Atminimo ženklas pastatytas Šiauriniame rage, priešais tą vietą, kur tarpukariu švartuodavosi legendinis Lietuvos karinis laivas „Prezidentas Smetona“.

Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų karininkų klubo nariai nusprendė kariuomenės istorijos atmintį įamžinti gerai matomoje Klaipėdos vietoje. Svarstant, kur turėtų atsirasti Lietuvos kariuomenės 100-mečiui skirtas paminklas, galvota apie M.Mažvydo alėją, tačiau labai greitai apsispręsta, knechtą statyti Dangės krantinėje, arčiau marių.

Klubo narių lėšomis buvo sukurtas ir pastatytas paminklas, kurio viršutinė dalis – tikro laivo knechtas, rudo granito postamentą sukūrė skulptorius Arūnas Sakalauskas.

Kad knechtas primintų gyvą praeitį ir jungtų ją su dabartimi, karininkai jį papuošė tikro laivo švartavimosi lynu. Miesto merui Vytautui Grubliauskui ir skulptoriui A.Sakalauskui užrišti lyną tapo tikru iššūkiu. Kaip tvirtinamas laivas, jiems aiškino karininkų klubo nariai. Jie abiem garbiems svečiams padovanojo po atminimo herbą.

Karininkų klubo nariai įsipareigojo kasmet lapkričio 23 dieną šį lyną pakeisti švariu arba atnaujinti. Vyrai svarstė, ar nugvelbti laisvai prieinamą daiktą linkę asmenys nesusigundys pasisavinti šio lyno gabalo, tačiau karininkai patikino, kad buityje jo pritaikyti nepavyks – lynas yra pernelyg trumpas.

„Šis Lietuvos kariuomenės 100-mečio atminimo akcentas yra klaipėdietiškiausias ir labiausiai jūrinis. Tuo jis unikalus, labai prasmingas ir įkvepiantis. Čia žmonių niekada netrūksta, tad šis akcentas bus geras priminimas apie tai, kokioje valstybėje gyvename, kokią turime kariuomenę ir ypač karines jūrų pajėgas, – susirinkusiems tarė V.Grubliauskas. – Išmokome rišti aštuntuką, tikrai pravers gyvenime.“

A.Sakalauskui tai pirmas darbas susijęs su jūra.

Karinių jūrų pajėgų karinių klubo asociacijos, vienijančios 80 narių, klubas kasmet prisideda prie įvairių socialinių akcijų, bendrauja su moksleiviais.

Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanojami asmenys, pasižymėję didvyriška narsa ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę.

R.B.Naką šiuo garbingu apdovanojimu po mirties nuspręsta įvertinti atlikus istorinį-archyvinį jūrininko bylos tyrimą.

R.B.Nako artimuosius ši žinia labai sujaudino, ypač dėl to, kad ilgus metus sovietų saugumo tardytojai jo žmonai vis bandė įteigti, kad jos vyras buvo dezertyras.

Jūrininko sūnus A.Nakas neslėpė, kad toks vertinimas valstybiniu mastu yra atpildas už visas kančias, kurias jo tėvas patyrė sovietų kalėjimuose ir lageryje.

"Kai pačioje ceremonijos pradžioje paskelbė tėčio pavardę, buvo labai netikėta. Iki Prezidentės kelias pasirodė labai ilgas. Prezidentė paėmė mane už rankos, maloniai nusišypsojo ir aš nurimau. Kai įteikė apdovanojimą ir sustojome fotografijai, pagalvojau, kad tėčiui dabar turėtų būti gera, ir sunkiai tvardžiau ašaras", – pasakojo A.Nakas.

Dienraštis "Klaipėda" apie R.B.Naką, kuris tiek metų buvo nepelnytai pamirštas, rašė kelis kartus ("Karo jūrininko garbė", 2017 07 29 ir "Nepalaužtas Lietuvos karys", 2017 08 26).

Būtent tada Lietuvos jūrų muziejaus istorikai pirmąkart prabilo apie simbolinį Lietuvos karininkų pasipriešinimą pirmajai sovietų okupacijai.

Kai vokiečiai 1941 m. okupavo Lietuvą, R.B.Nakas prisijungė prie Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, rezistencinės organizacijos veiklos Kaune.

1943 m. R.B.Naką su grupe bendraminčių suėmė gestapas ir keletą mėnesių kalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Tačiau, nesurinkus pakankamai įkalčių, buvusį karo jūrininką naciai paleido.

Sovietai jį suėmė 1945 m. sausio 24 d. ir Karo tribunolas nuteisė 10 metų Vorkutos lageryje. Į Lietuvą jis grįžo tik 1958-aisiais. R.B.Nakas paslaptingomis aplinkybėmis Lietuvoje žuvo 1963 m.

Abejones išsklaidė istorikai

Dienraštis "Klaipėda" apie šią išskirtinę asmenybę, kuri tiek metų buvo nepelnytai pamiršta, rašė kelis kartus ("Karo jūrininko garbė", 2017 07 29 ir "Nepalaužtas Lietuvos karys", 2017 08 26).

Būtent tada Lietuvos jūrų muziejaus istorikai pirmąkart prabilo apie simbolinį Lietuvos karininkų pasipriešinimą pirmajai sovietų okupacijai.

Karo jūrininkas R.B.Nakas kartu su paskutiniuoju laivo "Prezidentas Smetona" kapitonu Povilu Labanausku ir kitu jūrų kapitonu Vytautu Kuizinu 1940-ųjų liepą nesutiko su raudonojo komisaro reikalavimu nuimti trispalvę nuo laivo ir ją išgelbėjo nuo sunaikinimo.

Pasak Lietuvos jūrų muziejaus istoriko Dainiaus Elerto, būtent "Prezidento Smetonos" įgulos karininkai parodė savo poziciją okupantų atžvilgiu, kai 1940 m. bent simboliškai pasipriešino sovietų valdžiai.

"Tai buvo simbolinis gestas. Laivo jie nuskandinti veikiausiai neturėjo galimybių, tačiau, kai buvo pareikalauta pakeisti trispalvę į raudoną vėliavą, trys karininkai – laivo vadas P.Labanauskas, V.Kuizinas ir R.B.Nakas – sėdo į karinėms pajėgoms priklausiusią jachtą "Nijolė" ir leidosi Klaipėdos link", – pasakojo D.Elertas.

D.Elerto kolega Romualdas Adomavičius teigė, jog pabėgimo datą galėjo nulemti tas faktas, kad liepos 20 d. į laivą buvo paskirtas komisaras Levas Traininas. Tai įvyko likus dienai, kai Lietuva faktiškai buvo inkorporuota į SSRS.

Tada trys "Prezidento Smetonos" jūrų karininkai ir "išplaukė paburiuoti", veikiausiai tuo metu dar nebuvo tokios griežtos kontrolės. Su savimi be kitų laivo daiktų jie pasiėmė ir laivo trispalvę, kuri kaip tik prieš valstybės šimtmetį iš JAV atkeliavo į Klaipėdą.

Apdovanos po mirties

Vėliavą išgelbėjusių bendražygių keliai vėliau išsiskyrė. Du jų – P.Labanauskas ir V.Kuizinas, net nepatyrę Antrojo pasaulinio karo baisumų, suspėjo emigruoti į Vakarus, o R.B.Nakas išgyveno tikrą pragarą.

Kai vokiečiai 1941 m. okupavo Lietuvą, jis prisijungė prie Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, rezistencinės organizacijos veiklos Kaune.

1943 m. R.B.Naką su grupe bendraminčių suėmė gestapas ir keletą mėnesių kalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Tačiau, nesurinkus pakankamai įkalčių, buvusį karo jūrininką naciai paleido.

"Jis buvo suimtas 1945 m. sausio 24 d. Pradžioje kalintas Kaune. Tų pačių metų lapkritį Karo tribunolas jį nuteisė 10 metų lagerio ir išvežė į Komiją, į Vorkutos lagerį. Atbuvo žmogus visus 10 metų kalėjime, kalėjo net ir po J.Stalino mirties. Po to jis dar buvo ištremtas. Tai buvo papildoma bausmė. Vėliau dėl tragiškos sveikatos būklės perkeltas į NKVD invalidų namus, o į Lietuvą sugrįžo tik 1958-aisiais", – patvirtino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis specialistas Gintaras Šidlauskas.

R.B.Nakas paslaptingomis aplinkybėmis Lietuvoje žuvo 1963 m. LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas Darius Juodis prieš kelias dienas pranešė: "Atlikę istorinį-archyvinį tyrimą dėl R.B.Nako veiklos, manome, kad esama pakankamai rezistencinės veiklos faktų, kad jo kandidatūra būtų teikiama valstybiniam apdovanojimui. LGGRTC teiks R.B.Nako kandidatūrą valstybiniam apdovanojimui."

R.B.Nakas po mirties turėtų būti apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Dienraščio žiniomis, apdovanojimas turėtų būti įteiktas liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną.

Unikali relikvija – muziejui

R.B.Nako artimuosius ši žinia labai sujaudino, ypač dėl to, kad ilgus metus sovietų saugumo tardytojai jo žmonai vis bandė įteigti, kad jos vyras buvo dezertyras.

Ketvirtadienį karo jūrininko sūnus Algimantas į Lietuvos jūrų muziejų atvežė ir padovanojo dar vieną svarbią savo šeimos relikviją – tėvo parengtą Lietuviškų jūrinių terminų žodyno mašinraščio originalą.

Dokumentas sudarytas prieš 78 metus. Daugiau nei pusšimtis mašinraščio lapų, kurių kai kurie išmarginti paties autoriaus pastabomis, susegti į segtuvą.

Jo viršelis stropiai nukirptas, tačiau krašte likę keli žodžiai leidžia manyti, jog tai tipiškas tarpukario Lietuvos laikų oficialių dokumentų segtuvas. Galima tik spėti, kad jo viršelį puošė Vytis ar kiti ano meto valstybingumo simboliai.

Veikiausiai todėl tą viršelį nukirpo ir turbūt sunaikino dokumentą saugojęs buriuotojas, R.B.Nako bičiulis Romualdas Dačinskas.

"Apie šį tėvo sudarytą žodyną nieko nežinojau iki pat 1991-ųjų rudens. Po nepavykusio Maskvos pučo tėvo draugas R.Dačinskas, beje, aš su juo daugybę metų dirbau Kauno technologijos universitete, atnešė man šitą segtuvą ir perdavė sakydamas, jog mano tėvas prašė jo jį pasaugoti. Iki tol apie šį žodyną jis man neprasitarė nė žodžio. Manau, kad šiandien šios relikvijos vieta – muziejuje", – teigė karo jūrininko sūnus.

Muziejaus istorikai labai nudžiugo gavę tokį unikalų eksponatą ir tikino, kad jį būtinai parodys lankytojams, tačiau dokumentą dar teks restauruoti.

Atvežė tėvo relikviją

Daugiau nei pusšimtis mašinraščio lapų, kai kurie išmarginti paties autoriaus pastabomis, susegti į segtuvą. Jo virželis stropiai nukirptas, tačiau krašte likę keli žodžiai leidžia manyti, jog tai tipiškas tarpukario Lietuvos laikų oficialių dokumentų segtuvas. Galima tik spėti, kad jo viršelį puošė Vytis ar kiti ano meto valstybingumo simboliai.

Veikiausiai todėl tą viršelį nukirpo ir sunaikino dokumentą saugojęs buriuotojas, R.B,Nako bičiulis Romualdas Dačinskas.

„Apie šį tėvo sudarytą žodyną nieko nežinojau iki pat 1991-ųjų rudens. Po nepavykusio Maskvos pučo tėvo draugas R.Dačinskas, beje, aš su juo daugybę metų dirbau Kauno technikos universitete, atnešė man šitą segtuvą ir perdavė sakydamas, jog tėvas prašė jo jį pasaugoti. Iki to apie šį žodyną jis man neprasitarė nė žodžio. Manau, kad šiandien šios relikvijos vieta – muziejuje“, – teigė karo jūrininko sūnus.

Muziejaus istorikai labai nudžiugo gavę tokį unikalų eksponatą ir teigė, kad jį būtinai parodys lankytojams, tačiau dokumentą dar teks restauruoti.

Norėjo pamatyti vėliavą

A.Nakas su muziejininkams itin vertinga dovana į Klaipėdą iš Kauno suskubo, kol restauratoriams dar neatiduota ant legendinio tarpukario Lietuvos karo laivo „Prezidentas Smetona“ plevėsavusi trispalvė.

Vėliava, kurią vienerius metus eksponuoti Lietuvos jūrų muziejui galimybę suteikė kolekcininkas iš JAV prieš pat valstybės šimtmetį. 

Šią trispalvę Algimantas norėjo pamatyti dėl to, kad būtent jo tėvas kartu su paskutiniuoju laivo „Prezidentas Smetona“ kapitonu Povilu Labanausku ir kitu jūrų kapitonu Vytautu Kuizinu 1940-ųjų liepą išgelbėjo nuo sovietų sunaikinimo.

Pasak Lietuvos jūrų muziejaus istoriko Dainiaus Elerto, būtent "Prezidentas Smetona" įgulos karininkai parodė savo poziciją okupantų atžvilgiu, kai 1940 m. bent simboliškai pasipriešino sovietų valdžiai.

"Tai buvo simbolinis gestas. Laivo jie nuskandinti veikiausiai neturėjo galimybių, tačiau, kai buvo pareikalauta pakeisti trispalvę į raudoną vėliavą, trys karininkai – laivo vadas P.Labanauskas, V.Kuizinas ir R.B.Nakas sėdo į karinėms pajėgoms priklausiusią jachtą "Nijolė" ir leidosi Klaipėdos link", – pasakojo D.Elertas.

D.Elerto kolega Romualdas Adomavičius teigė, jog pabėgimo datą galėjo nulemti tas faktas, kad liepos 20 d. į laivą buvo paskirtas komisaras Levas Traininas. Tai įvyko likus dienai, kai Lietuva faktiškai buvo inkorporuota į SSRS.

Tada trys "Prezidento Smetonos" jūrų karininkai ir "išplaukė paburiuoti", veikiausiai tuo metu dar nebuvo tokios griežtos kontrolės. Su savimi be kitų laivo daiktų jie pasiėmė ir laivo trispalvę, kuri kaip tik prieš valstybės šimtmetį iš JAV atkeliavo į Klaipėdą.

Apdovanos po mirties

Vėliavą išgelbėjusių bendražygių keliai vėliau išsiskyrė. Du jų – P.Labanauskas ir V.Kuizinas net nepatyrę Antrojo karo baisumų, suspėjo emigruoti į Vakarus, o R.B.Nakas išgyveno tikrą pragarą.

Kai vokiečiai 1941 m. okupavo Lietuvą, jis įsijungė į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, rezistencinės organizacijos veiklą Kaune. 1943 m. R.B.Naką su grupe bendraminčių suėmė gestapas ir keletą mėnesių kalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Tačiau, nesurinkus pakankamai įkalčių, buvusį karo jūrininką naciai paleido.

"Jis buvo suimtas 1945 m. sausio 24 d. Pradžioje kalintas Kaune. Tų pačių metų lapkritį Karo tribonolas jį nuteisė 10 metų lagerio ir išvežė į Komiją, į Vorkutos lagerį. Atbuvo žmogus visus 10 metų kalėjime, kalėjo net ir po J.Stalino mirties. Po to jis dar buvo ištremtas. Tai buvo papildoma bausmė. Vėliau dėl tragiškos sveikatos būklės perkeltas į NKVD invalidų namus, o į Lietuvą sugrįžo tik 1958-aisiais", – patvirtino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis specialistas Gintaras Šidlauskas.

R.B.Nakas paslaptingomis aplinkybėmis Lietuvoje žuvo 1963 m. LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas Darius Juodis vakar pranešė: „Atlikę istorinį-archyvinį tyrimą dėl R.B.Nako veiklos, manome, kad esama pakankamai rezistencinės veiklos faktų, kad jo kandidatūra būtų teikiama valstybiniam apdovanojimui. LGGRTC teiks R.B.Nako kandidatūrą valstybiniam apdovanojimui.“

R.B.Nakas po mirties turėtų būti apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Portalo žiniomis, apdovanojimas turėtų būti įteiktas liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną.

Trispalvę išsaugojo JAV gyvenantis lietuvis kolekcininkas Henris Gaidis, perėmęs ją iš paskutiniojo Lietuvos karo laivo "Prezidentas Smetona" vado Povilo Labanausko rankų.

Praėjusią savaitę muziejininkams Vilniuje šią trispalvę perdavė Užsienio reikalų ministerijos atstovai.

Vėliavą muziejaus lankytojai galės pamatyti šį šventinį savaitgalį – vasario 16, 17 ir 18 d. Ilgesniam ypatingosios trispalvės eksponavimui rengiamasi nuo gegužės 18-osios, Tarptautinės muziejų dienos.

Iki tol trispalvę, kolekcininkui leidus, muziejininkai atiduos į restauratorių rankas, nes ją per beveik 8 dešimtmečius kiek apgadino kandys. Teisė eksponuoti legendinę laivo vėliavą muziejui suteikta metams.

Vėliavą nuo sunaikinimo 1940 m. liepos pabaigoje išgelbėjo paskutiniosios laivo "Prezidentas Smetona" įgulos karininkai – laivo vadas P.Labanauskas, Vytautas Kuizinas ir Ričardas Bernardas Nakas, kurie ją išsigabeno kartu išplaukdami nedidele jachta iš Šventosios uosto.

Vėliavos pagrindas – tautinė trispalvė, viduryje – geltoname ir žaliame lauke – raudoname skyde – aukso spalvos Vyčio kryžius (2x3 m).

Pasak Lietuvos jūrų muziejaus istoriko Romualdo Adomavičiaus, Gestemiundėje (Vokietija) statytą minų tralerį "M-59" 1927 m. pavasarį pakrančių apsaugos tikslams už 272 tūkst. litų įsigijo Vidaus reikalų ministerija. Jam suteiktas vardas – "Prezidentas Smetona".

Laivas "Prezidentas Smetona" 1940-ųjų vasarą buvo užgrobtas Sovietų Sąjungos, o Antrojo pasaulinio karo pabaigoje užplaukė ant minos ir nuskendo Baltijos jūroje. Pernai vasarą jo liekanos buvo rastos Suomijos įlankoje.

Perdavė legendinę trispalvę

Dviejų metrų ilgio ir trijų metrų pločio trispalvė, kurią puošia aukso spalvos Vyčio kryžius raudoname skyde, išliko pas JAV gyvenantį lietuvį Henrį Gaidį. Kolekcininkas šią istorinę relikviją gavo iš paskutiniojo Lietuvos karo laivo „Prezidentas Smetona“ kapitono Povilo Labanausko rankų.

Tai – viena iš nedaugelio, galbūt vienintelė, tarpukario Lietuvos kariuomenės vėliava, neatitekusi sovietams. Vėliava mūsų šalies Užsienio reikalų ministerijai perduota per Lietuvos ambasadą Vašingtone.

Šiandien trispalvės perdavimo ceremonijoje dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Karinių jūrų pajėgų vadas jūrų kapitonas Arūnas Mockus ir Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė.

Vėliava pagal sutartį su H.Gaidžiu Lietuvos jūrų muziejuje bus eksponuojama metus. Pats laivas „Prezidentas Smetona“ 1940-ųjų vasarą buvo užgrobtas Sovietų Sąjungos, o Antrojo pasaulinio karo pabaigoje užplaukė ant minos ir nuskendo Baltijos jūroje. Pernai vasarą jo liekanos buvo rastos Suomijos įlankoje.

Relikviją išgelbėjo karininkai

Pasak Lietuvos jūrų muziejaus istoriko Dainiaus Elerto, būtent "Prezidentas Smetona" įgulos karininkai parodė savo poziciją okupantų atžvilgiu, kai 1940 m. bent simboliškai pasipriešino sovietų valdžiai.

"Tai buvo simbolinis gestas. Laivo jie nuskandinti veikiausiai neturėjo galimybių, tačiau, kai buvo pareikalauta pakeisti trispalvę į raudoną vėliavą, trys karininkai – laivo vadas P.Labanauskas, Vytautas Kuizinas ir Ričardas Bernardas Nakas sėdo į karinėms pajėgoms priklausiusią jachtą "Nijolė" ir leidosi Klaipėdos link", – pasakojo D.Elertas.

D.Elerto kolega Romualdas Adomavičius teigė, jog pabėgimo datą galėjo nulemti tas faktas, kad liepos 20 d. į laivą buvo paskirtas komisaras Levas Traininas. Tai įvyko likus dienai, kai Lietuva faktiškai buvo inkorporuota į SSRS.

Tada trys "Prezidento Smetonos" jūrų karininkai ir "išplaukė paburiuoti", veikiausiai tuo metu dar nebuvo tokios griežtos kontrolės. Su savimi be kitų laivo daiktų jie pasiėmė ir laivo trispalvę, kuri kaip tik vakar iš JAV atkeliavo į Klaipėdą.

Pagerbs po mirties

Vėliavą išgelbėjusių bendražygių keliai vėliau išsiskyrė. Du jų – P.Labanauskas ir V.Kuizinas net nepatyrę Antrojo karo baisumų, suspėjo emigruoti į Vakarus, o R.B.Nakas išgyveno tikrą pragarą.

Kai vokiečiai 1941 m. okupavo Lietuvą, jis įsijungė į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, rezistencinės organizacijos veiklą Kaune. 1943 m. R.B.Naką su grupe bendraminčių suėmė gestapas ir keletą mėnesių kalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Tačiau, nesurinkus pakankamai įkalčių, buvusį karo jūrininką naciai paleido.

"Jis buvo suimtas 1945 m. sausio 24 d. Pradžioje kalintas Kaune. Tų pačių metų lapkritį Karo tribonolas jį nuteisė 10 metų lagerio ir išvežė į Komiją, į Vorkutos lagerį. Atbuvo žmogus visus 10 metų kalėjime, kalėjo net ir po J.Stalino mirties. Po to jis dar buvo ištremtas. Tai buvo papildoma bausmė. Vėliau dėl tragiškos sveikatos būklės perkeltas į NKVD invalidų namus, o į Lietuvą sugrįžo tik 1958-aisiais", – patvirtino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis specialistas Gintaras Šidlauskas.

R.B.Nakas paslaptingomis aplinkybėmis Lietuvoje žuvo 1963 m. Dienraščio žiniomis, šiuo metu kaip tik ruošiami dokumentai po mirties jį apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinu.

Žinia iš kančių žemės

Buvo gal 1960-ieji, kai Kėdainių rajone, Babėnuose, Juozo Dziko namuose apsireiškė nepažįstamasis, kalbantis lietuviškai.

Galima tik spėti, kaip nustėro pats Juozas, ne taip seniai grįžęs iš Sibiro tremties, kur su šeima praleido 10 metų.

Vos pradėjo stotis ant kojų savo tėvų žemėje, ir vėl kažkoks nieko gero nežadantis vizitas.

J.Dzikas buvo iš tų nepaklusniųjų, kurie pokariu griežtai atsisakė jungtis į kolūkius. Pradžioje už tai sėdo į kalėjimą, vėliau su žmona ir vaikais išvežtas į Tolimuosius Rytus.

Todėl, suprantama, nepažįstamojo apsilankymas jį kiek išgąsdino.

Tačiau atvykėlis, regis, užsibuvo neilgai ir ištarė žodžius, kurių Juozas neužmiršo iki mirties. Juos veikiausiai atsimindavo kaskart sėdęs prie stalo valgyti.

"Tavo brolis Ignas mirė badu Sibire." Tokią žinią atnešė vyras iš kančių krašto, kur atgulė dar vieno lietuvio palaikai.

Vokas keliavo ir į Sibirą

Šią istoriją papasakojo klaipėdietė Šarūnė Jurevičienė. J.Dzikas (1914–2004) buvo jos senelis, o Ignas (1912– ?) – senelio brolis.

Moteris turi išsaugojusi negausias giminės relikvijas – kelias senovines nuotraukas ir tarpukariu išleistą proginį-suvenyrinį pašto voką, kurio averse atvaizduotas karo laivas "Prezidentas Smetona".

Voko reverse – fotografijų koliažas, kur dešinėje prie šturvalo – praktikantas, būsimasis šturmanas I.Dzikas.

"Šis vokas jau sulipęs nuo laiko. Šitą relikviją ir dar kelias anų laikų nuotraukas senelis itin brangino. Kai atėjo sovietai 1940 m., jis tas nuotraukas kažkur saugiai paslėpė, o paskui, kai po karo juos ištrėmė į Sibirą, nuotraukas ir tą voką pasiėmė su savimi. Neįsivaizduoju, kur jie sugebėjo jį paslėpti, tačiau jį išsaugojome iki šių dienų kaip itin svarbų atminimą. Senelis beveik niekada nekalbėjo apie tremtį, bet puikiai pamenu, kad šeimos susitikimuose visada pakeldavo taurelę už laisvą Lietuvą, nors niekas tos laisvos Lietuvos tada ir nesitikėjo. Jis brolį dažnai prisimindavo, jam jo labai trūko", – pasakojo klaipėdietė.

Šis vokas jau sulipęs nuo laiko. Šitą relikviją ir dar kelias anų laikų nuotraukas senelis itin brangino. Kai atėjo sovietai 1940 m., jis tas nuotraukas kažkur saugiai paslėpė, o paskui, kai po karo juos ištrėmė į Sibirą, nuotraukas ir tą voką pasiėmė su savimi.

Neįkainojamas atminimas

Kolekcininkas ir publicistas Vilius Kavaliauskas padėjo išsiaiškinti šio voko genezę. Tuos vokus išleido Lietuvos krašto apsaugos ministerija 1938 m.

"Buvo išleista 10 skirtingo siužeto vokų, vienas jų – jūrinis. Buvo trys variantai – rudas, žalias, mėlynas. Tiražas nėra žinomas, bet veikiausiai buvo masinis. Visi ženklinti patriotiniais užrašais. Šiandien toks nesiųstas vokas kainuoja maždaug iki 10 eurų, su pašto antspaudais – brangiau", – teigė V.Kavaliauskas.

Šis vokas J.Dziko palikuoniams yra neįkainojamas, jo neatidavė net į muziejų, nors jų labai prašė, tad apie pardavimą kolekcininkams kalbos būti nė negali.

Svarbu ir tai, jog kas nutiko pačiam Ignui, kuris atvaizduotas ant voko, – lig šiol mįslė.

Svajonė apie jūrą išsipildė

Ūkininkų Stasės Rainytės-Dzikienės ir Antano Dziko šeimoje iš Svilių kaimo Josvainių valsčiaus Kėdainių apskrityje buvo septyni vaikai, 5 dukros – Stefa, Michalina, Antosė (gyveno Argentinoje), Bronė, Janė ir du sūnūs – Ignas bei Juozas.

Ignas esą visada svajojo apie jūrą, ir jo svajonė išsipildė.

Kuklios informacijos apie šį atkaklų žmogų turi sukaupęs Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius.

Jo duomenimis, I.Dzikas 1930 m. išstojo iš Kėdainių gimnazijos VI klasės. 1934 m. tarnavo radistu Ryšių batalione, kur liko virštarnybiniu.

1936-ųjų sausį buvo radiotelegrafistas, gavo jaunesniojo puskarininkio laipsnį.

Tų pačių metų sausio 6 d. atvyko liktiniu puskarininkiu į karo laivą "Prezidentas Smetona".

Patikrinus pripažintas tinkamu tarnybai. Paskirtas vadovauti Buriavimo mokyklos mokinių apmokymui irkluoti laivo "Prezidentas Smetona" gelbėjimo valtimis. Rugsėjo viduryje paleistas į atsargą.

Tuo pat metu jis gavo valstybės stipendiją (250 Lt/mėn.) mokytis Rygos jūrų mokykloje. Sukaupė 7 mėnesių plaukiojimo stažą (karo laive).

Plaukiojo jūreiviu latvių garlaiviuose "Biruta" (1936 m. rugpjūčio 25 d. – gruodžio 16 d.) ir "Sigulda" (1936 gruodžio 21 d. – 1937 m. rugpjūčio 7d.).

Vėliau atliko plaukiojimo praktiką latvių garlaivyje "Lettonia", lankėsi Europos, Afrikos ir Pietų Amerikos uostuose. Atliko praktiką burlaivyje "Jūrnieks".

1938 m. gavo nemokamą užsienio vizą plaukioti stažui laivuose. 1940 m. gegužės 10-ąją išlaikė egzaminus, paskirtas antruoju šturmanu į bendrovės "Lietuvos Baltijos Lloydas" laivus. Turėjo tolimojo plaukiojimo kapitono laipsnį be stažo.

Permainos gera nežadėjo

Išsvajotą ir atkakliu darbu pasiektą diplomą I.Dzikas gavo likus vos daugiau nei mėnesiui iki sovietų okupacijos.

Kaip reikės toliau gyventi ir dirbti, niekas nė nenutuokė.

Beje, tada niekas Lietuvoje negirdėjo ir apie Sovietų Sąjungoje įsisiautėjusį terorą.

Niekas nežinojo ir apie tai, kad kiekvienas pabuvojęs užsienyje asmuo jau savaime atsiras NKVD taikiklyje, nes yra liaudies priešas.

Užėmus Lietuvą, I.Dzikas kelis mėnesius dirbo garlaivio "Šiauliai" įguloje, 1941 m. sausio–vasario mėnesiais dirbo garlaivio "Kretinga" pirmuoju šturmanu, kur gavo 500 rublių atlyginimą.

Nuo 1941 m. vasario pabaigos iki gegužės – garlaivio "Marijampolė" pirmasis šturmanas.

Visų šių laivų likimas tragiškas, jie nuskendo 1941-aisiais.

Ne mažiau tragiška ir mįslinga daugumos įgulų narių lemtis, tarp jų – ir šturmano I.Dziko.

Tačiau apie tai Lietuvos jūrų muziejaus kartotekoje nemažai painiavos.

Vienur rašoma, kad I.Dziko laivas buvo užblokuotas Suomių įlankoje prie Leningrado 1941 m. rudenį.

Tada lietuvis bandė per Ladogą patekti į Suomiją. Buvo sugautas, išvežtas į lagerį Intoje. Ten esą mirė kartu su jūrininkais Jurgaičiu ir Krukoniu.

Yra ir kita versija, kad karo pradžioje (1941 m. liepą–rugpjūtį) I.Dzikas su kitais laivo įgulos nariais iš Leningrado nusiųstas į Aralo jūrą Kazachijos pietvakariuose.

Byla Nr.16

Beveik aštuonis dešimtmečius I.Dziko likimą gaubė nežinia.

Po išsamių paieškų paaiškėjo, jog I.Dziko operatyvinė byla yra saugoma Lietuvos ypatingajame archyve, fonde K-47, tai yra Kazachstano Respublikos archyvuose saugomų dokumentų kopijų kolekcija.

Ten yra dokumentų iš baudžiamųjų bylų apie lietuvių tautybės asmenis kopijų aprašas.

Šią kolekciją 2011-aisiais viešnagės Astanoje metu Lietuvos vadovei Daliai Grybauskaitei įteikė Kazachstano prezidentas.

I.Dziko bylos numeris – 16. Byla nėra labai stora, ją sudaro vos 27 puslapiai.

Į šią bylą įsegtos ir Andriaus Černiausko (Kazimiero sūnaus), Juozo Banionio (Antano sūnaus), Justino Pauliko ir dviejų latvių anketos.

Visi šie vyrai veikiausiai dirbo viename laive.

I.Dzikas areštuotas 1942 m. birželio (ar liepos) 2 d., jo anketoje nurodoma, kad paskutinė darbovietė buvo laive "Pobeda", kur areštuotasis dirbo kapitono padėjėju.

Nurodoma, jog Ignas buvo nevedęs, išvardytos visos jo seserys ir brolis Juozas.

"Aš, darbuotojas (NKVD tardytojas – A.D.) Dušanovas, peržiūrėjau I.Dziko, Antano sūnaus, Lietuvos kariuomenės puskarininkio bylą. I.Dzikas iki arešto dirbo laive "Pobeda" kapitono padėjėju. Jis kaltinamas pagal baudžiamojo kodekso 58 straipsnio pirmą dalį", – rašoma 1942-ųjų dokumente.

Šėtoniško teismo "teisingumas"

I.Dzikas areštuotas už antitarybinę veiklą.

Esą nustatyta, kad visi šeši evakuoti Baltijos šalių jūrininkai buvo "priešiškai nusiteikę Sovietų Sąjungos atžvilgiu, susitelkė į kontrrevoliucinę grupę, į kurią įtraukė ir Aralo rajono Avanio (?) salos gyventojus."

Toliau kaltinamajame akte parašyta, kad jie vykdė aktyvią antitarybinę agitaciją, šlovino fašistinę Vokietiją, jų techniką ir armiją, tuo pat metu šmeižė tarybų valdžią ir jos vadovus, laukė vokiečių kariuomenės pasirodymo.

"Šita antitarybinė grupuotė bandė nelegaliai pasitraukti iš Sovietų Sąjungos į užsienį. Ir mėgino išduoti tėvynę. Antitarybinės veiklos iniciatoriumi ir grupės lyderiu buvo I.Dzikas. (…) Be to, I.Dzikas 1940 m., plaukiodamas užsienyje, Vokietijoje, buvo užverbuotas gestapo ir vykdė ypatingas jų užduotis, rinko duomenis apie Sovietų Sąjungą", – rašoma kaltinamajame akte.

Pradžioje I.Dzikas buvo nuteistas sušaudyti, paskui bausmė pakeista 10 metų pataisos darbų lageryje. Ir tai yra viskas.

Byloje nėra net kaltinamųjų prisipažinimo, kurių veikiausiai NKVD tardytojui net nereikėjo. Nežinoma nei kur, nei kada jie išvežti, nei kur mirė ar buvo nužudyti.

"Tavo brolis Ignas mirė badu Sibire", – tai buvo vienintelė žinutė, pasiekusi I.Dziko artimuosius.

"Laikau rankose bylos kopijas ir širdis verda nuo to siaubo, kurį turėjo išgyventi Ignas. Ieškosime toliau, kas jam nutiko", – žadėjo Š.Jurevičienė, mėginsianti atskleisti aštuonis dešimtmečius tvyrančią nežinią.

It skustuvo ašmenimis

Pasak istoriko Dainiaus Elerto, buvo bene vienintelis atvejis, kai 1940 m. pasipriešinta sovietų valdžiai.

Tai nutiko Šventosios uoste, kur savo poziciją okupantų atžvilgiu parodė būtent karo laivo "Prezidentas Smetona" įgulos karininkai.

"Tai buvo simbolinis gestas. Laivo jie nuskandinti veikiausiai neturėjo galimybių, tačiau, kai buvo pareikalauta pakeisti trispalvę į raudoną vėliavą, trys karininkai – laivo vadas Povilas Labanauskas, Vytautas Kuizinas ir Ričardas Bernardas Nakas sėdo į karinėms pajėgoms priklausiusią jachtą "Nijolė" ir leidosi Klaipėdos link", – pasakojo D.Elertas.

Tai įvyko liepos 20-ąją, likus dienai, kai Lietuva faktiškai buvo inkorporuota į SSRS.

Būtent tądien šie trys vyrai ryžosi lemtingam žingsniui, nes kelio atgal nebuvo.

Vėliau JAV išleistame Eugene T.Sanderso straipsnyje "Sakmė apie žmogų ir jo laivą" P.Labanauskas autoriui užsiminė, jog karininkai buvo akylai stebimi GPU (rus. Государственное политическое управление НКВД РСФСР –Valstybinė politinė valdyba prie RTFSR NKVD) įgaliotinių.

Todėl pabėgimui arba "poilsiniam pasiplaukiojimui", kaip jie tada teigė raudoniesiems komisarams, vyrai pasirinko vėlyvą popietę, kad nekiltų įtarimas.

Jų kelionė į Klaipėdą nedidele vos šešių metrų ilgio jachta truko 12 valandų. Pūtė stiprus priešinis vėjas, vėliau kilo audra.

Be to, pabėgėliai darė lankstą, kad nesusidurtų su Baltijos pakrantėje patruliuojančiais sovietų laivais.

Kai jie pasiekė žemę, tiesą sakant, nežinojo, kur atsidūrė.

Juos pasitiko kariškiai su svastikomis ant rankovių, tada ir paaiškėjo, kad jie atplaukė į nacių kontroliuojamą Klaipėdą.

Vyrai svarstė, ar tik neužšoko nuo vilko ant meškos.

Išsiaiškinus jų tapatybes, šie trys pabėgėliai buvo internuoti į Gleisgarbeno koncentracijos stovyklą.

Viltis miršta paskutinė

Bet apie viską iš pradžių.

Sovietų okupacija ir prezidento Antano Smetonos pabėgimas buvo milžiniškas šokas taip pat ir Lietuvos kariškiams, kurie nesuprato, kodėl jiems neduotas įsakymas kautis, kodėl jie nevykdo savo priesaikos ginti tėvynę.

Ketvirtą sovietų okupacijos dieną vienintelio Lietuvos karo laivo "Prezidentas Smetona" jūreiviams liepta uždažyti ant laivo borto "akis badantį" žodį "Smetona".

Tą pačią dieną laivo vadas kapitonas P.Labanauskas kreipėsi į savo pareigas dar einantį Lietuvos karo technikos valdybos viršininką Klemensą Papeliučką, išsiųsdamas raportą su grifu "slaptai".

"Pranešu, kad vykdant Tamstos įsakymą, š.m. birželio mėn. 19 d. mokomojo "Prezidento Smetonos" karo laivo vardas pataisytas, nuimant jo dalį "Smetona" ir paliekant tik "Prezidentas". Tai padaryta laivo užraše ir jūreivių kepurėse. Kadangi naujasis, pataisytasis laivo vardas primena senąjį, be to, vieno Nemune plaukiojančio garlaivio vardą, o taip pat nėra pilnai lietuviškas ir be priedėlio nevartojamas, prašau Tamstos žygių, kad laivui būtų leista vadintis L.K.L. "Pilėnai", – raporte rašė P.Labanauskas.

Toliau kapitonas paaiškino, kad Pilėnų vardas simbolizuotų tos pilies įgulos parodytą tėvynės meilę, atsidavimą, lietuvišką atkaklumą bei vieningumą, "šiandien taip reikalingą mūsų tautai visuose, o ypatingai jūros reikaluose, kur daugiausiai esame praradę ir daugiausiai turėtume nudirbti".

Deja, labai netrukus ant laivo neliko ir žodžio "Prezidentas", – jis pavadintas "Pirmūnu", o po mėnesio laivą su dar dviem bendražygiais paliko ir jo kapitonas P.Labanauskas.

Vėliava nuplaukė į Ameriką

Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius teigia, jog pabėgimo datą galėjo nulemti tas faktas, kad liepos 20 d. į laivą buvo paskirtas komisaras Levas Traininas.

Tada P.Labanauskui jau galutinai tapo aišku, kur link čia viskas krypsta, kad valdžią ir vadovavimą Lietuvos kariuomenei perima sovietai.

"Tad tie trys "Prezidento Smetonos" jūrų karininkai "išplaukė paburiuoti", turbūt tada dar nebuvo tokios griežtos kontrolės. Su savimi be kitų laivo daiktų jie pasiėmė ir laivo trispalvę, kuri, beje, šiuo metu yra pas vieną kolekcininką JAV. Taigi dar rugpjūčio pradžioje jie buvo paskelbti, kaip dingę be žinios ir išregistruoti iš laivo įgulos sąrašo", – pasakojo R.Adomavičius.

Kai P.Labanauskas, V.Kuizinas ir R.B.Nakas pateko į Klaipėdą, buvo apribota jų judėjimo laisvė, neilgai trukus jie perkelti į internuotųjų stovyklą, o jachtą "Nijolė" perėmė nacių povandenininkų mokomoji flotilė.

Bendražygių keliai vėliau išsiskyrė. Du jų net nepatyrę Antrojo karo baisumų, suspėjo emigruoti į Vakarus, o trečiasis išgyveno tikrą pragarą.

Kapitono sėkmės istorija

Netrukus P.Labanauskas buvo išvežtas į Berlyną.

Čia paaiškėjo, kad "gelbėjimo operacijai" tarpininkauja buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje plk. Kazys Škirpa.

Jo pastangomis P.Labanauskas, gavęs vizą, per Švediją išvyko į Braziliją, o iš jos 1941 m. pasiekė JAV.

P.Labanauskas 1944 m. baigęs Kalifornijos technologijos institutą trejus metus dirbo inžinieriumi "General Electric" bendrovėje.

1947–1950 m. jis dėstė elektros inžineriją Marquette universitete Milvokyje, Viskonsine.

Nuo 1951 m. darbavosi "Amerikos balse" (nuo 1952 m. redaktorius-režisierius, 1958 m. perkeltas į "Amerikos balso" skyrių Miunchene Vokietijoje).

1999 m. vasarį prezidento Valdo Adamkaus dekretu P.Labanauskas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu.

Tų pačių metų gruodį paskutinysis karo laivo "Prezidentas Smetona" kapitonas mirė, sulaukęs 90-ies.

"Tolesnio V.Kuizino likimo gerai nežinau, tačiau jis buvo paleistas iš tos nacių stovyklos ir, mano žiniomis, išvyko į Vakarus", – teigė R.Adomavičius.

Leitenanto R.B.Nako tragedija

Paleistas buvo ir R.B.Nakas, bet jis nesusigundė Vakarais, o grįžo į Klaipėdą.

Kai vokiečiai 1941 m. okupavo Lietuvą, jis įsijungė į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, rezistencinės organizacijos veiklą Kaune.

1943 m. R.B.Naką su grupe bendraminčių suėmė gestapas ir keletą mėnesių kalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.

Tačiau, nesurinkus pakankamai įkalčių, buvusį karo jūrininką naciai paleido.

Pasibaigus karui, R.B.Nakui teko slėptis nuo bolševikų.

Jis pasivadino giminaičio Darčkaus pavarde, tačiau saugumiečiai netrukus išsiaiškino jo tapatybę.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis specialistas Gintaras Šidlauskas patvirtino, kad R.B.Nakas buvo suimtas ir nuteistas 10 metų.

Tada jis neturėjo nė 30-ies.

"Jis buvo suimtas 1945 m. sausio 24 d. Pradžioje kalintas Kaune. Tų pačių metų lapkritį Karo tribonolas jį nuteisė 10 metų lagerio ir išvežė į Komiją, į Vorkutos lagerį. Atbuvo žmogus visus 10 metų kalėjime, kalėjo net ir po J.Stalino mirties. Po to jis dar buvo ištremtas. Tai buvo papildoma bausmė. Vėliau dėl tragiškos sveikatos būklės perkeltas į NKVD invalidų namus, o į Lietuvą sugrįžo tik 1958-aisiais", – patvirtino G.Šidlauskas.

R.B.Nakas paslaptingomis aplinkybėmis Lietuvoje žuvo 1963 m.

Pasak G.Šidlausko, buvusio karo jūrininko baudžiamoji byla yra buvusiame LTSR KGB, dabar – Lietuvos ypatingajame archyve.

"Sakyčiau, kad visi šie laivo "Prezidentas Smetona" karo jūrininkai karininko priesaiką tesėjo iki galo, nepakluso svetimai jėgai. Ypač skaudu dėl R.B.Nako, dar vienas tragiškas likimas", – apgailestavo G.Šidlauskas.

Žmogus-amfibija, toks Michaelas Phelpsas, 28 olimpinių medalių savininkas, dar vienose lenktynėse buvo priverstas pripažinti didžiojo baltojo ryklio (nors, regis, tik kompiuterinio) pranašumą.

Vilniaus archeologai, atradę (kuo beveik neabejojama) 1863 m. sukilimo vado Zigmanto Sierakausko palaikus, į šoną nustūmė kolegas iš Klaipėdos, kurie dar ne taip seniai kėlė ažiotažą dėl karo laivo "Prezidentas Smetona" suradimo, nors jį kadaise jau buvo užfiksavęs kažkoks istorikas iš Estijos.

Ir abu šie radiniai užmarštin beveik nustūmė profesoriaus Liudo Mažylio žygdarbį.

Kaip vandenyje, taip ir žemėje. Lenktynės dėl sensacijų aitrina kraują, stiprina pozicijas ir didina savivertę (gal ne visiems, bet daugumai tai svarbus faktorius).

Juk artėja Lietuvos valstybės 100-metis, kurį reikia papuošti darbais, atradimais ir žygiais, o jei dar už tai ir pinigus sumokės, tada tai išties svarbus motyvas šioje ieškojimų karuselėje.

Lenktyniauja ne tik plaukikai, tarpusavyje ar su rykliais, ne tik archeologai, supermamytės ar tuščiagalvės jauniklės socialiniuose tinkluose, bet ir politikai.

Slegiami politinio sąvartyno puvėsių tvaiko, prisikelti (kaip koks Lozorius) sumanė ir "darbiečiai". Irgi mat ruošiasi lenktynėms, – suprantama, artėja dar vieni rinkimai. Tik štai čia jau Viktoro charizmos ir chamizmo kažin ar pakaks.

Dar lenktyniauja universitetai, kuriame jų po pastarojo pirmakursių priėmimo uždaryti teks mažiausiai studijų programų. Kaip žinoma, lenktynės ne juokas, atima daug jėgų, bet – toks gyvenimas.

Gerų norų grindinys

Dar pernai, kai visuomenė buvo pakviesta teikti paraiškas valstybės atkūrimo 100-mečio paminėjimui, pirmosios šešios iniciatyvos buvo dedikuotos prezidento A.Smetonos atminimo įamžinimui.

Lietuvos blaivybės draugija "Baltų ainiai" kartu su kraštiečių draugija "Kur tas šaltinėlis" buvo pasiryžę į Lietuvą iš JAV sugrąžinti A.Smetonos palaikus, kurie turėjo būti palaidoti Vilniuje, Rasų kapinėse šalia Kipro ir Miko Petrauskų arba šalia Jono Basanavičiaus.

Tie patys visuomenininkai siekė ir paminklo prezidentui pastatymo Vilniuje, skvere priešais katedrą, buvusioje B.Dauguviečio paminklo skvero vietoje, finansavimo šaltiniu nurodydami valstybės biudžeto lėšas.

A.Smetonos palaikus perlaidoti buvo pasiryžę ne tik blaivininkai ir kraštiečiai. Šių ambicijų turėjo ir Ukmergės savivaldybė, tačiau, jų manymu, pirmasis prezidentas turėjo atgulti ne Vilniuje, o savo gimtinėje Ukmergės rajone.

Dar Ukmergės savivaldybė siekė pastatyti A.Smetonai paminklą Užugiryje, sutvarkyti prezidento gimtąją sodybą ir A.Smetonos dvaro muziejaus teritorijoje pasodinti ąžuolų alėją. Kai kurių planuotų projektų poreikis viršijo 44 tūkst. eurų.

Tačiau kai šių metų balandį buvo patvirtinta galutinė Lietuvos valstybės 100-mečio paminėjimo programa, daugybės iniciatyvų, tarp jų ir A.Smetonos įamžinimo, neliko.

Programoje teigiama, kad iki 2018-ųjų, jubiliejinių valstybės metų, "bus atidengti ne mažiau kaip 25 nauji istorinės atminties įamžinimo paminklai (paminklai, biustai, atminimo lentos ir panašiai), bus pastatyti ar suremontuoti ne mažiau kaip 4 nauji viešosios infrastruktūros objektai, ne mažiau kaip 1 mln. žmonių dalyvaus programos renginiuose, ne mažiau kaip 5 procentais padidės visuomenės pilietinės galios indeksas".

Kliedesiai dėl perlaidojimo

Lietuvos prezidentas A.Smetona, tragiškai žuvęs per gaisrą 1944 m. Klivlande (JAV), tame pačiame mieste buvo ir palaidotas, 1975 m. jo palaikai perkelti į Ohajo valstijos Chardono miesto "All Souls" kapines, kur, regis, pasiliks dar ilgam.

Žurnalistas, istorinių knygų autorius ir kolekcininkas Vilius Kavaliauskas prisiminė, kaip šiuo reikalu pas jį buvo atėję pasitarti minėti visuomenininkai iš blaivybės ir kraštiečių draugijų. Jie degė noru parvežti į Lietuvą A.Smetonos palaikus.

Jie veikiausiai įsivaizdavo, kad atvažiuos į kapines, išsikas svetimą karstą ir išsiveš.

"Tada paklausiau, ar jie dėl to sutarė su velionio šeima? Ar į Lietuvą perveš vieną, ar du karstus, taip pat ir prezidento žmonos? O kaip kiti A.Smetonos giminės, kurie ten pat palaidoti? Jie buvo labai nustebę, esą kokia dar šeima ir koks sutikimas? Klausimas buvo net nediskutuotinas. Jie veikiausiai įsivaizdavo, kad atvažiuos į kapines, išsikas svetimą karstą ir išsiveš. Amerikoje apsauga tokius entuziastus tiesiog nušautų", – dėstė V.Kavaliauskas.

Žurnalistas tada nuslopino visuomenininkų įkarštį, priminęs, kad yra prezidento artimieji, kurių pozicija – svarbiausia.

"Pamenu, apie perlaidojimą kalbėjome su A.Smetonos anūku. Jis manęs paklausė, ar garantuoju, kad prezidento kapas Lietuvoje nebus išniekintas. Kaip aš galiu tai garantuoti? Juk ir dabar girdėti, kaip piktinamasi, kad jis pabėgo lemiamu momentu ir paliko Lietuvos žmones. Pats nesu toks kategoriškas. Nekalbu apie 1926 m. perversmą, bet A.Smetona buvo pirmasis Lietuvos prezidentas ir tuo jis vertas pagarbos", – įsitikinęs V.Kavaliauskas.

Apie perlaidojimą kalbėjome su A.Smetonos anūku. Jis manęs paklausė, ar garantuoju, kad prezidento kapas Lietuvoje nebus išniekintas.

Liguista vado adoracija

V.Kavaliauskas teigė nepastebintis, kad Lietuvoje vėl atgimsta A.Smetonos kultas, kaip buvo prieškariu. Esą gal toks įspūdis susidaro po prezidento vardu pavadinto karo laivo radimo euforijos.

V.Kavaliausko tėvai ir jis pats kilęs iš Ukmergės apylinkių, kaip ir A.Smetona. Viliaus tėvas prisimindavo, kad, prezidentui dar gyvam esant, gimnazistai Ukmergėje atvykusį A.Smetoną nešiodavo ant kėdės.

"Tėvas pasakojo, kaip jis su bendramoksliais prezidentą nešiodavo miesto gatvėmis sėdintį ant kėdės. Šiandien tai jau virto legenda", – teigė V.Kavaliauskas.

Tada prezidentas buvo tautos tėvas ir šlovinamas ne tik paprastų žmonių, bet ir A.Smetonai nuolat pataikaujančio elito. Ir tokių liudijimų ne vienas.

V.Kavaliauskas išsaugojo unikalų 10 litų banknotą, išleistą 1938 m., kurio belikę vos keli egzemplioriai. Tai buvo popierinis 10 litų nominalo pinigas su Lietuvos nepriklausomybės akto signatarais.

"Buvo atspausdintas 150 tūkst. vienetų tiražas. Paskui staiga kažkas nusprendė, kad valstybės 20 metų įamžinimas apsieis ir be signatarų, esą užteks A.Smetonos. Ir išleido 10 litų sidabrinę monetą su A.Smetonos atvaizdu, o visą popierinį tiražą sudegino, liko tik keli banknotai", – dar vieną keistą tautos vado šlovinimo momentą atskleidė V.Kavaliauskas.

Svarbesnis už Vytautą Didįjį?

Nė vienas Lietuvos prezidentas nebuvo taip sureikšmintas, kaip A.Smetona. Pavyzdžiui, Aleksandras Stulginskis, būdamas prezidentu, savo 40-mečio net nešventė, prezidento Kazio Griniaus 60 gimtadienio paminėjimas neįvyko dėl valstybės perversmo.

O štai A.Smetonos jubiliejus 1934 m. virto valstybinės svarbos švente, kur autoritarinio valdymo fone puikiai atsispindėjo tautos vado kultas.

Prezidento gimtadienio minėjimas sąmoningai buvo perkeltas iš rugpjūčio 10 d. (tikrojo gimtadienio) į rugsėjo 8-ąją – Tautos šventės dieną.

Likus mėnesiui iki iškilmių, kiekviename miestelyje buvo iškabinti skelbimai su atsišaukimu "Renkimės pagerbti Tautos Vadą!"

Lietuvos gyventojai buvo raginami iškelti tautines vėliavas, savo namus puošti vainikais ir A.Smetonos portretais.

Iškilmės buvo rengiamos visuose šalies miestuose ir miesteliuose, kiekviename kaime buvo skaitomos specialios paskaitos.

Po didžiosios šventės "Lietuvos žinios" (1934 09 10) rašė: "Vakare nuo 7.30 val. prezidentūros rūmuose Resp. Prezidentą sveikino arkivyskupas ir kariuomenės vadovybė. Dar vėliau prasidėjo eisena į prezidentūrą su fakelais. Su fakelais ėjo ministerijų tarnautojai, šauliai, savanoriai, tautininkų apylinkės jaunalietuviai, žabotinskininkai, skautai, neolituanai, ugniagesiai it kt. Eisena nusitęsė ilgai. Mieste kai kurių ministerijų rūmai buvo iliuminuoti, išstatyti Resp. Prez. p. A.Smetonos atvaizdai."

Anot kai kurių tyrinėtojų, A.Smetonos gimtadienis iškilmių ir renginių gausa pralenkė net 1930 m. minėtą Vytauto Didžiojo 500 metų jubiliejų.

Vietoj S.Nėries – S.Smetonienė

A.Smetonos kulto atgarsiai pasiekė ir mūsų dienas. Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, kai kuriose vietovėse randasi keistų iniciatyvų, dvelkiančių provincialiu komizmu.

"Buvau Alytaus rajone, kai vietos valdžia man prasitarė, kad Dauguose S.Nėries gatvę ketina pervardyti prezidento žmonos Sofijos Smetonienės vardu. Paklausiau, ar jie neišprotėjo? Pasakiau be užuolankų, kad visa Lietuva pradės diskutuoti, kas geriau – S.Nėris ar S.Smetonienė, o jūs liksite kvailių vietoje", – prisiminė V.Kavaliauskas.

Kai žurnalistas pasiteiravo, kuo prezidentienė nusipelnė, kad jos vardu būtų pavadinta gatvė, vietiniai ėmė pasakoti kažkokią legendą, jog kartą S.Smetonienė esą buvo atvažiavusi į Daugus, irstėsi valtele ir kalbėjo apie Lietuvos nepriklausomybę.

V.Kavaliauskas mano, kad visur reikia sveikos nuovokos ir saiko. Geriausi pavyzdžiai – jau minėti prezidentai A.Stulginskis ir K.Grinius, kurie, skirtingai nei šlovintasis A.Smetona, neturėjo nė vieno valstybinio apdovanojimo, buvo kuklūs ir nuosaikūs.

Kas aukosis už tėvynę?

V.Kavaliauskas parengė, papildė ir šiemet išleido 800 puslapių Aleksandro Merkelio (buvusio prezidento asmens sekretoriaus ir "Lietuvos aido" redaktoriaus) parašytą A.Smetonos biografiją. Pirmasis jos leidimas pasirodė 1964 m.

Iš šių atsiminimų V.Kavaliauskui susidarė įspūdis, kad A.Smetonos buvimas JAV išeivius veikė labai blogai. Jie visi buvo susiskaldę, katalikai negalėjo atleisti už tautininkų diktatą, o paties prezidento valdymą labai kritiškai vertino.

"Nors ir Latvijos prezidentas Kārlis Ulmanis, panašiai kaip A.Smetona pas mus, taip pat savo šalyje buvo garbinamas. Tačiau ir jis, ir Estijos prezidentas Konstantinas Pätsas liko savo valstybėse, kai atėjo sovietai, ir žuvo nuo bolševikų, jie tapo tautos didvyriais. A.Smetona vėliau bandė teisinti savo pabėgimą, tačiau jis išvyko esą sunegalavęs. Jei jis būtų atsistatydinęs grėsmės akivaizdoje, viskas būtų buvę kitaip. Beje, tai būtų labai geras testas šiuolaikiniams politikams, ar jie pasirengę kentėti už tėvynę. Manau, tokių atsirastų nedaug", – svarstė V.Kavaliauskas.

Paminklų jau pakanka

Pasak Klaipėdos politiko Vytauto Čepo, A.Smetonos kultas net sovietmečiu niekur nedingo, tarpukaris ir toliau buvo vadinamas smetonine Lietuva.

Anot politiko, kiekvienas valstybės vadovas turi ir tamsias, ir šviesias puses, esą priklausomai nuo to, kuris metraštininkas – juodasis ar baltasis tą metraštį rašo.

Tačiau nenuginčijamas faktas, kad A.Smetona atėjo į valdžią karinio perversmo būdu, jam valdant faktiškai buvo panaikinta demokratinė santvarka Lietuvoje, įvesta spaudos cenzūra, persekiojamos opozicinės partijos, kalinami kitaminčiai. A.Smetonai tai garbės nedaro.

"Blogiausia, jog mes su tuo įamžinimu esame įklimpę kaip musė į medų. Apmaudu, kad parlamentarai dažniausiai diskutuoja neesminiais klausimais. Todėl žmonės ilgisi kietos rankos, tad neišvengiamai atmintyje ir iškyla A.Smetona. Jis buvo prieštaringa asmenybė, ryžtingas, jo nuopelnai ir nuodėmės yra žinomos, bet nemanau, kad jam reikia dar kažkokių įamžinimų", – įsitikinęs V.Čepas.

A.Smetonos atminimo įamžinimas

1920 m. Amerikoje nukaltas bronzinis medalis "Pirmasai Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona 1919".

1926 m. Lietuvos karo laivas pavadintas "Prezidentas Smetona".

1929 m. Kauno karo mokyklai suteiktas Pirmojo Lietuvos prezidento pavadinimas.

1931 m. Kauno Panemunėje esanti alėja, kuria prezidentas mėgo jodinėti, pavadinta jo vardu.

1932 m. Vytauto Didžiojo universitetas jam suteikė filosofijos garbės daktaro vardą.

1938 m. nukaldinta 10 litų moneta su A.Smetonos atvaizdu.

1938 m. paties prezidento iniciatyva atidaryta Ukmergės A.Smetonos gimnazija.

1939 m. Kaune įsteigtas A.Smetonos lituanistikos institutas. 1940 m. institutas neteko šio pavadinimo ir buvo perkeltas į Vilnių.

1990 m. Kauno J.Biliūno gatvei suteiktas A.Smetonos alėjos pavadinimas.

1995 m. įsteigta metinė prezidento A.Smetonos bakalauro ir magistro stipendija studentams, pasižymėjusiems teisės, politikos, diplomatijos mokslų srityje.

1996 m. Lietuvos istorinės prezidentūros kiemelyje pastatytas paminklas (skulpt. Alfonsas Vaura, archit. Kęstutis Mikšys).

2009 m. Kauno Kalniečių vidurinė mokykla pavadinta A.Smetonos vardu.

2010 m. Palangoje, prie pastato "Baltoji vila" (Birutės al. 33), kur vasaros atostogas praleisdavo A.Smetona, pritvirtinta memorialinė lenta.

A.Smetonai dar gyvam esant su jo atvaizdu išleista ne viena serija pašto ženklų, šiuo metu jo vardu pavadintos gatvės yra Vilniuje ir Panevėžyje, Ukmergėje ir Kaune veikia A.Smetonos gimnazijos.