki šiol nesu grojęs F. Liszto solinių kūrinių. Kažkaip visą laiką jo vengiau. Man F. Lisztas atrodė tarsi žemai kabantis vaisius. Jo kūriniai savyje turi akivaizdų blizgesį, kuriuo lengva publikai padaryti paviršutinišką įspūdį. Aš jutau, kad ilgoj distancijoj, formuojantis man kaip asmenybei, kaip atlikėjui prie blizgučių pulti nereikia. Galiausiai prie F. Liszto aš priėjau jau supratęs kitų didžiųjų kompozitorių kūrybą. Džiaugiuosi, kad prie šio kompozitoriaus priėjau būtent dabar. Pasirinkau sunkesnį kelią – pirmiausia įveikti užduotis, slypinčias F. Chopino, J. Brahmso, S. Rachmaninovo muzikoje. Dabar F. Liszto kūryboje matau ne tik virtuozinį blizgesį, bet ir filosofinį pradą.

Kažkaip intuityviai pasirinkau groti F. Lisztą būtent dabar ir tuo pačiu gavosi net labai įdomus atsitiktinumas. Tik pradėjęs dirbti su šia nauja programa, pamačiau, kad šiais metais, spalio 22 d., pasaulis minės 210-ąsias F. Liszto gimimo metines. Tad su mano koncertais tarsi savotiškai pasitiksime šį gražų jubiliejų.

– Pasirinkote vieno kompozitoriaus koncepciją – ar nebijote, kad klausytojui gali būti nuobodu?

– Priešingai – soliniame rečitalyje atliekant vieno kompozitoriaus kūrinius, galima pilnai pasinerti į jo kūrybinį kelią, parodyti skirtingus jo „veidus“, gyvenimo etapus, atskleisti jo portretą. Šioje programoje klausytojai išgirs F. Liszto virtuozinį, filosofinį, poetinį-lyrinį bei kitus pradus. Prieš metus savo soliniuose rečitaliuose skambinau taip pat vieno kompozitoriaus, F. Chopino kūrinius ir tai labai pasiteisino mano ir publikos atžvilgiu.

– Ką šiandieninis klausytojas gali atrasti aktualaus sau F. Liszto muzikoje?

– Žmogus prieš šimtą metų ar prieš du šimtus metų yra tas pats žmogus. Pamatiniai klausimai išlieka tie patys. Emocijos, tokios kaip džiaugsmas, liūdesys, meilė, ilgesys, aistra niekur nedingo. Aplinkoje, technologijose daug kas pasikeitė, bet žmogaus jausminis pasaulis vis dar yra tas pats. Kalbant apie F. Liszto kūrybą ir jos aktualumą, galima būtų išskirti vieną temą, kuri aktuali kone visame kūrybos kelyje, – būtent tamsaus ir šviesaus pradų prieš pastatymą, jų vidinę kovą. Tikriausiai kiekvienas žmogus susiduria su šiuo klausimu anksčiau ar vėliau. Kurį kelią pasirinkti, juk dažnai tamsos kelias gali atrodyti ne mažiau viliojantis negu šviesos. F. Lisztas labiausiai akivaizdžiai šį klausimą kelia Sonatoje h-moll, kurioje vyksta epinė šių stichijų kova. Sonata – yra tarsi viso jo gyvenimo apžvalga. Svarbiausių gyvenimo klausimų, momentų ir konfliktų kertinis akmuo. Ši sonata kaip gyvenimas – prasideda tarsi širdies dūžiais, o vėliau vyksta šviesos ir tamsos priešinimas ir viskas, kas yra tame.

– Karantinas leido atsikvėpti nuo koncertų. Jūsų karantino atradimai – praradimai?

– Nebandysiu pagražinti, gero šitame buvo mažai. Vienintelis geras dalykas, kad galėjome daugiau laiko praleisti su šeima. Jaučiausi kaip traukinys, nuvažiavęs nuo bėgių. Visa kūryba, planai, koncertai buvo įgavę pagreitį ir staiga viskas sustojo. Mano produktyvumas tame etape nukrito kone iki nulio. Dar eilinį kartą įsitikinau, kad gyvenimas be gyvo bendravimo su muzika ir klausytojais yra labai nykus.

– Ar turite, kas Jus įkvepia kūrybai? Pasakykite tris Jus labiausiai įkvėpusius asmenis Jūsų kūrybiniame kelyje ir kodėl.

Kuomet publika klausydavo F. Lisztą skambinant, daugelis alpdavo koncertuose nuo jo pribloškiančio virtuoziškumo ir charizmos.

– Sunku išskirti tris... yra daug asmenybių, kurios įkvepia vienu ar kitu metu. Nepriklausomai nuo profesijos, mane žavi tie žmonės, kurie savo srityje eina iki absoliutaus maksimumo, siekia tobulybės, nebijo ieškoti savitų, naujų kelių... Pavyzdžiui, V. van Goghas – kaip jis besąlygiškai tikėjo tuo, ką nori daryti. Visas pasaulis galėjo abejoti, tačiau jo vidinis balsas sakė, kad jis turi tapyti ir siekti tikslo bet kokia kaina. Jis dirbo kaip užhipnotizuotas, nors pardavė per visą savo gyvenimą tik vieną paveikslą. O šiandien jis laikomas vienu svarbiausių dailininkų istorijoje... Arba M. M. da Caravaggio – tam, kad atrastų savo stilių, tapybos paslaptis jis ėjo iki visiško pamišimo, nebijojo ieškoti naujų išraiškos priemonių ir naujai matyti dalykus. Mane taip pat labai įkvepia legendinė pianistė Martha Argerich – būdama 80 m. ji groja geriau nei bet kada savo gyvenime, išlaikiusi gyvybingumą, smalsumą, norą mokytis. Kuomet bendrauji su ja, atrodo, kad bendrauji su jaunu žmogumi, visiškai nesijaučia nei metų našta, nei nuovargis nuo gyvenimo. Ir visa tai yra dėl aistros ir tikėjimo tuo, ką darai.

Tokie pavyzdžiai mane labai įkvepia ir leidžia nepasiduoti sunkiausiais momentais.

– Paminėjote M. Argerich. Jums pačiam šią vasarą teko galimybė pasirodyti jos festivalyje Hamburge. Koks jausmas groti šalia tokių atlikėjų?

– Taip, tiesa. M. Argerich festivalyje pasirodžiau jau antrą kartą. Pirmą kartą dalyvavau jame 2018 m. kartu su pianistu E. Bozhanovu, o šiais metais pasirodžiau su dar vienu legendiniu atlikėju – violončelininku Aleksandru Kniazevu. Kartu atlikome J. Brahmso sonatą altui ir fortepijonui – paties A. Kniazevo perdirbtą violončelei. Džiaugiuosi, kad mūsų pasirodymas susilaukė didelės sėkmės. Festivalio dalyviai, klausytojai, Hamburgo salės direktoriai po koncerto sveikino ir džiaugėsi, kad turėjo galimybę išgirsti tikrąjį J. Brahmsą. Po šio pasirodymo belgų įrašų kompanija Avanti classic, kuri taip pat įrašinėjo festivalio koncertus, pasiūlė išleisti mūsų su A. Kniazevu kompaktinę plokštelę su J. Brahmso dvejomis sonatomis altui ir violončelei. Tai bus pirmas pasaulyje šių sonatų, atliktų violončele, išleidžiamas įrašas, kurį mes padarėme Paliesiaus dvare Lietuvoje kartu su Baltic Mobile Recordings. Festivalyje taip pat turėjau galimybę pabendrauti su pačia M. Argerich, kitais garsiais atlikėjais. Festivalyje pasirodė tokios žvaigždės kaip Danielius Barenboimas, Anne-Sophie Mutter, Mischa Maisky ir kt. Įkvepia tai, jog atlikėjai, kurių klausiausi ir kuriais tu žavėjausi dar tik pradėdamas savo kūrybinį kelią, šiandien stovi šalia tavęs vienoje scenoje.

– Šiais laikais visame pasaulyje yra milijonai pianistų ir vis vien kiekvienais metais nauji ir nauji pradeda muzikos mokslus. Kaip manote, ar pasauliui reikia tiek atlikėjų?

– Kada beržas subrandina sėklas ir jas vėjas pradeda sklaidyti, išbarsto, jos nukrenta į žemę. Iš jų daugybės prigyja tik vienetai. Taip pat su atlikėjais. Nesvarbu, kad jų yra daug. Gerų atlikėjų yra vienetai, gerų atlikėjų nėra per daug, net sakyčiau yra nepakankamai. Kiekvienas atlikėjas pats suranda savo vietą pasaulyje ir savo klausytoją. Vieni baigę muzikos mokslus, pasirenka kitą kelią ir muzika lieka jiems kaip hobis, kiti pasirenka pedagogiką. Tie, kurie eina atlikėjišku keliu - be muzikos ir scenos gyventi negali. Muzikinį išsilavinimą turinčių žmonių niekada nebus per daug. Mokęsis muzikos žmogus pasaulį suvoks žymiai plačiau ir įdomiau, jo gyvenimas bus žymiai turtingesnis visomis prasmėmis.

– Ką patartumėte dabartiniam muzikos studentui?

– Vienas labai svarbus patarimas – kad jis suprastų, ant kokio laiptelio kaip profesionalas jis stovi, bet ne dešimtbalėje sistemoje, o turi įvertinti save pasauliniame kontekste. Studentas turi gebėti save sulyginti su geriausiais pasaulio atlikėjais ir žinoti, kur jis yra ir kokį kelią turi įveikti, kad atsidurtų ant aukščiausios muzikinės pakopos. Dažnai muzikos universitetuose studentai gauna dešimtukus ir tuomet klaidingai save suvokia. Jie galvoja, jei jau gavau dešimt, reiškia nebėra kur tobulėti ir kuomet jie išeina į didįjį pasaulį, tada susiduria su kita realybe, įvyksta nusivylimas. Labai svarbu save adekvačiai įvertinti kuo anksčiau.

– Ką Jūs savo grojimu įnešate naujo klausytojams?

Gerų atlikėjų yra vienetai, gerų atlikėjų nėra per daug, net sakyčiau yra nepakankamai.

– Kai pradedu dirbti su nauju kūriniu, ypač jei tas kūrinys patinka, dažniausiai matau to kūrinio viziją. Aš žinau, kaip jis turi skambėti galutinėje versijoje. Dabar stengiuosi vengti didžiųjų atlikėjų įrašų, kad nebūčiau jų įtakoje. Idėjų semiuosi iš pačios muzikos, ji pati man nušviečia kelią. Aš klausytojams pasiūlau unikalią to kūrinio viziją. Ir tai atsako į klausimą, ką aš galiu pasiūlyti: originalų matymą. Nes jeigu tu neturi to unikalaus matymo, tai paviršutiniškai imituoji kitų matymą, arba kažką vaizduoji, ko pats nesuvoki. Matai taip, ir niekaip kitaip. Neturint vizijos, atlikimas beprasmis, nevaisingas, jis nesuteiks emocijų klausytojui ir kūriniui nesuteiks gyvybės. Tuo pačiu galutinis interpretacijos tikslas – tai, kuomet nelieka jokios interpretacijos, o vyksta gryna muzika. Tada tiesiog reikia leisti muzikai kalbėti pačiai už save. Būti tarpininku per kurį vyksta visas procesas.

– Iš kitų koncertų organizatorių girdėjome, kad klausytojai labai atsargiai grįžta į koncertų sales ir nemažai renginių vyksta apytuštėse salėse. Ką apie tai manote?

– Jau esu minėjęs, kad visa ši covid-19 situacija tikrai palietė beveik visus mus, tačiau ypač muzikantai, scenos žmonės tą pajuto ir vis dar jaučia ypatingai stipriai. Daugiau nei metus visiškai negalėjome dirbti, užsiimti savo profesine veikla, koncertuoti. Psichologiškai tą atlaikyti reikia itin didelių psichinių ir fizinių pastangų. Dabar tarsi viskas šiek tiek pralaisvėjo, tačiau klausytojai grįžta į koncertų sales labai nedrąsiai. Kviečiu visus, kas pasiilgote muzikos, ateikite, palaikykite meną, muziką. Tik klausytojų dėka muzika turi prasmę. Iki pasimatymo koncertų salėse!

Pianisto K. Uinsko soliniai koncertai Lietuvoje:

Spalio 16 d. – Klaipėdos koncertų salėje,

Spalio 19 d. – Kauno filharmonijoje;

Spalio 21 d. – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje.