Spektaklis, kurio premjera įvyko pernai liepą, buvo vienas labiausiai pandemijos paveiktų spektaklių. O.Koršunovas sulaukė kvietimo pristatyti spektaklį prestižinio Avinjono festivalio pagrindinėje scenoje, kituose didžiuosiuose Europos festivaliuose, tačiau planus sujaukė koronavirusas.

Spektaklis nėra nedegus rankraštis, kurį galima išsaugoti stalčiuje, jokiame šaldytuve neišsaugosi teatro gyvasties šviežumo. „Bet mes kūrėme ir dirbome toliau“, – apie permainingą „Otelo“ pradžią pasakojo O.Koršunovas.

Tradicijos prieš permainas

Režisieriaus teigimu, statyti „Otelą“ nepaprasta. Legendinio Williamo Shakespeare'o kūrinio inscenizavimo tradicija yra apaugusi rasistiniu, kolonialistiniu ir patriarchaliniu luobu. Pastarasis mus visiškai atitolina nuo tikrosios šio kūrinio, o ir kitų W.Shakespeare’o tragedijų esmės: tradicinio ir modernaus pasaulio sankirtos.

Režisierius primena vieną garsiausių dabarties filosofų Gilles'ą Deleuze’ą, tradicinį patriarchalinį pasaulį lyginusį su medine ir moline struktūra. Mediškumas čia reiškia hierarchiškumą, moliškumas – nejudrumą ir sustabarėjimą. Armija – geriausias tokios medinės ir molinės struktūros pavyzdys. Jai priešpriešinama visiškai kita, nesustabarėjusi ir nehierarchinė struktūra – molekulinė. Tokia struktūra yra visiškai plokščia, be pradžios ir be pabaigos, be jokio įcentravimo.

Džuljetos istorijos aidai

„Ji veikia kaip partizaninis karas arba kaip Džuljeta, kuri ištaria savo garsiąją frazę balkone: „Jei vadinsime rožę kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?“ Ką šiais žodžiais iš esmės pasako Džuljeta? Iš esmės šie žodžiai yra revoliucija, nes ji teigia, kad tradicinėmis nuostatomis mes niekaip nepaveikiame rožės esmės. Ji atmeta tą medinę, molinę hierarchiją ir vardų sistemą, kartu panaikindama tradicinį Montekių ir Kapulečių antagonizmą", – sako O.Koršunovas.

Įspūdis: norėdamas perteikti tragedijos mastą, kurį W.Shakespeare‘o pjesėje įžvelgė autorius ir jo amžininkai, O.Koršunovas Otelo vaidmenį patikėjo juodaodei moteriai. / D. Matvejevo nuotr.

Šių dviejų šeimų savastis yra ta, kad jie visą amžinybę suvokia save kaip priešus. Džuljeta imasi partizaninio karo, jos ginklas – meilė. Džuljeta sako, kad atėjo kitas laikas, reikia žiūrėti ne į tradicijas, sukurtus vardus, senas sąvokas ir papročius, o į esmę, kuri visada kuriasi dabartyje. Jei visa Verona dar gyvena viduramžiais, tai Džuljeta jau yra Renesanso vaikas.

W. Shakespeare’as teigia, kad tradicija, atmetusi modernybę, pasmerkta žūčiai.

„Lygiai taip pat, kaip ir Dezdemona senojoje Venecijoje, – prie „Otelo“ grįžta režisierius. – Dezdemona slapčia, kaip partizanė, įsimyli Otelą ir pabėga pas jį, taip pamindama visas medines, molines viduramžiškas Venecijos tradicijas. Džuljetos tėvai priešinasi dukros meilei ir ją pražudo, taip pražudydami ir savo dinastiją, nes Džuljeta – vienatinė jų dukra. Taip pat įvyksta ir „Otele“, tik dar baisiau – Jagas pražudo Dezdemoną Otelo rankomis. Jis tuo pat metu pražudo ir Otelą, vienintelį generolą, galintį apginti Veneciją.“

W.Shakespeare’as teigia, kad tradicija, atmetusi modernybę, pasmerkta žūčiai.

Valdyti per baimę ir pavydą

„Otele“ Jagas veikia „makiaveliškai“, savo tikslams ir argumentams naudodamas visus tradicinius stereotipus. Dezdemonos tėvą jis užkrečia rasizmu, o Otelą verčia suabejoti savo hierarchine generolo ir vyro garbe.

„Jis žaidžia tamsiausiais jausmais, kaip šiais laikais žaistų velnio influenceris, tradicinėmis gėrio sąvokomis manipuliuodamas savo naudai, tarsi feisbuko algoritmas išskaičiuojantis mūsų poreikius, baimes ir apčiuopęs Achilo kulną spaudžiantis jį taip, kad mes tampame jo tikslo juodosiomis avelėmis: bijome karo, nekenčiame kito, kaimyno, svetimo ir, svarbiausia, pavydime. Tai pats niekingiausias ir kartu pats efektingiausias valdymas – valdymas sukeliant baimę ir pavydą. Jis verčia Otelą sugrįžti į medinę hierarchinę kariuomenės sistemą. Otelas jam paklūsta – jis eina prieš savo meilę, prieš tikrąją prigimtį ir pražūsta“, – tragedijos esmę atskleidžia režisierius.

O.Koršunovas įžvelgia ir daugiau paralelių tarp Otelo ir Dezdemonos laikmečio ir nūdienos. „Lietuvoje mes ypač stipriai išgyvename tradicinės šeimos susidūrimą su netradicine šeima, socialine lytimi ir pan. Iš esmės tai yra tradicinio ir naujojo pasaulių sankirta, vis besikartojanti Europoje nuo pat viduramžių ir kurios matrica sukasi W.Shakespeare’o tragedijose“, – sako O.Koršunovas.

Ši dilema ir yra viena iš priežasčių, kodėl Otelą vaidina juodaodė moteris: tai leidžia pajusti, kokias tradicines ribas peržengia Dezdemona. Aiškindamas tokį pasirinkimą O.Koršunovas pabrėžia, kad aktorystė – tai menas persikūnyti, tad nei lytis, nei amžius, nei kiti ribojimai čia neegzistuoja.

Aktorės Oneidos Kunsungos-Vildžiūnienės atvejis – ypatingas. „Būdama juodaodė ji išgyveno išskirtinę patirtį Lietuvoje – ne paslaptis, ganėtinai rasistinėje, homofobiškoje, gyvenančioje baimėje ir todėl agresyvioje, uždaroje visuomenėje. Na, bet pagrindinė priežastis – tai jos nepakartojamas talentas. „Aktorius yra širdies atletas“ – sakė Antoninas Artaud. Aš neradau atletiškesnės širdies Otelo vaidmeniui nei Oneidos“, – sako O.Koršunovas.

Kas? festivalio "Lietuvos teatrų pavasaris" atidarymas. Vilniaus mažojo teatro spektaklis "Otelas".

Kur? "Girstučio" kultūros centre.

Kada? Balandžio 1 d. 18 val.

– Pastaruoju metu dirbai su šiuolaikine dramaturgija, kūrei remdamasis kolektyvinės kūrybos principais. Dabar imiesi klasikinės pjesės – pirmą kartą statai Šekspyrą, tokį plačios aprėpties, gilių kūrinių autorių. Kaip jis atėjo į tavo kūrybą?

– Tikrai, tai vienas monumentaliausių literatūros kūrinių, su kuriais kol kas esu dirbęs teatre. Kaip jis atėjo? Tikriausiai, kaip ir dažnam, mokykloje. Vėliau plačiau ir nuodugniau teko susipažinti su autoriaus kūryba studijuojant, taip pat lankant spektaklius. Statyti šio autoriaus kūrinį pakvietė teatro „Meno Fortas“ direktorius Audrius Jankauskas.

– Kadangi Šekspyras yra dažnai statomas teatre, tiek kūrėjai, tiek žiūrovai jau turi santykį su vienos ar kitos pjesės ankstesniais pastatymais scenoje. Vargu, ar tas santykis yra atsiradęs su „Koriolanu“. Tau tai palengvina ar pasunkina darbą?

– Sakyčiau, kad tiek kūrėjai, tiek žiūrovai turi santykį su autoriumi apskritai. Įdomiau gyventi neturint išankstinio santykio, nusistatymo. Tad kartais sunkiau yra atsisakyt senų įpročių, nei prisipratint naujus. Dauguma spektaklių, kuriuos kūriau, remiasi naujai sukurta arba ne itin daug teatro scenoje statyta literatūra. Neturiu su kuo palyginti ir įvertinti, kaip yra sunkiau. Kiekvienam kūriniui formuoji savą interpretaciją, ryškiau pabrėži pasirinktas temas, požiūrį į jas. Kuri savą pasaulį. Tikriausiai per žiūrovams pažįstamą dramaturgiją gali sukurti platesnį užuominų, paralelių, išnašų sceninį pokalbį. Kiekvienas kūrinys gali būti interpretuojamas labai plačiai, nepriklausomai nuo, tarsi, jau nusistovėjusių taisyklių.

– „Koriolanas“ yra labai vertinama pjesė, tačiau ji nėra pakankamai statoma teatre. Kodėl taip yra?

– Geras klausimas, kodėl vertinama pjesė yra mažai statoma. Ši pjesė nepanaši į populiariuosius autoriaus darbus – joje mažai romantizmo ir mistikos, atsiskleidžiančių per sielos gelmes veriančius monologus ar išpažintis. Šis kūrinys dalykiškas, orientuotas į veiksmą, gan sudėtingą daugiasluoksnę dramaturginę liniją. Tam tikra prasme galima pavadinti nešekspyriška. Personažų čia daugiau nei trys dešimtys, o pagrindinė siužeto linija kuriama per politinę prizmę. Gal komedijos ar bendražmogiškas emocines temas nagrinėjančios pjesės yra populiaresnės teatro repertuaruose. Toks būtų mano spėjimas, ar veikiau bandymas pateisinti jos retą pasirodymą scenoje.

Paulius Markevičius. / Teatro nuotr.

– Apie ką yra „Koriolanas“?

– Autorius pjesę rašė remdamasis manomai tikros asmenybės gyvenimu. Kajus Marcijus Koriolanas yra sėkmingas romėnų kariuomenės vadas. Už savo drąsą ir narsumą vertinamas ir susilaukiantis populiarumo. Jo politinės pažiūros yra radikalios, todėl nepalankios valdančiai daugumai, kuri nusprendžia su juo susidoroti. Šalia šios pirmojo plano siužeto linijos atsiskleidžia viena šalutinių dramos linijų – herojaus ir motinos santykiai, kurie spektaklyje užima vieną svarbiausių vietų. Spektaklio herojus, nors ištikimas taurioms vertybėms, dėl savo vidinio ir emocinio pasaulio refleksijos stokos ir sudėtingumo tampa aplink esančių žmonių ir savo emocijų manipuliacijos auka.

– Ar šiandienos socialiniai, kultūriniai bei politiniai kontekstai keitė prieš repeticijas turėtą spektaklio viziją? Ar „Koriolanas“ kalba ir apie šiandieninę Lietuvą?

Šio spektaklio repeticijos buvo kelis kartus sustabdytos dėl įsigaliojusių karantino sąlygų. Tai savotiškai išėjo į naudą.

– Šio spektaklio repeticijos buvo kelis kartus sustabdytos dėl įsigaliojusių karantino sąlygų. Tai savotiškai išėjo į naudą – pastarojo pusmečio politinis veiksmas Lietuvoje atrodo tarsi scenarijus iš Šekspyro tragedijos. Politikuoti čia ir norėčiau sustoti. Pirmasis sakinys ištartas aktoriams repeticijose buvot tas, kad turime žiūrėti į šį spektaklį ne kaip į politinį veikalą. Jame glūdi kur kas, mano nuomone, svarbesnės socialinės problemos, kurių pasekmes galime pamatyti ne tik politiniame pasaulyje. Iš kur atsiranda nesvarbu kokia kaina perversmų trokštantys žmonės? Iš kur atsiranda tironai, despotai, diktatoriai ir ką jie gali padaryti pasinaudodami visuomene? Kieno vietoje yra visuomenė ir kaip ji kontroliuojama? Kaip turėdami tikslų ar nejučiomis naudojamės vieni kitais? Ar tokios istorijos pasako mums ką nors naujo? Deja, ne. Mes turime išmokti vieną ir tą pačią pamoką – mylėti vienas kitą. Nuo Šekspyro laikų, o ir dar nuo seniau, mums to padaryti nepavyksta. Todėl tokie scenarijai be meilės tik kartojasi, sukeldami vis daugiau kančios, susvetimėjimo, baimės. Todėl manau, kad „Koriolanas“ kalba apie šiandieninę Lietuvą ir Pasaulį. Nors repeticijose juokaudavome, kad galėtume pasinaudoti proga ir sukurti labai šiandienai iliustratyvų ir tuo, galbūt, populiarų spektaklį, džiaugiuosi, kad šia galimybe nepasinaudojome ir gvildename gilesnius gyvenimo pamato klausimus. Bet beveik 70 procentų originalios Šekspyro tragedijos naratyvo sudaro būtent politinių peripetijų vedinas siužetas, tad jų liko ir spektaklyje. Ar šiuolaikiniam žmogui lengva suprasti tragediją, kurios viena iš aplinkybių – savo šalies išdavystė?

Priklauso nuo žmogaus, ne nuo laiko. Tikriausiai visais laikas buvo tokių žmonių, kuriems išdavystė, veidmainystė, melas, manipuliacija, nereiškė nieko svarbesnio už žodžius akcija, išpardavimas, šlovė...

– Dažniausiai režisieriai Koriolano vaidmeniui renkasi vyresnius aktorius. Tavo spektaklyje šį sudėtingą vaidmenį atlieka jaunosios kartos aktorius Simonas Dovidauskas.

Šį aktorių puikiai pažįstu, kartu esame kūrę ne vieną spektaklį. Skaitant dramą man nepaprastai įsiminė Koriolano ir jo motinos Volumnijos scena. Skaitydamas tarsi išgirdau Simono balsą ir pamačiau jį scenoje. Pasąmonės dalykas. Skaičiuojant paskutines dienas prieš premjerą atrodo, kad pasąmonė padiktavo teisingai. Manau, turėtume daugiau pasitikėti savo vidine nuojauta, nei išprotautais dalykais. Tai pasiteisina. Taip pat skaitant „Koriolaną“ ir vertinant jo pateikiamus bruožus, neįsivaizdavau vyresnio aktoriaus. Mes su Simonu esame bendraamžiai, gerai suprantame vienas kitą, nors ir esame skirtingi. Jis turi didelį emocinį bagažą ir patirtį, kurie yra reikalingi šiam vaidmeniui.

– Gal galėtum plačiau pristatyti kitus šio spektaklio kūrėjus?

– Spektaklyje taip pat vaidina Aldona Bendoriutė ir Tauras Čižas. Su Remigijumi Bučiumi, Milda Noreikaite ir Vygandu Vadeiša kūrybiniai keliai vis persikerta. Labai vertinu aktorių kūrybiškumą, laisvę, atsakomybę – gera dirbti su tokiais žmonėmis. Kostiumus ir scenografiją kuria Ugnė Tamuliūnaitė, muzikos autorius Andrius Šiurys, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas. Su šia kūrėjų komanda dirbame jau ne pirmą kartą, manau visi jaučiamės saugiai, kad kiekvienas profesionaliai padarysime geriausia, ką galime. Visus jungia panašus estetinis erdvės, nuotaikos ir vertybių suvokimas.

– Iki spektaklio premjeros liko kelios dienos. Kada fiksuoji kūrybinio proceso pabaigą?

– Taip, jau lieka vos kelios dienos. Aš darbą laikau sukurtu, kuomet aktoriai ir visa komanda visiškai laisvai jaučiasi spektaklio erdvėje ir laike. Tai įvyksta po septinių ar dešimties susitikimų su žiūrovais. Tuomet nelieka nereikalingo nerimo, visi užtikrintai žino, ką turi padaryti ir kokiems netikėtumams turi būti pasiruošę – tam tikros vietos spektaklyje išsigrynina, atsiranda ir užsifiksuoja naujos, kai kurios – išnyksta. Spektaklis pradeda gyventi savo gyvenimą.

Dramoje pasakojama apie paskutinę sovietų okupacijos savaitę, kai 1941 metų birželio 22–28 dienomis Lietuvoje buvo nužudyta beveik 1000 kalinių ir civilių gyventojų. Artinantis Vokietijos kariuomenei, į Rusijos kalėjimus ir lagerius išvežta apie 1300 kalinių – ketvirtadalis Lietuvoje kalintų žmonių. Žiaurumu išsiskyrė Telšių kalėjimo politinių kalinių nužudymas Rainių miškelyje. Dviem kaliniams pavyko iš ten ištrūkti, o vienintelis Jonas Šapalas išgyveno Rainių žudynes. Jis 1988-aiaisiais parašė laišką Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai, kuriame papasakojo tos nakties aplinkybes. Dramoje „Miškelis“ pasakojama apie sovietinio režimo nusikaltimus ir jų pasekmes. Birželio 24 d. minimos 80-osios Rainių tragedijos metinės.

Šiemet D. Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursui parodyti devyni darbai. Juos vertino: teatro ir kino aktorius, režisierius, skaitovas Vladas Bagdonas, teatro kritikė Ramunė Balevičiūtė, aktorė Kristina Kazlauskaitė, režisierius Algirdas Mikutis, Varėnos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Regina Svirskienė, teatro kritikė Kamilė Žičkytė.

Šio konkurso tikslas – inicijuoti scenos meno kūrinių pagal klasikinę ir šiuolaikinę lietuvių literatūrą eskizų / ištraukų sukūrimą skatinant scenos meno kūrėjų iniciatyvą ir meninę saviraišką, stiprinant lietuvių literatūros ir teatro tarpusavio ryšius.

Spektakliui sukurti Kultūros ministerija skirs 20 275 eurų.

Pasak Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Rasos Balčikonytės, tragikomedijoje „NT Drama“ autorė su lengvu subtiliu humoru, aštriai ir tiriančiai stebi, vertina ir vaizduoja, kokiu mastu asmeniniai norai ir svajonės (norint įsigyti nuosavą būstą) yra valdomi idealaus gyvenimo stereotipų, kuriais naudojasi nekilnojamojo turto paslaugų teikėjai. Iš beprotiškos buto paieškų karuselės ir kapitalistinio mechanizmo pinklių sunkiausia išsivaduoti finansiškai ir socialiai mažiausiai apsaugotiesiems.

Anot  vertinimo komisijos, pjesė „NT Drama“  ypač svarbi dėl savo aktualumo ir bendražmogiškumo – tai, kas vyksta lietuvių autorės kūrinyje, gali nutikti bet kurioje pasaulio vietoje ir bet kuriam žmogui.

„NT Dramoje“ kritikuoju kapitalizmą ir nagrinėju, kokius biurokratiškus ir absurdiškus procesus tenka pereiti žmogui, kad įsigytų nekilnojamąjį turtą.

„Dabar dar labiau nei bet kada anksčiau svarbu turėti galimybę dalintis, diskutuoti, kartu išgyventi traumas ar pereiti krizes. „NT Dramoje“ kritikuoju kapitalizmą ir nagrinėju, kokius biurokratiškus ir absurdiškus procesus tenka pereiti žmogui, kad įsigytų nekilnojamąjį turtą. Tačiau per pastaruosius metus daugelio vertybės taip pasikeitė, kad žmonės vis labiau kvestionuoja persidirbimo, buvimo sistemoje, gyvenimo pagal urbanistinio pasaulio dėsnius prasmę. Todėl linkiu, kad pirmiausia susikurtume smagius namus viduje grįždami į gamtą, giliai kvėpuodami, pristabdydami savo tempus ir būdami sąmoningesni nei anksčiau. Dėkoju festivalio organizatoriams už galimybę būti kartu šiame transformacijos procese, kūrybinei komandai, vertėjams, moderatoriams, lietuviams festivalio dalyviams ir komisijai“, – atsiimdama premiją tiesioginėje vaizdo transliacijoje kalbėjo G. Labanauskaitė.    

Rašytoja, dramaturgė G. Labanauskaitė 2013 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apgynė daktaro disertaciją „Naratyvo konstravimo principai šiuolaikinėje dramaturgijoje“, stažavosi Europos ir JAV aukštosiose mokyklose. Šiuo metu autorė rašo dramaturgiją Lietuvos ir užsienio teatrams, veda privačius kūrybinio rašymo kursus, dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 2011 m. G. Labanauskaitės pjesė „Raudoni batraiščiai“ laimėjo nacionalinės dramaturgijos konkursą „Versmė“, taip pat buvo įtraukta į geriausių 2012 metų šimto Europos dramų sąrašą.

Nuo 1984 m. organizuojamas „Heidelberger Stückemarkt“ yra tarptautinis scenos menų forumas, skatinantis jaunuosius pjesių autorius ir Vokietijoje pristatantis nerodytas jų kūrinių premjeras. Nuo 2001 m. festivalyje kasmet dalyvauja ir šalis viešnia.

Šiųmečiame Heidelbergo teatro festivalyje kaip šalis viešnia buvo pakviesta dalyvauti Lietuva, jame pristatyti du mūsų kūrėjų spektakliai: Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės ir Rugilės Bardžiukaitės opera „Geros dienos“ bei Aido Giniočio „Lietaus žemė“.

Medžiaga bendražygiams taip patiko, kad visai neplanuotai Mantas tapo aštuntuoju Vilniaus mažojo teatro projekto „DramaTest“ dalyviu ir kaip tik šiuo metu pagal savo kūrinį režisuoja eskizą.

„Mes, artistai, per šį laiką labai išsiderinome. Bendraudamas su kolegomis, artimiausiais bičiuliais matau visko – tai tikrai labai nelengvas metas. Todėl, jei pasitaiko galimybė būti teatre, labai norisi ją išnaudoti“, – galimybe džiaugiasi dramaturgo ir režisieriaus vaidmenyje atsidūręs aktorius.

– Mantai, teatre esate du dešimtmečius, sukūrėte gausybę vaidmenų tiek scenoje, tiek kine, o šiemet pristatėte savo pirmąją pjesę. Ar seniai kirbėjo mintis ne tik vaidinti teatre, be ir jam rašyti? Galbūt rašėte ir anksčiau, bet tik dabar išleidote savo kūrinį į platesnį pasaulį?

– Taip, iki šiol rašiau į stalčių – tiesa, ne pjeses, o poeziją, įvairius fragmentiškus tekstus. Išbandyti save dramaturgo amplua, ko gero, privertė situacija. Per pirmąjį karantiną reikėjo kažką daryti, tad pateikiau paraišką Lietuvos kultūros tarybai, taip įsipareigodamas rašyti. Šiek tiek vėluoju su terminais, bet savo įsipareigojimus pildau.

– Įsipareigojimas, ko gero, tampa ir kūrybiniu impulsu tuomet, kai mūzos lanko nenoriai?

– Kažkaip taip susiklostė, kad mes, aktoriai, esame nelabai organizuoti. Mums reikia griežtos rankos, kad kas nors įspraustų į tvirtesnius rėmus, nustatytų terminus – tada mes darome! Ne veltui aktoriai paskutinę savaitę išmoksta tekstus ir tik paskutinėmis dienomis prieš premjerą atsiranda vaidmenys. Iki tol dažnas aktorius nė nesimoko teksto... Esame tokia palaida bala. (juokiasi – aut. past.)

– Karantinas tapo aplinkybe, paskatinusia sėsti ir rašyti, – o kas inspiravo pačią pjesės idėją, jos temas?

– Kolega, vaidinantis eskize ir dabar repetuojantis kartu, man papasakojo vieną istoriją. Tai – pasakojimas apie prancūzų aktorę, kuriai mirus namuose buvo atrasta daug filmuotos medžiagos. Toji aktorė daug filmuodavo save įvairiausiuose vaidmenyse, kastinguodavosi, nors mažai vaikščiodavo į realias atrankas. Ši istorija mane labai sudomino ir paskatino pradėti rašyti. Sakyčiau, kad tai – labai aktorinė medžiaga, mes patys puikiai žinome, kokia bjaurastis ir svetimkūnis savo prigimtimi yra aktorių atranka. Galbūt dėl to, kad ši tema labai artima ir turiu, ką pasakyti, jos ėmiausi – toji istorija ir groteskiška, ir komiška, ir dramatiška, kai į ją daugiau pasigilini. Mąstant šia tema į galvą pradėjo lįsti įvairūs dialogai, taigi nieko nelaukiau ir sėdau rašyti.

– Apie „Ką/stingą“ dauguma teatro žmonių sužinojo per Vilniaus mažojo teatro dramaturgijos ir teatro bandymų erdvės „DramaTest“ metu įvykusius virtualius skaitymus. Vien skaitymais pažintis su medžiaga nepasibaigė – gavote pasiūlymą pagal savo pjesę sukurti eskizą ir tapti dar vienu „DramaTest“ režisieriumi. Kiek svarbus teatro bendražygių palaikymas imantis tokio naujo kūrybinio posūkio?

– Kai pradėjau rašyti pjesę, su teatru apie tai nebuvau kalbėjęs, niekas iš ten esančių žmonių dar net nenumanė, kad bandysiu režisuoti. Kartą susitikome trise su aktoriais, nuėjome į teatro kavinę ir pabandėme tą pjesę perskaityti – norėjau pasibandyti, kaip ji skambės jų lūpose, pasitikrinti, ar teisingai pats savo viduje girdžiu dialogus. Kolegoms paskaičius man nekilo abejonių, kad tai gali tapti visai įdomiu darbu. Kaip tik po šio susitikimo koridoriuje sutikau režisierę Gabrielę Tuminaitę ir papasakojau jai savo įspūdžius. Ji savo ruožtu pasidalino planais rengti „DramaTest“ ir paprašė parodyti jai pjesę. Taip spontaniškai tekstas atsidūrė Gabrielės rankose, jai jis patiko, tada pjesę perskaitė dar keletas aktorių, jiems ji taip pat paliko gerą įspūdį.

Ironiška, tačiau pats skaitymas „DramaTest“ metu, mano galva, nebuvo pavykęs – nors pats skaityti neketinau, teko tą daryti, nes kitam aktoriui prieš skaitymą išrovė dantį... Taip dviese su aktoriumi Tomu Rinkūnu monotoniškai ir be entuziazmo paskaitėme tą tekstą. Viena aktorė po to sakė: „Kai skaičiau pjesę pati, tiek daug juokiausi, bet kai jūs ją paskaitėt, buvo visai nejuokinga“. Pastebėjau pjesių skaitymo per Zoom tendenciją – tai primena radijo teatrą, nes čia taip pat reikia kurti labai ryškius personažus. Jei to nepadarai, skaitymas sugriūna, tampa proza, kurią skaitoviškai papasakoji, ir tiek. Vis dėlto tenka pripažinti, kad visi tie virtualūs skaitymai vyksta tik iš bėdos... Dėl to su Tomu Rinkūnu susitarėme, kad tiesiog paprastai perskaitysime ir pristatysime medžiagą. Kai tekstą skaitai pats, ryškiai įsivaizduoji personažus, vaizduotėje girdi, kaip kalba chuliganas ar moteris artistė, girdi jų balsus, tembrą, dėl to tai atrodo atpažįstama, artima, kyla juokas. O mes viską paskaitėme taip ramiai ir neišraiškingai... Visgi, nepaisant nelabai pavykusio skaitymo, medžiaga kolegoms išties patiko, jie palaimino mūsų idėją ir paskatino dirbti toliau.

– Neseniai pradėjote šį eskizą repetuoti gyvų susitikimų metu. Koks jausmas po tokios ilgos pertraukos vėl sugrįžti į teatrą? Kaip sekasi drauge su komanda narstyti medžiagą, iki šiol egzistavusią tik jūsų paties vaizduotėje?   

– Kol kas sekasi šauniai, o sugrįžti yra gera, nes mes visi esam pasiilgę teatro ir kūrybos – tiesiog kaifuojam nuo buvimo kartu. Davėme sau pažadą, kad rezultatas mums nėra svarbus, į jį nesiorientuojame – labiausiai rūpi geras, kūrybingas procesas. Aktoriai tam tikra prasme primena sportininkus – pamėgink išleisti į aikštelę metus nejudėjusį atletą! Jis nepajudės... Lygiai taip pat mes esame be praktikos, be trenažo, tad pradedame iš naujo vaikščioti, pratinamės vėl kalbėti, reikšti savo mintis, bandome vienas kitą užkurti, sakome pastabas ir patarimus. Tai – savotiška laboratorija: į ją einame drąsiai, nekritikuodami, bet padėdami vienas kitam, bandydami tiek atrasti senąjį save, tiek nuo jo išsivaduoti.

– Šiame kūrybiniame procese esate ir dramaturgas, ir režisierius. Kokie įspūdžiai ėmusis tokio darbo pirmą kartą? Ar turite kokių nors baimių, o galbūt, priešingai, norisi dar įvairiau išmėginti savo jėgas ir judėti į priekį?

– Baimių kol kas neturiu, vien tik norą ir ryžtą kurti teatre, scenoje. Nebenoriu nieko daryti taip, kaip mes dabar kalbamės – už ekrano sienos. Noriu būti gyvame santykyje su žmogumi, ir šią akimirką tai yra didžiausias repeticijų džiaugsmas. Visas pastarųjų metų laikotarpis buvo paženklintas daugybės baimių, žinoma, ir dabar niekur nepradingo klausimas, ar apskritai dar grįšime prie tikro, normalaus teatro, tokio, kokį jį suprantu, o ne šio apsimetinėjimo teatru, kurį išdarinėjame Zoom’e? Ateitis braižoma šakėmis ant vandens, bet jaučiu – nebijau nieko.

– Galbūt planuose jau turite naujas kūrybines užmačias?

– Neslėpsiu, kūrybinių minčių tikrai yra, nors dar negaliu pasakyti, ar tai vėl bus pjesė, ar išmėginsiu save rašydamas prozą, ar suguldydamas mintis į romaną. Tokia kūryba reikalauja laiko. Nors iš pirmo žvilgsnio karantino metu to laiko visi turime daug, čia pat nuolat maišosi ir daugybė įvairių buitinių reikalų, kurie labai įtraukia ir, kaip bebūtų gaila, įkvėpimo akimirkos dažnai užklumpa tuomet, kai esi visa galva pasinėręs į ką nors gerokai buitiškesnio. Negaliu rašyti bet kaip ir bet kada, man reikia ramybės. Dabar, sugrįžęs į teatrą, esu tikras, kad proceso džiaugsmas leis šiek tiek giliau įeiti į kūrybinę būseną, kurios taip trūksta. Mes, artistai, per šį laiką labai išsiderinome. Bendraudamas su kolegomis, artimiausiais bičiuliais matau visko – tai tikrai labai nelengvas metas. Todėl, jei pasitaiko galimybė būti teatre, labai norisi ją išnaudoti.

Autoriui mirus, pjesė "Batsiuviai" liko nebaigta, tačiau laikoma geriausiu Witkacy kūriniu teatrui. Paskutinis Witkacy gyvenimo ir kūrybos dešimtmetis, sutapęs ir su visai Europai sunkiu laikotarpiu dėl ryškų pėdsaką XX a. istorijoje palikusio globalinio konflikto, buvo kupinas pesimizmo ir nerimo. Menininkas įžvelgė bundančius totalitarizmo demonus ir baiminosi dėl niūrios ateities – pjesė "Batsiuviai" tai puikiai atskleidžia.

A.Obcarskas į Witkacy pjesės pastatymą ėjo nuosekliai. 2019 m. pavasarį jis su Lietuvos nacionalinio teatro aktoriais surengė pjesės skaitymą, bet pastatymui pasirinko NKDT.

Repeticijos prasidėjo pasibaigus pirmajam karantinui – gegužę. Atidžiai vykdė aktorių atranką, galiausiai pakviesdamas scenos senbuvius Gytį Ivanauską, Saulių Čiučelį bei jaunosios kartos aktorius Mantą Bendžių, Deividą Breivę, Augustę Šimulynaitę, Aistę Zabotkaitę, Saulę Sakalauskaitę, Marių Karolį Gotbergą ir Motiejų Ivanauską. Scenovaizdį kuria dailininkė Lauryna Liepaitė, kostiumus – Juozas Valenta. Muzikiniu apipavidalinimu rūpinasi kompozitorius Rolandas Venckys. Taip pat prie premjeros sukūrimo prisideda vaizdo menininkė Saulė Bliuvaitė, režisieriaus asistentas Deivydas Valenta ir prodiuseris Vidas Bizunevičius.

Kaip sekėsi atrakinti šią nepastatoma tituluojamą pjesę? Ką simbolizuoja jos herojai ir ką turi bendra išsilavinimas ir visuomenės virsmai? Apie tai – pokalbis su režisieriumi.

– Witkacy "Batsiuviai" garsėja neįkandamu tekstu. Štai vienas pavyzdys: "Pšeklenti kliurkos subinkojai, kad jus per šakumtarpį!" Kaip pavyko susidoroti su tokiu stiliumi?

– Pirmą kartą šią pjesę skaičiau pusantro mėnesio, su pertraukomis. Didžiausias pasiekimas yra mūsų su aktoriais atliktas darbas, po kurio beveik nepaskaitomas Witkacy tekstas surado paprasto pokalbio formatą. Iš tų pokalbių mes galime suprasti, ką Witkacy norėjo pasakyti, apie ką jis kalba ir kur slypi jo šiuolaikiškumas. Šiandien man yra didžiausias malonumas ir didžiausia laimė to klausytis.

Kai "Batsiuvius" pavyksta perteikti teisingai, žmonės supranta, kad tai yra pravalas. "Ką, jis iš manęs tyčiojasi?" Taip, Witkacy tyčiojasi. Jo ekstravagantiška asmenybė žiauriai pajuokė tuometį literatūrinį lauką ir rašymo stilių. Bet po visu tuo yra gražios ir įtaigios mintys apie dabartį, visuomenę, apie žmogų ir meilę. Apie bendražmogiškus dalykus, apie neteisybę. Palaipsniui tekstas tapo lengvas. Žiūrovams, kurie žiūrės tiesioginę spektaklio transliaciją, o vėliau – spektaklį, linkiu įsiklausyti į Witkacy teksto grožį. Jis mane kiekvieną dieną nustebina.

– Ar tai spektaklis apie batus ir batsiuvius, kaip žada jo pavadinimas?

– Witkacy batsiuviai buvo tarpukario vargšai meistrai, kurie nelabai norėjo dirbti, o šiandienos spektaklyje jie yra persisotinę gero gyvenimo herojai. Jie savo studijoje daro viską, bet ir nieko tuo pat metu. Jie siuva batus, kurių čia nėra. Kuria batų idėjas, koncepcijas, vizijas. Šių batų niekas nematė, nes jie gaminami tolimojoje Kinijoje. Juos kankina nuobodulys, o batai tampa simboliu, kuris peržengia epochas ir žmogaus egzistencinius virsmus.

"Batsiuviai" yra savotiška vizijų pjesė, kurioje piešiami literatūros, meno, politikos, visuomenės ir žmogiškosios būklės ateities spėjimai. Witkacy vizijos stebėtinai tikslios, o tai liudija apie autoriaus sugebėjimą diagnozuoti savo laikmečio ir būsimo amžiaus ligas. Dėl to šis kūrinys yra savalaikis ir itin aktualus. Nūdiena skatina į Witkacy žiūrėti kaip į vizionierių, o pjesę perteikti per komedijos prizmę, nevengiant absurdo ir ironijos elementų.

Pjesėje susipina keistas dalykas: kalbama iš trijų klasių pozicijų: darbininkų, buržuazijos, aristokratijos, iš trijų skirtingų ideologinių doktrinų, bet jos yra sumišusios su labai smulkmeniškais asmeniškumais: meile, geiduliais, nuomonėmis, įžeidumu ir t.t. Spektaklyje neakcentuojame visuomenės klasių, bet nagrinėjame pavienių žmonių materialinės gerovės pasikeitimus ir netikėtą valdžios įgavimą: aktorius, laidų vedėjas gali netyčia tapti ministru pirmininku arba šalies prezidentu.

Žiūrime lanksčiai ir su aktoriais kalbame grynai apie individą, kai jis gauna, ko neturėjo, arba kai iš jo atimama tai, ką jis turėjo. Pasirašyčiau po beveik visu Witkacy "Batsiuvių" tekstu, nes į jį sudėta daug širdies. Cituoju: "Paprastas žmogus savo noru nesusimažins savo gyvenimo standartų, nebent kaip reikiant jam užvanosi per snukį." Paklauskime savęs, ar galėtume susimažinti savo gyvenimo standartą ar statusą, ar sugebėtume tai padaryti dėl visuomenės? Witkacy atsakė: "Tikrai ne." Jeigu žmogus turi kažką, jam yra labai sunku to atsisakyti.

– Kodėl taip yra? Atrodo, kad Witkacy pabrėžė mūsų egoizmą, tarsi pašiepdamas utopines altruistines valstybės vizijas. Kas tuomet vykdo revoliucijas?

– Išsilavinęs žmogus paprastai nesiima veiksmų, kurie griauna visuomeninę struktūrą. Labai išsilavinęs žmogus yra paralyžiuojamas: jis netaps radikalu, netaps nepatogiu, jo nuomonė bus liberalesnė, nuosaikesnė, atsižvelgianti į kitus. Paprastai tariant, kvailys lengvai, nieko nepaisydamas per savo nežinojimą arba kvailumą gali sugriauti šimtametes tradicijas, nubraukti ištisas kultūras. Kvailys gali sau leisti naikinti, nes jis truputį kvailas, nesupranta, ką daro. Tai yra kvailystės svarba revoliucijoje – kai nesupranti, kad kerti šimtamečius medžius. Tik išsilavinęs žmogus gali branginti žmonijos vaisius. Manau, kad Witkacy gerai matė, ko reikia revoliucijai, jis išsiaiškino jos receptą. Bet tas receptas ne toks, kokio mes visi tikėjomės.

Kas? Premjera "Batsiuviai".

Kur? "Tiketos" platformoje.

Kada? Lapkričio 29 d. 18 val.

G. Makarevičius – scenografas, dokumentinio kino režisierius, tapytojas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas. Apdovanotas Auksiniais scenos kryžiais už scenografiją P. Vaičiūno komedijai „Patriotai“ (2008, rež. J. Vaitkus), spektakliams „Šmėklų sonata“ (2011, rež. G. Varnas) ir „Išvarymas“ (2011, rež. O. Koršunovas), dramai „Balta drobulė” (2012, rež. J. Jurašas). 2008-aisiais Lugano kino festivalyje (Šveicarija) už dokumentinį filmą „Žiemos paralelės” (2007) pelnė pagrindinį prizą. 2018 m. įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Svarbūs patyrimai

– Įdomu, su kuria meno sritimi – dokumentiniu kinu, scenografija ar tapyba – dabar save labiau siejate?

– Su dokumentiniu kinu meilė baigėsi – nebenoriu jo kurti. Tikriausiai pasikeitė dalykai, kurie man labai rūpėjo, dingo ta tikrovė, kuri man buvo suprantama, kurią jaučiau. Atėjo kažkokie kitokie laikai.

Suvokęs, ką tie žmonės išgyveno,  imi kitaip žiūrėti ir į save.

– Lieka scenografija, tapyba?

– Turbūt tapyba. Niekada nesvajojau būti scenografu. Iki šiol savęs scenografu nelaikau, nors šiam darbui skiriu daugiausia laiko. Tiesa, dirbdamas teatre, skaitydamas ir analizuodamas pjeses, sužinojau daug įdomių dalykų. Juk neprisiversčiau skaityti nei W. Shakespeare’o, nei šiuolaikinių pjesių, jeigu netektų talkinti jas statant. Dirbdamas gilinuosi iš esmės, o ne šiaip sau permąstau. Atsiskleidžia epochos, daug draminės medžiagos, žmogiškos esencijos. Tai mane motyvuoja, labai įdomu. Man atrodo, kiekvienam žmogui svarbu patirti tokių dalykų.

Kai trenkia kaip žaibas

– Ar turite savo kaip scenografo skaitymo būdą? Ar konstruojate vaizdus skaitydamas pjesę?

– Tai priklauso nuo medžiagos. Jei bus opera, labai svarbūs muzikiniai dalykai. Dažniausiai režisieriai, su kuriais dirbu, sako: „Tu paskaityk. Kaip tau atrodo?“ Paskaitęs sakau: „Va taip man atrodo.“ Man neužtenka vienąsyk perskaityti, nes kiekviena dramaturgija turi paslėptų kodų. Kitaip tariant, ji turi sudrebinti kuriantį žmogų. Kol nesulaukiu tokio dalyko, sunku ką nors sugalvoti. Kai tas žaibas trinkteli, suprantu: čia yra esmė. O tada viskas lengvai generuojasi, pradeda plėtotis idėjos ir viskas limpa. Kol tokio poveikio nėra, vyksta svarstymas – gal taip, o gal anaip?

– Ar su O.Koršunovu radote bendrą kalbą? Jau esate kartu dirbę?

– Esame drauge pastatę keturias operas, kelis dramos spektaklius. Tai „Mūsų klasė“ (2014) ir S.Kane „Apvalytieji“ (2018) Norvegijoje, Oslo nacionaliniame teatre, W.Shakespeare’o „Akis už akį“ (2016) Varšuvoje, M. Ivaškevičiaus „Išvarymas“ (2011) Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Dar buvo šiuolaikinė kompozitoriaus V. Baltako opera „Cantio“, sukurta Miuncheno bienalei (2004), įdomus projektas. Vilniuje pastatėme G. Donizetti „Meilės eliksyrą” (2008), G. Sodeikos „Post Futurum” (2018), o L. van Beethoveno „Fidelijų” – Bergene (2013) ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (2015). Visi spektakliai, mano galva, labai pavykę, o kai kurie ir puikiai įvertinti – tikriausiai galima sakyti, kad bendrą kalbą suradome.

Sukrečianti tema

– Kaip jums patinka Klaipėdos dramos teatro erdvė?

– Po rekonstrukcijos dabar čia buvau pirmą kartą – man patinka, estetiškas vaizdas. Atrodo solidžiai, joje turėtų būti viskas gerai. Neturiu jokių negerų nuojautų. Geras matomumas ir geras jausmas. Tiesiog jauti, kad iš scenos vyksta gera transliacija. Teatrui tai labai svarbu.

– Pjesė „Mūsų klasė“ – sunki, pasakojanti apie skaudžius įvykius. Koks paties santykis su ja? Kas labiausiai sujaudino?

– Kalbant apie sukrėtimą – pati tema yra baisi. Jau daug metų į ją gilinuosi, pernai su režisieriumi G. Varnu kūrėme spektaklį „Getas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre, prieš tai su O. Koršunovu – „Mūsų klasę“ Norvegijoje. Ta tema perskaičiau daug knygų. Yra tokių dokumentinių tekstų, kurių tiesiog negali skaityti, o kai jau įveiki, ilgam lieka galvoje. Pastaruoju metu daug atsakymų radau perskaitęs logoterapeuto Viktoro E. Franklio knygą „Žmogus ieško prasmės“. Jis pats buvo koncentracijos stovykloje. Labai gerai parašyta knyga. Pasak autoriaus, prasmė atsiranda iš pačios baisiausios patirties. Apskritai, gilindamasis į holokaustą, pradedi suprasti žydų kultūrą, mentalitetą ir gali suvokti, ką tie žmonės išgyveno, o tada imi kitaip žiūrėti ir į save.

Istoriškumo ženklai

– Ar siekiate istoriškumo, kurdami „Mūsų klasę“?

– Manau, istoriškumas iš dalies atsiskleis lėlėse (dail. Julija Skuratova). Bet labiausiai turbūt per vaizdo projekcijas (aut. Mikas Žukauskas). Vaizdo projekcijos padės kurti atskiras scenas, keisti scenografiją. Pati scenografija – nekintanti arba keisis labai mažai. Ji – be smulkių detalių, labiau visuminė. Aišku, itin svarbus bus apšvietimas (šviesų dail. Julius Kuršis). Pagrindinis istoriškumo ženklas, dokumentiniai dalykai pasieks žiūrovus per vaizdo projekcijas.

– Scenografija pjesės pasaulį perkelia į sceną. Kaip kuriate erdvę, veiksmo vietą?

– Iš tikrųjų viską įsivaizduoju, tačiau režisierius turi išsakyti savo mintį, lūkestį. Man užtenka kelių nuorodų. Pavyzdžiui, dirbant su Oskaru, viskas labai aišku: jis turi sprendimą, per daug jo nedetalizuoja. Aš turiu laisvės, bet kryptis aiški. Scenografija dramos veiksmui turi turėti tokį poveikį, kaip geras rėmas – paveikslui. Scenografas privalo suvokti erdvę, kurioje vyks veiksmas, ir numatyti draminės idėjos gaires, kaip scenografija gali kisti – keistis arba generuoti naujas prasmes veiksmo metu.

Architektūra ir scenografija

– Scenografija – kūryba ir tarsi matematika – sprendimo ieškojimas? Pavyzdžiui, spektaklio „Išvarymas“ scenografija labai architektūriška.

– „Išvarymo” scenografiją įkvėpė Venecijos bienalės arsenalo salėse esančios kolonos. Tos aprūdijusios XIX a. pabaigos – XX a. pradžios metalinės kolonos man pasufleravo, kad tai galėjo būti kokio nors fabriko Niujorke, kur dirbo mūsų tautiečiai iš pirmosios emigrantų bangos, kolonos.

Kai 1980-aisiais atvažiavau į Vilnių, įgijau architektūros specialybę statybos technikume, dabar tai – kolegija. Ten buvo labai geri mokytojai, suteikė bazinių žinių apie architektūros kūrimą. Man jos labai praverčia kuriant scenografiją, nes ir scenografams reikia išmanyti panašius dalykus.

Juk pati scena yra architektūra. Man tai yra nuoseklus darbas, gal ne toks didelis melas, kaip kurti kažkokius keistus pasaulius... Architektūra struktūruoja, sutvarko medžiagą, veiksmą. Pačioje architektūroje yra ritmika. Dažnai, jei scena pažįstama ir turi savo kodus, stengiuosi atsispirti nuo to arba ją pratęsti, kad susilipdytų į visumą.

Spektaklio „Mūsų klasė“ (rež. O. Koršunovas) premjera Klaipėdos dramos teatre – gruodžio 5, 6, 12, 13 d. Bilietus platina „Tiketa.lt“.

– Ch.Hamptono pjesė parašyta pagal prancūzo karininko Pierre’o Choderlo de Laclos 1782 m. parašytą romaną "Pavojingi ryšiai", kuris akimirksniu tapo bestseleriu. Kuo toks ypatingas šis romanas?

– Tai epistoliarinio žanro romanas – jis parašytas laiškų forma. Jame nėra jokio įprasto veiksmo, tai tiesiog susirašinėjimų virtinė. Jis apnuogino tuometės Prancūzijos aristokratijos visišką laisvamanystę, tamsiąją žmogaus prigimtį. Dominavo didelis ištvirkimas, žmonės žudė ir kitaip naikino vieni kitus. Autorius dar rašė eilėraščius, bet jį būtų galima pavadinti vieno romano rašytoju. Jis buvo kariškis, aukštuomenės atstovas, gana uždaras žmogus, ir labai skeptiškai žiūrėjo į savo luomo atstovų įpročius.

Žvelgiant iš istorinės pusės, šis romanas yra revoliucinis. Jis buvo perleistas daugybę kartų, tiražai buvo nemaži. Prancūzijoje kilo didelis nepasitenkinimas tiek iš aristokratų, tiek ir iš dvasininkijos pusės. Autorius kone tapo persona non grata. Daug žymių rašytojų romaną laiko vienu iš jų įkvėpimo šaltinių. Kaip vaizduojamo amžiaus veidrodį, svarbų dokumentine prasme.

– Kuo kitokia yra Ch.Hamptono pjesė? Ir koks jūsų santykis su ja?

– Pjesė parašyta 1985 m. Tik turiu įtarimą, kad ji buvo parašyta specialiai kinui. Scenų konstrukcija yra labai artima būtent kinui, jos parašytos visai ne pagal teatrines taisykles. Skaitant atrodo, kad viskas yra gerai, bet, pjesę pradėjus statyti scenoje, pradeda kilti  klausimų. Joje, tiesą pasakius, tarp rašytojo požiūrio ir paties romano konkretus ar radikalus dialogas nesimezga. Jis greičiau seka juo ir jį apvalo. Apvalo nuo nereikalingų detalių, nuo daugžodžiavimo ir pan. Iš esmės trumpesne forma atpasakoja tą pačią fabulą. Na, o mes romanui stengiamės suteikti dar trečią pavidalą.

Mes visi esame žaidimo dalis, per daugybę metų atsiranda žmonių, kurie reformuoja, koreguoja tą žaidimą, bet jis išlieka.

Žiūrėjau šio romano ekranizacijas – Miloso Formano ir Stepheno Frearso režisuotus filmus ir man jie pasirodė žiauriai nuobodūs. Tai kostiuminės dramos. Žiūrėdamas juos supratau, kad scenarijus nėra parašytas perdėm gerai. Jis tarsi neturi transcendencijos lyg strėlės, kurį viską pervertų. Mes spektaklyje bandome visa tai sukurti.

– Jūsų kūrybai būdingas tiesioginis ryšys su esamuoju laiku. Ar ir šiame spektaklyje bus aiškių šiuolaikinės realybės atspindžių?

– Labai aiškių nuorodų į kažkuriuos šių dienų socialinius procesus atsisakome. Vienu metu buvo kilęs noras viską pakreipti ta linkme, bet paskui nusprendžiau, kad vis dėlto to daryti nereikia. Nereikia taip dirbtinai to terpti, nes pati medžiaga tiesiog tam priešinasi. Jeigu ir bus sąsajų su konkrečiu įvykiu, aplinkybe, žmonėmis, tai bus greičiau užuominos, o ne tiesioginės nuorodos. Nes tai yra globalus hedonizmo skrodimas.

Išskyrus vieną, visi veikėjai ieško tarpusavio santykiuose merkantilinių tikslų. Dėl to jų santykiuose pradeda skleistis didžiulė nemeilė. Nemeilė apskritai savo žmogiškajai prigimčiai. Šis momentas yra labai globalus reiškinys. Kuo daugiau repetuojame, tuo stipriau tai juntame. Žmogaus prigimtis, visų pirma, yra siekis kurti, o čia viskas yra naikinama. Tai daroma netgi suprantant, kad kelio atgal nėra. Tie žmonės suvokia, kad yra blogi, kad pametė orientyrus savo kelyje, kad jiems rūpi tik materialinė nauda. Bet jie patys tampa tų merkantilinių aplinkybių aukomis. Savo sukurto monstro buratinais. Jie supranta, kad grįžti nebegali, kad ir to norėtų. O kai žmogus patenka į tokią situaciją, lieka du keliai: arba jis turi sunaikini tai, ką sukūrė, ir likti basas, arba jam reikia sunaikinti patį save. Toks žmogaus prigimties Armagedonas.

– Sunku patikėti, kad žmonės iš tikrųjų gali būti tokie puolę. Galbūt ir galėjo tuo praėjusiu laikmečiu, bet ne šiandien. Kaip jums atrodo?

– Man tikisi, kadangi kiek realybėje dairausi aplinkui didelio skirtumo nematau. Aš romaną priimu kaip visiškai realistinį reikalą. Knyga yra kažkokių tai įvykių, moralės koncentratas, o realybėje gyvename labai išblaškytai, galbūt dėl to sunku pajausti visumą. Gali atrodyti, kad šiandien gyvename geriau, bet aš tuo netikiu. Nemanau, kad yra geriau. Užtenka pasižiūrėti į istoriją tam, kad suprastum, jog žmonės nesikeičia.

Agnius Jankevičius/D. Stankevičiaus nuotr.

Amžinas klausimas, kodėl vyksta karai? Kaip po tokio siaubo vėl gali rastis fašistai, nacistai, fašistuojančios partijos, organizacijos ir t.t.? Nepamenu, kas tai pasakė, bet patirties perduoti neįmanoma. Perduodama tik informacija, o ne patirtis. Ir kada išmiršta visi tam tikro įvykio amžininkai, nauja karta tarsi vėl viską pradeda nuo nulio. Galima vedžioti juos po genocido aukų muziejų, galima pasakoti daugybę dalykų, bet tai nebus patirtis, tai bus tik informacijos perdavimas. Žmogus yra fizinis padaras, tad jis visą laiką turi kažką patirti. Tam, kad suprastų visa ko vertę.

Labai daug ką duoda ir aplinka, patirtos traumos. Sigmundas Freudas yra sakęs, kad žmogaus asmenybės modelis susiformuoja iki šešerių metų, vėliau jis iš esmės nekinta, gali plėstis kažkokios pusės, galima sąmoningai kažkurią pusę nuslopinti, bet jis nedingsta. O ką reiškia būti iki šešerių metų? Būti tarp tėvų. Vienokio ar kitokio pobūdžio potencialas būti arba tapti gimsta tėvų namuose. Paskui reikia tik tam tikrų dirgiklių, kad jis skleistųsi.

– Dėl ko spektaklio personažai siekia valdyti vienas kitą?

– Personažai siekia valdyti vieni kitus tam, kad netaptų kitų įrankiais. Jie siekia valdyti kitą, jį nuasmeninti ir paversti savo vergu. Pavyzdžiu galėtų būti didieji žmonės, kad ir Rusijos ar Šiaurės Korėjos lyderiai. Jiems nebereikia dirbti tam, kad užsidirbtų milijoną, tie siekiai jau įgyvendinti, jie siekia užimti Dievo poziciją. Galia kaip tikslas. Tai irgi yra žmogaus prigimtyje. Siekti jausti galią per materialią išraišką. Per tai, kad tau kiti paklūsta, kad tau neša kyšį, kažką dovanoja. Tai grynai galios žaidimai. Tai kaip narkomanija – egzistuoja dalykai, kurie apčiuopiamos materialios naudos neturi, bet tu vis nori juos išgyventi. Vadinasi, jie tau teikia kažkokį psichinį pasitenkinimą. Jie gamina laimės hormoną.

Žmogaus prigimtyje yra du dalykai: vertinti ir konkuruoti. Visos lygybės teorijos yra totalus absurdas. To tiesiog negali būti.

Mes visi esame žaidimo dalis, per daugybę metų atsiranda žmonių, kurie reformuoja, koreguoja tą žaidimą, bet jis išlieka. Kartais pagalvoju, koks aš būčiau, jeigu nieko nebebūtų, kaip kokioje pirmykštėje gentyje. Bet net ir ten egzistuoja žaidimo taisyklės. Žmonės, kaip grupė, be sukurtų tam tikrų žaidimo taisyklių tiesiog negalėtų egzistuoti. Atrodo, pavirstų gyvuliais, išpjautų vienas kitą, ir tiek. Žmogaus prigimtyje yra du dalykai: vertinti ir konkuruoti. Visos lygybės teorijos yra totalus absurdas. To tiesiog negali būti. Tai neįmanoma dėl pačios žmogaus prigimties.

– Užsiminėte, kad vienas personažas vis dėlto yra visiškai kitoks. Ar jam pavyksta kažką pakeisti?

– Yra viena veikėja – mergina, aplink kurią didžiąja dalimi ir sukasi visa intriga. Bet iš esmės bendrame piešinyje ji simboliškai atlieka dirgiklio, katalizatoriaus, aukojamo avinėlio vaidmenį. Ji yra auka plačiąja prasme. Ji – vienuolė, kuria manipuliuoja vienas mergišius tiesiog savo malonumui. Viskas vyksta labai negražiai, apgaulės būdu. Ji juo patiki ir nueina paskui jį.

Apgavystė man yra vienas šlykščiausių dalykų gyvenime. Apgauti yra labai baisus ir žemas dalykas. Žmogui suteikiama viltis, nupiešiamas kažkoks jo ateities vaizdinys, jis pradeda tuo gyventi, pradeda savyje kažką keisti, atsisakyti kai kurių savo įpročių, fiziškai ir psichiškai pradeda orientuotis į tą kitą perspektyvą, o paskui iš jo pasijuokiama. Tai galbūt net baisiau už karą. Nes tai vyksta intymioje sferoje, tarp dviejų ar trijų žmonių. O dar šlykščiau, kada tai yra padaroma tiesiog dėl malonumo. Dėl to, kad būtų smagu, net ne dėl materialinės naudos. Suteikti viltį ir paskui ją išplėšti iš rankų, mesti ant žemės, sutrypti yra tikrai labai baisu. Tai pats didžiausias blogis. Tas žmogus tuomet jaučiasi valdovu, tik klausimas, kokia kaina.

– Sakoma, viskas grįžta atgal. Ar spektaklio veikėjams jų blogi poelgiai sugrįžta?

– Ne, nelabai sugrįžta. Tie visi tautosakiniai posakiai yra greičiau atsiradę iš to, kad žmonės labai norėtų, kad taip būtų. Norėtų tikėti, kad taip yra, ir tą norą materializuoja posakiais, sentencijomis. Bet realybėje viskas yra visai kitaip. Man atrodo, kad labai retai kada būna tas grįžtamasis ryšys.

– Kokio žiūrovų nusiteikimo tikitės?

– Noro pabūti. Tiesiog pabūti, žiūrėti, jausti. Jeigu aš apsilankau kokiame nors meno renginyje, visą laiką laukiu ir tikiuosi, kad tai, ką aš pamatysiu, man duos impulsą pervertinti arba save patį, arba autorių, arba tam tikrą žanrą. Kad tai bet kokiu atveju mane paskatins padaryti kažkokią reviziją, apžvalgą.

Šią vasarą dalyvavome teatro festivalyje Slovėnijoje ir kaip tik viename Liublianos muziejų buvo pristatyta Davido Lyncho litografijos darbų paroda. Tie darbai man padarė labai didelį įspūdį. Pamaniau, kad jeigu nežinočiau, kad tai yra D.Lyncho darbai, galvočiau, jog jie yra žmogaus, kuris yra per žingsnį nuo savižudybės. Juose buvo jaučiama beprotiškai didelė vienatvė. Ir labai globali. Nei jo filmuose, nei muzikoje, nei knygoje anksčiau nepatyriau tokio pojūčio. Niekur manęs nepasiekė tokia informacija, kaip kad šioje parodoje. Po jos pradėjau iš naujo pervertinti šį žmogų ir jo kūrybą. Kažkuria prasme – ir save.

Tai yra pavyzdys, ko aš visada laukiu ir tikiuosi eidamas į meno renginį ir ką galvoju apie žiūrovą, kuris ateis į mano spektaklį. Tad, jeigu kažkas panašaus nutinka ir jam, man tai yra didžiausia dovana. Ne mano ir kolegų sukurto kūrinio vertinimas. Jeigu spektaklio dirgikliai žiūrovą paveikia, tai yra didžiausias kokybės ženklas. Ir prasmė. Dėl to aš vis dar čia būnu, nes visa kita man darosi vis mažiau įdomu.

Veidai ir vardai

"Pavojingų ryšių" kūrybinė grupė: režisierius Agnius Jankevičius, scenografijos ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė, aktoriai Goda Piktytė, Gabrielė Ladygaitė, Vaidas Maršalka, Inga Mikutavičiūtė, Eglė Grigaliūnaitė, Daiva Rudokaitė, Gytis Laskovas.

Premjera – 2019 m. kovo 28, 29 ir 31 d.

Spektaklis – bendras Klaipėdos jaunimo teatro ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projektas – visuotinio lėkimo ir susvetimėjimo kontekste atsigręžia į paprastų žmonių likimus bei ieško jų prasmės. "Reikia mylėti gyvenimą, kad jį turėtum, ir reikia turėti gyvenimą, kad jį mylėtum", – pjesės autoriaus mintį retransliuoja Režisieriaus vaidmenį spektaklyje atliekantis V.Masalskis.

– Pjesės veiksmas vyksta XX a. pradžioje. Joje išryškėja paprasti žmonių gyvenimai, tačiau persmelkti suvokimo tų pačių dalykų kaip ir šiandien: gimimo, vaikystės, brandos, santuokos, mirties nuojautos. Kodėl, praėjus tiek daug metų, žmonėms vėl reikia visa tai priminti?

T.Wilderis nori mums priminti, kad gyvenimas susideda iš labai paprastų, kasdienių dalykų, o jie yra šventi, verti stebuklo.

– Reikia priminti ne apie mirtį, o apie gyvenimą, apie mūsų būtį. Kaip sako pjesės autorius, reikia mylėti gyvenimą, kad jį turėtum, ir reikia turėti gyvenimą, kad jį mylėtum. T.Wilderis nori mums priminti, kad gyvenimas susideda iš labai paprastų, kasdienių dalykų, o jie yra šventi, verti stebuklo. Dažnai žmonės ieško stebuklo. Bet aš stebuklą matau, pavyzdžiui, pavasarį, kai skleidžiasi žalias medžio lapas. Stebuklą matau, kai tas pats medis numeta lapus, kai žolė rudenį nustoja augti ir pradeda laukti žiemos. Ir visi šie stebuklai vyksta šalia mūsų, tik mes jų nematome. Mes paprasčiausiai įsibėgėjame ir bėgame per tą gyvenimą. Būtent apie tai ir yra ši pjesė.

– Ką jums, kaip aktoriui, reiškia ši pjesė?

– Man ši pjesė yra neįtikėtino grožio. Aš ją labai myliu ir gerbiu. Ji man visada sukelia ašaras. Ne dėl to, kad pjesė liūdna, o dėl jos grožio ir harmonijos. Ši pjesė kaip muzika, kurios besiklausydamas dažnai pravirkstu dėl harmonijos, kurios nėra mūsų gyvenime. Gyvenime dažniausiai mes "gauname per galvą". Jis yra brutalus, greitas, keistas. O muzika yra tai, ko gyvenime nėra. Kai menas pasiekia tai, ko gyvenime nėra, mes verkiame. Ne iš liūdesio, bet tiesiog dėl grožio ir paprastumo. Todėl ši pjesė man ir yra kaip muzika. Aš girdžiu joje pagautą būties egzistencijos muziką. Ne natomis, o žodžiais ir veiksmais.

Pjesė jau pirmame veiksme pasako mums, kad joje bus kalbama apie rimtus dalykus, tačiau jie nėra skaudūs. Juk mirtis tokia ir turėtų būti. Ji nėra netektis. Ji yra išlydėjimas į kelionę.

Šiandien mes praradome mirties pojūtį. Praradome patį svarbiausią dalyką – laidotuves. Mes nebegedime tris dienas kaip seniau. Mes nebeišlydime mirusiojo anapilin, nebepabūname su juo tomis paskutinėmis atsisveikinimo akimirkomis. Tiesiog padarome labai greitas procedūras ir išnykstame. Juk laidotuvės mirusiajam nebereikalingos. Jos reikalingos mums, gyviesiems. Ir reikalingos tam, kad prisimintume, jog mes taip pat išeisime. Turi įvykti atsisveikinimo akimirka, nuo kurios prasideda branginimas, to ką neišvengiamai prarasi. Būdamas vaiku, aš stebėdavau suaugusiuosius: kaip jie sėdi, ką kalba prie mirusiojo. Man labai nepatikdavo kvapas ir netgi maistas. Aš niekada nevalgydavau gedulingų pietų, nes man tai atrodydavo neteisinga. Tik vėliau supratau, kad galima valgyti, nes tai irgi yra viena iš mūsų buvimo apraiškų. Bet iki tol aš būdavau su mirtimi, su ta netektimi ne tik kaip su savo artimo, motinos arba tėvo, bet ir savo paties. Mes taip pat prarasime savąjį "aš". Aš nežinau, kas nutiks mums mirus. Bet tikriausiai tada išnyks tas pasaulis, kuriame mes buvome.

– Kaip manote, ar neateis toks laikas, kai šis bėgimo, susvetimėjimo ir mėginimo gyventi pagal planą burbulas vieną dieną sprogs? Ar nebūsime priversti sugrįžti į gyvenimo paprastumą, lengvumą?

– Į ką mes evoliucionuojame, kur mes keliaujame ir kas yra iš mūsų numatyta padaryti (arba ką mes patys iš savęs darome), aš nežinau. Aš tik žinau, kad mes gyvename kitaip, nei gyvenome prieš tai. Yra likę labai daug panašumų: tos pačios emocijos, be kurių žmogus negali išgyventi šioje žemėje, niekur nedingo meilė, ištikimybė, tarnystė, rūpestis kitu. Bet mes ateiname į kažkokias kitas fazes. Galbūt tikrai žmonija turės sustoti ir sustabdyti save nuo to bėgimo.

– Pirmą kartą šią pjesę Lietuvos teatre režisavo Gytis Padegimas – ji buvo rodoma net 19 metų.

– Man atrodo, kad tada spektaklį išlaikė pati pjesė. Nuo tada žmonės pamilo ir T.Wilderį. Pasiūliau statyti šią pjesę režisieriui Dariui Rabašauskui tam, kad ji įgautų naują kvėpavimą mūsų erdvėje.

– Kaip manote, ar tada rodoma pjesė nebuvo tautos laisvės troškimo simbolis? Juk pirmasis "Mūsų miestelis" atsirado sovietmečiu?

– Ir tada, ir dabar pjesė simbolizavo tą patį – žmogaus būtį. Bet kokios sistemos, valdžios griūva, palyginti su būties egzistencijos prasme. Tuo šia pjesė ir yra graži, nes ji nekalba apie jokias socialines atskirtis, politines santvarkas, laisvę ar nelaisvę. Ji kalba apie žmogaus buvimą šioje žemėje, šioje palaukėje. Ir apie tai, kaip žmogui nugyventi toje palaukėje, kad nebūtų gėda numirti.

– Šioje pjesėje vaidinsite pagrindinį Režisieriaus vaidmenį.

– Su šiuo vaidmeniu buvo įdomi istorija. Režisierių turėjau vaidinti jau tada, kai pjesė buvo pirmą kartą statoma. Bet aš atsisakiau, nes buvau per jaunas šiam vaidmeniui. Negalėjau išeiti prieš žmones ir mokyti juos, kas yra gyvenimas. Juk šio personažo misija – būti vedliu, kuris be jokio spaudimo pasakoja ir atveda visą žiūrovų salę į mirties ir laidotuvių tašką. O dabar aš jau galiu ją vaidinti, nes jau truputėlį mačiau gyvenimo, truputėlį žinau, kas yra druska, kas yra duona, kas yra pipirai. Truputį žinau, kas yra kraujas, kas yra ašara. Dabar jau galiu šiek tiek atsitraukti. Norint kalbėti apie gyvenimą, reikia jame nebūti. Kai žmogus pradeda subręsti, jis pradeda matyti šią dieną ir jos svarbą visai kitaip. Tada žmogus pradeda suprasti, kiek daug toje dienoje jis nematė, koks neįžvalgus buvo.

Kai buvau vaikas, mano Dievas buvo laikrodis. Bobutė mane atsivesdavo į bažnyčią, tai aš žiūrėdavau į laikrodį, ten pakabintą, ir melsdavausi, kad tik greičiau tos šv.Mišios baigtųsi, nes noriu bėgti žaisti. Šią Dievą aš taip mylėjau, kad galėjau ir poterius jam sukalbėti. Paskui Dievas kito. Šiandien jis įvairus, tai ir paslaptis, ir kvantinė chemija, ir dalelė, ir nežinojimas, ir pats gyvenimas, ir drugelio efektas, ir chaosas, ir žvaigždynas, galaktika. Jis yra visur. Ir tame pačiame laikrodyje.

Kas: Spektaklis "Mūsų miestelis".

Kada: 2018 m. sausio 4 d. 18 val.

Kur: Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje.